Lietuvos paštas įspėja, kad nuo liepos 1 d. gy­ventojams nebepristatys nei laikraščių, nei laiškų, nei smulkių siuntų, jei ras netvarkingas, nerakinamas, pritvirtintas netinkamose vietose pašto dė­žu­tes.

Angelė BARTAŠEVIČIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 42

Tėvas, kaip ir ma­ma, – vieni svar­biausių žmo­nių mūsų gyvenime. Lai­mingas mažylis, veda­mas tvir­­tos tėvo rankos, kupinas pa­si­di­­džia­vimo paauglys, kuomet, tėvo pa­mo­ky­­tas, ge­rai atlieka pirmą jam pati­kėtą dar­bą ir už tai yra jo pagiriamas. Jau­­čian­tis palengvėjimą bei pa­sitikėjimą savi­mi jaunuolis, kai, tėvo pa­tarimo pasiklausęs ir juo pasi­klio­vęs, išsprendžia iš­ki­lusią prob­­le­mą. Taip šalia mamos mei­lės – ir tėvo iš­mintis, santūrumas, lydin­tys per gyvenimą, suteikiantys sau­gu­mą.

Dėkingas už pirmąsias gyvenimo pamokas

Šventas yra pasakymas, kad tėvas už savo vaikus gali galvą guldyti. Tokia mintis kilo ir kalbantis su keturių vaikų tėvu Virginijumi Stončiumi iš Košių kaimo. Likimas lėmė jiedviem su broliu augti be tėvo. Tačiau Virginijus prisimena ir yra dėkingas geram, supratingam kaimynui, šviesaus atminimo Petrui Dabulskiui už gyvenimiškas pamokas, už išmokytus vyriškus darbus. Už tą tėvišką jausmą, kurį savo vaikų neturėjęs žmogus jautė ir leido patirti Virginijui.

„Jis buvo labai supratingas. Sakydavo, aš jau nebeturiu sveikatos, jei gali, ateik, padėk man. Mokė mane apsieiti su bitėmis, pagaląsti pjūklą, kirvį, pratino prie technikos. Turėjom malūną, kaimyno pamokytas, pats sumaldavau miltų gyvuliams. Buvau gal septyniolikos, kai pats išsipjoviau diskiniu pjūklu lentų ir pastačiau pirmą savo statinį – šiltnamį. Jaučiau didelį prieraišumą prie šio geraširdžio žmogaus, o gal ir jis prie manęs. Kartu ir padėdavau, ir pats mokiausi iš jo patarimų, darbų. Labai reikėjo man tokio bendravimo“, – prisimena Virginijus.

Ant Perlinių vestuvių  sukakties slenksčio

Baigęs aštuonias klases, Virginijus įstojo į Rietavo žemės ūkio technikumą. Įgijęs techniko mechaniko specialybę, kurį laiką dirbo Upynos kolūkyje, paskui dvejus metus tarnavo sovietinėje kariuomenėje. Grįžęs buvusio darbo nebegavo, bet netrukus jį susirado tuometinio Poškos kolūkio vyr. inžinierius ir pasiūlė darbą Bijotuose.

Taip kasdien belaukdamas autobuso važiuoti į darbą, jis pastebėjo jame sėdinčią Jovitą, kuri tuomet dar važiuodavo į mokyklą Upynoje ir kuri dabar yra jo žmona, jo vaikų motina.

„Pamačiau – tokia graži mergaitė sėdi ir krito man į akį. Po kiek laiko buvo šventė Bijotuose, ji su savo tėvu grojo – būgnelį mušė. Tada sužinojau, kas ji tokia. Po truputį prisipratinau. Kartu mes jau per trisdešimt metų. Po vidurinės ji išvyko studijuoti, o prieš baigiant akademiją susituokėme – birželio 12-ąją bus 30 metų. Ne „iš reikalo“, kaip sakoma, tuokėmės, o iš meilės – pirmoji dukra gimė po trejų metų. Gyvenome pradžioje pas tėvus, norėjome įsigyti savo, iš kiekvienos algos vis ką nors pirkdavome bend­ram gyvenimui, šeimai“, – pasakoja Virginijus, nuolat pritariant Jovitai, kuriai, baigus ekonomikos studijas Žemės ūkio akademijoje, be atliktos praktikos, pagal įgytą profesiją dirbti neteko – iširo žemės ūkio bendrovė.

Košių kaime pasitinka didelė, erd­vi Stončių sodyba. Su visais statiniais, kiemo įrenginiais, gėlynais bei kitais puošybos elementais, su viskuo, ką dabar galima pamatyti pas darbščius, šiuolaikiškus kaimo žmones. Ir iškart supran­ti – čia gyvena tvarkinga, gerovę savo darbu kurianti šeima.

„Jau beveik dvidešimt metų čia. Pir­kome iš tokių senukų. Jie buvo užauginę sesers dukrą, tai ši juos pasiėmė į Panevėžį. Stovėjo tik trobikė. Beje, šioje vietoje kažkada yra veikusi mokykla. Paskui joje kažkas gyveno, ir nuo šio žmogaus neatsargaus elgesio su dujų balionu viskas sudegė. Paskui Poškos kolūkis, žmonėms prisidedant, šiek tiek atstatė. 

Kai čia nusipirkom, antroji duk­ra Li­veta dar buvo mažikė. Prisimenu, kaip ji darinėjo dujinės viryklės dureles, sukeldama baimę senutei, kuri nebuvo pratusi nei prie vaikų, nei prie anūkų išdaigų“, – vienas kitą papildydami į prisiminimus grįžta Stončiai.

Gyvenimo mokykla – darbas

Apie savo vaikus Virginijus galėtų pasakoti be perstojo. Su didžiule meile, pasididžiavimu. Ir be galo jautriai.

„Neįmanoma apsakyti jausmo, kai gimsta vaikas ir tu stovi šalia. Ma­ne užvaldė euforija, jaučiausi pakylėtas, buvau laimingiausias tėvas pasaulyje, tarsi ant sparnų skraidžiau! Visus keturis savo vaikus taip sutikau“, – atvirauja laimingas tėvas. 

Kadangi pirmų susilaukė dukterų Gre­tos ir Livetos, pasak Jovitos, Virgi­nijus labai džiaugėsi, kai gimė Justas – laukė sūnaus. O praėjus nepilniems ketveriems metams – ir Mo­destas.

Stončiai ūkininkauja ir valdo 140 hektarų žemės, laiko 50 melžiamų karvių, tad natūralu, kad visus ūkiškus darbus vaikai žino nuo mažumės. Juo labiau, kad šeima dirba savo jėgomis. Jovita teigia pradžioje dar pati tvarkiusi ūkio buhalterinę apskaitą, bet kadangi nuolat dalyvauja rėmimo programose, apskaitą vesti perdavė konsultavimo tarnybai. Anot Virginijaus, galėtumei žmogus ramiai sau dirbti, jeigu leistų vadovautis savo galva ir protu. Bet dabar viskas nurodoma iš viršaus, tarsi ministerijose sėdintys geriau supranta, kas labiau tinka būtent toje vietoje ir tame lauke.

„Ir su žmonėmis nesiskaito. Neduok Dieve nors truputį suvėluoti su mokesčiais – „išdeda“ taip, kad paskutiniu bomžu pasijunti. Pats savo kailiu patyriau“, – įskaudintas valdininkų savivalės Virginijus.

Tačiau sukame kalbą kita linkme – apie vaikus. Virginijus pasakoja, jog ir dukros, ir sūnūs nuo mažens traktoriuje sėdėjo ne tik šalia jo, bet ir už vairo. Justas bene nuo septynerių traktoriaus sėdynę pasimatavo, o Greta net pamokas kartais jame ruošdavo – mat jai tekdavo, jeigu tėtis su kombainu dirvoje užklimps, ištempti. O yra buvę, kad Livetą, traktoriumi su priekaba vežančią grūdus, sustabdė policija. Kai atliko blaivumo patikrinimą, pareigūnai tik nusistebėjo: negi nėra vyrų, jeigu traktorių vairuoja mergina... Dabar jau, pasak tėvų, ir penkiolikmetis Modestas turi vairuotojo pažymėjimą. Tiesa, po metų egzaminą teks perlaikyti, kad įgytų jau tikrą, tuomet galės drąsiai į kelią išvažiuoti, ne tik po laukus sukinėtis.

Iššūkis laukia vyresnėlio, Kaltinėnų Aleksandro Stulginskio gimnazijos dvyliktoko Justo. Mama su tėčiu viliasi, jog egzaminų sesija bus sėkminga, ir Justas galbūt, kaip ir abi dukros, gimnaziją baigs su pagyrimu. Beje, mama savo laiku vidurinę mokyklą baigė aukso medaliu. Vaikinas turi savo ateities viziją – Kauno technologijos universitete planuoja studijuoti informacines technologijas. Tokią profesiją yra įgijusi vyriausioji Greta, jaunesnioji Liveta ten pat šiemet baigia multimedijos studijas – dabar kaip tik rašo bakalauro dip­lominį darbą.

Tėvų pavyzdys – svarbiausia

Virginijus sako, jog tėvų pareiga – savo pavyzdžiu auklėti vaikus, kad jie turėtų į ką lygiuotis ir renkantis gyvenimo partnerį. Jiedu su žmona patenkinti, kad dukros sau į poras pasirinko vaikinus iš savos aplinkos: Greta – kaimyną, o Liveta – klasioką, draugauti, anot mamos, jaunuoliai pradėjo jau po mokyklos baigimo. O kokias marčias kada nors parves sūnūs – laiko klausimas. Greičiausiai etalonu jiems taps darbščios, santūrios, jaukią namų bei sodybos aplinką kuriančios mamos paveikslas.

„Niekada neteko dėl vaikų elgesio raudonuoti. Mokėm, kad nevalia nieko skriausti, imti svetimo daikto, kad reikia būti mandagiems, paslaugiems. Be to, vaikai visada užsiėmę darbais, lakstyti ir eibes krėsti neturėjo ir neturi kada. Abu su Jovita kontroliuojame, ar paruoštos pamokos, nors jokių problemų nekilo. Šiemet išeis Justas – neteksime tvirtų rankų. Žinoma, pagelbės Modestas, bet pirmutinis, svarbiausias dalykas yra mokslai. O jeigu klausiate, ar ne ilgu dukroms didmiesčiuose, nes viena gyvena Vilniuje, kita – Kaune, tai manau, kad jos per tiek metų suprato ir pajuto, kaip nelengva kaime, tad gal savo vaikams tokios dalios nelinki. Nors padeda visada, kai tik grįžta, ir su dideliu malonumu – to, ką išmoko, nepamiršo ir nepamirš.

Kartais pagalvoju, kad jeigu būčiau susigundęs važiuoti į užsienį, gal išvis būtume kiti žmonės. Esu padėjęs pažįstamam, kuris atrado jėgų atsitiesti, išvyko uždarbiauti, užsienyje susikūrė savo gyvenimą, pradėjo verslą. Dabar susitinkam ir jis dėkoja: ištraukei, sako, tu mane. Smagu, kad žmogui galėjau padėti. O pavydo jausmas man apskritai svetimas. Viską pasiekiame savo darbu, turime tiek, kiek sugebame“, – įsitikinęs Virginijus.

Jovita sako, kad jos vyras – mylintis tėvas, patikimas žmogus, tvirta gyvenimo atrama, gerbiantis bei vertinantis šeimą – taip trumpai, bet aiškiai apibūdinta.

„Visokių tėvų aš, vaikas būdamas, ma­tydavau. Prisimenu, kaip teta su vaikais turėdavo išbėgti į kaimą, kai vyras girtas parsirasdavo. Jau tada sau pasakiau, kad aš tokių cirkų nekrėsiu. Mūsų šeimoje to niekada nebuvo, nėra ir nebus. Užauginome gerus vaikus: geraširdžiai, supratingi, nenumos ranka, nenusisuks, jei žmogui reikia pagalbos. Visko pagrindas yra darbas – jis auklėja, drausmina, ugdo pareigos jausmą“, – sako Vir­ginijus, džiaugdamasis, kad, ačiū Die­vui, ir vaikai užaugę, ir patys dar jėgoje bei sveikatoje. Ir sulig kiekvienu saulės patekėjimu diena prasideda tarp brangiausių bei mylimiausių, kurie yra jo, šeimos tėvo, gyvenimo prasmė.

Eugenija BUDRIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Mintis pakalbinti 95-erių senolį Petrą Šiaudvytį kilo po to, kai „Ši­lalės artojuje“ pasirodė vaikų, anūkų bei proanūkių sveikinimas jubiliejaus proga. Juo labiau, kad artinosi Tėvo diena, o įspūdingi skaičiai pasirašiusiųjų po sveiki­nimu liudijo, kad jubiliatas kaip tik tinkamas tokiai progai. Ir neapsirikome.

Šiaudvyčių gyvenimas – prie pat asfaltuotos gatvės Lingiškės kaime. Dar gana tvirtai tebestovi senasis namas, kuriame užaugo Petro ir Zofijos, prieš dvylika metų išėjusios Anapilin (senolis sako, kad vos mėnesio betrūko iki 80-ojo gimtadienio), devynios atžalos – trys sūnūs ir 6 dukterys, tiesa, vieną iš jų pasiglemžė sunki liga... Senolis pasakoja, kad šį namą pastatė jo tėvas po to, kuomet jų šeima, po karo grįžus bolševikams bei jų persekiojama, turėjo bėgti iš Žarėnų Telšių apskrityje, kur buvo išsikėlę, kai pagal tuo laiku galimas sudaryti sutartis nuomojo Stulpino ūkį ir dirbo 150 hektarų žemės, jame buvo apie 30 galvijų. Šeimai grėsė tremtis. Jubiliatas prisimena, kaip buvo atimtas visas turtas, o dėl dviejų arklių, kuriuos tėvas neva norėjęs nuslėpti nuo nacionalizavimo, bolševikai dvi paras jį laikė daboklėje. Iš pilnų aruodų šeimai neliko nė maišelio grūdų. Kadangi Petro tėvas buvo kilęs nuo Bokštų, šeima, galima sakyti, grįžo į gimtąsias vietas.

Senolis pasakoja gimęs Kvėdarnos valsčiuje, Pampliškės kaime. Augo dviese su broliu Jonu, dabar jau amžinatilsį. Beje, abu broliai užaugino po devynis vaikus. Petras lankė mokyklą, kas rodo jų šeimą tuo laiku buvus pažangią. Ir ne bet kiek, o net šešias klases baigė. Gal dėl to jis ir savo vaikams nuolat kaldavęs, kad „jūs tik mokykitės, mokykitės!“ Devynis vaikus išmokslinti, kaip mėgstama sakyti, „ne štuka“, tačiau tarp Petro ir Zofijos atžalų yra įvairių profesijų atstovų.

95-erių senolis su kupeta žilų plaukų pasitiko sėdėdamas kambaryje jo pasveikinti atvykusių Traksėdžio seniūnijos atstovių bei dukters Danguolės draugijoje. Kad prie šalies atremta lazdelė – nieko nuostabaus tokiame garbiame amžiuje. Bet, pasirodo, jos pagalbos Petrui prireikė gerokai anksčiau. O kaltas tas jaunatviškas nutrūktgalviškumas, kai atrodo, jog viską gali ir niekas nebaisu.

„Gegužės mėnesį grįždami iš mokyk­los keli vaikiokai išsimaudėm dar šaltokame upelio vandenyje. Ki­tiems – nieko, o man prasidėjo dubens kaulo uždegimas“, – prisimena blogai pasibaigusį nuotykį senolis.

Tačiau nors ir ligoninėje nemažai laiko praleido, ir dar kitur tėvai vežiojo, liga paliko antspaudą – viena koja „atsiliko“ nuo kitos. Ir jaunas vaikinas turėjo su tuo susitaikyti. 

Bet gyvenimas eina, širdis šaukia, akys ieško... Pasirodo, akys visą tą laiką matė ir regėjo Zosikę – kai mergytė gimė, Petriuko, kuriam tuomet buvo treji, mama, eidama kaimynės aplankyti, kartu pasi­ėmė ir jį. 

O visai kitomis akimis į merginą jaunuolis pažvelgė, kuomet pradėjo lankytis šokiuose.

„Pašokdindavau, palydėdavau. Gera buvo mano Zosikė – nereikėjo gyvenime nei pyktis, nei muštis, visą amželį draugingai nugyvenome. Nors buvau kiek vyresnis, ją pirmą Dievas pasišaukė...“ – primerktos akys išduoda ir prisiminimų džiaugsmą, ir kartu netekties liūdesį.

Dirbti Šiaudvyčiams, kaip ir kitiems tuo metu, teko daug ir sunkiai. Plušo ir lauko brigadose, prižiūrėjo kiaules ir galvijus, o Petras galiausiai perėjo į lentpjūvę.

„Atsimenu, dar dirbau laukuose: iš pra­džių traktoriumi į dirvą įterpinėjo amoniaką, iš paskos liepė mums rinkti ak­menis. O amoniakas taigi garuoja! Aš atsisakiau – pasakiau, kad noriu dar pagyventi“, – pasakoja senolis.

Jis sako, jog dirbti visada buvo sunku, tačiau yra skirtumas, kam dirbi. Vienas dalykas, kai tau nurodinėjama, o visai kas kita, kai planuoji ir darai sau, nepaisydamas nei laiko, nei sveikatos.

„Bet kai ateina amžius ir mažiau begali, laikas taip prailgsta... Tik ar dėl to dejuosi ir skųsiesi – niekas nepadės“, – optimizmo nepraranda ilgaamžis.

Senolio dukra Danguolė, kurios šeimos namas stovi tame pačiame kieme, sako, kad tėvukas dar yra energingas, mėgsta skaniai ir sočiai pavalgyti, o jeigu ko labai užsigeidžia, ir pats išsiverda.

„Tėtis buvo labai rūpestingas, ne pijokas ir ne rūkorius. Augome gausus būrys, tad reikėjo tvirto, griežto žodžio. Tėvo žodis buvo viskas, kietos rankos ar liaunos rykštės neprireikė. Pavalgę buvome visada, mažuosius prižiūrėjo didesnieji, o šiems išėjus į mokyklą, nuo kokių penkerių metų jau tapdavome savarankiški: striukę ant pečių – ir pas mamą į fermas.

Tėtis visada buvo žingeidus. Dar ne per seniausiai mokydavosi vokiečių kalbos žodžių. Mat jo tėvai, išeitų – mano seneliai, užaugino vokietuką, kai, vokiečių šeimai traukiantis nuo rusų, vaikas nuo jos pasimetė. Seneliai jį įsisūnijo, suteikė savo pavardę – Benediktas Šiaudvytis. Tėvas su savo broliu mokė jį lietuviškai, o Benediktas juos – vokiškai. Dabar jau nebeskaito tėvukas – akys per silpnos, joms pagalbos jau nebėra. Užtat girdi kuo puikiausiai“, – pasakoja Danguolė.

Paklaustas, ar geri užaugo vaikai, ar neužduoda širdies, senolis greitai randa atsakymą.

„Man atrodo – vaikai kaip vaikai: sugyvena tarp savęs, sutaria. Nė vienas į kalėjimą nenuėjo, daugiau ar mažiau visi mokslo gavo. Yra visokių profesijų: ir zootechnikas, ir statybininkas, ir gaisrininkas, mergelės irgi – viena mokesčių inspekcijoje dirba, mokytoja buvo amžinatilsį dukra...“ – pasakoja gražų būrį atžalų užauginęs tėvas.

Jau nugriaudėjo solidaus jubiliejaus garsai. Nugriaudėjo – nes į gimtadienio šventę, pasak Danguolės, buvo sukviesta šešiasdešimt vien suaugusių šeimos narių ir dar per dvidešimt paauglių, vaikų ir visai mažiukų... Atvyko ne tik iš aplinkui, bet ir iš Anglijos, Norvegi­jos – anūkai, proanūkiai pasklidę plačiai. Senolis jų visų yra gerbiamas. Pro­anūkiams, pasak Dan­­guo­lės, galbūt neįprasta matyti se­ną žmogų, tačiau aplankyti „tą prisimerkusį senelį“ įdomu.

Toks paprastas, natūralus senolio buvimas: atvažiavo svečių – priėmė, klausinėja apie gyvenimą – porina, reikia nuotraukos – pozuoja. Linksmai, šmaikščiai, su nuotaika. O kai atsisveikiname, suka ne į dukros, bet į savo namus, kur kiekvienoje kertelėje tokie gy­vi prisiminimai...

Eugenija BUDRIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Per Lietuvą 59-ą kartą nuskriejo tarptautinio festivalio „Poe­zi­jos pavasaris“ paukštė. Bijo­tuose, prie Dio­nizo Poškos Baub­lių, ji nutūpė 15-ą kartą, nes Ši­lalės savivaldybė 2009 m. įsteigė literatūrinę D. Poškos pre­miją, kurios tikslas – atkreipti vi­suo­menės dėmesį į Ši­lalės kraštą, pa­gerbti ir įamžinti žymaus Lietuvos poeto, istoriko ir muziejaus įkū­rėjo D. Poškos atminimą. Šie­met kasmetinė literatūrinė D. Poškos premija skirta Lietuvos rašytojų sąjungos Kauno skyriaus nariui, poetui, daili­ninkui, me­da­lininkui Gvidui Latakui už nau­jausią poezijos rinkinį „Salos“, kurį 2022 m. išleido leidykla „Slinktys“.

Saulėtą gegužės 26-osios po­pietę, Bijotų ąžuolų paunksmė­je skambant lyriškoms dainoms apie pavasarį ir jausmus, kurias atliko Ves­tos Tri­mir­kie­nės bei Karolio Kaminsko due­tas, rinkosi būrys Lietuvos rašytojų sąjungos ir Šilalės krašto poetų, taip pat tie, kuriems poetinis žodis yra suprantamas, aktualus ir laukiamas. Savo eiles skaitė poetė, kultūros savaitraščio „Šiaurės Atėnai“ redaktorė Gied­rė Kazlauskaitė, Justinas Žit­kauskas – poetas ir leidėjas, savo kūrybą prista­tęs dzūkiškai. Anot kūrėjo, že­maičiams galbūt sudėtinga suprasti dzūkų šnektą, tačiau poezija kitąkart yra ir skambesys. Savo eiles dovanojo poetas, mėn­raš­čio „Metai“ redaktorius An­ta­nas Šimkus, Bijo­tuo­se apsi­lankęs antrą kartą ir sakęs, jog gera čia būti. Poetė, poezijos terapeutė, dirbanti su poezijos terapijos grupėmis, Jūratė Su­čy­laitė skaitė poeti­nes esė iš naujausios knygos „Gel­mių šviesa“. Savo kūryba dalinosi poetė, vertėja iš italų kalbos Ra­munė Brundzaitė bei poetas, kultūros apžvalgininkas, eksperimentalistas Ri­čardas Ši­­leika. 

Šilalės kraštą savo kūryba reprezentavo Šilalės rajono literatų klubo „Versmė“ narė, išleidusi dvi poezijos knygeles, Dalia Petkevičienė, poetinėmis įžvalgomis dalinosi Dia­na Vaitkevičienė bei Marė Lyda Voroneckaja.

Šilalės rajono savivaldybė literatūrinę D. Poškos premiją skyrė už geriausią naują lietuviškos poezijos knygą, išleistą praėjusiais metais, kurioje atspindimi etniniai motyvai, lietuviškos tradicijos ir istorinė tautos atmintis. Ji atiteko

G. Latakui, kilusiam iš Žemai­tijos, dabar gyvenančiam ir kuriančiam Kaune, už poezijos knygą „Salos“. Poetas skaitytoją žavi liaudies kūrybos temomis, žemaičio būdui būdinga ironija, gebėjimu pasijuokti iš kasdienių gyvenimo situacijų ir, žinoma, žemaitiškumu.

G. Latakas už literatūrinę veik­lą yra pelnęs ne vieną apdovanojimą: yra Prano Lemberto dviejų konkursų laureatas, apdovanotas Zig­mo Gėlės bei Vlado Šlai­to literatūrinėmis premijomis. Pa­klaus­tas, kaip jaučiausi, gavęs žemaičio D. Poškos premiją, me­nininkas atsakė, jog tai – jo sva­jonės išsipildymas. Kū­rėjas Bi­jotuose yra buvęs su poetu Al­gimantu Mikuta, užsukęs su šei­ma, bet vis svajoda­vęs šioje šventėje pabūti, Baub­lyje paūbauti. 

Nominuotame poezijos rinkinyje „Salos“ nemažai žemaitiškumo. Paklausus, kokius žemaitiškus motyvus autorius įvardintų, pirmiausia pamini žemaitiškus žodžius, kurie jam yra brangūs, išmokti iš „babūneles“, kuriuos jaučiąs pareigą išsaugoti. Taip pat pamini ir žemaitiškas priegaides – jo teigimu, žemaitiškai sukirčiuoti žodžiai skamba ypatingai.

Audronė NORKAITYTĖ-ŽIAUBERĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Jei jums sudėtinga pasiekti pajūrį ir pamatyti pripažintus Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro spektaklius, pasidomėkite - gal jau netrukus susitiksime jūsų mieste? Į kelionę po Lietuvą ruošiasi naujas KVMT projektas – mažųjų spektaklių ciklas „Sveika, opera! Labas, šoki!”.

Birželio 2 d. 18.30 val. – pirmasis šio projekto spektaklis Renavo dvaro menėje! Jūsų laukia pažintis su opera „Don Žuanas“.

Į kelionę leidžiasi Don Žuanas

Pirmajame ciklo renginyje, Renavo dvaro sodyboje, bus parodyta trumpoji  Wolfgango Amadeaus Mozarto operos „Don Žuanas“ versija. Renginys nemokamas. Didžiojo Vienos klasiko „linksmoji drama“ apie liūdnai pasibaigusius moterų suvedžiotojo Don Žuano nuotykius 2019 m. įgavo naują pavidalą Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro (KVMT) scenoje.

„Pilnametražę“ dviejų veiksmų operą ir jos mažąją versiją režisavo ne vieną muzikinį veikalą Lietuvos ir užsienio scenose pastatęs teatro režisierius Jonas Vaitkus, o W. A. Mozarto muzikos atlikimo subtilybes su atlikėjais gludino iš Zalcburgo „Mozarteumo“ universiteto atvykęs dirigentas Josefas Wallnigas, tituluojamas Austrijos muzikos ambasadoriumi.

Šįkart operos koncertiniame variante Renavo dvaro sodybos menėje pagrindinius Don Žuano, jo tarno Leporelo, jo suvedžiotų moterų – Donos Anos, Donos Elvyros, Cerlinos, apmulkintų jaunikių - Don Otavijaus bei Mazeto ir iš anapusybės už suterštą dukters garbę siekiančio atkeršyti Komandoro vaidmenis atliks KVMT solistai: Mindaugas Rojus, Evert Sooster, Rita Petrauskaitė, Aurimas Raulinavičius, Beata Ignatavičiūtė, Rasa Ulteravičiūtė, Modestas Narmontas, Vilius Trakys veiksmui fortepijonu pritariant koncertmeisterei Loretai Piaseckienei. Atlikėjai pasipuoš Sandros Straukaitės sukurtais kostiumais, didžiuliais puošniais perukais, kaukėmis ir intriguojančiais korsetais, kuriuos scenoje dėvi ne vien moterys... O Don Žuanui puikiai pritinka gaidžio uodegą primenantis frakas, ironiškai pabrėžiantis personažo siekius ir jo padėties komiškumą...

Muzikinio teatro žanrų gerbėjams

Įvairų meninį repertuarą derindamas su teatrinėmis inovacijomis, aukšta atlikimo kokybe ir ugdydamas naują muzikinio teatro talentų kartą, Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras šiuo projektu siekia pritraukti įvairias visuomenės grupes, kviesdamas jų narius tapti nuoširdžiais teatro lankytojais.

Inicijuodami projektą „Sveika, opera! Labas, šoki!”, kviečiame su jais susipažinti kuo platesę žiūrovų auditoriją  Šiaurės Lietuvoje – Utenos, Rokiškio, Biržų, Mažeikių – rajonų gyventojus.

Tikimės, kad spektaklių pristatymas kultūros centrų salėse bei dvaruose prisidės prie kliūčių, trukdančių gyventojams įsilieti į kultūrinį gyvenimą šalinimo. Tos kliūtys minimos „Gyventojų dalyvavimo kultūroje ir pasitenkinimo kultūros paslaugomis tyrime“: laiko stoka dirbantiesiems, sudėtingos logistikos sąlygos, sunkus renginių vietos pasiekimas prastos sveikatos žmonėms, aukštos bilietų kainos socialiai pažeidžiamoms grupėms. Tikime, kad projektas padidins suinteresuotumą kultūros paslaugomis bei pasitarnaus žmonių psichologinei gerovei.

Projekte dalyvauja ir apdovanoti spektakliai

Projekto „Sveika, opera! Labas, šoki!” metu Šiaurės Lietuvos rajonų gyventojams bus parodytos G. Donizetti operos „Pulko duktė“, W. A. Mozarto operos „Don Žuanas“ ir šokio spektaklio „Eglė žalčių karalienė“ pagal E. Balsio baletą trumposios versijos.

KVMT pastatymai vis dažniau sulaukia ypatingo muzikinio teatro mylėtojų ir teatro kritikų įvertinimo: šokio spektaklis „Eglė žalčių karalienė“ pagal E. Balsio baletą 2019 metais tapo Metų spektakliu Klaipėdoje ir pelnė „Padėkos kaukę“ bei du „Auksinius scenos kryžius“.

Dėmesio sulaukė ir kitas „Sveika, opera! Labas, šoki!” projekto spektaklis. Už Mari vaidmenį G. Donizetti komiškoje operoje „Pulko duktė“ „Auksiniu scenos kryžiumi“ buvo apdovanota solistė L. Dambrauskaitė.

Puikių atsiliepimų sulaukė ir pirmajame ciklo renginyje pristatomas „Don Žuanas“. Muzikologė Daiva Kšanienė genialiosios W. A. Mozarto operos „Don Žuanas“ pastatymą Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre įvertino taip: „Šis „Don Žuanas“ nepadarytų gėdos jokiam teatrui! Operos „Don Žuanas“ sėkmė – ne atsitiktinumas: ją lėmė puikios atlikėjų komandos susiklausymas ir įveikta gan aukštai pakelta meninio profesionalumo kartelė“.

Nuo 2019 m. didžioji dauguma KVMT premjerų yra kuriamos dviem versijomis – pilna ir edukacinė. Pastaroji - mobili, iki 1 val. trukmės, spektaklio versija yra skirta įvairioms Lietuvos miestų erdvėms, edukacinėms veikloms regiono mokyklose, bendruomenėse. Įprastų pilno formato pastatymų pagrindu sukurtais spektakliais KVMT stengiasi parengti žiūrovą jam artimoje erdvėje  pažinti profesionalaus scenos meno kūrinį ir auginti poreikį scenos meno kūriniams, ugdant ir lavinant žiūrovo meninį skonį.

KVMT inform.

Per keletą metų tauragiškiai jau buvo įpratę, kad paskutinėmis birželio dienomis Lauksargių evangelikų liuteronų bažnyčioje nuskambėdavo pirmieji festivalio „Džiazo dienos Tauragėje“ akordai, paskelbdami kasmetinio džiazo festivalio pradžią. Šiemet nutarta, kad festivalis ir kalendorinė vasara prasidės tą pačią dieną. Taigi jau birželio 1 d. tauragiškiai visus džiazo mylėtojus kviečia į savo miestą.

„Įsiklausėme į savivaldybės prašymą, deriname festivalio atidarymą prie „Tauragė – kultūros sostinė“ ir miesto šventės renginių. Tačiau festivalio struktūra ir schema išlieka tokios, kaip ir anksčiau: tai bus viso vasaros sezono renginys, kurio dauguma koncertų – nemokami. Didžioji dalis jų vyks Tauragėje, tačiau tradiciškai bus ir keletas išvažiuojamųjų koncertų Lauksargiuose, Smalininkuose ir Panemunės pilyje. Tauragėje klausytojai bus kviečiami ne tik į tradicines erdves – Pilies kiemelį ar „Bangos“ parką, bus pasiūlyta ir naujovių: vienas koncertas turėtų vykti Kartų parke prie Zumpės, o rugpjūčio pabaigoje muzikantus nukelsime į salą Jūros upėje prie užtvankos. Tiesa, žiūrovams į vandenį bristi nereikės, jie galės ilsėtis ir klausyti muzikos būdami krante“,– sako džiazo festivalio organizatorius VšĮ „Šou imperija“ vadovas Valdas Latoža.

Pasak festivalio organizatoriaus, festivalis – tai ne tik vasaros koncertai. Renginiai vyksta ištisus metus. Ir šiemet jau atlikta nemažai darbų.

„Dar vasario mėnesį vyko savotiškas „apšilimas“, įvadinis koncertas muzikos klube „Rūsys“. Tuomet džiazo muzikos gerbėjai galėjo pasiklausyti svečių iš JAV – Victor Mendoza ir Neff Irizarry – muzikavimo. Balandžio mėnesį tradiciniu „Džiazo ant pagalvėlių“ koncertu Kauno kolegijos Tauragės skyriuje paminėjome tarptautinę UNESCO džiazo dieną. Nuolatiniai mūsų renginių lankytojai ir naujieji klausytojai, kurių ratas vis plečiasi, su malonumu klausėsi „Trio Neda/Labutis/Banys“. Be to, vykdome aktyvią edukacinę veiklą – ugdome savo klausytojus: organizavome meistriškumo pamokas Tauragės kultūros centro jaunimo džiazo orkestrui su Klaipėdos S. Šimkaus konservatorijos dėstytoju, saksofonistu, džiazo virtuozu Laimiu Urbiku, „Šaltinio“ progimnazijos ir „Versmės“ gimnazijos moksleivius grojimo būgnais paslapčių „Kaip ištirpti ritme?“ pamokose mokė muzikantas, kompozitorius, perkusininkas ir vienas talentingiausių Lietuvos būgnininkų Gintautas Gascevičius (Ginc). Birželio mėnesį jauniesiems muzikantams nusimato dar viena meistriškumo pamoka su garsiuoju Jievaru Jasinsku – muzikantu, kompozitoriumi, dirigentu. Manau, tokios pamokos, tokia patirtis mokiniams labai praverčia – praplečia akiratį ir parodo, koks tas džiazo muzikos stilius yra platus, o kartu ir toks melodingas, ir kartu žavus.

Gegužės 23-iąją Seime buvo atidaryta Juozo Petkevičiaus ir Giedriaus Žvirblio fotografijų paroda „Tauragė džiazo ritmu“, praėjusį rudenį eksponuota Tauragės krašto „Santakos“ muziejaus Fotografijų galerijoje. Šiame parodos atidaryme grojo ir Tauragės jaunieji džiazmenai, vadovaujami Tomo Altaravičiaus.

O birželio 1-ąją džiazo muzikos gerbėjus ir ne tik juos organizatoriai kviečia į „Džiazo dienos Tauragėje“ tarptautinio festivalio atidarymą Pilies kiemelyje. Koncertuosiantys tą dieną atlikėjai tik patvirtins, kad Tauragės džiazo festivalis – tarptautinis. Kartu su žymiuoju Kauno bigbendu pasirodys užburiančio aksominio balso savininkė, vokalistė iš Ukrainos Anastasia Bukina. Ir tai nėra perdėti pagyrimai atlikėjai – jos charizma ir balsas sužavėjo tūkstančius žiūrovų pernykščiuose koncertuose įvairiose Lietuvos vietose. Pasirodys ir jaunasis Tauragės talentas Viltė Kirstukaitė, kuri šiuo metu intensyviai repetuoja būtent šiam festivaliui.

Taip pat festivalio atidarymo proga vyks gyvos tapybos performansas „Improvizacijos ant drobės“, prie festivalio veiklų jungiasi ir krašto menininkės Sigita Flaksienė, Areta Didžionienė, Jūratė Bytautė, Rita Kaniušaitė-Grikšienė. Klausant džiazo garsų, bus tapoma čia ir dabar. Galbūt nusimato dar viena – džiazo tapybos paroda? Tiesa, neatsisakyta ir vėl fiksuoti festivalio akimirkas fototechnika, todėl rudenį, ko gero, ir vėl lauks fotografijų paroda.

Birželio 9-ąją klausytojai kviečiami susitikti su tarptautinio pripažinimo sulaukusiu kompozitoriumi, pedagogu, režisieriumi, garso ir vaizdo instaliacijų kūrėju, perkusininku Vladimiru Tarasovu. Pilies kiemelyje bus pristatyta jo knyga „Būgnininko dienoraščiai“, o kiek vėliau tą patį vakarą į muzikos pasaulį nukels žymusis V. Tarasovo kvartetas.

Birželio 10-ąją Pilies kiemelio scena bus užleista jauniesiems džiazo atlikėjams: koncerte „Džiazo Jūra 2023“ šiemet išgirsime Jurbarko kultūros centro jaunimo bigbendą „Jada“ (vad. Gytis Gvozdas), klaipėdiškių kvartetą „Moon in the sand” ir Tauragės kultūros centro džiazo orkestrą (vad. Tomas Altaravičius).

Birželio 30 d. džiazo festivalis sugrįš į Lauksargius, kur evangelikų liuteronų bažnyčioje koncertuos lietuvių grupė „CinAmono“. Smagus vakaras su lengva, tarsi jūros ošimas, kerinčia muzika – garantuojamas.

Liepos mėnesį numatyti trys koncertai. Vienas jų vyks viename gražiausių tarpukario pastatų – Tauragės geležinkelio stoties keleivių salėje, kur koncertuos Sherman, Jutas, Nick Trio.

Kartų parke pasirodys itin linksma čekų diksilendo atlikėjų grupė „The Dixie Hot Licks“. Į koncertą kviečiami visi gero džiazo, skambėjusio praėjusio amžiaus ketvirtajame dešimtmetyje Naujajame Orleane, gerbėjai, mylėtojai, garbintojai. Tad universalios pasaulio kalbos – muzikos – gerbėjai laukiami Kartų parke liepos 15-ąją.

Po pusantros savaitės, liepos 26-ąją, vasarišką savaitės vidurio tvankumą Pilies kiemelyje praskaidrins pašėlęs, išskirtinis mambo muzikos bigbendas „Orkestra Mendoza“. Tie, kas yra matę ir girdėję šių atlikėjų pasirodymą prieš porą metų Lietuvoje, gali patvirtinti, kad JAV ir Meksikai atstovaujantis kolektyvas yra viena įdomiausių šiandienos lotynų grupių, kuri apjungia mambo, cumbia, bliuzą ir viską paskanina sodriais psichodeliniais atspalviais. Sutikite, jog ten, kur skamba Lotynų Amerikos muzikos garsai, liūdna nebūna.

Rugpjūčio antrąją savaitę džiazo festivalis plečia savo arealą ir keliasi į Jurbarko rajoną. Rugpjūčio 9-ąją muzika vėl skambės Smalininkų senajame uoste – pasirodymą čia surengs puikiai džiazo gerbėjams  pažįstamas Kauno diksilendas „DixXband“ ir lindy-hop‘o šokių studija „Swing Daiva“. Pašėlusios muzikos ir šokio gerbėjai kviečiami prisijungti ir emociškai „išsitaškyti“ lindy-hopo ritmu.

Rugpjūčio 10-ąją iš Smalininkų festivalis kils Nemunu aukštyn ir įsikurs Panemunės pilyje. Šį kartą – festivalio „vyšnaitė ant torto“ taps pasaulinio garso džiazo atlikėja Gaby Moreno iš JAV ir Gvatemalos su savo instrumentine grupe. Galima būtų aprašinėti vokalistės balsą, kūrybą, pasiekimus, bet visa tai neatstos gyvo garso „Latin Grammy“ nominantės koncerto. Sutikite, ne bet ką nominuoja „Grammy“ apdovanojimams.

„Džiazo dienų Tauragėje festivalio vasaros maratonas turėtų užsibaigti latvių „Big Al& The Jokers“ pasirodymu Jūros saloje, prie užtvankos, rugpjūčio 30 d. Prieš dešimtmetį Rygoje susibūrusi grupė atlieka tradicinį rokenrolą, žavingi ir smagūs vyrukai sukuria gerą atmosferą, todėl yra laukiami festivaliuose ir koncertų scenose visoje Europoje. Profesionalūs grupės muzikantai, turintys išlavintą savitą muzikinį stilių, meistriškai atrenka ir suranda tinkamiausią programų miksą kiekvienam kūriniui.

Kaip žinia, šiemet Tauragė – kultūros sostinė, todėl koncertas seks koncertą, renginys – renginį, o „Džiazo dienos Tauragėje“ kartu su kitais tauragiškių organizuojamas tradiciniais festivaliais bus tarsi banginiai, ant kurių laikosi miesto kultūros pasaulis. Tad ateikite ne tik paklausyti geros muzikos, paplukdyti savo dvasios pasaulį tais kultūriniais banginiais, bet ir pailsėti nuo milžinišku greičiu skriejančios planetos“,– kviečia džiazo festivalio organizatorius VšĮ „Šou imperija“ vadovas V. Latoža.

Irina SADAUSKIENĖ

Pastarosiomis savaitėmis dvyliktokai su savo mokyklomis atsisveikina visoje Lietuvoje, o Šilalės rajone pirmieji tai padarė kvėdarniškiai. Kazimiero Jauniaus gimnazija šiemet į gyvenimą išleidžia dvidešimt šešis abiturientus.

Žydrūnė JANKAUSKIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 41

Teigiama, jog vieni iš labiausiai pastebimų že­maičių charakterio bruožų yra už­darumas, maža­kal­bys­­tė, gyvenimas pagal posakį „de­­vynis kartus matuoja, dešimtą kerpa“. Tačiau į Kvėdarnos kraštą iš Že­maitijos sostinės Telšių ati­te­­kė­ju­siai Re­gi­­nai Viršilienei, jos ma­ny­mu, šie bruo­žai visai netin­ka. Mo­te­ris sa­ko esanti linkusi bend­rauti, greitai randanti kalbą su ne­pa­žįs­tamais žmo­nė­mis. Ir gyveni­me jai daž­nai pasitaiko, jog pirma kažką pa­daro, o paskui gal­voja, ką su tuo da­ryti toliau. Tad ir veik­lų jos gy­ve­nime būta pačių įvai­riau­sių. Štai ne­ per seniausiai Ši­lalės Vlado Stat­­ke­vičiaus muzie­juje veikė jos rankdarbių paroda „Visko po tru­putį“, apie kurią buvo rašyta ir „Ši­la­lės ar­tojuje“.

Aldona BIELICIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 41