Praėjusią savaitę apžvalgininkui, ketinančiam komentuoti svarbiausius įvykius, neliko pasirinkimo: Putino režimas pašalino dar vieną nepalankų varžovą – vos 47-erių Aleksėjų Navalną. Lemiamas pasiruošimo etapas apgalvotas iš anksto: oponentas ir Kremliaus bei Putino kritikas buvo išgabentas į atokią koloniją „Poliarinis vilkas“ šiauriniame Jamalo Nencų autonominės apygardos rajone, kad kaip B. Nemcovui prie Kremliaus neišdygtų visiems akis badančių pagerbimo vietų.
Pašalinimo technologija tokia įvaldyta, įprasta ir paprasta, kad ją Rusijoje gali perprasti net ne koks „kagėbė“ agentas ar „Novičioko“ specialistas, o eilinis kalėjimo prižiūrėtojas: įvarvinai į rytinę arbatą tam tikro preparato, ir širdis po kiek laiko sustoja arba krešulys sukelia platų mirtiną kraujagyslių sistemos nepakankamumą.
Šiame Putino nusikaltime yra grynai žmogiškų niuansų. Šeštadienį A. Navalno motina Liudmila Navalnaja su advokatu atvyko į Salechardą, iš kurio už 50 kilometrų yra kolonija, paimti sūnaus kūno. Čia spaudė 27 laipsnių speigas. Kolonijos viršininkas juos išlaikė keletą valandų, paskui pasakė, jog kūnas išvežtas į Salechardą ekspertizei. Mama sukorė dar pusšimtį kilometrų atgal įšalusiu, išklibusiu, vos riedančiu vietos autobusiuku. Ar skanius pusryčius sukirtęs viršininkas V. Kalininas negalėjo iš anksto perspėti apie tai moters ir advokato? Ir štai, kaip rašo portalas Echofm.online (buvęs „Echo Moskvy“), Salecharde į morgą motinos neįleido, jo durys buvo užrakintos. Paskui ji sužinojo, kad apskritai Aleksėjaus palaikų jame nėra. Jie dingo kažkur pakeliui...
Ar verta kalbėti apie paprastą žmoniškumą Rusijoje? Apie tokį, apie kokį neseniai Rusijos šeimų konkurso nugalėtojams mėgino suokti Putinas, pasakodamas, kokį pavyzdį jam rodė tėvas. Apie „paprastąjį fašizmą“ (vyresnieji prisimena baisųjį Michailo Rommo filmą) – taip, bet ne apie elementarų visiems gyvūnams įprastą požiūrį į vienas kitą. Putinas įtvirtino kitokią rusų visuomenės elgseną.
Ką visa tai sako apie Rusiją, kurią valdantys autokratai arba pavirsta gyvomis iškamšomis, arba žmogėdromis, negailinčiomis net savųjų? Mičigano universiteto profesorė Erica Frantz daugiau kaip 15 metų tyrinėja autokratinių režimų elgesį. Interviu portalui Meduza.io ji sako, jog įprasta manyti, kad diktatoriai vengia žudyti opozicijos lyderius, jog nekiltų bereikalingo triukšmo, kuris jų valdžiai nežada nieko gero. Tuomet tokius politikus jie sodina už grotų, areštuoja jų sąskaitas, represuoja aplinką. Tačiau Rusijoje dabar daroma taip, kaip neseniai Zimbabvėje, kur opozicinės partijos lyderį tiesiog rado užmuštą ant kelio...
Kodėl tik dabar Putinas susidorojo su A. Navalnu? Užtat, kad pajuto, jog beveik 80 proc. rusų pritaria jo karui Ukrainoje, vadinasi, nekils protestų dėl dar vieno priešininko sunaikinimo. Putinas puikiai žino, kad opozicija Rusijoje yra silpna, beveik sunaikinta, o aršiausi jo priešininkai toli nuo Maskvos.
Kita vertus, rašo E. Frantz, Putiną padrąsino sėkmingas amerikiečių „trampisto“ Tuckerio Carlsono vizitas į Kremlių. Jo interviu su Putinu leido sukurti Maskvai naują propagandinį šou, kuris esą įtikino amerikiečius, jog viskas, ką daro Putinas, yra teisinga. Vėlgi pastarasis puikiai pasinaudojo nesutarimais JAV valdžioje ir menkstančia pagalba Ukrainai. Tad kodėl tokioje atmosferoje nesusidorojus su ryškiausiu savo oponentu, t. y., kodėl nenukirtus naujos galvos vos gyvai Rusijos opozicijai?
Aną Zimbabvės opozicionierių nužudė prieš pat rinkimus. Rusija irgi „rinks“ naują prezidentą kovo 15–17 d. Dabar Putinas akylai stebi tik ką iškilusio dar vieno jam oponuojančio politiko B. Nadeždino sėkmę: prie jo rinkiminių parašų išsirikiavo kilometrinės eilės. Ir nors politikui neleido registruotis kandidatu, A. Navalno nužudymu Putinas tarsi perspėjo: neperženk raudonos linijos. Ir B. Nadeždinas viename interviu giria Putiną už jo sumanumą, patriotizmą, už išeičių iš karo padėties ieškojimą.
Ekspertai nededa daug vilčių į Rusijos opoziciją. Dar marksistiniai teoretikai rašė, jog revoliucinė situacija turi subręsti: apačios nenori, viršūnės nebegali. Putinas bus perrinktas, karas Ukrainoje greičiausiai bus įšaldytas, bet grėsmės Europai išliks. Kol autokratams pasaulyje nebus sukurta nepakantumo bei atmetimo atmosfera (D. Trumpas turi ryškių autokrato bruožų), tol demokratija stovės prie ešafoto.
Pabaigai – vienas sutapimas. Putinas nužudė A. Navalną tą dieną, kai Miunchene prasidėjo saugumo konferencija. Pamenate, kaip diktatorius pasauliui grasino 2007 m. vykusioje 43-iojoje konferencijoje? Dabar jis vėl metė iššūkį demokratinei visuomenei. Iki ko tai tęsis?
Česlovas IŠKAUSKAS
