Šį rudenį „Šilalės artojo“ redakcija tradiciškai pakvietė laikraščio skaitytojus siųsti savo išauginto (arba atras­to) derliaus fotografijas ir dalyvauti konkurse. Jo nuga­lė­tojams bus įteikti specialūs prizai. 

Šįkart įspūdingo agurko nuot­rauką „Šilalės artojui“ atsiuntė Jonas Petrauskas iš Pakalniš­kių II k. (Tenenių seniūnija). Daržovė sveria net 1,166 kg. Agurką gigantą išauginęs Jonas sako, kad rekordininkas bus paliktas kitų metų derliui.

„Kad užaugs toks milžiniškas, nesitikėjau, todėl jo sėklos bus panaudotos kitą pavasarį, kad ir vėl pradžiugintų geru derliumi“, – sako konkurso dalyvis.

Vis dar laukiame daržovių, grybų ar kito derliaus nuotraukų – konkursas vyksta iki spalio 10 d. 

„Šilalės artojo“ inform.

Skaitytojo nuotr.

Praėjusią savaitę tarp įprasti­nių pranešimų iš Ukrainos frontų, mo­kytojų streiko, nesibai­gian­čio ko­rupcijos skandalo savivaldy­bė­se, sukrečiančio paauglių apsinuodi­ji­mo ir, žinoma, užsitęsusios vasaros malonumų gūdžiu aidu nu­­skam­bėjo žurnalistų atliktas tyri­mas dėl buvusių komunistų aukš­čiau­siuose valdžios ešelonuose.

Česlovas IŠKAUSKAS

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 75

Nuo seno Lietuvoje egzistavo paprotinė teisė sandoriuose vadovautis sąžiningumo principu, todėl vyresnio amžiaus žmonėms sunku suprasti, kad biurokratinės procedūros dabar yra svarbesnės už visus dešimt Dievo įsakymų. Tokia išvada peršasi išklausius Kvėdarnoje gy­venančios garbingo amžiaus moters istoriją apie ban­dy­mą parduoti žemės sklypą.

Daiva BARTKIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 75

Rugsėjo 23 d. ne tik mūsų šalies, bet ir Estijos, Latvijos, Lenkijos bei Ukrainos šachmatų žaidimo en­tu­ziastai skubėjo į Pajūrį, kur vy­ko XI-asis greitųjų šach-matų turnyras, skirtas Ši­lalės politiniam ir vi­­suomenės veikėjui, šach­matų entu­ziastui Stanislo­vui Biržiš­kiui atminti. Tur­nyras tra­di­­ciškai vyko Pa­jūrio Stanislovo Biržiškio gim­na­zijoje. 

Roma VEŠČIŪNIENĖ

Pajūrio seniūnijos seniūnė 

AUTORĖS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 75

Poryt su Tarptautine mokytojų diena sveikinsime ir daugiau nei 400 Šilalės rajone dirbančių pedagogų. Mokytojas – ypatinga profesija, ir ne tik todėl, kad mokykla ir mokytojai kiekvienam pakloja gyvenimo pamatus. Būtent mokytojai nuo seno laikomi visuomenės elitu, pačiais šviesiausiais, doros ir sąmoningumo pavyzdį savo bend­ruomenėms rodančiais žmonėmis. Ir nors šiemetė šventė pasitinkama ne pačiomis geriausiomis nuotaikomis, streikuojant keliems tūkstančiams šalies pedagogų, vis tik mokytojai stengiasi išlaikyti optimizmą ir nepraranda vil­ties, kad politikai, valdžia ir visuomenė sugebės tinkamai įvertinti jų darbą.

35-ąjį rugsėjį šiemet sutikusi Laukuvos Norberto Vėliaus gimnazijos ikimokyklinio ugdymo mokytoja Irena Bliutienė sako, kad jos gyvenimo pasirinkimus nulėmė būtent mokytojai. Tuometis mokyklos direktorius Antanas Bružas vienuoliktokę paskatino stoti į pedagoginį universitetą ir „atliko profesinį orientavimą“ – leido pravesti pamoką pradinukams. Tą pamo­ką I. Bliutienė atsimena iki šiol: apipuolė mažiukai, apsivijo ap­link kojas ir vienas paskui kitą – mokytoja, mokytoja... 

„Patiko man toje klasėje, o ir paskui, sutikę per pertraukas mokykloje, vis vadindavo mane mokytoja. Taip ir pradėjau galvoti, kad tapsiu mokytoja. Visai smagus tas mokytojo darbas. Gal kad su mažiukais niekada nebūna nuobodu – jie tokie nuoširdūs, ką galvoja, tą ir sako, be jokių kaukių, kai supyksta, iškart pamatai, kai my­li – tai irgi iš širdies“, – šypsosi pedagogė. 

Ypatingai ryškius pėdsakus, anot I. Bliutienės, jos gyve­ni­me paliko šviesaus atminimo mokytoja Vanda Gudžiūnie­nė, visą gyvenimą dirbusi Bilio­nių pradinėje mokykloje. Ji mo­kė ne tik skaityti ir rašyti, bet buvo ir jaunos specialistės vedlė, nes du metus abi kartu dirbo toje pačioje Bilionių pradinėje. Pasak I. Bliutienės, tai buvo kantrybės, tolerancijos, susi­kaupimo pavyzdys, kuriuo negalėjo nesekti. 

„Anų laikų mokytojai buvo šviesios asmenybės, išskirtiniai žmonės. Mes esam žemiškesni, kasdieniškesni, o ta kasdienybė gal labiau vargina. Mokytojo darbe dažnai pasitaiko sunkių akimirkų, kai supyksti, užplūsta liūdesys, darbas pasirodo beprasmis. Tada prisimenu mokytojos V. Gudžiūnienės patarimą į viską žiūrėti ramiai, sunkumus priimti kaip iššūkius, nieko pernelyg nesureikšminti“, – pasakoja I. Bliutienė. 

Po 25 metų darbo teko atsisveikinti su Bilionių pradine mokykla – nelikus vaikų, ją uždarė. Jau kitą dieną I. Bliutienė pradėjo dirbti Šilalės autobusų parko eksploatacijos inžiniere. Mokytoja sako, jog darbas prie kompiuterio jai visai patiko, trūko gal tik muzikos pamokų. Tačiau vos tik išgirdo, kad Laukuvoje atsidaro darželio grupė, iš karto pasiūlė savo kandidatūrą. Pradinių klasių ir lietuvių filologijos mokytojos išsilavinimo dirbti darželio auklėtoja neužteko – teko pasižadėti, kad universitete studijuos ikimokyklinio ugdymo pedagogiką. 

Irena sako, kad mokytis jai patinka. Kiek kartų tam ryžosi, visada rinkdavosi Šiaulių universitetą, tad net ir savais reikalais ten nuvažiavusi, pagauna galvoje sukantis abejonę, ar yra pasiruošusi egzaminui. Gal dėl to, jog mokytojas egzaminą laiko kiekvieną dieną, nes niekada nežino, kokie netikėtumai jo laukia. Ypač nenuspėjamas yra ikimokyklinio ugdymo mokytojo darbas. Pradinukų pamoką gali suplanuoti, ir daugiau ar mažiau pavyksta tuos planus įvykdyti. Tuo tarpu 3–5 metų darželinukų emocijos trykšta fontanais. Vaikai ir įsikvatoja iki ašarų, ir verkia tarsi iš pačių širdies gelmių – tenka glausti, raminti, guosti. Taip ir praeina pamokėlėms skirtas laikas.

Tiesa, kai prieš bene penkerius metus darželio auklėtojos buvo pervadintos į ikimokyklinio ugdymo mokytojas, daugelis stebėjosi, kokios jos mokytojos, jei nieko nemoko. I. Bliutienė su tuo nesutinka. 

„Suprantu, kad pradinių klasių ar atskirų dalykų mokytojai moko. Bet ir mes mokome, tik tos pamokėlės yra kitokios, ir nors tie mokslai maži, bet labai svarbūs – į priešmokyklinę klasę vaikučiai išeina jau pažindami raides, mokėdami skaičiuoti, džiaugiamės, kai jie išmoksta užsirišti batus, užsisegti sagas“, – sako I. Bliutienė.

Ji sutinka, kad mokytojo darbas yra vienas sunkiausių, nes, dirbant su mokiniais, netikėtumai virsta įtampa, vargina nuolatinė rutina, pasiruošimas pamokoms.

„Lengviau dirbti, kai nesureikšmini sunkumų, negalvoji, kaip atsibodo tas pats per tą patį. Svarbu, jog darbas patiktų, o man būti mokytoja patinka. Sako, mokytojams reikia turėti daug kantrybės. Betgi viskam gyvenime reikia kant­rybės, net blynus kepant, tenka stovėti ir žiūrėti, kad neprisviltų“, – juokiasi mokytoja. 

Stebint žaidimų aikštelėje smagiai lakstančius ir šūkaliojančius vaikus, sunku įsivaizduoti juos ramiai susėdusius grupėje ir vartančius knygeles, besimokančius raidžių.

I. Bliutienė neslepia, jog tokios drausmės kaip mokykloje ir nesiekia. Kol vaikai maži, turi ir palakstyti, ir pažaisti, ir pašūkauti – dabar jie turi išsidūkti, kad galėtų visą gyvenimą prisiminti savo laimingą vaikystę. 

Beje, pedagogė nelygina skirtingų kartų vaikų, nesvarsto, kurie – anksčiau mokyti ar dabartiniai yra geresni, nuoširdesni ar labiau išmanesni. 

„Mes dabar labai mėgstame lyginti vaikus, sugalvojam skirtingoms kartoms pavadinimus, bet nepagalvojam, kad ir patys keičiamės – esame visiškai kitokie, nei buvo mūsų seneliai ar tėvai. Ir mūsų mokytojai buvo kitokie, ir mes buvome kitokie mokiniai – tai natūralu, nes gyvenimas keičiasi, o kartu su juo keičiasi ir žmonės. Dabar kitokie vadovėliai, nei tie, iš kurių mokėmės mes, kitokios ir mokyklos – šiltos, šviesios, malonu užeiti. Pažiūrėkite, kaip sutvarkyta aplinka, kokie sporto aikštynai. Niekada nebebus taip, kaip buvo, todėl vienintelis dalykas, apie kurį svajoju, – pamatyti, kaip ateityje viskas dar labiau keisis ir kur link mes eisime“, – svarsto mokytoja. 

Laukuvos Norberto Vėliaus gimnazijos ikimokyklinį skyrių šiemet lanko 54 darželinukai. Tai faktas, patvirtinantis, kad miestelyje ir aplink jį yra daug jaunų šeimų, auginančių naują kartą. Jai ugdyti reikės mokytojų, tad belieka tikėtis, jog jie ir toliau bus visuomenės ved­liai ne tik į žinių pasaulį, bet ir į gyvenimą.  

Daiva BARTKIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.