„Renovaciją jau seniausiai baigė, bet ką iki šiol kieme veikia statybininkų namelis? Jis čia  jau ne pirmus metus stovi. Ima pyktis, nes šis statinys ne tik užima vietą, užstoja vaizdą pro langus, bet ir masina vaikus landžioti vidun. Norėtume, jog šią būdelę kuo greičiau išgabentų. Gal seniūnas galėtų padėti, nes mes tiksliai nežinome, kurios firmos šis „palikimas“: ar telšiškių, ar kauniečių, mat jie čia visi dirbo bendrai“, - skundėsi situacija prie Kovo 11-osios gatvės 4-ojo bei Dariaus ir Girėno g. 27-ojo daugiabučių nepatenkintas šilališkis.

Jo nuogąstavimai pagrįsti – minėtas namukas stovi visai šalia vaikų žaidimų aikštelės, todėl, jį nukėlus, atsirastų daugiau erdvės mažiesiems. Be to, statybininkai šioje vietoje lyg ir nebeturi ką veikti – dirbant jų nematyti seniai, namai jau yra gražūs ir modernūs. Tačiau gal darbininkai visgi žada grįžti?

Pasak UAB „Šilalės šilumos tinklai“ direktoriaus Algirdo Šniepio, statybinin­kai ne tik žada, bet ir privalės grįžti, nes Kovo 11-osios g. 4 namas taip ir nepriduotas. Paaiškėjo, kad renovaciją atlikę darbininkai pridarė daug grubaus broko, kurį žūtbūt privalės ištaisyti. Tad UAB „Norvila“ vyrai, matyt, dėl to namelio ir neskuba išsigabenti. Tačiau, kaip visada, niekas negalvoja apie eilinius gyventojus, kurie dėl kažkieno aplaidumo yra priversti kęsti nepatogumus.

Birutė PALIAKIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Programa

 Rugpjūčio 13 d., šeštadienis

10 val. – paplūdimio tinklinio turnyras (2x2, mišrios komandos) Šilalės miesto taurei laimėti prie tvenkinio. Registracija - el. p.: Šis el.pašto adresas yra apsaugotas nuo šiukšlių. Jums reikia įgalinti JavaScript, kad peržiūrėti jį. arba tel. (8-614) 3-62-79.

10 val. – krepšinio 3x3 turnyras Šilalės miesto taurei laimėti aikštelėje prie stadiono. Amžiaus grupės: 12-14 m., 15-16 m., 17 m. ir vyresni, merginų grupė. Registracija - el. p.: Šis el.pašto adresas yra apsaugotas nuo šiukšlių. Jums reikia įgalinti JavaScript, kad peržiūrėti jį. arba tel. (8-614) 3-62-79.

11-14 val. – atviros Šilalės štangos spaudimo varžybos Mero taurei laimėti stadione. Organizato­rius – sportininkas Karolis Aleksandravičius.

11-15 val. – atvira lauko teniso treniruotė kartu su Linos Stančiūtės teniso akademijos treneriais daugiafunkcėje aikštelėje prie Šilalės socialinių paslaugų namų. Registracija - el. p.: Šis el.pašto adresas yra apsaugotas nuo šiukšlių. Jums reikia įgalinti JavaScript, kad peržiūrėti jį. arba tel. (8-696) 6-90-86.

11-14 val. – burbulinio futbolo – „Bumbolo“ – turnyras (3x3, mišrios komandos) Šilalės miesto taurei laimėti stadione. Registracija - el. p.: Šis el.pašto adresas yra apsaugotas nuo šiukšlių. Jums reikia įgalinti JavaScript, kad peržiūrėti jį. arba tel. (8-696) 6-90-86.

17-20 val. – teatrų  vakaras aikštėje prie savivaldybės. Dalyvauja: Pajūralio laisvalaikio salės dramos kolektyvas, Bilionių laisvalaikio salės mėgėjų teatras ir Baltrušaičių bendruomenės teatras (Tauragės r.). 

17.30-18 val. – Šilalės rajono mokinių, Lietuvos mokinių olimpiniame festivalyje užėmusių prizines vietas, pagerbimo ir apdovanojimo ceremonija.

18-20 val. – Lietuvos futbolo federacijos III lygos Klaipėdos regiono pirmenybių varžybos stadione.

20-21.30 val. – jaunimo grupių ir atlikėjų koncertas „Dovana Šilalei“ aikštėje prie savivaldybės.

22 val. – vasaros nakties muzikinė programa „Baltos svajos“ pagal Frank‘o Wildhorn‘o miuziklą „Grafas Montekristas“. Dalyvauja Kauno valstybinio muzikinio teatro solistai Kristina Siurbytė, Egidijus Bavikinas, baleto šokėjai Justina Vitkutė ir Aurimas Tiškevičius, renginio vedėjas - aktorius Egidijus Stancikas (aikštėje prie savivaldybės).

Šilalės visuomenės sveikatos biuras vaišins žolelių arbata.

23 val. – fejerverkas.

Rugpjūčio 14 d., sekmadienis

11-18 val. – kūrybinės dirbtuvės „Kurkime miestą kartu“. Miesto vie­šųjų erdvių vizija (prie Šilalės Vlado Statkevičiaus muziejaus). 13, 15 ir 17 val. – susitikimai su Klaipėdos universiteto komanda.

11-18 val. – kraujo donorystės akcija prie Šilalės darbo biržos.

12-18 val. – mažoji knygų mugė ir literatūriniai skaitymai po atviru dangumi prie Šilalės viešosios bibliotekos.

13-18 val. – Žemaičių dienoms skirta paroda „Žemaitiška troba“ Šilalės Vlado Statkevičiaus muziejuje.

14-17 val. – sūrio lazdelių „Pik-Nik“ „Pasiplėšom“ čempionatas Jono Basanavičiaus gatvėje.

14-18 val. – antiteroristinių operacijų rinktinės „Aras“, policijos, gaisrinės, baikerių technikos, probacijos tarnybos įrangos, senų automobilių parodos Jono Basanavičiaus gatvėje.

14-18 val. – medžioklės trofėjų paroda Jono Basanavičiaus gatvėje.

14-18 val. – šventės dalyvių plukdymas gaisrininkų valtimi tvenkinyje.

14-18 val. – saugos diržų efektyvumo bei automobilio apsivertimo imitavimo įrenginių demonstravimas ir bandymai Jono Basanavičiaus gatvėje.

14-18 val. – Šilalės rajono dailės mokytojų ir mokinių meno studija-pleneras prie tvenkinio.

16.30-17 val. – Viešojo saugumo tarnybos parodomoji programa prie Šilalės kultūros centro: kinologų pasirodymas, pastato šturmas, imituotas automobilio stabdymas su apšaudymu.

Programa vaikams

„Mano miesto gimtadienis“

12-15 val. – aitvarų dirbtuvės prie Šilalės kultūros centro.

13-15 val. – miesto gimtadienio proga šventės dalyvius gardžiais ledais „Piemenėlis“ aikštėje prie savivaldybės vaišins prekybos centras „Norfa“.

13-16 val. – „Yamaha“ muzikos mokyklėlės organizuojama karaokė vaikams ir suaugusiesiems prie Šilalės kultūros centro.

14-15 val. – teatralizuotas VšĮ „Labaiteatras“ koncertas-žaidimas „Kai užaugsiu – būsiu...“ aikštėje prie savivaldybės.

15 val. – didysis gimtadienio tortas ir putų šou aikštėje prie savivaldybės.

15.30-16.15 val. – Šakių cirko studijos „Šypsena“ pasirodymas aikštėje prie savivaldybės.

Vakaro programa

18 val. – Šilalės meno mėgėjų kolektyvų koncertas „Šilalei“. Pasirodys Sovetsko licėjaus vaikų šokių kolektyvas „Raduga“.

19.30 val. – savivaldybės vadovų ir svečių sveikinimai.

20 val. – didysis vakaro koncertas: Eglė Jakštytė, „Vairas“ ir „Biplan“.

23 val. – muzikinis lazerių ir fejerverkų šou.

23.15-1 val. – diskoteka po nakties dangumi.

Šventės metu Jono Basanavičiaus gatvėje vyks prekybininkų ir amatininkų mugė, veiks įvairūs atrakcionai bei karuselės vaikams.

Rugpjūčio 15 d., pirmadienis

9 val. – šv. Mišios Šilalės Šv. Pranciškaus Asyžiečio bažnyčioje.

10 val. – gražiausios Žolinės puokštės rinkimai bažnyčios šventoriuje.

12 val. – šv. Mišios Šv. Pranciškaus Asyžiečio bažnyčioje už Šilalės miestą ir jo žmones.

13 val. – Liudo Mikalausko koncertas „Pasivaikščiojimas su šv. Jonu Pauliumi II“ Šv. Pranciškaus Asyžiečio bažnyčioje. Skambės dainos, parašytos pagal popiežiaus tekstus. Akompanuos pianistė Audronė Juozauskaitė.

16.30 val. – kino seansas „Neįtikėtina jaunojo išradėjo kelionė“ Šilalės viešosios bibliotekos interaktyvioje jaunimo erdvėje.

21 val. – vakaro kino seansas „Trumanas“ po atviru dangumi prie Šilalės viešosios bibliotekos.

Organizatorius Šilalės rajono savivaldybė.

Rėmėjai: UAB „Kvėdarsta“, UAB „Biovela“, UAB „Milda“, UAB „Raimex“, AB „Kauno tiltai“, UAB „Rivona“, prekybos centras „Norfa“, ŽŪK „Šilalės Agro“, UAB „Marijonas“, UAB „Prolain“, UAB „Optita“, UAB „Danrita“, UAB „Danrima“, UAB „Profileksas“, UAB „Diržė“, UAB „Eurobiuras“, UAB „Šilalės mediena“, UAB „Vizinga“, UAB „Žolmedis“, UAB „Molupis ir Ko“, „UAB „Pitlius“, UAB „Piko valanda“, picerija „Bamba pica“, kavinė „Pupa“, UAB „Šiaulių plentas“, UAB „Kalistara“, UAB „Lukra“, UAB „Muscle shop LT“, sporto klubas „Venta Life“, www.MaistasSportui.lt, AB „Žemaitijos pienas“.

Informaciniai rėmėjai: „Šilalės artojas“, www.silalesnaujienos.lt, „Tauragės radijas“, „Tauragės kabelinė televizija“.

Smagu ne tik gauti, bet ir dovanoti. Ypač, kai matai nuoširdų ir nesuvaidintą žmonių džiaugsmą. Loterijos rėmėjų įsteigtus prizus jau barstome po įvairius rajono kampelius ir bendraujame su jų laimėtojais.

Pasausalio kaime gyvenantis Bronislovas Kučinskas, atsiėmęs UAB „Jozita“ vadovo Jono Jokubausko dovanotus 50 eurų, tryško gera nuotaika: už tai, kad skaito mėgiamą laikraštį, gavo dar ir puikų prizą.

„Esu senas skaitytojas, be „Šilalės artojo“ nebūnu. Geresnio laikraščio iki šiol neradau“, – sakė vyriškis.

Bronislovas  - ūkininkaujan­tis pensininkas. Guvus senjoras aplaksto ne tik gyvulius, bet pats apdirba visą žemę.

„Nesu dvarininkas, tačiau savo žemės norisi. Jos turiu 20 hektarų. Ilsėtis nelabai yra kada. Dabar rūpestį kelia malkos, reikia ir aplinką tvarkyti. O tokiame amžiuje – tempai  nebe tokie spartūs“, - pasakojo pašnekovas.

B.Kučinskas didžiąją gyvenimo dalį dirbo Kaltinėnų eksperimentinio ūkio dirbtuvių vedėju. Su žmona Ona užaugino tris atžalas. Vienas iš sūnų – Saulius – dirba kariniame laive „Kuršis“, yra vyriausiasis elektrikas. Bronislovo pasakojimu, sūnus išmaišė bemaž visus pasaulio vandenis, aplankė tolimiausias šalis, o ir dabar yra pasirengęs pusės metų išvykai su NATO laivais. Kitas sūnus Gintaras yra buvęs policijos pareigūnas, o dukra Ramunė dirba kompiuterių gamykloje Kaune.

Tęsdami prizų dalybas, aplankėme Giedrę ir Rolandą Dromantus, gyvenančius Žadeikių kaime. Jauna šeima, perėmusi tėvų ūkį, jau ketverius metus sėkmingai ūkininkauja. Didėja ne tik ūkis, bet ir pati šeimyna. Keturis sūnus auginantys Dromantai neslepia, jog darbo namie netrūksta, o vasarą laisvą minutę rasti vis sunkiau. Vyras užsiima ūkio reikalais, rūpinasi, kad žiemą nepristigtų  pašarų galvijams, žmona yra atsakinga už šeimos stalą. Dabar - didysis konservavimo laikotarpis, tad prie puodų pasisukti valandos neužtenka. Giedrė džiaugiasi, jog šalia yra geros nuotaikos nestokojantis uošvis. Jis ir su vaikais pabūna, pasaugo juos, o jei reikia, ir prie ūkio darbų padeda, juk šeima augina apie 30 galvijų.

Po namus laksto Eimantas, Ernandas, Emilis, lopšyje sūpuojasi pats mažiausias Eligijus. Eimantas bei Ernandas jau žingsniuoja į Žadeikių pagrindinę mokyk­lą, Emilis šiemet turėtų pradėti lankyti darželį, o vos vienerių Eligijus mamai draugiją palaikys namuose.  

Laikraštį šeima prenumeruoja ne pirmus metus, tai jau yra tradicija.

„Pradėjome užsisakyti visiems metams, nes taip yra patogiau“, - sakė Giedrė.

Pats didžiausias laikraščio skaitytojas - senelis Petras Dromantas, kuris patikina, kad pirmasis griebia „Šilalės artoją”.

„Laimėti prizo nesitikėjome, o jei jau taip pasisekė, galėsime gautus pinigus vėl skirti laik­raščio prenumeratai“, - džiaugėsi Giedrė.

Dromantams atiteko rajono tarybos nario Algirdo Meiženio įsteigtas piniginis prizas – 30 eurų.

Vienas iš dviejų Europos Parlamento nario Zigmanto Balčyčio 50 Eur vertės prizų iškeliavo į Traksėdį. Duris pravėrusi Stanislava Norkutė negalėjo atsistebėti:

„Pasitaikė kaip aklai vištai grūdas. Nesitikėjau laimėti. Esu ne vietinė, galvojau, tokiai atėjūnei tikrai nepasiseks. Traksėdyje pas dukrą Dalią ir žentą Anatolijų gyvenu tik antri metai. Esu kretingiškė. Kai sušlubavo sveikata, apsistojau pas vaikus. Pradėjau mąstyti, ką veikti. Žiūrėti televizorių jau skauda akys, tai nutariau užsisakyti laikraštį. Laiškininkė patarė pamėginti „Šilalės artoją“. Neapsirikau, šis laikraštis man labai patinka. Ne tik įdomių straipsnių jame randu, bet, pavyzdžiui, jo dėka ir dukrai darbą suradau“, -  negailėjo gerų žodžių S.Norkutė. Moteris sakė laimėtus pinigus atidėsianti kitai „Šilalės artojo“ prenumeratai.

Stanislava gimė ir užaugo Kelmės rajone. Jos tėvai, anot moters, buvo kumečiai, tad kai per karą sugriovė dvarą ir nebeliko kur gyventi, ji su seserimi pėsčios prieglobsčio ieškoti atklydo į Šilutę, kur prabėgo nemažai vaikystės metų. Iš Šilutės rajono, beje, yra kilęs ir prizą Stanislavai dovanojęs Z.Balčytis, o senolė lyg per miglą prisimena, jog galbūt jiedu netgi lankė tą pačią mokyklą.

Subrendus Stanislavą likimas atvedė į Kretingą. Čia ji praleido didžiąją gyvenimo dalį: dirbo, augino vaikus. Moteris daug metų triūsė prekyboje, yra tekę padirbėti ir siuvykloje.

Dukra Dalia atitekėjo į Šilalės rajoną, o sūnus Gintaras liko Kretingoje, tačiau paskutiniu metu ragauja emigranto duonos.

Parduotuvės „Ąžuoliukas“ 30 Eur vertės dovanų kuponą laimėjusi Laima Daubarienė juokavo:

„Gyvename Jucaičiuose, bet pašto dėžutė jau Apidėmių kaime stovi. Pas mus čia taip įdomiai: kiekviena troba – vis kitas kaimas“.

Laimos ir Vytauto Daubarų sodybos nuo pagrindinio kelio nematyti, ji slepiasi už miškiuko. Tačiau vieta – pavydėtina: namą supa jaukios pamiškės, tvenkinys, sodas ir gėlynai. Kieme žvilgsnį patraukia ne viena įmantri medžio bei metalo puošmena: lauko baldai paįvairinti metalinėmis iš technikos detalių padarytomis konstrukcijomis, iš jų sulipdyti dviratukai. Laimos pasakojimu, auksines rankas turi vyras, o ir jauniausiasis sūnus Mantas nesibodi tėčiui padėti.

Iš viso Daubarai užaugino penkias atžalas. Namuose beliko vienintelis Mantas, bet ir jis neaišku, kiek beužsibus. Vasarą vaikinas yra pagrindinis tėvų ramstis, o rudeniop vėl pakels sparnus į Kauną, kur studijuoja elektroinžineriją. Vyresnieji jau sukūrę savo šeimas. Trys iš jų taip pat pasirinko Kauną, vienas apsistojo Klaipėdoje. Gausų namiškių ratą papildė ir trys anūkai.

Birutė PALIAKIENĖ, Laura GIRČYTĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Stiprus lietus išvaikė nuo gatvės žmones. Prie par­duotuvės - nė gyvos dvasios. Sakė, kad jis čia turėtų sėdėti. Pagyvenęs apleistas (apsileidęs?) žmogus be pastogės ir praeities. Įdomu, kur jis pasislėpė? Jeigu lie­tus nesiliaus, galiu jo ir nesulaukti.

Paprasčiausias būdas užmegzti parduotuvėje kalbą - nusipirkti ledų. Pardavėjos turėtų žinoti, iš kur jis ateina.

- Lietus nurimo, tuoj pasirodys, - sako pardavėja Zita. Jos vardas parašytas ant prisegtos kortelės.

Zita paveda mane už parduotuvės.

- Jis būna ten, anoje sodyboje. Šeimininkai mirę, dukros gyvena kitur. Tai jis įsitaisė tuščiame tvarte. Štai, eina per kiemą! Bėgu į parduotuvę, o jūs geriau be manęs, - sako Zita ir nulekia į krautuvę.

Palauksiu mašinoj. Jeigu jis elgetauja, turėtų prašyti išmaldos. Tada mėginsiu ką nors sužinoti. Girdėjau, kad jis baikštus. Svarbu neišgąsdinti.

Pamatęs mane, jis pamoja ranka tarsi senam pažįstamui, draugiškai nusišypso­, bet praeina pro šalį. Paeina toliau, nešinas laikraštį, atsisėda ant metalinės tvorelės, skaito arba tik šiaip vartalioja laikraštį. Jeigu jis tikrai įkyrus, turėtų ateiti ir kaulyti išmaldos. Tačiau jis tik sėdi ir žiūrinėja laikraštį.

Reikia eiti pačiam. Paklausiu, kur čia gyvena Lovčikas. Upynoje Lovčiką pažįsta visi, turėtų pažinoti ir jis. Galėsime pradėti kalbą.

Tačiau man nereikia gudravimų. Vytautas kalbą pradeda pats:

- Matai, koks davė lietus? Tereškova lakstė po dangų, bet taip ir nepasakė, ar ten, danguje, yra vandenynai. Jeigu nėra, tai iš kur tiek lietaus ant galvos?

- Sakai, Tereškova buvo dan­guje? Taip aukštai?

- O tai ne? Lakstė lakstė, kol prisilakstė. Žuvo kartu su mūsiškiais.

- Su kokiais mūsiškiais?

- Su Darium ir Girėnu! Dabar nebepaklausi, kaip ten su dangaus mariomis.

- Seniai tas buvo?

- Jau senokai, - Vytautas susimąsto. - Jau kokie keturi metai...

Jeigu jis kalba apie pirmąją moterį kosmonautę Valentiną Tereškovą, tai ji tikrai nežuvo. Bet neaišku, ar jis rimtai, ar mažumėlę apsimeta. Gali būti, jis laiko mane kvailiu ir vedžioja už nosies.

- Daug žinai, - pagiriu.

- Skaitau laikraščius, - Vytautas išskleidžia seną „Šilalės artojo“ numerį.

- Man nesvarbu, kad senas, - sako žmogus. - Žmonės paliko. O skaityti visai tinka, tai ir skaitau.

- Pats vietinis?

- Taip, upyniškis. Pusė U­py­nos mano pas­tatyta. Dirbau su brigada. Kai statėme milicininkui namus, tai vogėme plytas ir statėme žmonėms trobas. Daug plytų „točkėmis“ išvežėm.

- Tai ir sau pasistatei?

- Sau - ne. Bet turiu gerus namus. Ten, už U­py­nos, ant kal­no.

 - Pakviestumei į svečius. Ką nors prasimanytume.

- Dabar ten manęs nėra. Aš ten tiktai žiemą. Vasarą kur nors čia, bile kur. Ant žolės. Vasarą juk nešalta.

Jis tikrai turi namus už Upynos. Tokie ir namai... Senas gyvulininkystės kompleksas, už jo - vandens valymo įrenginių siurblinė. Buvusį komp­leksą dabar valdo trys pajininkai, o siurblinė kaip ir niekieno. Viena pajininkė, vardu Regina, parodė, kur ji yra. Ten, už ganyklų, toli tarp krūmų. Dabar nė tako neįžiūrėsi. Tačiau žiemą Vytautas pa­reina. Dažniausiai - girtas, vos pavelka kojas. Būna, jog šliaužia šliaužte. Vieną rytą žmonės atėjo į darbą, žiūri - žmogus sniege. Upynos Vytautas! Bene negyvas? Ne, gyvutėlis! Ir nenušalo nieko. Aplinkiniai negali atsistebėti tokiu Vytauto gajumu. Kitiems tuoj visokie bronchitai, plaučių uždegimai, o jam kas? Klemensas Lovčikas vieną­ žiemos pavakarę ra­do netoli namų bemiegantį gatvėje. Mėgino pažadinti - neina. Tada po šonu pakišo seną čiužinį, ant viršaus užmetė antklodę. Ry­tą eina žiūrėti - gal nebegyvas? O jis net įšilęs po patalais!

Būna, Vytauto nie­­kas nemato kelias dienas. Tada jo pasigenda ir pardavėjos.

- Taip, imame pasigesti, - juokiasi pardavėja Lina. - Jis mums įkyri, tačiau kai ilgiau nematome - baugu. Juk žmogus! Žiemą ėjome ieškoti į tvartą, mat dvi dienas nesirodė. Manėme - sušalo negyvai. O jis iškiša galvą iš šiaudų!

Anksčiau Vytautas žiemą ei­davo miegoti į tą siurblinę. Ten jis turįs kažkokį pečiuką... Bet eiti toli. Ši žiema nebuvo labai šalta, tai peržiemojo tvarte.

- Žiūriu, užsigrūdinęs, - sakau jam.

- Aš visko mačiau. Komunistai buvo išvežę į Sibirą.

- Vogei plytas ir atsidūrei kalėjime?

 - Aš nebuvau kalėjime. Dirbau statybose. Visur - ir Mask­voje, ir Lening­rade, o tarnybą baigiau Lomonosove.

- Kur tas Lomonosovas?

- Tenai, už Jur­barko, - Vytautas mosteli ranka Skaudvilės link.

- O kalėjimas Sibire?

 - Aš nebuvau kalėjime! - pykteli. - Aš buvau Sibire, bet ne kalėjime. Dirbau statybose. Kur reikėjo, ten ir stačiau.

Bet jis tikrai sėdėjo kalėjime. Yra kelios versijos. Viena - užmušė tėvo sugyventinę. Kai Vytauto mama mirė, tėvas susirado kitą moterį, o paskui jie sykiu gėrė, ir Vytautas neva užmušęs pamotę. Tai atsitikę tėvų namuose, kurie stovėję tenai, netoli dabartinės siurblinės. Tų namų seniai nebėra. Kai Vytautas grįžo iš kalėjimo, gyventi jau nebebuvo kur, tai ir pradėjo bastytis. Žmona jį buvo metusi, tačiau dabar ir ji jau mirusi... Tai sena istorija, jaunesnė karta apie ją nieko nežino. Kalbintos pardavėjos Upynoje dirba antras dešimtmetis, tačiau apie Vytauto tėvus ar jo statybas nėra girdėjusios.  Kiek matė jį - tai elgetaujantį. Jis visada buvęs toks.

- Turėjau žmoną, bet ji negalėjo turėti vaikų. Jos tėvai virdavo samagoną ir kartu gerdavo. Aš irgi gerdavau, - pasakoja Vytautas.

- Gerą išvirdavo?

- Naminį.

Tėvai mirę, žmonos nebėra, vaikų nė nebuvę... Kažkur netoli Šilalės gyvenanti sesuo, tačiau Vytautas neprisimena kaimo pavadinimo. Užkrito, ir viskas. Sesuo užauginusi 16 vaikų. Net sunku patikėti.

- Taip, šešiolika, - nė nemirktelėjęs pareiškia Vytautas.

Iš savo jaunystės jis pasakoja tik apie statybas, kaip vogęs valdiškas plytas ir iš jų pastatęs pusę Upynos. Dar jis turėjęs motociklą „Voschod“, kuriuo taip lėkdavęs per Upyną, kad langai drebėdavę. Taigi kietas vyrukas buvęs... 

Upynos senbuvis K.Lovčikas sako, jog Vytautas tikrai yra dirbęs statybose, vienam kaimynui statęs daržinę.

- Bet nežinau, ar jis užsiėmė mūro darbais. Gal?.. - abejoja upyniškis. - Tikra tiesa, kad jis turėjo motociklą. Dar tais laikais, kai jie buvo retenybė. Buvo vienas pirmųjų, nusipirkęs motociklą. Jo mama labai tuo didžiavosi. Sakydavo: „Ein kaip „Yžas“, pyp kaip „Java“. Tai motocik­lų pavadinimai. 

O kalėjimas?

- Sėdėjo kalėjime jis. Už tėvo nužudymą. Negaliu pasakyti, jog būtent jis tą padarė, nes tai buvo tokia tamsi ir neaiški istorija. Dėl to kaime kilo daug kalbų, liko daug neaiškumų. Jie visi namuose gėrė, o rytą buvo rastas negyvas tėvas. Namuose buvo Vytautas ir tėvo sugyventinė. Jie nelabai prisiminė, kas ir kaip. Nuteisė Vytautą­. Nežinau, kiek, bet, man atrodo, jis sėdėjo ilgokai. Neprisimenu, ar grįžęs iš kalėjimo jis dar dirbo statybininku. Gal ir ne. Įsitaisė siurblinėje netoli buvusių savo namų.

Upynos seniūnė  Stefa Kažukauskienė patvirtina:

- Taip, Vytautas Vertelis yra buvęs kalėjime už tėvo nužudymą. Kalėjo ilgai - bene dešimt metų. Tėvo namas atiteko sugyventinei. Ši prieš mirtį jį testamentu užrašė kaimynams už globą. Tada aš jau dirbau Upynoje, pati tvarkiau tą testamentą. Kai Vytautas grįžo atsėdėjęs, tėvo sugyventinė jau buvo mirusi,  o namas priklausė kitiems žmonėms. Dabar ir to namo nebėra. Tai buvo laikas, kada griuvo kolūkiai. Tačiau Vytauto gyvenimas buvo griuvęs dar anksčiau. Neprisimenu, ar jis iš kalėjimo grįžęs dirbo ką nors. Tikriausiai ne. Dabar jis gauna šalpos pensiją.

Jaunesnioji karta apskritai neprisimena, ar Vytautas yra ką veikęs. Kiek jį mato, tai elgetaujantį prie parduotuvės. Būna, išgėręs padainuoja, pašūkauja, bet žmonėms nėra pavojingas. Anksčiau įkyriau iš praeivių reikalaudavo išmaldos, bet kažkas jį pagąsdino, dabar yra atsargesnis.

- Iš ko gyveni? - klausiu aš jo.

- Gaunu 61 rublį pensijos. Dabar kiti pinigai, bet aš taip vadinu. Ketvirtadienį gausiu­. Nusiperku paėsti, visokių deš­rų, lieka ir alui. Pirmiausia perku paėsti. Gerai išeina.

- Kiek tau duoti? - išsiimu piniginę. - Euro užteks? Gal du?

- Kaip tau išeina.

Duosiu eurą - nusipirks alaus, o dešrai neliks.

- Imk du, - sakau. Jis puola bučiuoti ranką.

- Nusipirksiu alaus, - apsidžiaugia.

- O gal geriau dešros?

- Dešros jau turiu. Daug tokių didelių „šliosų“, - jis rodo rankomis, kokio didumo dešros. - Pilni namai.

- Gal parodytumei, kur gyveni?

 - O kas tu toks?

- Aš iš laikraščio. Noriu papasakoti apie įdomius žmones.

- O, iš laikraščio! - apsidžiaugia Vytautas. - Myliu spaudą!

Jis mielai sutinka ir papozuoti nuotraukoms, ir parodyti, kur įsikūręs. Eidamas primena, kad čia nakvoja tik vasarą, o žiemą gyvena tenai, ant kalno, kur yra pečius, malkų ir 12 kostiumų. Tiek daug kostiumų reikia, nes pardavėjos reikalauja, jog būtų švarus ir parduotuvėje nesmirdėtų.

Bet iš tiesų tai tik fantazijos. Buvau tuose jo namuose. Tenai nei malkų, nei kostiumų. Ant virvės kabo keli skudurai. Metalinė viryklė be dangčio - kaip ją užkurti? Galva neišneša, kaip ten galima išgyventi žiemą.

O ten, kur jis glaudžiasi vasarą, – irgi baisokas vaizdas. Senas apleistas tvartas, ant lentų sudūlėjęs šienas.

- Atsigulu ir miegu, - rodo Vytautas.

 Ar galima būtų jam padėti? Ar mes tik tiek tegalime - paaukoti kelis eurus, už kuriuos jis nusipirks alaus ir kelias valandas padainuos? Baisėjasi ir pardavėjos, kurios matė jo „miegamąjį“. Juk tai žmogus! Ar mes tegalime stovėti ir laukti, kol vieną žiemą jis sušals?

- Ar nenori važiuoti į kokius senelių namus? - klausiu.

- Važiuoti? O ko? Čia mano tėvynė! Kur aš važiuosiu?

- Na, būtų šilta vieta, gautumei maisto...

- Pats nusiperku, žiemai malkų turiu, - varo jis savo.

Upynos seniūnė S.Kažu­kaus­kienė sako­, jog nie­kur­ jis nevažiuos: nei pas daktarus, nei į Socialinių paslaugų centrą, kur jį bū­tų galima ir apiprausti, ir apskalbti. Vytautas upyniškiams pasakoja, kad jis turįs „trūkį“, tačiau gydytis nenori.

- Jau buvome išvežę pas daktarus, manėme, padarys operaciją. Bet jis kitą dieną - vėl Upynoje... Būtų du būdai jam padėti. Vienas - globa. Jei žmogus yra neįgalus, jam galima skirti paramą globai, o su tokiais pinigais jis galėtų gyventi kokiame pensione. Tačiau kaip įrodysi neįgalumą be daktarų, kurių jis vengia? Per prievartą nieko nei gydysi, nei į komisiją nuveši. Būtų neveiksnus - tada kas kita, galėtume spręsti už jį. Tarkime, padarytų kokį nusikaltimą, tada ekspertai spręstų, ar jis veiksnus, ar ne. Dabar tokio klausimo kelti neturime jokio pagrindo: nei tas žmogus nu­sikaltęs, nei pa­vo­jingas vi­­s­uo­­menei.

Tačiau aplinkiniai mato, kad jis yra pavojingas pats sau, ypač žiemą, kai įsitaiso miegoti nešildomame  tvarte arba tiesiai ant sniego! 

- Taip, tai pavojinga, - pripažįsta seniūnė ir traukia pečiais. - Bet ką besakytume, jis ir veiksnus, ir sveikas, ir įgalus. Tai jo pasirinkimas. Buvo pasibaigęs paso galiojimo laikas - sutvarkėme, pasirūpinome, kad gautų pašalpėlę. Iš jos jam dar atskaito antstoliai už adminis­tracines baudas, kurias gauna, girtas patriukšmavęs viešoje vietoje. Tiesa, dabar jau rečiau. Su apylinkės inspektoriumi prigąsdinome, jog išvešime į senelių namus, jeigu gatvėje girtas šūkaus ir kibs prie žmonių. Tai jis jau kelintas mėnuo yra gana ramus ir mandagus.

- Kodėl jis nenori niekur važiuoti ir bijo globos namų? 

Visi kalbinti upyniškiai turėjo vieną atsakymą: čia jis laisvas. Pensione - režimas, tvarka, ten ir išgerti tikriausiai neleis. O čia jis laisvas, visiškai laisvas žmogus.

Kai važiavau į namus, laisvas žmogus tebesėdėjo prie krautuvės. Suglamžytas laikraštis jau gulėjo ant žemės, o jis pats nuobodžiaudamas dairėsi į šalis. Pamatęs mane, draugiškai pamojavo ranka.

„Kentėsu, kol gyvs būsu“, - prisiminiau jo žodžius...

Petras DARGIS

Autoriaus nuotr.

Nors jau kurį laiką tik ir girdime, kad jaunimas visa galva yra pasinėręs į naująjį žaidimą „Pokemon GO“, šilališkiai realių sporto varžybų į jį neišmainė. Septintus metus iš eilės Žadeikių pagrindinėje mokykloje vyko kaimo sporto žaidynės.

Jų organizatoriai – mokyk­los direktorius Nerijus Jocys ir Žadeikių sporto klubo pirmininkas Artūras Žymančius – džiaugėsi, jog šventė sulaukia vis didesnio susidomėjimo. Ir šiemet į ją atvyko dalyvių ne tik iš Šilalės rajono bei aplinkinių savivaldybių, bet ir iš Klaipėdos.

Sportininkai savo jėgas galėjo išbandyti daugiau nei dvidešimtyje šakų: pradedant krepšinio varžybomis, baigiant rankų lenkimu.

Krepšinio, tinklinio ir futbolo rungtyse varžėsi net 29 komandos. Daugiausiai dalyvių, žinoma, pritraukė krepšinis. Dėl geriausiosios vardo kovėsi 10 vyrų bei 2 moterų komandos, iš pastarųjų – „Pajūris“ ir „Žaibas“. Po įtemptų varžybų nugalėtojomis tapo „Pajūrio“ merginos. Vyrų grupėje konkurencija buvo didesnė, o po atkaklių rungtynių pirmąja vieta džiaugėsi „Arkliavagiai“. Antroji atiteko Artūro Zarambos individualios įmonės komandai „AziĮ“, treti liko „Pusbroliai“. 

Po varžybų savo taiklumą nuo baudų bei tritaškių linijos išbandė 15 vaikinų ir 7 merginos. Taikliausiai metė bei daugiausiai baudų pataikė Donatas Petrauskas iš Požerės, ant­ras liko vos vienu tašku nusileidęs žadeikiškis Martynas Stasytis, trečias - kvėdarniškis Gvidas Rupšlaukis. Tarp merginų pirmąją vietą iškovojo ­Indrė Žymančiūtė, antra buvo Gab­rielė Masedonskaitė, trečia - Irena Vaivadaitė.

Metimų nuo tritaškių linijos rungtyje pirmąją vietą užėmė Martynas Macas, vienu tašku jam nusileido Augustas Pet­rauskas, trečias liko Aurelijus Pukelis. Taikliausia mergina tapo Rūta Merkelytė, antroji vieta atiteko G.Masedonskaitei, trečioji – Jurgai Rupšienei.

 Futbolo aikštelėje varžėsi 6 vyrų bei 2 moterų komandos. Tarp vaikinų pirmąją vietą užėmė „Kvėdarna“, antrąją - „Šilalė“, trečiąją – „Upyna“. Merginų grupėje susirungė aikštelės šeimininkės, pasivadinusios „Kar­ma“, su šilališkėmis, susibūrusiomis į komandą „Vieni vartai“. Nugalėtojos paaiškėjo tik po 11 metrų baudinių. Jomis tapo „Karmos“ futbolininkės.

Tinklinio aikštelėje kovojo 4 merginų ir 4 vaikinų komandos. Tarp merginų pirmoji vieta atiteko Kvėdarnos „KVD“, antrąją užėmė Laukuvos „LKV“, trečia liko Žadeikių „ŽDK“. Vyrų grupėje pirmąja vieta džiaugėsi „Stomatologai ir kiti“, antrąja - „OPA“, trečiąja -  „Pajūris“.

Jaunimas rungė­si ir svorio kėlimo­ rungtyje. 16 kg ka­t­e­gorijoje pirmąją vietą iškovojo net 50 kartų svarmenį iškėlusi I.Vaivadaitė, ant­ra buvo Vitalija Mauliūtė (46), trečia – Rasa Kūčytė (24). Vaikinų pergales lėmė vos poros taškų skirtumas. Čempiono vardą, iškėlęs svarmenį net 80 kartų, iškovojo Vilius Jokužys. Antrąją vietą užėmė Donatas Vaičiulis (77), trečias liko Kazys Grimalis (75). Tačiau tuo varžybos dėl stipriausiojo vardo nesibaigė, mat 32 kg rungtyje 61 kartą svorį iškėlė ir geriausiu buvo pripažintas Ernestas Bartkus, antroji vieta atiteko Romualdui Broškai (57), trečioji (55) - Rolandui Rumšui. Iš veteranų jėgas išbandyti panoro tik Ričardas Vaičiulis, kuris 24 kg svarmenį iškėlė 50 kartų.

Virvės traukimo rungtyje savo jėgas demonstravo sportininkai iš Kvėdarnos, Šilutės bei Žadeikių. Po įtemptų varžytuvių pirmąją vietą iškovojo Kvėdarnos „Jaunuoliai“, o Žadeikių „Šniūras“ nepasidavė varžovams iš Šilutės „Vileikių“, kurie liko treti. Iš merginų šioje rungtyje jėgas išbandė Žadeikių ir Pajūrio panelės. Šeimininkės pergalę atidavė pajūriškėms.

Kol vieni bandė jėgą ir ištvermę, kiti varžėsi dėl akies žvitrumo bei rankos taiklumo smiginio rungtyje. Moterų grupėje susirungė 11 porų, vyrų - 17. Merginų grupėje pirmoji vieta atiteko Monikai ir Vitalijai Mauliūtėms, antrąją užėmė Ernesta Jančiauskaitė ir I.Žy­man­čiūtė, trečios li­ko sesės Austėja ir Laura Žekaitės. Tarp vyrų nugalėtojais tapo Vac­lovas ir Eitautas Rupšiai, antri buvo Robertas Ripkauskas ir Vilius Vitkauskas, treti - Ričardas Balčiūnas ir R.Rumšas.

 Šventę vainikavo rankų lenkimo varžybos. Jose geriausiai pasirodė Žadeikių merginos: pirmoji vieta atiteko Gretai Bartkutei, kuri visas dalyves įveikė, vos tik prasidėjus laikui, ant­ra buvo Giedrė Košinskaitė, trečia – R.Kūčytė. Vyrų grupėje komandos buvo suskirstytos į dvi grupes: jaunuoliai iki 19 metų ir vyrai nuo 19-os. Jaunių grupėje stipriausiu pripažintas K.Grimalis, antras liko Giedrius Vyštartas, trečias - Artūras Paliakas. Vyresniųjų kategorijoje vietos pasiskirstė taip: pirmoji - Tomui Agintui, antroji - Dovydui Vyštartui, trečioji – E.Bartkui.

Organizatoriai nuoširdžiai­ dėkoja šventės rėmėjams, be kurių ji nebūtų įvykusi. Nuoširdų ačiū jie taria ūkininkams Kristinai ir Antanui Dambrauskams, Vladai ir Stasiui Grikšams, Stasiui ir Virginijai Grikšams, Eglei ir Valentinui Jurgilams, Editai ir Arvydui Luganeckams, Žydrei ir Alvydui Paliakams, Alvydui Žiogui. Taip pat Šilalės savivaldybei, Lietuvos kaimo sporto ir kultūros asociacijai „Nemunas“, informaciniam rėmėjui „Šilalės artojas“, UAB „Danrita“ bei „Lankmelita“.

Atskiros padėkos nusipelnė teisėjai Robertas Mikutis, Gedutis Juozas Kukujevas, Darius Kavaliauskas, Rimantas Grikšas, Rimantas Bendžius, Rimantas Alfonsas Simanavičius.

Laura GIRČYTĖ

AUTORĖS nuotr.

Į Aukštuomenės kroniką vėl užsuko mūsų bičiulis ir bendravardis Alius. Jis buvo šiek tiek susijaudinęs ir įdegęs nuo saulės.

- Išėjo nepatogumas, - prisipažino. - Nenorėčiau, kad tai nuskambėtų per spaudą...

- Kas nutiko? - susidomėjome. Kaip tik rengėme naują Aukštuomenės kroniką. Bet aukštuomenė atostogavo, kabinetai tuštėjo - visi išvažiavo ilsėtis į užsienius arba nusipirkti pigesnės mėsos, tai daugiau naujienų kaip ir nebuvo.

- Taigi praėjusią savaitę mudu su Algirdu nulėkėme pailsėti į Palangą. Algirdas baisiai dejavo, kad Lietuvoje viskas brangu. Jis yra buvęs ten ir ten, ir visur buvę pigu. Pamatęs lietuviškas kainas, Algirdas baisiai nustebo. Juk, prieš įvedant eurą, jis pats ne sykį sakė, jog kainos nė kiek nekils. Ir kartą vos nekirto lažybų, kad kainos tikrai nekils. Dabar žiūri - jos pakilo! Žmogus negalėjo patikėti savo akimis. Ir tada jį ištiko nušvitimas: štai dėl ko lietuviai lekia iš savo šalies – nori užsidirbti daugiau pinigų. Pagalvokime, kiek laiko reikėjo, jog tai suprastų. Tiesa, atrodo, ankstyvą pavasarį, kai Algirdas taip pat buvo Palangoje, panašios mintys jam jau sukosi galvoje, nes tada, išvydęs kainas, jis, regis, taip susijaudino, kad sustojo po draudžiamu ženklu, o toks kvailys ėmė ir nufilmavo. Stovėjo po tuo ženklu jis neilgai, minutę kitą, kol su žmona susikrovė daiktus. Bet kilo triukšmas didžiausias, internete paleistas filmukas, jog gerbiamo Algirdo mašina stovi po ženklu SUSTOTI DRAUDŽIAMA. Tarsi būtų nuo to apsivertusi žemė!

- Buvo papuolęs Algirdas? - pašokome nuo savo kėdžių ir iš džiaugsmo suplojome delnais. - Būtinai reikia rašyti!

Buvo aišku, jog Algirdas - tai tas iš opozicijos, kur amžinai varo ant garbingos rajono valdžios ir dar sapnuoja kažkokią korupciją. Niekada čia nebuvo jokios korupcijos, net žodžio to nežinojome, kol jis nepradėjo kibti dėl niekų. Ir štai, pagaliau didžiajam teisybės apaštalui patys piliečiai prispaudė uodegą!

- Taip, Algirdas, - advokatavo Alius. - Manau, nereikėtų to prisiminti.

- Kaip nereikėtų, Aliau, kaip nereikėtų? - sakėme mes principingai. - Įstatymai rašomi ne tik mums, paprastiems piliečiams, bet ir valdžiai. O tie, kurie iš kitų reikalauja tvarkos, pirmiausia patys turi laikytis įstatymų. Tai kur tas Meiženis, tarybos narys, pakliuvo?

- Koks Meiženis? - Alius pastatė akis.

- Na, pats sakei: buvot su Algirdu bene kelis sykius šiemet nulėkę į Palangą, Algirdo kišenei kainos pasirodžiusios per aukštos, tai jis pasistatęs ne ten mašiną...

- Tai Butkevičius pasistatė!

- Kas? - išgirdę pavardę, nejučiomis pritūpėme.

- Matot, čia toks sutapimas, - ėmė porinti Alius. - Ir Algirdas Butkevičius su pačia, ir aš su sugyventine vienu metu buvome Palangoje. Tik aš niekam nesiguodžiau, jog mano kišenei Palanga yra per brangi. Prieš tai mes su sugyventine buvome Lenkijoje, prisipirkome mėsos, dešrų, daržovių ir sūrių, o atvažiavę į Palangą, nė kojos nekėlėme į jokią kavinę. Įsikūrėme malkinėje pas tokią bobulę, ji leido kieme užsikurti portatyvinę dujinikę ir prasivirti daržovių sriubos su spirgais. Algirdas turi valdišką mašiną, nuo Vilniaus iki Suvalkų – visai netoli, rodos, bet kada galėtų palėkti ir apsipirkti. Jeigu tingi pats, tai juk turi kelis apsauginius, galėtų pasiųsti tuos, įdavęs raštelį, ko ir kiek... Bet jis žmogus nepraktiškas. Pirktų Lenkijoje - galėtų nesukti galvos dėl lietuviškų kainų. O jei Palanga per brangi premjero kišenei, galėtų ilsėtis Latvijoje, Lenkijoje, Turkijoje, kur atostogauja visi gudresni lietuviai. Girdėjau, kas važiuoja į Liepoją ar Ventspilį, gali įveikti lat­viškas kainas ir su savimi nesivežti pigesnio lenkiško maisto. Jeigu reikalai ir toliau šitaip dėliosis, gali taip atsitikti, kad Lietuvoje poilsiauti bei dirbti liks tik premjeras ir aš...

Pasibaisėję klausėmės Aliaus kalbų ir negalėjome suprasti, į kokią lanką jis suka. Ne per seniausiai netyčia jis buvo pataikęs į konservatorių sąskrydį Šventojoje, tai nieko keisto, jog dabar Palangoje ėjo viena gatve su gerbiamu Algirdu ir skaitė kur nors jo interviu apie lietuviškas kainas. Bet jeigu jis nori prakišti į spaudą savo niekingą nuotrauką?

- Aliau, nieko nebus! - įspėjome. - Jeigu kažkada padarei kokią negerą nuotrauką, geriau sudegink. Premjeras tau ne piemuo, kurį gali bausti kiekvienas policininkas. Ir jeigu truputį nusižengė, tai didelio čia daikto? Pirmiau pasižiūrėkime į save: ar patys laikomės visų taisyklių ir tų kvailų įstatymų, ar niekada nepažeidėme draudžiamo ženk­lo, ar kaip kitaip nenusikaltome valstybei ir tautai?

- Aš taip ir sakau! - sušuko Alius. - Aš, valdžios patrio­tas, noriu apginti premjerą! Juk mes, nuodėmingi piliečiai, nė kiek ne šventesni už jį. Štai aš, Alius Šakinis, su juo buvau vienoje Palangoje, ėjau tuo pačiu bulvaru, važiavau ta pačia gatve ir pažeidžiau draudžiamą ženklą toje pačioje vietoje. Kur buvo netyčia sustojęs premjeras, buvome sustoję ir mes, nes parūpo užmesti akį, kas tai per viešbutis ir kiek jis kainuoja. Kai užmetėme akį ir grįžome atgal, mūsų jau laukė patrulis.

Tai pasakęs, Alius ėmė neršti po kišenes.

- Štai, turiu įrodymą, - iš kišenės ištraukė kažkokį popierių. - Padariau tą patį, ką ir mūsų premjeras!

Jis padėjo ant stalo žalsvą lapą. Tai buvo administracinės teisės pažeidimo protokolas.

- Tai mudu su gerbiamu Algirdu, - didžiavosi Alius. - Beveik tą pačią dieną. Man pylė už tai beveik šimtą eurų. Įdomu, kiek davė jam?

- Aliau, baik, - numojome ranka. - Bene mūsų reikalas?

- Taigi. Pasimovė žmogus ant lietuviškų kainų ir dar tas ženklas. Gaila.

Alius dar mindžiukavo prie durų.

- Jeigu jam tikrai problema su pinigais, o rudenį prakištų rinkimus... - murmėjo Alius, jau laikydamas durų rankeną. - Mano sugyventinė buvo Škotijoje, skynė braškes. Ten visai neblogai moka - turėjome už ką nuvažiuoti į Palangą. Taigi jeigu kas, ji pažįsta tą ūkininką, jam reikia darbininkų... Ji galėtų rekomenduoti.

- Aliau, Aliau! - sušukome choru. - To jau per daug!

Alius ŠAKINIS

Praėjusį sekmadienį Rietavo turguje, kuriame dažną sekmadienį apsilanko ir mūsų rajono gyventojai, buvo neramu. Įsilieję į žmonių minią, kaip niekada aktyviai darbavosi vagys. Nuo ilgapirščių nukentėjo ir viena šilališkė.

Į Rietavo policijos komisariatą dėl liepos 24-ąją Drobstų kaime esančiame turguje įvykdytų vagysčių kreipėsi 3 as­menys. Apie 10 val. ryto pareigūnams pirmoji pasiskundė šilutiškė (gim.1996 m.), kuri pranešė, kad iš jos rankinės pavogta piniginė su 40 eurų, asmens dokumentais ir banko kortele.

Po gero pusvalandžio pareigūnai sulaukė antro pranešimo. Į policiją atėjusi Šilalės gyventoja (gim. 1976 m.) informavo, jog, apsipirkusi Rietavo turguje, pastebėjo, kad iš ant peties kabėjusios rankinės ilgapirščiai ištraukė piniginę su 30 Eur, vairuotojo pažymėjimu ir banko kortelėmis.

Asmeninių daiktų bei pinigų tądien turguje neteko ir 22-ejų plungiškė. Ji teigė, jog vagystę pastebėjo, kai, norėdama atsiskaityti, už prekes, pasigedo piniginės, buvusios rankinėje. Vagys pagrobė ne tik 50 Eur, bet ir asmens dokumentus, banko korteles.

Rietavo policijos komisariato vadovai sako, jog dažniausiai dėl patirtų nuostolių kalti būna patys gyventojai, nes į turgų, kuris visada yra didesnio vagių aktyvumo vieta, nešasi brangius daiktus, nesaugo dokumentų, kortelių. Komisariato viršininko Mariaus Vaičikausko teigimu, trys vagystės per vieną dieną nėra itin daug. Esą yra buvę ir dviženklių skaičių. Deja, atskleisti tokius nusikaltimus yra ypač sudėtinga, nes vagys turi tam tikrą schemą.

„Sugauti vagis labai sunku, kadangi jie paprastai veikia grupėje: vienas pačium­pa grobį, perduoda antram, tas - trečiam. Kol kas dėl pastarojo savaitgalio vagysčių įta­riamųjų nėra “, - komentavo situaciją spaudai pa­reigūnas.

Į Rietavo turgų dažnai atvyksta ir romų tautybės asmenų iš Panevėžio, kitų miestų, o su jų apsilankymais labai dažnai sutampa ir vagystės, todėl jų reikėtų ypatingai pasisaugoti. Be to, svarbu sergėti savo asmeninius daiktus, nesinešti ant peties pakabintų rankinių, kelnių kišenėse nelaikyti telefonų, pi­niginių. Dažnai pasitaiko, kad moterys apvagiamos rūbų skyriuose, kai besirinkdamos prekes, rankines paprasčiausiai pamiršta. Netrūksta vagysčių ir turgaus prieigose, kuomet žmonės eina nuo pirkinių užimtomis rankomis ir saugumo nebepaiso.

Šiuo metu Rietave ypatingai daug žmonių - jau prasideda pirkėjų antplūdis prieš naujus mokslo metus, todėl reikėtų elgtis itin atsargiai ir būti akyliems. Nusikaltėliai tik ir laukia išsiblaškėlių.

Birutė PALIAKIENĖ

Interneto ir išmaniųjų prietaisų teikiamos galimybės vis labiau nutolina mus nuo tradicinių dalykų, tokių kaip knyga ar laikraštis. Bėgti nuo modernaus progreso - vargu ar įmanoma, todėl ir „Šilalės artojas“ persikėlė į virtualią erdvę. Tačiau be galo džiugu, jog prioritetą skai­tytojai visgi teikia spausdintam žodžiui.

Šilališkė Eglė Dorčienė puikiai žino, kiek daug gali internetas, bet šiemet nusprendė, kad namuose būtinas ir savo krašto laikraštis.

„Prenumeruoti yra labai pa­togu – laikraštį atneša į namus. Be to, gauni labai daug naujienų, sužinai, kas vyksta aplinkui, kokie renginiai, naujos taisyklės bei panašiai. Dabar, kai ieškau darbo, praverčia ir skelbimai“, - kalbėjo moteris, laimėjusi kvietimą apsilankyti kirpėjos Danguolės Bytautienės kirpykloje.

Eglės profesija – virėja. Kurį laiką ji sukosi Socialinių paslaugų namų virtuvėje, bet toks darbas jai pasirodė esąs ne prie širdies.

„Dabar norėčiau kažko kito. Galbūt pavyks baigti kirpėjų kursus“, - ateities planais dalijosi E.Dorčienė.

Eglės vyras Robertas pamainomis dirba degalinėje „Jozita“, yra ugniagesys–gelbėtojas.

Šeimyna augina du sūnus. Vyresnėlis Mantas rudenį pra­vers antros klasės duris, o mažasis Rokas  - dar darželinukas.

Birutė PALIAKIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.