Bent trims įstaigoms pagrasinus, kad jei nebus pakelti įkainiai už jų teikiamas paslaugas, jos bankrutuos, savivaldybės tarybos valdančioji dauguma praėjusį ketvirtadienį vienbalsiai pritarė įkainių padidinimui – po naujų metų rajono gyventojai už atliekų išvežimą, slaugos lovą ligoninėje ir mirusių artimųjų laidojimą mokės gerokai daugiau nei iki šiol. Tačiau įrodinėdami, jog kitos išeities esą nėra, mat brango elektra, kuras, o nuo sausio kyla ir minimali mėnesio alga, vietos politikai apie tai, kad gyventojams mokesčių našta gali tapti nepa­keliama, net nediskutavo. Nors Šilalės rajonas pagal vidutinio atlyginimo dydį yra trečias nuo galo tarp

60-ies savivaldybių, o vidutinė pensija mažesnė tik Pagėgiuose – Šilalės rajono senjorai gauna vieną mažiausių pensijų šalyje.

Angelė BARTAŠEVIČIENĖ

„Šilalės artojo“ archyvo nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 96

Baigiantis metams, įprasta apžvelgti nuveiktus darbus, pasidžiaugti laimėjimais, pasižadėti kitąmet „susiimti“, jeigu kas nepavyko. Ypač tai svarbu žmonėms, kovojantiems su liga, priklausomybe.

Žydrūnė MILAŠĖ

A. Lizunenko asociatyvi nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 96

Popiežius Pranciškus yra pasakęs, kad tikram mūsų gyvenimo džiaugs­mui išsiskleisti trukdo ne tai, jog kažko mums trūksta, bet tai, kiek bandome sugrūsti į savo gyvenimo kelionmaišį. Pasak popiežiaus, „laimingas gyvenimas yra toks, ku­ris išvalytas nuo viso to, ko mums iš tiesų nereikia“...

Andrius NAVICKAS,

rašytojas, filosofas

Šilalės kultūros centro nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 96

Gruodžio 22 d. 18.30 val. LMTA Klaipėdos fakulteto koncertų salėje Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro choras vadovaujamas vyriausiojo chormeisterio Vladimiro Konstantinovo pristato ypatingą koncertą „Mes laukiam Kalėdų“. Visi esate labai laukiami: kviečiame atvykti, mėgautis muzika ir šventes pasitikti kartu!

Kas sušildo šventų Kalėdų laukimą ne menkiau nei dosniai dalijamas gerumas vieni kitiems, šventiniai valgiai, kuriais Kūčių vakarą dalijamės su pačiais artimiausiais ar karšto gėrimo puodelis prie prakartėlės daugybės žiburių apšviestoje miesto aikštėje? Žinoma – Kalėdų giesmininkų balsai, šlovinantys Jį, užgimusį atpirkti pasaulio nuodėmių ir palengvinti žmonių vargus savo beribe meile.

Apie tai byloja visų šioje šventinėje Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro choro programoje skambančių krikščioniškų giesmių žodžiai. Šiandien, kai pasaulį laiko apgaubusi tamsa, ne meilė, karai, žudymas, neapykanta, šis koncertas – tai puiki proga apmąstyti paskutinės Advento savaitės prasmę.

Be kita ko, tai dar ir proga išgirsti retai koncertuose girdimą teatro chorą, kurį įprastai matome ir girdime dalyvaujantį Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro spektakliuose. Čia jis taps pagrindiniu scenos veikėju, vadovaujamu ir diriguojamu vyriausiojo chormeisterio Vladimiro Konstantinovo. Negana to, solistų vaidmenyje išgirsime ir balsinguosius choro artistus – Saulę Narvydienę, Ernestą Stankutę, Farshadą Abbasabadi, Vilių Trakį. Taip pat išgirsime vieno iš choro naujokų – tik šio sezono pradžioje prie kolektyvo prisijungusio italų dainininko ir kompozitoriaus Ivano Cancialosi – giesmę „Pater noster“ (Tėve mūsų). Chorui akompanuos koncertmeisterė Aušra Valentienė ir specialiai šiam koncertui susibūręs teatro muzikų instrumentinis ansamblis, kurį sudaro klavišininkas Carmelo Giuseppe Longo, kontrabosininkė Martyna Rudelytė (keliuose kūriniuose ji taip pat atliks ir vokalines improvizacijas) bei perkusininkas Gintautas Stankevičius. Koncerto programą komentuos Dalia Kužmarskytė.

Koncerto programoje susijungs krikščioniškos giesmės iš Senojo ir Naujojo Pasaulių. Pirmajam atstovaus tiek geriau žinomos kalėdinės melodijos – tokios kaip tikinčiuosius džiaugsmingai garbinti Dievą Vaikelį kviečianti giesmė „Adeste fideles“ (Ateikite, žmonės) ir koncerto pabaigoje „Džiaugsmingų šventų Kalėdų“ visiems linkinti tradicinė anglų giesmė, tiek mažiau žinomos senovinės giesmės ar pirmąkart Lietuvoje skambėsiantis I. Cancialosi kūrinys. Tuo tarpu Naujasis Pasaulis krikščioniškos muzikos repertuarą gerokai papildė afroamerikietiškos kilmės religinių giesmių žanrais – tradiciniais spiričiueliais ir autoriniais gospelais. Joms ir skirta didžioji šios programos dalis.

Chormeisteris V. Konstantinovas pasakoja kuo jam ypatingas spiričiuelis „Elijah Rock“, aranžuotas šio žanro puoselėtojo Jester Hairston. „Šis 20 a. pradžioje gimęs kompozitorius, aranžuotojas, chorų dirigentas ir aktorius autentiškus spiričiuelius girdėjo dainuojant savo senelę, dar menančią  vergovės laikus. Jester Hairstonas (mirė sulaukęs 99-erių 2000 m.) šią dėl rasinės diskriminacijos sunkiai besiskinančią kelią kultūrą kėlė naujam gyvenimui, jau ir akademinėje, chorinėje terpėje. Turėjau laimės matyti jį gyvai, diriguojant jungtiniam chorui savo garsųjį „Amen““,- didžiuojasi V. Konstatinovas.

KVMT inform.

UAB „Barzdoti vabalai“ įkūrėjas, tapytojas, dekoratorius Mantas Petravičius kartu su komanda Klaipėdos valstybiniam muzikiniam teatrui kuriantis Lietuvos koncertinėse įstaigose dar nematytas molio tinku dabintas sienas, įkvėpimo sėmėsi iš gamtos. Kopijuojant vėjo ir smėlio peizažus, praktikuojantis Baltijos pajūryje, gimė idėjos Muzikinio teatro didžiosios salės akustiniam kiautui, kurios vis dar atsakingai įgyvendinamos trijų žmonių komandos.

Kokia darbo Muzikiniame teatre specifika?

Rekonstruojamame Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre dirbame jau apie du metus. Tiek trunka ne pats darbas, o kūrybinis ir paruošiamasis procesas. Mums buvo iškelta neeilinė užduotis - sukurti kažką gražaus, funkcionalaus ir atspindinčio garsą. Žinoma, turėjome ir kitų darbų, kad išgyventume, bet apie šį projektą daug galvojome, ruošėmės.

Kaip dekoratoriai dirbantys su retai sutinkama medžiaga – molio tinku nuolat susiduriame su išskirtiniais objektais, bet KVMT didžiosios salės kiauto ir fojė zonų fragmentinis dekoravimas – neeilinis net mums. Dažnai dekoruojame viešos paskirties objektus, bet pvz. maitinimo įstaigos, kavinės sienoms garso atspindėjimas visai nesvarbus. Turime pirmą objektą, kuriam stengiamės pritaikyti ne tik estetišką, funkcionalų, bet ir garsui palankų sienų meninį dekorą. Kita vertus, Muzikinis teatras, kaip objektas, mums išskirtinis užsakovas ir dekoruojamo ploto dydžiu – tai net 1200 kvadratinių metrų.

Pasiruošimas truko net du metus?

Daug mąstėme apie sienų raštą, derinome su dizaineriais ir akustikais koks jis turi būti. Buvo svarbus ir rašto faktūrinis gylis. Net teko patiems pasigaminti specialius įrankius, kuriais braukiant per sieną išgautume gamtoje vykstančių procesų vaizdus – pvz. vėjo šuorų ar žolių pėdsakus ant smėlio. Įkvėpimo ir praktikos sėmėmės iš natūralios gamtos. Teko ne kartą su komanda važiuoti į atokesnius Palangos paplūdimius bei praktikai naudoti natūralų pajūrį. Tam ypač tiko bangos ką tik sudrėkintas smėlis. Kai tik banga grįžta į jūrą, jos vietoje likusį šlapią smėlį šukavome savo pasigamintais įrankiais, bandėme būsimus sienų raštus. Tai buvo pigus ir tinkamas metodas, leidęs išvengti sienų gadinimo. Daugybės eksperimentų būdu atradome, kad mums tinka tam tikras plienas, tam tikros mentelės. Kad naudojant tinkamus įrankius mūsų kūrinys pradeda panašėti į didžiosios kūrėjos – gamtos – kūrybą.

Dabar suprantu kodėl Muzikinio teatro sienų raštai primena pajūrio kopas.

Taip, taip. Vėjas puikus menininkas. Net smėlyje augantį žolės stiebelį vejas geba taip meniškai pakedenti, kad jis lyg plunksna smėlyje išvedžioja įmantriausius raštus. Norėdami tai atkartoti su kolegomis fotografavome kopas ir bandėme tai atkurti ant sienų. Taip ir prabėgo du metai...

Norėdami Muzikiniam teatrui, kaip užsakovui, pristatyti tai ką sukursime net spausdinome būsimos salės akustinio kiauto maketą, karpėme iš popieriaus, klijavome, paišėme tušu ir plunksna būsimą raštą. Tai irgi užtruko. Į viską žiūrėjome su meile ir atsidavimu.

Esate pasišventę menui?

Esame patriotai – ne tik Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro, bet ir savo krašto, visos Lietuvos. Naudodami lietuvišką medžiagą kuriame Lietuvai ir pasauliui. Tuo kas gražaus liks po mūsų – grožėsis ateities kartos. Negali daryti bet kaip.

Akcentuojamės ir į mūsų kūrinio patvarumą, saugumą bei ilgaamžiškumą. Juk akustinio kiauto viršuje yra specialūs akustikos, apšvietimo bei vėdinimo liukai, kurie vizualiai nematomi, bet labai svarbūs, o mums keliantys iššūkių. Darėme specialius bandymus atlikdami realaus dydžio eskizus tiesiai ant paruošto karkaso salės erdvėje, o "Infes" atstovai įvairiais smūginiais bandymais testavo molio sukibimo stiprumą. Įsitikinome – puikiai, tvirtai laikosi. Molis turi tokią išskirtinę savybę, kad tvirtai prikimba prie pagrindo.

Prie tokio didžiulio objekto su molio tinku dirba tik trys profesionalai?

Pradžioje norėjome pasamdyti 10-12 žmonių, tačiau supratome, kad ir tada darbai nebus spartesni, nes jie įtakojami aplink vykstančių procesų. Mūsų darbai vyksta etapais, lygiagrečiai su kitais pastato įrengimo darbais, šiame objekte dirba daugybė profesionalų, kiekvienas su sava misija, o mes spėjame viską atlikti su patikima 3 žmonių komanda. Daugiau žmonių ir netilptų.

Kai naujasis teatro pastatas atvers duris, spėju, būsite vieni iš tų, kurie labiausiai norės išvysti spektaklius naujoje salėje ir pasigrožėti savo darbu?

Žinoma. Norime būti iš tų laimingųjų, kuriems pavyks patekti į pastato atidarymui skirtą gala koncertą ir kartu su visais pasidžiaugti. Mums tai bus žinutė, kad viskas pavyko...

Papasakokite apie neeilines medžiagas, kurias naudojate sienų dekorui. Bijau, kad dauguma molį linkę vertinti stereotipiškai skeptiškai – senovinės molio trobelės, drėbtos moliu...

Kai tik pradėjau dirbti, tikrai nemažai užsakovų nieko nebuvo girdėję apie molio tinką, įsivaizduodavo, kad atvažiuos kaimo bernai, drabstys jų namuose molį... Kildavo daugybė klausimų, o ar jis nenukris, nepradės pelyti? Bet štai atvykdavome mes su paruoštu eskizu, tvarkingu molio tinko maišu, su visai kitokia darbo kultūra. Aštuntus metus dirbame tik su molio tinku, tad su tokiais stereotipais susiduriame vis mažiau.

Kuo jums patiko molis?

Smagu, kad tai tarsi mūsų tautinis paveldas, o ne iš kitur atgabenta medžiaga. Molio tinkas – seniai nebe tas naudotas kaime, sukultūrintas, iš jo galima išgauti ploną, įvairių spalvų sluoksnį, net ir baltą. Dirbdami Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre darėme eksperimentus siekdami sukurti jam tūrio. Suderinus su gamintojais buvo sukurtas specialus receptas, leidžiantis iš šio molio tinko modeliuoti kuo didesnį reljefą, kuo mažiau trūkinėjantį, skylinėjantį. Dalyvauti konkurse paragino Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro interjero projekto autorius, dizaineris Marius Mateika ir UAB „Akustika plius“ akustikos konsultantas Viktoras Mekas, kurie pirmiausia susidomėjo molio tinku, kaip čia ypač akustiškai tinkama medžiaga galinčia atspindėti garsą, nes molyje esantys akmenukai gali būti labai naudingi teatro salės akustikai.

Molio tinkas – nereiškia, kad naudojamas iš žemės iškastas molis. Jis yra specialiai apdirbtas ir praturtintas. Šis molio tinko gaminys sukurtas Lietuvoje, gaminamas Alytaus bendrovės Mr.Clay ir mes juo didžiuojamės. Beje, Raimonda Radvilavičienė, vystanti „Mr.Clay“ prekės ženklą, neseniai verslo apdovanojimuose pelnė nominaciją „Už drąsą rizikuoti“. Ji paėmė į savo rankas seną „Alytaus keramikos“ verslą, sustabdė šią investicijų niekada nemačiusią molio plytų gamyklą, o tada, ėmusis molio tinko mišinių gamybos, ištraukė bendrovę iš bankroto nasrų.

Bendradarbiaudami su šiais molio tinko gamintojais populiariname išskirtinę lietuvišką medžiagą.  Prieš molį buvau išbandęs labai daug kitų medžiagų, daugiausia itališkų, arba lietuviškų, pagamintų pagal itališką modelį. Tačiau molio tinkas mane sužavėjo savo lietuviškumu, kad tai mūsų gaminys, Lietuvoje sukurtas ir ištobulintas. Tada lemtingai susipažinau su R. Radvilavičiene, ir taip viskas įsisuko. Ėmiau eksperimentuoti, ką tuo molio tinku galima padaryti, o jis atveria plačias galimybes. Užsikabinau. Atsimenu, iš pradžių pas užsakovus atvykdavau kaip specialistas, kuris gali sukurti sienos dekorą ir visai netikėtai jį atlikdavau su molio tinku ir gaudavosi daug geriau nei su itališkomis medžiagomis. Visi likdavo nustebę, kad tai pasiekiama su lietuvišku moliu, kad jis gali taip reprezentatyviai atrodyti.

Taip po truputį, užsakovas po užsakovo, dizaineris po dizainerio, architektas po architekto keitėsi suvokimas. Jaučiame nemažą susidomėjimą šia medžiaga iš kolegų Europoje. Tie patys italai, kuriuos sekdavome kaip top meistrus, dabar stebi mus. Atvažiuoja dekoratoriai iš kitų šalių, mes juos pavežiojame po savo objektus. Jie dažnai sako – mums jau bloga nuo visų blizgučių, auksinių, sidabrinių dekorų. O čia – tokia paprasta, matinė, kartu labai elegantiškai atrodanti medžiaga.

Ar esanti vieninteliai molio tinko stebukladariai Lietuvoje?

Ne, mes turime mokinių. Tai ką patys atradome, sužinojome dirbdami su molio tinku noriai dalinomės su visais norinčiais, kartu su tinko gamintojais rengėme kursus, populiarinome šias medžiagas, kol tam turėjome laiko...

Kam jums konkurentai? Profesionalai paprastai slepia tokias subtilybes.

Žiūriu į tai paprasčiau. Palyginčiau, kad kai tu valgai pilna burna kažką skanaus, negali paragauti naujų skonių (juokiasi).  Mums tas dalinimasis žiniomis tarsi leisdavo atlaisvinti vietos naujoms galimybėms, atlaisvinti minčių talpyklas naujovėms. Natūralu, kai tu išdalini tai ką turi geriausio, ateina dar geresni dalykai. Mes taip pajutome ir patvirtinome praktikoje.

Savo darbus aktyviai keliame į socialinius tinklus ir jaučiame, kad pasaulis tuo domisi, mus stebi. Sulaukėme susidomėjimo iš Italijos, Belgijos, net Pietų Korėjos. Pastarosios šalies atstovai net nusipirko ne vieną konteinerį molio tinko, o pas mus lankėsi norėdama gyvai išvysti kaip tai naudoti. Net juokaujame, kad tiek mes, UAB „Barzdoti vabalai“, tiek Mr. Clay, labiau žinomi užsienyje nei savoje šalyje.

Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras – pirma, iki šiol vienintelė, koncertinė įstaiga Lietuvoje, kur naudotas molio tinkas. Nežinau analogų ir pasaulyje. Nors molio tinko gamintojų pasaulyje yra, pvz. Jungtinėje Karalystėje, tik nežinia ar toks natūralus tinkas naudotas viešosioms erdvėms.

Molis – ekologiška medžiaga?

Molio tinkas – sveika, ekologiška medžiaga. Man ji primena vaikystę, molį dažnam norisi liesti rankomis. Prisimenu, kaip lakstydavau basas kaime žvyrkeliais, molingais takeliais.

Užsienyje apie molį visų pirma kalbama pabrėžiant jo ekologiškas, sveikatai palankias savybes. Molis užsakovus žavi savo išskirtinėmis savybėmis - dulkių nekaupimu, tamprumu, prilipimu, antipelėsinėmis savybėmis, ... Kitas statybines medžiagas jis lenkia net trylika punktų. Tai – sveika, kvėpuojanti medžiaga, su kuria ir dirbti malonu, nekenksminga, o tai svarbu šios srities profesionalams.

Molis jus sužavėjo ir neatrastomis naujomis panaudojimo galimybėmis. Kokios jos?

Molis atleidžia visas klaidas ir atveria žmogui nepažintą pasaulį. Su juo galima neribotai eksperimentuoti. Tai labai smagu ir įtraukia.

Žaneta SKERSYTĖ

Šilalės savivaldybės vadovai ir ra­jono politikai netikėtai praregėjo – pasirodo, tik dabar sužinojo, kad bent keli savivaldybės viešosios bibliotekos filialai kaimuose tebegyvena sovietmečio sąlygomis: be remonto, šaltose ir nejaukiose patalpose, kur ant galvų kone krenta tinkas, nuo sienų ir lubų byra at­šo­kę dažai. Nors per tris pastaruo­sius dešimtmečius jose daug kar­tų lankėsi įvairiausių partijų bei judėjimų atstovai, bet tik pakeitus viešosios bibliotekos vadovę pra­dėta svarstyti, jog kultūros įs­tai­gos tokiose patalpose veikti negali.

Daiva BARTKIENĖ

Žydrūnės MILAŠĖS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 95

Šilalės savivaldybės vadovai ir ra­jono politikai netikėtai praregėjo – pasirodo, tik dabar sužinojo, kad bent keli savivaldybės viešosios bibliotekos filialai kaimuose tebegyvena sovietmečio sąlygomis: be remonto, šaltose ir nejaukiose patalpose, kur ant galvų kone krenta tinkas, nuo sienų ir lubų byra at­šo­kę dažai. Nors per tris pastaruo­sius dešimtmečius jose daug kar­tų lankėsi įvairiausių partijų bei judėjimų atstovai, bet tik pakeitus viešosios bibliotekos vadovę pra­dėta svarstyti, jog kultūros įs­tai­gos tokiose patalpose veikti negali.

Daiva BARTKIENĖ

Žydrūnės MILAŠĖS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 95

Nuo 2024 m. pradžios didės baziniai socialinių išmokų dydžiai, o kartu ir piniginė parama nepasiturintiems žmo­nėms, šalpos pensijos žmonėms su negalia, našlaičiams ar minimalaus socialinio draudimo stažo nesukaupusiems senjorams, tikslinės kompensacijos žmonėms su ne­galia su specialiaisiais poreikiais. 

„Šilalės artojo“ inform.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 95

Ledynų sukaustytos Aliaskos neaplenkė ir aukso karšt­ligė. Šiandien čia daug kas mena anuos laikus.

Skagvai

Vartais į Aliaskos aukso laukus laikoma apie 900 gyventojų turinti Skagvai (Skagway) gyvenvietė. Tokį pavadinimą ji įgijo šį kraštą krečiant aukso karštinei. Būtent čia žmonės išeidavo ieškoti turtų arba pasitikti mirties. Pastarųjų būta kur kas daugiau.

Vardą miestui davė pirmasis čia garlaiviu atplaukęs Viljamas Muras. Tai nutiko apie 1890-uosius, kai Klondaike, Jukono upės dešiniajame intake, ištekančiame iš Makenzio kalnų, buvo rasta aukso. Per pirmuosius metus į Skagvai atvyko daugiau kaip 30 tūkst. aukso ieškotojų. Atvyko į nežinią, į dykynę, sukaustytą ledo bei paskandintą sniege. Tokio antplūdžio svetimšalių mažas kaimelis nepajėgė priimti, tuo labiau, kad ir vietiniai čia gyveno skurdžiai, maitinosi iš žvejybos, medžioklės, o pastarosios lai­mi­kis buvo ir jų rūbas. Tad atėjūnai patys statėsi mažučius namelius, kuriuose glaudėsi nuo atšiauraus klimato. Nemažai tų namelių ir šiandien stovi, jie jau nėra gyvenami, žmonės pasistatė patogesnius bei šiltesnius būstus, bet anie yra palik­ti kaip gyvenvietės pradžių pradžia, kaip aukso spindesio apakintųjų buities istorija. Kai kuriuose nameliuose dar išlikę gultai, varganos krosnelės bei kt.

Atvykėliams reikėjo pasirūpinti ir keliais – jų čia nebuvo jokių. Lengviausias susisiekimas buvo vandeniu, tačiau upės labai slenkstėtos, sklidinos įvairiausių pavojų. Be to, vandenys užšaldavo anksti ir tik vasarai įpusėjus ledas ištirpdavo. Prasibrauti per kalnus bei gilius jų tarpeklius taip pat buvo labai rizikinga. Tuo labiau, kad kiekvienas aukso ieškotojas turėjo neštis visą savo mantą. Pasisamdyti vietinių nešikų buvo beveik neįmanoma, nes tokiam antplūdžiui aptarnauti vietinių žmonių neužteko. Tad krovinius jie nešdavosi etapais: dalį nuneša kažkiek į priekį, paskui grįžta pasiimti kitos...

1900-aisiais, t.y. po dešim­ties metų nuo aukso suradi­mo Klondaike, buvo baigtas Bal­tosios perėjos ir Jukono kelio geležinkelis, kuris turėjo palengvinti susisiekimą. Tačiau aukso karštinė čia jau buvo pa­sibaigusi... Šiandien geležin­ke­lis tarnauja kaip atrakcija turistams. Ekskursija senoviniu ga­ro lokomotyvu į aukso laukus trunka net keturias valandas. Pro vagono langus matomi vaizdai labiau negu įspūdingi. Geležinkelis raitosi kaip gyvatė ir sunku suvokti, kaip aukso ieškotojai šį kelią įveikdavo pėsčiomis. Turistams siūloma patiems išplaustyti aukso iš upės smėlio, žinoma, ne už dyką. Deja, nė vienam iš mūsiškių jo rasti nepavyko, o už tiek, kiek sumokėjo, būtų visai neprastą daikčiuką juvelyrinėje parduotuvėje nusipirkę. 

Šiandien Klondaikas priklauso Klondaiko aukso karštligės tarptautiniam istoriniam parkui. Auksas nedideliais kiekiais išgaunamas ir dabar. Sako, didžiausi jo ieškotojai yra turistai ir jiems, girdi, tikrai neblogai sekasi. Vadinasi, tik mums nepavyko... 

Skagvai gyvas ir šiandien, nes senieji objektai traukia turistus. Labiausiai jų fotografuojamas objektas yra Arkties brolybės salė. Šis pastatas įspūdingas tuo, kad jo fasadas dekoruotas daugybe medinių len­telių – apie 9000 medžio gabalėlių, surinktų į šaškių lentos formą. Šiame pastate, duris atvėrusiame 1899 m., buvo įsikūrusi aukso supirkėjų ir kalnakasių brolija. Tai – vienas iš 30 tokios paskirties pastatų iš aukso karštinės apimtų teritorijų, bet toks unikalus yra išlikęs vienintelis. 

Užsukame į „Raudonojo svogūno“ salūną su išlikusia autentiška aplinka. Tik alų jame jau plempia ne aukso ieškotojai, o turistai. Aplankome seniausią Skagvai pastatą – Viljamo Muro namą, pastatytą 1888-aisiais, prie jo stovi kuk­lus atradėjo granitinis pamink­lėlis. Ten, kur auksas, ten ir nusikaltimai. Todėl kalėjimas – neatsiejamas tokių gyvenviečių objektas. Šalimais – teismo rūmai, rotušė. Aplankome ir bažnytėlę – kuklutę, bet vis dar veikiančią. Garsiai pasvarstome, jog kažin, ar aukso karštinės metu čionai užsukdavo Dievas? Tiek įvairiausių istorijų prisiklausėme, kad aukso ieškotojai ir Dievą būtų be skrupulų pardavę.

Kečikanas

Šis miestas vadinamas ne­­švan­ky­bių sostine, nes iki pat 1953-iųjų oficialiai veikė „raudonųjų žibintų“ kvartalas. Kai į Aliaską plūstelėjo aukso ieškotojai (o tai buvo jauni vyrai), bemat iškilo ir moterų poreikis. Juk savąsias jie buvo palikę namuose, su vaikais. Paskui aukso ieškotojus atplūdo tiek moteriškių, pasiruošusių vyrams teikti kūniškus malonumus, kad jas apgyvendinant net policijai teko įsikišti. Prostitučių paslaugos čia buvo labai brangios. Tarp mo­terų galiojo „karteliniai“ susitarimai, jokių nuolaidų. Šiuo klau­simu taisyklės buvusios griežtos. Ir vyrai pinigų visuomet surasdavę. Kartais jų pritrūkdavę net pupoms (pagrindiniam maistui) bei kitoms būtiniausioms reikmėms, tačiau prostitučių

paslaugoms visuomet turėda­vę. Kita vertus, prostitučių „dar­bas“ čia buvo labai sunkus: jų klientai – beveik visada girti, dvokiantys, suskretę, mėnesiais nesiprausę... 

Aukso karštinės paliestose teritorijose pigiai kainuojančio ne­­buvo nieko. Labai brangus alkoholis, tabakas, maistas. Taip pat ir aukso ieškojimui būtina įranga, kurią vyrai dažnai prarasdavo, neretai ją kartu su auksu atimdavo plėšikų gaujos. Gausybė salūnų su prostitučių paslaugomis ir lošimų stalais čiulpte čiulpė vyrų surastą auksą, dažnai jie rytais pabusdavo tik skaudančiom galvom ir tuščiom kišenėm. Ir vėl skubėdavo į aukso laukus, o paskui ratas prasidėdavo iš naujo. Todėl daugelis Klondaiko istorijos tyrinėtojų sutinka, kad niekas tiek neuždirbo iš aukso karštligės, kaip įvairių pramogų siūlytojai bei paslaugų teikėjai. 

Nešvankybių karalijos vardą Kečikanas stengiasi išsaugoti ir šiandien – turistams vilioti. Štai einam gatve ir iš viršaus girdim kvietimą užsukti. Pakeliam galvas: ogi ten lange sėdi pusnuogė dama ir moja. Mūsų grupės vyriškiams jai irgi pamojus, ji dar aukščiau kilsteli chalatėlio skverną... Ne, šitos merginos paslaugų jau nebeteikia, bet jos puikiai privilioja turistus į kavines.

Kečikano miestas didžiuojasi bene didžiausia ir įvairiausia indėniškų totemų kolekcija. Totemas – tai pasirinktas šei­mos, giminės globėjas, tam tikrų, dažniausiai kraujo ryšiais susijusių, žmonių grupę saugantis simbolis. Totemas – tarsi dievybė, kurioje susipina magija ir tikėjimas. 

Kečikanas laikomas lietingiausiu miestu pietrytinėje Alias­koje. Sako, čia lyja 360 die­nų per metus. Mes, matyt, pataikėme į vieną iš tų penkių dienų, kuomet nelyja. Todėl giedru oru galėjome klajoti miesto gat­velėmis, fotografuoti virš vandens kybančių senųjų medinių pastatų Creek gatvę, aplankyti Dolys House muziejų, kopti į Elnių kalną. 

Džunas

Priešais Aleksandro archipelagą įsikūrusi Aliaskos sostinė Džunas teturi apie 30 tūkst. gyventojų. Šio miesto atsiradimas taip pat susijęs su aukso karštine, o ir pavadintas aukso kasėjo Džozefo Džuno vardu. Aliaskos sostinė, įsikūrusi Didžiojo kalno papėdėje, nė iš tolo nepanaši į tokį statusą turintį miestą. Joje – keletas pirmykščių gat­velių, prismaigstytų nedidukų šiaurietiško tipo namukų, dažniausiai iškeltų ant polių ir kylančių uolomis į viršų, gausybė smulkių parduotuvyčių, skirtų turistams, ir anų laikų dvasią bandantys išlaikyti salūnai. Kita vertus, Džune ir apie jį yra visko, kas būdingiausia šiam atšiauriam kraštui: Tracy fiordai, Mendenhall ledynai, ledo laukai, didžiausia pasaulyje rudųjų meškų koncentracija. Turistų šiame mieste kasdien yra keleriopai daugiau negu vietinių gyventojų.

Susisiekimas lėktuvėliais

Aliaskoje nėra mums įprastų kelių, kurie sujungia miestus, gyvenvietes, svarbiausius ob­jek­tus. Ir susisiekimas vandeniu anaiptol ne visada yra įmanomas dėl labai ilgų žiemų. Šaltis, sukaustęs vandenis, nepaleidžia iš savo gniaužtų apie septynetą mėnesių. O kai kuriose vietovėse toks sąstingis trunka dar ilgiau. Tad pagrindine susisiekimo priemone lieka lėktuvėliai. Turėjome daug progų stebėti, kaip jie kyla ir leidžiasi ant vandens. Vietoje ratų – plūdurai. Žiemomis plūdurus galima pakeisti į slides, bet tai užima daug laiko. Tad dauguma gyventojų turi po du lėktuvėlius: vasarinį – su plūdurais ir žieminį – su slidėmis. 

Nijolė PETROŠIŪTĖ

AUTORĖS nuotr.