Netrukus bus metai, kai iškilmingai atidaryti, bet iki šiol nenaudojami stovi naujieji Kvė­darnos gedulo namai. Nuo įkurtuvių praėjo daugiau nei aštuoni mėnesiai, tačiau paslaugos, kurių miestelyje labai trūksta, vis dar neteikiamos. Persipildžius gyventojų kantrybės taurei, sklinda įvairiausi spėliojimai apie neva konkurentų inicijuojamą pagalių kaišiojimą į ratus ir institucijų delsimą tvarkyti žemės sklypo paskirties keitimo bei kitus leidimui teikti laidojimo paslaugas gauti būtinus dokumentus. Įmonės savininkė Vidutė Lidžienė šiuos dalykus nei patvirtina, nei paneigia, bet neslepia laukianti dienos, kada rajono meras Tadas Bartkus atvyks į Kvėdarną su ataskaita, nes teigia turėsianti jam ką pasakyti.

Daiva BARTKIENĖ

„Šilalės artojo“ archyvo nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 3

Sausio 13-ąją žmonės prisimena ir širdy nešioja vis kitaip. Tai reiškia, kad kiekvienas šią datą suvokia kaip asmeninį lūžį, nes jis palietė jų gy­venimo būdą, vaikų ir valstybės – mūsų Tėvynės – ateitį. Žinau, skam­būs tekstai čia netinka, bet laikotarpis nuo Kovo 11-osios iki Sausio 13-osios tarsi apvalė Lietuvą, prafiltravo, išgrynino, kas Tėvynę myli arba bent yra jai lojalus, o kas – svetimas arba priešas...

Česlovas IŠKAUSKAS 

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 3

Išprotėjusiu šį vidutinio amžiaus vyrą praminė kariš­kiai, pas kuriuos pirmą karo dieną savanoris nuvažiavo prašyti granatsvaidžio bei minų, kad galėtų ginti savo so­dybą ir blokuoti kelią į Charkivą. Vyras nusprendė tokį epitetą pasirinkti sa­vo slapyvardžiu, tad vėliau vykdamas pas kariškius de­rinti veiksmų ar jiems skambindamas, prisistatydavo „iš­pro­tė­jusiu savanoriu“. Kariškiai neretai jį vadina ir kitaip – „Rembo“.

Noras keršyti okupantams jo širdyje brendo nuo 2014-ųjų, kai nežinomi kaukėti asmenys padegė jo kavinę paplūdimyje Charkive, o per gaisrą žuvo 48-erių darbuotoja. Vyras spėja, jog kavinė buvo padegta todėl, kad virš jos plevėsavo Uk­rainos vėliava.

Tuo metu Maskvos sukurstyti separatistais ne tik sukėlė karą Donecke bei Luganske, tačiau ir bandė atplėšti nuo Ukrainos Charkivo regioną provokuodami kruvinus incidentus. Per neramumus tada žuvo keliolika žmonių, bet Charkivas išliko lojalus Kyjivui.

Žinau šio vyro vardą ir pavardę, mačiau kariškių bei policijos pareigūnų jam įteiktus padėkos raštus, bet pažadėjau viešinti tik slapyvardį. 

„Karas nesibaigė, tad tęsiasi ir mano asmeninė kova su okupantais bei jų pakalikais. Jau du kartus radau po savo automobiliu pritvirtintus sprog­menis – neabejoju, jog tai kolaborantų darbas. Nors tuo, kad „nukenksminau“ keliasdešimt okupantų ir pristabdžiau Charkivo puolimą per mūsų kaimą viešai nesigiriu, tačiau išdavikų netrūksta, nes Rusi­jos siena – vos už keliolikos ki­lo­metrų“, – sakė partizanas.

Pasivaikščiojimas po savanorio kiemą bei namus buvo labai neįprastas, mat vyriškis, siekdamas apsiginti nuo užpuolikų, turi įrengęs įvairių spąstų. 

„Pasidariau nedidelę tvirto­vę, nors šiaip namas gynybai netinka: stačiau jį kaip labai modernų – be rūsio, plačiais langais iki pat žemės“, – rodė vyras.

Sodybos teritorijoje įrengtos telefonu valdomos video­kameros padėjo demaskuoti priešo žvalgus, į kaimą atsibeldusius dvi savaites iki karo pradžios. 

„2022-ųjų vasario 9-osios naktį telefone supypsėjo pranešimas, jog kažkas įsibrovė į sodybą. Pamatęs ekrane po sodą šmirinėjančius tris ginkluotus asmenis, paskambinau pasie­niečiams ir paklausiau, ar tai ne jų žmonės. Išgirdęs, kad tai greičiausiai rusų žvalgai, nu­­sprendžiau juos sulaikyti“, – prisiminė vyras.

Tačiau pamatęs, jog gyvenvietės centro link traukia ne trys, bet aštuoni ginkluoti įsibrovėliai, vyriškis nesiryžo at­virai prieš juos stoti, bet pasekė toliau ir šovė į du kraštinius. Supanikavę rusai spruko, palikę nukautus sėbrus, o pagal pas juos rastus dokumentus paaiškėjo, kad vienas nušautasis buvo iš Donecko, kitas – iš Kemerovo miesto Rusijoje.

Pirmąją karo dieną narsiai nusiteikęs partizanas sugalvojo, kaip galėtų pakenkti okupantų veržimuisi Charkivo link. Prisiklijavęs ūsus bei pasiėmęs dėžę degtinės patraukė į jų stovyklą „sveikinti išvaduotojų“. Šiuos tai labai pradžiugino, jie vyriškiui įteikė „Kalašnikovo“ automatą ir noriai vaišinosi degtine, neįtardami, kad į ją įpilta klofelino. Savanoris spėja, jog keliolika okupantų po vaišių „užmigo“ amžiams, kiti nė nepajuto, kaip svečias išsigabeno jų ginklus bei šaud­menis.

Efektingiausia operacija vyras vadina keturių priešo mašinų kolonos sustabdymą prie sankryžos ties magistraliniu Charkivo apvažiavimu. 

„Iš granatsvaidžio pataikiau į pirmą mašiną, o kai ši užsiliepsnojo ir rusai ėmė iš jos šokinėti degančiais rūbais, trys iš paskos važiavusios apsisuko ir nurūko atgal. Turbūt rusai pamanė, kad pateko į didelius spąstus, nes šaudžiau iš skirtingų vietų ir gink­lų, siekdamas su­daryti įspūdį, jog esame visas būrys“, – pasakojo savanoris.

Sėkmingai baigėsi ir „dvikova“ su tanku, kurį vyras teigia pasivijęs keturračiu ir spėjęs granatsvaidžiu iššauti pačiu laiku, nes rusų tankistai jį pastebėjo ir buvo bepradedą gręžti vamzdį jo link. Prie pavykusių operacijų savanoris priskiria ir tilto per upelį susprogdinimą, kai iš gretimo kaimo paskambinusi mergina pasakė, jog gyvenvietės link juda daugiau nei dviejų šimtų mašinų kolona. 

„Niekieno neklausiau leidimo susprogdinti tiltą, nebuvo laiko derinimui, tačiau mūsų kariškiai vėliau už tai dėkojo, nes priverčiau priešą važiuoti ap­link­keliu, o Charkivo gynėjai turėjo daugiau laiko pasiruošti jų „sutiktuvėms“, – džiaugėsi kovotojas.

Netrukus partizanas visgi turėjo pasitraukti į Charkivą, nes jo gyvenvietę keliems mėnesiams rusai okupavo. Prieš tai jis granata nukovė tris priešo žvalgus, kaimyno kolektyviniame sode susikūrusius laužą – norėjo išsivirti arbatos. 

Gelbėdamas kitus, savanoris ukrainietis patyrė kontūziją, buvo sužeistas skeveldros. 

„Mašinai pasisekė mažiau – ją kulkos ne kartą suvarpė, o sykį skeveldros net nuplėšė stogą. Tačiau paremontuoju, ir ji vėl patikimai tarnauja. Tad kas savaitę kariams į frontą gabenu maskuojančių tink­lų, vaistų, maisto, amunicijos“, – kalbėjo vyriškis.

Tuokart, kai skeveldros nuplėšė mašinos stogą, partizanas iš okupantų atakuojamos gyvenvietės vežė du sužeistus vaikus, broliuką ir sesutę, kurių abu tėvai per bombardavimą žuvo. Vaikus bei suaugusiuosius jam teko gabenti iš įvairių fronto zonos vietovių, ir kartais pavojus būdavo toks didelis, jog ant pakeleivių nugarų užrašydavo jų vardus bei pavardes, kad žūties atveju būtų galima nustatyti, kas yra kas, ir artimieji galėtų juos palaidoti.

„Teko gabenti ir negyvus vaikus, o pasakojimai apie jų mirtį bei istorijos moterų, senyvų ir visai mergaičiukių apie patirtus grupinius išprievartavi­mus mano sąmonę paveikė tiek, jog Ukrainos armijos reik­mėms paaukojau visas savo santaupas – virš 350 tūkstančių eurų“, – atskleidė partizanas, iki karo turėjęs nuosavą verslo įmonę.

Išlaisvintuose kaimuose bei pafrontėje jis iškelia Ukrainos vėliavas – iš viso jų pakabino bei išdalino kariams jau gerokai per tūkstantį. Vyro nuomone, aukštai kabanti vėliava žadina pasididžiavimą tėvyne ir tikėjimą pergale bei skatina prisidėti prie kovos. 

„Mes, ukrainiečiai, paneigėme stereotipą, kad vienas lauke ne karys. Tokių kaip aš „išprotėjusių savanorių“ yra daug, ir jų bus vis daugiau, ypač okupuotose teritorijose. Tad nei okupantai, nei kolaborantai Uk­rainoje niekada nebus saugūs, o tos žemės anksčiau ar vėliau vėl priklausys mūsų šaliai“, – garantavo Charkivo savanoris.

Eldoradas BUTRIMAS

AUTORIAUS nuotr.

Patvirtinus Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos parengtus Mokyklų, vykdančių formaliojo švietimo prog­ramas, Tinklo kūrimo taisykles, jau šiemet gali nelikti vienos iš penkių Šilalės rajono gimnazijų, vėliau ateis eilė ir dar dviem. Gimnazijų vadovai tikisi, kad savivaldybės taryba neskubės imtis drastiškų sprendimų, tačiau pripažįsta, jog Vyriausybės nutarimo neįmanoma nepaisyti. 

Daiva BARTKIENĖ

„Šilalės artojo“ archyvo nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 2

Regina Zakarauskienė didelio namo prieškambaryje pasitinka nors truputį palinkusi, tačiau besišypsanti, žvalių akių, o garsiakalbė, sklindanti iš jos lūpų, rodo moterį esant didelę optimistę. Netgi labai. Turint omenyje jau vien tai, kad jos brangus žmogus kaustomas sunkios negalios. Regina sako, jog visiškai nieko neįtarė ir net nežinojo apie tokią ligą – demensiją, kuri jau bene prieš dešimtmetį diagnozuota jos sutuoktiniui Petrui. Tačiau nepaisant sunkios negalios, ligų, kas­dienių darbų bei rūpesčių, gyvenimo vis tiek neaplenkia ir išskirtinės šventės, jeigu taip jau žadėta iš aukštai – Regina ir Petras praėjusių metų pabaigoje minėjo savo Auksinių vestuvių sukaktį.

Eugenija BUDRIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr. 

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 2

Nurimus Naujųjų fejerverkams, prasideda kultūringi 2024-ieji. Vien tarp sausį Lietuvoje numatomų renginių – kino festivaliai, filmai kino teatruose, parodos Lietuvos galerijose. Artimiausias ir kone ryškiausias įvykis – Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose bei platformoje „ŽMONĖS Cinema“ sausio 17–23 d. vyksiantis tarptautinis trumpųjų filmų festivalis, suteiksiantis puikią progą ne tik susipažinti su jaunais lietuvių kino kūrėjais, bet ir atrasti trumpametražį kiną apskritai.

Kotryna PETRAITYTĖ

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 2

Šiandien su nerimu stebime respublikonų (trampistų) ir demokratų (Baideno partijos) atstovų kaktomušą Amerikoje. Pastarasis reikalauja skubios pagalbos Ukrainai, o respublikonai spaudžia demokratus, versdami pirma savo kieme susitvarkyti ir negaišuojant išspręsti imigracijos krizę. Nepretenduoju į politikos vertintojus, tik pasidalinsiu tuo, ką mačiau savo akimis.

Nijolė PETROŠIŪTĖ

AUTORĖS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 2

Rugpjūčio pabaigoje nusprendusi inicijuoti Sveikatos centro steigimą, Šilalės savi­valdybės taryba bai­giantis 2023-iesiems žengė antrą žingsnį sveikatos priežiūros įstaigų reformos link – įpareigojo savi­val­dybės administraciją rengti projekto įgyvendinimo planą bei investicinį projektą.

Daiva BARTKIENĖ

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 2

Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro simfoninis orkestras, vadovaujamas vyriausiojo dirigento Tomo Ambrozaičio, choras ir solistai 2024-uosius metus pradės koncertu „Tu, Klaipėda, esi, Tu, Lietuva, esi“, skirtu Klaipėdos krašto prijungimo prie Lietuvos progai paminėti. Sausio 14 d., 15 val. Žvejų rūmų Didžiojoje salėje skambės neoficialus Mažosios Lietuvos himnas, lietuvių, latvių ir estų kompozitorių kūriniai, o koncerto programą vainikuos jūrinei temai skirta retai atliekama Felixo Mendelssohno-Bartholdy (1809–1847) koncertinė uvertiūra „Rami jūra ir laiminga kelionė“.

Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras (KVMT) metus tradiciškai pradeda koncertu, kuriuo kasmet pažymimas Klaipėdos sukilimas (sausio 15 d.), atvėręs kelius įteisinti Klaipėdos krašto priklausomybę Lietuvai. Metų pradžia taip pat kaskart tampa ir proga pristatyti ambicingas teatro simfoninio orkestro, choro bei solistų parengtas koncertines programas, žyminčias KVMT kolektyvų raidos etapus. Teatro vyriausiasis dirigentas Tomas Ambrozaitis įsitikinęs: orkestro patirtis ir branda leidžia imtis vis sudėtingesnių kūrinių partitūrų ne vien iš muzikinio teatro repertuaro. Pasak dirigento, šie kūriniai orkestrui – lyg profesinį augimą skatinantys vitaminai. Jam antrina ir teatro garbės dirigentas, buvęs ilgametis Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro vadovas, teatro meno tarybos narys Stanislavas Domarkas, besidžiaugiantis sustiprėjusiu muzikinio teatro simfoniniu orkestru ir puikiai sukomplektuotu choru.

Šių metų koncerto programą simboliškai atvers Stasio Šimkaus (1887–1943) patriotinė daina „Lietuviais esame mes gimę“ chorui, pastaraisiais metais skambanti kiekviename KVMT metų pradžios koncerte. Parašyta sorbų kilmės Mažosios Lietuvos visuomenės veikėjo, kalbininko ir vertėjo Jurgio Zauerveino (Georgo Sauerweino) žodžiais, pirmą kartą išspausdintais 1879 m. Klaipėdos krašto savaitraštyje „Lietuviška ceitunga“, ši tuomet Varšuvoje ir Sankt Peterburge mokslus krimtusio jauno kompozitoriaus ir dirigento 1908 m. sukurta, Vydūnui dedikuota daina laikoma neoficialiu Mažosios Lietuvos himnu. Ji taip pat buvo minima tarp pretendentų į Lietuvos himną kartu su dešimtmečiu anksčiau sukurta Vinco Kudirkos „Tautiška giesme“ (1898). Nors Lietuvos Respublikos himnu buvo pasirinkta pastaroji, įkvepiantis S. Šimkaus dainos tekstas ir uždeganti muzika lėmė, jog „Lietuviais esame mes gimę“ dar nepriklausomybės paskelbimo išvakarėse buvo giedama kaip himnas kartu su V. Kudirkos „Tautiška giesme“, kuria koncertus pradėdavo, o S. Šimkaus daina užbaigdavo. Jos patriotinis užtaisas buvęs toks veiksmingas, jog carinės Rusijos valdininkai ją laikė „blogesne net už „Marselietę“!

Šįsyk koncerte daina skambės su teatro vyriausiojo chormeisterio Vladimiro Konstantinovo sukurta įžanga. Ją atliks Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro choras ir simfoninis orkestras. Koncerto programoje taip pat skambės V. Konstantinovo sukurti fragmentai iš istorijų operos „Klaipėda“, vaizduojantys pasirengimą Klaipėdos sukilimui, prancūzų karių rikiuotę Turgaus aikštėje, kurią priima Prancūzijos paskirtas prefektas Gabrielis Žanas Petisnė su savo ponia, ir mūšio prie prefektūros kulminaciją: įžanga į II veiksmą, II v. 8 paveikslas ir epilogas. Klaipėdos krašto prijungimo prie Lietuvos šimtmečiui dedikuotos operos premjera įvyko 2023-ųjų vasarą III-iajame Klaipėdos festivalyje. Koncerte operos fragmentus atliks ir premjeroje dalyvavę atlikėjai: Gabrielio Žano Petisnė vaidmenį atlikęs Giedrius Gečys (tenoras), jo moters vaidmenį atlikusi Beata Ignatavičiūtė (sopranas), Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro choras ir simfoninis orkestras.

Lietuvos muzikinės kūrybos giją pratęs dar du programoje skambėsiantys kūriniai. Lietuviškojo minimalizmo pradininko Broniaus Kutavičiaus (1932–2021) kultinės „Dzūkiškos variacijos“ styginiams ir fortepijonui (1974) buvo sukurtos M. K. Čiurlionio gimimo šimtmečiui ir dėl to išaugintos iš Čiurlionio harmonizuotų, kūryboje ne sykį naudotų liaudies dainų „Beauštanti aušrelė“ ir „Bėkit, bareliai“ intonacinių grūdų. Autentišką dainos „Beauštanti aušrelė“ pavidalą kūrinio pradžioje koncerte gyvai atliks KVMT solistė Aurelija Dovydaitienė, o Čiurlionio harmonizuotą dainos versiją kūrinio pabaigoje – KVMT choras.

B. Kutavičiaus mokinės, šiuo metu Niujorke gyvenančios vienos žinomiausių pasaulyje lietuvių šiuolaikinės orkestrinės muzikos kūrėjų Žibuoklės Martinaitytės „Millefleur“ simfoniniam orkestrui (2018) buvo sukurtas festivalio „Iš arti“ užsakymu ir tais pačiais metais pirmąkart atliktas Martyno Staškaus diriguojamo Kauno miesto simfoninio orkestro. Kūrinio pavadinimas (pranc. „tūkstantis žiedų“) – tai aliuzija į viduramžiais ir renesanse paplitusį gobelenų audimo stilių, kurio pagrindinis elementas – daugybė smulkių žiedų ir augalų, sudarančių foną stambesnėms figūrinėms kompozicijoms. Kūrinyje šį foną sudaro mikroskopiniai garsiniai gestai, – tokie kaip švelniais atspalviais mirgantys styginių flažoletai ar subtilūs orkestro grupių dinaminiai bangavimai, – iš kurio palaipsniui iškyla ir vėl lėtai į jį nugrimzta stambesnės muzikinio audinio figūros. Pasak kompozitorės, „Millefleur“ – tai tarsi hedonistinis pasivaikščiojimas kerinčio grožio akustinių „žiedų“ sode, neskubriai besimėgaujant garsų teikiamais malonumais. Pasivaikščioti po Ž. Martinaitytės sukurtą sodą KVMT simfoninį orkestrą pakvietęs dirigentas Tomas Ambrozaitis neslepia, kad jo vadovaujamam orkestrui tai bus tikras profesinės ir meninės meistrystės išbandymas.

Lietuvos vienybę su kitomis dviem panašaus istorinio likimo Baltijos kaimynėmis – Latvija ir Estija – liudys koncerto programoje skambėsiantys šių šalių kompozitorių kūriniai. Estijai atstovaus Juozo Gruodžio amžininko Juhano Aaviko (1884–1982) Siuita orkestrui estų liaudies dainų temomis (1936), ryškiai reprezentuojanti folkloru grįstą estų tautinio romantizmo stilių. Kaip ir J. Gruodis, po studijų Rusijoje grįžęs gyventi, kurti ir puoselėti nacionalinę muzikos kultūrą savo gimtinėje, J. Aavikas dirbo Tartu ir Talino teatrų dirigentu, dirigavo Estijos dainų šventėse, dėstė ir vadovavo Talino konservatorijai beveik tuo pačiu metu kaip ir jo kolega Kaune. Tačiau skirtingai nei J. Gruodis, besibaigiant Antrajam pasauliniam karui, J. Aavikas pasitraukė į Švediją ir ten gyveno iki pat mirties 1982-aisiais, emigracijoje sulaukęs beveik šimto metų ir parašęs keturtomę „Estų muzikos istoriją”.

Latvijos muzikinei kultūrai šiame koncerte atstovaus Emilis Darzinis (Emīls Dārzinš, 1875–1910) – tragiško likimo kompozitorius, muzikologas, chorvedys ir pianistas, lietuvių profesionaliosios muzikos pradininko Mikalojaus Konstantino Čiurlionio vienmetis. Tarp jų anksti nutrūkusių biografijų rastume ne vieną paralelę, tačiau svarbiausia tai, kad nepaisant nuolatinių materialinių nepriteklių, silpnos sveikatos ir daugybės kliūčių kelyje į pripažinimą, abu buvo pasišventę visomis išgalėmis ir būdais dirbti savo tautai ir jos menui. 1904 metais E. Darzinio sukurtas „Melancholiškas valsas“ (Melanholiskais valsis) simfoniniam orkestrui yra vienintelis išlikęs kompozitoriaus simfoninis kūrinys, nors žinoma, kad simfoniniam orkestrui jis buvo sukūręs dar mažiausiai tris partitūras. Tačiau neatlaikęs aršios savo kolegų latvių muzikų kritikos, kurie jį vadino „kompozicijos diletantu ir pasipūtusiu kritiku“, E. Darzinis pats sunaikino visus savo orkestrinius kūrinius. Tuo tarpu Piotro Čaikovskio ir Jeano Sibeliaus muzikos įtakų persmelktas, subtiliai „prigesintais“ instrumentų tembrais šviesaus liūdesio atmosferą kuriantis „Melancholiškas valsas“ buvo atkurtas jau po kompozitoriaus mirties.

Koncerto pabaigoje skambėsiantis kūrinys primins ir nuolat KVMT simfoninio orkestro žiemos koncertuose plėtojamą marinistinę temą. Šįkart orkestras atliks rečiau koncertuose girdimą vokiečių kompozitoriaus Felixo Mendelssohno-Bartholdy (1809–1847) koncertinę uvertiūrą „Rami jūra ir laiminga kelionė“ (1828). Šią uvertiūrą įkvėpė kur kas dažniau koncertuose atliekama to paties pavadinimo Ludwigo van Beethoveno kantata, sukurta pagal du gerai žinomus Johanno Wolfgango von Goethe‘s eilėraščius. XIX a. koncertinėmis uvertiūromis buvo vadinami savarankiški koncertuose atliekami orkestriniai kūriniai, dažniausiai programinio turinio, iš kurių išsivystė romantikų pamėgtas laisvos formos simfoninės poemos žanras. Įdomu tai, kad kūrinio partitūroje kompozitorius panaudojo labai žemo registro senovinį prancūzišką instrumentą serpentą – tūbos pirmtaką, iki XIX a. vidurio naudotą operos teatrų orkestruose.

Kviečiame visus Klaipėdos krašto patriotus ir simfoninės muzikos mėgėjus pažymėti svarbią istorinę sukaktį koncertu „Tu, Klaipėda, esi, Tu, Lietuva, esi“, kuris įvyks Klaipėdos sukilimo minėjimo išvakarėse, sausio 14 d. 15 val., Klaipėdos kultūros centro Žvejų rūmų Didžiojoje salėje. Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro simfoninio orkestro, choro ir solistų atliekamą koncertinę programą sudarė, parengė ir diriguos teatro vyriausiasis dirigentas Tomas Ambrozaitis.

KVMT inform.