Šiandien rajono ugdymo įstaigose skam­ba Paskutinis skambutis abiturien­tams, o kitą savaitę, birželio 5-ąją, jau startuos ir pagrindinė brandos egzaminų sesija. Šiais metais Šilalės rajono bend­rojo ugdymo mokyklas baigia 257 dvyliktokai, bet ar visiems bus leista laikyti pasirinktus brandos egzaminus, pa­aiškės birželio 4 d., pasibaigus ugdymo procesui.

Žydrūnė MILAŠĖ

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 40

Konfliktai nepalieka žmogaus, nors jie turėtų būti išaugami kaip vaikystėje avėti batai. Europos konfliktų fone, vienu metu kalbant skirtingoms kartoms, užuot akcentavus skirtumus, Tauragės krašto muziejus „Santaka“ ieško bendruomenę vienijančių vardiklių, todėl šįmet festivalyje „Kvadratu“ tyrinėsime kartų „polilogą“.

Patirties perdavimas

Šios sąvokos autorius – sociologas, kultūrų ir civilizacijų istorikas Vytautas Kavolis (1930–1996). Jo teigimu, nepakanka tik išklausyti kitą, todėl mąstytojas dialogą pavadino tolerancija. Kai išimtinai kalbama tik su panašiai mąstančiais žmonėmis, diskusija tėra imituojama, nes nuomonių skirtumai neveda prie naujovių. Polilogo kūrėjai siekia įtraukti kuo daugiau įvairių nuomonių atstovų, kad dalyviai pilnavertiškai dalyvautų išgirsdami kitaminčius. Šiuolaikiniame gyvenime egzistuoja aibė įvairių pozicijų, todėl polilogas įtraukia visus, kas tik turi poziciją. Tokiu būdu polilogas tampa visuomenę įtraukiančia ir įgalinančia kultūra, o tokia kultūra nuolat kuriama ir nėra baigtinė. Kartų poliloge analizuosime sąveiką ir iš to kylančius konfliktus, kurie neišvengiami tarp skirtingose socialinėse tikrovėse užaugusių kartų. O gal konflikto nėra, tik mes to nežinome? Juk kiekviena karta turi teisė į pasaulio laiką, išteklius, į savo jaunystę. Kad ir kaip bebūtų, svarbu patirties perdavimas.

Meno estetikos inovacijos

Tarptautinę muziejų dieną prasidėjęs festivalis „Kvadratu“ tęsis ir per Tauragės miesto šventę, o gegužės 31 d. miestą užtvindys ne Jūros upės vanduo, bet šiuolaikinio meno bangos. 12 val. Bažnyčių gatve riedės 2500 juodų kamuoliukų – meninė akcija „Džiaugsmo upė“, kurią į šį pasienio miestą atveš „Be kompanijos“. „Džiaugsmo upė“ yra Pauliaus Markevičiaus autorinis kūrinys, jo sumanytą meninę akciją įgyvendins Julija Šaltkauskaitė, Laurynas Jurgelis, Viktoras Fedorenko, Marija Petravičiūtė, Juozas Veiverys. Pauliaus Markevičiaus kūrinio premjera vyko 2023 m. per Meninių akcijų savaitę Vilniuje. Šįmet „Džiaugsmo upė“ bus parodyta Tauragėje ir Šiauliuose.

„Džiaugsmo upės“ anotacijoje rašoma, jog, „Tarsi pajusdami laisvę, tačiau tik veikiami gravitacijos jėgos (kamuoliukai) įsiterps į peizažą, kurdami naują, fragmentišką kraštovaizdį, palydimą daugiaplanių prasmių asociacijų. Meninė akcija kuriama apmąstant laisvės ir realumo santykį, o jos atlikime gimsta platūs šiandienos kontekstų ir aplinkybių įvaizdžiai, kurių kiekvienas yra teisingas. Galbūt laisvė – tik miražas. Oazė, kurią norime pasiekti, kad taptume geresniais. Tai santykinis dydis, nusakantis atstumą iki tikslo, kuris didėja tolygiai su įdedamų jį pasiekti pastangų kiekiu“.

Bažnyčių gatvė šiam meniniam vyksmui pasirinkta neatsitiktinai. Ji neformaliai laikoma centrine menamo senamiesčio gatve, savyje talpina krašto istoriją, šiandienines įtampas bei aktualijas.  

„Kaukių balius“ – Jono Staselio fotografijos duoklė

J. Staselis 2022 m. visuomenei pristatė reportažinėmis priemonėmis grįstą parodą „Kaukių balius“, kurioje beveik antropologiškai tyrinėjo pirmojo Nepriklausomybės dešimtmečio grožio konkursus. Eksponuotas įvairiuose Lietuvos miestuose „Kaukių balius“ dabar atkeliauja į Tauragę – gegužės 31 d., 16 val., paroda bus atidaryta Tauragės pilyje veikiančioje muziejaus Parodų salėje.  

Fotomenininko J. Staselio nuotraukose įamžintos „Mis Lietuva“ dalyvės. Dabar tokie archyviniai kadrai atrodo išties egzotiškai, nes paryškina vyrų ir moterų tradicinius vaidmenis, iš kurių palengva vaduojasi šiuolaikinė visuomenė. Pasak parodos kuratoriaus filosofo Liutauro Degėsio, „nekaltos ir plėšrios, siekiančios išgarsėti ir ištekėti, sėkmės ir vyrų ieškančios merginos. Besimatuojančios smunkančias, krentančias grožio karalienių kaukes. Veikėjai, susigraudinę nuo savo damų apžavų ir bandantys apsimesti tikro grožio mecenatais ir bešališkais vertintojais. Vilkai, besislepiantys už groteskiškų netikrų avinėlių kaukių. Fotografai paparacių kaukėmis, fototechnikos dėka trumpam įgyjantys mistinių galių – išryškinti, padidinti, pagražinti, pagerinti, o gal net ir padedantys laimėti grožio konkurse.“

J. Staselio „Kaukių balius“ Tauragės krašto muziejuje „Santaka“ bus eksponuojamas iki rugsėjo 4 d.

Viešos erdvės užpildomos fotografijų parodomis

Artėjant vasarai lankomiausiose Tauragės miesto erdvėse muziejus vienu ypu atidaro net šešias parodas. Trys parengtos specialiai festivaliui „Kvadratu“: Mindaugo Černecko „Milžinai“, „Camera Obscura Tauragė“ rezidento Petro Saulėno ir muziejininkų „Praeities portretai“. XX a. fotografijos iš muziejaus fondų.

„Senatvė – tai patirtis, vertybės, kurios užprogramuotos mūsų kolektyvinėje atmintyje. Todėl vietoje tylaus ignoravimo, senatvę galime gerbti kaip ir bet kurį amžiaus tarpsnį. O mitai, ateinantys iš lietuvių tautosakos apie milžinus, tik parodo buvusią pagarbą, kuria galimai pamiršom. Senjorai ir yra MILŽINAI, pakloję archetipinius pamatus mūsų dabarčiai,“ – debiutinę fotografijų parodą „Milžinai“, apibūdina jos autorius, muziejininkas M. Černeckas.

„Milžinai“ bus eksponuojami Jono Viktoro Kalvano parke, greta Tauragės evangelikų-liuteronų bažnyčios.

Tęsiant fotografijos plenero COT (Camera Obscura Tauragė) tradiciją, šiais metais festivalis „Kvadratu“ pirmą kartą rengė menininko rezidenciją mieste. Muziejuje rezidavęs fotomenininkas P. Saulėnas pristatys čia sukurtą ir Tauragei dedikuotą naują projektą, kurio dėmesio centre ir objektyve – vieno žmogaus meistrystė. Atgimimo aikštėje, greta fontano, bus eksponuojama paroda, kurioje užfiksuotas muziejaus restauratorius Audronis Skurvydas.

Tradiciškai bendradarbiaujama su festivaliu „KaunasPHOTO“, iš kauniečių archyvo Tauragėje bus eksponuojamos dvi parodos: Caroline Minjolle fotografijų serija „Rendez-vouz“ (iš pranc. k. „Pasimatymas“) ir Alain Schroeder „Senolės nardytojos“. Abiejose nagrinėjami laiko pėdsakai biologiniame gyvenime, kai žmogaus kūnas keičiasi, transformuojasi, pereina į kitus būvius ir brandos etapus.

Lauko parodos atviros lankymui iki spalio 31 d.

Rafal Piesliak paroda „Konversija“

Tauragės pilies menėse iki rugpjūčio 15 d. veiks R. Piesliak – konceptualaus skulptoriaus, kuriančio erdvines instaliacijas bei objektus, paroda. Per jos atidarymą menininkas užsiminė, kad inspiracija tyrinėti atmintį kilo tada, kai namuose sudužo antikvarinė lėkštė, kurią jis pabandė sulipdyti naudodamas „Kintsugi“ techniką. Tai vadinama japoniška meno šaka, kuomet sudužusi keramika yra suklijuojama laku, sumaišytu ar apibarstytu smulkiomis aukso, sidabro ar platinos dulkėmis. Autoriaus surinkta įvairaus laikotarpio, žmonių nebenaudojama, suskilusi keramika jungiama į skulptūrinį kūną, pakeičiant jo funkciją ir suteikiant kitą reikšmę. Šioje parodoje autorius pristato nemažai readimeidų, kūriniuose figūruoja kolektyvinė atminties ir trapumo tematika, atpažįstamos socialinės ir žmogiškos problemos. Parodoje „Konversija“ menininkas apibendrina dvi jam svarbias pastaruoju metu plėtotas kūrybines linijas – žmogaus ir jo aplinkos santykį su šviesa bei atminties išsaugojimą. Temos atskleidžiamos per medžiagiškumą, kuriant skulptūrinius objektus iš porceliano, krištolo, plieno ir žalvario.

Daugiau festivalio „Kvadratu“ renginių https://tauragesmuziejus.lt/wp-content/uploads/2024/05/Festivalio-%E2%80%9EKvadratu-2024-informacinis-leidinys.pdf

Renata JANČIAUSKIENĖ

Tauragės krašto muziejaus „Santaka“

Kultūros-edukacijų skyriaus vedėja

Ketvirtadienio vakarą bus atidarytas 10-asis festivalis „Džiazo dienos Tauragėje“. Bet šiandien nesižvalgysime atgal, neaptarinėsime to, kas nuveikta per tą dešimtmetį, o paliksime tai sezono pabaigai, kai jau bus galima atsigręžti atgal ir apibendrinti, kas buvo ir tai, kas galbūt dar bus.

Nors ir iki oficialaus festivalio atidarymo veiklos bei koncertai vyko, gegužės 30 d. visi geros muzikos mylėtojai susirinko koncerte Pilies kiemelyje. Renginio organizatoriai į svečius pasikvietė muzikos virtuozus, pasaulinio lygio bliuzo atlikėjus „Latvian Blues Band“. Tauragėje ne pirmą kartą koncertuojantys atlikėjai, pelnę tarptautinį pripažinimą, savo karjeros pradžia laiko 2000 m., kai jauni ir džiazą trokštantys groti vaikinukai susibūrė į kolektyvą gastrolėms Kanadoje.

Tauragiškiai galėjo pasinerti į pasaulinio lygio bliuzą, sujungiantį savyje žavingą Naujojo Orleano ritmą ir Čikagos bliuzo skambesį.

Festivalio atidarymo koncerto metu ir vėl vyko gyvos tapybos performansas „Improvizacijos ant drobės“. Pamažu tradiciniu tampantis tapybos meno inkliuzas bliuzo festivalyje plečiasi. Praėjusiais metais tapiusi keturių tauragiškių menininkių grupė pasipildė naujais vardais ir nauja geografija. Greta dailininkių Aretos Didžionienės, Sigitos Flaksienės, Jūratės Bytautės ir Ritos Grikšienės, grojant bliuzui, prie molbertų stojo marijampolietė Neringa Krivičienė ir Angelija Eidukienė iš Kauno.

A. Didžionienė, paklausta, kam kilo mintis organizuoti tokį performansą, sakė, jog apie tapymą koncerto metu buvo ne kartą pagalvojusi, o kai atsirado galimybė, pasidalino šia mintimi su Tauragės džiazo festivalio organizatoriumi Valdu Latoža. Taip ir gimė idėja suorganizuoti performansą Tauragėje džiazo dienų metu.

„Mano tėtis buvo didelis džiazo mylėtojas. Nuo kūdikystės atsimenu ne tik mamytės lopšines, bet ir nuolat namuose skambantį džiazą. Mano vardo kilmė taip pat inspiruota žinomos JAV džiazo atlikėjos Arethos Franklin asmenybės, todėl atsimenu jos balsą. Aš pati kurdama klausausi įvairios muzikos: mėgstu etno bei klasiką, džiazą ir ypač bliuzą. Žinoma, ypatingai vertinu gyvo garso koncertus, nes muzika įkvepia, sukelia įvairių emocijų, atgaivina ir suteikia daugiau spalvų žmogaus vidiniam pasauliui. Bliuzas turi tai, ką sunku nusakyti žodžiais. Jis tikrai įkvepia gyventi ir kurti“, – pasakojo dailininkė.

Pasak jos, performansas yra gyva kūryba, o kiekvienas menininkas į jį gali žiūrėti savaip ir siekti vis kitokių tikslų. Ji pati sakė teikianti prioritetą muzikinei atmosferai, o ne teatrališkumui, kai svarbiausia išgyventi muziką visa savo esybe, pasiduoti jai ir kurti „čia ir dabar“.

Gegužės 30 d., ketvirtadienį, 18 val., PILIES KIEMELYJE – “LATVIAN BLUES BAND” (Latvija), gyvos tapybos performansas „Improvizacijos ant drobės” (menininkės tauragiškės Jūratė Bytautė, Rita Grikšienė, Sigita Flaksienė, A. Didžionienė, Neringa Krivičienė (Marijampolė) ir  A. Eidukienė (Kaunas).

Birželio 1 d., šeštadienį, 18.30 val., VASAROS ESTRADOJE – Jaunimo rezidencijos „DŽIAZO JŪRA 2024“ baigiamasis koncertas, dalyvauja Tauragės, Jurbarko, Šilalės jaunieji taletai. Meno vadovas Jievaras Jasinskis.

Birželio 7 d., penktadienį, 18 val., TAURAGĖS PILIES KIEMELYJE – „BOOGIE BOYS” (Lenkija).

Birželio 13 d., ketvirtadienį, 18 val., LAUKSARGIŲ EVANGELIKŲ LIUTERONŲ BAŽNYČIOJE – „KONGAS ir draugai”.

Daugiau apie kitus festivalio koncertus ir renginius galima susipažinti: internete: https://www.tauragejazz.lt/programa; Facebook: https://www.facebook.com/tauragejazz

Irina SADAUSKIENĖ

ORGANIZATORIŲ nuotr.

Praėjusį penktadienį 60-asis tarptautinis festivalis „Poezijos pavasaris“ surengtas prie Padievaičio piliakalnio, poezi­jos garsai skambėjo ir Bijotuose, prie Dionizo Poškos Baublių muziejaus, kur įteikta Šilalės rajono savivaldybės Dionizo Poškos vardo premija.

Šiemet ji skirta poetui Justinui Kubiliui už geriausią naują eilėraščių knygą ,,dā dongou nematont, bet žemē jau žėnont“. Pagal nuostatus, Dionizo Poškos vardo premija teikiama už knygą, išleistą praėjusiais kalendoriniais metais, kurioje atsispindi etniniai motyvai, lietuviškos tradicijos ir istorinė tautos atmintis. Šiais metais ji įteikta jau 16 kartą. 

Prie Padievaičio piliakalnio ir Bijotuose poezijos galia dalijosi poetai J. Kubilius, Almis Grybauskas, Benediktas Januševičius, Ramunė Brundzaitė, Kristina Tamulevičiūtė, Violeta Šoblinskaitė ir Gasparas Aleksa. Eiles skaitė ir mūsų kraštietės, Šilalės literatų klubo „Versmė“ narės Dalia Petkevičienė ir Lyda Voroneckaja, bibliotekos savanoris Tautvydas Dominykas Jonaitis, šilališkės Meda Jonaitytė, Kornelija Šiaudvytytė bei Kotryna Mackonytė.

Renginio svečius ir dalyvius sveikino Šilalės savivaldybės viešosios bibliotekos direktorė Sauga Vaičikauskienė, savivaldybės mero patarėja Sandra Jokubauskė ir Kvėdarnos seniūnas Aivaras Dobilas, rajono meras Tadas Bartkus bei Šilalės Vlado Statkevičiaus muziejaus direktorius Antanas Ivinskis, keletą muzikinių kūrinių padovanojo Kvėdarnos Kazimiero Jauniaus gimnazijos jaunieji atlikėjai, vadovaujami Gražinos Pameditienės, bei svečias dainų kūrėjas ir atlikėjas Vygantas Kazlauskas.

Rengti festivalio pirmąją dalį prie Padievaičio piliakalnio pasirinkta neatsitiktinai – šiemet jo pašonėje įsikūrusi Kvėdarna mini 695ąjį jubiliejų. O popietinė renginio dalis daugelį metų išlieka Dionizo Poškos Baublių muziejus, kur simboliškai įteikiama premija.

Daugiau nei pusšimtį metų gyvuojantis festivalis Šilalės krašte pirmą kartą stabtelėjo 1967 m., o su pertraukomis šiemet Šilalės rajone jis surengtas 24 kartą ir buvo skirtas Žemaitiško rašto metams.

Šventę visoje Lietuvoje organizuoja Lietuvos rašytojų sąjunga ir Rašytojų klubas. Šilalės rajone festivalį rengė Šilalės savivaldybė, Viešoji biblioteka, Šilalės Vlado Statkevičiaus muziejus, prisidėjo Kvėdarnos, Bijotų ir Šilalės kaimiškoji seniūnijos.

Rima NORVILIENĖ

Šilalės savivaldybės viešosios bibliotekos Komunikacijos ir inovacijų skyriaus vedėja 

AUTORĖS nuotr.

Vakhtangas Chkitauri, svečias iš saulėtojo Sakartvelo, į Šilalę atvyko gegužės pradžioje ir žada čia likti bent me­tams, o gal net ilgiau. Informacinių technologijų specialistas atvyko savanoriauti į Šilalės kultūros centrą, tačiau, be kultūrinės veiklos, siūlosi šilališkiams padėti... sukapo­ti malkas ar pagelbėti kituose ūkio darbuose.

„Sunku tą jausmą išreikšti žodžiais, bet gera, kai žinau, kad galiu padėti, kad mano pagalba suteikė džiaugsmo ar tiesiog sušildė kitą širdį“, – sako laisvai anglų ir rusų kalbomis bendraujantis kartvelas.

Paklaustas, kodėl dalis jo tautiečių save vis dar vadina gruzinais, o gimtinę Gruzija, nors šalies pavadinimas jau yra pakeistas oficialiai, Vakhtangas pripažįsta, jog daugybę metų naudotų pavadinimų ne taip lengva atsisakyti. 

„Tačiau dauguma kartvelų sa­vo Tėvynės niekada nevadino Gruzija – istorinis pavadinimas yra Sakartvelas. Lygiai kaip lietuviai nesako Litva ar Lituanija, o Lietuva, taip ir mes, kartvelai, esame iš Sakartvelo. Gruzijos vardą mūsų šaliai suteikė sovietai, gali būti, jog kildino jį iš persų kalbos, kur Sakartvelas vadinamas vilkų šalimi ir turi panašų sąskambį“, – aiškina vaikinas.

27-erių Vakhtangas tikina esąs tikras gamtos žmogus, galintis gyventi palapinėje. Pasirodo, jis beveik dešimtmetį Sakart­ve­le rengė taip vadinamas išgyvenimo stovyklas.

„Nuo 2017 m. vykdomas tarp­tautinis projektas, kuriame dir­bau treneriu ir vadovu – baigiamas tiesti maždaug 3000 kilometrų ilgio pėsčiųjų ta­kas kalnuose, jungiantis Sakartvelą, Armėniją ir Azerbaidžaną. Vykdavome į kalnus 10 žmonių grupės, prieš tai juos tekdavo parengti psichologiškai, apmokyti. Juk reikėjo ne tik išgyventi, bet ir dirbti kalnuose, 3 km aukštyje, kur iki artimiausio kaimo yra 20 km. Ir apie jokį interneto ryšį ten negali būti kalbos, kalnuose apskritai nėra civilizacijos, išskyrus retsykiais virš galvų praskrendančius lėktuvus. Patikėkit, būnant kalnuose, atrodo, kad jie skleidžia baisų triukšmą, nes per kelias dienas ausys įpranta prie kitų garsų – labiausiai girdisi medžių ošimas, kalnų upės, paukščių čiulbėjimas ir net vėjo gūsiai. Buvimas toli nuo civilizacijos atveria kitus pojūčius, suteikia kitą prasmę, o tarpusavio santykiai su visiškai svetimais žmonėmis tampa šeimyniški, artimi“, – svarstydamas, kad mūsų šalyje greičiausiai to neįmanoma patirti, nes beveik nėra tokių civilizacijos nepaliestų vietų, sako jaunuolis.

Ir vis tik jis neatmeta galimybės suorganizuoti Šilalėje bent kažką panašaus – tikina galintis išmokyti, jei atsirastų entuziastų, orientuotis gamtoje be šiuolaikinių technologijų, maitintis tuo, ką duoda gamta. 

„Man labai patinka gamta, buvimas kuo arčiau jos ir kuo toliau nuo civilizacijos – tada galiu pasijusti gamtos dalimi. Būti gamtoje reiškia negalvoti nei apie karjerą, nei apie pinigus –  mano įsitikinimu, žmogaus gyvenime yra kur kas svarbesnių dalykų. Pats esu kilęs iš nedidelio miestelio, iki šiol atsimenu, kaip senelis mane mokė skaldyti malkas. Tas pomėgis išliko iki šiol, o būtent fizinis darbas leidžia pasijusti geriau. Manau, jog fizinė veikla ir sveika dvasia yra labai tampriai susijusios. Štai todėl sumaniau ir Šilalėje paieškoti tokios veiklos – gal yra žmonių, kuriems reikia pagalbos“, – siūlosi į talką Vakhtangas, užtikrinantis, jog padėti ūkio darbuose jis yra pasiryžęs be jokio atlygio. 

Jaunas vyras sako, kad gali dirbti bet ką, bet ypač patiktų, jeigu kas pasiūlytų skaldyti malkas. Ir juokiasi, jog iš Sakartvelo negalėjo atsivežti kirvio, tačiau tikisi, kad ten, kur bus pakviestas talkinti, jį turės.

Rūpintis jo atvykimu taip pat nereikėtų – į sutartą vietą jis gali atriedėti dviračiu. Jeigu kam reikėtų vyriškų rankų pagalbos, galite skambinti į „Šilalės artojo“ redakciją – perduosime visą informaciją Vakhtangui. 

Beje, nors Šilalėje jis yra vos mėnuo, čia jam labai patinka – ypač žavi žaluma ir miestelio ramybė, mat jo šeima gyvena Gori mieste, kuriame yra daugiau nei 48 tūkst. gyventojų. 

Žydrūnė MILAŠĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Lietuviškos spaudos draudimo laikotarpis giliai įsirėžė į lietuvių tautos sąmonę ir visiškai nepadėjo carinei admi­nistracijai pasiekti savų tikslų. Nors po baudžiavos panaikinimo 1863 m. valstiečiai, gavę žemės, tikėjosi geresnių laikų, valdžiai sumanius juos palaipsniui atitraukti nuo bajorijos palaikomų Abiejų Tautų Respublikos atkūrimo idėjų ir pradėjus rusinimą, lietuvių tautinis susivokimas tik sustiprėjo. 

Netoli carinės imperijos sienos buvusio Šilalės krašto žmonės per 40 draudimo metų matė lietuviškas knygas bei laikraščius gabenančius knygnešius, o uždraudus lietuviškas mokyklas mokė savo vaikus lietuviškai slaptose mokyklose. Šių metų žurnalo „Tarp knygų“ 3-iajame numeryje išspausdintas straipsnis „Nukentėję lietuviškos spaudos draudimo laikotarpiu“ apie vieną slaptąją daraktorinę mokyklą Norvainiuose, prie Šilalės. Jame aprašyta šiuo metu Rusijos archyvuose esanti byla, kurioje lietuviški elementoriai prilygi­nami valstybinės reikšmės nusikaltimui, o mokytojas-daraktorius ar besimokančių vaikų tėvai – valstybiniams nusikaltėliams. Nuosprendį „nusikaltėliams” patvirtina pats Rusijos caras!

Kas gi ten buvo? Kauno gubernijos žandarmerija Raseinių apskrities Narvonių (dabartiniame Norvainių) kaime 1900-ųjų vasario pradžioje aptiko slaptą mokyklą, atėmė keturis lietuviškus elementorius, iš kurių trys „Lietuvisz­kas lementorius” buvo antivy­riausybinio turinio. Pris­tavui (carinės Rusijos policijos viršininkui) Nagorniui mokyklą įskundė Šilalės liaudies mo­kyk­los (jose buvo mokoma ru­sų kalba) mokytojas Vetvinskis. Per kratą daraktoriaus Auž­bikovičiaus (pavardės, aišku, buvo rusinamos) nuomojamame kambaryje Onos Bernotienės name mokinių neaptikta, bet lentynoje virš lango rasti keturi elementoriai. Išsiaiškinta, kad jie yra tokio Drukteinio (kai kur bylose vadinta Drukšteinais), kurio vaikai buvo mokomi, o jam nežinant, elementorius nupirko jo žmona. Ši sakė, jog pirko juos iš nepažįstamo asmens, o kad tai yra draudžiamos knygos nežinojo. Kaipgi kitaip buvo galima sakyti?

Pažvelkime į šios bylos hero­jus. Daraktorius Julijonas Auž­bikavičius gimė 1836 m. sausio 6 d. Kasparo Aužbikavičiaus ir Tek­lės Kiltinavičiūtės šeimoje Keberkščių kaime, Žvingių parapijoje (dabar Šilalės rajonas). Byloje jis įvardytas kaip Raseinių miestietis, o ir istoriografinėje literatūroje dažnai nurodomas kaip 1830 m. 

gimęs Raseinių mieste. Auž­bikavičiai buvo šio krašto ba­jorai, pasitaikydavo, kad Druk­teinytė išteka už Aužbikavičiaus ar Kiltinavičiaus arba atvirkščiai, tad gal šis daraktorius ir giminiavosi su mokinukų tėvais.

Byloje teigiama, jog Simonas Druk­teinis tuo metu buvo aštuonių vaikų tėvas, nors su žmona Paulina Šimkevičiū­te jiedu susilaukė 11 vaikų, viena mergaitė (Viktorija) buvo miru­si maža, dar du sūnūs gimė vėliau. Jų vestuvės įvyko 1883 m. Laukuvos bažnyčioje, nes Paulina tuo me­tu gyveno Palokystyje, o jaunikis bu­vo iš Šarkų kaimo Šilalės parapi­joje. Vestuvių metrikoje nurodyta, jog Simonas buvo bajorų Leono Druk­teinio ir Petronelės Jamontaitės sūnus. Kol kas nepavyko rasti jo gimimo met­rikų, o mirė jis 1909 m. Rauškų kaime nuo vėžio, palaidotas Šilalės kapinėse. Paulina gimė 1861 m. Šilalės parapijos Medeliškės kaime, bajorų Marijonos Grabauskaitės ir Antano Šimkevičiaus šeimoje. Netoli nuo šio kaimo, tuo metu priklausiusio Povstanskių val­domam Rubinavo dvarui, ir Šarkai ar Norvainiai.  

Po šeimos galvos mirties ke­turi vyresnėliai išplaukė į Ame­riką, o Paulina su mažes­niais vaikais išvyko į Meižius prie Pašiaušės, pas seserį Konstanciją. Ši anksčiau buvo Rubinavo dvaro ekonomė, bet kai 1905 m. Raseiniuose buvo nušautas jai simpatizavęs Eugenijus Povs­tanskis, po poros metų ji ištekėjo už Danieliaus Radavičiaus ir persikėlė į Meižių dvarelį. 

JAV viduryje, Kanzase, apsistojęs vyriausiasis sūnus Leonas dalyvavo pirmajame pasauliniame kare, o keturi jo sūnūs, jau vadinami Druten’ais, buvo ant­rojo pasaulinio karo veteranai. 

Kanzase atsidūrė ir Ona, kur ištekėjo už Antano Granausko, o jų sūnus Antanas, antrojo pasaulinio karo metu tarnaudamas amerikiečių Karinėse oro pajėgose, praskrido virš gimtųjų tėvų žemių Žemaitijoje. Kiti du vaikai atsidūrė Čikagoje, kur Sofija ištekėjo už bend­rapavardžio žemaičio Jono Druktenio, o sūnus mirė jaunas, vos šeima susilaukė dukters. 

Lietuvoje likę jauni mirė Pran­ciškus (nuo džiovos), Aleksand­ra (nuo plaučių uždegimo) ir Juozapas, žuvęs per pirmąjį pasaulinį karą carinėje armijoje. Vidutinio amžiaus sulaukę mirė šeimą sukūręs bevaikis Jonas, kuris užtroško, įkritęs į kaminą, ir džiova susirgęs Feliksas, kurio šeimoje liko trys sūnūs ir duk­ra. Feliksas buvo jauniausias šeimoje, mokėjo statyti namus, tad kai jis 1935 m. 

Tytuvėnuose sukūrė šeimą, joje Paulina ir gyveno iki mirties 1938 m. Tytuvėnuose ji ir palaidota. Lietuvoje ilgiausiai išgyveno Karolina, irgi apsistojusi Tytuvėnuose.

Įdomu ir netikėta, jog pra­ėjusiais metais buvo rasta šios slaptosios daraktorinės mokyk­los vieta. Buvusi „Bernotynė“ yra dabartinio Traksėdžio kaimo Senkapio gatvėje, o ją nurodė vietinė senbuvė gyventoja Zita. Šią vietą žymi nulūžusio senojo klevo vietoje augantis jaunas klevelis... 

Virgilijus LUKOŠIUS,

žurnalo „Tarp knygų“ leidėjas

Praėjusią savaitę sosti­nė­je vyko festivaliai „Skamba skamba kankliai“ ir „Vilnius Mama Jazz“, Kaune šur­mu­liavo Putvinskio gatvės die­na bei pučiamųjų instru­mentų orkestrų festivalis „Bandfest Kaunas 2024“, nuaidėjo 60-asis tarptautinis poezijos festivalis, o jo laureatu tapo poetas, publicistas Vytautas Kaziela, apdovanotas už ei­lė­raščių knygą „Neatsi­merk, Viešpatie“.

Gegužės 30-ąją prasideda tris dienas truksianti Tauragės miesto šventė, kurios metu bus rengiamas ir tarptautinio Tauragės džiazo festivalio atidarymo koncertas, profesionalių ir jaunųjų menininkų darbų parodos, orkestrų ir atlikėjų koncertai, šventinė mugė, teatrų sueiga, regioninis linijinių šokių kolektyvų pasirodymas. Šventės renginiai – nemokami, o juose laukiami visi regiono gyventojai, taigi – ir šilališkiai.

O šiandien, 19 val., Šilalės gyventojai kviečiami pasigrožėti uždegančiais Sakartvelo šokių kolektyvo „Iveria“ šokiais – koncertas Šilalės kultūros cent­re taip pat nemokamas.

Šią savaitę mūsų rajono mokyklose abiturientams skambės Paskutinis skambutis – šventė visose gimnazijose rengiama gegužės 31-ąją, tad mieste bei miesteliuose jaunatviško šurmulio tikrai bus gausu. 

Praėjusį savaitgalį Vilniuje 51-ą kartą vyko festivalis „Skamba skamba kankliai“ – seniausias folkloro festivalis šalyje. Žiū­rovus ir klausytojus džiugino tu­rininga programa: pradėjo mokslinė-praktinė konferencija „Folkloras mieste“, „Pasidainavimų vakaras“ Alumnato kieme, Bernardinų sode buvo nutiestas „Sutartinių takas“, etninės kultūros naktis „Naktinės dūzgės“ ir kt. Baigiamajame festivalio koncerte „Jau sutema temela“ dalyvavo ne tik Lietuvos folkloro ansambliai, bet ir svečiai iš Estijos, Latvijos, Ukrainos.

Vilniuje taip pat įvyko jau 23 metus skaičiuojantis festivalis „Vilnius Mama Jazz“. Lietuvos nacionalinio dramos teat­ro fojė keturias dienas džiazo šventės atmosferą kūrė daugybė įdomių lankytojams atvirų veiklų. Taip pat pristatyta privataus meno fondo „Noewe Foundation“ kuruojama Rūtos Jusionytės paroda ir fotografijų paroda „Retrospektyva 2002–2023“, kurios autorius fotografas Dainius Labutis. 

Gegužės 26-ąją Kaune įvyko

Putvinskio gatvės diena. Ši gat­vė tiesiog įsigėrusi istorijų: nuo Kauno bohemos iki darbo klasės prisiminimų, nuo hipių svajonių iki diplomatų kasdienybės. Tad visi susidomėjusieji bu­vo kviečiami dalyvauti įvairiose Kauno menininkų namų ir part­nerių organizuojamose kūrybinėse dirbtuvėse, stebėti performansus, klausytis muzikos ir dalyvauti ekskursijose, o vakare Kauno menininkų amfiteatre vyko muzikos grupių koncertas.  

Kotryna PETRAITYTĖ

Pirmadienį Šilalės teismas paskelbė sprendimą civili­nėje byloje ir panaikino beveik prieš pusmetį įvykusio konkurso į Kultūros centro direktoriaus pareigas rezultatus. Šilalės savivaldybei priteista sumokėti ir bylinėjimosi išlaidas – daugiau nei 7000 eurų.

Žydrūnė MILAŠĖ

AUTORĖS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 39