Kovo 22-osios vakarą Rusijoje, Pamaskvėje (netoli šalies sostinės), teroristų grupė įsiveržė į „Krokus“ koncertų salę, pradėjo šaudyti į renginio lankytojus, po to padegė pastatą. Per išpuolį žuvo daugiau nei šimtas žmonių, dar mažiausiai tiek buvo sužeista. Teroristai spėjo pabėgti, nors vėliau Rusijos specialiosios tarnybos pranešė, jog išpuolio vykdytojus pavyko susekti ir sulaikyti.

Šioje istorijoje yra daugybė aspektų, susijusių ir su komunikaciniais procesais bei jų ypatybėmis (ypač kalbant apie Rusiją). Galima pradėti nuo to, kad pats teroro aktas visada yra savotiškas „pranešimas“ – jis patraukia žiniasklaidos dėmesį, yra plačiai aptariamas, o sėkmingas teroro išpuolis faktiškai demonstruoja tam tikrą valstybės specialiųjų tarnybų neveiksnumą, jų klaidas bei teroristų gebėjimą smogti skausmingai ir netikėtai. 

Viktor DENISENKO 

Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijos docentas

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 24

Dažnai juokaujama, jog valdiškų įstaigų darbuotojai specialiai atbulomis rankomis dirba, kad visada turėtų užsiėmimą. Šita taisyklė tinka ir kelininkams, ir seniūnijų darbininkams, o „Šilalės artojo“ skaitytojų pastebėti jų veiklos rezultatai tą tik patvirtina.

„Šilalės artojo“ inform.

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 24

Didžiąją Velykų savaitę į Šilalę suvažiavę ūkininkai susitiko su Nacionalinės mokėjimo agentūros (NMA) atstovais – tais, nuo kurių priklauso projektų vertinimas bei Europos Sąjungos tiesioginių išmokų mokėjimas. Deja, europinių lė­šų administratoriai negalėjo atsakyti į daugelį klausimų ir nuolat baksnojo taisykles kuriančios Žemės ūkio ministe­rijos (ŽŪM) pusėn. 

Daiva BARTKIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 24

Visai neseniai dalijomės žinia, kad mūsų šalies jaunimas – laimingiausias pasaulyje, o šiomis dienomis „Eurostat“ paskelbė, kad Lietuvoje valandiniai atlyginimai pastaraisiais metais augo bene sparčiausiai Europos Sąjungoje. Sakote, skaičiai meluoja? Mažos Europos valstybės sėkmę liudija ir žymių šalies žmonių patirtys: menininkė J. Vaitkutė tvirtina, kad pastarųjų dešimtmečių Lietuvos progresas leido jai išpildyti savo svajones, ir kviečia lietuvius būti drąsesnius – ne tik svajoti, bet ir garsiau dalintis savo sėkmės istorijomis.

„Aš užaugau su privilegija ir žinojau, kad pasaulis aplink mane yra didelis ir atviras. Vis dėlto turiu prisiminimą iš vaikystės, kai tekdavo laukti prie Latvijos sienos tam, kad nuvažiuotum prie jūros. Tai buvo ne tik pati tikriausia judėjimą ribojanti siena, bet ir siena, ribojanti svajones. Tačiau, kai augdama supratau, kad galimybės yra atviros, galėjau jomis pasinaudoti“, – pasakoja J. Vaitkutė, paklausta, kaip keitėsi jos gyvenimas per pastarąjį dvidešimtmetį.

Nė trisdešimties neturinti, o Lietuvoje bei pasaulyje jau pripažinta menininkė sako, jog didžiausi pasiekimai jos dar laukia ateityje.

„Man 20 metų yra labai daug, nes tai – daugiau nei du trečdaliai mano gyvenimo. Kai pagalvoju apie savo didžiausius pasiekimus, suprantu, kad...jie dar neatėjo. Prisimenu, kai būdama paauglė gyvenau prie tos sienos, kuri ribojo ne tik judėjimą, bet ir mano galimybes pažinti pasaulį, svajojau surengti parodą ne tik Lietuvos, bet ir pasaulio galerijose: galbūt Miunchene, galbūt Tokijuje, galbūt Los Andžele. Kaip suprantu dabar – mano svajonės išsipildė. Žinoma, dar ne visos. Bet juk tam dabar yra labai daug galimybių“, – sako J. Vaitkutė, kurios darbais šiuo metu galima pasigrožėti tiek Lietuvoje, Europos parke (meninė instaliacija „Anglies miškas“), tiek ir Europoje, Miunchene (tarptautinė menininkų darbų paroda „The World in My Hand“).

„Pats svarbiausias momentas yra nematomas – jis mūsų galvose: mes galime svajoti. Augau su Europos Sąjunga: ne tik mano geografinė, bet ir galimybių erdvė augo kartu su manimi. Atsirado vis daugiau erdvių, į kurias buvo galima nueiti, nuvykti atostogauti, nuvežti parodyti savo kūrinus ar rasti žmones, su kuriais būtų galima dirbti ir drauge siekti savo užsibrėžtų tikslų. Tai išmokė mane mąstyti plačiau. Ir tą parodyti kitiems yra labai svarbu“, – sako ji.

Lietuvai minint narystės Europos Sąjungoje ir NATO 20-metį J. Vaitkutė prisijungia prie būrio kūrėjų, sportininkų ir kitų sėkmingų Lietuvos žmonių bei dalijasi savo patirtimis, taip kviesdama kiekvieną iš mūsų papasakoti savo sėkmės istoriją.

„Mes nesame maži: turime puikių menininkų, muzikantų, specialistų, turime daug unikalių pasakojimų, kuriuos galime pasakoti visam pasauliui. Esame nedrąsūs, linkę savyje uždaryti unikalias sėkmės istorijas. Manau, turėtume būti drąsesni, apie save bei savo sėkmę kalbėti garsiau ir leisti sau svajoti“, – teigia ji.

Savo sėkmės istorija galima pasidalinti dalyvaujant kūrybiniame konkurse, skirtame Lietuvos narystės minėtuose aljansuose 20-mečiui – „Lietuvos narystė ES ir NATO: 20 metų sėkmės“. Kiekvienas norintis dalyvauti (vienas ar su kompanija) turi nufilmuoti trumpą vaizdo klipą (iki 30 sek.), kuriame dalinasi savo sėkmės istorija ar kalba apie Lietuvos sėkmę būnant ES ir NATO nare, ir jį atsiųsti el. paštu Šis el.pašto adresas yra apsaugotas nuo šiukšlių. Jums reikia įgalinti JavaScript, kad peržiūrėti jį.. 5 kūrybiškiausių sėkmės istorijų pasakotojų laukia puikūs prizai ir įspūdingas renginys. Daugiau informacijos rasite LR Vyriausybės kanceliarijos interneto puslapyje.

J. Vaitkutės nuotraukų autoriai: Vygaudas Juozaitis, Joana Suslavičiūtė, Gabrielius Jauniškis

Vyriausybės komunikacijos departamentas

Ryšių su visuomene ir žiniasklaida skyrius

Vieną itin populiarų spektaklį Klaipėdos dramos teatre jau sukūręs režisierius Dmitrijus Krymovas į pajūrį grįžo antram darbui. Po pirmojo repeticijų etapo abipus Atlanto pripažintas režisierius išskubėjo į namus Niujorke, kur taip pat ruošia premjerą. Laukdami jo, aktoriai Klaipėdoje turi labai neįprastų namų darbų.

Kūrybos gaivališkumo jausmas

Naujausias spektaklis „Requiem“, D. Krymovo žodžiais, bus apie keistą, žiaurų, kartais nepažintą ir priešišką pasaulį. Pasak jo, „Requiem“ yra apie trapiausias būtybes, vaikus, gimusius ir negimusius – visus, patekusius į nesvetingą pasaulio glėbį. Paties D. Krymovo rašytą pjesę kartu su Virginija Rimkaite išvertęs Artūras Lepiochinas dirba režisieriaus asistentu bei vaidins kuriamame spektaklyje. Prisimindamas pirmąjį D. Krymovo kūrinį Klaipėdoje, spektaklį „Fragmentas“, A. Lepiochinas svarstė, kad „Requiem“ – visai kita patirtis.

„Pernai veikė ir tai, jog buvome nepažįstami, reikėjo apsiprasti vieniems su kitais, nežinojome, kaip dirba šis režisierius. Be to, aš pats į procesą įsitraukiau labai palaipsniui, iš pradžių vertėjavau repeticijose, bet galiausiai viskas išaugo iki vaidmens. Kurdami „Fragmentą“, pjesę į šoną padėjome pačioje pradžioje, atrodė, kad visas spektaklio turinys gimė procese. Aišku, kiek tai buvo spontaniška, yra mistinis klausimas. Režisierius neatskleidžia savo kortų ir kozirių, atrodo, jog kuriame kartu, atradimo būdu, bet pažiūrėjus retrospektyviai matyti, kad buvo šiek tiek kitaip. Bet tai puiki strategija – procese nejautėme geležinės rankos, atrodo, buvome labai gyvo kūrybinio proceso dalimi, o tuo pat metu nesijuto chaoso“,– sako režisieriaus asistentas.

Anot jo, iš pradžių buvo aišku, kad spektaklio kūrimo kelias bus kiek kitoks: „Jau turime medžiagą, su kuria dirbame. Bus įdomu, kai procesas labiau įsibėgės. D. Krymovas geba įtraukti, palaiko aukštą kartelę. Visi tikrai mažiau jaudinamės nei tuomet, kai susitikome kurti „Fragmento“.

Lygindamas du D. Krymovo spektaklius, A. Lepiochinas pabrėžė, kad „Requiem“ bus visai kitokia patirtis žiūrovams. „Fragmente“ vienas iš personažų buvo pati scenografija, net teko girdėti pastabų iš žiūrovų, jog aktoriai tiesiog ją aptarnauja. Šiuo atveju visos scenos aktorinės, visi personažai turi savo gyvenimą. Tiesa, būsimiems „Requiem“ žiūrovams A. Lepiochinas sufleruoja nusiteikti aktyviai protinei veiklai.

„Ieškantiems pagrindinio veikėjo, bus sunku tą padaryti, nėra kažkokios herojaus kelionės, kuria visi seka. „Requiem“ naudojamasi keliais segmentais iš Haruki Murakami romano, yra atpažįstamų elementų iš kitų žinomų kūrinių, bet spektaklio viduryje sutinkami personažai iš pažiūros net nesusiję su matomais jo pradžioje ar pabaigoje. Juos visus sieja bendra tematika ir problematika. Tai postmodernistinis teatras, jame žiūrovas turi aktyviai dalyvauti, atpažindamas įvairius spektaklio elementus ir pats juos jungdamas į loginę seką“, – apibendrino režisieriaus asistentas.

Kuriant vaidmenį nardymo pamokos

Viename iš spektaklio epizodų pasirodo Ofelija, ją spektaklyje vaidinsianti aktorė Digna Kulionytė tikino, kad apie personažą kalbėti dar anksti – kol kas tai tik nesimaterializavusi idėja. Prieš įsigilindama į vidines savo Ofelijos gelmes, aktorė pirmiausia turi įgyti visai naują gebėjimą ir tuo pačiu įveikti jai pačiai nemenką iššūkį – išmokti nardyti.

„Apie režisieriaus sumanymą ir ko iš manęs pareikalaus jo įgyvendinimas iki galo, supratau tik artėjant pirmosioms repeticijoms. Iki tol visą pusmetį girdėjau įvairias nuogirdas, kas galbūt manęs laukia, esą vėl būsiu vandenyje kaip „Vakarų krantinėje“, tik gal šįkart kažkokioje talpoje ir vandenyje būsiu panirusi visa. Gali būti, kad naiviai pažiūrėjau į tai, kas manęs laukia ir tik atvažiavus režisieriui bei jam su scenografe pristačius, kas iš tiesų planuojama, suvokiau, koks didelis iššūkis manęs laukia“, – prisiminė D. Kulionytė.

Laukdama balandį prasidėsiančio antrojo repeticijų etapo, aktorė lanko nardymo pamokas. Jose viskas – nuo nardymo įrangos iki ypatingo dėmesio kvėpavimui, jai yra naujovė.

„Labai džiaugiuosi nauja patirtimi, esu dėkinga teatrui ir režisieriui, padovanojusiems tokių įdomių naujų potyrių, neslėpsiu, mokausi peržengti psichologinius ir biologinius barjerus, pažindinuosi su povandeniniu pasauliu“, – sakė aktorė.

Anot jos, kol kas sunkiausia išmokti nerti be nardymo įrangos: „Tai didžiulis psichologinis slenkstis – norėdama grimzti į dugną, turiu lėtai iškvėpti orą, bet kūnas tuo metu pradeda kiek panikuoti, suvokdamas, kad išpučiamas likęs oras ir nori įkvėpti, o kai negali – norisi dar labiau. Turiu išmokti tai įveikti, išlaikyti ramybę, neutralumą, šaltą protą“.

Pasakodama apie mokymosi procesą, D. Kulionytė pripažino, kad jau dabar nauja patirtis ją kaip reikiant įtraukė – po vandeniu tvyranti tyla ir ramybė veikia meditatyviai. Kol kas pamokos nebaigtos, bet net ir surinkus technines vaidmens atlikimui reikalingas nardymo žinias, dar lauks jų pritaikymas Ofelijai.

„Tai bus dar vienas iššūkis, kurį turėsiu įveikti – kaip suderinti vandens paviršiuje aktyvų fizinį veiksmą ir aukštą scenos reikalaujamą emocinę būseną su stabilia ir ramia, išlaikant kūno pasyvumą, kuri būtina po vandeniu nirimo metu. Iš anksto ties tuo dirbame ir su nardymo instruktoriumi. Pagal režisieriaus sumanymą, spektaklyje reikia nirti į ankštą vandens kupiną talpą, o scenos išpildymui reikia tobulo komandinio darbo, tikslumas bus gyvybiškai svarbu, sėkmė priklauso ir nuo manęs, ir nuo techninės komandos. Kol kas nardymo instruktoriui juokavau, kad nardyti labai patinka, o skęsti – nelabai“,– sakė aktorė.

Prireiks ir kaskadininko pagalbos

Karolis Maiskis į „Requiem“ aktorių gretas įsijungė bene vėliausiai, tad Parašiutininko vaidmuo jam kol kas žinomas tik iš to, ką perskaitė pjesėje. Numatoma, jog Parašiutininkas spektaklyje leisis iš dangaus.

„Mano veikėjas neturi teksto, jis leidžiasi, įsipainioja medžio šakose ir bando išsilaisvinti. Manau, kad jusiu natūralią apkrovą, neleisiančią sumeluoti sunkumo, kurį turi patirti personažas. Aktoriams nėra svetima kažką išreikšti ne tekstu, o tiesiog buvimu situacijoje ant scenos“, – apibūdino K. Maiskis.

Kviečiamas vaidinti „Requiem“, aktorius iškart žinojo, ko iš jo bus tikimasi ir pripažino, kad sutiko nė kiek nesudvejojęs, nes „tai – iššūkis, kurį norisi ir įdomu įveikti.

Kaip ir D. Kulionytei, K. Maiskiui teko neįprasti namų darbai – į teatrą atvyks aktoriui pasiruošti padėsiantis kaskadininkas.

„Darbas su kaskadininku man labiau siejasi su kino, o ne su teatro pasauliu. Priimu tai kaip naują ir labai įdomią patirtį, dar vieną kokybinį žingsnį pirmyn savo profesijoje, – pasakojo K. Maiskis. 

Per Lietuvą nusitęsusi gamybos grandinė

Vienas iš trijų „Fragmento“ paminėjimų šių metų „Auksinių scenos kryžių“ nominantų gretose buvo už Irinos Komissarovos kurtą scenografiją. Tai nestebina žinant, režisieriaus teatrinė karjera prasidėjo nuo scenografo pozicijos, D. Krymovas į teatrą atėjo jau būdamas žinomas tapytojas. Kaskart kurdamas spektaklį jis scenovaizdžiu tapo įspūdingą ir savitą pasaulį. Anot A. Lepiochino, iš pirmo žvilgsnio atrodė, kad dabar kuriamas „Requiem“ bus kur kas mažesnis savo techniniais iššūkiais, bet toks įsivaizdavimas greitai pasirodė apgaulingas.

„Fragmente“ scenoje turime tris didelius pastatus scenoje, šįkart to nebus, bet turime labai daug įvairių detalių. Jas gamina net trys Lietuvos teatrai ir scenografijos gamintojai – turime per visą Lietuvą nusitęsusią gamybos liniją. Skambinėjome, ieškojome reikalingų gebėjimų turinčių žmonių, po truputį mezgėme tinklą. „Fragmente“ netrūko naujų dalykų, pavyzdžiui, naudojome pirotechniką. Šįkart taip pat netrūksta naujų iššūkių, jie daugiau gula ant aktorių pečių – nirimas į vandenį, šuolis parašiutu. Žiūrint iš teatro techninės pusės, didžiausias iššūkis bus finalinė scena, pradėsime asketišku teatru, o finale atskleisime pilną scenografijos vaizdą“, – pasakojo režisieriaus asistentas.

„Requiem“ premjera Klaipėdos dramos teatre vyks gegužės 11–12 d.

Režisierius, teksto autorius D. Krymov, prodiuserė Inna Krymova, šviesų dailininkas Eugenijus Sabaliauskas, scenografė, kostiumų dailininkė Renata Valčik, scenografės padėjėja Daiva Dašenkovienė, choreografė Anna Abalikhina, garso režisierius, kompozitorius Edvinas Vasiljevas, vertėjai: A. Lepiochinas, V. Rimkaitė, režisieriaus asistentas A. Lepiochinas.

Spektaklyje vaidina: Darius Meškauskas, Samanta Pinaitytė, K. Maiskis, D. Kulionytė, Sigutė Gaudušytė, Toma Gailiutė, Jonas Baranauskas, A. Lepiochinas.

Kristina SADAUSKIENĖ

Domo RIMEIKOS nuotr.

Aktorė Samanta Pinaitytė Klaipėdos dramos teatre vos keli metai. Bet 2021 m. įsijungusi į šio teatro aktorių trupės gretas ji spėjo suvaidinti daugumoje nuo tada kurtų spektaklių. Skirtingi režisieriai ir jų požiūris į teatrą, aktoriaus profesiją, pasakojimo scenoje vystymą – S. Pinaitytė sakė viską godžiai siurbianti į save, aktyviai ir su dėkingumu priimanti kiekvieną progą augti. Atsidavimas savo profesijai ir teatrui nelieka nepastebėtas – „Auksinių scenos kryžių“ ceremonijoje aktorė buvo apdovanota kategorijoje „Pradedančioji menininkė“ už Olgos vaidmenį Dmitrijaus Krymovo režisuotame spektaklyje „Fragmentas“.

Su garbingo apdovanojimo laureate pokalbis apie šaknis ir pirmyn vedančią meilę scenai.

– Atsiimdama apdovanojimą sakėte, kad tai pirmas kartas, kai scenoje esate nepasiruošusi. Atslūgus pirmai emocijų bangai, gal jau galite įvardinti, kokia šio apdovanojimo reikšmė?

– Emocijos vis dar labai įvairios. Labai džiaugiausi patekusi tarp tokių stiprių bei unikalių menininkų ir esu laiminga, kad buvo įvertintas mano darbas. O didžiausią apdovanojimą gavau, kai buvo paskelbtos nominacijos. Kolegų bei artimųjų palaikymas buvo didžiulis ir tai suveikė lyg priminimas, jog tai, ką darome su kolegomis ant scenos, pasiekia kitus, kad žinutė, kuri slypi kiekviename spektaklyje, kiekviename vaidmenyje yra matoma ir jaučiama. O juk svarbiausias tikslas ir yra pasiekti žiūrovą.

– Apdovanojimą Jums atnešė Olgos vaidmuo D. Krymovo „Fragmente“, kaip jį apibūdintumėte: ar jis ir Jums pačiai užima ypatingą vietą tarp kitų vaidmenų?

– Šiuo metu atrodo, kad būtent vaidmuo „Fragmente“ iš manęs pareikalavo daugiausiai jėgų bei energijos. Galbūt jis nėra „sunkiausias“ vaidmuo, bet tikrai vienas iš sudėtingesnių. Jame didžiulį vaidmenį atlieka technika, tad kiekvieną kartą turiu su ja susidraugauti iš naujo. Labai pasitikiu scenoje dirbančiais partneriais, jie veikia čia ir dabar, labai kruopščiai ir su didžiuliu rūpesčiu, o projektorius ar šviesos efektai ne visada gali suveikti taip, kaip suplanuota. Taip pat spektaklio metu daug veikiu kūnu, yra daug fiziškumo, tad ir pasiruošimo tai reikalauja atitinkamai kitokio nei įprastai. Labai ryškiai pamenu vieną repeticiją: dirbome ties itin intensyvia gaisro scena ir po jos vos prakvėpavau, jaučiau, kad esu visa raudona. Pastebėjęs net ir režisierius atėjo klausti: „Samanta, ar viskas gerai?“ Supratau, kad turiu rasti, kaip save sudėlioti, spektaklis juk ne ta viena scena, o ir ilsėtis nėra kada, jei scena ir mažiau intensyvi veiksmais, jos energija stiprumas – toks pat. Iki šiol man reikia laiko, kad pasiruoščiau „Fragmentui“, nenoriu su niekuo prieš jį ar po jo kalbėtis, kad galėčiau įeiti į savo personažą, turiu atsiriboti, pabūti viena, pabūti su dekoracija, rekvizitu.

– Nuo pirmojo šio režisieriaus apsilankymo Klaipėdos dramos teatre (pirmiausia su meistriškumo klasės pamokomis per „TheATRIUM“ festivalį),  jo vardą lydėjo „žvaigždės“ šleifas. Kaip veikė D. Krymovo vardo svoris, kai buvote pakviesta vaidinti „Fragmente“?

– Buvau beprotiškai laiminga gavusi tokią galimybę. Žinojau, jog laukia didžiulis darbas, didelė atsakomybė. Pirmiausia gąsdino būtent ji, kiek reikės nešti, bet kartu buvo smalsu, kur ši kelionė nuves. Ruošiausi daug, išsitraukiau net studijų užrašus, skaičiau apie vaidmens horizontalę ir vertikalę, dar visokių teorinių tekstų. Supratau, kad dirbsiu su genijumi, nenorėjau jo nuvilti.

– Kuo išsiskiria darbas su D. Krymovu, kaip jį apibūdintumėte?

– Jis labiausiai pedagogiškas iš visų režisierių, su kuriais teko dirbti Klaipėdos dramos teatre. Trumpai palyginsiu kelis: jei kalba eina apie A. Duda-Gracz – ji mus visus giliai įtraukė į vidinį pasaulį, jai labai svarbus ryšys, Michał Borczuch mokė radikaliai laisvo buvimo scenoje, o D. Krymovas labai pedagogiškas – jis pateikia užduotį, sudeda kelią iš pavyzdžių ir tau labai lengva tuo keliu eiti. Jis aiškiai pateikia savo žaidimo taisykles: sudėlioja tikslus, uždavinius, o mums belieka patikėti tomis taisyklėmis.

– Šiuo metu ruošiatės vaidmeniui antrame D. Krymovo režisuojamame spektaklyje Klaipėdoje „Requiem“. Gegužės 11 d. jo premjera, o kovo pradžioje vyko ir pirmasis repeticijų etapas. Kokie įspūdžiai po jo?

– Susitikimas buvo jaudinantis – susiėjome kaip šeima, apsikabinome. Keistas jausmas, atrodo, kad tiesiog toliau tęsiame darbą, kad nebuvo kažkokios didesnės pauzės, visi savi, vieni kitus pažįstame. Gal dėl to iškart nėrėme į darbą. Kai susitikome pirmai „Requiem“ repeticijai, galvojau, režisierius kokią valandą kalbės, analizuos, pasakos, ką planuoja daryti – taip darė „Fragmento“ repeticijų pradžioje. Bet jis atėjo, pasisveikino ir sako, jog galime iškart pradėti repetuoti. Buvo labai intensyvu, pamenu, išėjau po repeticijos verdančia galva, o iki „Fragmento“ rodymo tą patį vakarą buvo likę vos trys valandos. Kalbant apie „Requiem“ ir šįkart yra didžiulis pasitikėjimas režisieriumi, kai jis proceso pradžioje pasakojo apie kiekvieną sceną, ką nori ja pasakyti ir kaip ją mato – visi jautėme, kaip D. Krymovas tiesiog netveria noru dirbti – jis turi viziją ir didžiulį troškimą ją įgyvendinti. Tai užkrečiama.

– Gal jau galite šiek tiek nuštrichuoti, kokį personažą kuriate „Requiem“?

– Spektaklyje esu su vaikais susijusią sukrečiančią patirtį išgyvenusi mokytoja. Ji mėgina rasti tiesą, išaiškinti, kas nutiko. Spektaklyje susisies daug skirtingų tekstų, mokytojos istorija ateina iš vienos Haruki Murakami romano „Kafka pakrantėje“ scenos.

Kol kas atrodo, kad man, kaip aktorei, aiškumo buvo daugiau „Fragmente“. Ten buvo visa pradžia be teksto, galėjau daug dirbti kūnu, veikti skatino scenografija, net rekvizitas – tai man artima. „Requiem“ visai kitas priėjimas, dar nesu turėjusi tiek teksto. Tai – savotiškas išbandymas. Be to, dar tik ruošdamasi repeticijoms mintyse mačiau visai kitokį savo personažą nei jį atvykęs pristatė režisierius. Jau suprantu, jog ta mokytoja – kritinė, iš šono žiūrint joje sunku būtų įžvelgti daug racionalumo, bet jos pasaulyje ir kaip ji jį mato aiškumo ir skaudžios realybės labai daug. Pati niekada nesu atsidūrusi tokioje būsenoje ar panašioje situacijoje. Dar tik pati repeticijų pradžia, tad tikrai neradau visų pateisinimų ir priežastingumo, bet jau matau, kad bus be galo įdomu su visu tuo dirbti.

– Minite, jog būsena, kurioje Jūsų personažas, pačiai visiškai nepažįstama. Gal galite pasidalinti, kaip sieksite ją rekonstruoti?

– Režisierius mums paklojo aiškias taisykles, pateikė fokusą. Visi gilinamės į pjesės tekstą, atsirenkame, kas svarbiausia. Individualūs namų darbai, aišku, atrasti pačią mane įtikinančius personažo pateisinimus, to reikia, kad užčiuopčiau tęstinumą tarp jos ir to, ką ja nori pasakyti režisierius. Kadangi „Requiem“ mokytojos patirtys nėra pažįstamos, tai reiškia, jog ją ne filtruosiu per save, o daugiau remsiuosi kolegomis, mūsų personažų santykiais, veiksmo aplinkybėmis. Juk mes niekada nevaidiname savęs, o kitą, atliepiame kitą. Gali sugerti kiek nori teatrinės teorijos, bet scenoje stebuklą kuri būdamas su kitais.

Taip pat, akivaizdu, kad naudosiu ir tai, ko išmokau pas A. Duda-Gracz – kaip kurti personažą, pajusti jo psichologiją. Kad veikėją suprastų žiūrovai, geriausiai ją suprasti turiu aš pati.

Įdomi detalė, H. Murakami knygoje į spektaklį perkeliama vieta taip pat nėra labai aiški. Labai pasitikiu režisieriumi, jei jis mato mane šiame vaidmenyje, tiki manimi – tuomet galiu jį sukurti.

– Kaip apibrėžtumėte sau artimiausią vaidybos metodą – į ką labiau linkstate kurdama vaidmenis: remiatės vaizduote ar stengiatės įsigyventi, ieškote tikros patirties šaltinio?

– Viskas priklauso nuo personažo svorio. Jei bus labai kritinis personažas, nelabai norėsiu jį nešti per save, tuomet ieškosiu kažkokių atjautos taškų, per kuriuos susisietume. Tarkime, per Pauliaus Tamolės „Sniego karalienę“ yra scena, kur turiu kalbėtis su močiute, ten yra jos įrašas. Gana sunku scenoje bendrauti su įrašu, bet man padeda tai, kad įsivaizduoju, jog bendrauju su savo močiute. Jos sveikata prasta ir visada dėl jos jaudinuosi, eidama į tą spektaklį galvoju, kad kai kalbėsime, pasiųsiu jai visas geras savo mintis. Net dabar, mums kalbant, viduje kažkas atsirakina, balsas ima virpėti – aš galvoju apie ją. Tuo tarpu „Fragmente“ tokių asmeninių atskaitos taškų negalėčiau ir nenorėčiau ieškoti. Per daug lengvabūdiškai psichologizuojant galima paslysti ir įkristi ten, kur nereikia.

Iš esmės teatras juk yra žaidimas, taigi bandau maksimaliai žaisti man patikėtose aplinkybėse, patikėti jomis, rasti pateisinimą tam, kas gal atrodo nelogiška. Kartais sukuriame ryškiai mumis rezonuojantį personažą, o kartais esame kaip indas, prisipildantis iš išorės. Kiekvienas režisierius turi savo taisykles, susitikę gauname jas ir žaidžiame. Kartais gana lengvai, o kartais reikia laiko joms perprasti.

– Kai tarėmės susitikti, pasiūlėte tą daryti teatre. Sakėte, kad bus namų aplinka. Čia dirbate trečius metus, kaip greitai atėjo namų jausmas? Iš ko jis susideda?

– Man labai pasisekė, kad pirmasis darbas šiame teatre buvo pas A. Duda-Gracz spektaklyje „Tarp Lenos kojų, arba „Švenčiausiosios Mergelės Marijos mirtis“ pagal Mikelandželą Karavadžą“. Pakliuvau į procesą, kuriame ji mums visiems parodė ir priminė, kokia svarbi yra komanda, kitas žmogus šalia. Ji visiems iš naujo sužadino tikėjimą teatru. Jos vedama pažinau ir jaukinausi savo naują kolektyvą. Atėjau, kuomet buvo stipriai akcentuojama, koks svarbus partneris, kai labai aiškiai matėme, kad šalia žmonės, su kuriais norime ir galime dirbti, su kuriais kartu kuriame teatro stebuklą. Tai ir yra namai. Žmonės su kuriais siekiu bendro tikslo yra namai.

Namuose turi jaustis saugiai. Čia jaučiuosi saugiai, aišku, ne visada patogiai, bet aktorius neturi jaustis per daug patogiai, tai – specialybės dalykai.

– Iš akcento spėju, kad nesate klaipėdietė?

– Esu iš nedidelio kaimelio. Gimiau ir mokyklą lankiau Jurbarke, o namai buvo už tilto per Nemuną – Kiduliuose.

– Gal galite papasakoti, kaip atsidūrėte pajūryje?

– Stojau į aktorinį Vilniuje, nors labai norėjau pakliūti į Valentino Masalskio kursą. Dar mokykloje buvau mačiusi jo spektaklių, buvau keliuose jo pokalbiuose su žiūrovais ir atrodė, kad jo teatro tiesa ir suvokimas – teisingiausi. Išgirdau, kad jis rinks aktorių kursą, bet paaiškėjo, jog nerenka. Pavyko įstoti Vilniuje, bet nuvažiavus greitai supratau, kad tai visiškai ne mano vieta – nei miestas, nei studijos. Dabar suprantu, kad buvau labai žalia, veikė ir labai staigus pokytis tarp miesto ir kaimo. Po kurio laiko sužinojau, kad V. Masalskis renka kursą, bet Klaipėdoje. Priėmiau tai kaip ženklą. Klaipėdoje iškart pritapau. Man taip patinka šio miesto erdvė. Klaipėdoje menininkams tobula terpė kurti – nėra skubėjimo, milžiniškos konkurencijos, galima sau leisti būti, mąstyti.

– Klaipėdos dramos teatre pastaruosius kelis metus kuriami spektakliai pasižymi plačiais formos ir turinio raiškos ieškojimais. Kaip priimate teatrą, kuris ne visada iš pirmo žvilgsnio aiškus, lengvai perprantamas?

– Tai labai priklauso nuo situacijos, net ir kuriant personažą yra faktoriai, kuriuos reikia žinoti, bet yra ir tai, ko personažas nežino ir tai būtina procesui. Personažai patys bando suprasti, ieško. Tai irgi jų variklis. Man atrodo, kad ieškojimas, klausimų kėlimas yra tai, kas geriausia teatre. Tobula, jei po spektaklio žmogus išeina su klausimu, tada mes kažką jame pasiekėme, pažadinome. Jei tiesiog suduotume atsakymus, būtų tas pats kaip žiūrėti televiziją, gražius judančius paveikslėlius, kur viskas už tave sukramtyta. Tikiu, kad teatras turi aukštesnę misiją. Įdomu klausytis žiūrovų atsiliepimų, pavyzdžiui, apie tą patį spektaklį vienas sakys, kad visiškai nieko nesuprato, o kitas, kad viskas, ką jis matė, yra apie jį patį. Tai labai įdomu.

– Kaip apibūdintumėte, kokį santykį turite su auditorija, koks ryšys su įsivaizduojamu žiūrovu?

– Tik pradėjus dirbti teatre, einant į sceną kartais apimdavo labai keistas jausmas – lyg ruoščiausi kovai, nusiteikdavau priešpriešai. Vėliau, augant ir keičiantis man pačiai, keitėsi ir tas nusiteikimas. Juk mes einame į dialogą su žiūrovu, kartais net tiesioginį, turime spektaklių, kur ieškome žmonių akių, kreipiamės tiesiai į juos. Su kai kuriais spektakliais, pavyzdžiui, „Meilė“, kur stovime tarp žiūrovų ir pasakojame savo istoriją – tarp jų ir mūsų nelieka jokios distancijos, žiūrovai mato kiekvieną pirštelio krustelėjimą. Arba „Fragmente“ – einu kėdėmis tarp žmonių ir kaskart sulaukiu galybės įvairių reakcijų: kažkas verkia, kažkas bando nušluostyti mano pačios ašaras, kažkas bando pasisodinti šalia ir nuraminti, kažkas kviečia ant kelių. Tai – labai brangu.

Svarstau, kad tas keistas priešiškumas rasdavosi iš baimės dėl to, kaip mane vertins, kaip priims, čia ta pati dar iš mokyklos tebesivelkanti uodega.

Dabar suprantu, jog ryšys su žiūrovu būtinas – gal spektaklis įpareigos mus su juo kovoti, bet mūsų misija yra ryšys, įsitraukimas. To nedarome kažkaip specialiai– tiesiog scenoje pradeda vykti spektaklio gyvenimas, įsisuka jo mechanizmas, visa komanda atiduota savo energiją, sielą, mintis.

Dabar kalbame apie dalykus, kuriuos labai aiškiai jaučiu, bet sunku įvardinti. Kad mūsų personažai būtų gyvi scenoje, apsinuoginame. Kaskart einu į spektaklį pasiruošusi būti maksimaliai atvira, o kaip pavyksta man, kaip pavyksta kolegoms, pamatome iš žiūrovų reakcijos, iš kritikų atsiliepimų.

– Jūsų profesinių įrankių dėžutėje svarbią vietą užima šokis, esate šokusi ir ne viename šiuolaikinio šokio spektaklyje. Kaip jis atsirado ir kodėl jus patraukė šokio kalba?

– Taip, šokis man labai svarbus. Jį visiškai atradau per studijas. Viena iš mūsų dėstytojų buvo Aušra Krasauskaitė – šokėja, choreografė, bendravimas su ja man padarė didžiulę įtaką, jos dėka susipažinau su Šeiko šokio teatru ir šiuolaikiniu šokiu, Klaipėdos valstybiniu muzikiniu teatru ir klasikiniu šokiu – labai imponavo jame slypinti disciplina. A. Krasauskaitė padėjo suprasti, kiek daug galima pasakyti kūnu, juo išreikšti emocijas, vidinį pasaulį – iškart buvo akivaizdu, kad tai pravers ir aktorystėje. Gebėjimas valdyti kūną neįtikėtinai išlaisvina scenoje. Štai ir dabar, pažiūrėk, kiek daug gestikuliuoju kalbėdama, tai nesąmoninga, bet taip jau yra, kalbėjimas ir judesys – susiję. Bandant išreikšti mintį kartais pirma ateina judesys, lyg labiau tiesioginis jos perdavimo būdas. Yra tekę girdėti, kad jei personažas neturi žodžių, tuomet jis neįdomus, o man – priešingai. Atrodo, kad tuomet jį reikia taip gerai išieškoti, rasti per savo kūną – tai įdomu.

Geras pavyzdys – „Fragmento“ pradžioje mano personažas nekalba, bet skamba klasikinė muzika, kai ieškojome, kaip atlikti tą sceną, muzika padiktavo, ko reikia – pradėjau lankstyti pėdas kaip per baleto paskaitas ir tai labai tiko režisieriui.

– Domitės įvairiomis šokio mokyklomis, tarp jų ir Rytų šalių tradicijomis. Ką randate jose?

– Mane stipriai įkvėpė Tadashi Suzuki filosofija, raginanti vėl tapti socialiai aktyviais ir savo šiuolaikiniuose kūnuose atrasti bei pažadinti pirmapradę gyvūninės kilmės energiją. Ypač įstrigo jo aktorių ruošimo metodas, kuriame labiausiai pabrėžiama apatinė kūno dalis – pėdos. Per pėdų sąlytį su žeme siekiama pasiekti didesnį visų fizinių funkcijų įsisąmoninimą.

Pėdų darbas, jų padėtis gali nulemti ne tik rankų judesius, bet aktoriaus balso stiprumą. Kiekviename judesyje slypi didžiulė energija. Net šylu kalbėdama. Pėdose juk slypi tiek svarbių taškų.

Praėjusį pavasarį svečiai iš Taivano festivalyje rengė savo dirbtuves „Dvasinio kūno paieškos“, buvau jose – didelis dėmesys kūnui. Atrodo, mes teatre taip pat kažką panašaus darome, ieškome ryšio su kūnu, vidinės energijos aktyvavimo, bet pas juos ryšys su gelme, tikėjimas teatro rituališkumu yra visa ko pamatas, jie nuo to atsispiria savo kūryboje. Galbūt ne visi principai tiktų man, bet tas energetinis gyvybingumas labai imponuoja.

Kristina SADAUSKIENĖ

Parengta pagal vasario mėn. kultūros ir meno žurnale „Durys“ publikuotą pokalbį.

* * *

Nuotraukų prierašai:

2. Gerda. „Sniego karalienė“ pagal H. Ch. Andersen pasaką, rež. P. Tamolė. Domo Rimeikos nuotr.

3. Mašina 01, Elektrina. „Robotų pasakos“ pagal S. Lemą, rež. K. Dworakowski. Domo Rimeikos nuotr.

4. Kapininių Sveikamarytė. A. Duda-Gracz „Meilė“, rež. A. Duda-Gracz. Przemysalw Jendroska nuotr.

5. Tyrinėtoja Samanta, Scott Nr. 2. J. Bednarczyk „Lost Lost Lost“, rež. M. Borczuch. Domo Rimeikos nuotr.

6-8. „Fragmentas“ A. Čechovo „Trijų seserų“ trečiojo veiksmo motyvais, rež. D. Krymov. Domo Rimeikos nuotr.

9-14. Portretų autorystė – Domas Rimeika