Sveikam protui nesuprantamas šuolis nuo horoskopinio Triušio iki Drakono, bet viskas, kas grįsta mistika, žmones traukia. Tuomet jie, kaip sako psichologai, šių gyvūnų savybes projektuoja į save, tapatina su savimi, žadina viltis bei lūkesčius. Nepaisant to, kad kasmet tos viltys panašios...
Česlovas IŠKAUSKAS
Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 98
Pernykštes Šv. Kalėdas ukrainiečiai pasitiko džiugesne, viltingesne nuotaika – tai akivaizdu šiemet lankantis ir Kyjive, ir Charkive...
Pernai po sėkmingo kontrpuolimo, kurį apvainikavo lapkrityje išlaisvintas Chersonas, ukrainiečių veiduose spindėjo šypsenos. Rusijos pasienyje esančiame Cirkūnų kaime, išgyvenusiame daug sugriovimų bei gyvybių nusinešusią okupaciją, pereitą gruodį teko stebėti Kalėdų senelio sutiktuvių šventę. Ji buvo surengta tam, jog padrąsintų išbėgusius gyventojus grįžti, nes esą artėja pergalė. Šiemet šventė Cirkūnuose buvo atšaukta – okupantai suaktyvėjo, ėmė dažniau bombarduoti apylinkę ir buvo baiminamasi galimų aukų.
Pagrindinę Kyjivo eglę šį gruodį puošia vien įprasti žaisliukai ir stovi ji nebe Soboro aikštės viduryje, bet pakraštyje. Ant eglės nebeliko pernai kabėjusių pergalės simbolių – taikos balandžių, greta kurių puikavosi Ukrainą kare remiančių šalių vėliavėlės. Lietuvos – irgi.
Kalbinti praeiviai tiek Charkive, tiek Kyjive sakė ir toliau tikintys saviškių pergale, tačiau
neslėpė, kad šiuo metu yra daugiau nerimą keliančių dalykų negu tokiu metu pernai. Vienas aukštas pareigas einantis karininkas sakė, jog pernai po Chersono išlaisvinimo jis su kolegomis svajojo, kad šias Ka-
lėdas sutiks išvaduotame Kryme. Bet vietoje naujų pergalių šiuo metu vos pavyksta atsilaikyti prieš okupantų puolimą, o keliose vietose net tenka trauktis.
Pernai gatvėse beveik nesimatė sužeistų karių, o dabar jų daugybė. Prie Charkivo karo ligoninės užkalbinti kariai sakė, kad ši ligoninė yra perpildyta, todėl sužeistieji guldomi į kitas. Jie neslėpė pykčio, jog privalo patys susimokėti už lašelines ir dalį vaistų, nes jų ligoninėje trūksta. Sužeistuosius pykdė ir tai, kad ligoninė neaprūpina jų apatiniais baltiniais, todėl dalis karių po operacijų lovose esą guli nuogi. Mat juos iš fronto atvežus į ligoninę, rūbai yra sukarpomi, kad gulintį be sąmonės arba labai silpną karį būtų galima nurengti, o naujų apatinių neišduoda. Sužeistieji kritikavo ir tai, jog kariai yra priversti patys pirkti karinę aprangą, mat ministerijos skirtoji nėra kokybiška. Skundėsi jie ir prastu ligoninės maistu, tvirtino prašantys bičiulių atnešti geresnio bei skanesnio iš aplinkinių dar veikiančių kavinių.
Šiaip kariškiai nenori bendrauti su žurnalistais, sako, kad jiems tai yra uždrausta. Tačiau smarkiai sužeisti kariai, tie, kurie po kojų ar rankų amputavimo yra atleisti nuo tolesnės tarnybos, noriai viską pasakoja ir neslepia, jog fronte situacija šiuo metu yra prasta. Ne tik todėl, kad priešas pasimokė iš klaidų ir tapo pavojingesnis, turi daugiau karių bei šaudmenų, bet dėl to, kad Ukrainos kariuomenei ima trūkti karių savanorių. Mat tie, kurie kovojo nuo 2014 metų ir buvo patyrę, dauguma žuvo arba yra sužeisti. Tuo tarpu naujai į kariuomenę šaukiami vyrai būna apmokomi trumpai, o dalis karybai netinka – per bombardavimus patiria stresą, nerodo iniciatyvos ir net atsisako eiti į puolimą.
Tai, kad ima trūkti gerai apmokytų bei ryžtingų karių, paliudijo ir vienos brigados vadas, prašęs neminėti jo pavardės. Karininkas pareiškė, jog savanoriais į kariuomenę vaikinai veržėsi karo pradžioje, o dabar tenka tenkintis tik šauktiniais, kurių kovingumas yra gerokai mažesnis. Karininką liūdina ir visuomenėje sklandantys gandai, kad prezidentas Volodymyras Zelenskis nori nu-
šalinti nuo pareigų kariuomenės vadą Valerijų Zalužną. Mat esą pavydi, jog šis tapo dvigubai populiaresnis ir gali laimėti prezidento rinkimus.
Prezidento rinkimai Ukrainoje pagal konstituciją turi vykti 2024 m. kovo 31 d., tačiau V. Zelenskis delsia juos skelbti, motyvuodamas, jog šalyje vyksta karas. Tačiau opozicija primena, kad karas vyksta nuo 2014-ųjų, ir prezidento rinkimai jo metu buvo surengti.
Apie prezidento bei kariuomenės vado konfliktą viešai diskutuoja tiek Kyjivo, tiek Vakarų žiniasklaida. Laikraščio „Ukrainska pravda“ teigimu, kariuomenės vado atleidimas būtų milžiniška klaida. Primenamas ir Londono žurnalo „The Ekonomist“ tvirtinimas, kad prezidentas idealizuoja Ukrainos armijos galimybes ir nesugeba kritiškai vertinti padėties fronte – to, kad ji yra prasta, o šiųmetis kontrpuolimas visiškai nenusisekė. Vienintelis apie tai viešai pasakyti išdrįso V. Zalužnas, dėl ko ir sulaukė prezidento kritikos, o gynybos ministras prasitarė apie ketinimą kariuomenės vadą atleisti.
Vietos kariškiai teigia manantys, jog prezidentas per daug kišasi į kariuomenės veiklą, ir neslepia neketinantys už jį balsuoti prezidento rinkimuose. Spėjama, kad Vakarų valstybės pagrasė V. Zelenskiui, jog, nesurengus prezidento rinkimų, bus pristabdyta finansinė parama.
Kariškiai viliasi, kad pavasarį nauju prezidentu bus išrinktas V. Zalužnas, turintis didesnį autoritetą negu V. Zelenskis. Prezidento autoritetui pakenkė ne tiek autoritarizmas ir kišimasis į kariuomenės reikalus, kiek nesugebėjimas pažaboti korupcijos, su kuria prieš karą rimtai net nebuvo kovojama, o į aferas yra įsivėlę V. Zelenskio aplinkos žmonės.
Ukrainiečių nuotaiką blogina ne tik užsitęsęs karas bei sunkėjanti ekonominė ir finansinė daugybės šeimų situacija, visaapimanti korupcija, prezidento bei V. Zalužno konfliktas, bet ir blogos žinios iš JAV – kongresmenai respublikonai vis labiau priešinasi finansinės paramos teikimui Ukrainai. Nerimą didina ir sociologinės apklausos Vašingtone, liudijančios, kad kitąmet vyksiančius prezidento rinkimus JAV gali laimėti
Kyjivui kritiškas Donaldas Trumpas, o be JAV paramos Ukrainos padėtis fronte taptų dar blogesnė.
Eldoradas BUTRIMAS
AUTORIAUS nuotr.
Telšių vyskupo Vincento Borisevičiaus kunigų seminarijoje, Laukuvos Norberto Vėliaus bei Šilalės Simono Gaudėšiaus gimnazijose pristatytas Žemaičių muziejaus „Alka“ projektas – Telšių meno mokyklos Dailės skyriaus moksleivių piešiniais pagal XX a. 4–5 dešimtmečių rašinius iliustruota knyga „Mano tėviškė“ ir paroda.
Žemaičių muziejaus „Alka“ inform. ir nuotr.
Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 98
Sausio 4 dieną 18.30 val. Žvejų rūmuose Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro baleto trupė choreografinių miniatiūrų spektaklyje „Klaipėda: vakar, šiandien, rytoj“ suteikia galimybę pajusti šimtmečio tėkmę: baleto artistai universalia judesių, šokio, muzikos, vaizdų kalba pasakoja apie krašto unikalumą ir amžių tėkmėje bei istorinių pervartų akivaizdoje kintančią šio miesto gyventojų tapatybę.
KVMT rengiamas choreografines dirbtuves „Dėmesio! Baletas” Tarptautinės šokio dienos proga vainikavo ypatingas projektas „Klaipėda: vakar, šiandien, rytoj“, skirtas Klaipėdos prijungimo prie Lietuvos 100-mečiui.
Šiandien Klaipėda tarsi yra atgavusi viską – istorinę atmintį, uostą, miesto kultūrą, gyvybingumą. Viskas šiame šokio miniatiūrų, trumpametražių šokio filmų ir teatrinių intervencijų koliaže vienaip ar kitaip sukasi apie tai. Ypatingas vaizdo klipų dėmuo – kinematografiškas ir įtraukus elektroninės muzikos audinys, kurio garsyną kūrė garso menininkas ir kompozitorius Kristijonas Lučinskas. Pasak jo, „muzikiniame audinyje skamba liaudies instrumentai – kanklės, birbynė, taip pat KVMT atlikėjų įrašytos muzikinės partijos, o viską apjungia Klaipėdos miesto garsovaizdžiai“.
Kas miesto ir jį supančio unikalaus krašto laukia ateityje? Tai priklausys nuo čia gyvenančių žmonių, jų tvaraus santykio su Baltijos jūra ir to, kas yra anapus jos. Galime tik įsivaizduoti, kaip Naująją Klaipėdą kur nors po žeme, po vandeniu ar visatos platybėse kuriantys kolonistai atminties vandenyne gaudys sukietėjusio laiko fosilijas – tarytum gintarus su juose sustingusiais prisiminimų inkliuzais: Rytprūsiuose gertos kafijos aromatu, ant apsauginio pylimo parimusio pamario ar pajūrio polderių bendrijos nario figūra, purvo vonios procedūromis Šilutės ligoninėje besimėgavusiu pacientu, jūrinio konteinerio nuolauža, banglentės, jėgos aitvaro ar vėjo jėgainės mentės fragmentu...
Miniatiūras šiam projektui sukūrė devyni menininkai – tiek pirmą kartą mėginę savo jėgas choreografijoje, tiek labiau patyrę kolegos. Tarp jų – iš skirtingų šalių ir kultūrų į Klaipėdos baleto trupę suvažiavę buvę ir esami šokėjai: amerikietė Kirstin Ann Zahradnick, lietuvės Viktorija Galvanauskienė ir savo karjerą trupėje jau baigusi, šiuo metu Valstybinio dainų ir šokių ansamblio „Lietuva“ vyriausiosios baletmeisterės pareigas einanti Aušra Krasauskaitė, ukrainiečiai Roman Budko, Daria Verovka, Yuliia Kovalenko ir Roman Semenenko, kolumbiečiai Laura Carolina Figueroa Orduz ir Brayan Steven Valencia Sarmiento.
Kūrybiniam projekto procesui vadovavo KVMT vyriausiasis choreografas, baleto tarnybos vadovas Aurelijus Liškauskas. Jam talkino asistentės choreografijai Oleksandra Borodina ir Daria Verovka, vaizdo medžiagos kūrėjas Imantas Boiko, garso takelio kūrėjas Kristijonas Lučinskas, kostiumų stilistė Ernesta Venckutė, grimo ir šukuosenų dailininkė Aira Braždienė. „Ieškojome ir radome sąsajų tarp judesio, kalbos, istorijos,“ – pasakoja Aurelijus Liškauskas. „Klaipėdos praeitis, dabartis ir ateitis neatsiejama nuo gamtos, jūros, jūreivių... Išvysite senoviniais autentiškais rūbais pasipuošusius žmones, atliekančius senovines apeigas, geriančius kafiją, nes tik Klaipėdos krašte ja mėgautasi jau prieš šimtą metų. Visas dalis jungia jūra, kuri šio krašto žmones maitino, susiejo jų gyvenimus per bendrą veiklą, išskyrė išvykusius į tolimas keliones ar visam laikui pasiglemžė iš jos negrįžusius. Ir, žinoma, vaizduojamos šį kraštą purčiusios negandos, žemių dalybos, kurios, laimei, atvedė į Klaipėdos krašto gražinimą Lietuvai, kuo mes labai džiaugiamės ir didžiuojamės“.
KVMT inform.
Martyno ALEKSOS nuotr.
2022 m. IV ketvirtį Šilalės kultūros centro Atviras jaunimo centras parengė projektą, kurį finansavo Jaunimo reikalų agentūra prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos. Projekto veikloms įgyvendinti skirta 14 400 eurų. Pagrindinis projekto tikslas – stiprinti darbą su jaunimu, vadovaujantis pagrindiniais atviro darbo principais, sprendžiant turinčių mažiau galimybių bei motyvacijos jaunuolių įsitraukimo į profesinio orientavimo, emocinės bei fizinės sveikatos, verslumo, saviraiškos, savęs pažinimo veiklas.
Siekiant skatinti jaunuolių verslumą, 2023 m. Atvirame jaunimo centre buvo organizuojami kompiuterinio raštingumo pagrindų mokymai. Jaunuoliai susipažino su kompiuterio komponentais, programinės įrangos ypatumais, mokėsi išardyti ir surinkti kompiuterio dėžę, parsisiųsti bei įsirašyti programas, gilino žinias apie kibernetinį saugumą, sužinojo, kaip atskirti patikimą informacijos šaltinį nuo nepatikimo. Lektorius pristatė individualaus darbo perspektyvas (individualios veiklos ir verslo liudijimo pažymėjimų išdavimas bei kt.). 2023 m. liepą vyko susitikimas su „Distify“ startuolio savininku Andriumi Pleikiu. Kalbinamas savanorio Domanto Balčiūno, Andrius papasakojo, kaip aplinkiniai reagavo į jo, kaip verslininko, karjeros pasirinkimą, kokių iššūkių galima tikėtis, besiryžtantiems sukti verslo keliu ir atskleidė realybe virstančią savo svajonę – būti pilotu.
Į pokalbius su jaunimu savanorė Viltė Kybartaitė pakvietė mokslų daktarę, virusologę Ingridą Olendraitę. Iš Šilalės krašto, Jomantų kaimo, kilusi mokslininkė dalijosi savo vaikystės prisiminimais, pasakojo apie mokslininko profesiją bei jos ypatumus, savo kasdienybę ir apie tai, su kokiais iššūkiais teko susidurti COVID-19 pandemijos metu.
Rugpjūčio 4–5 d. vyko susitikimai-diskusijos su 2022 m. Dakaro ralyje trečiąją vietą SxS kategorijoje užėmusiu lenktynininku Roku Baciuška. Susitikimo dalyviai įdėmiai klausė R. Baciuškos pasakojimų apie pasiruošimą Dakaro raliui, lenktynininko kasdienybę, pagrindinius iššūkius, su kuriais tenka susidurti ekstremaliose varžybose.
Šilalėje svečiavosi LGBT+ aktyvistė, „queer“ vakarėlių ir „SapfoFest“ organizatorė Vika Matuzaitė. Susitikimo metu ji akcentavo, kad jai itin svarbūs lygiateisiškumo, skaidrumo, atvirumo, saugesnės erdvės kūrimo, atsakomybės dalijimosi principai.
Gruodį vyko filmavimo bei fotografavimo kursai jaunimui, kuriuos vedė fotografė Ieva Tvaronavičiūtė (MB ,,Septintas kadras“). Klausytojai įgijo ne tik teorinių žinių, bet ir praktinių įgūdžių. Aptartos aktualios temos: fotografo, videografo darbo pliusai ir minusai, kuprinės pristatymas, viskas apie techniką; portfolio kūrimas. Technika ir fotografavimas/filmavimas telefonu; supažindinimas su montavimo, retušavimo programomis; vizualinio turinio kūrimas: nuotraukų retušavimas, filtrų pritaikymas, vaizdo klipo montavimas.
Organizuotos ir fizinį jaunuolių aktyvumą skatinančios veiklos. Už projektines ,,Jaunimo pulsu“ lėšas įsigyti 5 nauji dviračiai – taip siekiama suteikti galimybę jaunuoliams dalyvauti dviračių žygyje. Birželio 28 d. kartu su sporto trenere surengtas pirmasis dviračių žygį į Pajūrio rekreacinę zoną, rugsėjo 18–22 d. paminėta judumo savaitė, kurios metu sporto trenerė jaunuoliams pateikė įvairias fizinio aktyvumo reikalaujančias užduotis, aktyviausi dalyviai buvo apdovanoti prizais.
Atviro jaunimo centro lankytojai rugsėjo 23–24 d. dalyvavo išgyvenimo stovykloje ,,Naktynės“. Varnių regioniniame lankytojų centre grupė jaunuolių kartu su vadovėmis susitiko su gide, kuri lydėjo viso žygio metu lankant Pavandenės piliakalnius. 10 kilometrų žygis buvo sėkmingai įveiktas. Grįžę į Atvirą jaunimo centrą žygio dalyviai dalinosi įspūdžiais, žaidė aktyvius žaidimus, gamino vakarienę, varžėsi biliardo turnyre. Žaidimus vedė tarptautinis savanoris Sinan Ozer bei psichologas Gytis Širvinskas. Rytą stovyklos dalyviai išklausė pirmosios pagalbos paskaitą, kurią vedė Šilalės visuomenės sveikatos biuro specialistė Vilma Navardauskienė. Sporto treneris vedė „Naktinio tinklinio“ varžybas, orientacinių dalyvių mankštą, orientacinį žygį bei treniruotes. Sportinės veiklos skatina jaunuolių fizinį aktyvumą, sveikesnį gyvenimo būdą, bendradarbiavimą ir bendravimą tarpusavyje (sudaromos galimybės atrasti save mėgstamoje fizinėje veikloje, išmokti teisingai ir sveikai maitintis, jaunuoliai mokomi gaminti nesudėtingus, sveikus patiekalus, dalinamasi paprastais ir sveikais receptais), ugdomas ryžtas, atkaklumas.
Projekto veiklos orientuotos į jaunuolių psichinę sveikatą, tad viena iš veiklų – susitikimai su psichologu. Jų metu vyko konsultacijos ne tik grupėse, bet ir individualiai. Psichologas įvairias programas pateikė žaidybine forma, kad jaunuoliai lengviau susipažintų su psichikos sveikatos ligomis. Patraukliomis formomis buvo pristatytas psichologo darbas, siekiant mažinti nusistatymą prieš šiuos specialistus. Pagal poreikį Atvirame jaunimo centre jaunuoliai konsultuoti ir individualiai jiems rūpimais klausimais.
Projekto įgyvendinimo metu rūpinomės ir Atviro jaunimo centro darbuotojų psichohigiena. Buvo organizuojamos veiklos kiekvieną ketvirtį, kurių metu jaunimo darbuotojos atliko atvejo analizes, aptarė kokios veiklos yra patrauklios jaunimui, o kuriose jauni žmonės dalyvauja rečiau.
Birželio 26 d. Atvirame jaunimo centre lankėsi socialinė pedagogė, socialinė darbuotoja, supervizorė Rita Škriadaitė, kuri padėjo jaunimo darbuotojoms įsivertinti ir apžvelgti kasdienes situacijas dirbant su jaunimu.
Lapkričio 27 d. Atviras jaunimo centras surengė mokymus Tauragės apskrityje dirbantiems jaunimo darbuotojams. Lektorės – Atvirojo Telšių jaunimo centro vadovė-supervizorė Saulena Pilitauskaitė ir jaunimo darbuotoja Deimantė Mockutė – gvildeno aktualias temas dirbant su sunkumus patiriančiais jaunuoliais.
Projektines veiklas įgyvendino Šilalės rajono savivaldybės kultūros centro Atviras jaunimo centras.
Projektą finansavo Jaunimo reikalų agentūra.
Informacinis rėmėjas: UAB „Šilalės artojas“.
Karolina ŠIAUDVYTIENĖ
Guodos JUŠKAITĖS nuotr.
Mobiliojo ryšio operatorius „Tele2“ šventiniu laikotarpiu toliau tęsia jau ketverius metus trunkančią partnerystę su socialiniu verslu – restoranu „Pirmas blynas“. Šiemet jame dirbantys žmonės su negalia prisidėjo prie operatoriaus dovanos partneriams ir pagamino rankų darbo skanėstų. Anot restorano įkūrėjo Timo van Wijko, pirkdami prekes ar paslaugas iš socialinio verslo, kiekvienas gali prisidėti prie prasmingų darbo vietų išsaugojimo ir kūrimo.
Padeda akseleruoti socialinį verslą
Anot Agnietės Žilinskaitės, „Tele2“ prekių ženklo vadovės, korporatyvinės dovanos gali būti prasmingos – operatorius toliau tęsia 2019 metais pradėtą partnerystę su socialiniu restoranu „Pirmas blynas“, kuriame įdarbinami įvairias negalias turintys žmonės. Nuo 2018 m. Vilniuje veikiantį restoraną, kuris siūlo paragauti įvairių blynų ir kitų patiekalų, įkūrė Lietuvoje gyvenantis olandas T. van Wijkas.
„Jei norime pokyčių visuomenėje, verslai turi siekti ilgalaikės partnerystės. „Pirmo blyno“ komanda labai atsakingai žiūri į savo klientus, jie drąsiai priima iššūkį paruošti ir didelius užsakymus. Su restoranu „Pirmas blynas“ pirmą kartą gaminome kalėdines dovanas dar prieš 4 metus. Ši komanda ne kartą ėmėsi maitinimo mūsų organizuojamuose renginiuose, ir jau kelerius metus iš eilės užsakome įvairius skanėstus – olandiškus vaflius, triufelius, kuriuos dovanojame verslo partneriams įvairiomis progomis. Per visą bendradarbiavimo laikotarpį jau esame užsakę daugiau nei 7,5 tūkst. skanumynų rinkinių“, – sako A. Žilinskaitė.
Restorano įkūrėjas ir vadovas T. van Wijkas priduria, kad partnerystė su didelėmis organizacijomis socialiniam verslui ypač reikalinga – ji prisideda prie galimybės įdarbinti daugiau neįgaliųjų.
„Kai pradėjome partnerystę, mūsų restoranas buvo ne itin palankioje lokacijoje, todėl ieškojome būdų, kaip padaryti, kad mums sektųsi verslo prasme. Pradėjome gaminti olandiškus vaflius, kuriuos pasiūlėme įsigyti pietų metu. „Tele2“ buvo pirmieji, kurie užsisakė mūsų vaflių pabandymui, o vėliau ir kaip kalėdinę dovaną įmonės darbuotojams visoje Lietuvoje. Mums tai buvo neįtikėtinas verslo paskatinimas. Po to pradėjome sulaukti užklausų ir iš kitų verslų, Lietuvos miestų – Klaipėdos, Kauno, Marijampolės“, – prisimena T. van Wijkas.
Šiemet „Tele2“ šventines dovanų dėžutes su „Pirmo blyno“ darbuotojų keptais veganiškais olandiškais vafliais papildė ir puodeliai, kuriuos taip pat gamino negalią turintys žmonės. Puodelių gamyba pasirūpino organizacija „Didelės akys“, teikianti įvairiapusišką pagalbą neįgaliesiems.
Anot T. van Wijko, tokia dovana – daug prasmingesnė. „Kalėdų laikotarpis mums labai svarbus, nes leidžia užsidirbti veiklos plėtrai. Pavyzdžiui, pernai po Kalėdų galėjome įsigyti kavos aparatą. Tai leidžia mums pasiūlyti daugiau verčių restorano svečiams ir toliau plėsti veiklos sritis. Įmonės, kurios į mus kreipiasi, pačios labai rūpinasi įvairove ir įtrauktimi savo organizacijos viduje, tad jų parama socialiniam verslui parodo papildomą rūpestį šia tema“, – tikina restorano vadovas.
Galimybė gyventi pilnavertiškai
Restorano „Pirmas blynas“ įkūrėjas pasakoja, kad darbuotojai kalėdinio laikotarpio laukia. Kelias savaites iki Kalėdų restorane atidaromos šventinės dirbtuvės, kuriose visi prie bendro stalo pakuoja verslo klientams pagamintas dovanas. T. van Wijko teigimu, restorano darbuotojų motyvacija – su niekuo nesulyginama, jie neretai paprašo dirbti daugiau nei suplanuota.
„Dauguma žmonių su negalia nori turėti normalų gyvenimą. Vienintelis būdas tai pasiekti – turėti darbą. Vienas mūsų kolegų ateidamas dirbti man pasakė, kad nori turėti žmoną, namą, vaikų – tai buvo jo aiškus tikslas. Įsidarbinus, jam pavyko įsigyti būstą ir rasti antrąją pusę. Kiti kolegos, kurie yra ir draugai, pirmą kartą užsidirbo savo asmeninių pinigų ir dabar dažnai drauge leidžia laisvalaikį. Tai aiškūs pavyzdžiai, kodėl žmonėms su negalia taip svarbu turėti galimybę užsidirbti“, – sako T. van Wijkas.
„Žmonės su negalia nori ir gali dirbti, o didžiųjų verslų partnerystė su socialiniais verslais ar nevyriausybinėmis organizacijomis gali padėti ne tik išsaugoti, bet ir sukurti naujų darbo vietų. Tikime, kad šios dovanos padeda kurti kalėdinę nuotaiką ir prisideda prie prasmingos veiklos kūrimo specialių poreikių turintiems asmenims. Skatiname ir kitus verslus bei žmones prisidėti prie stigmos mažinimo ir palaikyti žmonių su negalią troškimą būti visaverčiais visuomenės nariais“, – priduria A. Žilinskaitė.
Įvyko tai, ką ir buvo galima prognozuoti – dar viena įmonė prisijungė prie nevienareikšmiškų vertinimų visuomenėje nuolat sulaukiančių valstybinių bendrovių sąrašo. Kalbu apie „Lietuvos paštą“, kuris kartu su kitomis strateginėmis energetikos ir susisiekimo įmonėmis leido aiškiai suprasti, jog Lietuvos gyventojų interesai jiems yra tikrai ne pirmoje vietoje. Svarbiausia – optimizacija ir grynai ekonominių interesų patenkinimas. Panašius procesus jau kurį laiką stebime ir kitose valstybinėse įmonėse, kurios visiškai pamiršo, kad jų pagrindinis tikslas turėtų būti prieinamų viešųjų paslaugų užtikrinimas, o ne žūtbūtinis pelno siekimas. Atrodo, jog šis tikslas apakino galutinai – „Ignitis“, ESO ar „Lietuvos geležinkelių“ veikla pastaraisiais metais gali būti charakterizuojama tik pelno siekimu.
Žiniasklaida nuolat mirga nuo keistų istorijų, susijusių su „Ignitis“ veikla. Štai spalio mėnesį per 100 tūkst. šeimų „Ignitis“ atsiuntė klaidingas sąskaitas už rugsėjo mėnesį neva suvartotą elektrą. Įmonė, žinoma, nedaugžodžiavo ir paaiškino esą taip nutiko dėl techninės klaidos, tačiau smulkesnių detalių apie incidentą neatskleidė. Kaip galima spėti, sąskaitose „Ignitis“ surašė didesnes sumas, nei turėjo būti. Leisiu sau paironizuoti, kad priešingu atveju tokio tipo „techninių klaidų“ neišvystume, nes dar nė karto įmonė gyventojams neatsiuntė mažesnių sąskaitų. Tokios klaidos, kaip tyčia, įsivelia tik tada, kai sąskaitos dirbtinai išpučiamos. Panašiai garsėja ir kitas energetikos gigantas – ESO, kuris taip pat nevengia didinti skaičių gyventojų sąskaitose.
Dažni atvejai, kai išmaniųjų skaitiklių įdiegimas atsisuka prieš vartojus, nes kilovatai, o kartu ir mokesčiai mokėjimų pranešimuose staiga padvigubėja ar patrigubėja. Pati įmonė dažniausiai nėra nusiteikusi greitai taisyti padėties: atrašo, jog imsis tolimesnio tyrimo, o po kurio laiko patvirtinus, kad keliskart didesnės sumos išties yra nepagrįstos, tokius atvejus pavadina „žmogiškąja klaida“ ir nuo tos situacijos atsitraukia tarsi nieko nebūtų atsitikę. Tačiau tai dar ne viskas.
Manau, drąsiai galime sutikti, kad valstybės kontrolės atskleista žinia, jog vartotojai bendrovei ESO 2018–2021 m. permokėjo 160,2 mln. eurų, o šias lėšas įmonė panaudojo pelnui padidinti ir dividendams išmokėti, pramušė bet kokį padorumo standartą. Dar daugiau, ESO vadovai, pasijutę nebaudžiami, pareiškė, kad pinigus grąžins tik per 15 metų! Ir tik pajutę politikų bei visuomenės pasipiktinimą, nusprendė švelninti toną bei pažadėjo terminą sutrumpinti – gyventojams permoka bus grąžinta per 2,5 metų. Keista tai, kad nei finansų, nei energetikos ministrai net nebandė kelti bendrovės vadovų atsakomybės klausimo.
Apie kitą valstybei priklausančią įmonę „Lietuvos geležinkelius“ platesnių komentarų rašyti, mano įsitikinimu, nebereikia. Jau ne kartą bandėme įspėti dėl nerimą keliančios traukinių parko būklės ir šios įmonės begalinio polinkio nutylėti incidentus. Dėl to net kreiptasi į Vyriausybės vadovę, prašant inicijuoti tyrimą, nes daugiau nei akivaizdu, kad ši susisiekimo sektoriaus įmonė pirmiausia privalo vadovautis visuomenės saugumo interesais, o ne vien siaurais naudos išskaičiavimais.
Tokiais pat tikslais vadovautis turėtų ir kita Susisiekimo ministerijai atskaitinga bendrovė – „Lietuvos paštas“. Tačiau pastaruoju metu joje vykstantys procesai rodo ką kitą. „Lietuvos paštas“ net neneigia, kad yra pasiryžęs eiti kitų valstybės įmonių grįstu keliu ir siekti tik tokių pokyčių, kurie visiškai atitinka privataus verslo interesus, bet ne žmonių, pagrįstai norinčių turėti prieinamas paslaugas prie savo gyvenamosios vietos bet kurioje Lietuvos dalyje, lūkesčius. Tą „Lietuvos paštas“ ir turėtų daryti bei nepažeidinėti teisės aktų, apibrėžiančių įmonės veiklos principus. Šis teiginys nėra iš piršto laužtas. Paštas, kaip tai įtvirtinta įstatyme, yra universalioji paslauga. Tai reiškia, jog kokybiškos pašto paslaugos turi būti prieinamos visoje LR teritorijoje visiems tokią paslaugą pageidaujantiems gauti naudotojams. Būsiu tikslus ir atskleisiu, kad šia nuostatą kiekvienas galite rasti galiojančio Pašto įstatymo 3 str. 22 p.
Akivaizdu, kad valstybės valdomas „Lietuvos paštas“ nenori remtis įstatymu, nes per pastaruosius metus teikiamų paslaugų kiekis sumažėjo kone perpus – 47 proc. Tai išties nerimą kelianti informacija. Ir tenka apgailestauti, kad valdžios koridoriuose jokio didesnio atgarsio ši žinia nesulaukė. Tačiau tarp žmonių vyrauja visai kitos nuotaikos, o visuomenėje pagrįstai didėja susirūpinimas, kad „Lietuvos paštas“ jau keletą metų nuosekliai skurdina bei naikina įprastas pašto paslaugas ir iš aiškią socialinę funkciją turinčios organizacijos tampa eiline privačia bendrove.
Įmonė, įjungusi kaštų mažinimo pagreitį, nuo šių metų lapkričio iki kitų metų pavasario atleis 400 paštininkų. Apie 600 darbuotojų bendrovė jau atleido ir 2022 m. Kitaip tariant, dauguma miesteliuose ar kaimiškose vietovėse įsikūrusių gyventojų neteko ar neteks būtiniausių pašto paslaugų, kurias suteikdavo ne kas kitas kaip jiems puikiai pažįstamas paštininkas. Dar svarbiau akcentuoti, jog komercializacijos kelią pasirinkęs „Lietuvos paštas“ neapsiriboja tik personalo atleidinėjimu – kartu uždaromi ir fiziniai pašto skyriai, o prieš kurį laiką prasidėjęs procesas pasiekė piką.
Dėl to žmonės, ypač gyvenantys atokiau nuo regionų centrų, dažnai laiku nebegauna pensijų, užsiprenumeruotos žiniasklaidos, nebegali atlikti svarbių finansinių operacijų, nes jokios realios alternatyvos nėra prieinamos. Svarbu suprasti, kad stacionarūs pašto skyriai kaimiškose teritorijose atlieka ne tik siuntinių išsiuntimo ir atsiėmimo funkciją. Pašto skyrius tokioje vietovėje – tai daugiafunkcis centras, kuriam tenka ir svarbi socialinė vieta, kuri, kaip pasakoja žmonės, burdavo bendruomenes susitikimams, kad kartu spręstų opesnes problemas.
Pati įmonė šios situacijos nedramatizuoja ir savo veiksmus pridengia biurokratiniu teiginiu: „bendrovė turi efektyvinti savo tinklą“, bet tai menka paguoda tų mažesnių miestų ir miestelių žmonėms, kuriems paštininkas pristatydavo laiškus, pensijas, spaudos leidinius ar kitą korespondenciją.
Valstybės įmonė taip pat mėgsta burtažodžius „universalios ir mobiliosios pašto paslaugos“. Pasak jos, mobilieji laiškininkai pašto paslaugų prieinamumą sėkmingai užtikrina visiems Lietuvos gyventojams – net ir gyvenantiems atokiausiuose rajonuose. Realiai gyvenime šios paslaugos neatrodo nei mobiliai, nei universaliai. Dažnu atveju, jos tiesiog neveikia. Ne viena dešimtis istorijų žiniasklaidoje ar žmonių asmeniniai kreipimaisi tą gali tik patvirtinti.
„Lietuvos pašto“ gana beatodairiškai taikomos priemonės neigiamai veikia ir spausdintos žiniasklaidos prieinamumą. Nors įmonė kol kas paskelbė apie korespondencijos siuntimo pabrangimą penktadaliu, tačiau nerimą labiausiai kelia diskusijos dėl spaudos leidinių prenumeratos pristatymo įkainių didinimo.
Laikraščių ir žurnalų leidėjai bei regioninės žiniasklaidos priemonių atstovai atvirai teigia, kad atsidūrė ant išnykimo ribos. Spausdintinė žiniasklaida išgyvena labai sunkius laikus, bet joje vis dar dirba daug žmonių, o jų teikiamos paslaugos regionų gyventojams yra labai svarbios. Skirtingose savivaldybėse įsikūrusios rajonų laikraščių redakcijos neslepia: vienintelis jų pragyvenimo šaltinis – tai jų leidinių prenumerata, kuri vis dar populiari regionuose. Bet jeigu bus padidinta pristatymo kaina, redakcijos mato vienintelę likusią išeitį – užsidaryti. Tikrai sunku suprasti, kodėl dešiniųjų valdžios atstovai šioje situacijoje negeba padaryti teisingų sprendimų žiniasklaidos politikos klausimais. Netgi susidaro įspūdis, jog norima susidoroti su šia žiniasklaidos rūšimi.
Visgi kitų metų pristatymo kaina dar nėra galutinai patvirtinta, dar vyksta diskusijos. Todėl lieka tikėtis, kad supratimas ir sveikas protas nors šioje situacijoje paims viršų.
Suprantama, jog pagrįstas kritikos strėles nutaikyti vien tik į „Lietuvos pašto“ vadovybę nebūtų teisinga. Abejonių kelia ir pašto veiklą prižiūrinti Susisiekimo ministerija, ir Vyriausybė. Naivu manyti, jog dviprasmiškus sprendimus regionų atžvilgiu priimanti įmonė tai darytų be Vyriausybės užnugario ir paramos. Teisingiausia teigti, kad strateginius tikslus formuoja Vyriausybė, o įmonė juos tiesiog vykdo. Faktas, jog valdžia, norėdama užtikrinti periodinių leidinių pristatymą kaimo ir retai bei vidutiniškai apgyvendintų vietovių prenumeratoriams, „Lietuvos paštui“ privalo kompensuoti kaštus, patiriamus teikiant šią paslaugą. Tai iki galo nedaroma. Nuostolių kompensavimo mechanizmas deramai neveikia, bet Vyriausybė nerodo jokio didelio noro ką nors taisyti.
Be jokios abejonės, tokie Vyriausybės veikimo principai neatleidžia „Lietuvos pašto“ nuo atskaitomybės bei atsakomybės, nesuteikia pagrindo su Lietuvos gyventojais bendrauti iš galios pozicijos, visiškai neatsižvelgiant į jų teisėtus lūkesčius. Labai vengiu populizmu paremtų pasisakymų, nes žinau, kad jie problemų neišspręs, bet „Lietuvos pašto“ vadovų elgesys irgi kelia klausimų. Besidžiaugdami, kad, atleidus laiškininkus, bendrovė sutaupys 4,8 mln. eurų, vadovaujantys bendrovės asmenys nesibodi sau išsimokėti itin didelių algų, kurios patenka į aukščiausių darbo užmokesčių Lietuvoje dešimtuką. Patys galime spręsti, kiek tai teisinga.
Tuo metu pati įmonė elgiasi panašiai kaip jau klasika tapusio šventinio filmo personažas Grinčas, kuris nekenčia Kalėdų ir nusprendžia jas pavogti. Taip, kaip minėtas personažas, taip ir „Lietuvos paštas“ yra pasiryžęs sugadinti žiemos švenčių nuotaiką ir pavogti Kalėdas iš atleidinėjamų laiškininkų, spaudos leidėjų ir mūsų valstybės gyventojų, kuriems tradicinės paslaugos mažinamos ir branginamos ir panašu, jog artimiausiu metu taps iš viso neprieinamos.
Eugenijus SABUTIS
LR Seimo narys
Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro menininkams svarbi šeima ir bendrystė. „Žmogiškos laimės ir stiprios sveikatos. Jei būsite sveiki – viskas pavyks, pildysis visos svajonės“,- sako solistas Mindaugas Rojus. To visiems ir linkime artėjančių švenčių proga.
Paskaitę straipsnį sužinosite kaip šventėms ruošiasi teatro kūrėjai: kokius patiekalus gamina bei ypatingus ingredientus jiems pagardinti naudoja ir ką labiausiai vertina laukdami šv. Kalėdų.
Solistas Mindaugas Rojus ir muzikinio teatro orkestre smuiku grojanti Kamilė Rojė
Iki švenčių vyksta labai intensyvus darbas, bet Kalėdas visada švenčiame tiek su šeima, tiek su giminaičiais. Kaip gi kitaip!
Dukrai Lėjai stengiamės parodyti senovės lietuvių tradicijas - kiek tik patys jų žinome ir kiek jų laikosi mūsų šeimos (pvz. šienas po Kūčių stalo staltiese). Atsiminimai ir pagarba išėjusiems taip pat labai svarbūs.
Mindaugo firminis Kūčių vakaro patiekalas – „silkė pataluose“: viską darau tradiciškai, kartais sumaišau koks sluoksnis po kurio turi eiti, bet skonio tai negadina. Šis patiekalas tampa išskirtinis, jei jį pagardinu granato sėklomis. Svarbu negailėti majonezo! Kuo riebiau – tuo geriau. Gaila tik, kad po švenčių ima gąsdinti svarstyklės, tada tenka prisiminti pasninką (juokiasi)...
Artėjančių švenčių proga visiems linkime kuo daugiau žmogiškos laimės ir stiprios sveikatos. Jei būsite sveiki – viskas pavyks, pildysis visos svajonės. Kas bus – kas nebus, bet žemaitis nepražus! Labai tinka ir visai Lietuvai!
Solistas Šarūnas Šapalas
Šventes švenčiame pas tėtę Merkinėje, suvažiuojame kartu su broliais ir jų šeimomis. Visų vaikai dar to amžiaus, kad laukia Kalėdų senelio, tai tenka improvizuoti: atitinkamai apsirengti ir pastorinus balsą jį vaidinti. Per Kūčias stengiamės laikytis tradicijų ir visada ant stalo turėti dvylika patiekalų. Po vakarienės – tradicinės dovanėlės. Per Kalėdas visi einame pas močiutę, kuri irgi gyvena Merkinėje, ten visada pilnas stalas gardžiausių vaišių. Visiems gražių ir šiltų ateinančių švenčių!
Teatro vyriausiasis chormeisteris Vladimiras Konstantinovas ir režisierė Karina Novikova
Kalėdas paprastai švenčiame - namuose. Susirenka Vladimiro vaikai, giminaičiai, o kartais - su jais pasimatome vėliau. Užsuka ir draugai. Mums patinka, kai namuose daug žmonių, bet tuo pačiu nieko nesinori įpareigoti. Patiekalų dažniausiai iš entuziazmo Karina paruošia per daug. Vienas jų - Karinos močiutės Žanetos burokėlių salotos - burokėliai, česnakai, džiovintos slyvos ir graikiniai riešutai. O kitas, kiek egzotiškesnis - bulvių koše įdarytas ir užkeptas žąsies kaklas. Tad visi sočiai prikirtę dažniausiai klausomės patefono ir garsiai apie ką nors diskutuojame, nes gyvai susitikti yra ypatingas malonumas.
Solistas Šarūnas Juškevičius
Negalėčiau pasakyti, kad Šv. Kalėdos ar Naujieji Metai mano šeimoje švenčiami kaip nors ypatingai, originaliai. Visada svarbiausias akcentas būdavo, o ir išlieka - pabūti kartu su brangiausiais žmonėmis. Žinoma, ir skaniai pasivaišinti. O tą padaryti mano žmona Virginija visada mokėjo. Ir tai nebūdavo kokie nors ypatingi patiekalai. Tiesiog viskas pagaminta su meile, todėl ir skanu. Kol buvo gyvi mano ir Virginijos tėveliai, stengdavomės per šventes juos aplankyti. Pas vienus per Kūčias, pas kitus - Kalėdų dieną. Arba pasikviesti į svečius. Kai jų netekome, iniciatyvą perėmė mūsų užaugę vaikai - sūnus Povilas ir dukra Agnė. Dabar dažniausiai renkamės jų namuose ir džiaugiamės, kad visi gyvename viename mieste ir galime be problemų „susibėgti“.
Naujieji Metai dėl mano darbo specifikos dažnai būdavo švenčiami neįprastai. Daugelį metų teatre Naujųjų išvakarėse vykdavo koncertai, kartais ir po du. Visada būdavau užimtas ir kaip solistas, ir kaip koncerto vedėjas. Namo parsirasdavau vos ne paskutinėmis Senųjų minutėmis. O dažnokai ir visai naktį, nes po koncerto ar spektaklio teatre, dar laukdavo privatūs renginiai, už kuriuos gerai mokėdavo. Todėl kartais tekdavo kelti šampano taurę vidurnaktį ir su visai nepažįstamais žmonėmis.
Nežinau ką palinkėti artėjančių švenčių proga, be įprastinių - džiaugsmo ir meilės. Man labiausiai norisi taikos ir dvasinės ramybės. Ir kad sveikatos šaltinėlis vis sroventų, neišdžiūtų. To visiems ir linkiu!
Solistė Loreta Ramelienė ir choro artistas Arūnas Ramelis
Kalėdos - pati gražiausia ir laukiamiausia mūsų šeimos šventė, nes tai metas, kai namuose po studijų ar darbų susirenka visa šeima: iš sostinės grįžta vaikai, visada kartu praleidžiame Kūčių vakarą, o Kalėdų ryte kaip vaikystėje visi einame ieškoti dovanų nuo Kalėdų senelio, po to visa šeima keliaujame į šv.Mišias prisipildyti dvasinio džiaugsmo, galiausiai - šventinė puota. Visgi, pati didžiausia laimė – tiesiog šeimai būti kartu.
Ant šventinio mūsų stalo visada rasite patiekalų su mūsų pačių surinktais grybais, nes labai mėgstame grybauti. Kartais iš jų gimsta šaltas patiekalas, o kartais – karštas. Ant Kūčių stalo vyrauja žemaitiški tradiciniai patiekalai: kanapės, cibulynė, tačiau kai nuvažiuojame į vyro giminę – mėgaujamės aukštaičių tradiciniais senoviniais valgiais, kaip pvz. avižų kisieliumi, kuris žemaičiams neįprastas. Šeimos jaunimas viską mielai ragauja – jie pratinami sekti tradicijas nuo mažens. Kalėdų stalas neįsivaizduojamas be tradicinio aguonų pyrago, o Kalėdų pietūs - be ypatingo šeimos kepto kumpio, kurį kepame tik namuose.
Visus patiekalus gaminame tik namuose: į procesą mielai įsijungia vyras, o jei tik grįžta anksčiau – ir vaikai.
Švenčių proga linkime, kad gimstančio kūdikėlio Jėzaus džiaugsmas ir ramybė aplankytų visų širdis, kad įsivyrautų meilė, supratingumas, ramybė. Ir kad visi turėtume viltį bei didžiulį troškimą, kad kuo greičiau baigtųsi karai ir nebežūtų nekalti žmonės.
Koncertmeisteris Carmelo Giuseppe Longo ir altų grupės koncertmeisterio pavaduotoja, edukacijos koordinatorė Monika Longo
Laikas prieš šventes muzikantams labai įtemptas ir sudėtingas, todėl po darbų maratono labai džiaugiamės bendryste, buvimu namie ir nieko neveikimu. Tai mums didžiausia šventė!
Maisto gaminimas prieš šventes - mums lyg atpalaiduojantis ritualas, kai nereikia niekur skubėti ir galime pusę dienos kepti čeburekus, teisingiau labai į juos panašų itališką patiekalą Pidoni messinesi. Tai siciliečių (dar tiksliau Mesinos) patiekalas. Ir iš tiesų pažvelgus atrodo kaip čeburekas, bet tešlos sudėtis kiek kitokia, o mėsos jame nė kvapo. Į mūsų šeimą šis patiekalas atkeliavo pirmojo karantino metu, kai šventes turėjome sutikti namuose vieni. Sudėtingiausia turbūt minkyti ir kočioti tešlą. Bet tai privalomas veiksmas, nes kuo labiau išminkai ir ploniau iškočioji, tuo tešla tampa traškesnė ir skanesnė. Šis vegetariškas patiekalas puikiai tinka Kūčioms. Beje, ir patys italai juos ruošia švenčių metu, o kai kada ir per Kūčias. Nepamirštame ir mūsų tradicinių, lietuviškų patiekalų.
To visiems ir linkime: skirti laiko vienas kitam, neskubant pasišnekučiuoti, išklausyti, apsikabinti... Tiesiog būti ir džiaugtis!
KVMT inform.
„Balti malūnai mala laiką“, – kadaise užrašė lietuvių poetas Henrikas Radauskas. Jau laikas tyliai šventai nakčiai,
kurioje tiek daug paslapties. Žiemos saulėgrįža: trumputis stabtelėjimas ir didžioji tamsa pamažu ims tirpti.
Laiko malūnai įsuks naują pradžią...
O kol kas tebūna šiltas ir jaukus vakaras, kuriame prie stalo tilps ir naujai užgimę, ir tie, kurie Anapus. Visi saviškiai.
Tebus pamiršti prieškalėdiniai rūpesčiai, naujų valgių receptai,
dovanos, prekybos centrų akcijos ir beprotiškos vilionės „pirk arba mirk“...
Tegul mums visiems tylus ir ramybe persunktas būna šventas Kūčių vakaras su žvakės liepsnele, toks kaip poeto M. Martinaičio užrašytas:
Sugalvok man vakarą su žiburiu,
mintį sugalvok tu mano sielai –
vieną kartą toks gyvenimas atėjo,
kad man žodžių nebėra kalbėti.
Rima PETRAITIENĖ
Rimos ŽYGIENĖS nuotr.
Baigiasi dar vieni rekordinio rajono biudžeto metai: per 2023-iuosius Šilalės savivaldybės biudžetas išaugo nuo 39 mln. eurų iki beveik 44,2 mln. Nežiūrint tokio padidėjimo, maždaug prieš savaitę dar buvo teigiama, kad pinigų biudžetininkų algoms gruodį neužteks, geriausiu atveju bus mokami tik avansai. Tačiau dabar aiškėja, kad lėšų yra ir šventinėms išmokoms, o artėjantys Drakono metai nebus labai blogi...
Daiva BARTKIENĖ
Angelė BARTAŠEVIČIENĖ
Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 97