Rugsėjo 23 d. minima Lietuvos žydų genocido atminimo diena. Būtent tą 1943-iųjų dieną buvo sunaikintas Vilniaus getas, o istoriniai duomenys skelbia, kad iš beveik 40 tūkstančių jo kalinių žydų nacių okupacijos pabaigos sulaukė tik 2–3 tūkst. Lietuvos žydų tragedija prisimenama ir Šilalėje, kur iki karo žydai gerokai didino ir vietinių gyventojų verslumą, skatino miestietišką gyvenimo būdą. Deja, viskas, kas buvo sukurta, žlugo, žmonių gyvenimai sunaikinti...

Senųjų šilališkių atsiminimai apie laikus, kai gyveno kaimynystėje su žydais, dabar yra saugomi kraštotyros specialistų. Pasak oficialių šaltinių, 1923 m. visuotinio surašymo duomenimis, Šilalėje gyveno 670 žydų iš bendro 1058 gyventojų skaičiaus. Iki Antrojo pasaulinio karo čia veikė 16 parduotuvių, o didžioji dalis jų savininkų buvo žydai. Tais laikais jose galėjai rasti visko: noragų, dalgių, kirvių, kastuvų, žibalinių lempų, degtukų, muilo, avalynės, drabužių, degtinės, druskos, silkių ir kt. Kadangi elektros nebuvo, parduotuvių viduje švietė žibalinės lempos, o naktimis mieste budėdavo sargas. Prekes žydai į lentynas dėliojo irgi ne bet kaip: apačioje – prastesnes, viršuje – geresnes, o brangesnes (kojines, saldainius) laikydavo po stiklu. Kadangi prekyba vyko derybų principu, jokių kainų prie prekių nebuvo. Imančiuosius prekių „ant bargo“ (skolon) registruodavo specialioje knygoje ir skaičiuodavo palūkanas.

Veikė Šilalėje ir trys siuvyklos, dvi iš jų priklausė žydams Libermanui bei Volfui Grosmanui. Dar du žydai turėjo savo kepyklas. Vienas jų (Mileris) laikė ne tik arbatinę, bet ir restoraną, kur prekiavo degtine, limonadu, alumi. Žydės Kunkienės arbatinėje kepiniai buvo gražiai sudėlioti stiklinėje vitrinoje, pirkėjus aptarnaudavo šeimininkės dukra. Leibio karčemoje buvo parduodami alkoholiniai gėrimai. 

Kraštotyrininko Vlado Statkevičiaus užfiksuotuose šilališkių pasakojimuose įvardinta, kad žydas Benskė buvo pasistatęs raudonų plytų viešbutį (dabar šioje vietoje yra rajono savivaldybė), teikė apgyvendinimo paslaugas, prekiavo degtine, turėjo mašinų ir autobusų bei pats vežiodavo keleivius į kitus miestus. Taip pat Šilalės žydai vertėsi prekyba mediena, mėsa bei linais, dirbo batsiuviais, krosnininkais, dailidėmis, skardininkais, stogdengiais. 

Iš 1829 m. surašymo duomenų žinoma apie žydų sinagogą Šilalėje (1748 m.), ritualinę pirtį, kapines bei religinę mokyklą. Tačiau per 1906 m. kilusį gaisrą sudegė ir naujai atkurta medinė sinagoga, tad jos vietoje 1910–1914 m. buvo pastatyta nauja, mūrinė (pastatas išlikęs iki šių dienų). 

„Gaisro padarinių ataskaitoje nurodo­ma, kad visiškai sudegė ne tik medinė sinagoga su dviem priestatais, skirtais religinėms mokykloms, bet ir 106 žydų namai su ūkiniais pastatais, 14 krautuvių bei 43 karčemos“, – rašo kraštotyrininkas Kazys Misius („Šilalės kraštas“, VII-asis tomas).

Per 1833 m. ir 1840 m. kilusius gaisrus didžiausių nuostolių patyrusi gyventojų dalis taip pat buvo žydų bend­ruomenė.

1862 m. Šilalėje gimė vienas žymiausių žydų religinių bei visuomeninių autoritetų – Elijahu Akiva Rabinovičius. 1882–1892 m. jis buvo rabinu keliuose Lenkijos štetluose, o labiausiai išgarsėjo kaip Poltavos žydų bendruomenės vyriausiasis rabinas (juo buvo iki mirties 1917 m.), pirmųjų hebrajiškų žurnalų Poltavoje leidybos iniciatorius ir sąjūdžio Agudat Israel rėmėjas. 

Dėl spartaus žydų štetlo augimo bei Rusijos imperijos diskriminacinės politikos Šilalėje sparčiai plito sionistinis judėjimas. 1898 m. Šilalėje veiklą pradėjo „Siono ištikimųjų“ centras (vad. Jakovas Levinsonas, Jakovas Kohenas, Zisel Nowitz). Laikui bėgant, mūsų mieste veiklą išplėtojo ir kitos sionistų organizacijos, todėl nemažai žydų iš Šilalės išvyko dar iki Pirmojo pasaulinio karo. Jam pasibaigus ir prasidėjus Lietuvos nepriklausomybės kovoms, 1915 m. dalis Rusijos kariuomenės išvarytų žydų sugrįžo, bet rado tėviškę pasikeitusią – jų turtas buvo sunaikintas arba užvaldytas vietinių. Nepaisant to, daugelis Šilalės krašto žydų bendruomenių atsikūrė, suformavo savo tarybas.

Daug žalos ir nuostolių buvo patirta nuo dažnai tais laikais kildavusių gaisrų. Pavyzdžiui, 1939 m. gaisro metu sudegė 50 namų, 45 iš jų priklausė žydams ir 43 šeimos (180 žmonių) liko be pastogės.  

Po 1940 m. Lietuvos aneksijos didžiuliai pakitimai vyko ir ekonominiame bei socialiniame žydų gyvenime. Didelės parduotuvės buvo nacionalizuotos, sionistų partija išformuota – žydai neteko ekonominio pagrindo ir atsidūrė sunkioje socialinėje padėtyje. 1941 m. birželio 22–23 d. žydai jau nebegalėjo pasitraukti iš Šilalės – sukilėliai atkirto kelius, rengė pasalas. Birželio 23 d. Šilalėje pradėta suiminėti žydų vyrus ir jaunuolius. Jie buvo įkalinti sinagogoje, o liepos 8 d. maždaug 135 žmonės sušaudyti. Edmundas Ruvinas Zeligmanas per stebuklą sugebėjo pabėgti. Jo gyvybę vėliau saugojo ir savo šeimų gyvybe rizikavo Ona ir Povilas Norbutai, Marijona ir Povilas Stonkai bei kiti šilališkiai. Savo atsiminimuose E. R. Zeligmanas pasakojo: „Liepos 6 d. į sinagogą suvarė daugiau kaip šimtą vyrų ir uždarė. Aš buvau kartu su tėvu ir broliu. Naktį sargybiniai pro langus ėmė mėtyti granatas ir daugelis žuvo, likusius gyvus nužudė rytojaus dieną. Mano brolis buvo tarp tų, kuriuos dar naktį sudraskė granata“. 

Baisiausia, anot jo, buvo tai, kad žudė pažįstami, klasiokai, kaimynai...

Moterys, seneliai ir vaikai buvo įkalinti Šilalės dvare, o rugsėjo mėnesį nužudyti. Tad vos prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, beveik visi Šilalės žydai buvo sušaudyti Tūbinių miške. Likę Leono Vaitkevičiaus pasakojimai liudija, jog visus žydus iš pradžių išrengdavo, po to vesdavo prie iškastų duobių ir nušaudavo. Motinos buvo šaudomos kartu su vaikais. Per vieną dieną (nuo 8 iki 22 val.) buvo sušaudyti visi žydai, kuriuos atvežė 30 automobilių. 

Holokausto padariniai Šilalės krašte buvo katastrofiški – nužudyta ne mažiau kaip 1300 žmonių (didžioji jų dalis – žydai), žydų bendruomenių nebeliko, o sovietinės okupacijos laikotarpiu galutinai sunaikinti ir visi žydų kultūros objektai. Nebeliko ir mūrinės Šilalės sinagogos įvaizdžio, nors rekonstruotas ir dėl to savo architektūrinę vertę praradęs pastatas tebestovi Vinco Kudirkos ir Maironio gatvių kampe (Maironio g. 2). Šioje sinagogoje iki 1941 m. veikė pradinė mokykla, dirbo vienas mokytojas, mokėsi apie 80 vaikų. Pokariu sinagoga buvo paversta sandėliu, vėliau – parduotuve. 

1941 m. holokaustą Šilalės rajone me­na keturios masinės kapavietės: dvi – Tūbinių miške, viena – Upynoje, dar viena – Šilalėje, Dariaus ir Girėno g. Šilalės miesto senosios žydų kapinės yra didžiausios visame rajone, jų teritorija užima apie 18 tūkst. kv. m. Tiesa, pokariu dalyje Šilalės žydų kapinių buvo pastatyti pramoninės paskirties pastatai. 

Žydrūnė MILAŠĖ

Algimanto AMBROZOS ir kraštotyros archyvų nuotr.

Ištikimas klasikiniam bliuzo skambesiui, muzikantas praturtino jį moderniu prieskoniu ir išvystė savitą, pašėlusį ir jaudinantį stilių. Nepaprastai ekspresyvus, drąsus bei rokeriškas S. Gordon kartu su Luca Giordano Band žada nuotaikingą ir spalvingą pasirodymą.

Gordon Beadle (tikrasis atlikėjo vardas), 1998 m. išleidęs pirmąjį albumą „Have Horn Will Travel“, įsitvirtino muzikos pasaulyje kaip talentingas ir puikiai atpažįstamas saksofono meistras. Per savo spalvingą karjerą šis muzikantas tikrai turi kuo pasigirti: dukart pelnytas vienas prestižiškiausių Europoje „Trophees France Blues“ apdovanojimų, „Blues Foundation Blues Award“ atlikėją įvertino tris kartus, o „W. C. Handy Blues Award“ buvo nominuotas net keturis kartus. Penki soliniai albumai ir daugiau nei 100 įrašų kartu su klasikinio bliuzo, džiazo ir ritmenbliuzo atlikėjais, tarp kurių Champion Jack Dupree, Kim Wilson, Bryan Lee, jam suteikė galimybę gilinti savo meistrystę, gludinti skambesį ir eksperimentuoti.

S. Gordon aktyvus ir pripažintas ne tik įrašų studijose – jis pasižymi neprilygstama energija ir užmezga stiprų ryšį su publika, todėl jį noriai kviečia kartu koncertuoti tokios žvaigždės kaip Jimmy Witherspoon, Matt „Guitar” Murphy ir daugelis kitų.

S. Gordon ir Luca Giordano – gitaristas, dainininkas, dainų autorius ir vienos geriausiai vertinamų Italijos bliuzo grupės lyderis, tęsia 17 metų trunkantį bendradarbiavimą. Tikri bliuzo meistrai, kurie savo muzika užkurs pašėlusią nuotaiką ir įkvėps tiek senus bliuzo gerbėjus, tiek naująją klausytojų kartą, laukia klausytojų spalio 6 d., 20 val., Šilalėje, restorane „Meldai“ (durys atidaromos 19 val.). Bilietai parduodami https://tickets.paysera.com/lt/event/sax-gordon-ir-luca-giordano-band-silale-meldai.

Organizatoriai: festivalis „Džiazo dienos Tauragėje“ ir restoranas „Meldai“; informaciniai rėmėjai: „Šilalės artojas“ ir „Tauragės radijas“.

Užimtumo tarnybos duomenimis, rugpjūčio mėnesį Lietuvoje padaugėjo laisvų darbo vietų. Tokia tendencija stebima ir Šilalėje: praėjusį mėnesį mūsų rajone užregistruotos 53 darbo vietos, o tai yra net 26 proc. daugiau nei liepą.

Daiva BARTKIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

„Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 71

Moralė ir politika – amžinas kaip mūsų civilizacija klausimas. Nuo senovės filosofai, teologai ir politiniai veikėjai svarstė moralės ir politikos santykį. Į ilgas diskusijas įsipina ir tokios sampratos kaip teisė ir gėris, teisingumas ir lygybė, asmens laisvė ir viešas interesas. Šiandien ši diskusija yra opi kaip niekad, ir pagrindinis nesutarimas, mano nuomone, kyla dėl elementaraus nesuvokimo, kad politikas prisiima įsipareigojimus dirbti visuomenės labui, o jam yra taikomi aukštesni moralės bei skaidrumo standartai.

Robertas DARGIS,

verslininkas

„Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 71

Praėjusį savaitgalį šoko visa Lietuva – tautiniai šokiai vienai valandai apjungė visus miestus, miestelius ir net užsienio lietuvių bendruomenes. Šiemet šilališkiai akcijos „Visa Lietuva šoka“ dalyviai prisijungė ir prie Europos paveldo dienų – galėjo nusivyti tautinę juostą, o šio amato paslapčių mokė Norkaičių (Tauragės r.) tradicinių amatų ir etnokultūros centro atstovė Jolanta Geštautienė.

Etninės kultūros akcija „Visa Lietuva šo­ka“ organizuota aštuntą kartą, o rugsėjo 15-osios vakarą visa šalis virto viena didžiule šokių švente. Šilalės šokėjai rinkosi prie savivaldybės esančioje aikštėje, kur Šilalės kultūros centro direktorės pareigas laikinai einanti Irmina Kėblienė paskelbė ir šių metų konkurso „Visa mokykla šoka“ laimėtojus. 

Šiemet iš viso jame dalyvavo net 98 Lie­tuvos ugdymo įstaigos ir 83 jį sėkmingai baigė. Pasak I. Kėblienės, pirmajame konkurse gebėjimu įtraukti kuo daugiau rajono mokyklų išsiskyrė Šilalės rajonas (iš 16 ugdymo įstaigų konkurse tuomet dalyvavo 11). Tačiau į šiemet vykusį jau penktąjį konkursą įsitraukė tik trys: Laukuvos Norberto Vėliaus (koordinatorė Olga Jogminienė), Kaltinėnų Aleksandro Stulginskio (koordi­natorė Ilona Raudonienė) ir Kvėdarnos Ka­zimiero Jauniaus gimnazijos (koordinatorė Gražina Pameditienė). Tiesa, aktyviai prie­ šokių populiarinimo prisidėjo ir lopšelis-darželis ,,Žiogelis“, Dariaus ir Girėno progimnazija, Simono Gaudėšiaus bei Pa­jū­rio Stanislovo Biržiškio gimnazijos ir kt. Šiais metais šilališkiai rengė ,,Šilo gegužinę“,­ kurioje šurmuliavo apie 400 dalyvių iš Ši­la­lės, Tauragės, Kelmės, Šiaulių, Mažeikių, Klai­pėdos, Telšių, Plungės ir kt. rajonų. Tokie ren­giniai, pasak Kultūros centro vadovės, yra svarbūs, nes tradicinius šokius puoselėjantys vaikai ir jaunuoliai gali pamatyti, kiek daug turi bendraminčių, susirasti draugų, o mokytojai – užmegzti glaudesnius bendradarbiavimo ryšius su etninės kultūros puoselėtojais, folkloro ansambliais. 

Šiųmečiame konkurse Šilalei atiteko ant­ros vietos prizas, mus nurungė tik Mažeikių rajonas, trečioje liko Vilniaus miesto, Kauno ir Prienų savivaldybės.

Bet gimnazijų kategorijoje šilališkiai buvo nepralenkiami – pirmos vietos prizai išdalinti visoms trims (Kaltinėnų, Laukuvos ir Kvėdarnos) gimnazijoms. 

Žydrūnė MILAŠĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.