Savivaldybės politikai nusprendė iki 30 eurų padidinti mokestį ikimokyklinėse įstaigose už vaiko ugdymą liepos ir rugpjūčio mėnesiais bei reikalaus jį sumokėti avansu. Taip tikimasi sudrausminti tėvus, žadančius vasarą vaikus leisti į darželį, bet ne visada juos atvedančius.

Daiva BARTKIENĖ

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 39

Geopolitiniai Putino žaidimai tę­siasi: tai jis lankosi Pekine, kur su Ki­nijos vadovu jokių konkrečių su­si­tarimų nepasiekia, tai netikėtai at­skrenda į Minską, nors paprastai bū­tent Lukašenka skuba į Maskvą ar Sočį. Bet Kremliaus vadovo nelauktas vizitas į už vos 188 kilomet­rų nuo Vilniaus esančią Baltaru­si­jos sostinę apaugo visokiomis spė­lionėmis. Gi dar labiau visus su­intrigavo nuverstojo Ukrainos pre­zidento Janukovyčiaus pasirody­mas Gomelyje... 

Pirmiausia politologai atkreipia dėmesį į pastarojo vizito aplinkybes. Birželio 15–16 d. Šveicarijoje įvyks aukščiausio lygio susitikimas Ukrainos klausimais, todėl Putinas ieško propagandinės užuovėjos, kaip nukreipti dėmesį nuo jo. Putino ir Lukašenkos į „samitą“, žinoma, niekas nekvietė, tad jis ieško būdų, kaip atkalbėti jame dalyvauti kitų šalių lyderius. Atrodo, įkalbėti JAV prezidentą Joe Bideną pavyko, nors apžvalgininkai tvirtina, kad jis atsisakė vykti į Šveicariją dėl sunkios kelionės: karšta vasara, ilgas skrydis, solidus prezidento amžius, rinkimų grumtynės su D. Trumpu... 

Kitas Putino galvosopis – paspartėjęs Vakarų ginklų tiekimas Ukrainai. Į frontą jau gabenami vakarietiški ginklai, be to, Kyjivas paskelbė įstatymą dėl mobilizacijos, stringa rusų puolimas prie Charkivo – štai tie faktoriai, kurie Mask­vai kelia nerimą, jog žadėtas trijų dienų puolimas gali virsti trijų metų ar dar ilgesniu karu. Štai todėl Putinas ryžosi aukščiausiojo Rusijos karinio ešelono kadrų valymui. 

Yra geras rusiškas žodis „pokazucha“, kuris reiškia ne esminius pertvarkymus generalitete, bet parodomuosius paviršutiniškus veiksmus, skirtus Rusijos plačiajai visuomenei...

Taip pat spėjama, kad Putinas su visa ministrų svita atvyko užsitikrinti Minsko paramą, jei bus atidarytas karo Ukrainoje „antrasis frontas“, t. y., ar Baltarusijos pajėgos pasirengusios smogti ukrainiečiams iš nugaros. Tačiau stebėtojai nepastebi kokio nors kariuomenės judėjimo ar perdislokavimo pasienyje, be to, Lukašenka nėra paskelbęs jokios mobilizacijos. Tiesa, opozicinėje baltarusių žiniasklaidoje pasirodė pranešimų, esą abu lyderiai buvo palinkę prie regiono žemėlapio, kuriame raudona linija apibrauktas Suvalkų koridorius. Gali būti, jog vis dar svarstomi beveik 100 km ilgio kelio per Lenkiją šalia Lietuvos sienos „panaudojimo“ planai... 

Ir čia reiktų priminti dar vieną aplinkybę, kodėl Putinas būtent dabar atskrido į Minską. Prieš keletą dienų buvo paskelbtas Rusijos vyriausybės nutarimas, neva Rusijos valdžia ketina plėsti „į plotį“ šalies teritorinius vandenis Baltijos jūroje prie valstybės sienos su Lietuva ir Suomija. Ta plėtra apimtų keletą rytinių Suomijos salų bei teritorinius vandenis prie Baltijsko ir Zelenogradsko miestų, taip pat už keliolikos kilometrų nuo Nidos esantį Tarano kyšulį. Dokumentas buvo pristatytas tuo metu, kai Rusija pradėjo taktinių nestrateginių branduolinių ginklų pratybas, nors netrukus jis buvo pašalintas iš vyriausybės svetainės. 

Atrodo, rusų „vanagai“ neatlyžta. Estija pranešė, jog Rusijos pasieniečiai pašalino 24 iš 50 plūdurų Narvos upėje, kurie atskyrė abiejų šalių upės laivybos zonas. 

Iki karo Ukrainoje pradžios 2022 m. vasarį plūdurai nekėlė kokių nors ginčų, nors kiekvieną pavasarį jie pasislinkdavo upei keičiant savo vagą. Toks savavališkas upės ribos žymėjimo keitimas papiktino Europos Sąjungos dip­lomatijos vadovą Josepą Borrellį. Taip Rusija rodo ženklus, kad linkusi didinti įtampą Baltijos jūros regione ir neatsisako teritorinių pretenzijų. 

Ir vis dėlto savo komentaruose mėgstu „razinas“. Kai Putinas vėlai vakare nusileido Minske, pusdieniu anksčiau Gomelio oro uosto nusileidimo take pasirodė Viktorui Janukovyčiui priklausantis nedidelis lėktuvas „Dassault Falcon 900C“ registraciniu numeriu RA-09617. Paskutinį kartą 2014 m. į Rusiją pabėgęs Janukovyčius Baltarusijoje buvo 2022 m.

kovą – tuomet jo lėktuvas du kartus skrido iš Maskvos į Minską. 2022 m. kovo 8 d. Janukovyčius pakvietė dabartinį Ukrainos prezidentą Volodymyrą Zelenskį pasiduoti Rusijai. Dabar, kai Putinas skelbia kadenciją baigusį Ukrainos lyderį „nelegitimiu“, galbūt bėglys vėl ruošiamas į Kyjivą? Juk Putinas ne kartą yra pareiškęs, jog 2014 m. orumo revoliuciją Ukrainoje laiko „perversmu“, o Janukovyčių – Ukrainos prezidentu. 2024 m. vasarį prorusiško judėjimo tarybos pirmininkas Viktoras Medvedčiukas Janukovyčių pavadino paskutiniu teisėtu Ukrainos prezidentu.

Įdomūs geopolitiniai žaidimai žaidžiami aplink Lietuvą. Galbūt Putinas taip mėgina sudaryti bloką Kinija – Rusija – Baltarusija – Šiaurės Korėja? Juk jo vizitas į Pchenjaną jau yra rengiamas...

Česlovas IŠKAUSKAS

Praėjusią savaitę posėdžiavusi Ši­lalės rajono savivaldybės tary­ba nusprendė ir ateinančiais me­tais nedidinti nekilnojamojo tur­to mo­kes­čių, kurių tarifas ne­si­kei­čia jau daug metų. Be to, po ilgų dis­ku­sijų politikai atsi­spyrė ir sa­vi­val­dy­bės administra­cijos dar­buo­­tojų primyg­tiniam reikalavi­mui nu­statyti nau­ją infrast­ruk­tū­ros plėt­ros mo­kes­tį.

Daiva BARTKIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 39

Gegužės 10-ąją Rusija „atvėrė“ naują fronto ruožą – iš kelių vietų ėmė pulti Charkivo kryptimi. Nors karo ekspertai tokį puolimą prognozavo, visgi jis buvo netikėtas Ukrai­nos kariuomenei, ir okupantams pavyko per savaitę prasiveržti dešimt kilometrų ir užimti aštuonis kaimus.

Tokia priešo sėkmė sukėlė įtarimų, jog buvo išgrobsty­ti gynybinės linijos pastatymui Uk­rai­nos vyriausybės skirti milijonai. Charkivą, antrą pagal dydį šalies miestą, esantį vos 30 km nuo Rusijos sienos, priešas bandė užimti karo pradžioje, tačiau po pusmečio gynėjai priešą nubloškė toli ir atsiėmė beveik vi­są regioną.

Po to buvo nurodyta apsisaugojimui nuo pakartotino puolimo statyti keturias gynybines linijas. Pirmą ir antrą linijas, esančias arčiausiai Rusijos, rengia pati armija, o trečią ir ketvirtą, kurios yra arčiau Charkivo, stato šio miesto valdžia. Apie tai, jog pirma gynybinė linija per pusantrų metų nebuvo paruošta ir nebuvo tinkamai užminuoti laukai, pirmi prakalbo patys kariškiai. Dienraštis „Ukrainska Pravda“ demaskavo, kad šimtus milijonų hrivinų kainavusias statybas vykdė neaiškios firmos, o dalis pinigų „išgaravo“.

Vyriausybė neigia kaltinimus ir tvirtina, jog pirmos gynybinės linijos iki galo nebuvo galima įrengti dėl nuolatinio priešo apšaudymo. Visa tiesa turbūt paaiškės tik po karo. Charkive bei arčiau fronto mano užkalbinti kariškiai tvirtino, jog kitos gynybinės linijos yra gerai įtvirtintos, priešas neįstengs užimti Charkivo, o šis rusų puolimas surengtas, siekiant priversti ukrainiečius atitraukti dalį savo karių iš Donecko fronto. 

Artimiausios savaitės parodys, ar Rusija Charkivo puolimą vien imitavo, ar tikrai jį sieks užimti. Kadangi nuo pat puolimo pradžios esu Charkive, galiu paliudyti, kad mieste panikos nekilo, žmonės nepuolė šturmuoti geležinkelio stoties norėdami iš čia bėgti.

Užtat panika kilo kaimeliuose, esančiuose arčiau fronto. Nu­vykęs į Ruskie Tiški kaimelį, esantį 15 km nuo Charkivo ir tiek pat nuo Rusijos sienos, radau vienintelę gyventoją – 59-erių Leną Bubenko. 

Pasak moters, kaimynai išsigando, kad priešas vėl greitai užims kaimą, nes karo pradžioje tai truko tik pusdienį. Per vykusius mūšius tada žuvo keliasdešimt žmonių ir buvo sugriauti beveik visi pastatai. Kaimą išvadavus, sugrįžo tik keli šimtai žmonių, kurie dabar išsigando galimų nelaimių ir išvyko. Kai prieš du mėnesius lankiausi Ruskie Tiški, čia vyko intensyvūs remontai, o kalbinti žmonės džiaugėsi atsidariusia maisto parduotuve, vis dažniau kursuojančiu autobusu ir vylėsi vasarą užbaigti remontus bei keltis iš rūsio ar sandėliuko į namą. Dabar čia pasijutau tarsi patekęs į kaimą vaiduoklį, nes jame nė gyvos dvasios. 

Anksčiau važiuojant iš Char­kivo į Tiškus reikdavo kirsti tik vieną patikros punktą, o dabar du, ir su nuodugnesne patikra, labiau ginkluotais kariais. Be to, prie patikros punktų į laukus nutįsę šviežiai iškasti gilūs grioviai, kad nepravažiuotų priešas.

Kaimelyje likusi L. Bubenko teigė neišvykusi dėl to, kad nenori palikti prižiūrimų per šimtą šunų ir apie 40 kačių. Moteris visada mėgo gyvūnus, o karo pradžioje ėmė rūpintis visais kai­me likusiais benamiais ir šė­rė 150 šunų bei 100 kačių, kurių dalį vėliau žmonės atsiėmė.

Prieš metus, sužinojęs apie L. Bubenkos pasiaukojimą, savo paskyroje „Facebooke“ paraginau lietuvius paremti šią moterį, ir už tuos pinigus buvo statomi nauji voljerai, remontuojamas namelis katėms, kasamas giluminis šulinys, gydomi sužeisti gyvūnai.

„Esu labai dėkinga lietuviams. Vasarą planavome keltis į naują vietą, bet bijau, kad bombos gali viską sugriauti“, – sakė Lena. 

Moteris dabar kartu su visais gyvūnais įsikūrusi dvylikos butų namo rūsyje, nes nenori augintinių palikti likimo valiai.

Prasidėjus naujam Rusijos puo­limui, kaime dingo telefono ryšys ir elektra, o per pusva­landį, kai kalbėjausi su Lena, nugriaudėjo trys sprogimai ir kas pusę minutės aidėjo bombos fronte ties Lipcų gyvenviete, esančia 6 km arčiau Rusijos ir ties kuria vyksta mūšiai. Kitą dieną vėl aplankęs Leną kaime pamačiau nemažai Ukrainos karių. Jie apsigyveno apleistuose namuose ir ilsėjosi po mūšių. Kadangi priešo žvalgybinės skraidyklės viską iš labai aukštai stebi, kariai nebegali būti apgyvendinami būriais vienoje vietoje, turi išsiskirstyti po 2–3, nes priešingu atveju į pastatą atlekia priešo raketa.

Trečią dieną nuvykęs iš karių išgirdau, jog priešo puolimą pavyko pristabdyti ir padėtis nebėra tokia grėsminga. Įsidrąsinęs nusprendžiau vykti dar arčiau fronto į Lipcus, bet nuvažiavus porą kilometrų patikros punkte kariai toliau nepraleido. Priekyje mačiau kylančius juodus dūmus ir netrukus vienas po kito pasigirdo sprogimai, todėl buvau paragintas kuo skubiau vykti atgal.

Parsigavęs į Charkivą, patenki į kitokią aplinką, čia fronto sprogimų nesigirdi, žmonės vaikšto parkuose, sėdi lauko kavinėse. Tiesa, žmonių akivaizdžiai mažiau nei buvo prieš du mėnesius, nes moterys su vaikais ir silpnesnių nervų žmonės bėgti suskubo jau prieš tris savaites, kai labai padažnėjo sprogimų. 

Didelių problemų kelia elekt­ros trūkumas, nes, priešui susprogdinus didžiausią regione šiluminę elektrinę, energija yra taupoma, sutemus mieste nėra jokio apšvietimo, o dieną kelioms valandoms irgi pradingsta. Prie parduotuvių ir kavinių išdygo elektros generatoriai, o liftais patariama nesinaudoti, nes jie gali bet kokiu momentu užstrigti dingus elektrai. 

„Norėčiau išvykti su sūnumi iš Charkivo, bet neliko jokių san­taupų“, – aikštėje prie traukinių stoties liūdnai kalbėjo Olia Strumyk. 

49-erių moteris su aštuonmečiu sūnumi Vadimu laukė atvažiuosiančios senelės, kuri turėjo iš kaimo atvežti lauktuvių.

„Pašalpos iš valstybės negauname, ją davė pirmą karo pusmetį, kai išvykome į kitą miestą ir turėjome pabėgėlių statusą. Grįžau, nes dukra Irina sunkiai gimdė, reikėjo padėti. Jos vyras negali išvažiuoti, tad Ira nusprendė likti kartu“, – aiškino moteris. 

O. Strumyk gyvena netoli oro uosto ir prieš karą dirbo lėktuvus valančioje įmonėje. Į Charkivą grįžo, kadangi kitur nerado darbo ir baigėsi pinigai buto nuomai. Dabar neskuba iš čia išvykti, nes nenori mesti darbo, kurį Charkive sunku gauti, kadangi dauguma firmų užsidarė arba išsikraustė į šalies gilumą. Moteris dirba neoficialiai ir tik po pusę dienos, nes neturi kam palikti Vovos.

„Jis mokosi trečioje klasėje, šiaip nėra baikštus, esame pripratę prie sprogimų, raketos į mūsų rajoną ne kartą atlėkė. Bet dabar, kai sprogimų padaugėjo, vaikas vėl panoro miegoti kartu“, – pasakojo mama.

Olia prasitarė bijanti, jog rusai prasiverš pro Lipcus ir priartės tiek, kad galės Charkivą apšaudyti iš artilerijos, o tada čia kils toks pragaras kaip karo pradžioje, kai žuvo daugybė žmonių ir buvo sugriauta begalė namų. 

„Perduokite, jei galite, kad jū­sų vyriausybė ir kitos Euro­po­je paskubėtų siųsti tai, ko trūksta fronte. Tikiu, kad mūsų kariai Charkivo neatiduos ir jį gins net dantimis. Vova svajoja tapti lakūnu, labai to norėčiau. Kai užvakar bomba sprogo visai šalia mūsų ir abu puolėme slėptis vonioje, pastebėjau, kaip dreba sūnelio lūpos ir rankos. Stipriai jį apkabinau ir pravirkau, bet be garso, kad Vovka nepajustų...“ – liūdnai baigė pokalbį moteris. 

Eldoradas BUTRIMAS

AUTORIAUS nuotr.

Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro ilgametis vadovas, garbės dirigentas Stanislavas Domarkas gegužės 30 d. 18.30 val. didžiojoje salėje „Jūra“ koncertu „Vivat, Maestro!“ minės savo 85-ąjį jubiliejų!

Visus neišsenkančia asmenybės jėga, sumanumu ir atsidavimu kilniam muziko pašaukimui stebinantis dirigentas Muzikiniame teatre švelniai vadinamas talismanu, nešančiu kūrėjams sėkmę. Kaip maestro, teatras yra visas jo gyvenimas. S. Domarkas buvo ilgametis Klaipėdos muzikinio teatro vyriausiasis dirigentas (1993–1998), vadovas (1995–2004) ir meno vadovas (2005–2009), taip pat – Kauno muzikinio teatro vyriausiasis dirigentas (1967–1989) ir direktorius (1980–1985). 1993 m. įkūrė Mažosios Lietuvos simfoninį orkestrą, 1998–2005 m. vadovavo festivaliui „Muzikinis rugpjūtis pajūryje“. Per savo ilgą sceninę karjerą pastatė daugybę nacionalinių ir pasaulinės klasikos veikalų, ypač nusipelnė puoselėdamas subtilų operetės meną.

Kartais menininkai darbą teatre palygina su meile be atsako. Ar sutiktumėte?

Nesutikčiau. Kodėl tai meilė be atsako? Gal kad meilė su atsaku, tai – komercija? (juokiasi) Man teatras – gyvas.

Teatras man – visas gyvenimas.

Artėja koncertas „Vivat, Maestro!“, skirtas jūsų jubiliejui. Kokia muzika tą vakarą mėgausis publika?

Gros KVMT orkestras, diriguojamas vyriausiojo dirigento Tomo Ambrozaičio. Skambės ištraukos iš J. Strausso „Vienos kraujo“, A. Bražinsko „Pagramančio šnekučių“. Antroje dalyje į publiką kreipsiuosi diriguodamas, pasinaudodamas Johano Strausso muzika, šviesiai liūdna... Nesinorėjo didelių linksmybių, labiau muzikos gylio, romantikos, tad publika išgirs net du žinomo kompozitoriaus valsus, pelniusius jam pasaulinę šlovę, ištraukas iš „Čigonų barono“, „Šiksnosparnio“.

Scenoje išvysime primadonas ir geriausius solistus?

Žinoma. Jų turime daug. Dainuos Beata Ignatavičiūtė, Judita Butkytė, Rasa Ulteravičiūtė-Kazlauskienė, Rosana Štemanetian, Emilia Janina Kozlovska, Oksana Auškalnytė-Mockuvienė, Ernesta Stankutė, Mindaugas Rojus, Tadas Jakas, Valdas Kazlauskas, Vilius Trakys, Giedrius Gečys, Farshadas Abbasabadi’s ir kiti.

Ar laukėte naujų Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro rūmų atidarymo?

Labai! Ir dabar siūlau žiūrovams kuo skubiau prisipirkti bilietų bei žavėtis nauju skambesiu naujame teatre. Labai laukiau to momento!

Paskutinius penkerius metus Muzikiniam teatrui teko patirti benamystės dalią: visi gausūs kolektyvai glaudėsi kas kur, repetavo skirtingose salėse... O buvo taip. KVMT nuo savo įkūrimo 1987 m. veikė buvusių kultūros namų rūmuose. Kad ir koks šis pastatas buvo nepritaikytas muzikinio teatro reikmėms, stengėmės, kiek leido situacija, atliepti profesionalaus scenos meno kūrėjų poreikiams: kad būtų, kur repetuoti, ilsėtis ir rodyti spektaklius. Teatralai, kaip ir eiliniai žmonės, jei turi mažą butą, suplanuoja savo reikmes vienaip, jei didesnį – kitaip... Žmogus yra toks padaras, kad geba išlikti bet kokiomis sąlygomis, svarbiausia turėti galimybę kurti.

Visko buvo, visko dar bus... Tik gerokai geriau, nei turėta. Iš senojo statinio liko tik administracinis pastatas ir bokštas, o dabar turime didžiulius naujus, modernius KVMT rūmus, kurie gimė didžiulio talentingos vadovės Laimos Vilimienės indėlio dėka. Jai, vos pradėjus vadovauti teatrui, teko neeilinė misija – pasirūpinti teatro statybomis.

Naujame pastate įsikūrė muzikinio teatro kolegos: žymiai lengviau vienas kitą surasti, padiskutuoti, priimti geriausią sprendimą. Naujas pastatas tarnauja meninio lygio kokybei, techninės galimybės įkvepia kūrėjus kurti dar moderniau, įdomiau. Pastatas turi ypatingą akustiką, reguliuojamą priklausomai nuo spektaklio ar renginio žanro! Galima vardinti ir vardinti privalumus. Apie juos jūs dar išgirsite, o aš noriu akcentuoti, kad Muzikinio teatro bendruomenės to laukė lyg didžiulės šventės. Pagaliau kolegos išvydo vieni kitų pašviesėjusius veidus: žmonės susirinko į naujus namus. Teatras yra namai. Gal ne visiems vienodai: vienam mažiau, kitam – daugiau, bet tikram teatralui kitaip neišeina... Kūryba gimsta ir bendraujant, diskusijose. Minčių semiamasi iš aplinkos, atvykstančių menininkų pažinimo. Teatro kolektyvas gyvas savo kitime ir augime.

Nieko nebeplanuoju. Esu laimingas laukimu.

Darbui Kauno ir Klaipėdos muzikiniuose teatruose paskyrėte daugiau nei šešiasdešimt metų. Ar tai sunki pareiga?

Su didele atsakomybe ir didele meile vykdžiau man pavestus darbus. Stengiausi, kad statomi ir atsirandantys repertuare veikalai būtų kuo geresni. Kad prieš tai jie būtų kuo įdomiau parinkti. Svarbu su didele meile, dėmesiu, visokeriopomis pastangomis pasistengti, kad spektaklis būtų sėkmingas, gerai lankomas ir suteiktų žmonėms didžiulį džiaugsmą.

Galima daug kalbėti, bet argi to reikia?.. Žmogaus gyvenimas – ne lipimas į „laimės žiburį“ su neabejotinai sėkminga pabaiga. Gyvenime yra visko: ir pakilimų, ir atoslūgių, ir nusivylimų.

Jus dažnai galima sutikti teatro kolektyvų repeticijų salėse. Negailite patarimų, o jei matote, kad negerai, pasakote?

O kaip kitaip? Savikritika ir kritika mūsų darbe labai svarbi. Labai džiaugiuosi puikiais santykiais su teatro vyriausiuoju dirigentu Tomu Ambrozaičiu. Kartu aptariame, įsivertiname rizikas. Jei dar gali gyventi realiame gyvenime, turi bandyti įeiti į čia vykstančius procesus ir būti įvykių sūkuryje. KVMT darbuotojai kartais juokaudami mane vadina talismanu: jei aš sėdžiu salėje – viskas gerai.

Laikas bėga, senstu, jėgų mažėja. To neslepiu. Žmogaus senėjimas, deja, prasideda vos jam gimus. (juokiasi) Džiaugiuosi, kad 85-mečiui dar galiu surengti koncertą, repetuoti su orkestru, kad orkestro profesionalai man dėmesingi, aktyviai ir rimtai priima mano pastabas. Žaviuosi KVMT orkestro profesionalumu ne tik dėl to, kad jam vadovauja talentingasis Ambrozaitis. Čia groja aukšto lygio profesionalai, atvykę iš įvairių šalių.

Papasakokite apie savo šeimą. Jūsų brolis Juozas - dirigentas, brolis Eligijus - operos režisierius, jūsų dukra Barbora - smuikininkė?

Esame trys broliai, ir taip jau susiklostė, kad visų likimai susiję su muzika. Nieko čia ypatinga. Mūsų atveju vyresnio brolio Juozo pavyzdys paskatino mane ir Eligijų baigti muzikos mokyklas...

Džiaugiuosi savo dukra Barbora, kuri yra Lietuvos nacionalinio simfoninio orkestro smuikininkė. Dukrai net pavydžiu, nes šiame orkestre ji groja tiek simfoninės muzikos... Dukra Monika – Nacionalinio muziejaus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų komunikacijos vadovė. Sėkmingai dirba. Linkiu, kad ir toliau taip sektųsi.

Esu senelis, turintis keturis anūkus. Jauniausias Justas mokosi groti violončele Nacionalinėje M. K. Čiurlionio menų mokykloje, anūkė Aurelija ten pat groja smuiku. Mano vyriausia anūkė Urtė gilinasi į užsienio šalių diplomatijos subtilybes ir domisi migracijos temomis, tiesa, laisvalaikiu groja pianinu. O jos brolis Tadas, baigęs M. K. Čiurlionio menų mokyklą, šiandien violončele groja tik savo malonumui, studijuoja psichologiją ir kuria muziką, su juo dažnai kalbamės apie kompoziciją, orkestro skambėjimą.

Žaneta SKERSYTĖ

Bepiločių orlaivių – dronų pramonė sparčiai vystosi visame pasaulyje, todėl specialistų, gebančių juos konstruoti ir valdyti, poreikis darosi kaip niekad didelis. Todėl Vilniaus technologijų ir dizaino kolegija kuria išskirtinę bepiločių transporto priemonių inžinerijos studijų programą. Šiame perspektyviame sektoriuje aukštos karjeros galimybės nusimato ir kitų inžinerijos krypčių profesionalams, kuriuos ruošia kolegija.

Dronų naudojimas tampa vis aktualesnis tiek kasdieninėse žmonių veiklose, tiek ir krašto apsaugoje. Jau dabar jie yra naudojami įvairiose civilinėse srityse, pavyzdžiui, medicininių priemonių ar kitų prekių pristatyme.

„Bepilotis transportas ir šios srities įmonių atėjimas į Lietuvą ar lietuviškų įmonių kūrimasis yra aktualus šiandienai klausimas. Su tuo susijęs ir augantis specialistų, gebančių valdyti ir konstruoti dronus poreikis. Importo ir eksporto sąlygos iš Kinijos dabar yra kiek apribotos, tikėtina, jog ateityje tai bus griežtinama dar labiau. Todėl dronų detalių ir produktų gamyba Europos Sąjungoje ir Lietuvoje yra aktuali. Tikime, kad ši pramonė bus išvystyta mūsų šalyje“, – sako Vilniaus technologijų ir dizaino kolegijos direktorius dr. Rolandas Vitkūnas.

Pasak jo, besikuriančioje bepiločių transporto priemonių inžinerijos studijų programoje jaunuoliai mokysis dalykų, kurie apims mechaniką, elektroniką, automatiką bei specializuotų su bepiločio transporto valdymu ir panaudojimu susijusių studijų modulius.

„Bepilotis transportas apjungia kelias inžinerijos sritis, tai yra mechanikos, transporto, elektronikos, automatikos ir informacinių technologijų (IT) inžineriją. Todėl naujoji studijų programa yra glaudžiai susijusi ir su esamomis programomis, kurias jaunuoliai gali rinktis jau dabar“, – aiškina R. Vitkūnas, pažymėdamas, kad nauja specializuota bepiločio transporto inžinerijos studijų programa jau kuriama.

Lietuvos dronų asociacijos „DroneA“ prezidentas Vidmantas Kairys teigia, jog dronų sektoriuje didelių karjeros perspektyvų galės tikėtis elektronikos inžinieriai bei IT specialistai ar programuotojai, kurie išmanys duomenų rinkimą ir analizę.

Vilniaus technologijų ir dizaino kolegijoje kuriama studijų programa bus paremta gerosiomis praktikomis iš užsienio ir Lietuvos dronų asociacijų bei universitetų. Pasak kolegijos direktoriaus, bendradarbiaujama su nacionaline dronų asociacija „DroneA“, kalbamasi  su Norvegijos ir Vokietijos  dronų akademijos bei technikos universitetų Berlyne.

„Lietuvoje dronų pramonė, lyginant su kaimyninėmis valstybėmis, tokiomis kaip Vokietija, Lenkija, Latvija ar Estija, yra gana menkai išvystyta, tad ši studijų programa atneš teigiamų pokyčių – juk viskas prasideda būtent nuo specialistų. Kadangi Lietuvoje tai dar nėra plačiai rengiama specialybė, potencialas yra milžiniškas. Ypatingai žvelgiant ir į tai, jog savavaldės bepilotės transporto priemonės yra ateitis“, – pažymi V. Kairys.

Gabrielė BRAŽĖNAITĖ

Prieš penkerius metus šilališkiai, varžytinėse įsigiję butą, negali vadintis teisėtais jo savininkais, mat buvę turto sa­vininkai iš jo niekaip neišsikelia, nors tai padaryti juos įpareigojo visi teismai, kuriuose ši byla buvo nagrinėjama.

Neretai sakoma, jog ant svetimos bėdos savo laimės nesukursi. Gal todėl ir varžytinėse įsigytas turtas iki šiol vis dar vertinamas prieštaringai. Tuo labiau, jog, pasirodo, trūksta ir teisinių mechanizmų, kad viskas būtų atlikta sklandžiai. 

Paskutinį kartą Vilma ir Arvydas į teismą kreipėsi šiemet – Klaipėdos apygardos teismo prašė peržiūrėti 2023 m. rug­pjūčio 21 d. Tauragės apylinkės teismo priimtą sprendimą, kuriuo buvo nuspręsta juodu su visais daiktais skubiai iškraustyti iš ant varžytinių „prekystalio“ atsidūrusio būsto. Toks sprendimas buvo priimtas po to, kai į teismą kreipėsi naujasis 77,16 kv. m buto šeimininkas Rolandas. Teisę į butą vyras įgijo dar 2019-ųjų liepą, tačiau buvę šeimininkai varžytinių fakto nepripažįsta ir nesirengia užleisti buvusių namų. Tai teismas įvertino kaip savavališką patalpų užėmimą, t. y. įsikėlimą į butą be nuomos sutarties. Bet norėdami įrodyti savo teisumą, buvę būsto savininkai dar 2022 m. rugsėjį kreipėsi į Šilalės teismą, prašydami 2019 m. antstolės varžytinių aktą pripažinti negaliojančiu. Motyvas – 2022-aisiais šio buto vertė buvusi 75 tūkst. 250 eurų, o varžytinėse jis parduotas už 21 tūkst. 553 Eur. Teismas ieškinį atmetė, o 2023 m. kovą jį paliko galioti ir Klaipėdos apygardos teismas. 

Teismų sprendimuose akcentuojama, jog antstolė vadovavosi 2017 m. buto ekspertizės duomenimis (tąsyk buto rinkos vertė buvo 29 tūkst. Eur), jos patvarkymas dėl nustatytos areštuoto turto rinkos vertės priimtas 2017 m. balandžio 5 d., antrosios varžytinės paskelbtos 2017 m. liepos 17 d., o turto pardavimo iš varžytinių aktas surašytas 2019 m. liepos 5 d. Ankstesnieji buto šeimininkai savo atsisakymą išsikelti grindžia įsitikinimu, kad varžytinės įvyko neteisėtai, nes jie neva apie tai nebuvę informuoti. Tad dabar šeima nereaguoja į naujojo savininko siunčiamus reikalavimus išsikelti: nei išsikrausto, nei moka nuomos, o galbūt – ir mokesčių. Jie įsitikinę, jog dar neišnaudojo visų galimybių, gindami savo teises, todėl rengiasi pateikti kasacinį skundą dėl varžytinių teisėtumo. Savo įsitikinimus pora grindžia Konstitucija – pasak jų, kiekvienas žmogus turi teisę į būsto neliečiamybę. Nors visi teismai tokius jų įsitikinimus neigia – buvusių savininkų skundai atmetami arba paliekami nepakeisti, o bylinėjimosi išlaidos auga. Paskutiniu teismo sprendimu, dabar jie turės atlyginti naujojo savininko patirtas išlaidas teisme (po 125 Eur kiekvienas), taip pat jo bylinėjimosi išlaidas (po 312,5 Eur) ir atsiskaityti su valstybe už teisminių dokumentų tvarkymą (po 54,76 Eur). 

Klaipėdos apygardos teismas išaiškino, ką reiškia teisė į būsto neliečiamumą: „Savininkas turi teisę valdyti jam priklausantį turtą, juo naudotis ir disponuoti, taip pat teisę reikalauti, jog kiti asmenys nepažeistų šių jo teisių, o valstybė turi pareigą ginti ir saugoti nuosavybę nuo neteisėto kėsinimosi į ją“. Šiuo atveju teismai jau įrodė, kad teisėtas buto, kurio neapleidžia šeima, šeimininkas yra varžytinėse jį nusipirkęs žmogus, ir pabrėžė, jog visi buvusių būsto savininkų bandymai įrodyti esat kitaip jau išnagrinėti teismuose, sprendimai jau priimti ir įsiteisėję. Įrodymų ir duomenų, kad šeima būtų teikusi kasacinį skundą, teismas taip pat nesurado. Be to, jį teikti per vėlu – kasacinis skundas gali būti paduotas per tris mėnesius nuo skundžiamo sprendimo įsiteisėjimo dienos. Praleistos ir skundo teikimo termino atnaujinimo galimybės – toks pareiškimas gali būti teikiamas per pusmetį, o šiuo atveju yra prabėgę daugiau nei metai. 

Savo nutartyje Klaipėdos apygardos teis­mas primena, jog įsiteisėję teismo sprendimai yra privalomi visiems ir privalo būti vykdomi – tai yra viena iš esminių teisinio stabilumo prielaidų.

„Įsiteisėjęs teismo sprendimas įgyja vykdytinumo savybę – jis turi būti besąlygiškai įgyvendinamas, o skolininkui pačiam geruoju nevykdant sprendimo, sprendimas gali būti vykdomas priverstinai“, – rašoma teismo nutartyje.

Dar primenama, kad dėl to paties ginčo kreiptis į teismą ateityje nebegali nei dabartinės bylos šalys, nei jų teisių perėmėjai. Įsiteisėjęs teismo sprendimas reiškia, jog šalių ginčas išspręstas negrįžtamai. 

Kadangi ankstesni teismų sprendimai jau įsiteisėjo, Vilma ir Arvydas nebeturi teisės kelti klausimo dėl to paties dalyko – varžytinių teisėtumo. Teismui akivaizdu, jog šeima žino apie pareigą išsikelti iš svetimu tapusio buto, bet ją ignoruoja, rašo skundus ir sąmoningai vilkina neišvengiamos pareigos laiką bei toliau tęsia daromą pažeidimą. 

Žydrūnė MILAŠĖ

Valstybinė ligonių kasa primena, kad vasarį buvo pakeista siuntimų išdavimo tvarka, kuri mažins administracinę naštą šeimos gydytojams ir užtikrins sveikatos priežiūros paslaugų tęstinumą pacientams. Joje numatyta, kad siuntimus konsultuotis pas gydytojus specialistus gali išduoti ir bendrosios praktikos slaugytojas, išplėstinės praktikos slaugytojas arba akušeris. Be to, siuntimus gydytojų spe­cialistų konsultacijoms, kai jos būtinos, gali išduoti ir skubiosios pagalbos skyriaus gydytojas arba su juo dirbantis slaugytojas gydytojo sprendimu. 

Valstybinės ligonių kasos spe­cialistų teigimu, nustačius, kad konsultacija būtina, ambulatorines paslaugas teikiančių gydytojų specialistų konsultacijoms siuntimą gali išduoti ir ligoninėje pacientą gydęs gydytojas ar slaugytojas gydytojo sprendimu.

Dėl siuntimo kreiptis į šeimos gydytoją nebereikia ir tais atvejais, kai gydytojas specialistas nustato, jog pacientui būtinas ilgalaikis stebėjimas. Jis iš karto registruojamas toje pačioje gydymo įstaigoje arba jam išduodamas siuntimas, jei pasirenkama kita įstaiga. 

Nuo liepos 1 d. įsigalios dar viena pacientams palanki naujovė – siuntimas skubos tvarka. Jame bus nurodomos siuntimo skubos tvarka priežastys bei jų pagrindimas. Kada siuntimo nereikia? Be siuntimo visiems Lietuvos gyventojams – tiek apdraustiems privalomuoju sveikatos draudimu, tiek neapdraustiems – nemokamai teikiama būtinoji medicinos pagalba. Taip pat siuntimas neprivalomas, kai gydytojo nurodymu pacientas lankosi pas tą patį gydytoją specialistą dėl tos pačios priežasties pakartotinai. Be siuntimo galima kreiptis ir psichikos sveikatos priežiūros paslaugų bei pas gydytoją odontologą, dirbantį gydymo įstaigoje, kur pacientas yra prisirašęs. Šeimos gydytojo siuntimo nereikia kreipiantis ambulatorinės antrinio lygio gydytojo dermatovenerologo konsultacijos dėl visų dermatovenerologinių ligų. 

Šiemet įsigaliojo dar viena naujovė – siuntimo antrinio lygio konsultacijai nereikia, kai paciento greitojo atrankinio ar­ba laboratorinio tyrimo dėl žmo­gaus imunodeficito viruso atsakymas yra teigiamas. Šis pakeitimas taikomas tuomet, kai pacientas kreipiasi ambulatorinės antrinio lygio infekcinių li­gų gydytojo konsultacijos, taip pat vidaus ligų, vaikų infekcinių ligų ir vaikų ligų gydytojo konsultacijos į universitetų, respublikos lygmens stacionarines paslaugas teikiančias gydymo įstaigas.

Siuntimai galioja 180 dienų, o siuntimas fizinės medici­nos ir reabilitacijos gydytojo konsultacijai gauti – 60 dienų. Per siuntimo galiojimo laikotarpį pa­cientas turi užsiregistruoti ar­ba būti užregistruojamas gydymo įstaigoje sveikatos priežiūros paslaugoms gauti. Siunčiantis gydytojas turi informuoti, kokiose įstaigose teikiama pa­cientui reikiama konsultaci­ja, ir priminti, kad pacientas pats gali pasirinkti specialistą ir gydymo įstaigą.

Už gydytojo specialisto konsultaciją mokėti nereikia, jei su siuntimu pacientas kreipiasi į mediką, dirbantį gydymo įstaigoje, sudariusioje sutartį su teritorine ligonių kasa dėl šių paslaugų apmokėjimo. 

„Šilalės artojo“ inform.

Išvyka į Lietuvos mokyklų pradinių klasių šachmatų čempionatą Lietuvos Respublikos Prezidento taurei laimėti buvo įspūdinga ir nepakartojama Pajūrio Stanislovo Biržiškio gimnazijos ketvirtos klasės mokiniams. 

Turnyras vyko Prezidento rūmuose, suteikdamas renginiui ypatingą iškilmingumą. Atrankiniuose turnyruose šiemet dalyvavo daugiau nei tūkstantis mokinių iš visos Lietuvos mokyklų. Į finalinį turnyrą buvo pakviestos 25 geriausiai at­rankoje pasirodžiusios pra­dinių klasių komandos. Šachmatų lentos bu­vo išdėstytos elegan­tiš­kose salėse, kuriose tvyrojo susikaupimo ir draugiškos konkurencijos at­mosfera. Žaidėjai, dėvintys savo mokyklos uniformą, atrodė susikaupę bei pasiruošę parodyti geriausius savo įgūdžius. Ėji­mai buvo atliekami atsargiai ir apgalvotai, nes kiek­vienas galėjo nulemti galutinį čempionato rezultatą. 

Po įtemptų bei įdomių šachmatų partijų atėjo laukiamiausia dalis – apdovanojimų ceremonija. Prezidentas Gitanas Nausėda asmeniškai apdovanojo vi-

sus dalyvius ir nugalėtojus, įteik­damas jiems medalius, dip­lo­mus ir, žinoma, prestižinę Pre­zi­dento taurę. Kiek­vienas moki­nys buvo pagerbtas už pastangas bei pasiekimus, jų veiduose švietė pasididžiavimas ir džiaugsmas. 

Šis renginys ne tik skatina mokinių domėjimąsi šachmatais, bet ir ugdo strateginį mąstymą, kantrybę bei pagarbą varžovui. Išvyka į Prezidentūrą ir asmeninis Prezidento dėmesys padarė šią dieną nepamirštamą visiems dalyviams. Šachmatų čempionatas Prezidento taurei laimėti – tai ne tik varžybos, bet ir šventė, kuri jungia vaikus iš visos Lietuvos bei skatina juos siekti aukštumų tiek žaidžiant prie šachmatų lentos, tiek gyvenime.

Dana DAINAUSKIENĖ

Pajūrio Stanislovo Biržiškio gimnazijos pradinio ugdymo mokytoja

AUTORĖS nuotr.