Šilalė ne be reikalo didžiuojasi muzikiniu teatru, kuriam vadovauja režisierius Antanas Kazlauskas – tai, jog jis yra vienintelis mėgėjų muzikinis teatras visoje šalyje, patvirtino ir praėjusią savaitę teatro dalyvius scenos įgūdžių mokę teat­ro bei muzikos profesionalai. 

Pasak A. Kazlausko, per ketverius teatro gyvavimo metus pastatyti penki muzikiniai spektakliai įpareigoja ir toliau siekti aukštumų, todėl ir nutarta pasisemti patirties iš muzikinio teatro atlikėjų-profesionalų.

Projektą šiai stovyklai sukūręs Kul­tūros centro darbuotojas Algirdas Šau­lys irgi tvirtina, jog mėgėjų kolektyvui ypač svarbi profesionalų nuomonė, jų patarimai bei įžvalgos, todėl tikimasi, kad praktiniai užsiėmimai artistams pa­dės sustiprėti, labiau atsiskleisti. 

Stovykloje mokymus vedusi koncert­meisterė, pianistė, Vytauto Didžiojo uni­versiteto Muzikos akademijos dėstytoja Beata Vingraitė, žinanti Šilalės muzikinį teatrą nuo pat jo įsikūrimo, negaili šilališkiams pagyrų: „Dalyvavau visų pastatymų premjerose ir ketinu atvykti į jas ateityje. Bet kai sužino­jau, kad šįkart Antanas ryžosi statyti J. Strausso „Šikšnosparnį“, nustebau – arijos sunkiai pasiduoda net profesio­nalams, yra labai sudėtingos. Bet matau, jog Šilalės teatro solistai su užduotimi puikiai susitvarko“. 

Jai antrina ir Kauno valstybino muzikinio teatro aktorius bei choreografas Dainius Bervingis. Pasak jo, į Šilalę atvykęs solisto Egidijaus Bavikino kvietimu, iškart pajutęs, jog Šilalės muzikinis teatras išsiskiria ypatinga aura. 

Teatrologė, menotyrininkė, ilgametė Klaipėdos universiteto Menų fakulteto Režisūros katedros vedėja bei Lietuvos mėgėjų teatro sąjungos prezidentė (dabar – garbės prezidentė) dr. Danutė Vai­gauskaitė šilališkius mokė balso lavinimo, scenos kalbos. 

„Pirmąjį miuziklą mūsų universiteto absolventas Antanas statė kaip baigiamąjį magistro darbą. Jau tada supratome, kad šis sumanymas – nemenkas užmojis, bet kai režisierius miuziklus ėmė statyti vieną po kito, tapo fenomenu visoje šalyje. Šilalės meno mėgėjų muzikinis teatras yra išskirtinis reiškinys Lietuvoje, daugiau tokių kolektyvų nėra. Mano galva, tai yra didžiulis Antano nuopelnas – jis ir pats kimba į darbą su didžiuliu entuziazmu, ir tuo užkrečia kitus kolektyvo narius. Tikiu ir linkiu, kad šilališkių entuziazmas dar ilgai neblėstų“, – sako lektorė.

Dr. D. Vaigauskaitė neslepia – Šilalėje apsilankė pirmą kartą ir nors tikina gyvenime daug mačiusi, šilališkiai suteikė naują impulsą stebėtis. Pavyzdžiui, unikaliais savo gabumais – pasirodo, didžiausia operos solistų problema yra neaiškiai tariamos priebalsės, dėl to iš scenos sklindančios arijos žiūrovui kartais būna sunkiau suprantamos. Tuo tarpu Šilalės muzikinio kolektyvo solistai tokios problemos neturi – visi žodžiai ir garsai tariami kuo puikiausiai.

Šilalės muzikinio teatro vadovas A. Kaz­lauskas įsitikinęs: tokių profesinių stovyklų reikia ir jų bus daugiau. Jam pritaria ir muzikinio teatro choreografė, šokių kolektyvo „Mainytinis“ vadovė Lai­ma Andrejauskienė.

„Mūsų kolektyvas šoka tautinius šokius, tad dalyvauti muzikinio teatro pastatymuose mums yra iššūkis. Tačiau šokėjai, ypač vyresnieji, tai priima su didžiuliu entuziazmu – kiekvienam patinka išbandyti kažką naujo, tobulėti. Tad ši stovykla – dar viena galimybė pasisemti žinių, patarimų. Tuo labiau, kad profesionalus šokėjas Dainius, sportinius šokius šokęs nuo 15 metų, baleto judesių žinovas, atvyko „tiesiai į namus“. Tokia galimybė gali nepasitaikyti per visą gyvenimą, tad nenuostabu, jog „Mainytinio“ šokėjai gaudė kiekvieną žinomo choreografo patarimą. Beje, jis pamokė ne tik šokio technikos, bet ir tokių elementarių dalykų, kaip streso suvaldymas prieš išeinant į sceną. Todėl stovykla buvo labai naudinga ir su nekantrumu lauksime kitų susitikimų“, – galimybe tobulėti džiaugiasi L. And­rejauskienė.

Be jau paminėtų lektorių, stovyklos dalyvius solinio dainavimo mokė E. Ba­vi­kinas, aktorinio meistriškumo – Kau­no nacionalinio dramos teatro aktorius Andrius Gaučas. 

Žydrūnė MILAŠĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Rasų ar Joninių šventė lietuviams reiškia ne mažiau nei Kalėdos ar Ve­lykos – tai rodo galybė ren­gi­nių, kurie visoje Lietuvoje jau pra­si­dėjo. Šventė intensyviai minima ir mūsų krašte – Šilalėje penk­ta­dienį, trumpiausią metų naktį, tra­diciškai ruošiamasi sveikinti Jonus ir Ja­ninas, planuojami koncertai ir, ži­noma, paparčio žiedo paieškos. O tai daryti miesto pušyne padės liaudiškos muzikos kapelos „Tekinis”, „Šilojus”, „Tar­vy­dų parko ka­pela”, linksmos muzikos ansamb­lis „Padkava”, modernaus folkloro grupė „Uknolis”, kultūros centro liaudiškų šo­kių kolektyvai „Mai­ny­tinis”, „Raiz­gė“ ir „Šokio teatras”. 

Joninių šventė vyks ir Kaltinėnų kul­tūros namuose, kur birželio 24-ąją trys talentingos aktorės Jurga Kal­vai­ty­tė, Vitalija Mockevičiūtė ir Neringa Var­nelytė bei kostiumų dailininkė El­vi­ta Brazdylytė demonstruos unikalų spek­taklį „Nedingęs“ apie poeto A. Ka­lanavičiaus gyvenimą bei kūrybą. Ža­da­ma, jog žiūrovai nėbus pasyvūs ste­bėtojai, bet taps keliautojais, kartu su aktorėmis sustos ties svarbiausiais poeto gyvenimo įvykiais. 

Trumpiausios vasaros nakties šventė vyks ir Kvė­dar­noje, Kūtymuose bei kitur.

Praėjusią savaitę Lietuvoje įvyko penk­tus metus rengiamos tarptauti­nės Europos archeologijos dienos, skirtos archeologijos mokslo bei archeologinio paveldo pristatymui. Anot Lietuvos nacionalinio muziejaus, šiais metais programoje dalyvavo daugiau nei 26 dalyviai iš visos Lie­tuvos. Gau­si programa kvietė apžiūrėti parodas, dalyvauti edukacijose, prisijungti prie ekskursijų, klausyti paskaitų, tvarkyti piliakalnius. Pasak muziejaus, Euro­pos archeologijos dienų programos Lietuvos nacionaliniame muziejuje tema – akmens amžius. Tai ilgas ir svarbus žmonijos priešistorės laikotarpis, trukęs net kelis milijonus metų. Būtent šiuo laikotarpiu žmogus išmoko sukurti laužą, prisijaukino gyvūnus, išrado ratą, nupiešė pirmąjį piešinį, nulipdė pirmąjį puodą. 

Birželio 17 d. Šiaulių kultūros centre įvyko 14 kartą organizuojama tradicinė chorinės muzikos šventė „Ramios, malonios vasaros naktys“. Joje chorinės muzikos gerbėjai turėjo unikalią galimybę išgirsti kūrinių, kuriuos atliko Šiaulių, Vilniaus ir Rygos kolektyvai.

Praėjo 10 dienų trukusi Tauragės miesto šventė „Tauro dienos 2023“, tačiau tauragiškiai ir tolaiu nepamiršta savo misijos – per Jonines, birželio 23 d., Lietuvos kultūros sostinėje’23 Tauragėje į vieną didelį vainiką susipins skirtingi daugybę regionų apkeliavę projektai. Kaip skelbia organizatoriai, šįkart kviečia išskirtinė šviesų menininko Arvydo Buinausko „Kultūros vainiko” instaliacija, kuri Joninių naktį (23 val.) nušvis Pilies aikštėje. Instaliaciją pamatyti bus galima iki 25 d. ryto. Be to, daug kultūros laukia Joninėse Taurų parke, kur pasirodys Tauragės kultūros centro meno kolektyvai, vyks protmūšis, kultūros vainiko įžiebimo transliacija ir ugnies šou.

Tebesiautėja ir „Džiazo virusas 2023“, kurio artimiausias renginys birželio 30 d. – Lauksargių evangelikų liuteronų bažnyčioje koncertuos grupė „CinAmono“.

Kotryna PETRAITYTĖ

Birželio 10-ąją vyko jau tradicija tapęs „Šilalė Scooter Season Opening“ renginys, kurį or­ganizuoja Šilalės rajono vi­suo­meninių jaunimo organizacijų sąjunga „Apskritasis stalas“.

Dalyviai, suvažiavę ne tik iš Šilalės miesto bei rajono, bet ir iš Tauragės, Ukmergės, Pane­vėžio ir netgi Vilniaus, renginį pradėjo įspūdinga kolona Šila­lės gatvėmis. Šventė vėliau tęsėsi Spor­to ir laisvalaikio cent­ro aikštelėje bei Kovo 11-osios gatvėje, kur dalyviai var­žėsi „dragų“, slalomo, lėto važiavimo rungtyse bei garsiausio ir tyliausio motorolerio rinkimuose. Motorolerių šei­mininkai turėjo progą pademonstruoti savo išpuoselėtus „ratus“ gražiausio motorolerio konkurse. Geriausiai pasirodę da­lyviai apdovanoti rėmėjų įs­teigtais prizais.

Dėkojame prie renginio organizavimo prisidėjusiems Simonai Kanapinskaitei, Domi­nykui Vaičekauskui, Evaldui Mikalauskui, Tomui Vyšniauskui, Domui Lankauskui, Eiman­tui Gumuliauskui, Gustui Zaran­kai, Gabijai Jakaitei, Austėjai Paulauskaitei bei Viltei Kybartaitei. Taip pat rėmėjams „Eurobiuras“, „Jonvaira“, „Liberty Beach“, „Moto Sprintas“, „Tau­rų parkas“ bei informaciniam rėmėjui laikraščiui „Šilalės artojas“.

„Apskritojo stalo“ inform. ir nuotr.

Jau šeštą kartą Šilalės Simono Gaudėšiaus gimnazijoje vyko apdovanojimų ceremonija „Sėkmės paukštė“. Tai padėkos renginys, skirtas mokytojams, mokiniams ir jų tėvams už visų mokslo metų triūsą, kūrybiškumą, idėjas bei gerą mokymąsi. Renginio metu gerą nuotaiką kūrė Tauragės meno mokyklos auklėtiniai.

Mokyklos direktorius Stasys Nor­bu­tas sako, kad šie mokslo metai gimnazijai buvo intensyvūs ir kupini įvairių įvykių, o pastangos davė gerų rezultatų visose srityse. Pavyzdžiui, gimnazijos sportininkai bendroje mokyklų suvestinėje laimėjo penktąją vietą.

„Džiaugiamės gausiu būriu gimnazistų, kurie mokosi puikiai ir labai gerai. Rajoninėse olimpiadose mūsų mokiniai iškovojo 57 prizines vietas, o 6 sėk­mingai dalyvavo šalies olimpiadose –  laimėta prizinė vieta, du pagyrimo raštai“, – teigia S. Norbutas.

Šventės metu už gerus mokymosi rezultatus ir puikias žinias olimpiado­se padėkos raštai įteikti Orintai Saboc­kytei, Aistei Arnašiūtei, Evelinai Tveri­jo­naitei, Gretai Krylovaitei, Gretai Mika­lauskytei, Donatai Stasytytei, Austėjai Ei­tutei. Už gerą mokymąsi bei prizi­nes vietas olimpiadose padėkas taip pat ga­vo Arnas Gečas, Laurynas Vasiliaus­kas, Danielius Kubilius, Nerijus Šeputis. Be to, išskirtiniai padėkos raštai už puikų pamokų lankymą bei gerus mokymosi rezultatus įteikti Nojui Ramanauskui, Agnei Kaziukonytei ir Gretai Ciparytei. 

Į salę mažieji „Salto“ šokėjai įnešė vi­sų išsvajotas „Sėkmės paukštės“ statu­lėles ir mokiniai nuščiuvo, į kieno gi ran­kas jos nutūps. Gimnazijos direktorius pirmiausiai apdovanojimus įteikė tiems, kurie sėkmingai dalyvavo rajono bei šalies olimpiadose ir mokėsi vien devintukais-dešimtukais. Tarp tokių – Emilija Gedvilaitė, Erika Aurylaitė, Inga Poškaitė, Kajus Viliušis, Gustas Šad­ba­ras, Kotryna Bineva, Jokūbas Ge­nys, Urtė Rimkutė, Lukas Straukas, Be­nas Vaitkus, Emilija Noreikaitė, Rokas Tve­rijonas. Už labai gerą mokymąsi „Sėk­mės paukštė“ atiteko Emilijai Bur­nec­kaitei, Ievai Valančiūtei, Vėjai Gied­rai­tytei, Marijai Mažeikaitei, Eivinai Pet­raus­kaitei, Eivinai Stonkutei, Gretai Že­mai­taitytei, Viltei Kybartaitei, Aistei Gra­žinskytei.

Pasak vienos iš apdovanotojų E. Ged­vilaitės, ji labai didžiuojasi savimi ir džiaugiasi, jog buvo įvertinta. 

„Esame labai motyvuojami, nes žinome, kad galime gauti smagius apdovanojimus – keliones, įvairias išvykas. Be to, man labai patinka gerai mokytis“, – tikina devintokė E. Gedvilaitė. 

Tiesa, nors merginai kone viskas sekasi puikiai, ji prisipažįsta, jog yra dalykų, kurie sudėtingai įkandami: tarkime, fizika.

„Man labiausiai patinka lietuvių kalba ir literatūra bei dailė. Be to, ir dailės mokytoja Jolanta Baubkuvienė puiki specialistė, padeda vaikams pamilti meną, dailę“, – mano „Sėkmės paukštės“ prizininkė.

Panašiomis mintimis dalijasi ir už labai gerą mokymąsi įvertinta E. Petraus­kaitė. Merginos teigimu, tai pirma jos „Sėkmės paukštės“ statulėlė, todėl laimėjimas džiugina dar labiau. 

„Man patinka chemija, tai įdomus mokslas. Bet lankau ir teatro, šokių būrelius, esu baigusi Meno mokyklą, dalyvauju Europos klubo veiklose. Mąstau apie psichologijos arba teatro studijas“, – atskleidžia Eivina.

I. Poškaitė, apdovanota už labai gerus mokymosi rezultatus, sako, kad buvo labai gera atsiimti statulėlę, o laimėjimo džiaugsmą net sudėtinga apibūdinti žodžiais. Inga teigia, jog visi mokytojai yra puikūs, bet ji ypatingai giria dailės mokytoją J. Baubkuvienę. Anot dešimtokės, ši pedagogė visada moka išskirti geriausias mokinių savybes ir pasakyti gerą žodį.

Už pasiekimus įvertinti mokiniai, kurių žinios vertinamos ne vien tik dešimtukais, bet jie taip pat lanko įvairius būrelius, aktyviai dalyvauja rengi­niuose, olimpiadose. Gimnazijoje tokių mokinių yra net devyni: Goda Bal­dauskaitė, Vykintas Mylimas, Gustė Tama­šaus­kai­tė, Justas Gečas, Austėja Jurkutė, Vy­tė Ku­­baitytė, Evelina Gečaitė, Giedrė Mar­tinkutė, Akvilė Pauliūtė.

Po geriausiai besimokančiųjų apdovanojimų teiktos skirtingų nominaci­jų statulėlės. „Metų sportininkų“ titulų paskelbti į sceną žengė kūno kultūros mokytojai Regina Arlauskienė ir Dan­girdas Kėbla. Aktyvų gyvenimo būdą skatinantys pedagogai džiaugėsi, kad šiais metais gimnazija už pasiekimus sporte gavo daug laimėjimų. Tad „Metų sportininko“ statulėlę pelnė gimnazijos vaikinų tinklinio komanda, tarpzoninėse varžybose likusi trečia. Pasak mokytojos R. Arlauskienės, vaikinai bu­vo labai motyvuoti, o treniruotis į sporto salę eidavo net sekmadieniais. 

„Metų sportininku“ tapo Ainoras Dum­čius, o „Metų sportininkės“ statulėlę gavo Viktorija Marija Jokubaitytė.

„Metų kūrėjais“ nominuoti Tautvydas Jonaitis, neseniai su­rengęs savo pirmąją parodą, Nojus Jokubaitis, kuris per savo 14 metų dainavimo karjerą pelnė ne vieną laimėjimą dainų konkursuose. Dar viena „Metų kūrėjo“ nominacija atiteko mokytojos Jolantos Šmitienės vadovaujamam kolektyvui „Vėjavaikiai“. Šio būrelio nariai šį pavasarį vaidino spektaklį „Abiturientai“, kurio metu buvo renkamos lėšos Ukrainai. 

„Metų asmenybės“ nomina­ci­ja įteikta „Sėkmės paukštės“ lai­mėtojai E. Gečaitei. Pasak mer­ginos, būti nominuotai šioje kategorijoje – didžiulė garbė. 

„Ši nominacija yra paskata stengtis bei asmeniniu pavyzdžiu rodyti, jog galima suderinti ir puikų mokymąsi, ir užklasinę veiklą. „Metų asmenybės“ apdovanojimas glaudžiai susijęs su mano, kaip mokyklos prezidentės, pareigomis. Tik pradėjusi prezidentavimo laikotarpį, truputį jaudinausi dėl atsakomybės, kurią teks prisiimti. Tačiau geranoriškas mokyklos administracijos bei gimnazistų požiūris skatina drąsiai skelbti ne tik savo, bet ir gimnazijos bendruomenės idėjas. Su mokinių savivaldos pagalba didžiąją dalį sumanymų pavyksta realizuoti“, – džiaugiasi dešimtokė E. Gečaitė.

Už atsakingus darbus gimnazijos labui, ugdant savivaldą, telkiant mokinių bendruomenę mokyklos tradicijų bei vertybių puoselėjimui, „Metų indėlio“ statulėlė įteikta Rokui Aurylai, o už pasiektus gerus mokymosi rezultatus bei viršytus pedagogų lūkesčius „Metų pokyčio“ nominaciją gavo Nedas Dargis.

Nepamiršti ir tie, kurie savo projektais bei idėjomis kuria šiuolaikišką gimnaziją. Už tai „Metų idėjos“ laimėjimą gavo II c klasė bei jos auklėtoja Gied­rė Juškienė.

Paskutinė „Sėkmės paukštė“ nuskrido šokių mokytojai ir „Salto“ studijos įkūrėjai Aušrai Danisevičienei. Ji savo idėja išmokyti visus gimnazijos darbuotojus ir mokinius šokti skatina didesnį judėjimą bei sveiką gyvenimo būdą. 

Popietės metu taip pat buvo dėkojama mokinių tėveliams, kurie augina darbščius, kūrybingus vaikus. Tėvai gausiais plojimais pakviesti į sceną, jiems įteikti gėlių žiedai ir sakyti padėkos žodžiai.

Po renginio susirinkusieji bendravo prie kavos puodelio, valgė tortą ir džiaugėsi gražia, sėkminga mokslų metų pabaiga.

Vesta VITKUTĖ

AUTORĖS nuotr.

Beveik prieš metus įsigaliojo Užim­tu­mo įstatymo pakeitimai, įteisinę besi­ren­gian­čiųjų darbo rinkai statusą. Šilalės sa­vivaldybė tik dabar patvirtino 2023-iųjų Užimtumo didinimo programą, bet rajono seniūnai įsitikinę, kad kalbėti apie jos įgyvendinimą dar anksti.

Žydrūnė MILAŠĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 46

Praėjusį penktadienį Šilalės baseine pirmą kartą vyko plaukimo varžybos. Jose da­lyvavo jaunieji plaukikai iš Mažeikių, Klaipėdos, Tauragės, Šakių, puikius plaukimo įgū­džius demonstravo ir jaunieji šilališkiai, kurie pelnė ne vieną medalį skirtingose rungtyse.

Vesta VITKUTĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 46

Iš Tauragės kilusio žurnalisto Egidijaus Knispelio asmeniniai ryšiai į Šilalę parvedė ir beveik prieš 80 metų mūsų kraštą pa­likusią dailininkę Giedrę Jankonytę-Žumbakienę. Ir nors prieš tuos kelis dešimtmečius tėvų, karo pabėgėlių, glėbyje į Jung­ti­nes Amerikos Valstijas išvykusi šiandien garsi menininkė fiziškai į gimtąjį kraštą negrįžo, nuo šiol apie ją, jos kūrybą bei pasiekimus šilališkiams pasakos įspūdingas albumas, kurį į Šilalę ir buvo patikėta atvežti E. Knispeliui. Kone 30 tik šiemet išleistų knygų jų autorė dovanoja gimtinės ugdymo įstaigoms, miesto bibliotekai ir kt., o išdalinti al­bu­mus patikėta savivaldybės vadovams.

G. Žumbakienė gimė Šilalėje, tačiau jos tėvai, kai mergaitei tebuvo vos ket­veri, pasitraukė Į JAV. Kelis metus gyvenusi tai vienur, tai kitur, šeima nuo 1949 m. įsikūrė Čikagoje. Giedrė studijavo meną Šv. Ksavero kolegijoje, vėliau studijas tęsė ir magistro laipsnį gavo Northwestern Ilinojaus universitete, o baigusį jį, ir pati dirbo dėstytoja. Tačiau kokia veikla beužsiimtų, dailininkė nuolat plėtė savo meno akiratį, tobulino profesinį meistriškumą, reiškėsi ne tik tapyboje, bet ir grafikoje, mozaikoje, kūrė iš emalio. G. Žumbakienė yra pripažinta Amerikos nacionalinės dailės kūrėja, dalyvavo parodose, tarp jų ir labai prestižinėse – Honolulu dailės akademijoje, Ilinojaus mokslo ir pramonės muziejuje, Čikagos, Rokfordo, Bostono, Alabamos dailės galerijose, yra surengusi per trylika autorinių pa­­rodų, o jos darbai plačiai paplitę po visą pasaulį. Mūsų kraštietės kūrinių turi ir Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus, Balzeko lietuvių kultūros muziejus Čikagoje, Lietuvių dailės muziejus Lemonte ir kt.

Tačiau ir pasiekusi įspūdingų karjeros aukštumų, aukštai vertinama, pristatoma kaip viena žinomiausių bei originaliausių Amerikos lietuvių spalvotosios grafikos kūrėjų, G. Žum­ba­kie­nė nepamiršo savo šaknų – 1992 m. grįžusi į jau nepriklausomą Lie­tu­vą, Na­cio­naliniame dailės muzie­ju­je Vilniuje surengė personalinę darbų parodą, o po jos visus 35 kūrinius padovanojo mūsų šaliai. Lietuvos kultūros fondas 1994-aisiais surengė jos parodas Vilniuje, Šiauliuose ir Marijampolėje. 

Ir, kaip rašoma visai neseniai pasirodžiusiame jos kūrybos almanache, pirmą kartą atvykus tik į vaikystės prisiminimuose likusią tėvynę, bene didžiausią įspūdį paliko gimtojo krašto peizažai, o „pamačiusi daugybę geltona spalva nudažytų namų, Giedrė atrado geltoną spalvą“...

Šilalei padovanotoje knygoje, lakonišku pavadinimu „Giedrė“, glaustai ap­rašyta ilga dailininkės meno kelionė, joje publikuojami jos kūriniai, pristatomi meno kritikų vertinimai. 

Pasak žurnalisto E. Knispelio, vi­są savo gyvenimą toli nuo gimti­nės praleidę Giedrė ir jos vyras Po­vilas Žumbakis niekada nepamiršo savo šaknų, visada aktyviai dalyvavo Lietuvos gyvenime – tarkime, teisininkas P. Žum­ba­kis bu­vo vienas iš dabartinės Lie­tu­vos Konstitucijos kūrėjų, dalyvavo laikinosios komisijos Kons­titucijos projektui parengti darbo grupės veikloje.

Šiuo metu kraštietė su vyru gyvena Lemonte. Ir nors visų turėtų pareigų jau atsisakė, savo pašaukimo nepamiršo.

„Guvi menininkė po savo namų studiją juda greitai, dirba paukštį primenančiais gestais. Ji rodo į daugybę stalčių, kuriuose saugomi dešimtmečius kaupti atspaudai – gausi medžiaga, kurią ji gali bet kada išsitraukti ir atrasti iš naujo“, – knygoje „Giedrė“ dailininkę apibūdina JAV lietuvė, dizaino istorikė Viktorija Kašubaitė-Matranga.

Pasak menotyrininkės, G. Žumba­kie­nės menas kelia gyvenimo klausimus, į kuriuos surasti atsakymai virsta naujais klausimais. 

Nuo šiol paklaidžioti kraštietės me­no keliais, vartydami jos kūrybos albumą, gali ir šilališkiai. 

Angelė BARTAŠEVIČIENĖ

E. KNISPELIO archyvo ir A. AMBROZOS nuotr.

Trečiadienį prie Laisvės šauklio paminklo Šilalėje surengta akci­ja „Atminties neištremsi“. Prisime­nant ištremtus tautiečius, skai­ty­tos jų pa­vardės, vardai ir likimai.

Minint Gedulo ir vilties dieną, akcija „At­minties neištremsi“ Šilalėje organi­zuo­jama antrą kartą, Lietuvoje tokie skai­tymai vyko jau aštuntus metus. Vien per pirmąją trėmimų savaitę išvežta 30 tūkst. Lietuvos piliečių, tačiau iki šiol nežinoma, koks buvo tikslus ištremtųjų skai­čius. Manoma, kad iš Šilalės buvo ištremta apie pustrečio tūkstančio žmonių, daug jų negrįžo, nes mirė nuo išsekimo, antisanitarinių sąlygų, bado. 

Minėjimo pradžioje tylos minute pagerbti ne tik žuvusieji Si­bi­ro lageriuose, bet ir karo Ukrainoje aukos, mintimis apie Gedulo ir vilties dieną dalijosi Šilalės politikai. Pasak jų, kadangi vis mažėja žmonių, kurie galėtų pasakoti apie savo išgyvenimus tremtyje, privalome, kol dar galime, užrašyti jų istorijas, kad jos liktų ateities kartoms – kaip mūsų istorija. Privalome nepamiršti sudėtingų likimų, kalbėti apie tai šeimose, ypač dabar, kai Ukrainoje vyksta karas, kai žmonės vėl patiria trėmimus, išgyvena skaudžias netektis. To susirinkusiųjų prašė ir lietuviškai prabilusi ukrainiečių bendruomenės Šilalėje vadovė Zoya Kharaminskaya. 

„Ukraina taip pat patyrė masines savo piliečių deportacijas. Baisiausia, kad dabar pačioje Europos širdyje, mano šalyje, istorija kartojasi. Dėkojame Lietuvai už paramą ir prašome niekada nepamiršti šių baisių dalykų. Lietuva bei Ukraina buvo, yra ir bus kartu“, – tvirtino Zoya.

Tremtyje gimusi Elena Petrošiūtė-Stul­gienė „Šilalės artojui“ sakė, jog prieš tuos kelis dešimtmečius birželio 14-ąją buvo ištremti jos mama, tėtis ir močiutė. Trem­tyje gimė ne tik ji, bet ir du broliai.

„Pradžia buvo labai sunki, maistas sušalęs, bet turėjai išgyventi. Pasisekė, kad mus įkurdino mieste, tėvai gavo darbą, galėjome nusipirkti šiek tiek drabužių, pavalgyti“, – prisiminė buvusi tremtinė.

Nebuvo lengva ir grįžus į Lietuvą. Bet nors ir gyveno vargingai, kaime nebuvo elektros, tekdavo šalti, pasak Elenos, močiutė vis tiek sakydavo, jog tėvynėje gyventi yra tikra pasaka. 

E. Petrošiūtė-Stulgienė, vos grįžus iš Sibiro, nemokėjo gerai kalbėti lietuviškai, ir kai eidavo į parduotuvę, dažnai nesuprasdavo, ką jai sako moterys. Buvusi tremtinė teigė dar prisimenanti, kad jai būdavo gėda prisipažinti, jog ji nieko nesuprato. Ir vaikams mokykloje ją labai patikdavo erzinti – jie prašydavo kalbėti, dainuoti, deklamuoti rusiškai...

Gedulo ir vilties dienos minėjimas nuo Laisvės šauklio persikėlė į Šilalės Vla­do Statkevičiaus muziejų, kur buvo rodo­mi dokumentiniai filmai apie Dalią Grinke­vičiūtę, Ireną Petkutę, Teresę Ūksienę. 

Vesta VITKUTĖ

AUTORĖS nuotr.

„Pasitvirtino posakis, jog karo metu atsiskleidžia visos žmogaus savybės ir pasimato, kas yra kas. Dalis Kyjivo verslininkų aukoja savo pinigus pa­ramai kariams, o dalis yra abejingi ir toliau gyvena vien as­me­ninėmis problemo­mis“, – įsitikinęs Ukrainos sostinėje antrą dešimtmetį gy­venantis 39-erių lietuvis verslininkas Artūras Kvederis.

Susipažinti su juo panorau, kai bičiulis kyjevietis pasakė, jog nedaug vietos verslininkų yra tokie dosnūs kariaujančiai Ukrainos kariuomenei, kaip A. Kvederis, kuris padovanojo šim­tą automobilių. Be to, pačioje ka­ro pradžioje jis skubiai iš užsienio atgabeno 10 palydovinio internetinio ryšio sistemų, kurios tuo metu buvo aukso vertės, nes labai trūko. 

„Jokiu būdu nerašykite, kad tas mašinas padovanojau aš – iš asmeninių pinigų nupirkau tik pirmas dešimt, o kitoms paaukojo bičiuliai ir pirko mano kau­nietis brolis su draugais“, – pasakojo Artūras.

Verslininkas džiaugėsi, kad į jo raginimą padėti Rusijos užpultai Ukrainai ryžtingai reagavo Kaune gyvenantis dviem metais vyresnis brolis Juozas, su kuriuo per karą vėl suartė­jo. Brolis rinko lėšas, kalbino draugus dovanoti automobilių ir pats juos vežė.

Nenuvylė ir keli vaikystės drau­gai iš gimtosios Šilalės. Vienas iš jų, Juozas Metrikis, turintis savo mėsos įmonę, karo pradžioje išsiuntė į frontą kelias tonas mėsos gaminių. Į siunčiamas mašinas lietuviai pridėda­vo bidonus kuro, miegmaišių, kup­­­­ri­nių, kariškų reikmenų, mais­to.

Įmonės „Valtech“ biure Kyjive A. Kvederis įsteigė paramos kariuomenei rinkimo fondą, į kurį kas mėnesį perveda nemažą pinigų sumą, skatinami aukoti ir darbuotojai. A. Kvederis nesigiria savo parama Ukrainai ir nemėgsta apie tai pasakoti, o paklaustas, kodėl taip aktyviai įsijungė į pagalbą, paaiškino, jog tokiu būdu gina savo šeimos namus ir savo antrąją tėvynę: „Negaliu abejingai stebėti, kai kraštą, kuriame prabėgo beveik pusė mano gyvenimo, kur suradau mylimą moterį ir susiformavau kaip verslininkas, nori sunaikinti agresorius“.

Į Kyjivą Artūras prieš 17 metų atsikraustė kitą dieną po to, kai Kauno Vytauto Didžiojo uni­versitete gavo programuotojo dip­lomą, nes ten jo laukė mylimoji Ana. Su ja, teisininke, Artūras susipažino JAV, kur studentaudami vasarą dirbo viename kempinge. Po kurio laiko pora susituokė.

 Kyjive Artūras įsidarbino internetinių technologijų įmonėje, iš pradžių vietinėje, o paskui nedidelėje amerikiečių. Pastaroji sparčiai vystėsi ir gerai užsirekomendavusiam Artūrui reikėjo vadovauti vis naujam skyriui. Įgijęs patirties, vaikinas kar­tu su trimis bičiuliais įkūrė savo įmonę, kuri specializavosi sparčiai populiarėjančioje internetinio marketingo srityje. Per keletą metų įmonės darbuotojų nuo dvidešimties padaugėjo šešeriopai, ji ėmė ieškoti papildomų investuotojų ir taip buvo perpirkta. Ją įsigijo 22-ose šalyse atstovybes turinti tarptautinė firma „Valtech“, ku­ri pasiūlė Artūrui vadovauti Ukrainos filialui. Po kiek laiko Artūras buvo paaukštintas į regioninio padalinio vadovus, koordinuoja dalies Europos įmonių veiklą. „Valtech“ Kyjivo biure dirba 120, o visoje Ukrainoje – 500 žmonių. 

„Man labai pravertė tai, jog nuo pat vaikystės buvau pratinamas prie sunkaus darbo – reikėjo sodinti ir kasti bulves, burokus, ravėti daržus, grėbti bei krauti šieną“, – pasakojo Artūras. 

Jo tėvai Šilalėje turėjo taip va­dinamą kolektyvinį sodą, kas savaitgalį visi vykdavo talkinti giminaičiams Upynoje, Šiauduvoje, Padievytyje, Tauragės ir Kauno rajonuose.

Pavyzdį, jog niekada nereikia bijoti iššūkių, rodė ir mama Regina bei visai neseniai amžinojo poilsio atgulęs tėtis Stasys.

Informatika Artūras susižavėjo dar vaikystėje, kaip ir brolis Juozas, dirbantis projektų vadovu vienoje informacinių technologijų įmonėje Kaune. Paauglystėje Artūras pavydėdavo drau­gams laisvalaikio, bet vėliau suprato, kad užsigrūdinimas ūkiškuose darbuose suformavo jo darbštumą bei užsi­spyrimą įveikti visas kliūtis, kas padėjo versle bei karjeroje. 

„Neretai dirbau po aštuoniolika valandų per parą, todėl trūko ne tik laiko daugiau pabūti su vaiku, bet ir palaikyti ryšį su artimaisiais. Karas neti­kėtai mus vėl suartino, ypač su broliu, nes kibome į bendrą veiklą, ėmėm dažniau susitikti“, – pasakojo vyras.

Ukrainiečius bendradarbius Ar­­tūras giria už darbštumą, kuo jie esą išsiskiria visoje Europoje ir todėl yra vertinami.

„Aštuonias valandas atidirbę vakariečiai pakyla nuo stalų ir išeina, juos sunku prikalbinti dėl svarbaus projekto užtrukti ilgiau, o ukrainiečiai, reikalui esant, gali dirbti ir per naktį“, – pasakojo Artūras.  

Kilus karui, jis privalėjo pasirūpinti ne tik šeimos, bet ir įmonės darbuotojų išvežimu į saugesnę vietą. Dalis jų buvo su­telkta Černovcų mieste netoli Moldovos, dalis – Bukovelyje netoli Slovakijos, kur apsigyveno ir Artūras. Maskvai gra­sinant Ukrainoje susprogdinti atominę bombą, savo biurą bei šeimą Artūras nusprendė perkelti į Makedoniją, vildamasis, jog kalnai apsaugos nuo radioaktyvaus debesies. Keletą pa­­starųjų mėnesių Artūras su šeima jau gyvena ir dirba Olandijoje, iš kur vadovauti įmonei strategiškai yra patogiau.

Nė vienas iš Artūro įmonės dar­­buotojų per Ukrainos miestų bombardavimus nežuvo,  nebu­vo sužeistas, tačiau karas fronte jau pražudė kelis bičiulius.

„Norime kuo greičiau grįžti į Kyjivą, bet kol kas ten nesaugu“, – sakė lietuvis.

Artūras neslėpė, jog Ukrainoje iki karo jam ne viskas patiko, matė daug taisytinų dalykų, tačiau per pastaruosius keliolika metų šalis esą labai pozityviai keitėsi. Jam, kaip verslininkui, Ukraina labiausiai patinka todėl, kad čia egzistuoja didesnė laisvė veiklai, mažiau su­varžymų, nei Vakarų šalyse, todėl yra geros galimybės kurtis, augti. 

Lietuvis viliasi, jog Ukraina ne tik atsikovos okupuotas žemes ir laimės karą, bet ir įstos į Europos Sąjungą bei NATO. O jis, grįžęs į Kyjivą, surengs susitikimą su tais bičiuliais lietuviais, kurie padėjo organizuoti paramą Ukrainai. Kartu bus ne tik žmona Ana bei penkiametis sūnus Lukas, bet ir per karą Makedonijoje gimęs Vytautas, kuris kol kas Ukrainos žeme dar nevaikščiojo. 

Eldoradas BUTRIMAS

Nuotr. iš A. Kvederio albumo