Praėjusį sekmadienį, Sekminių popietę, minint Partizanų pagerbimo ir visuomenės vienybės dieną, Lietuvos poli­tinių kalinių ir tremtinių sąjungos (LPKTS) Šilalės filialo nariai rinkosi į savo veiklos 35-mečio šventę, kurios metu vyko ir ataskaitinė-rinkiminė konferencija.

1988-aisiais pakilusi tautinio Atgimimo banga sužadino viltis kovoti dėl Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo. Buvę sovietinių lagerių politiniai kaliniai ir Sibiro tremtiniai pirmieji suskato jungtis į organizaciją. Susikūrė „Tremtinio“ klubas, kurio steigiamasis suvažiavimas tais pačiais metais įvyko Kaune, sušauktas ir pirmasis tremtinių bei politinių kalinių suvažiavimas. 

Šilalėje  LPKTS  skyrius susibūrė 1989 m. Nuo 2004-ųjų Lietuvoje ši organizacija tapo visuomenine, kurioje veikia 53 filialai, vienijantys apie 40 tūkst. narių.

Renginio metu tylos minute pagerbti žuvę, negrįžę ir per pastaruosius metus išėję Ana­pilin politiniai kaliniai bei trem­tiniai, padėta gėlių ir uždegtos žvakės prie paminklų žu­vusiems kovotojams už Lie­tuvos laisvę, gra­žų koncertą padovanojo Kultū­ros centro moterų kvartetas „Ait­ra“ (vadovė Laima Petkuvienė). 

LPKTS Šilalės filialo pirmininkė Teresė Ūksienė pateikė trumpą apžvalgą apie skyriaus veiklą. Šventiniame renginyje dalyvavo Seimo nariai Paulius Saudargas, Paulė Kuzmickienė, Angelė Jakavonytė, kuri įteikė padėkos raštus aktyviems sąjungos nariams, Irena Haase ypatingą padėką už ilgametį vadovavimą bei atsidavimą sąjungos veiklai skyrė pirmininkei T. Ūksienei, gražius žodžius tarė kraštietis Seimo narys Jonas Gudauskas, kuris įvairia parama bei pagalba prisideda prie politinių kalinių ir tremtinių veiklos. Šventinėje konferencijoje dalyvavo ir LPKTS valdybos pirmininkas Vladas Sungaila bei LPKTS tarybos pirmininkė Vincė Vaidevutė Margevičienė, kurie šilališkių filialą įvertino kaip labai stiprų, daug nuveikusį įamžinant istorinę atmintį. LPKTS Tauragės apskrities koordinatorius Jonas Varkala dalijosi atsiminimais apie šios organizacijos kūrimąsi ir džiaugėsi Šilalės filialo aktyvumu. Sveikinimo kalbą tarė Žemaičių apygardos vado Vlado Montvydo-Žemaičio dukra Irena Montvydaitė-Giedraitienė, gražių linkėjimų negailėjo Telšių, Jurbarko bei kitų skyrių atstovai. 

Pagrindinį pranešimą, skirtą LPKTS Šilalės filialo veiklos 35-mečiui, pristatė Seimo narys, profesorius Valdas Raku­tis.

Ataskaitinės-rinkiminės kon­fe­rencijos metu pateiktos LPKTS Šilalės filialo veiklos, Revizijos bei Etikos ir procedūrų komisijų ataskaitos. LPKTS Šilalės filialas šioje konferencijoje rinko naują pirmininką. Iš keturių pasiūlytų kandidatų atsisakius trims, pirmininku išrinktas Antanas Rašinskas, kuris iki šiol ėjo pirmininkės pavaduotojo pareigas. Pavaduotojais pasiūlyti Raimundė Gečienė ir Petras Dargevičius, o buvusiai ilgametei skyriaus pirmininkei T. Ūksienei suteiktas LPKTS Šilalės filialo Garbės pirmininkės vardas. Išrinkta nauja LPKTS Šilalės filia­lo taryba, kurią sudaro 25 nariai, patvirtinta nauja Revizijos bei Etikos ir procedūrų komisijų sudėtis. T. Ūksienė kartu su Loreta Kalnikaite įteikė padėkas už aktyvią veiklą gausiam būriui filialo narių.

Dėkojame T. Ūksienei už ne­įkainojamą indėlį į LPKTS veik­lą, o naujai išrinktam pirmininkui A. Rašinskui linkime stiprybės bei sėkmės įgyvendinant visus gražius sumanymus.

Raimundė GEČIENĖ

LPKTS Šilalės filialo pirmininko pavaduotoja

Loretos PETKUVIENĖS nuotr.

Apie Earnslaw Burn žygio taką, kaip vieną iš „paslėptų perliukų”, draugė ir Ohau ežero darbovietės kolegė Saffron iš Australijos sužinojo per socialines medijas. Paly­ginti mažai žinomas, bet visai nesudėtingas ir nepernelyg ilgas takas už gana lengvą darbą – kelelį per mišką ir slė­nį – apdovanoja nepaprastais Earnslaw (Pikirakatahi) kalno ledyno vaizdais. Jiems tirpstant, nuokalnes papuošia vienas už kitą aukštesni kriokliai, po žygio leidžiantys gerai atsigaivinti. 

Kai Saffron telefono žygių prog­ramėlėje parodė savo atradimą ir prisipažino tuos krioklius jau sapnavusi kelis kartus, pradėjome planuoti išvyką. Naktį prieš išvykstant tuos krioklius susapnavau ir aš. Tad jau tada buvo akivaizdu, kad apie šį žygį rašysiu dienoraštyje, bet dabar suprantu, jog įrašas labiau ne apie krioklių ar kalno įspūdingumą, o apie paukščius. Mat žygiuojant miško keliuku dėmesį nuo keistų augalų atitraukinėjo paukštelis, kurio lietuviško pavadinimo reikėtų paklausti ornitologų. 

Lotyniškai jis vadinamas Rhipidura albiscapa, o ang­liškai „fan­tail”– dėl savo vėduok­lę primenančios uodegos. Šis žvirb­lio dydžio paukštelis gyvena tik Australazijoje, Piet­ryčių Azijoje ir Indijoje (gal dėl to lietuviško pavadinimo ir nepavyksta rasti). Pasakiška buvo tai, kad jis sekė šokinėdamas nuo šakos ant šakos ar skraidžiodamas aplink net kelioliką kilometrų. Žinoma, iškart prisiminiau Disnėjaus animacinius filmus, kuriuose aplink princeses ar vaikus paukščiai taip skraido pranašaudami stebuk­lą. Bet paaiškėjo, kad Rhipidura albiscapa žmones mėgsta sekti tik dėl to, jog praeidami žygeiviai sudrebina krūmus, medžius bei žoles, o tuo pačiu – ir vabalus. Tada paukščiams juos lengviau pastebėti, taigi ir pasigauti užkandžiui. Tačiau nežinoti faktų bei paaiškinimų kartais vis dėlto smagiau...

Pasiekus tikslą – Earnslaw kal­­­ną ir jo ledyną, palapines pa­­si­stačius „pirmoje eilėje”, vakarą praleidome kojas kišdamos po ledinėmis srovėmis, ke­lioms sekundėms įšokdamos į ledinius krioklių baseinus, galiausiai virdamos „greitų“ makaronų sriubas, kad po aplinkos tyrinėjimų sušiltume.

Pradėjus temti, už kelių dešimčių metrų nuo palapinių pa­stebėjome dviejų nemažų paukščių siluetus. Iš pradžių pa­ma­niau, jog tai kokios nors Nau­josios Zelandijos varnos, mat jų kalbėjimas skambėjo panašiai ir nebuvo labai žavus – čiulbėjimu varnos giesmės nepavadinsi. Prietemoje paukščiai atrodė juodi, tad arogantiškai konstatavau: „Kaip ir varnoms, šiems paukščiams Die­­vas pagailėjo ir balso, ir išvaizdos”.

Oi, kaip klydau – kažin kam čia ko Dievas pagailėjo...

Auštant rytui, paukščiai šėliojo visai šalia, o daugiau šviesos atskleidė, kad jie visai ne juodi, o tamsiai žali, jų kūnas ir snapas primena visai ne varnas, o didžiules papūgas. Jiems ėmus pyktis bei pakėlus sparnus, sužavėjo raudonai, mėly­nai, oranžiniai nusidažiusios vi­dinės sparnų plunksnos. Paukš­­čių elgesys irgi buvo ne­įpras­tas – mums vis arčiau sė­li­nant, kad padarytume kuo geresnę nuotrauką, papūgos ne baidėsi, o taip pat smalsiai žings­niavo mūsų link, lyg būtų pasiruošusios pasilabinti.

Vėl galėtume įsivaizduoti kokią nors pasaką apie stebuklingą žmogaus ir paukščio draugystę. Bet, pasirodo, įžūlios bei smalsios kea papūgos yra gerai žinomos visoje Naujojoje Zelandijoje, o dėl savo charakterio jos dar kartais vadinamos „alpių klounais”. Ir jie nusipelno pagarbos – pirmiausia todėl, jog kea yra vienintelė pasaulyje papūga, gyvenanti alpėse. Šie paukščiai taip pat pagarsėję kaip daiktų gadintojai bei vagiliautojai, be to, jie laikomi neofilais – tai reiškia, kad šioms papūgoms be galo patinka tyrinėti naujus dalykus, įskaitant ir žmones bei jų daiktus. Sakoma, kad jos net gali imtis ardymo – pavyzdžiui, motociklo, laikrodžių, kitų prietaisų. Atrodytų, kaip tai įmanoma? Paaiškinimas yra – Vienos kognityvinės biologijos institutas kea papūgas neseniai pripažino protingiausiu pasaulio paukščiu, kurio suvokimas ir intelektas prilygsta beždžionei. 

Beje, stebintys lietuvio keliau­tojo Aurimo Valujevičiaus ke­­lionę po Naująją Zelandiją dviračiu jo vaizdo įrašuose ga­lėjo pamatyti epizodą, kaip paukštis sudraskė jo dviračio ranke­ną. Nesunku atspėti, koks paukš­tis to ėmėsi...

Earnslaw Burn take sutiktos papūgos, matyt, buvo sukalbamesnio charakterio, mat kovo­ti ir daiktų nuo jų slėpti per daug nereikėjo. O kea įkyrumą patyriau vėliau, žygiuodama prie aukščiausio Naujosios Zelandijos Kuko kalno. 1800 met­rų aukštyje pasistačiusi palapinę, sulaukiau dabar jau antrą kartą matomos porelės. Nors iš pradžių džiaugiausi galimybe į vieną nuotrauką sutalpinti dvi Naujosios Zelandijos ikonas – paukštį ir kalną, atsitraukus nuo palapinės apimdavo nerimas dėl lauke paliktų batų ar kokio kito užmiršto daikto. Galiausiai į palapinę turėjau lįsti pati, mat kea vis tupinėjo ant jos stogo – teko jas baidyti iš vidaus, nes ilgi, aštrūs nagai draskė palapinės medžiagą. Deja, kovą pralaimėjau – palapinė tapo skylėta.

Bet argi pyksi? Vietinės, išskirtinai unikalios paukščių rū­­­šys – didžiulis Naujosios Zelandijos pasididžiavimas bei rū­pestis. Ir nors stengiamasi tuos paukščius apsaugoti, gražiųjų alpių klounų belikę mažiau nei 7000. 

Kotryna PETRAITYTĖ

AUTORĖS nuotr.

Institucijų centralizavimas, akivaizdu, veda ne regionų stiprinimo, o atvirkščia kryptimi. Nuolat kalbama apie problemas, kurias sukelia banko skyrių, paštų, žemėtvarkos tarnybos bei daugybės kitų įstaigų uždarymas. Iškalbingu tokio centralizavimo pavyzdžiu gali būti ir kažkada ypatingo lankytojų dėmesio sulaukdavęs Kelpšaičių parkas (Lau­kuvos sen.). Anuomet žavėjusi ir iš atokiausių Lietuvos kampelių svečius kvietusi poilsiavietė dabar nyksta akyse ir kasmet vis labiau akivaizdu, jog ši vieta yra niekam nebereikalinga. 

Beveik prieš 20 metų išleistoje knygoje „Takas per Rietavo miškų urėdiją“ žurnalistas, visuomenininkas Eugenijus Bunka rašo: „Buvęs Laukuvos klebonas Stasys Toleikis sako, kad tas, kas sumanė Kelpšaičiuose įsteigti parką, turi būti neeilinis žmogus. Toks, kokie buvo senovės žemaičiai, ne tik regėję, o ir jautę gamtą... Kelpšaičiuose sodinukai jau virto medžiais, teikia pavėsį, svyra virš žmonių galvų. O visa poilsiavietė-stovyk­lavietė, kurią žmonės vadina paprastai – parku, turi atskirus kampelius. Yra čia tvenkinių, vienas iš jų – ant kalno, yra sporto aikštynas, yra ir vieta šventėms, laužavietės, pavėsinės, keliose vietose pastatytų medinių skulptūrų. Tarp viršutinio tvenkinio ir vaikų žaidimų aikštelės riogso išsiklaipę, apanglėję medžiai ir tai, kas iš jų likę... Tą vietą Jonas rodo kiekvienam atvažiavusiam. Va, kaip atrodo miškas, jeigu jame žmonės neatsargiai elgiasi su ugnimi“... 

Parką 1978-aisiais įkūrė tuometinis girininkas Jonas Šedbaras. Tačiau šiandien, matydamas, kuo virto jo ir bendražygių puoselėta gamtos oazė, jis sako: „Žinant, kiek daug dirbta, kad vizija taptų realybe, kiek daug į Amžinybę iškeliavusių šilališkių tam skyrė savo laiko ir jėgų, atsakymas vienas – labai skaudu“.

Net ir nebūnant miškininku aišku – Kelpšaičiams trūksta šeimininko rankos. O Jonas pripažįsta, kad poilsiaviečių atnaujinimas buvo kiekvieno girininko garbės reikalas, pastangas finansiškai remdavo vietinės urėdijos. Vėliau jų nebeliko – įvyko centralizacija. Todėl, ko gero, naivu būtų tikėtis, jog kažkam Vilniuje būtų aktualus griūvantis miškininkų įkurtas parkas. Tiesa, Valstybinių miškų urėdijos atstovai tikina, kad jiems rūpi, nors laukuviškiai pastebi, jog Kelpšaičių parkas jau niekada nebeatgaus buvusios didybės.

Valstybinių miškų urėdijos Gam­tos ap­saugos, gamtotvarkos, rekreacijos ir me­džioklės skyriaus vadovas Sigitas Kve­daras tikina, kad rekreacinių ob­jektų priežiūra bei atnaujinimas yra vienas iš nuolatinių darbų. 

„Valstybiniai miškai, patikėjimo teise valdomi urėdijos, yra visų šalies piliečių turtas, o juose esantys rekreaciniai objektai skirti ir laisvai prieinami visuomenei. Kelpšaičių parkas pagal plotą yra vienas didžiausių iš 1107 urėdijos valdomų bei prižiūrimų objektų, apimantis virš 4 hektarų teritorijos. Nors šio rekreacinio objekto grožis yra įspūdingas, vis dėlto būdamas nuošaliau didesnių miestų, lankytojų pritraukia nedaug. Tačiau net ir nepaisant to, jog objektas nėra itin populiarus, miškininkai nuolat jį prižiūri bei kasmet įvertina, ar lankytojams jame saugu ir estetiškai malonu lankytis, sprendžia, kuriuos statinius taisyti ar šalin­ti“, – raštu į „Šilalės artojo“ pateiktus klausimus atsakė S. Kvedaras.

Jo teigimu, šiuo metu Kelpšaičių parke esantys rekreaciniai įrenginiai yra saugūs juos eksploatuoti, kai kuriems statiniams reikalingas nedidelis remontas, jį planuojama atlikti šį šiltąjį sezoną.

„Parko lankytojai gali pastebėti, kad estrados ir dalies pavėsinių stogai yra naujai dengti skardine danga, o dalis išlaikė unikalius skiedrinius stogus, kurie sensta, apkerpėja ir natūraliai įsilieja į miško aplinką. Galbūt vienam tai atrodo nešiuolaikiška ir neestetiška, bet toks gamtai artimas vaizdas kito akį džiugina“, – svarstė Valstybinių miškų urėdijos atstovas.

S. Kvedaras įsitikinęs, jog miš­kininkai tinkamai rūpinasi kažkada įkurta poilsiaviete.

„Miškų pritaikymas rekreaci­jai yra vie­nas iš specialiųjų valstybės įpareigoji­mų, kuriuos vykdo urėdija. Vien per 2023 m. regioniniai padaliniai rekreacinių objektų priežiūrai bei remontui išleido daugiau nei 523 tūkst. eurų (be PVM), urėdija ir toliau rūpinsis, kad lankytinos vietos miške būtų patrauklios ir saugios tiek šalies gyventojams, tiek turistams iš svečių šalių“, – teigė S. Kvedaras.

Tačiau kartu jis pripažino, jog bene daugiausiai aplinką Kelpšaičiuose prižiūri Laukuvos seniūnija – šienauja pakeles, aikšteles, renka ir išveža šiukšles bei kt. 

„Visada laukiame vietos bend­ruomenių įsitraukimo, prisidedant prie miško aplinkos gražinimo, švarinimo, skatiname bendradarbiavimą tarp urėdijos ir vietos savivaldos. Be to, kasmet organizuojame vienos dienos akciją „Miško kuopa“, kurios metu gyventojai kviečiami rinkti šiukšles miške, rekreaciniuose objektuose. Turime gerų pavyzdžių su kitomis savivaldybėmis, kuomet objektų būklę bendradarbiavimo pag­rindu geriname, atnaujiname bei plėtojame. Tad ir prie dar ge­resnės Kelpšaičių parko būk­lės gali prisidėti savivaldybė“, –

Valstybinės miškų urėdijos specialistas ragino ir patiems nepamiršti po­ilsiavietės.

Tačiau Laukuvos seniūnas Vir­gilijus Ačas yra sakęs, jog par­ko infrastruktūra savivaldai nepriklauso ir jos būklė – urėdijos reikalas: statinių, skulptūrų niekas, išskyrus savininką, neturi teisės nei dažyti, nei remontuoti. Tuo tarpu urėdija perduoti nykstančio turto taip pat neskuba – pasak S. Kvedaro, patikėjimo teise valstybės valdomo ir prižiūrimo turto vietos bend­ruomenėms perduoti ji neturi teisės. 

„Čia ir bėda – jau ir anais laikais dėl investicijų tekdavo pakovoti, o dabar regionuose net nebeliko kam kovoti – visos galios perkeltos į sostinę. Tad reikia nuoširdžiai dėkoti urėdijos Telšių padalinio darbuotojams, kurie daug padarė ir tebedaro, jog išsaugotų Kelpšaičių parką. Taip pat esu dėkingas Laukuvos seniūnui V. Ačui, kurio pastangomis parkas vis dar tvarkomas. Gal tam įtakos turi ir sentimentai – seniūnas buvo tarp iniciatorių, kad Kelpšaičiuose toks parkas atsirastų. Be jo, anuomet tokiam sprendimui pritarė ir Laukuvos viršaičiu dirbęs Valdemaras Jasevičius bei buvusio kolūkio vadovas Kęstutis Auškalnis. Visų neišvardinsi, bet jų indėlis – nenusakomas: parką įkūrėme buvusiose ganyk­lose, kur tebuvo krūmai ir pelkės. Reikėjo tą teritoriją iš gamtos atkovoti ir mes tai per 12 sunkaus darbo metų padarėme. Kiekvienam prie to prisidėjusiam širdis džiaugdavosi, kai savaitgaliais į Kelpšaičius sukdavo vestuvininkų kolonos – pamenu, priskaičiuodavau net po 12–14 nuotakų, vienu kartu vaikštinėjančių po išpuoselėtą parko teritoriją. Tad nereikia nė sakyti, kaip dabar skauda širdį, regint viską nykstant, pūvant. Turėtume išsaugoti Kelpšaičių parką bent atminimui tų, kurie jau Amžinybėje“, – neabejoja J. Šedbaras.

Vienas iš parko įkūrimo inicia­torių, buvęs miškininkas viliasi, kad galbūt atsiras entuziastų, kuriems rūpės atkurti Kelpšaičių parko grožį. Kol dar ne vėlu. 

Žydrūnė MILAŠĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Politikų savireklama yra neatsiejama politinio gyvenimo dalis, kuriai skiriama ne tik daug dėmesio, bet ir lėšų. Tačiau „piarindamiesi“ už mo­kesčių mokėtojų pinigus, val­džios atstovai paprastai dėlioja ta­ria­mus savo pasiekimus ir apie prob­le­mas nekalba. Apie jas nė pu­se lū­pų ne­užsiminė ir ką tik viena­me žur­nale reklamos už daugiau nei 8 tūkst. eurų užsipirkęs Šilalės ra­jono me­ras Tadas Bartkus – pasa­ko­da­mas apie vos prieš mėnesį su fanfaromis iškilmingai atidarytą spor­to sa­lę, jis apdairiai nutylėjo, jog nau­ja­sis statinys jau pradeda byrėti...

Tai, kad sporto salė, apie kurią dabar kiekviena proga (o ir be jos) kaip apie didžiausią savo pasiekimą pakylėtai kalba rajono vadovas, turi nemažai trūkumų, buvo patvirtinta ir praėjusiame savivaldybės tarybos posėdyje. Tiesa, valdžios atstovai bėdos dėl to nemato, mat tebegalioja garantinis laikotarpis, rangovai trūkumus privalės ištaisyti. Tačiau, kaip posėdyje pajuokavo opozicijos atstovė Rima Norvilienė, vis tik merui „tenka gerti iš tos pačios stik­linės, į kurią dar visai neseniai spjaudė“. Politikė omenyje turėjo T. Bartkaus nuolat kartotą priekaištą konservatoriams dėl kone prieš dešimtmetį atidaryto baseino, kuris, anot mero, „iškilmingai atidarytas ir vėl uždarytas“ dėl aptiktų trūkumų...

Tačiau akivaizdu, kad savos klaidos akis bado daug mažiau, nei svetimos. Regis, taip bus nutikę ir šįkart, nes naujojoje sporto salėje užfiksuota išties ne­mažai darbo broko. Pasirodo, mero „ge­rų darbų įvaizdžio“ dalimi tapęs sporto bei laisvalaikio kompleksas taip pat buvo atidarytas nepašalinus trūkumų, nors statybos rangovas – UAB „Telšių statyba“ – apie juos ir žinojo. Kaip ir savivaldybės administracijos darbuotojai. Bent jau taip savo rašte savivaldybei teigia Šilalės sporto mokyklos, administ­ruojančios sporto salę, direktorė Gitana Jurgutienė. Pasak jos, įstaiga negali normaliai funkcionuoti ne tik dėl blogai sumontuotų, t. y. kreivų keturių šoninių krepšinio lentų, bet ir dėl to, jog net pagrindinis krepšinio stovas nesilaiko reikiamame aukštyje. Be to, dėl nekokybiškai įrengtos laipiojimo sienos negalima naudotis vienu jos taku, per salės ventiliacines kameras, kai lyja, vanduo bėga ant salės parketo, o šis jau trūkinėja ir pleišėja bei kt.

Iš viso į Šilalės sporto ir laisvalaikio centro statybas buvo investuota beveik 9 mln. eurų: 2015 m. atidarytas baseinas kainavo daugiau nei 3,47 mln. Eur, o ką tik duris atvėrusios sporto salės statybos atsiėjo virš 5 mln. Eur. Investicijos gana solidžios, todėl vos pradėjus salę eksploatuoti pasirodęs brokas stebina ir verčia manyti, jog vis tik pritrūko ir kontrolės, ir galbūt kompetencijos, vertinant statybininkų darbą. 

Tačiau meras T. Bartkus vis tiek įsitikinęs, kad su šiuo projektu Šilalė jau gali taikytis į „supermiesto“ titulą, todėl savivaldybė gegužės pradžioje už 8470 Eur nusipirko reklamos viename specia­lizuotame apie statybą, būsto įrengimą ir interjero naujienas rašančiame žurnale, o pirmajame interviu rajono vadovas papasakojo apie sporto salės atidarymą, išskirtinį įvykį Šilalėje... 

Praėjusią vasarą savivaldybės atstovai iš kailio nėrėsi, mėgindami pelnyti „Pokyčių miesto“ titulą. Dėl neįtikėtino balsuotojų uolumo konkurso rengėjams net kilo įtarimų dėl nesąžiningo balsavimo, o perskaičiavus rezultatus, netikri automatinio balsavimo balsai buvo atimti iš Šilalės ir Jonavos. Kai paaiškėjo, kad jonaviškiai Šilalę aplenkė net 4,5 tūkst. balsų, iš savivaldybės kabinetų liejosi aimanos, jog neva „titulas buvo pavogtas“...

Galima būtų pajuokauti, jog savivaldybė pamoką bus išmokusi – kad ir vėl nepatirtų nesėkmės kovodama dėl „supermiesto“, sudarė beveik 15 tūkst. Eur vertės sutartį su rinkodaros, komunikacijos ir internetinių puslapių kūrėjais, kurie, pasirodo, už 3025 Eur „parengs visuomenės informavimo priemonių planą“, už kone 650 Eur „paruoš pranešimus spaudai, prižiūrės socialinius tinklus“ ir kt. Bet tada kyla retorinis klausimas, o ką veikia mero komanda, kuriai iš rajono biudžeto yra mokami atlyginimai, kuo užsiima savivaldybės atstovė spaudai, jei reikia už kelis tūkstančius samdyti „pranešimų rengėjus“?

Pagal šią sutartį, dar 5445 Eur skirta gyventojų dalyvaujamojo biudžeto el. platformai sukurti. Tiesa, jos kūrėjai, atrodo, per daug nepersistengė – šilališkiams, jurbarkiškiams ir tauragiškiams ši platforma pristatoma beveik analogiška, skiriasi tik detalės. Beje, ją kūrė praėjusią kadenciją Tauragės mero patarėju dirbęs reklamos kūrėjas, kuris (neabejotinai grynas atsitiktinumas) yra mūsų mero patarėjos Sandros sesers klasiokas.. 

Būtų galima visas tokias jaunos, modernios naujos kartos rajono valdžios „akcijas ir atrakcijas“ paversti juokais ir nekreipti dėmesio. Bet tik su sąlyga, kad visos jos vyktų už nuosavus pinigus. Tačiau kai savireklamai ir žūtbūtiniam siekiui „išgarsėti ant Lietuvos“ naudojamos biudžeto lėšos, o problemoms spręsti siūloma pataupyti, nori nenori kyla klausimas dėl prioritetų ir įtarimų dėl manipuliacijos bei populizmo. 

Be jokios abejonės, aiškios ir skaid­rios informacijos apie rajono vadovų bei savivaldybės veiklą reikia, gyventojai privalo ir turi teisę žinoti, kokie sprendimai priimami. Tačiau bent jau kol kas labiau orientuojamasi ne į turinį, bet į įvaizdį. Bet kai visuomenė pamatys, jog už gražaus fasado yra labai mažai turinio, gali sušlubuoti ir pasitikėjimas, kuris yra svarbiausias veiksnys sėkmingai politikų veiklai. 

Angelė BARTAŠEVIČIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Šiųmečiai Prezidento rinkimai sulaukia gerokai didesnio rinkėjų aktyvumo nei vykdavę iki šiol, o ši tendencija stebima ir Šilalėje. Išankstinio balsavimo rezultatai rodo, jog žmonėms rūpi, kas ateinančius penkerius metus bus šalies vadovu.

Vyriausiosios rinkimų komisijos (VRK) duomenimis, ant­rojo Prezidento rinkimų turo pirmąją išankstinio balsavimo dieną savo pilietinę valią išreiškė 1,67 proc. rinkėjų (39 tūkst. 040 piliečių). Lyginant su Prezidento rinkimų antruoju turu prieš penkerius metus, kai taip pat varžėsi tie patys kandidatai, kaip ir šiemet, rinkėjai aktyvesni daugiau nei dvigubai. 

Tokia pat situacija ir Šilalės rajone: šiemet antrajame ture pirmąją dieną balsavo 301 (1,64 proc.), o 2019 m. – 139 (0,68 proc.) rinkėjai. Be to, šiemet ant­rojo Prezidento turo metu rajone kiek pagausėjo rinkimų teisę turinčių asmenų – dabar balsuoti gali 18 tūkst. 355 asmenys (pirmojo turo metu – 18 tūkst. 324). 

Lyginant šilališkių aktyvumą pirmojo ir antrojo turo metu, jis paaugo – per dvi išankstinio balsavimo dienas ant­rojo turo metu balsavo 722 rinkėjai: pirmą dieną – 274 (iš jų 246 šilališkiai ir 28 kitų savivaldybių gyventojai), antrąją – 448 (atitinkamai – 407 ir 41). Pirmojo turo metu per dvi dienas iš anksto balsavo 605 rinkėjai. 

Kaip ir pirmojo turo metu, dabar ir vėl aktyviausi Šilalės (4,27 proc.), Ligoninės (3,73 proc.) ir Gimnazijos (2,98 proc.) apylinkių rinkėjai. Staig­meną pateikė Didkiemio apylinkės rinkėjai – praėjusiame rin­kimų ture pasirodę kaip pasyviausi, šįkart jie pagal aktyvumą yra ketvirtoje vietoje (per dvi dienas balsavo 4,95 proc.).

Pasyviausi antrajame ture yra Bilionių ir Iždonų (0 proc.) bei Upynos (0,16 proc.) ir Jucaičių (0,34 proc.) rinkėjai. 

Nepaisant gausaus rinkėjų skaičiaus, Kvėdarnos rinkėjai pirmąją išankstinio balsavimo dieną taip pat nebuvo aktyvūs – iš 1795 savo pilietinę valią pareiškė tik 10 (0,56 proc.). Neaktyvi ir Laukuvos rinkimų apylinkė, kur priskaičiuojama 1263 rinkėjai, iš kurių iš anksto balsavo tik 0,95 proc.  

Tačiau apibendrinant rezultatus, galima daryti išvadą, jog pirmosios dvi išankstinio balsavimo dienos parodė, kad rinkėjai yra dar aktyvesni nei pirmojo turo metu.

„VRK ir mūsų duomenys skiriasi, nes mes renkame infor­ma­ciją, kiek rinkėjų atėjo į mū­sų rinkimų apylinkę, o VRK pateikia susistemintus rodmenis –

kiek balsavo būtent tos savival­dybės ar apylinkės rinkėjų“, – pri­mena Šilalės rinkimų apygardos pirmininkas Stasys Norbutas.

VRK duomenimis, per dvi dienas viso buvo balsavę 4,46 proc. Lietuvos ir Šilalės rajono rinkėjų (818 šilališkių, iš kurių 23 balsą atidavė specialiuose punktuose).

Balsavimas iš anksto vyko iki gegužės 23 d., 20 val. vakaro. Tie, kurie dar neapsilankė balsavimo apylinkėse, laukiami jose sekmadienį, gegužės 26 d. VRK primena, kad, einant balsuoti, reikia pasiimti tik asmens dokumentą su asmens kodu ir nuotrauka (dokumento galiojimo laikas gali būti ir pasibaigęs), o balsavimas vyks nuo 7 iki 20 val. Balsuoti galima bet kurioje apylinkėje, nepriklausomai nuo to, kur yra deklaruota gyvenamoji vieta. 

Žydrūnė MILAŠĖ

Nepilnos savaitės pauzė leis šiais metais itin aktyviai tarptautinį teatro festivalį Klaipėdoje „TheATRIUM“ lankantiems žiūrovams atsikvėpti prieš neriant į tarptautinę jo programos dalį. Jau šį penktadienį ji prasidės vieno iš labiausiai vertinamų Europos šiuolaikinių režisierių Romeo Castellucci spektakliu „Bros“.

Tarptautinėje festivalio dalyje bus galima pamatyti penkis spektaklius, tolimiausias atvyksta net iš Argentinos.

„Bros“

Romeo Castellucci – teatro praktikas ir teoretikas, šiuolaikinio Europos teatro žvaigždė – filosofiškas, estetiškas, šokiruojantis, eksperimentuojantis. Klaipėdoje viešės jo spektaklis „Bros“, pirmą kartą parodytas 2021 m. Šveicarijoje. R. Castellucci viename iš susitikimų su publika minėjo, jog šio spektaklio inspiracija kilo po to, kai „geltonųjų liemenių“ protesto metu Prancūzijoje atsidūręs protestuotojų minios gretose buvo suimtas policijos, „susidūrus su uniforma kaltės klausimas nebeaktualus. Esi įtartinas net jei nieko nepadarei. Tokia yra uniformos galia“. Spektaklyje kartu su keliais profesionaliais aktoriais pasirodo per dvidešimt vyrų, nenumanančių, ko iš jų pareikalaus spektaklio kūrėjai. Kiekvienas iš jų, norėdamas dalyvauti spektaklyje, turi pasirašyti elgsenos indikacijų sąrašą ir pasižadėti griežtai jo laikytis. Taisyklėse išdėstytos jų, kaip „aktorių“, pareigos. Likus kelioms minutėms iki spektaklio pradžios, kiekvienam vyrui įteikiama policijos uniforma ir ausinių įrenginys. Pakilus uždangai, jie turi kruopščiai vykdyti į ausines duodamus nurodymus. Nurodymai – individualūs. Kiekvienas policininkas savuosius sužino spektaklio metu. R. Castellucci savo spektakliuose dažnai tyrinėja religinę tematiką, dieviškumo sampratą, šiuo atveju jis imasi beprasmių civilizacijos aspektų, į padėtį be išeities vedančio brutalumo ir teisėsaugos spragų. „Bros“ pasaulyje uniformos suteikiamas anonimiškumas išvaduoja nuo atsakomybės, empatijos ir kaltės.

„La Obra“

Tolimiausias festivalio svečias – argentiniečio režisieriaus Mariano Pensotti naujausias spektaklis „La Obra“. Plačiai už gimtosios Argentinos ribų žinomas ir daug gastroliuojantis M. Pensotti garsėja kaip eksperimentinio teatro meistras. „La Obra“ – ne išimtis. Jo istorija prasideda, kuomet žydų kilmės lenkas Simonas Frankas 1962 m. atvyksta į mažą Sivorio miestelį Argentinoje. S. Frankas vienintelis iš savo šeimos išgyveno nacių koncentracijos stovyklą ir tai jį labai paveikė. Praėjus keleriems metams po atvykimo jis pradėjo statyti keistą statinį savo sklype – scenografinę namo, kuriame gyveno Lenkijoje, rekonstrukciją. Namą jis parodo vietos gyventojams, pasakoja apie savo gyvenimą prieš karą. Sujaudinti sivoriečiai įsitraukia į S. Franko rekonstrukcijos projektą, sklype gausėja statinių, kol ima dygti ištisi Varšuvos segmentai. Atminties atkūrinėjimo procesas vystėsi tol, kol 2005 m. S. Franko nesuėmė federalinė policija – pasirodo, jo pasakojimas ne visai atitiko tikrovę. „La Obra“ žiūrovus įtraukia į tiesos išlukštenimo procesą.

„Išsirink geresnę versiją“

Narva Estijoje yra pasienio miestas su Rusija. Praėjusių metų rugpjūtį jame buvo pristatytas „Vaba Lava“ teatro centro spektaklis „Išsirink geresnę versiją“. Jo kūrimo metu kolaboravo estų, latvių ir ukrainiečių kūrėjai. Paremtas tikromis spektaklio dramaturgės, ukrainietės Natalkos Blok ir jos draugų patirtimis, latvių režisieriaus Valters Sīlis statytas spektaklis pasakoja apie pasirinkimus, kuriuos žmonės šiandien turi daryti Ukrainoje. „Mano pagrindinė žinutė, kad tų pasirinkimų daryti nereikėtų, jei Rusija nebūtų atėjusi mūsų žudyti ir naikinti. Tokiomis aplinkybėmis negali būti gerų pasirinkimų. Tai, ką mes darome, yra „pasirinkimas be pasirinkimo“ ir kiekvienas turime rinktis pats“, – pasakojo N. Blok „Euronews“ platintame pranešime apie spektaklį.

„Ana Karenina“

Dar festivalio pirmosiomis dienomis bilietai į Rimanto Tumino Izraelyje režisuotą spektaklį „Ana Karenina“ buvo išpirkti. Lietuvių režisierius spektaklį kūrė su žydų aktoriais ir beveik vien iš lietuvių sudaryta kūrybine komanda – scenografiją kūrė Adomas Jacovskis, kostiumus Olga Filatova, choreografiją Anželika Cholina, spektaklio kompozitorius Giedrius Puskunigis.

Ana Karenina turi gerbiamą vyrą, žavų sūnų, nepriekaištingą socialinį statusą, tačiau vieną dieną ji sutinka gražuolį karininką Aleksejų Vronskį. Ši meilė pradeda kenkti jos sielai ir šeimyniniam gyvenimui. Pasitikėjimas prieš išdavystę, rutina prieš kvapą gniaužiantį nuotykį. Spektaklis Izraelyje buvo kuriamas bendradarbiaujant su „Les Gemeaux“ teatru (Prancūzija).

„Graikai“

Paskutinis šių metų „TheATRIUM“ svečias atvyks iš kaimyninės Latvijos. Klaipėdiečių žiūrovų puikiai pažįstamas ir mylimas latvių režisierius Elmārs Seņkovs į festivalį atlydės Liepojos teatre kurtą savo spektaklį „Graikai“. Šiuo kūriniu ji leidžiasi į Vakarų civilizacijos ištakas ir atsispirdamas nuo dievų bei titanų laiko, scenoje prikelia esminius su pasaulio ir žmogaus atsiradimu susijusius Antikos mitus. Su jam būdinga ironija ir humoru režisierius kartu su aktoriais svarsto, kokia meno ir teatro reikšmė sudėtingame gyvenime bei kas lėmė šviesos ir tamsos jėgų disbalansą šiuolaikiniame pasaulyje.

Po kiekvieno iš spektaklių (jei jis rodomas du kartus, tuomet jo pirmojo rodymo vakarą) vyks Klaipėdos dramos teatro aktorių vedami pokalbiai su kūrybinės komandos atstovais.

Plačiau apie festivalio programą: www.theatrium.lt

Kai 2015 m. Kyjivo televizija parodė reportažą apie tai, kaip Lugansko srityje Ukraina keičiasi su Rusija grupe belaisvių, žiūrovai pamatė šalia penkių vyrų stovinčią ir vieną moterį juodais tarsi sabalo plaukais. Gaidė Rizajeva buvo Krymo totorė, fronte nekovojo, bet vežė paramą kariams, už ką priešų ir buvo įkalinta. Antrą kartą moterį okupantai suėmė, kai ji pas juos nuvyko kaip oficiali Ukrainos derybininkė dėl belaisvių apsikeitimo.

„Patekusi į nelaisvę ir išgirdu­si žodį sušaudyti, pajutau gėdą prieš mamą – ji iš manęs tiek daug tikėjosi. Jaučiau gėdą prieš sūnų – aš visada buvau jam autoritetas. Pasidarė gaila savęs – nespėjau pagyventi, patirti tik­ros meilės, nespėjau už daug ką atsiprašyti...“ – sakė žvalgė. 

Pirmuosius aštuonis karo metus G. Rizajeva buvo vienintelė, du kartus patyrusi priešo nelaisvę, tad jos asmenybė sudomino tiek vietos, tiek užsienio žiniasklaidą. Juolab, kad iki 2014 m. kilusios Maidano revoliucijos ji ėjo aukštas parei­gas Simferopolio prokuratūroje, tačiau darbą metė ir, atvykusi į Kyjivą, tapo protestų aktyviste bei paramos pabėgėliams ir fronto kariams organizatore.

Priešo nelaisvėje Gaidė pirmą kartą išbuvo puspenkto, antrą – pusšešto mėnesio. Buvo žiauriai kankinama, prarado ketvirtą mėnesį nešiotą kūdikį, o po išvadavimo jai prireikė širdies operacijos. Nuo patirtų smūgių įskilo nugaros kaulai, todėl moteris nebegali džiaugtis savo mėgstamomis pramogomis – jodinėti arkliu ir vairuoti motociklą. 

Kadangi atgavusi laisvę Gaidė užsiėmė priešo įkalintų Ukrainos karių paieška bei išlaisvinimu ir šiame darbe įgijo didžiulę patirtį, buvo įtraukta į oficialią delegaciją Minsko deryboms, kuriose Ukraina ir Rusija tarėsi dėl taikos. 

Kai 2022 m. kilo karas, Gaidė jau dirbo Ukrainos centrinėjė karo žvalgyboje (GUR). Jai tada buvo patikėta išvežti iš užimto Kyjivo priemiesčio Bučos ten gyvenusią svarbaus žvalgybininko žmoną su vaikais, nes baimintasi, kad jie taps rusų įkaitais. Šiam darbui Gaidė pasitelkė pažįstamą lietuvių kilmės Kazachijos pilietį Konstantiną Gudauską, mat spėjo, kad rusai nelies Mask­vai draugiško Kazachstano atstovo. Taip ir nutiko – K. Gudauskas iš Bučos bei Vorzelio lengvuoju automobiliu išvežė du šimtus žmonių, tuo pačiu Ukrainos žvalgybininkams suteikdamas svarbios informacijos apie priešo išsidėstymą.

Apie Gaidės suplanuotus, o K. Gudausko atliktus žygdarbius bei patirtus pavojus ir kontūziją ukrainiečiai sukūrė filmą „Buča“, kuris rugsėjo mėnesį turi pasirodyti JAV bei Europos Sąjungos šalių kino teat­ruose. Moteris filmo kūrėjams yra pasižadėjusi neatskleisti veiksmo siužeto, tačiau sakė, jog per filmo peržiūrą JAV jis sukėlė labai gerus atsiliepimus.

Į klausimą ar, būdama Krymo totorė, turi giminių Lietuvoje, Gaidė atsakė neigiamai ir papasakojo, kad visi mamos protėviai buvo totoriai, o tėčio

tėvas buvo turkas. Jį 1944 m., kaip ir visus Krymo totorius, Stalino nurodymu ištrėmė į Vidurinę Aziją, todėl Gaidė gimė Uzbekistano mieste Samarkande. Į Krymo sostinę Sevastopolį šeima atsikraustė, kai mergaitei buvo aštuoneri.  

Gaidė pirmą kartą į nelaisvę pateko 2014-ųjų rudenį, kuomet su trimis bičiuliais leng­vuoju automobiliu vežė paramą fronto kariams Luganske, o vairuotojas naktį nuklydo ir įvažiavo į „sukilėlių“ teritoriją. 

„Aš tada pavargusi snaudžiau, o patikros punkte prabudinta sustabdžiusių karių instinktyviai pasakiau „Slava Ukraini“ ir išgirdau rusiškus keiksmažodžius bei įsakymą lipti lauk“, – pasakojo moteris.

Išlipdama ji pamatė, jog kariai dėvi antsiuvus su užrašais „Naujoji Rusija“, ir suprato, kad pateko pas priešus. Maskva ta­da siekė nuslėpti, jog pati inicijavo ir vadovauja „sukilimui“ Donbase, todėl kaip priedangą prisikvietė įvairių organizacijų.

„Mus suėmęs kazokų atamanas Nikolajus Kozycinas tris savaites svarstė, ar vežti į kalėjimą Luganske, ar sušaudyti, nes jie buvo priėmę įstatymą šaudyti išdavikus. Mane kasdien mušė ir tardė, netikėdami, jog nieko nežinau apie Ukrainos kariuomenės išsidėstymą bei planus, nors tada tikrai buvau tik Maidano demonstracijų aktyvistė“, – pasakojo moteris.

Pervežus į Luganską generolo Sergejaus Gračiovo žinion, Gaidę tardė čečėnai, kurie tada vadinosi ne kadyrovcais, o „Rytų“ būriu. Per apklausą tardytojas brutaliai pastūmė merginą, jai griūvant, pasikėlė bliuzelė,  ant nugaros pasimatė vilko tatuiruotė.

„Čečėnai paklausė, ar aš esu jų žemietė, nes vilkas yra jų sim­bolis. Pasakiau, kad esu totorė, bet vilkas atspindi mano asmenybę. Jie įsakė manęs neliesti, nors bjauriais žodžiais toliau plūdo“, – prisiminė moteris. 

Tą tatuiruotę ji pasidarė vos suėjus pilnametystei, taip supykdydama mamą. 

„Vilkas man patinka, nes turiu panašumų – esu vienišė, ištikima, o gindama saviškius ga­liu gerklę perkąsti“, – kalbėjo Gaidė. 

Paleista iš nelaisvės, moteris prisijungė prie savanorių organizacijos „Patriot“, kuri užsi­ėmė suimtųjų paieška bei apsikeitimu. Iš nelaisvės Luganske bei Donecke pavyko ištraukti tris šimtus žmonių. Dalis jų buvo baisiai sužaloti – keliems net nupjautos rankos vien dėl tatuiruotės „Slava Ukraini“.

Antrą kartą į nelaisvę Gaidė pateko jau būdama oficialia Ukrainos atstove belaisvių apsikeitimui. Po derybų ketindama grįžti į Kyjivą, ji neberado savo vairuotojo – „sukilėliai“ jį suėmė. Gaidė pasakė, jog be vairuotojo negrįš, ir ją įkalino tam, kad galėtų iškeisti į ukrainiečių kalinamą įtakingą „sukilėlį“.

„Teko patirti daug ką, bet liūd­niausia akimirka buvo tada, kai sužinojau apie tėvo mirtį. Jam Kryme buvo perduota melaginga informacija neva mane sušaudė, po to tėvą ištiko infarktas“, – prisiminė žvalgė.

Užuojautą kenčiantiems moteris teigė paveldėjusi iš tėvo, kuris vaikystėje ją mokė, jog dalį uždirbtų pinigų reikia aukoti išmaldos prašantiems bei vargingiems kaimynams. Po to­­kių pamokų Gaidė kartą tėvams Samarkande pareiškė, kad nebeis į pradinę mokyk­lą, jei šie nenupirks gerų rūbų dviem jos kla­siokams našlaičiams. Uzbekistane tuo metu našlaičiai lankė ne specialias vaikų namuose esančias mokyklas, o bendras ir išsiskyrė iš kitų skurdžia apranga. Tėvas Gaidės prašymą įvykdė, o ši visą gyvenimą nenustoja remti vargstančių. Tėvai palaikė duk­rą ir gyvenant Kryme, kai teisę baigusi ir Sevastopolio policijoje įsidarbinusi Gaidė užsimojo įrodyti, kad miestą terorizavęs serijinis prievartautojas yra ne šiaip koks asocialas, o muitinės direktoriaus sūnus. Tyrimą sutrukdyti norėję asmenys laužėsi į jos butą, darė spaudimą per viršininkus, tačiau mergina įrodė teisybę, ir maniakas buvo nuteistas ilgiems metams. 

Gaidė buvo tapusi parlamentarės Oksanos Bilozir, kurios dėka buvo išlaisvinta Luganske, patarėja. Žvalgė neatmeta, jog ateityje balotiruosis į Aukščiausiąją Radą, bet kol kas nenori veltis į politiką, nes joje įžvelgia per daug korupcijos bei nesąžiningumo. Dėl to atsisakė tapti ir vieno iš Kyjivo rajonų tarybos nare.

Pasak moters, likusi Kryme ir išsiėmusi Rusijos pasą būtų gyvenusi daug ramiau bei sočiau. Mat tėvas Sevastopolyje turėjo pelningą, pačią didžiausią elektros priemonių gamybos bei prekybos įmonę, o Gaidė ėjo aukštas pareigas prokuratūroje. Tačiau ji teigė dėl nieko nesigailinti ir yra įsitikinusi, kad Ukraina netrukus atgaus Krymą, o vėliau – ir užgrobtas Donbaso žemes. 

„Neaišku tik, ar ukrainiečiai norės į atgautas teritorijas keltis, nes per dešimt okupacijos metų Rusija vietinius pavertė klusniais Maskvai, ir ten gyventi bus labai sudėtinga. Iš baimės ar dėl kitų priežasčių su manimi nutraukė kontaktus beveik visi Kryme likę draugai bei giminaičiai, tad aš ten turbūt irgi negrįšiu“, – apgailestavo žvalgė.

Atsisveikinant Gaidė prisipažino nežinojusi, kad Lietuvos didžiosios kunigaikštystės kunigaikštis Vytautas prieš šešis šimtus metų Trakuose įkurdino totorius, ir patikino po karo būtinai aplankysianti mūsų šalį, kartu ir dalies savo tėvynainių gimtinę.

Eldoradas BUTRIMAS

AUTORIAUS nuotr.