Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras tęsia gražią tradiciją: spalio 1-ąją, sekmadienį, 15 valandą, unikalios akustikos Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Klaipėdos fakulteto koncertų salėje skambės ypatinga teatro simfoninio orkestro programa kviečianti klausytojus kartu pažymėti Tarptautinę muzikos dieną ir pradėti naują teatro sezoną.

37-ojo teatro sezono pradžios koncerto programoje – dviejų kompozitorių romantikų sukurti monumentalūs simfoninės muzikos opusai iš pasaulio klasikos lobyno, teatro orkestro interpretuojami pirmą kartą. Teatro vyriausiasis dirigentas Tomas Ambrozaitis įsitikinęs: orkestro patirtis ir branda leidžia imtis vis sudėtingesnių kūrinių partitūrų ne vien iš muzikinio teatro repertuaro, jos orkestrui – lyg profesinį augimą skatinantys vitaminai.

Koncerto programoje skambės čekų nacionalinės muzikos pradininko Bedřicho Smetanos simfoninė poema „Vltava“ ir vokiečių kompozitoriaus Johanneso Brahmso Pirmoji simfonija c-moll.

„Tiek B. Smetanos „Vltava“, tiek J. Brahmso Simfonija Nr. 1 c-moll - kūriniai iš pasaulio klasikinės muzikos lobyno. Pasirinkau šiuos kūrinius neatsitiktinai, kiekvienas jų turi savo istoriją ir priežastį, dėl ko, mano manymu, orkestrui svarbu juos atlikti. Nepaprastai džiaugiuosi, kad turime galimybę keliskart per sezoną griežti simfoninę muziką. Tai suteikia orkestrui pasitikėjimo ir galimybių įgyvendinti profesinius iššūkius. Nesirinkčiau tokių sudėtingų kūrinių, jei manyčiau, jog orkestras nepajėgus jų atlikti. Anaiptol. Tokių monumentalių kūrinių atlikimas suteikia profesinį pasitenkinimą ir atskleidžia orkestro galimybes ne tik griežti spektakliuose, bet ir koncertuoti kaip simfoniniam orkestrui. Tai labai svarbu ir brangu. Tad šįkart sezono atidarymo koncerto programoje – du nepaprasto grožio kūriniai. Juos abu orkestras atliks pirmą sykį. Tai geriausia dovana Tarptautinės muzikos dienos proga ir klausytojams, ir pačiam orkestrui“, – pasakoja charizmatiškasis Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro vyriausiasis dirigentas Tomas Ambrozaitis.

Sezono pradžios koncertui ne atsitiktinai pasirinkta Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Klaipėdos fakulteto koncertų salė. „Tai puiki vieta skambėti orkestro, choro ar vargonų muzikai ir ne tik. Man ir orkestrui visada didelis malonumas griežti šioje salėje ir galiu patikinti, kad čia tvyranti aura padeda visiems kas čia muzikuoja – ar tai būtų orkestras, ar solistas, ar vokalistas. Čia atliekama muzika visada skamba puikiai. Labai tikiuosi, kad tęsime koncertus šioje salėje, o ši tradicija išliks ir ateityje“,– akcentuoja T. Ambrozaitis.

KVMT inform.

2019 m. Lietuva pateko į labiausiai alkoholio vartojimą su­mažinusių šalių penketuką. Valstybės duomenų agen­tūra informuoja, kad nuo 2015 iki 2019 m. vienam 15 metų bei vy­resniam Lietuvos gyventojui tenkančio gryno alkoho­lio­ kiekį pavyko sumažinti net 17 proc., iki 12,8 litro. 2022-aisiais rodiklis nukrito iki 11,2 litro. Anot laikinosios Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamento vadovės Gražinos Belian, tai lėmė šioje srityje subalansuota politika, gyventojų sąmoningumo didėjimas, jaunimo švietimas bei prevencinė veikla.

Svaiginantis malonumas, virtęs gailesčiu sau

Alkoholis yra psichoaktyvi medžiaga, turinti priklausomybę sukeliančių savybių. Al­ko­holiniai gėrimai plačiai vartojami jau daugelį šimtmečių, o to priežasčių yra ne viena. Vieni žmonės svaiginasi jais norėdami numalšinti neigiamas emocijas, o kiti priešingai – siekdami sustiprinti teigiamas. Treti alkoholį įsivaizduoja tarsi įrankį, padėsiantį sustiprinti pasitikėjimą savimi, įgyti drąsos ir atsipalaiduoti.

„Vartodamas alkoholį norėjau pajusti tą svaiginantį jausmą, kuomet pasaulis pasidaro lengvas, paprastas, be rūpesčių. Man knietėjo sužinoti, ar tai yra tik iliuzija, ar taip gali būti iš tiesų“, – teigia 26-erių Augustinas, daugiau nei prieš trejus metus priėmęs sprendimą atsisakyti alkoholio.

Žengti tokį žingsnį vaikiną paskatino varginantis fizi­nis ir emocinis išsekimas, kurį jis patirdavo dienomis po iš­ger­tuvių. Sako jausdavęsis taip, kad kūnas egzistuoja, tačiau viduje tūno tuštuma: „La­biausiai nemėgdavau ir net bijodavau rytą pasižiūrėti į veid­rodį, jausdavau sau gailestį. Atrodydavo, jog už visas praeitos paros linksmybes kūnas nemenką duoklę yra atidavęs“.

Pokytis, reikalaujantis ryžto

Mintimis grįždamas į tą laiką, kai nusprendė išbraukti alkoholį iš savo gyvenimo, Au­gus­tinas pasakoja, jog buvo sun­ku atsisakyti to, kas dažnu atveju jauno žmogaus gyvenime yra įprasta.

„Minčių kova „verta ar never­ta“ tęsėsi mažiausiai metus, nes būti vieninteliam blaiviam draugų pilname kambaryje

man atrodė kaip neįveikiama maratono distancija“, – sako jis.

Pasak laikinosios Narko­ti­kų, tabako ir alkoholio kont­rolės departamento vadovės G. Belian, visiško psichotropinės medžiagos vartojimo atsisakymo proceso trukmė ir eiga priklauso nuo kiekvieno žmogaus individualiai ir nuo jo turimo noro priimti pokytį.

„Skirtingas emocijų bei kylančių ar esamų problemų suvokimas tiesiogiai veikia mūsų psichiką, todėl pasakyti, kaip seksis žmogui atsisakyti alkoholio, yra beveik neįmanoma. Vieniems tai padaryti pasiseka greičiau, kitiems prireikia daugiau laiko. Ieškantieji pagalbos gali kreiptis į psichologus-priklausomybių konsultantus, norintieji bendruomeniškos pagalbos – įstoti į anoniminių alkoholikų (AA) bendriją. Taip pat paslaugas norintiems gydyti alkoholio abstinenciją tei­kia ir Respublikinis priklauso­mybės ligų centras“, – teigia spe­­cialistė ir akcentuoja, jog pagalba visuomet suteikiama tiems, kas jos paprašo. 

Pajuto teigiamus sveikatos pokyčius

Alkoholio vartojimas, Pasau­linės sveikatos organizacijos duomenimis, gali tapti kepenų pažeidimų, kepenų cirozės, širdies ir kraujagyslių, kasos ligų bei įvairių organų sistemų onkologinių susirgimų priežastimi. 

„Higienos instituto duomenimis, 2022 m. Lietuvoje dėl tiesiogiai su alkoholio vartojimu susijusių ligų mirė 651 asmuo, 158 – dėl atsitiktinio apsinuodijimo alkoholiu. Pastebima, kad nors 2022 m. bendras alkoholio vartojimo sukeltų mirčių skaičius sumažėjo, lyginant su 2021-aisiais – padaugėjo mirčių dėl apsinuodijimų alkoholiu (2021 m. – 165 atvejai, 2022 m. – 178)“, – vardija laikinoji departamento vadovė.

Sveikatos pokyčius sako pajutęs ir Trakuose užaugęs Au­gustinas, tik šie pokyčiai – teigiami.

„Bėgimas ir važiavimas dviračiu tapo neatsiejama mano gyvenimo dalimi, be kurios šiandien būtų sunku save įsivaizduoti. Taip pat ir požiūris į fizinę, emocinę sveikatą bei jos puoselėjimą yra visai kitoks, nei prieš tai. Kiekvieną dieną jaustis vienodai gerai tapo vienu iš pagrindinių ma­no gyvenimo prioritetų“, – tikina vaikinas.

Statistiškai lietuviai vartoja mažiau alkoholio

Narkotikų, tabako ir alkoho­lio kontrolės departamento spe­cialistė akcentuoja, jog, nevartojant alkoholio, ne tik sumažėja rizika susirgti minėtomis ligomis, bet ir mažiau galimybių atsirasti smurtui šeimoje, gerėja miego kokybė, žmogaus emocinė bei psichologinė sveikata tampa geresnė – jis jaučiasi tvirtai savimi, gali puoselėti socialinius santykius su visuomene.

Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamento užsakymu 2021 m. atliktos gyventojų apklausos rezulta­tai rodo, kad pastaraisiais metais alkoholio vartojimas Lie­tuvoje pastebimai mažėjo. 

„Tyrimo duomenimis, 62,8 proc. 15–64 m. amžiaus Lietu­vos gyventojų per paskutines 30 dienų buvo vartoję kokių nors alkoholinių gėrimų. Ly­ginant su ankstesniais tyrimais, šis rodiklis sumažėjo

nuo 67,1 proc. (2016 m.) iki 62,8 proc. (2021 m.). Da­liai gyventojų, kurie alkoholiu svaiginosi kartą per savaitę ar dažniau, toks įprotis sumažėjo nuo 33,3 proc. (2016 m.) iki 23,7 proc. (2021 m.). Šis rezultatas 2021 m. buvo mažiausias per visą stebėjimo laikotarpį nuo 2004-ųjų“, – gerėjančia padėtimi šalyje džiaugiasi ekspertė.

Reikia pripažinti, kad apžval­gi­nin­kui pasitaiko nepatogių temų, kurias analizuoti tenka pro sukąstus dantis. Žinoma, praėjusios sa­vai­tės įvykių gausybėje galima pasi­rinkti, pavyzdžiui, padėtį Kalnų Kara­ba­che ir Azerbaidžano bei Armė­ni­jos santykius, tačiau su Ukraina susijusi įtampa mums neabejotinai yra svarbesnė.

Česlovas IŠKAUSKAS

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 73

Kultūros ministro įsakymu už pastarųjų penkerių metų aktyvią ir kryptingą veiklą (mėgėjų meno ir (ar) dainų šven­čių tradicijų puoselėjimą bei sklaidą, etninės kultūros ir nematerialaus kultūros paveldo populiarinimą ir pan.) Ši­la­lės kultūros centrui skirta Kultūros ministerijos premija. Be ši­lališkių tokias pat premijas pelnė Nidos kultūros ir turiz­mo informacijos centras „Agila“ bei Jonavos kultūros centras.

Žydrūnė MILAŠĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 73

Prie Padievaičio sosto „Kraštomanija“ kartu su visa Europa paminėjo Paveldo dienas – taip prasidėjo naujas VšĮ „Kraštomanija“ projektas „Akmenų atmintis“, kurio metu bus sie­kiama stiprinti bendruomenės tapatumą su vietos gamtos paveldu, atspindinčiu vi­suo­menės istorinę, kultūrinę ir gamtosauginę patirtis. 

Viktoras URBIS,

VšĮ „Kraštomanija“ vadovas

Viliaus GRIKŠO nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 73

Socialinis darbas yra profesinė veikla, skirta padėti žmonėms, bendruomenėms spręsti socialines problemas, susidoroti su iškylančiais sunkumais. Jis prisideda prie smurto artimoje aplinkoje, socialinės atskirties ir skurdo mažinimo, padeda rasti konstruktyvias išeitis psichologiškai sudėtingose situacijose. Tai ir darbas su negalią turinčiais žmonėmis, senoliais, socialinę riziką patiriančiomis šeimomis ar įvairių priklausomybių turinčiais asmenimis. Kokių iššūkių patiria socialinis darbuotojas, kai neretai būna nepageidaujamas, neva kišasi į privačią žmogaus erdvę, ir kas vainikuoja jo pastangas, kuomet pavyksta ištraukti žmogų iš duobės dugno?

Šilalės kaimiškosios seniūnijos socia­linė darbuotoja Angelė Paulienė prieš metus yra pelniusi „Auksinės gilės“ no­minaciją: už rūpestingumą, nuoširdų darbą, rūpinimąsi negandų ištiktais žmo­­nėmis. Apdovanojimas bei daugy­bė padėkos raštų (Angelė juokauja, kad čia dar ne visi, nes būtų per daug) dabar puošia jos kabinetą, kurio durų nė­ra dienos, kad nepravertų pagalbos, paramos bei atjautos ieškantys žmonės. Juos visus, sako moteris, reikia labai gerai išklausyti, išgirsti ir suprasti. Įsijausti ir išgyventi – jautriai ir nuoširdžiai. Nes tik tada, Angelės teigimu, galėsi jam padėti, ir tik svetimą skausmą suprantantis žmogus gali dirbti socialinį darbą.

„Turiu dukrą su negalia, ir tai turbūt nulėmė tokį pašaukimą: jausti žmogaus skausmą, jam atliepti ir padėti. Tai mane ir pastūmėjo į šį darbą, veikla atliepė mano vidinį poreikį: esi tai patyręs, giliau ir jautriau supranti kitą žmogų. Kartais žmogus ir nepasako, bet jo skausmą, nusivylimą įžvelgi akyse, pagauni širdimi. Žmonės jaučia tai, supranta, kad gali pasitikėti, jiems leng­viau atsiverti. Ir kalbamės: ramiai, atvirai, nuoširdžiai. Visiems to labai reikia“, – įsitikinusi jau 28-erių metų socia­linio darbo patirtį sukaupusi Angelė.

Socialinis darbas, A. Paulienės teigimu, vie­­­­nareikšmiškai yra komandinis – tik tada galima pasiekti gerų rezultatų. O toje komandoje – ir seniūnas Aloyzas Vaičiulis, ir mero pagalba, ir Socialinės paramos skyriaus specialistės, So­cialinių paslaugų namų darbuotojai ir kt. Tai ir bendradarbiavimas su gydymo įstaigomis, mokyklomis, reikalui esant – ir su policijos pareigūnais. 

„Mūsų klientai – socialiai remtinos šeimos ir asmenys, daugiausiai senyvo amžiaus, vieniši, kitų vaikai išvykę į užsienį ar gyvena tolokai ir kaskart privažinėti negali. Todėl labai džiaugiamės, kad plečiasi paslaugų ratas: pagalba į namus, asmeninis asistentas, integrali pagalba. Socialinio darbuotojo pareiga išsiaiškinti, ko žmogui reikia, o paslaugas teikia Socialinių paslaugų namai. Labai gerai, kad veikia vaikų su negalia dienos socialinė globa, kur vaikai turi užimtumą. Suaugusieji psichinės nega­lios žmonės dalyvauja jiems skirtuose užsiėmimuose. Tai galimybė pabend­rauti savame rate, pasidalinti rūpesčiais“, – socialinių paslaugų nauda neabejoja Angelė.

Dieną prieš kalbantis kabinete užtikau Angelę labai susisielojusią: „Geria ir geria, kaip perauklėti“...

Ji buvo ką tik grįžusi iš savarankiško gyvenimo namų Biržų Lauke, kur gyvena penki asmenys.

„Lankosi pašaliniai žmonės, girtauja, todėl važiuoti ten tenka dažnai. Kartais išgirsti, kad čia atseit mano namai ir darau, ką noriu. Tenka ir griežtai susiremti, ir policiją kviesti. Daugiausiai lankymų yra pagal pranešimus. Esu dėkinga žmonėms, seniūnaičiams, bendruomenių pirmininkams – matote, žinote, girdėjote apie kokį nederamą elgesį, skambinkite. Mes visada reaguojame“, – sako Angelė.

Socialinės darbuotojos priežiūroje – 30 asmenų.

„Tas skaičius kinta. Kai kurie miršta, kai kurie, būna, pakyla iš to liūno. Bet tam reikia ne vienų metų. Jei matai, kad žmogus gali pakilti, darai jam dar didesnį spaudimą. Tempi, tempi, ir kažkada atsibunda, supranta, jog gali gyventi kitaip. Džiaugiuosi taip prikėlusi du: moteris dabar gyvena ir dirba užsienyje, o vyriškis net namą statosi. Ateina, džiaugiasi, dėkoja: ačiū, kad nepalikote, kad stengėtės, kad nenuleidote rankų. Taigi socialinio darbuotojo darbas – kaip važiavimas keliu: tai duobė, tai lygu, tai vėl duobė, ir vėl lygu... Tie pakilimo atvejai mane labai sustip­rina, jaučiuosi reikalinga, kad pastangos nenuėjo veltui, žmogus išsigelbėjo. Tai skatina dirbti. Nors netrūksta ir nusivylimo, bet įtikinu save dar nedėti taško. Ir po kurio laiko žmogus atsibunda“, – sako Angelė.

Ji atskleidžia, jog pagrindinė nuopuo­lių priežastis – alkoholis, ir įžvelgia spragą įstatymuose.

„Anksčiau tiesiog būdavo galima išvežti gydytis priklausomybę. Dabar svarbiausia yra žmogaus savanoriškas sutikimas. Būna, susitariame, kad jau gydysis, sutinka, jog pačiam jau per sunku įveikti. Bet kai nuvežus į gydymo įstaigą gydytojas paklausia, ar jis to nori, pasako, kad ne... Ir grįžtame atgal...

Čia ir yra ta spraga. Priklausomi nuo alkoholio yra ligoniai ir nebepajė­gia suvokti, įvertinti savo galimybių. O gydytis važiuoja ne tik vieniši asmenys, bet netgi sutuoktiniai kartu ar atskirai paeiliui, jeigu šeimoje yra vaikų. Kartais vaikai apgyvendinami socialinių paslaugų namuose. Labai džiaugiamės tuo pirmu žingsniu – sutikimu gydytis ir tikimės, kad pavyks. Jeigu netikėtume, nebūtų prasmės dirbti. Pati institucija netektų prasmės“, – įsitikinusi An­gelė.

Socialiniam darbuotojui reikia didelio psichologinio pasirengimo, žinių. Tam pasitarnauja įvairūs kursai. Naudingas dalykas, pasak A. Paulienės, yra seniūnijose rengiamos intervizijos, kai grupėmis (po 4) skirtingų seniūnijų socia­linės darbuotojos kas ketvirtį susirinkusios nagrinėja įvairius atvejus, dalijasi patirtimi, ieško sprendimų. 

„Socialiniam darbuotojui labai svarbu vidinė energija, tvirtybė, savęs motyvavimas: nepasiduok, nenuleisk rankų, mėgink dar ir dar kartą. Privalai reikalauti ir iš savęs. Galiu tvirtai pasakyti, jog socialiniame darbe negali būti atsitiktinių žmonių. Ne vienos kolegės akyse teko matyti ir ašarų, kalbant apie savo žmonių problemas. Tad viena kitą pastipriname: kantrybės, trupučio laiko, tvirtybės ir bandyti vėl“, – sako moteris.

Per ilgus darbo metus ji tikina pastebėjusi, jog žmonės labai pasikeitė.

„Tai ypač išryškėjo po pandemijos ir prasidėjus karui Ukrainoje. Žmonės tapo labiau pažeidžiami, liūdnesni. Reikėjo išgyventi covido, mirties baimę, karo grėsmę. Per pandemiją ne viena šeima patyrė netektį, teko palaikyti. Socialinės rizikos žmones, deja, dar neretai ignoruoja ir aplinkiniai, jiems nuo senų laikų uždėtas savotiškas ant­spaudas...

O reikia pirmiausia tiek nedaug – pokalbio. Žmonės ateina, išsikalba ir netgi nebežino, dėl kokio reikalo užėjo“, – pasakoja Angelė.

Deja, netrūksta ir tokių, kurie, anot specialistės, įžūliai visko reikalauja. 

„Duok vienkartinę pašalpą, nes man reikia pinigų – toks būna motyvas. Aiškini, kad pagal įstatymą nepriklauso. Netiki. Beje, nuo liepos 1 d. vienkartinės pašalpos skyrimo tvarka yra labai sugriežtinta. Bet yra ir tokių, kurie net sunkiai sirgdami, kuklinasi prašyti piniginės paramos, o kai kurie visai nežino, kad tokia jiems priklauso. Tai važiuoji, aiškini. Kiekvienu konkrečiu atveju būtina atidžiai įvertinti žmogaus padėtį ir kiek įmanoma rasti jam palankų sprendimą“, – sako socialinė darbuotoja.

Prašymų priėmimas, įvairių dokumentų ruošimas, pasak jos, yra pusė darbo. Kita pusė – atsidavimas žmonėms.

„Kuo daugiau skiri jiems savo širdies, atjautos, nuoširdumo, tuo didesnis būna atgalinis ryšys“, – savo pačios ilgamete patirtimi remiasi A. Paulienė.

Eugenija BUDRIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras siūlo įsigyti abonementą į 2023–2024 m. sezono rudens-žiemos spektaklius bei kitus renginius su 50 procentų nuolaida bilietams! Abonemento nuolaidos akcija galioja iki spalio 31 d.

2023–2024 m. sezono abonementas suteikia galimybę įsigyti bilietus už pusę kainos, kai vieno apsipirkimo krepšelį portale bilietai.lt sudaro ne daugiau kaip po 4 bilietus į ne mažiau kaip 3 Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro renginius. Abonementas galioja visiems teatro renginiams, išskyrus premjerinius spektaklius ir edukacinius renginius.

Pirmieji įsigiję abonementą turės galimybę dalyvauti nemokamoje ekskursijoje po naują ir rekonstruotą teatro pastatus, kurių durys atsivers visuomenei 2024 metų pradžioje. Raginame suskubti ir tapti pirmaisiais naujojo teatro lankytojais. Vietų skaičius ekskursijų grupėse ribotas!

Plačiau apie abonementą, bilietų įsigijimo sąlygas, nuolaidos kodą ir būdą registruotis ekskursijai skaitykite https://www.klaipedosmuzikinis.lt/lankytojams#Akcijos Kilus klausimams dėl bilietų ar dovanų kuponų įsigijimo ir/ar galiojančių nuolaidų skambinkite tel. (+370 616) 42129.

Regis, liepos pabaigoje Šilalės savivaldybės tarybos Švietimo, kultūros ir  sporto komitete aptarti darželinukų „naktipuodžių reikalai“ tebuvo gėlytės ant torto. Aiškėja, kad Dariaus ir Girėno progimnazijos Upynos skyriuje yra kur kas didesnių problemų, kurios galimai turėjo įtakos ir netikėtam progimnazijos direktoriaus Arūno Aleksandravičiaus pasitraukimui iš pareigų. Šią savaitę pareiškimus išeiti iš darbo parašė dvi iš keturių Upy­noje veikiančio vaikų darželio darbuotojų. Apie tai, kad patiria kartu dirbančios mokytojos mobingą, jos infor­mavo ir rajono merą Tadą Bartkų. Tačiau Upynoje atviru tekstu kalbama, kad naujoji rajono valdžia esan­ti be­jėgė prieš mokykloje neva tebešeimininkaujančią „senąją gvardiją“ – buvusio ilgamečio direktoriaus Ri­manto Užumecko statytinius ir juos neva globojančius savivaldybės darbuotojus. 

Daiva BARTKIENĖ

Angelė BARTAŠEVIČIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 72

Netrukus Vytogaloje, Stasio Girėno sodyboje, nutūps tiksli žymiosios „Lituanicos“ kopija. Sužinojęs, jog šis lėktuvo modelis paslėptas nuo lankytojų akių Vytogaloje jau ketverius metus, Seimo narys Jonas Gudauskas ėmėsi iniciatyvos sukurti sumažintai „Lituanicai“ tikrus namus.

Muziejaus vadovė Lina Gude­liūnienė sako, kad per pusę sumažinta identiška „Litua­ni­cos“ kopija ilgus metus puošė Vil­niaus oro uosto išvykstančiųjų erdvę, tačiau, prasidėjus rekonstrukcijai, nebeatitiko interjero sprendinių ir tapo nereikalinga.

„Vlado Kensgailos sukurtas maketas, lyginant su didžiąja „Lituanica“, yra 1:2, o kalbant apie atitikimą lėktuvui, kuris perskrido Atlanto vandenyną, šis modelis yra netgi tikroviškesnis“, – rodydama kol kas neeksponuojamą lėktuvą pasakojo muziejininkė.

„Lituanicos“ modelis iš Vil­niaus oro uosto buvo išgabentas į Palangos oro uostą, bet ir ten jam vietos neatsirado, tad buvo nuspręsta parvežti jį į Vy­togalą. 

„Su džiaugsmu jį priėmėme, tačiau gaila, kad iki šiol neatradome erdvės, kur galėtume „Lituanicą“ eksponuoti“, – teigia L. Gudeliūnienė.

Lėktuvo maketas į S. Girėno gimtinę atgabentas 2018 m., nuo tada jis ir stovi „pakirptais sparnais“ niekam nerodomas. 

„Ėmiausi iniciatyvos, kad šiais metais, kurie yra jubiliejiniai tiek „Lituanicos“ skrydžiui (suėjo 90 m.), tiek S. Girėnui, kurio 150-ąsias gimimo metines minime, atsirastų stoginė lėktuvo maketui. Tvirtinant praėjusių metų biudžetą, kreipiausi į Kultūros ir Finansų ministerijas dėl lėšų skyrimo S. Girėno gimtinės muziejui. Iš valstybės biudžeto gauta 100 tūkst. eurų, už kuriuos muziejuje jau yra atnaujintos grindys, ekspozicija ir pradė­ta statyti stoginė „Li­tuanicos“ maketui“, – džiaugiasi Seimo narys J. Gudauskas. 

Tačiau parlamentaras apgailestauja, kad vis dar mokomės atskirti tai, kas yra svarbiausia, kultūrinius, patriotinius poreikius nustumdami ateities planams, pirmiau matome ir stengiamės tenkinti materialius lūkesčius. 

„Šilalės krašto vaikas S. Gi­rė­nas suge­bėjo ne tik išvykti į Ame­riką, ten su­kur­­ti sėk­mingą verslą, bet ir pasirūpino lėktuvo technine ba­ze, parengė jį transatlantiniam skrydžiui. Jis buvo tikrasis lėktuvo mechanikas, todėl būtent jo tėviškė verta pasipuošti „Lituanicos“ maketu. Tinkamas jo eksponavimas prisidės ne tik prie garsaus kraštiečio vardo puoselėjimo, bet ir prie kraštiečių, ypač vaikų, jaunimo, patriotinių jausmų skatinimo, didžiavimosi tuo, jog esame šilališkiai. Juk sako­ma – kol mes mename did­vyrius lakūnus, tol „Lituanica“ skrenda. Tikiu, kad ji skris dar ilgus metus, o mes nepamiršime, kad esame S. Girėno kraštiečiai“, – viliasi J. Gudauskas.

Stoginė kyla tarp muziejaus ir bendruomenės namų. Planuojama, kad pastato sienos bus iš stiklo, viduje įkurdintas lėktuvo modelis – apšviestas, dėl to matomas ir dieną, ir naktį, net neužeinant į muziejaus vidų. Kol nėra pastato konstrukcijų, L. Gu­deliūnienė teigia negalinti pasakyti, kaip „Lituanica“ bus eksponuojama – pastatyta ar pakabinta ore, tačiau ji paskaičiavo, jog šita valstybės investicija į Vytogalos muziejų yra pati didžiausia nuo jo atkūrimo.

„Vien tik stoginei skirta apie 63 tūkst. Eur, už likusias lėšas atnaujinamas muziejus. Ne­trukus ekspozicijos salę papildys dar kelių lėktuvų, kuriais skraidė S. Girėnas, modeliai. „Lituanicos“ maketas čia eksponuojamas apie 40 metų ir reikalauja remonto, tad smagu, kad į pagalbą ateina Šilutės aviacinės technikos konstravimo ir modeliavimo klubas „Skrydis“. Jo vadovas Kęstutis Paldauskas kaip tik atgabeno du mažesnius „Lituanicos“ prototipus ir žada pagaminti bei muziejaus erdvėms pritaikyti „PARKS P-1“, „JENNY“ bei „WACO-9“ lėktuvų modelius“, – vardija parlamentaras. 

Darbų rangovas UAB „Apas­tata“ iš Tauragės įsipareigojo stoginę Vytogaloje pastatyti per du mėnesius. 

Žydrūnė MILAŠĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.