Važiuojant Šilalės krašto keliais, nekyla abejonių, kad moliūgai šiemet gerai užderėjo – prie daugelio sodybų sukrautos geltonšonių moliūgų stirtos. Vieni juos siūlo pirkti, kiti do­vanoja – tik imkite, neškitės, džiaukitės rudens dosnumu...

Paprastai už didelį moliūgą prašoma 3–5 eurų, už mažą – 2 Eur. Bet važiuojantys pro šalį stoja ne tik dėl moliūgų – dėmesį patraukia ir išmoningi tokių „prekyviečių“ papuošimai, prie kurių smagu fotografuotis.

Ar prekyba moliūgais duoda naudos, sunku pasakyti, tačiau akivaizdu, kad šios iš Vidurio Amerikos pas mus atkeliavusios daržovės turi paklausą, todėl kasmet jų auginama vis daugiau. Į kurį kiemą bepažvelgtum, beveik visus puošia ir pūpsantys moliūgai. Dekoracijoms netrūksta išmonės, nes iš viso yra išvesta net 30 moliūgų rūšių, o jų veislių, besiskiriančių ne tik forma, bet ir skoninėmis savybėmis – dar daugiau. 

„Šilalės artojo“ inform. 

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Baigiantis konkursui, „Šilalės artojas“ sulaukė ypatingai daug nuot­rau­kų su užfiksuo­tu šiųmečiu derliumi. Juo pasidalijo ir girvainiškis Zigmas Budvytis.

Pasak Girvainiuose (Laukuvos sen.) gyvenančio Zigmo, tokios daržovės dar nebuvo išauginęs, mat didžiausio dručkio svoris – net 58 kilogramai.

„Auginu juos kelerius metus, išaugdavo iki 7–10 kg. Šių metų pavasarį susiviliojau sėklomis, ant kurių pakuotės buvo rašoma, kad moliūgas gali pasiekti net 300 kg. Pats pasėjau, auginau vazonėliuose, paskui nešiau į šiltnamį, vėliau persodi­nau lauke. Sužinojau, kad, norint išauginti didelį moliūgą, būtina skabyti ūglius, leisti augti tik vienam vaisiui. Taip ir stengiausi daryti. Bet kur tu viską sužiūrėsi – ir tas didžiulis užaugo, ir dar mažesnių priaugino. Dabar suku galvą, kur viską dėti – valgau moliūgus tik aš, žmona su sūnumi jų į burną neima. Šaldiklio tokio didumo neturiu: anksčiau visą kiaulę į jį sudėdavau, dabar vienas moliūgas viską užimtų. O vietos ir kitoms maisto atsargoms rei­kia pasilikti“, – pasakojo Z. Bud­vytis.

Vyras sakė namuose neturintis net tokių svarstyklių, kad gigantą būtų galima lengvai pasverti, tad bandė jį užritinti ant buitinių. Ir į kiemą moliūgą pargurinti nebuvo labai lengva – jis augo tolėliau nuo sodybos, teko tiesiog įritinti į karutį. 

„Ko gero, teks imti pjūklą, kitaip jo neįveiksiu, nėra tokio peilio, kuriuo galėčiau moliūgą perpjauti. Galą gausiu bevalgydamas“, – juokėsi žmogus.

Ir tikino kitais metais pasėsiantis šiųmetinio galiūno sėklų. 

Žydrūnė MILAŠĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Spalio 14 d. 18.30 val. Klaipėdos Žvejų rūmų scenoje vėl bus papasakota Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro publikos išsiilgta meilės istorija - Antoníno Dvořáko opera „Undinė“. Undinės arija mėnuliui suskambės Muzikinio teatro divos – solistės Ritos Petrauskaitės lūpose, o jos meilės sieks Princas - Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro vedantysis tenoras Tomas Pavilionis. Pragaištingą gėrimą pirmą kartą pilstys Ragana – solistė Aurelija Dovydaitienė.

Dainuos geriausieji

Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro solistė Rita Petrauskaitė, dainuojanti daugybę pagrindinių partijų teatro pastatymuose, 2022 m. už Undinės vaidmenį operoje „Undinė“ KVMT apdovanojimuose tituluota  „Metų operos soliste“. „Koks platus Ritos Petrauskaitės (Undinė) balso ir vaidmenų diapazonas! Nuostabu, kad ir šioje partijoje R. Petrauskaitė jaučiasi lyg undinė vandenyje“, – solistę gyrė režisierius Gytis Padegimas.

Tomas Pavilionis - LNOBT solistas nuo 2014 m., tačiau 2009 m. jo sceninė karjera prasidėjo Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre. Jis nuolatos dalyvauja įvairiuose klasikinės muzikos projektuose, tarptautiniuose vokalo meistriškumo kursuose, dirba su žymiais italų vokalo pedagogais Paolo de Napoli, Vincenzo Manno. 2014 m. nominuotas „Auksiniam kryžiui“ ir „Padėkos kaukei“. 2015 m. pelnė Metų operos vilties apdovanojimą.

Gėrėsimės Evert Sooster (Vandenis), Rasos Ulteravičiūtės-Kazlauskienės (Svetimšalė Princesė), Emilijos Janinos Kozłowskos, Dinos Mataitienės, Ernestos Stankutės (Laumės), Kęstučio Nevulio (Girininkas), Juditos Butkytės-Komovienės (Virėjukas), Valerij Gončarov (Medžioklis) ir KVMT choro dainavimu. Stebuklingą gėrimą Princesei paruošusia Ragana pirmą kartą taps talentingoji solistė Aurelija Dovydaitienė. Gros Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro orkestras diriguojamas dirigento Giedriaus Vaznio.

Opera pasakos apie Vandenio jaunėlės dukters Undinės sąmoningą norą virsti moterimi iš meilės Princui, paaukojant savo balsą mainais į nemirtingą sielą, o vėliau susitaikymą su prakeiksmu, kai nepritapusi žmonių pasaulyje ir atstumta savo mylimojo ji virsta amžinai klajoti pasmerkta žaltvyksle, pražudančia žmones vandenų gelmėse. Pirmąja jos auka savanoriškai tampa atgailaujantis Princas, kuriam mirtį Undinės glėbyje atneša jos bučinys...

Publikos numylėta

2022 m. trečiąkart atgaivinti „Undinę“ Lietuvos scenoje sumanė režisierius Bernardas Gytis Padegimas, radęs palaikymą Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre: „Ši opera mažai Lietuvoje statyta, o publika, nors ją myli, dažniausiai yra girdėjusi tik žymiąją Undinės ariją mėnuliui. Džiaugiuosi, kad į aktyvų repertuarą ši opera sugrįžo būtent Klaipėdoje. Nors parašyta 1900-aisiais, joje minimi žodžiai, kuriuos ir šiandien kartojame kaip atradimą: „žmogus nutolo nuo gamtos, nukirto savo šaknis“. Ekologijos tema man ypač svarbi, apie ją kalbu nuo pat jaunystės, tad smagu, kad KVMT radau bendraminčių. Visas operos veiksmas rutuliojasi gamtoje: pirmame veiksme ji vešli ir sodri, o antrame jau nualinta. Tokia operos „Undinė“ pagrindinė mintis, ja grindžiama siužeto plėtotė, scenografija, solistų veiksmai scenoje.“

Kuriant operos scenovaizdį režisieriui talkino ilgametė jo bendražygė, scenografė ir kostiumų dailinininkė Birutė Ukrinaitė, vaizdo projekcijų dailininkas Linartas Urniežis ir šviesų dailininkas Andrius Stasiulis, anksčiau KVMT bendradarbiavę su režisieriumi statant E. Balsio operą „Kelionė į Tilžę“ (2019). Režisierius G. Padegimas kartu su scenografe ir kostiumų dailininke B. Ukrinaite šiemet elinge pristatė ir istorijų operą „Klaipėda“. Choreografiją operos šokiams kuria ir veikėjų judesius režisavo daug metų šiame teatre šokusi, vėliau savo sukurtus šokio spektaklius „Karmen“ (2017), „Tikroji dinozaurų istorija“ (2019), choreografines miniatiūras projekte „Dėmesio! Baletas“ (2020–2021), vieną iš dalių – šokio spektaklyje „Dona Kichotė“ (2022) čia publikai pristačiusi Aušra Krasauskaitė.

Geniali „lyrinė pasaka“

Čekų kompozitoriaus romantiko Antoníno Dvořáko (1841–1904) opera „Undinė“ – priešpaskutinė ir pati populiariausia iš dešimties jo sukurtų operų. Nors po premjeros 1901 m. Prahos nacionaliniame teatre „Undinė“ buvo nuolat rodoma ir perstatoma tiek Prahoje, tiek kituose Čekijos miestuose, buvusios Habsburgų imperijos žemėse ir kaimyninėse valstybėse, savo tikrojo populiarumo valandos tolėliau už Čekijos ribų jai teko palaukti iki XX a. 8–9 dešimtmečių.

Anuomet ši „lyrinė pasaka“, kaip ją apibūdino pats kompozitorius ir libretistas Jaroslavas Kvapilas, poetiškai apibendrino čekų tautinės kultūros dvasią ir ryškiai reprezentavo besiformuojantį čekų nacionalinės muzikos stilių, grįstą ne perimtomis austriškos-vokiškos muzikinės tradicijos įtakomis, o profesionaliojoje kūryboje naujai atrandama tautosaka ir kultūriniu tautos paveldu. Tačiau šiandienos klausytojų dėmesį galbūt labiau traukia ne nacionalinis operos turinys, o įvairioms interpretacijoms atviras daugiasluoksnis kūrinio tekstas bei stiprus psichologinis užtaisas, nepaprastai paveikiai perteiktas genialios A. Dvořáko vaizduotės pagimdytoje dramoje apie nepasotinamo geismo ir nesibaigiančios kančios kamuojamos undinėlės tragišką likimą.

KVMT inform.

Šią savaitę rajono seniūnijose bus renkami seniūnaičiai. Nors priešrinkiminių diskusijų negirdėti, vis dėlto ši pareigybė yra labai svarbi – seniūnaitis yra tiesioginis gyventojų atstovas, galintis principingai ir atkakliai ginti žmonių interesus ne tik seniūnijoje, bet ir pasisakydamas savivaldybės tarybos posėdyje.

Daiva BARTKIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 77

Naujas karo pliūpsnis Artimuosiuose Rytuose, kai spalio 7-ąją „Ha­mas“ smogikų būriai įsiveržė į pie­tų Izraelį, nušlavė visus kitus įvykius. Kodėl taip pradėjau šį sa­vai­tės ko­mentarą? Todėl, kad, pla­ningai ar ne, šis smurtas užgožė Ru­­sijos ka­rą prieš Ukrainą. Bet apie viską iš ei­lės.

Česlovas IŠKAUSKAS

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 77

Vėžys – diagnozė, sukrečianti ne tik patį ligonį, bet ir visą jo aplinką. Išgirdus tai, rodos, žemė ima slysti po kojomis, tačiau palaipsniui supranti, kad neturi jokio kito pasirinkimo – tik priimti šią žinią ir judėti pirmyn į kovą. 

Eglė Seiliūtė-Žukauskienė dalijasi savo šeimos patirtimi apie tai, kaip sužinojo apie dukros onkologinę ligą ir kas jiems padeda išlaikyti pozityvumą iki šiol.  

Lietuvos sveikatos mokslų universiteto (LSMU) ligoninės Kauno klinikų Onkologijos ir hematologijos klinikos medicinos psichologė Neringa Ei­mutienė pataria: svarbu nepamiršti, kad sergantysis pirmiausia yra žmo­gus, o ne ligonis.  

Gyvenimas akimirksniu apsivertė aukštyn kojomis

Liepos mama Eglė pasakojo, kad apie mergaitės onkologinę li­gą šeima sužinojo netikėtai, mat nebuvo jokių matomų ar nerimą keliančių požymių. 

„Buvo eilinis penktadienis, 2021-ųjų rugsėjo 21 d. Tuomet dar ketverių Liepa buvo darželyje, o grįžusi namo šėliojo su tėčiu ir broliu. Visiems užmigus naktis buvo rami, jokių skundų ar ašarų. Tačiau nubudusi rytą ji pati jau nebepajėgė išlipti iš lovos, nes užėjo ūmus pilvo skausmas, – pasakojo mergaitės mama. – Su „greitąja“ išvažiavę į ligoninę tuomet dar nežinojome, koks ilgas kelias mūsų laukia.“

Po detalių tyrimų galiausiai Liepai buvo nustatyta ekstrare­nalinė nefroblastoma – netipinio inkstų vėžio atvejis. 

Pirmasis gydymas truko beveik metus, kol buvo pasiekta re­misija. Tuomet, praėjus vos daugiau nei mėnesiui, situacija pasikartojo: dėl pilvo skausmų šeima vyko į regioninę Mažeikių ligoninę, iš ten – į Šiaulius. Antrą kartą Eglė paprašė siuntimo į Kauno klinikas, kuriose gydėsi pirmą kartą. Ten nuvykus buvo patvirtinta, jog   li­ga atsinaujino ir yra aptiktas naujas 10 centimetrų darinys.

Neeikvoja energijos tam, kas ne jų valioje

Liepos mama sakė, kad pirmą kartą sužinojus, su kokiomis naujomis aplinkybėmis teks gyventi, iš pradžių su šei­ma priėmė faktą, jog baigtis gali būti visokia.

„Tai yra tiesiog nenuspėjama,­ todėl privalėjome tai priimti.­ Supratome  ir tai, kad dėl vaistų­ Liepa tikriausiai neteks plaukų,­ tačiau tam mes negalėjome padaryti jokios įtakos, tik su­ tuo susitaikyti, – pasakojo ji. – Mes tiesiog priėmėme viską, kas atėjo su visu šiuo srautu. Neeikvojome energijos tam, kas buvo ne mūsų valioje, ir su­sitelkėme į tai, ką galėjome keis­ti, kurti, gerinti, stiprinti, kam padėti ir kuo pasitikėti.“

Eglės teigimu, vienas didžiau­sių išbandymų buvo paaiškinti ketverių metų dukrai, kas vyks­ta, padėti jaukintis ligoninės sie­nas, atrasti jose saugumą ir pasitikėjimą: „Kai Liepa pirmą kartą uždavė klausimą, kodėl ji ligoninėje, man spontaniškai ir organiškai kilo mintis pa­sekti jai pasaką apie tai, kad jos pilvelyje apsigy­veno augintinis.­ Jis atėjo, nes jam reikia daug dėmesio ir meilės,

tačiau pilve jis likti negali. Todėl visos procedū­ros buvo atliekamos tam, jog mes­ tuo augintiniu rūpintumė­mės ir galėtume jam surasti nau­jus namus.“

Liepos mama pažymėjo, kad niekada dukrai nesakydavo, jog ji yra ligonė – orientuodavosi tik į turimą „augintinį“ pilve. 

Net ir tuomet, kai mergaitė jausdavosi silpniau, mama koncentruodavosi į gero emocinio fono stiprinimą: „Skambindavomės su darželio draugais ir kartu darydavome įvairius darbelius, piešdavome, žaisdavome stalo žaidimus. Puošdavome savo palatą, jos duris, kabindavome Liepos darbelius ant sienų, o su specialistais, užsukančiais pas mus, visuomet tai aptardavome. Stengėmės sukurti kuo geresnę aplinką ir apsup­ti ją šypsenomis, kad ligoninė­je ji jaustųsi kaip namuose.

Kasdien gyvena su didžiuliu tikėjimu ir meile 

Per visą šį laiką Liepai buvo atlikti du chemoterapiniai, du radioterapiniai, du chirurginiai gydymai ir kaulų čiulpų transplantacija. 

„Procesai yra netrumpi ir reikalaujantys kantrybės, bet su tei­singu polėkiu, pasitikėjimu medicinos personalu viskas įvei­kiama lengviau“, – kalbėjo Eglė. 

Šiuo metu mergaitė nesigydo, tačiau yra intensyviai prižiūrima specialistų, laukia remisijos patvirtinimo. 

„Teisingiausia, manau, gyventi kasdien be lūkesčių ir su didžiuliu tikėjimu, džiaugiantis viskuo, su meile neriant į nuotykius ir priimant viską, kas laukia. Per šį laikotarpį užaugo ne tik Liepa, bet mes visi – atsikratėme daug baimių, subrendome“, – sakė mergaitės mama, pridurdama, kad ši diagnozė su­teikia galimybių išmokti jausti save ir savo aplinką, būti tik ten, kur jautiesi patogiai ir gerai. 

Psichologė: žmogus turi jausti, kad ligoninėje jis nėra vienas

Pasak LSMU ligoninės Kauno klinikų Onkologijos ir hematologijos klinikos medicinos psichologės N. Eimutienės, onkologinės ligos diagnozė visada sukelia daug nerimo, baimių, pasimetimo tiek pačiam ligoniui, tiek jo artimiesiems.

„Geresnė paciento emocinė ir psichinė būsena bus tuomet, kai jis jaus, jog ligoje jis ne vienas, jog šalia yra žmonės, į kuriuos visada gali kreiptis ir paprašyti pagalbos“, – pažymėjo specialistė. 

Ji atkreipė dėmesį, kad labai dažnai artimieji bijo su ligoniu kalbėti apie jausmus: „Tai tarsi noras vienas kitą apsaugoti, neigiant problemą. Tačiau neišsakyti jausmai niekur nedingsta – jie dar labiau skatina tiek sergantįjį, tiek artimąjį užsisklęsti, jaustis vienišam, nesuprastam.“

Atvirai kalbantis su ligoniu ir artimųjų rate apie savo baimes bei lūkesčius, galima sustip­rinti tarpusavio ryšį bei rasti sprendimų ligos sukeltiems sun­kumams spręsti.

N. Eimutienės teigimu, itin svarbu nepamiršti, kad sergantysis yra žmogus, o ne vien ligonis. 

„Sergantis žmogus nenori būti kitoks, kiekvienas trokšta grįžti į įprastą gyvenimą. Todėl svarbu, kad bendravimas su juo ne visuomet būtų apie ligą. Rekomenduojama, jog kartu su arti­maisiais  ligonis užsiimtų nesu­dėtingais darbais, pomėgiais, šir­džiai maloniais dalykais. Vi­sa­da svarbu priminti, kad jis svarbus ne už kažką, o dėl to,­ kad jis yra“, – sakė medicinos­ psichologė. 

Nors pavasaris nieko gero daržininkams nežadėjo, ru­dens derlius stebi­na rekordais: vieni džiūgauja sulaukę ne­re­gėtos gausos, kiti dalijasi įspū­dingo didumo vaisiais ir dar­žo­vėmis.

Ligita Savickienė sako per gyvenimą išbandžiusi ne vieną bulvių veislę.

„Bulves sodiname kiekvienais metais ir kasmet jų derlius būna vis kitoks. Šie metai išties derlingi, bulvių prikasėme gerokai daugiau nei anksčiau. Be to, jas užpuldavo visokios ligos, rasdavome daug sugedusių, o šiemet bulvės labai geros, kai kurios – ir įspūdingo dydžio“, – pasakojo Kaltinėnų seniūnijoje gyvenanti moteris.

Jos darže bulvių, sveriančių po puskilogramį, daug. Bet kai ėmė rasti dar didesnių, atėjo mintis jas sverti. 

„Ne viena svėrė daugiau nei 600–800 gramų, o solidžiausioji pasirodė esanti lygiai kilogramo. Nuploviau ir nufotografavau. Tiesa, koks dičkių skonis, neaišku, nes valgymui auginame kitą rūšį. Be to, per tiek metų patyriau, kad lietuviškiems patiekalams, ypač cepelinams, naudotina tik žinoma ir išbandyta bulvių rūšis“, – juokiasi Ligita. 

Šiandien yra paskutinė diena, kai dar laukiame skaitytojų nuot­raukų, kuriose užfiksuotas įspūdingiausias derlius. Suskubkite – „Šilalės artojas“ konkurso dalyviams yra paruošęs dovanų.

„Šilalės artojo“ inform.

Skaitytojos nuotr.

Šeimos ar giminės stiprybė, kaip ir medžio, slypi šaknyse. Žinoma tiesa: nunyksta medis, kai jis ne­prižiūrimas, nepalaistomas ir ne­puo­selėjama jo aplinka. Taip yra ir su šeimos bei Giminės medžiu, ku­rio paieškose dalyvauja tie, kuriems nesvetima artimų žmonių gy­­­venimo istorija, jų likimas, praei­tis bei ateitis. Jie suvokia stiprios šei­mos ir giminės reikšmę kaip tautos išlikimo sąlygą, kaip valsty­bingumo garantą. Ne veltui sako­­ma, kad „Tvirta šeima – stipri vals­tybė”…

Mano senelio kvėdarniškio Kazimiero Stasino likimas taip susiklostė, kad man, paskutiniam jo anūkui, gimusiam praėjus aštuoneriems metams po jo mirties, teko skirti daug laiko ir gerokai pasistengti, siekiant surasti ne tik tikslią senelio gimimo bei mirties datą, bet ir nustatyti palaidojimo vietą, kurią norėjosi sutvarkyti bei paženklinti.

Ilgame paieškų kelyje prisiėjo patirti ne tik atradimo džiaugsmą, bet ir nusivylimo kartėlį. Pavyzdžiui, šeimos archyve išlikusiame pase, išduotame pirmaisiais Lietuvos nepriklausomybės me­tais, įrašyta, kad senelis gimė 1830 m., ir mes, jo palikuonys, buvome įsitikinę, kad jis pragyveno ištisą šimtmetį. Tačiau Bažnytinio archyvo dokumentuose pažymima, jog jis gimė 1852-aisiais ir mirė 1930 m. Vadinasi, gyveno ne šimtą metų, kaip buvo fiksuota dokumentuose ir pasakota šeimoje, bet 78-erius.

Archyvuose atradau ir daugiau iki tol nežinotų bei negirdėtų senelio ir jo bendraamžių gyvenimo įvykių. Vieni jų džiugino, kiti liūdino, bet nepasidaviau emocijoms ir nenuleidau rankų, kapsčiausi archyvo bylose, gerai suvokdamas, kad protėvių kelias yra toks, kokį jiems nutiesė anas laikmetis.

Po ilgų ieškojimų atėjo lauktoji diena. Kvėdarnos kapinėse iškilo žemės kauburėlis ir antkapiu pasipuošė kadaise gerokai į žemę susmegęs kapelis. Prie kuklaus rudeniškos saulės spindulių apšviesto bei krikščionišku ženklu pažymėto kapo susirinko trijų kartų palikuonys. Visi jie atvyko iš Vilniaus, panorėję ne tik prisiliesti prie atgijusio bei pašventinto senelio, prosenelio ir proprosenelio kapo, bet ir praeiti tais takais, kuriais ėjo jų pirmtakas, pabuvoti tose vietose, kur jis savo rankomis pelnėsi duoną, užaugino penkis vaikus ir, pavargęs nuo sunkios gyvenimo naštos, beveik prieš šimtą metų atgulė amžinam miegui gimtojoje žemėje.

Kvėdarnos Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo bažnyčios klebonas kun. Edgaras Petkevičius mielai sutiko pašventinti kuklią senelio palaidojimo vietą. Susirinkusiems klebonas tarė dvasingą žodį, primindamas, jog didžiausia vertybė yra ne turtas, besaikis jo troškimas, bet krikščioniškais principais bei morale grįstas gyvenimas.   

K. Stasino palikuonys dėkoja antkapį suprojektavusiam ir projektą įgyvendinusiam šilališkiui Antanui Šiaudvyčiui, Kvėdarnos seniūnui Aivarui Dobilui, jo pavaduotojai Rasai Lukošienei, kapų prižiūrėtojai Gražinai Gumuliauskienei už geranorišką pagalbą įteisinant K. Stasino kapavietę.

Atsisveikinome su Šilalės kraštu, Kvėdarna prasmingai praleidę laiką, gerai nusiteikę, žinodami, kad ilgametės paieškos nenuėjo veltui, o atgaivintas, palikuonių su meile puoselėjamas Giminės medis dar labiau suvešės.

Juozas STASINAS

AUTORIAUS nuotr.

(Tęsinys. Pradžia Nr. 71)

Remdamasis 1933 m. Derkintų kaimo suskirstymo į vienkiemius schema ir 1948 m. sovietinės armijos kariniu bei Nemuno kolūkio, kuriam pri­klau­sė ir Derkintai, 1985 m. žemėlapiais, parengiau Derkintų kaimo schemą. 

Zobėlija – priemiestinis kaimas

Visus vietovių pavadinimus schemoje užrašiau taip, kaip jie buvo tariami derkintiškių. Niekada nebuvo aiškios ribos tarp Derkintų ir Zobėlijos (beje, oficialiai rašoma Zobelija, nors šio kaimo pavadinimas kilo iš asmenvardžio Zobė­la – jų buvo ir Zobėlijoje, ir Derkintuose. Vienas Zobėlų ūkis buvo prie pat Šilalės (Zobėlijos g.) – Zobėlijoje, kurio šeimininką dėl nedidelio ūgio visi vadino Zobėluku. Kelios šeimos, formaliai priskiriamos Zobėlijai (tarp Šilalės pušyno ir Traukšlio g.), save identifikavo su Derkintais, o minėtame Nemuno kolūkio žemėlapyje Zobėlijos visiškai nėra.

Manau, kad istoriškai Zobėlija buvo Šilalės priemiestinis kaimas, išsidėstęs aplink dabartinę Zobėlijos gat­vę nuo įėjimo į kapines iki Šilalės pušyno. Ski­riamoji riba tarp Derkintų ir Zobėlijos buvo mažas upelis (Ravalis), tekėjęs į Ašutį (Šilalės prūdą). Prieš Šilalės kapines yra buvusio tilto per Ravalį liekanos. O nuo Derkintų besidriekęs pelkynas – Žeberinė – jau užstatyta naujakurių sodybomis. Tiesiai nuo Zobėlijos gatvės posūkio buvo bevardis keliukas bažnyčios link, o per Ravalį – lieptas. Pavasario potvynio metu jį pereiti būdavo problemiška ir tekdavo iki bažnyčios daryti vingį Zobėlijos gatve. Nuo ligoninės Derkintų link driekėsi plynas smėlėtas laukas, kuris prireikus tapdavo aerodromu. To lauko pakraštyje Lokystos link buvo garsaus Šilalės sodininko Bytauto medelynas. Tinkama vieta lėktuvams kilti bei leistis buvo ir kitas plynas laukas – dabar jau baigiama užstatyti kairioji Traukšlio pusė (Dyvyčio, Aušros, Jurgaičio ir kt. gatvės). Šis laukas priklausė paribyje tarp Šilalės ir Derkintų gyvenusiai ūkininkei, kurią kažkodėl visi derkintiškiai vadindavo tik vardu – Ciliūne, o jos plynę – Ciliūnės lauku. Gal tik porą kartų teko nugirsti ir šios keistokos senutės pavardę – Jokubauskaitė. 

Derkintai – ypatingai pelkėtas kaimas

Jei Šilalė su aplinkiniais kaimais (išskyrus Gūbrius) buvo pelkėta teritorija, tai Derkintai – ypatingai pelkėtas kaimas. Aukštesnėmis vietomis pie­tų šiaurės kryptimi driekėsi du žvyrkeliai (Traukšlio ir Palokysčio gatvės), o aplink juos kūrėsi ūkiai. Netgi vasarą sunkiai praeinamos buvo pelkės – Lankos, Varutinės ir Žeberinė. Nuo Žeberinės pelkinga juosta driekėsi iki pat Šilalės, kita – Derkintų rytine dalimi ir kirto Traukšlio gatvę. Iki melio­racijos (pereito amžiaus 8-ojo dešimt­mečio pradžia) ta pelkėta juosta tekėjo du upeliai: vieną vadindavo Upaliu, kitą – Ravaliu. Lietuvoje mažyčius upeliukus dažniausiai vadindavo upeliais, ravais ar ravaliais. 6-ojo dešimtmečio pradžioje traktorių „stalinėcų“ pagalba abu upeliai buvo paversti kanalais, o po melioracijos sujungti į didelę drenažo sistemą ir suvesti į vieną centrinį kanalą, kuris buvo prakastas Traukšlio vaga. Po melioracijos (apie 1972 m.) kaimo kraštovaizdis smarkiai pasikeitė.

Kad tie du upeliai kažkada buvo gerokai didesni, byloja tokie faktai: abu turėjo stambokus tiltus, kertančius Traukšlio gatvę (po jais mes, vaikai, landžiojo­me ir gaudėme šlyžes), Upalis buvo platokas (vienu ypu neperšoksi), jame bu­vo gausu plačiažnyplių vėžių, kurių vie­ną 1952 m. vasaros dieną prigaudžiau visą kibirą (įdomu, kad Traukšlyje vėžių nebuvo, bet veisėsi vėgėlių, lydekų, esu pagavęs netgi nėgę). Mamos pasakojimu XX a. pradžioje Ravalyje kaimiečiai žuvis gaudydavo tinklais, o Lokystoje – iki pat pereito amžiaus 7-ojo dešimtmečio. Kadangi trys didžiosios pelkės – Žeberinė, Varutinės ir Lankos – jungėsi Traukšlio bei dviejų upelių slėniais, galima įtarti, jog keli tūkstantmečiai atgal Derkintų ir Zobėlijos kaimų teritorijos buvo vandens apsemtos – tyvuliavo negilus ežeras su daugybe salelių, ant kurių vėliau ir kūrėsi atvykėliai.

Prie Lankų gyvenęs kaimynas Untans Astrauskis yra pasakojęs tokią legendą. Vieną dieną iš dangaus į Lankas nusileido ežeras. Kadangi arti gyventojų nebuvo, niekas tam ežerui nesuteikė pavadinimo. Po kelių dienų ežeras vėl pakilo į orą ir ėmė sukiotis po Žemaitiją. Sklandant kažkur apie Varnius skrido paukščiukas, savo balseliu rėkiantis lukst, lukst... Ežeras kaipmat nusileido, ir varniškiai gavo Lūksto ežerą. O Derkintams liko tik pelkėta žemė. Bet tai irgi išėjo į naudą: susiformavo durpynai. Pavyzdžiui, vien mano tėvų 14 hektarų žemėje jų buvo trys. Praktiškai nebuvo kaimyno, kuris neturėjo tegul ir nedidelio durpyno.

Kitas žvyrkelis – dabar Palokysčio g. – taipogi turėjo du tiltus: vieną akmeninį ties Gerlikų sodyba, kitą – medinį kaimo gale per Lokystą, netoli Leškių sodybos. Prie pirmojo tilto apie 1935 m. buvo pastatyta koplytėlė su Jono Nepomuko medine skulptūra. Esu girdėjęs, jog iki šios koplytėlės čia stovėjo kita, kuri per laiką suiro ir buvo pakeista. Derkintiškiai ne šiaip sau pasirinko Joną Nepomuką – juk jis tiltų saugotojas. Beje, pro tą tiltą stačias galėjo pralįsti maždaug dešimtmetis vaikas. Mama yra pasakojusi, jog po tuo tiltu slėpėsi su manimi, vos dviejų mėnesių kūdikiu, vieną iš pirmųjų karo dienų, išgirdusi bombardavimo garsus. 

Albinas BAGDONAS

Vilnius

(Bus daugiau)