Nuo 1918-ųjų minima Lietuvos teismų diena atgaivinta 2016 m. Todėl minint ją, jau tampa tradicija apžvelgti Lie­tu­vos teismų veiklą, sistemos kaitą bei reformas. Ne vieną pokytį patyrė ir Šilalės teismas, prieš kurį laiką ta­pęs Tau­ra­gės apylinkės teismo padaliniu, bet turintis „pra­ban­gų“ teismo rūmų vardą. Šiuo metu Šilalėje dirba tik dvi tei­sėjos, kurių viena – Monika Vyšniauskienė – tei­sė­jos kar­jerą pra­dėjo prieš mėnesį.

Žydrūnė MILAŠĖ

Šilalės teismo rūmų ir Prezidento kanceliarijos nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 95

Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras Klaipėdos apskrities Ievos Simonaitytės viešosios bibliotekos konferencijų salėje surengė konferenciją „Muzika ir teatras Klaipėdoje: istorinės atodangos ir nūdienos kontekstai“, skirtą Klaipėdos krašto prijungimo prie Lietuvos 100-osioms metinėms. Konferencijoje dalyvavo ir pranešimus skaitė muzikologė, muzikos kritikė, pedagogė prof. dr. Danutė Petrauskaitė, muzikologė prof. dr. Daiva Kšanienė, menotyrininkas prof. dr. Helmutas Šabasevičius, kompozitorė, pedagogė, muzikos vadybininkė Loreta Narvilaitė, teatrologė dr. Daiva Šabasevičienė.

Diskusijoje „Kultūros institucijų misija ir publikos lūkesčiai” dalyvavo ne tik Laima Vilimienė (Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro vadovė, Valstybės scenos meno įstaigų asociacijos tarybos pirmininkė), Tomas Juočys (Klaipėdos dramos teatro vadovas), Valentinas Masalskis (LMTA profesorius, Klaipėdos jaunimo teatro ir „Taško teatro“ įkūrėjas, Sofijos meno festivalio Kuliuose meno vadovas, režisierius), bet ir pranešimus skaitę lektoriai bei konferencijos klausytojai. Diskutuota gerokai ilgiau nei planuota, nes rasta visiems labai svarbių temų, kurios vertos dar išsamesnių aptarimų! Konferenciją moderavo Veronika Janatjeva, diskusiją - Agnė Bukartaitė.

Sveikindama konferencijos dalyvius ir svečius Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro vadovė Laima Vilimienė džiaugėsi nauja, mažiau įprasta galimybe pabendrauti su Muzikinio teatro publika. „Džiugu, kad susitinkame konferencijoje „Muzika ir teatras Klaipėdoje: istorinės atodangos ir nūdienos kontekstai“, kuri dedikuota labai svarbiai datai Klaipėdos krašto prijungimo prie Lietuvos 100-osioms metinėms, o ši tema labai įdomi daugeliui. Juk muzika ir teatras – tarsi tautos sielos veidrodis, kuriame atsispindi ne tik tai kuo gyvename šiandien, bet ir prabėgusių istorinių įvykių ženklai. Baigiantis 2023-iesiems galima reziumuoti, kad šiemet šiai datai Muzikinis teatras skyrė daug gražių renginių: metų pradžios koncertą, Klaipėdos festivalio programą, joje – iš pajūrio kilusių kompozitorių specialiai šiai sukakčiai sukurtą istorijų operą „Klaipėda“ ir Carl Orff „Carmina Burana““,- sakė L. Vilimienė.

Konservatorijos išauginti muzikai, teatras sceninės muzikos jūroje ir gyvenimas „pasaulio paribyje“...

Savo pranešime „Klaipėdos konservatorijos auklėtinių muzikinė veikla Lietuvoje ir egzilyje 1930–1980 m.“ prof. dr. Danutė Petrauskaitė atskleidė daug istorinių faktų. Ypatingos reikšmės faktas -  1923 m.  kompozitoriaus Stasio Šimkaus iniciatyva Klaipėdoje atidaryta muzikos mokykla, (konservatorija). 1924 m. mokykloje įkurtas orkestro skyrius, suformuojamas Klaipėdos muzikos mokyklos simfoninis orkestras. 1925 m. sausio 1 d. LR Ministrų kabineto nutarimu mokykla suvalstybinta. 1925 m. gegužės 25 d. Klaipėdos Šaulių namų salėje įvyko pirmasis Klaipėdos muzikos mokyklos simfoninio orkestro koncertas. Klaipėdos konservatoriją baigė daugybė ne tik Lietuvoje, bet ir pasaulyje gerai žinomų muzikų: 1928 m.  - Motiejus Budriūnas ir Vytautas Marijošius; 1929 m. laidoje  tarp kitų - Domas Andrulis ir Juozas Bertulis – pirmieji kompozicijos skyriaus absolventai; 1930 m. buvo išleista gausiausia absolventų laida – 43 asmenys. Iš labiausiai pasižymėjusių buvo violončelininkas Petras Armonas, Viktoras Dapšys, Kazys Urbonas, smuikininkas Vincas Arnastauskas ir Jonas Motiekaitis, fagotininkas Kazys Baltramiejūnas, valtornininkai Alfonsas Baužinskas ir Kostas Gurevičius, obojininkas Antanas Ilčiukas, fleitininkai Jonas Novakauskas ir Juozas Pakalnis, klarnetininkas Povilas Samuitis. Ši mokymo įstaiga parengė  kvalifikuotų specialistų visai Lietuvai, nemaža jų dalis įsidarbino to meto Valstybės teatro Kaune orkestre. Kiti absolventai tęsė studijas užsienyje, pvz. Vytautas Marijošius ir Jeronimas Kačinskas Prahos konservatorijoje ir tapo žymiais dirigentais bei lietuviškos muzikos puoselėtojais ne tik Lietuvoje, bet ir išeivijoje. 

Muzikologė prof. dr. Daiva Kšanienė savo mokslinėse studijose nuosekliai tyrinėja Muzikinio teatro raidą Klaipėdoje nuo jo ištakų iki šių dienų. Konferencijoje prof. dr. Daiva Kšanienė pristatė pranešimą tema „Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro kelias“, pasakojantį apie 1987-2023 m. teatro veiklos periodą. „Tai mano pastebėjimai artėjant Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro 40-mečiui“.

Prelegentė pabrėžė ir gilias bei prasmingas muzikinio teatro ištakas XIX  amžiuje. Dabartinio muzikinio teatro pradžia - Klaipėdos liaudies operos teatro veikla.1987 m. sausio 1 d. Kultūros ministras pasirašė įsaką, kuriuo Klaipėdos liaudies opera, pasiekusi profesionalų meninį lygį, buvo reorganizuota į Valstybinį muzikinį teatrą.

Įteisinus valstybinį statusą, teatro situacija iš esmės ėmė keistis. Iškeldinus visus mėgėjų kolektyvus, Klaipėdos valstybiniam muzikiniam teatrui atiteko visas didžiulis buvusių Kultūros rūmų pastatas. Tačiau muzikinės visuomenės puoselėti lūkesčiai pirmaisiais Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro veiklos metais nepasiteisino. Pozityvus lūžis Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro gyvenime įvyko 1995 m., pradėjus vadovauti iš Kauno atvykusiam, didelę darbo teatre patirtį turinčiam dirigentui Stasiui Domarkui. Muzikinis teatras turėjo daug talentingų vadovų. Profesorė savo pranešime pateikė glaustą jų veiklos analizę, tačiau pastoviam teatro tobulėjimui labai trukdė nuolatinė vadovų kaita.

2018 m. Klaipėdos valstybiniam muzikiniam teatrui vadovaujant muzikologei, kultūros vadybininkei Laimai Vilimienei prasidėjo Muzikinio teatro rekonstrukcija. Didžiulis meno kolektyvas liko be namų, vadovei teko rūpintis meninių trupių – simfoninio orkestro, choro, solistų, baleto artistų repeticijų patalpomis, išblaškytomis po visą miestą, rasti darbo kabinetus administracijos darbuotojams, aptarnaujančioms tarnyboms ir pan., o svarbiausia – nenutraukti operų, baletų rodymo, koncertų rengimo, naujų spektaklių kūrimo proceso. O kur dar statybų rūpesčiai... Nepaisant nepalankių sąlygų, vadovei pavyko sklandžiai sustyguoti visų grandžių darbą ir  „benamiu“ tapusio Muzikinio teatro veikla vystėsi ypač sėkmingai, o 2024 m. pavasarį jau laukiame ir pirmo per Nepriklausomybės atgavimo laikotarpį šalyje pastatyto teatro atidarymo.

Per daugiau kaip tris Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro gyvavimo dešimtmečius, keičiantis vadovams, kito ir teatro vizija, repertuarinė kryptis, tačiau kolektyvas augo, brendo ir stiprėjo. Pastatyta daug įdomių, meniškai puikių operų, operečių, miuziklų, baletų, stambios formos koncertinių veikalų, surengtas ne vienas solistų, choro, baleto artistų, simfoninio orkestro koncertas. Muzikinis teatras Klaipėdoje pamažu vis ženkliau atranda savo vietą begalinėje ne tik Lietuvos, bet ir pasaulio sceninės muzikos jūroje.

Prof. dr. Helmutas Šabasevičius susirinkusiems pristatė įdomią temą „Klaipėdos baletas ir šiuolaikinis šokis Lietuvos kultūros kontekste“.

Dr. Daiva Šabasevičienė susirinkusius tiesiog sužavėjo pasidalindama savo tyrimu tema „Muzika Klaipėdos dramos teatrų spektakliuose“.  Pranešime buvo pateikti faktai, įvykiai, o greta ir daug vaizdingų ir įkvepiančių citatų iš pokalbių su teatro kūrėjais. Auditorija susidomėjusi gaudė kiekvieną jos ištartą žodį, tad neabejojama, jog D. Šabasevičienė su šia tema į Klaipėdą sugrįš dar ne kartą.

Kompozitorė Loreta Narvilaitė, vasarą kartu su kolegomis kompozitoriais elinge pristačiusi istorijų operą „Klaipėda“, skirtą tai pačiai iškiliai datai, kaip ir konferencija, susirinkusiems pateikė savo esė tema „Kompozitorės gyvenimas mieste „ant pasaulio krašto“.

Sėkmingai laviruoti tarp kokybiško repertuaro ir publikos auginimo

Baigiamojoje konferencijos  dalyje - diskusijoje „Kultūros institucijų misija ir publikos lūkesčiai” dalyvavo Laima Vilimienė (Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro vadovė, Valstybės scenos meno įstaigų asociacijos tarybos pirmininkė), Tomas Juočys (Klaipėdos dramos teatro vadovas), Valentinas Masalskis (LMTA profesorius, Klaipėdos jaunimo teatro ir „Taško teatro“ įkūrėjas, Sofijos meno festivalio Kuliuose meno vadovas, režisierius), pranešimus skaitę lektoriai.

Klaipėdos dramos teatro vadovas Tomas Juočys sakė, jog žmonės dažnai į jo vadovaujamą įstaigą ateina tarsi ieškoti kažkada matyto teatro. Tačiau teatras, kaip ir visas greitai kintantis laikmetis, nestovi vietoje – jis keičiasi. Teatro misija – sujaudinti, kartais net sukrėsti, jokiu būdu nepalikti žiūrovo abejingo.

Jam antrino Klaipėdos jaunimo teatro ir „Taško teatro“ įkūrėjas Valentinas Masalskis sakydamas, kad „buvusio teatro nebus – nes nebėra ir buvusios publikos. Antrą kartą į tą pačią upę nepavyks įbristi. Gaila, kad teatras kartais užsižaidžia formomis, o tai kartais nuveda į teatro esmės praradimą“.

Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro vadovė Laima Vilimienė akcentavo, kad rinkodara – svarbi teatro dalis: „Šią sritį daug tyrinėjau ir turiu tris publiką pritraukiančius veiksnius – aukšta meninė kokybė, t.y. ne tik atlikėjus, bet ir publiką auginantis repertuaras; publikos plėtra, kuri vienodai aktuali viso pasaulio pasaulio teatrams; finansai – sėkmingai laviruoti tarp kokybiško repertuaro ir publikos auginimo, t.y. uždirbti pakankamai lėšų, leidžiančių įgyvendinti kilnius sumanymus“.

KVMT inform.

Mano ir mano brolių kartai karo baisumų patirti neteko. Gimę per antrąjį pasaulinį jie buvo dar maži, kad suprastų, kas dedasi aplinkui, o šių eilučių autorius – jau pokario vaikas, tad prisimena tik nykius tėvų pasakojimus. Jie sode po obelimis buvo išsirausę du bunkerius, kur su dviem sūnumis slėpėsi nuo artilerijos apšaudymų. Kai jie nutildavo, mama įslinkdavo į trobą ir greitai paruošdavo kokio valgio. Tiesa, per panemunės miestelį frontas ėjo vos porą savaičių: vieną – kai vokiečiai vijo raudonąją armiją, ir kitą – kai ši stūmė juos į Vakarus. Bet baimės ir rizikos pakako...

Česlovas IŠKAUSKAS

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 94

Naujos maitinimo įstaigos Šilalėje kuriasi retai, tad greta savivaldybės pastato pradėjus veikti kavinei „Šilalės legenda“, užvirė diskusijos, kur gaminamos skaniausios picos, kodėl „Legendoje“ prie cepelinų šaukš­tą grietinės reikia pirkti atskirai ir t.t. Kol visuomenė dis­kutavo, įmonės savininkas M. K. vos po metų veiklą su­stabdė, o šiuo metu siekia bankroto.

Žydrūnė MILAŠĖ

AUTORĖS nuotr. 

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 94

Penktadienį vidaus reikalų mi­nist­rė Agnė Bilotaitė bei Generalinis policijos komisaras Renatas Po­žė­la atidarė renovuotą Šilalės rajo­no policijos komisariato pastatą, su pareigūnais aptarė jų darbo są­ly­gas bei atlyginimų didinimą, o vakarop ministrės susitikime su visuomene buvo pristatyta civilinės ir prieš­gaisrinės saugos situacija, kri­mi­nogeninė padėtis rajone ir kt.

Žydrūnė MILAŠĖ

AUTORĖS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 94

Vidurvasarį pagarsintas Upynos tėvų pagalbos šauksmas tebeaidi tyruose – darželyje tebekurstomos intrigos, rašomi nauji skundai, darbuotojai susipriešinę ir vieni nuo kitų atsitvėrę tylos siena. Teigiama, jog Šilalės Da­riaus ir Girėno progimnazijos administracija situaciją stebi, tačiau, regis, niekas nesiima veiksmų, kad vaikų ugdymo įstaigoje įsivyrautų bent kokia ramybė.

Daiva BARTKIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 94

Praėjusi savaitė Lietuvai buvo išties sėkminga – tarp­tau­tinės svarbos Europos kino apdovanojimų ceremonijoje įvertinta mūsų šalies prodiuserė, o UNESCO Repre­zen­tatyvųjį žmonijos nematerialaus kultūros paveldo są­rašą papildė ketvirtoji Lietuvos vertybė – šiaudiniai sodai. 

Kalėdų belaukiant, kaimuose, miesteliuose ir miestuose tęsiasi jaukūs šventiniai renginiai. Štai ateinantį penktadienį į tradicinius apdovanojimus rinksis Šilalės jaunimas – gruodžio 15 d. vyks renginys „Auksinis jaunimas“, dieną prieš, t.y. gruodžio 14-ąją, rengiamas Mero padėkos vakaras, kurio metu bus pagerbti Šilalės kraštui nusipelnę žmonės, o gruodžio 17 d. prasmingai laiką praleisti bus galima Advento vakaronėje: kultūros centro fojė 13 val. vyks kompaktinės plokštelės „Šilalės krašto muzikantai” ir Šilalės krašto liaudies dainų II-osios knygos „Augin muni maža“ pristatymas. Renginio metu taip pat vyks Advento vainikų konkurso nugalėtojų apdovanojimai, o nuotaiką kurs folk­loro ansamblis „Veringa”, tradicinė kapela „Karšuva” ir Šilalės krašto muzikantai. 

Gruodžio 16 d., 15 val., šilališkius kviečia Tauragės kultūros namuose vyksiantis nuotaikingas nemokamas renginys „Supinsim dainų ir šokių šventę”, kuriame koncertuos Tauragės dainų ir šokių ansamblis „Jūra“, Kauno technologijos universiteto tautinio meno ansamblis „Nemunas“. 

Gruodžio 17 d. Tauragės Švč. Trejybės bažnyčios parapijos na­muose vyks nemokamo Ka­lė­dinių koncertų ciklo „Sekmadienio akordai“ koncertas „Krin­ta baltos snaigės“.

Lietuvos vardas praėjusią sa­vaitę ne kartą buvo girdi­mas pasaulio kultūros scenose. Gruo­džio 9 d. Vokietijoje įvykusioje 36-ųjų Europos kino apdovanojimų ceremonijoje „Eurimages“ koprodukcijos apdovanojimas įteiktas Lietuvos prodiuserei Uljanai Kim. Tai – pirmas kartas šalies istorijoje, kai „Eurimages“ apdovanojimą nuspręsta skirti mūsų šalies prodiuserei.

Į UNESCO Reprezentatyvųjį žmonijos nematerialaus kultūros paveldo sąrašą įtraukti šiaudinių sodų tradiciją nuspręsta Botsvanoje vykusioje Nematerialaus kultūros paveldo išsaugojimo konvencijos Tarpvyriausybinio komiteto sesijoje. 2017 m. sodų rišimo tradicija buvo įrašyta į Lietuvos Nematerialaus kultūros paveldo vertybių sąvadą. Šiaudiniai sodai, dar vadinti liktoriumi, voru, pajonku, pajonkėliu, dangumi, pasauliu, rojumi, sietynu, reketu­ku, rekėžiu, krijeliu, aitvaru, miestu, žarondėliu, buvo ir tebėra rišami visoje Lietuvoje ir turėjo ne tik dekoratyvinę, bet ir apeiginę reikšmę, jie simbolizuoja visatos modelį, tad siejami su gyvenimo gerove, apsauga. Anksčiau į UNESCO nematerialaus kultūros paveldo sąrašą jau įrašytos dainų ir šokių švenčių tradicija, sutartinės ir kryždirbystė bei jos simbolika Lietuvoje.

Kotryna PETRAITYTĖ

Artėja Kalėdos – laikas, kai įvertinami visų metų ne tik darbai, bet ir poelgiai. Prasi­de­da aukojimo, rėmimo akcijos, skaičiuojamos įspūdingos sumos... Tačiau gerumas – ne tik vie­nokia ar kitokia pinigų išraiška. Juodainiškė senjorė Vida Druseikienė savo gerumą, atjautą tiems, kas šito stokoja, sudeda į pačios megztas kojines. Daugybę porų šil­tų, raštuotų, spalvingų kojinių.

„Galvoju, kad teisingai darau. Nemėgstu dykai sėdėti ar pro langą žiūrėti. Pati esu ligonis – onkologija, depresija, podag­ra, stuburo skausmai. Ir turiu giminių Ukrainoje, kur dabar žmonių gyvenimai sugriauti, jie netenka savo šeimų, arti­mų­jų, kenčia nuolatinį siaubą, nepriteklių, o žiemą – dar ir šalčius. Tai ir sakau: ar išdalinsit šitas kojines čia, vietoje, ar išsiųsite ten – jums spręsti“, – sakė Vida kartu su redakcija pas ją atvy­kusiai Ši­lalės Maltos ordino pagalbos tarnybos vadovei Roz­vitai Ber­žinienei.

Paaiškėjo, kad ir pernai 60 po­­rų šios moters numegztų kojinių buvo padalinta – pusė iškeliavo nuo karo kenčiantiems ukrainiečiams, pusė – Kvė­dar­nos senelių namų globotiniams.

„Neapsakomai šiltas jausmas apima matant, su kokiu džiaugsmu ir dėkingumu senoliai pri­ima, atrodo, paprastą, bet tokią gerumu dvelkiančią dovaną“, – tikino Rozvita, apie V. Dru­seikienės „akciją“ dar pernai su­žinojusi iš Laukuvos seniūnijos socialinės darbuotojos Sviet­la­nos.

„Nuo jaunystės mėgau megzti. O dabar mano kokie darbai – tik vištų belaikau. Tai pasikūrenu pečių, įsijungiu televizorių, imu mezginį ir nė žiūrėti nereikia – eina virbalai ratu. Na, nebent kol kulną įstatau. Šituose va maišeliuose – 76 poros kojinių, gal viena kita pora ir apsirinku. Yra didesnių, mažesnių, vaikiškų. Visokių spalvų. Baltos tiktų lovoje gulintiems senoliams. Mezgu ilgomis čiurnomis, kad būtų galima kelnes sukišti ir blauzdos nebūtų plikos – kojinės turi šildyti. Pradedu megzti dar vasarą, juk ne vienos dienos darbas. Ir vietiniams žmonėms do­vanoju, dar tokiam Petrui iki Ka­­­lėdų esu pažadėjusi. Apie 30 porų išsivežė socialinė darbuotoja: sakiau, apaukit visus, kuriems tik reikia“, – pasakojo Vida, vis kilnodama įvairiaspalves kojines, sunertas po­romis: pažiūrėkit, kaip tempiasi, tikrai nėra mažos.

O kaipgi tie giminaičiai Uk­rainoje – kas juos ten nubloškė?

„Trys mano mamos pusse­se­rės per antrąjį pasaulinį karą išbėgo ir ten apsigyveno. Da­bar bėra likusi vienos iš jų duk­ra Marina, gyvena Odesoje. Sū­nūs jos fronte, jų žmonos kenčia nežinią ir nuolatinę baimę. Sakiau, parvažiuokit čia – dar nebuvo remon­tuojama kaimynų troba, būtų galėję gyventi. Bet juk kiekvienam sunku palikti savo gyvenimą, kad ir kaip blogai būna. Neduok Dieve, ką žmonės ten patiria. O pas mus? Ka­da benueisi į krautuvę, vis dejonės: kaip dabar blogai! Au­gau ir gyvenu Juodainiuose. Anuo­met tik vienas žmogus turė­jo mašiną, ja vežė veseles, krikš­tynas, ir viskas buvo gerai. O da­bar kiemuose po dvi–tris mašinas, ir blogai, sunku! Pa­val­gom, šilta, pakrentam į lovą – ir blogai?! Tai ir sakau: mūsų žmonės rėkia ir dejuoja be gryno reikalo“, – įsitikinusi sen­jorė.

Moteris užaugino du sūnus ir dvi dukras, sako, kone viena, nes vyras jau seniai amžinatilsį. Tad vaikai pažino darbo skonį ir uždarbio vertę. Da­­bar, pasak Vidos, visi gyvena užsienyje, užaugo dori, darbštūs, trys jau susikūrė namus, tik mažiausiam dar trūksta. Bet mama tikra – užsidirbs ir turės.

„Aš tik išleidau į mokyklas. Neturėjau iš ko nei butų, nei namų nupirkti, tik pratinau dirbti. Atsikeliam, būdavo, ryt­metį ir tariamės: šiandien eisim vartyti šieno. Kas grėbliu, kas kokia kartimi išvartome, tada sakau: vaikai, dabar jūs laisvi, žaiskit, dūkit, rytoj grėbsim, vešim. Taip jie augo, taip darbą pažino. Dabar kaip yra? Panos septyniolikos metų drybso lovoj ir net trobos nesusitvarko, sunku mat“, – lygina praeitį ir dabartį gyvenimo skonį pažinusi moteris.

„Vieno tik bijau, kad, neduok Dieve, kas vaikams nutiktų. Mano mama keturis palaidojo, viską prisimenu. Buvome šeši, likome tik du: aš iš vidurio ir brolis iš dvynių. Mano vaikai geri, nė vienas šunkeliais nenuėjo. Man tai didžiausias džiaugsmas. Lau­kiu Kalėdų, kai atvažiuos, aplankys, keturis anūkus turiu“, – džiaugėsi Vida.

Nei pensininkės gyvenimu, nei sunkumais moteris nesiguodė: gyvenu, sakė, gerai, gydausi, būsiu, kiek Dievas laikys. Stiprybės teikia ir suvokimas, jog savo mėgstamu užsiėmimu ga­li būti kažkam reikalin­ga. O ir duk­ros palaiko: atsiunčia siūlų iš Danijos, kaimynės jų pasidairo „labdaryne“. Bet Vida „žaliavos“ dar turinti gausiai, tai ir kitais metais kojinių „priblizgins“.

„Kitų gyvenimais nesidomiu, naujienų ir gandų nerenku, tegul kiekvienas gyvena savo. Mudvi su kaimyne našlės, viena

į kitą pasiveizam, katra pirma gula, kita iš paskos šviesą gesinam. Nė vieno žmogaus nesmerkiu. Yra pas mus tokie nabagai – gy­vena, kaip supranta, kaip sugeba. Kai kas sako: tinginiai. Nu paprašau pagalbos, kai reikia malkas sunešti, ir grūtuoja abu jei ne vieną, tai tris dienas. Ką padarysi – jų toks buvimas. Ar smerksi, ar atstumsi – nepadės. Aš jiems tai to, tai ano vis prikišu. Įvertina ar ne – vėl jų reikalas. Manęs nežeidžia“, – stebėtiną toleranciją demonst­ruoja senjorė.

„Visiems mums reikėtų daugiau atjautos vienas kitam, supratimo. Ir kantrybės, suvokimo, kad gyvename gerai, kai šitiek žmonių pasaulyje kenčia nuo karų, stichijų. Įsijunkim televizorių galų gale ir pamatysime. Ir melstis turime, kad tik mums netektų viso to patirti“, – prieškalėdiniu laikotarpiu linki senjorė.

Vidos dovanotos kojinės, mal­tiečių vadovės R. Ber­žinie­nės teigimu, tikslą tikrai pasieks.

„Dalis jų bus nugabenta į Kre­tingą, kur gyvenanti mūsų kraš­tietė savanorė Ingrida Herul­cai­tė nuo pat karo pradžios užsiima paramos Ukrainos žmonėms rinkimu bei siuntimu. Džiugu, kad mo­kame užjausti, atjausti, paremti ir padėti – šios vertybės yra svarbiausios bet kokiais lai­kais“, – sakė Roz­vita. 

Eugenija BUDRIENĖ

AUTORĖS nuotr.

Ingrida Herulcaitė-Ašmontienė savanoriauja Kau­ne įsteigtame labdaros ir paramos fonde „Saugus prie­globstis LT“ („Safehaven LT“). Nors fondas gy­vuoja dar palyginti neseniai, Ingrida įsitikinusi, kad jo veikla, siekiant visokeriopai padėti karą ken­čian­tiems Ukrainos žmonėms, už gimtąją žemę kovojantiems kariams yra labai svarbi ir reikšminga.

„Į savanorystę įsijungiau nuo pirmos Rusijos invazijos į Uk­rainą dienos. Pradžioje, kaip visi prisimename, svarbiausia buvo karo pabėgėlių evakuacija nuo sienos su Ukraina, kur suplūdo šimtai tūkstančių civilių: moterų, vaikų, senelių. Taip pat atsiliepė­me į pagalbos prašymus iš okupuotos Bučos, Hersono – reikėjo gelbėti tuos, kurie išliko gyvi. Džiaugiuosi ir didžiuojuosi daugybe savanorių, kurie nepabūgo pavojingų situacijų, negailėjo savo transporto, o kai kada net rizikavo gyvybe. Kiti, komunikuodami socialiniuose tinkluose, stebėjo, aiškinosi ir teikė informaciją, kokia kryptimi įmanoma ir saugiau važiuoti, nes keliai buvo blokuojami. Savanoriai prisidėjo prie pabėgėlių apgyvendinimo, organizavo maisto, drabužių bei kitų išgyvenimui būtinų dalykų rinkimo, koordinavo jų paskirstymą. Teko įdėti nemažai pastangų, susiklausymo, nes visa tai užklupo staiga, buvo nauja, viską reikėjo daryti neatidėliojant – čia ir dabar. Sutikau daugybę šaunių žmonių, kurie savanorystės ėmėsi su užsidegimu, atsidavimu, patyrėme įvairių situacijų, kurias įveikėme visų sutelktomis jėgomis“, – pasakoja savanorė.

Ingrida teigia, jog pra­džioje kiauras dienas netildavo telefonas, žmonės skambinda­vo, dalindavosi informacija, siūlė pa­galbą, paslaugas bei pan.

„Tai neįtikėtinas jausmas, kai jauti bendrystę, atjautą bei palaikymą tiems žmonėms, kurie pavojuje. Esu įsitikinusi ir visiems sakau, kad savanorystė nėra joks įpareigojimas, tu jos imiesi laisva valia. Bet tai daryti gali kiekvienas – socialiniuose tinkluose atsiliepti į pagalbos prašymą, juo pasidalijant bei pan.“, – sako Ingrida.

Baigiantis antriems karo Uk­rainoje metams, paramos pobūdis, pasak savanorės, perėjo į kitą lygį.

„Todėl ieškome būdų, kaip į savanorystės veiklą įtraukti kuo daugiau verslininkų, kurie galėtų paremti termovizorių, dronų, mašinų bei kt. būtinų dalykų įsigijimą. Fronte Uk­rainos kariams visa tai yra gyvybiškai svarbu. Beje, labai džiaugiamės, kad mūsų fondas prisidėjo, išsiunčiant į Ukrainą greitosios medicinos pagalbos automobilį.

Svarbiausia fondo veikloje yra įsitikinimas, kad būsime su Ukrainos tauta kartu iki visiškos pergalės, palaikydami ukrainiečių kovinę dvasią. Tad nevalia atsipalaiduoti, negalima pavargti ar „priprasti“ prie karo, kuomet kasdien žūsta kariai, civiliai, moterys, vaikai“, – akcentuoja Ingrida.

O kad senjorė Vida ėmėsi savanoriškos akcijos ir dovanoja pačios megztų kojinių, pasak Ingridos, labai pagirtina: „Kariams fronte žiemos metu ypač reikia šiltų kojinių, apatinio trikotažo ir termo drabužių“.

Kaip jau buvo skelbta, fondas „Saugus prieglobstis LT“ organizuoja akciją „Kalėdos batų dėžėje“.

„Jos metu savanoriai ruošia ir veža kalėdines dovanas Ukrainos kariams bei vaikams. Jos renkamos iki gruodžio 15 d., prašome apie tai informuoti tel. (8-685) 2-49-65 arba el. p.: Šis el.pašto adresas yra apsaugotas nuo šiukšlių. Jums reikia įgalinti JavaScript, kad peržiūrėti jį., kad galėtume suderinti jų surinkimą.

Dovanoti galima termo rūbų, pašiltinimų į batus, taktinių pirštinių, vaistų nuo skausmo ir peršalimo, šildančių tepalų ir pleistrų, gertuvių, šokolado, riešutų, kavos, arbatos, žygio stalo įrankių, žiebtuvėlių ir žibintuvėlių, drėgnų servetėlių, megztų kojinių (dovanų vynioti į popierių nereikia – viskas saugumo sumetimais yra tikrinama). Ant dėžutės reikėtų nurodyti, kam dovana skirta: kariui (-ei) ar vaikui.

Parašykime ir atviruką ar laiškelį (į ukrainiečių kalbą išversti gali padėti Google vertėjas), palinkėkime stiprybės, perduokime, kad Lietuva visada bus kartu ir palaikys. Palikime ir savo kontaktus – galbūt sulauksime padėkos ar patvirtinimo, kad dovanėlę gavo.

Raginu prisidėti prie akcijos visuomenines organizacijas, mokyklas, pavienius asmenis – tikėkime Ukrainos pergale“, – kviečia savanorė Ingrida.

Eugenija BUDRIENĖ

Nuotr. iš pašnekovės albumo