Būtų galima juokauti, jeigu nereikėtų iš apmaudo keikti kelininkų. Regis, šįkart kelio remonto darbai nuplaukė kartu su pirmu žiemos sniegu. Tad akivaizdu, kad žmonės piktinasi ne be pagrindo – dardant neva sutvarkytu keliu, automobilio dienos suskaičiuotos.
Žydrūnė MILAŠĖ
Gyventojų nuotr.
Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 1
Metų sandūra įprastai pažymima triukšmingai – gausiais fejerverkais, dar gausesnėmis vaišėmis, kurios kai kada baigiasi ir ne taip linksmai, kaip tikėtasi. Specialiųjų tarnybų atstovai sako, jog praėjusių metų palydėtuvės ir šių metų sutiktuvės Šilalės rajone praėjo sąlyginai ramiai.
Žydrūnė MILAŠĖ
Algimanto AMBROZOS nuotr.
Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 1
Nuo sausio keičiasi minimali mėnesio alga (MMA), dėl to didėja ir kai kurių su ja susijusių įmokų dydžiai. „Sodra“ primena, kad nuo sausio 1 d. dalis šalies gyventojų turi mokėti didesnes privalomojo sveikatos draudimo (PSD) ir valstybinio socialinio draudimo (VSD) įmokas.
„Šilalės artojo“ inform.
Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 1
Baigiantis 2023-iesiems, Šilalės savivaldybės taryba priėmė bene 10 mln. eurų vertės sprendimą – nutarta statyti Šilalėje dar vieną socialinių būstų daugiabutį (Kovo 11-osios gatvėje, kur iki šiol buvo miestiečių daržai) bei rekonstruoti Bijotų mokyklos pastatą į senelių globos namus. Nors ir balsavo už tokį sprendimą, politikai nuogąstauja, kad užmojis vienu metu įgyvendinti du brangius projektus gali tapti per didele našta mokesčių mokėtojams.
Daiva BARTKIENĖ
Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 1
Mums, mažos valstybės gyventojams, Aliaska atrodė milžiniška – beveik 27 kartus didesnė už Lietuvą! Ir tuo pačiu tokia maža – gyventojų keturiskart mažiau nei Lietuvoje. Visą kelionę Aliaska stebino savo dydžiais įvairiausiom prasmėm, kurių mums kartais gal ir neverta stengtis suprasti.
Ledynai tirpsta
Sevardo apylinkės pirmiausia vilioja savo nacionaliniu fiordų parku, ledynais. Vienas jų – Išėjimo ledynas (Exit glacier). Taip jis vadinamas todėl, jog kadaise padėjo tyrinėtojams, keliavusiems po Hardingo ledyną, ištrūkti iš ledyno ir kalnų spąstų. Tai buvo tikrąja šio žodžio prasme išėjimas. Gal tuomet ir gimė legenda apie juodąjį keliautoją, vis dar tebeklaidžiojantį ledynuose. Sako, jis ir dabar dažnai išnyra iš tamsos pasiklausti kelio. Ir vargas tam, kurį juodasis keliautojas užkalbina...
Kelionę į Išėjimo ledyną pradėjome nuo nacionalinio parko administracijos pastato, kur nei ledais, nei šalčiu nė iš tolo nedvelkė. Neilgai trukus priėjome žymą „1917“. Gidė paaiškino, kad taip pažymėta vieta, iki kurios tais metais buvo ledynas. Ilgokai paėję, radome ki-tą – „1942“. Supratome, jog tokiu atstumu per tą laikotarpį ledynas „susitraukė“. Paskui aptikome dar keletą žymų, tarp kurių atstumai buvo gana dideli. Paskutinioji – „2010“, nuo jos jau matėme ledyno liežuvį, kuris buvo gal už kilometro. O juk dar tik kiek daugiau nei dešimt metų praėjo.
Dar liūdniau pasidarė, kai atoslūgio metą jūros pakrantėje pamatėme tysantį didžiulį banginį. Prie jo plušėjo aplinkosaugininkai, veterinarai – svėrė, kiek kilogramų plastiko pražudė šį milžiną. Sakė, jog tokie reginiai čia yra gana dažni.
Ankoridžas
Didžiausias Aliaskos miestas yra Ankoridžas, įsikūręs prie Aliaskos įlankos Kuko užutekio. Šiame mieste gyvena apie pusę visos valstijos gyventojų. Tai vienintelė vieta Aliaskoje, kur imi suprasti, kad tikrai esi Amerikoje. Čia jau yra bene visi amerikietiško gyvenimo elementai, tokie kaip meno galerijos, prašmatnūs restoranai bei prekybos cent-rai. Gatvės – tiesios it stygos, tvarkingai kvadratėliais suskirstytos, nėra jokių posūkių. Bepigu buvo XX a. miestus planuoti, kai jau žinojo, kas yra automobilis. Sako, į Ankoridžą pirmiau atvažiavo automobilis, o tik paskui iš jo išlipo žmogus. Ir, žinoma, pastatai- „stiklainiai“. Bet ir čia šalia urbanizuotų teritorijų dažnai gali pamatyti miesto parkuose laisvai besiganančių briedžių bei kitų laukinių gyvūnų. Sako, prieš porą metų juodasis lokys buvo užsukęs net į šio miesto pašto skyrių. Įėjo pro praviras duris, užsiropštė ant konvejerio juostos. Išsigandusiems darbuotojams teko kvietis pareigūnus...
Pažintį su Ankoridžu pradėjome nuo muziejaus, priklausančio Rasmusono centrui. Tai milžiniškas stiklinis pastatas, kuriame telpa ir istorija, ir šiandiena, taip pat yra planetariumas. Ypač sudomino antrajame aukšte įsikūrusi laboratorija, kurioje galima pačiam atlikti, patirti įvairiausius šiandienos mokslo pasiekimus. Tai kažkas labai panašaus į Koperniko mokslo atradimų centrą Varšuvoje ar Anna centrą Tartu, kur pats gali išbandyti laisvą kritimą, važiuoti dviračiu lynu, pagulėti vinių lovoje ir t. t.
Priešais muziejų – puikus parkas, pievelė, kurioje gali tiesiog išsitiesti, jei tik oras leidžia. Aliaskoje gaudoma kiekviena saulėta minutė ir visi jas išnaudoja be jokių „nepatogu“. Kultūros paveldo centre pristatomas 11 genčių paveldas. Įrengti kaimeliai, suteikiama galimybė pasimėgauti jų šokiais bei dainomis. Tačiau, pasak gido, tai jau yra „gryna komercija“.
Įspūdingas Tony Knowles pakrantės takas, saugantis 1964 m. žemės drebėjimo atminimą. Palei taką įrengti stendai pasakoja, ką teko išgyventi čionykščiams žmonėms ir kokia rūsti būna gamta, kai supyksta.
Nuostabus Chugacho valstybinis parkas, kuriame gausu įvairiausių lankytinų objektų, tarp kurių yra ir Portage ledynas. Chugacho parko aukštumą galima matyti iš bet kurio miesto taško. Tūkstančiai akrų sniego dykumos tiesiog ranka pasiekiamos. Ankoridže daug militaristinių simbolių. Jie skirti įvairiuose karuose, taikos palaikymo misijose žuvusiems kariams atminti.
Nuvežė mus ir prie vadinamųjų žuvų kopėčių, Ship Creek. Visą kelią vairuotojas aiškino apie didelį Aliaskos indėlį į lašišų populiacijos išsaugojimą, bet galop paaiškėjo, kad jos auginamos pramoninei prekybai.
Blogai būti per sočiam
Ankoridžas visu gražumu atsivėrė savo storuliais. Susidarė įspūdis, jog šioje šalyje daroma viskas, kad tik žmogus kuo daugiau visko vartotų, valgytų. Štai einame gatve, o priešais atlinguoja vos ne visą šaligatvio plotį užimantis vyriškis, valgydamas ledus. Dar nebuvau mačiusi tokio dydžio ledų porcijos – gal kokio litro... Parduotuvėse maisto produktų pakuotės didžiulės, mažos bandelės ar sūrio gabalėlio nenusipirksi. O kai dėl sustreikavusių skrandžių nusprendėme nusipirkti coca colos, sužinojome, kad skardinėse jos nėra – pirk didelę pakuotę.
Dar viena įspūdinga patirtis su jų rūbų dydžiais. Bendrakeleivės pasakė, jog priešais viešbutį esančioje parduotuvėje vyksta labai gerų Aliaskos striukių išpardavimas, nuolaidos net 70 proc. Nors kelionėse apsieinu be pirkinių, visgi susigundžiau. Nuolaidos išties stulbinančios, bet jų dydžiai – dar labiau. Šiaip vilkiu M dydžio rūbus, bet ten S striukę apsisukau aplink save keletą kartų. Pasirodo, čia žmonės, kad nereikėtų krimstis dėl savo svorio bei matmenų, ne valgyti mažiau pradėjo, o drabužių standartus pakeitė...
Kaip mes pirkome alaus
Paskutinį vakarą Aliaskoje nusprendėme nusipirkti po skardinę alaus. Tuomet paaiškėjo, kad alus, kaip ir bet koks kitas alkoholis, parduodamas tik specializuotose parduotuvėse. Jos yra toli nuo maisto parduotuvių, jų tinklas labai retas. Visgi nutarėme, kad alaus mums reikia, ir išėjome ieškoti. Keletą kartų pasiklaususios kelio, parduotuvę radome. Ir kaip nustebome, kai dar prieš įeinant į vidų apsaugos darbuotojas paprašė pasų. Pamatęs, kad jie užsienietiški, nusišypsojęs iškart įleido. Ėmėme stebėti, kaip elgiamasi su vietiniais. Matom, jų pasus pasklaido. Pasirodo, jei pilietis kreivodamas įkliūva policijai, jei kažko girtas prisidirba viešoje vietoje, jam į pasą įdedamas spaudas. Ir tuomet jau į jokią alkoholio parduotuvę nebeįleis. Dar matėme keliose vietose iškabintus šūkius: „Girtuokliai – didžiausia Aliaskos gėda“.
Šunų kinkinių varžybos
Ankoridžas yra ta vieta, iš kur startuoja Aliaskos šunų kinkinių varžybos, kurių finišas yra Nome. Ši pramoga atsirado iš didelio reikalo: baisiai šaltą žiemą beveik visi Nomo gyventojai susirgo karštine. Dėl sniego ir užšalusio vandenyno susisiekti su likusiu pasauliu buvo neįmanoma, tad nutarta vaistus gabenti šunų kinkiniu. Taip nuo mirties buvo išgelbėti keli tūkstančiai žmonių.
Šunų kinkinių lenktynės Aliaskoje yra antroji šios valstijos „religija“ ir jų nepamačius, sako, negali girtis, jog buvai Aliaskoje. Nome, miestelyje prie Beringo sąsiaurio, daug šalčiau negu Ankoridže, ūžauja piktas šiaurės vėjas, nykus akmenuotas peizažas be jokio medelio. Nors birželį tundra žydi ir tai yra žavu. Gyvenvietės centre stovi stulpas su rodyklėmis, ant kurių užrašyti miestų pavadinimai ir atstumai iki jų. Vienoje jų – „Siberia 164“.
Šunų kinkinių trasa driekiasi palei Detali nacionalinį parką, įsikūrusį tarp dviejų kalnų masyvų, kurio neaplankius vėlgi kažko trūktų.
Aliaska kol kas yra viena iš pačių įspūdingiausių kada nors mano aplankytų šalių.
Nijolė PETROŠIŪTĖ
AUTORĖS nuotr.
Jaunesnio amžiaus žmonės neretai įvardijami tarp propagandai mažiau atsparių socialinių grupių. Tokį vertinimą lemia keli aspektai: viena vertus, jaunimas puikiai orientuojasi naujose informacinėse technologijose – medijų pasaulis yra ta erdvė, kurioje jis jaučiasi geriausiai. Kita vertus, dėl nepakankamos gyvenimiškos patirties bei dar neišlavinto kritinio mąstymo atsparumas informaciniam poveikiui yra daug menkesnis. Ir propagandos skleidėjai tai puikiausiai supranta.
Pseudoistorijos vadovėlis
Tačiau šiame straipsnyje analizuosime ne tą pavojų, kurį Kremliaus propaganda kelia Lietuvos jaunimui, bet tai, kaip Rusijos valdantysis režimas bando paveikti ir transformuoti jaunuosius rusus. Mūsų regionui tai irgi yra itin aktuali tema, nes, viena vertus, leidžia atskleisti tam tikrus specifinius Kremliaus propagandos
mechanizmus, kita vertus – atkreipia dėmesį į globalesnę problemą, susijusią su tuo, jog toksiškame Kremliaus propagandos naratyvų burbule augantys žmonės bus linkę visą gyvenimą kartoti tam tikras į jų sąmonę įdiegtas „tiesas“. Putino politinis režimas nėra amžinas, tačiau jo poveikis Rusijos visuomenei gali būti ištęstas būtent per atitinkamą vaikų „auklėjimą“ – apdorojimą.
Ideologijos įtaka istorinių naratyvų pateikimui nėra Rusijos atradimas. Galima sakyti, jog tam tikras „nacionalinio naratyvo“ poveikis istorijos moksluose gali būti aptiktas bet kurioje valstybėje. Skirtingas tų pačių įvykių interpretavimas, priklausomai nuo požiūrio taško, yra normalus reiškinys. Kita vertus, problemos prasideda ten, kur vyksta visiškas ideologinis istorijos perinterpretavimas ar net jos falsifikavimas. Įdomu, kad Kremliaus propaganda mėgsta kaltinti istorijos perrašymu kitas valstybes, bet iš esmės aktyviai užsiima tuo pati.
Istoriniai įvykiai iš esmės visada buvo Kremliaus propagandos dėmesio centre. Ypatingą dėmesį ji skyrė XX amžiaus istorijai. Pavyzdžiui, vadinamasis Didysis Tėvynės karas (1941–1945) yra aiškiai pastebima Kremliaus propagandos pasakojimų tema. Šiame kontekste svarbu paminėti, jog nuo praėjusios rugsėjo 1 d. Rusijos mokyklų vyresnių klasių mokiniai mokosi iš naujo istorijos vadovėlio. Nors rusiški vadovėliai ir anksčiau pasižymėdavo tam tikromis ypatybėmis (pvz., menkino Stalino valdymo laikotarpio represijų reikšmę bei akcentavo šio diktatoriaus „vadybinius gebėjimus“), dabartinis vadovėlis žengė dar toliau. Itin kritiškai ši nauja mokymo priemonė buvo įvertinta Rusijos istorikų bendruomenėje, kuri irgi nuolat susiduria su ideologiniu spaudimu. Čia galima pacituoti mokslininkės Irinos Karacubos vertinimą, kurį vienoje iš savo publikacijų pateikia radijas „Svoboda“: „Čia abu žodžius – ir vadovėlis, ir istorijos – reikia dėti į kabutes. Išmokyti ko nors naudojant šį „vadovėlį“ neįmanoma. Jis ne tam buvo parašytas. Tai yra tiesiog dviejų tomų agitacinė medžiaga“...
Verta paminėti, jog vienas iš šio vadovėlio autorių yra Rusijos prezidento patarėjas Vladimiras Medinskis. Savo laiku jis ėjo ir kultūros ministro pareigas. Nors V. Medinskis nėra istorikas pagal išsilavinimą, jis kadaise išgarsėjo keliomis pseudoistorinėmis knygomis, kurios tiesiogiai koreliavo su Kremliaus propagandos naratyvais. Pažymima, kad ir naujas „istorijos vadovėlis“, kuris yra privalomas visose Rusijos mokyklose, iš esmės yra propagandinių štampų rinkinys, paaiškinantis Rusijos istoriją (įskaitant naujausius įvykius – Krymo užgrobimą bei vėliau Maskvos pradėtą atvirą karą prieš Ukrainą) taip, kaip patogu valdančiajam režimui.
Ideologijos diegimas
Aktyvų „darbą su jaunimu“ Kremlius vykdo ir Ukrainos okupuotose teritorijose. Rusų liberalaus leidinio „Verstka“ žurnalistinis tyrimas atskleidė, kaip veikia ši sistema. Ideologinio jaunimo apdorojimo veiksmai įgyvendinami ne tik vadinamose „liaudies respublikose“, bet plečiami ir į naujai užgrobtas Ukrainos Zaporižios bei Chersono apskričių dalis.
Pažymima, kad už ideologinę ir propagandinę veiklą, nukreiptą į jaunimą, okupuotose teritorijose yra atsakinga Rusijos Federalinė jaunimo reikalų agentūra. Žurnalistinis tyrimas atskleidė, jog į šią veiklą aktyviai įsijungia ir įvairios nevyriausybinės pro-Kremlinės organizacijos, tokios kaip „Pergalės savanoriai“, „Jaunoji armija“ bei pan.
Okupuotose teritorijose įgyvendinama atitinkama kelių krypčių strategija. Viena vertus, jaunimą bandoma įtraukti į įvairias ideologines veiklas. Tam organizuojamos vasaros stovyklos, jaunimo festivaliai, specialios paskaitos bei užsiėmimai. Kita vertus, platinami ir specialūs ideologizuoti produktai. Kaip pavyzdį galima paminėti komiksą (grafinių novelių rinkinį) vaikams „Žinios apie Specialiosios karinės operacijos didvyrius“. Minėtame leidinyje ne tik pozityviai vaizduojami Rusijos tiek hibridinio, tiek atviro karo prieš Ukrainą veikėjai, bet ir atkartojama nemažai propagandinių štampų.
Bažnyčia neatsilieka
Būtina paminėti, kad į ideologinį darbą su jaunimu Rusijoje aktyviai yra įsijungusi ir rusų stačiatikių bažnyčia. Tai neturėtų kelti nuostabos – ji jau pademonstravo savo ištikimybę Kremliui, o ne krikščioniškoms vertybinėms nuostatoms. Bažnyčia faktiškai palaiko dabartinį Rusijos karą prieš Ukrainą. Ji, kaip buvo ir Rusijos imperijos laikais, yra virtusi vienu iš politinio režimo ramsčiu.
Iliustruoti anksčiau pateiktus teiginius galima tokiu pavyzdžiu: leidinys „The Moscow Times“ neseniai atkreipė dėmesį į knygą vaikams, kurią išleido rusų stačiatikių bažnyčia. Knygos pavadinimas „Gyventi – Tėvynei tarnauti“, o iš esmės tai yra posakių, patarlių, citatų iš Biblijos ir kitų panašaus pobūdžio tekstų rinkinys. Pažymima, jog knygoje minėtais tekstais iš esmės yra manipuliuojama – vaikai mokomi paklusti valdžiai, o karas pateikiamas kaip „Dievui mielas“ reikalas (ru. „богоугодное дело“).
Totalitarizmo požymiai?
Galima diskutuoti, ar svarbu kreipti dėmesį į tai, ką Rusija daro su savo visuomene ir ar iš tikrųjų reikia aptarinėti, kokią vieną ar kitą knygą vaikams išleido rusų stačiatikių bažnyčia. Kita vertus, galima pakartoti argumentus, kurie jau buvo pateikti šio straipsnio pradžioje – visi minėti veiksmai formuoja Rusijos ateities visuomenę. Tai reiškia, jog net pasikeitus politiniam režimui, minėtoje šalyje dabartiniai propagandiniai pasakojimai gali dar ilgai gyvuoti masinėje visuomenės sąmonėje.
Tendencijos Rusijoje leidžia kalbėti apie tai, kad dabartinis autoritarinis režimas toliau juda radikalizacijos ir galimai totalitarizmo link. Į tokius vertinimus, žinoma, visada reikia žiūrėti gana atsargiai, bet jau dabar pastebima, kad totalitarinių valstybių pavyzdžiu Rusija bando kišti propagandos naratyvus į visas gyvenimo sferas. Ypač pavojingas gali būti poveikis jaunesnio mokyklinio amžiaus vaikams. Akcentuojama, jog moksliniai tyrimai, nagrinėjantys nacių Vokietijos visuomenę ir vėlesnę jos transformaciją per denacifikaciją pokariu, parodė, kad ideologiniai štampai, įdiegti 5–7 metų vaikams, lieka visam gyvenimui. Šiandien tai (gal ir paradoksalu) itin pavojinga pirmiausia pačiai Rusijos visuomenei, kuri yra beviltiškai įstrigusi Kremliaus propagandos naratyvų burbule.
Viktor DENISENKO
Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijos docentas
Tai yra lėtinė progresuojanti galvos smegenų liga, kurios metu plonėja nervų skaidulos, nyksta jų jungtys ir pačios nervinės ląstelės (vyksta neurodegeneracija), galvos smegenyse kaupiasi specifiniai baltymai (amiloidas, proteinas Tau), sutrinka normalūs biocheminiai informacijos perdavimo procesai. Tai dažniausiai senyvo amžiaus žmonių liga. Ją pirmasis 1907 m. aprašė vokiečių gydytojas Aloizas Alzheimeris, kurio vardu liga ir pavadinta. Pasaulyje ja serga daugiau nei 30 mln. žmonių.
Gintautas MACEVIČIUS,
gydytojas neurologas
Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 1
Artėjant 2023 /2024 metų virsmui netekome Šilalės garbės piliečio A. Kentros. Jo pavardę, manau, žino beveik visi šilališkiai (išskyrus gal politika ar šalies įvykiais dar nesidominčius vaikus). Gerai žino jį ir visa Lietuva – aktyvų pastarųjų 35 metų Lietuvos tapsmo laisva šalimi įvykių dalyvį ir tų įvykių registratorių (dėl to dažnai jis įvardijamas Lietuvos metraštininku). Apie jį daug rašyta, pasakota ar jo paties pristatyta žiniasklaidoje. Dar daugiau bus parašyta po šios netekties (žinau, greitai pasirodys ir Algirdo Aušros knyga „Albinas Kentra“). Tad šiame glaustame In memoriam noriu pristatyti kelis faktus iš mūsų netarpiško bendravimo 1970–2023 m., kadangi darbavomės gimininguose Vilniaus universiteto (VU) fakultetuose (iki 1968 m. buvo netgi bendras Istorijos-Filologijos fakultetas), nemažai bendravome nuo 1970-jų metų, buvome vos ne to paties kaimo išeiviai (pastaba rašinio gale), Albino broliai ir mano mamos du broliai partizanavo tos pačios Kęstučio apygardos padaliniuose, o atsitiktinumo dėka esame dar ir bendravardžiai. Tad rašau ne dėl to, kad noriu, progai pasitaikius, pasinaudoti galimybe pasipuikuoti (kaip ne retai būna), o todėl, kad netekome ne tik visai Lietuvai, Šilalei, aplinkinių Kentrų sodybai kaimų (Derkintų, Nevočių, Leviškių ir Gūbrių) sodiečiams ir, žinoma, asmeniškai šių eilučių autoriui svarbaus žmogaus. Dar vasarą aplankiau Kentrų sodybą ir apžvelgęs ją liūdesingai pagalvojau – Albino sveikata jau ne ta (pastarąjį pusmetį su juo neteko bendrauti). Vos prieš kelis metus Universitete šauniai atšventėme Albino 90-metį. Taigi daugiau sustosiu ties Albino veikla VU (ji mažiau nušviesta, nors svarbumu nenusileidžia jo rezistencinei ir tos kovos atminties išsaugojimo veikloms).
Kiekviena giminaičio, draugo ar pažįstamo netektis yra ir asmeninė pasiliekančiojo netektis – uždaromi vartai tolesniam bendros patirties kaupimui, o sukauptoji bendra patirtis palengva išblėsta, fragmentuojasi ir lieka tik nuotrupos, kurias visiškai ištrina senatviniai pokyčiai smegenyse (kartais gana ankstyvoje senatvėje). Žinoma, lieka fiksuoti artefaktai rašytinėje ar vaizduojamojoje kultūroje, tačiau nebelieka to emocinio arba jausminio fono, kuris vieniems suspaudžia paširdžius, kitam (dažniau kitai) išspaudžia ašarą, trečią priverčia sugrįžti prie gyvenimo prasmės klausimo. Kadangi mano mokslinio domesio sritis buvo psichika (tiksliau jos, arba žmogaus sielos prigimtis), stebėdavau Albiną ir pro profesijos prizmę (nors pagal profesinę etiką tai ne visai doras užsiėmimas). Betgi esame socialinės būtybės ir turime įgimtą poreikį pažinti kitą žmogų, mėginti išskirti jo esminius asmenybės ar elgesio bruožus. Ir pradedu nuo bendriausio – gyvenimo prasmės klausimo.
Iš karto turiu pasakyti: Albinas nepriklausė aukos kultūros žmonių kategorijai, verkšlenančių kaip likimas jį ar ją nuskriaudė, kokia bloga valdžia ar aplinka, kuri netenkina jo asmeninių reikmių, moka skurdžią algą ar pensiją ir pan. Kadangi Albinas negynė disertacijos, neįgijo akademinių vardų jo, kaip ir daugelio aukštosios mokyklos darbuotojų, atlygis buvo menkas, o pensija juo labiau. Tačiau nė karto negirdėjau, kad jis tuo skųstųsi ar kam nors priekaištautų. Kadangi šeimos neturėjo, savo menkų pajamų likučių nepagailėdavo įsigyti filmavimo aparatūrai, pro įvairius trukdžius „stumti“ audiovizualinės laboratorijos Filologijos fakultete įkūrimą (vienas iš Albino didžiųjų pasiekimų). Kitas jo pasiekimas, kartais pamirštamas, Centrinių rūmų interjero pertvarkos Universiteto 400 metų jubiliejui, organizavimas. Taip, formaliai raštus pasirašinėdavo Rektorius, prorektoriai ar dekanai, bet neformalus tų reikalų „stūmikas“ buvo A. Kentra. Pavaikščiokite po VU Centrinių rūmų (ypač Filologijos fakulteto) patalpas ir garantuoju nustebsite: oho, kaip tokiu santykinai giliu sovietmečiu tais sienų piešiniais ar įrašais langų stikluose buvo galima išreikšti tautiškumo dvasią? Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, VU pradėjo masiškai lankyti užsieniečiai. Daug jų lankėsi ir dar 1973 m. įkurtoje Specialiosios psichologijos laboratorijoje, kuriai man teko vadovauti. Tarp jų (švedų, danų, suomių) dažnai atvykdavo ir Lietuvos išeivijos psichologų, socialinių darbuotojų, logopedų, neuropsichologų. Nesvarbu vienas, du ar didesnė grupė svečių – organizuodavome 1–2 valandų ekskursijas po VU Centrinių rūmų teritoriją. Geresnio ekskursijų vedlio nebuvo: Albinas visą universiteto istoriją labai gražiai susiedavo su Lietuvių tautos istorija, atskleisdavo naujosios sieninės tapybos metaforas ir paslėptus tautiškumo ženklus. O juk tos išpaišytos sienos ugdė ne tik atsitiktinius lankytojus, bet ir tūkstančius studentų dar sovietinės okupacijos paskutinįjį dešimtmetį. Kažkas visą šią Albino veiklą pavadino folkloriniu nacionalizmu. Manau, toks įvardijimas per menkas, nes tai buvo ir kultūros desovietizacijos pradžia. Taip, sienų tapyba ar vitražų darymu užsiėmė ne Albinas, o gerai žinomi menininkai. Bet jis juos parinkdavo, pamesdavo jiems idėjų, kartu aptardavo. Kmieliausko ištapytose VU knygyno lubose tarp istorinių garsenybių rasime ir Albino atvaizdą, kažką aptarinėjantį su pačiu Kmieliausku ir Mikučiu.
Gyvenimui įprasminti pakaktų ir Albino universitetinės veiklos. Tačiau jau 8-ajme dešimtmetyje Albinas pradėjo fiksuoti pirmuosius atgimimo daigus. Mudu bendrauti pradėjome 1970 m. viduryje. Aš dar vaikas iš mamos buvau girdėjęs apie Kentrų šeimos tris žuvusius partizanus, kad jie partizanavo kartu su Simonu ir Pranu (mamos broliais). Atsitiktinai išgirdęs Kentros pavardę (juolab Derkintų kaime buvau girdėjęs, kad vienas Kentrukas yra Vilniuje), nutariau susirasti ir pasikalbėti kaip žemietis su žemiečiu, dūnininks su dūnininku. Tad susiradau jį Filologijos fakultete, kaip tik tuo metu, kai labai užsidegęs Albinas kūrė vadinamąją audiovizualinę laboratoriją – pratybų vietas mokyti studentus užsienio kalbų (jis buvo anglų kalbos dėstytojas). Prisistačiau. Turiu pasakyti, jog pradžioje šiek tiek nuvylė Albino atsargumas. Iš patirties žinojau, kad šilališkis, susitikęs kitą šilališkį, neapsieis ne tik be džiaugsmo emocijų, bet neretai ir be Žemaičių aludės Vokiečių gatvėje. Taigi pirmas susitikimas šaltokas, ką kuris veikiam – jis kuria audiovizualinę, aš psichologijos laboratoriją. Albinas palydėjo mane iš Fakulteto, o lauke pasiūlė, kad pokalbiams susitiktume ne patalpose, o kuriame nors VU pastatų užkampyje (juk Centriniai rūmai turi lyg ir 13 ar 14 kiemų, su visokiomis arkomis, laiptinėmis ir kampeliais). Jis įtarė, jog daugumoje VU patalpų pridėliota vadinamųjų „blakių“. Tiesa, tų nepatalpinių pokalbių buvo nedaug. Šiltėjant politinei atmosferai pradėjome bendrauti Albino „kabinete“. Rašau šį žodį kabutėse, nes iki šiol įtariu, kad čia buvo jo ir miegamasis, ir valgomasis, ir darbo kambarys, ne visai tvarkingai prikrautas magnetofono (vėliau ir video) kasečių, knygų, aparatūros. Kartais net pagalvodavau, kaip jis tokioje ne visai tvarkingoje „krautuvėje“ suranda reikiamą daiktą. Ne kartą mano Laboratorija parėmė Albiną videokasetėmis, trumpam joje buvo įdarbinta ir Albino dukterėčia.
Iš pokalbių tame perkrautame „kabinete“ (beje, turėjusiame du įėjimus, vienas lyg ir slaptas), o po Nepriklausomybės atkūrimo jau iš retrospektyvių pokalbių, įžvelgiau dar dvi prasmingas veiklas: 1 – artinti patį Nepriklausomybės faktą ir užfiksuoti kuo daugiau to fakto realizavimo detalių); 2 – kaip nors įamžinti pokario rezistencijos dalyvių kovas.
Pirmoji prasminga veikla baigėsi didžiuliu Albino sukauptu audiovizualiniu archyvu, antroji – Miško brolių draugijos ir jos buveinės įkūrimu Vilniuje, Totorių gatvėje. 30-metis kovos už šios Draugijos būstinės realizavimą sėkminga baigtis beveik sutapo su Albino išėjimu Anapilin. Turiu ir asmeninę Albino dovaną: jo paties iniciatyva labai kokybiškai nufilmuotas 1993 m. tragiškai žuvusio mano sūnaus laidotuves. Beje, dar viena sutaptis: ateinu su kitais šilališkiais į Albino laidotuves, ogi jis pašarvotas toje pačioje Šv. Jonų bažnyčios vietoje, kur buvo pašarvotas ir mano sūnus...
Pranciškaus Gerliko tapytas paveikslas, kurio dešinėje pusėje pavaizduota Kentrų šeima (nėra tėvo, 1940 m. miręs, ir dukters Onos). Kairėje stovi kiti du Derkintų kaimo partizanai Simas ir Pranas Kromeliai
Mažiau bendravusiems ar tik iš informacijos žinantiems Albiną, gali kirbinti gilesnės gyvenimo prasmės klausimai, apie ką jau užsiminiau. Albinas lyg ir nesukūrė savo šeimos, nepaliko tiesioginių paveldėtojų, sukaupto asmeninio turto. Iš esmės sugriauta tėvų šeima, ankstyva tėvo mirtis (1940 m.), žuvę broliai, seserų tremtis, motinos slapstymasis nuo tremties, paties Albino įkalinimas ir sveikatos praradimas (visam gyvenimui liko pažeista dešinioji ranka), galimybių gabaus jaunuolio akademinei karjerai apribojimas, nuolatinis stresas lyg ir susiklosčius geresnėms gyvenimo politinėms aplinkybėms, stresas dėl vykdomų veiklų trukdžių netgi po Nepriklausomybės atkūrimo galėjo sužlugdyti žmogų kaip asmenybę. Dažnokai taip ir atsitinka, bet Albinui to nenutiko. Dar daugiau – visos šios negandos imunizavo jį, išugdė tokį dvasinį atsparumą, kurio gali pavydėti daugelis lietuvių. Atsparumas stresui ir visokioms negandoms tampa vyraujančia tema šių dienų psichologijoje. Albinas galėtų būti puikiu tokio psichologinio atsparumo pavyzdžiu psichologinės edukacijos programose. Pokalbių su juo apie VU atnaujinimą, jo kuriamos audiovizualinės laboratorijos privalumus, kovos dėl Miško brolių draugijos reikalus metu iš jo tryško kažkas panašaus į laimę – jis visas švytėdavo ir tuo dvasiniu švytėjimu uždegdavo kitus. Tai – vilties kultūros žmogaus bruožai. Vilties kultūros žmogus visada ieškos būdų šalinti trukdžius, užkertančius kelią laimėjimui. O juk žodžiai laimė, laimėti ir laimėjimas yra tos pačios šaknies. Darau prielaidą, jog Albinas iš prigimties buvo laimingas (tai rodė ir jo pilnos gyvenimiškos energijos akys), jam nereikėjo ieškoti gyvenimo prasmės – jis ja gyveno. Jeigu yra anapusinis gyvenimas, neabejoju, kad Albinas prasmingai gyvens ir ten. Jeigu tokio gyvenimo nėra, daug jo įprasmintų dalykų lieka visoms būsimoms lietuvių kartoms – jo ir jo šeimos pasipriešinimo sovietinei okupacijai istorija, audiovizualinių pratybų įrašai studentų galvose, jo organizuotų sienų tapybos ir langų vitražo vaizdai, atkovotos Miško brolių draugijos patalpos, didžiulis videoįrašų – gyvosios istorijos audiovizualinis archyvas.
Lieka ir pats Albinas-Aušra – daugybės su juo bendravusių žmonių atmintyje. Lieka jo brolių asmenvardžių įrašai atminimo lentose: Jonas-Rūtenis, Juozas-Tauras ir Leonas-Sakalas. Prie Kentrų sodybos pastatytame akmenstulpyje įamžintos ir rezistentės Kentrų moterys: partizanų motina Ona Kentrienė ir jos dukterys Ona-Rasa bei Elena-Snaigė.
2023 m. rugpjūtį daryta Kentrų namo nuotrauka
P.S. Oficialiai A. Kentros gimimo vieta nurodomas Gūbrių kaimas. Tačiau Kentrų sodyba yra keturių kaimų – Derkintų, Nevočių, Gūbrių ir Leviškių paribiuose. Derkintiškiai tas kelias paribio sodybas (taipogi ir Kentrų) priskirdavo Užlankio kaimui. Derkintus ir Gūbrius skyrė beveik 100 ha pelkėta teritorija – Lankos (dabar nusausintos). Užlankio kaimas buvo Lankų vakarinėje pusėje. Knygoje „Vlado Statkevičiaus surinkti Šilalės krašto vietovardžiai“ (2020 m.) Užlankio kaimas įrašytas kaip dalis Derkintų kaimo. Bet sovietmečiu tos kelios Užlankio sodybos atsidūrė Gūbrių kaimo sudėtyje ir tokio pavadinimo kaimo Šilalės rajono žemėlapiuose neberasite.
Šilalės kraštiečių draugijos nariai švenčiant A. Kentros 90 metų jubiliejų
Akmenstulpis Kentrų šeimos moterų (motinos Onos, bei dukterų Onos ir Elenos) atminimui įamžinti
Albinas BAGDONAS
AUTORIAUS archyvo nuotr.
Karas Ukrainoje paskatino pradėti civilinės saugos atgimimą, nes ilgą laiką ši sritis buvo neprioritetinė, o civilinės saugos specialistų savivaldybėse darbas – labiau formalumas. Prasidėjus karui, visuomenei kilo klausimų, kur yra slėptuvės, ką reikėtų daryti, kilus neramumams mūsų šalyje bei pan. Tad nenuostabu, kad ir didžioji dalis šilališkių net nežino, kur tektų slėptis, ėmus kaukti tikroms, o ne pratybų oro pavojaus sirenoms.
Žydrūnė MILAŠĖ
AUTORĖS nuotr.
Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 98
Šilalės rajono meras Tadas Bartkus pats sau leido nuspręsti, kokie Lietuvos kultūros tarybai teikiami projektai „turi pridėtinę vertę“ ir kokio finansinio savivaldybės prisidėjimo jie yra verti. Dėl to nemažai projektų gali netekti finansavimo, todėl gali žlugti ne vienas jau tradicinis ir vertinamas renginys.
Daiva BARTKIENĖ
„Šilalės artojo“ archyvo nuotr.
Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 98