Įprasta nuo rugsėjo grįžti ne tik į ugdymo, bet ir į kultūros įstaigas, kur taip pat startuoja naujasis sezonas. Šilalės kultūros centro meno mėgėjų kolektyvai šiuo metu skelbia apie sezono pradžią ir kviečia įsilieti į kultūrinį gyvenimą tuos, kurie iki šiol vis nesiryžo to padaryti.

Žydrūnė MILAŠĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 69

Pradedame savaitę, kurioje – ne­mažai nemokamų ir vertingų ren­gi­nių. Iki rugsėjo 17 d. Šilalės kultūros centre veikia Astos Ulos tapybos dar­bų paroda „Regėjimas“, o iki rug­sėjo 22 d. čia galima apžiū­rėti „Ma­­žosios Šilalės krašto archi­tek­tū­ros“ eksponatus – paroda yra vie­nas iš paveldo dienų etapų.

Šią savaitę (rugsėjo 15 d.) Šilalėje vėl rengiama etninė kultūros akcija „Visa Lietuva šoka“, o Kvėdarnos kultūros namuose įdomios veiklos bus jauniesiems – rugsėjo 13 d. čia vyks VIII-asis respub­likinio klojimo teatrų festivalio „Pri klie­telis“ renginys vaikams – kūrybinės dirb­tuvės su „Klaipėdos jaunimo teatro” aktoriais.

Rugsėjo 13-ąją verta apsilankyti ir Tauragėje, kur kultūros rūmuose bus galima stebėti Adakavo socialinių paslaugų namų teatro trupės spektaklį „Širdys” (režisierius Sigitas Kancevyčius). 

Dauguma miestų kviečia kartu paminėti Europos paveldo dienas, kurias inicijuoja Europos Taryba ir Europos Komisija. Europos paveldo dienose dalyvauja net 48 šalys, o šių metų tema „Gyvasis paveldas: meistriškumo laboratorija“ skatina susipažinti su kūrėjais. Lietuvoje paveldo dienos rengiamos jau 30-ąjį kartą, šiemet jos vyksta iki rugsėjo 17 d. Šilalėje, kaip ir kituose miestuose, ta proga organizuojamos parodos, pristatymai, edukacijos.

Žvelgiant į praėjusios savaitės kultūrinius įvykius, dėmesį patraukia Šiauliai. Anot organizatorių, antrojo tarptau­tinio Josepho Achrono vardo muzikos festivalio atidarymo koncertas „Žydiška giesmė“ Šiaulių Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo bažnyčioje rugsėjo 7-ąją tapo svarbiu įvykiu. 

Progų apsilankyti aukštos muzikinės vertės koncertuose dar bus. Per rugsėjį aštuonios skirtingos programos bus atliktos ne tik įvairiose Šiaulių erdvėse, bet ir Pakruojo sinagogoje, Joniškėlio Karpių dvare, Joniškio Raudonojoje sinagogoje, o publika išgirs garsiausių lit­vakų, Baltijos šalių ir kitų kompozitorių kūrinius, kuriuos atliks žinomi Lietuvos ir užsienio muzikantai – pianistas Lukas Geniušas, akordeonistas Tadas Motiečius, Estijos žvaigždė Triin Ruubel-Lilleberg (Estijos nacionalinio orkest­ro koncertmeisterė), žymus norvegų pianistas Ole Christianas Haagenrudas, perkusininkai Pavelas Giunteris ir Guntaras Freibergas (Latvija) bei kt. 

Ypač garsus ir spalvingas savaitgalis praėjo Kaune. Čia Nepriklausomybės aikš­tėje surengta Kultūros mugė, įvyko žymusis „Fluxus“ festivalis, kurio dalyviai kopė į Parodos kalną, buvo galima susipažinti su kultūros nau­jienomis, naujomis teatrų, festivalių, mu­ziejų programomis. Šeštą kartą rengiamas „Fluxus“ manifestavo laisvę, kūrybiškumą ir įvairovę – įsikūniję į personažus, apsirengę keisčiausiais kostiumais gyventojai kopė į Parodos kalną, kur visus pasitiko daktaras Jurgis, išrašantis nuobodulį žudantį receptą. Festivalis Kaune vyksta nuo 2018 m., o „Fluxus“ – XX a. septintajame dešimtmetyje susikūręs tarptautinis menininkų judėjimas, siekęs panaikinti ribą tarp meno ir gyvenimo, kūrybą grindęs ironija, žaidimu.

Praėjusią savaitę „Vilniaus galerijų savaitgalis“ kvietė pažinti mieste veikiančias šiuolaikinio meno erdves, galerijas, muziejus, lankyti parodas, susitikti su kūrėjais. Šiais metais, minint Vilniaus miesto 700 metų jubiliejų, į sostinės meno lauką nuspręsta pažvelgti iš aukso amžių perspektyvos.  

Kotryna PETRAITYTĖ

Prislėgta nuotaika, verksmingumas, irzlumas, pyktis – tai tik keletas pogimdyvinės depresijos požymių. Ja serga kas penkta pagimdžiusi moteris, tačiau, pasak sveikatos psichologės Neringos Martišienės, pogimdyvinės depresijos nereikia painioti su pogimdyviniu liūdesiu.

Eglė DAGIENĖ

(manodaktaras.lt)

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 69

Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras naująjį 37-ą sezoną ir Pasaulinę muzikos dieną pasitinka pakylėtai. Po intensyvaus ir premjeromis turtingo III-iojo Klaipėdos festivalio šiandien teatras gyvena artėjančių įkurtuvių naujai pastatytame teatre nuotaikomis.

Tapo gražia tradicija spalio 1-ą dieną sezoną pradėti simfoninės muzikos koncertu Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Klaipėdos fakulteto Didžiojoje salėje. Koncerto programoje – monumentalūs simfoninės muzikos kūriniai, teatro orkestro repertuare skambantys pirmą sykį. Orkestro meno vadovas ir vyriausias dirigentas Tomas Ambrozaitis įsitikinęs – orkestro patirtis ir branda leidžia imtis ir techniškai sudėtingų kūrinių partitūrų.

Spalio 1-ąją atversite jau 37-ą teatro sezoną, o 38-asis matyt prasidės jau naujai pastatytame teatre. Kokios mintys ir nuotaikos lydi Jus į naująjį sezoną?

Naujas Klaipėdos muzikinis teatras yra ypatingos svarbos ir reikšmės įvykis visų pirma pačiai Klaipėdai, Lietuvai ir drįsčiau sakyti, Baltijos šalių regionui. Tai modernus, šiuolaikiškas kultūros objektas, kurio atsiradimas yra milžiniškas kultūrinio gyvenimo žingsnis į priekį. Nenuostabu, kad visuomenės, kultūros profesionalų, žiniasklaidos susidomėjimas  yra didžiulis.

Be jokios abejonės visos teatro bendruomenės akys krypsta naujojo tetaro link ir visi išgyvena laukimo jaudulį. Man, kaip dirigentui, labiausiai rūpi kaip ten gyvens muzika, kaip ji skambės, - tai man yra svarbiausia.

Sezono atidarymo koncerto programa iš ties solidi ir sodri. Koncerto pradžioje skambės čekų kompozitoriaus Bedřicho Smetanos simfoninė poema „Vltava“.  Tai dažniausiai atliekamas kompozitoriaus kūrinys, tapęs jo vizitinė kortele, tačiau ne  mažiau svarbi ir šio kūrinio atsiradimo istorija bei potekstė?

Tiek B. Smetanos „Vltava“, tiek J. Brhamso Simfonija Nr. 1 c-moll, yra iš pasaulinės klasikos fondo. Pasirinkau šiuos kūrinius ne atsitiktinai, kiekvienas jų turi savo istoriją ir priežastį. Aš nepaprastai džiaugiuosi, kad turime galimybę kelis kartus sezone giežti simfoninę muziką, tai suteikia orkestrui pasitikėjimo ir galimybių įgyvendinti profesinius iššūkius. Nesirinkčiau tokių sudėtingų kūrinių jei manyčiau, kad orkestras nepajėgus jų atlikti. Anaiptol.

Neatsitiktinai pasirinkau B. Smetanos „Vltavą“: tai giliai patriotinis kūrinys ir mano galva itin aktualus šių dienų mūsų šalies visuomenės savimonės kontekste. Manau, kad šiandien, Europoje vykstančio karo fone, šiame kūrinyje galima rasti ne vieną aktualią nūdienos paralelę. Dvi upės, ištekančios iš dviejų skirtingų šalių, susijungia į vieną upę Vltavą ir apjuosia Prahos miestą. Sakoma, kad tai žymiausia upės kelionė, užrašyta muzikos kalba, o kūrinyje užkoduota potekstė tiesiogiai apeliuoja į tautos patriotizmo ir apsisprendimo aspektus.

Johanbeso Bramso Simfonija Nr. 1 c-moll - nepaprasto grožio muzika. Kokių spalvų klausytojas ras šiame kūrinyje?

Visų pirma, tai – ilgai lauktas kūrinys. KVMT garbės dirigentas Stasys Domarkas pastaruosius kelerius metus mane skatino imtis šio kompozitoriaus partitūrų ir galiausiai tai įvyko. Esu labai laimingas, kad ėmėmės šio kūrinio, kad orkestro muzikantai gaus progą atskleisti savo meistriškumą.

Paties kūrinio atsiradimo ir gyvavimo istorija taip pat ganėtinai sudėtinga – J. Bramsas jį kūrė ilgai, jam trūko pasitikėjimo savo kūryba, jis manė, kad per kūrinyje pernelyg daug Bethoveno kūrybos įtakos. Kuomet kūrinys jau buvo parašytas, kompozitorius jį ilgai laikė stalčiuje ir neleido viešai atlikti. Jo kūrybiniai dvejojimai juntami ir Simfonijos c-moll muzikoje, kūrinyje daug techniškai sudėtingų dalių, ypač sodrus medinių pučiamųjų instrumentų muzikinis raštas. Nelaikyčiau šio kūrinio atlikimo iššūkiu orkestrui, atvirkščiai – džiaugiuosi, kad tokio monumentalaus kūrinio atlikimas suteikia profesinį pasitenkinimą ir atskleidžia orkestro galimybes ne tik griežti spektakliuose, bet ir koncertuoti tiesiog kaip simfoniniam orkestrui. Tai labai svarbu ir brangu.

Koncerto programoje – du nepaprasto grožio kūriniai, pasikartosiu, jie abu skambės pirmą sykį. Tai geriausia dovana Pasaulinės muzikos dienos proga ir klausytojams, ir pačiam orkestrui. Tiesa, yra ir viena staigmena, ją klausytojai išgirs jau koncerte.

Koncertas vyks turtingoje savo istorija Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Klaipėdos fakultetų Didžiojoje salėje. Kaip Jūs jaučiatės šioje jaukioje, puikiais vitražais apjuostoje, scenoje?

Galime džiaugtis, kad Klaipėdoje turime tokią sceną ir tokią salę. Tai yra puiku vieta skambėti orkestro, choro ar vargonų muzikai  ir ne tik. Man ir orkestrui visada didelis malonumas griežti šioje salėje ir galiu patikinti, kad salė ir joje tvyranti aura padeda visiems, kas čia muzikuoja – ar tai orkestras, ar solistas ar vokalistas – čia atliekama muzika skamba puikiai. Labai tikiuosi kad tęsime koncertus šioje salėje ir ši tradicija išliks ir ateityje. Dėliodamas spalio 1-sios programą visų pirma ir turėjau omenyje šios erdvės teikiamus privalumus. Kviečiu visus pasitikti 37-ąjį teatro sezoną ir paminėti Pasaulinė muzikos dieną puikioje salėje skambant nepaprasto grožio muzikai.

Nacionalinė žemės tarnyba (NŽT) paskelbė šių metų pirmąjį pusmetį atliktų žemės naudojimo, savavališko užėmimo ir apleistų sklypų patikrinimų rezultatus. Atlikus kone 4 tūkst. patikrinimų, nustatyta per 2 tūkst. pažeidimų. Daugiausiai jų (1600) – dėl valstybinės ir privačios žemės užėmimo ar savavališko naudojimo, dar 359 pa­žeidimai užfiksuoti dėl žemės naudojimo apleidimo. Kelias dešimtis pažeidimų NŽT darbuotojai užfiksavo ir Šilalėje.

Daiva BARTKIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 68

Tęsiame įspūdingiausio šiųme­čio derliaus nuotraukų konkursą ir šįkart dalijamės bulvės rekor­di­nin­kės „atvaizdu“.

Įspūdingo savo išauginto derliaus nuot­rauką konkursui atsiuntė Labardžių k. (Kaltinėnų sen.) gyventojas Juozas Kinderis. Pasak jo, laukuose išaugo net 1,7 kg sverianti bulvė. Vyras juokauja, kad nugyveno amžių, bet šitokio didumo bulvės nebuvo niekur regėjęs. 

Primename, kad įspūdingiausio derliaus nuotraukų autorių laukia redakcijos dovanos, o nuotraukas ir trumpą rudens gėrybių bei savęs pristatymą galite siųsti el.p. Šis el.pašto adresas yra apsaugotas nuo šiukšlių. Jums reikia įgalinti JavaScript, kad peržiūrėti jį. arba dalintis jomis „Šilalės artojo“ so­cialinio tinklo „Facebook“ profilyje.

„Šilalės artojo“ inform.

Skaitytojo nuotr.

Dalis visuomenės savivaldybei priklausantį, bet iš mokesčių mokėtojų lėšų tvarkomą ir prižiūrimą turtą vis dar iš įpročio vadina „valdišku“. Ypač dažnai toks apibūdinimas yra taikomas tiems pastatams ir statiniams, kuriuose yra įsikūrę socialiai pažeidžiami asmenys. O vadovaujantis logika, jei jau būstas „valdiškas“, tai valdžia juo ir rūpintis privalo. Tik neretai tas „rūpestis“ būna pavėluotas. Kita vertus, kelia diskusijas, ar ne­rei­kėtų peržiūrėti tvarkas ir daugiau atsakomybės pareikalauti iš pačių jo naudotojų.

Žydrūnė MILAŠĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 68

„Pradžioje atrodė, kad reikia rink­t­is kitą specialybę, bet širdis grąžino ten, kur traukė“, – teigia anglų kalbos mokytoja Sandra Pa­medytė. Jau antrus metus mokytoja Šilalėje organizavo vasaros anglų kalbos stovyklą. Šiemet jų vyko net dvi: viena buvo skirta 2–4 klasių mokiniams, kita – paaug­liams (5–7 kl.).  

„Iš viso jose dalyvavo net 50 vaikų, kai kurie jų ir iš kitų miestų ar miestelių. Stovyklos pagrindinis principas, kad viskas vyktų anglų kalba, todėl organizavome ne tik anglų kalbos pamokėles, bet ir įvairius interaktyvius žaidimus, kurie labai padeda tobulinti kalbos įgūdžius“, – sako mokytoja. 

Be to, stovykloje vaikai turėjo veik­lų lauke, vyko orientaciniai žaidimai, diskotekos, netgi užsiiminėjo rankdarbiais, menais ir kt. 

Pasak pedagogės, vienai viską suorganizuoti ir įgyvendinti būtų buvę labai sudėtinga, tad ji tikino esanti labai dėkinga savo komandai – Viltei Kybartaitei, Evelinai Gečaitei, Gabijai Jakaitei ir Domantui Balčiūnui.

Prasidėjus mokslo metams mokytoja taip pat užsiima įvairiomis papildomomis veiklomis, kurios skatina vaikų domėjimąsi anglų kalba. Pavyzdžiui, į jos įkurtą anglų kalbos klubą mokiniai renkasi du kartus per savaitę, visus mokslo metus. O nuo rugsėjo mažieji šilališkiai keliaus į dar vieną mokytojos suburtą anglų kalbos mini klubą. Į jį 4 kartus per mėnesį rinksis 6–7 metų vaikai.

„Susitikimų metu daugiau mokomės tų dalykų, kurių vaikams reikia mo­kyk­loje. Stengiamės tai daryti netradiciniais būdais, kuriais galbūt mokyk­lose mokytojai neturi laiko užsiimti: žiūrime filmus, žaidžiame įvairius žaidimus. Labai daug dėmesio skiriame kalbėjimui, kad vaikai išmoktų šnekamąją anglų kalbą. Pastebėjau, kad jie neblogai atlieka standartines užduotis, bet kai reikia kalbėti, kai kuriems vaikams tai yra labai sudėtingas dalykas“, – teigia šilališkė.

S. Pamedytė sako, kad mokytoja tapo gana netikėtai. Iš pradžių studijavo teisę, bet, pasak jos, ši sritis visiškai netiko jos asmenybei bei charakteriui. Todėl metė teisės studijas ir pasirinko anglų filologiją. 

„Vėliau įsidarbinau tarptautiniame LCC universitete Klaipėdoje, po truputėlį pradėjau palankiau žvelgti į mokytojo profesiją. Atlikau praktiką LCC anglų kalbos stovyklose su anglakalbiais vadovais“, – prisimena S. Pamedytė.

Pasak jos, tai ir paskatino imtis veik­los savarankiškai – mokė žmones ang­lų kalbos individualiai, po kiek laiko įsidarbino Kalbų mokykloje. Tiesa, ir toliau dirbo universitete su vaikų ir suaugusiųjų grupėmis.

„Pajutau, kad man patinka bendrauti ir su suaugusiais, ir su vaikais. O kai gyvenimas grąžino į Šilalę, nusprendžiau, jog ir savo krašte galiu pamėginti imtis širdžiai mielos veiklos“, – džiaugiasi anglų kalbos mokytoja.

Ir juokiasi, jog pirmąją pamoką dar ir dabar atsimena, mat, anot Sandros, streso buvo daug. 

Tiesa, pasak pedagogės, darbas su vaikais ir suaugusiaisiais skiriasi, tačiau nuoširdaus bendravimo nori visi. 

„Vaikus šiais laikais disciplinuoti yra sunku. Ir sudominti juos gana sudėtinga, nes galimybių jie turi daug, informacijos užtektinai. Tarkime, tėvai užrašo vaiką į būrelį ar stovyklą, tačiau šis ateina nusiteikęs, kad nepatiks, kad viską moka... Vėliau, aišku, pamato, kad visai smagu išmokti kažko naujo. Nors, tiesa, yra vaikų, su kuriais labai sudėtinga ir susitarti, ir dirbti. Tada situacijas bandome spręsti individualiai“, – sako S. Pamedytė. 

Ji tikina, kad vaikai teikia ir daug grįžtamojo ryšio – ypač mažesnieji mėgsta prisiglausti, apsikabinti. Tai, anot mokytojos, ir yra didžiausias atlygis.

Pati anglų kalbos mokytoja mokykloje buvo stropi mokinė, lankė meno mokyklą, įvairius būrelius. Sandra tikina su meile ir pagarba prisimenanti daug pedagogų, ypač – savo klasės auklėtoją Violetą Mejerienę, kuri dėstė lietuvių ir rusų kalbas. 

„Iki šiol auklėtoja prisimenu kaip puikų mokytojos pavyzdį. Ji išmokė, kaip būti gera mokytoja, kaip kurti šiltus santykius su mokiniais, kaip su jais bendrauti. Be to, ir mano mama Staselė Žymančienė yra pradinių klasių mokytoja. Gal ir man genuose užkoduota ši profesija, nes mama ypatingai myli mokytojos darbą. Visą gyvenimą mačiau, kaip nuoširdžiai ji dirba, tai irgi formavo šios profesijos teigiamą įvaizdį“, – šypsosi šilališkė.

Paklausta, kaip būtų galima skatinti jaunimo susidomėjimą pedagogo profesija, S. Pamedytė teigia, kad tikslaus atsakymo į šį klausimą neturi. Tačiau, anot jos, materialiniai dalykai tiek daug nelemia, kaip noras dirbti mylimą darbą.

„Turi šis darbas patikti, nes kitaip nieko gero nebus. Aš jį mėgstu, myliu vaikus, sugebu bendrauti su suaugusiais, todėl ir dirbu nuoširdžiai. Žinoma, svarbi ir materialinė paskata – didesnis atlyginimas ir panašiai. Tačiau jeigu žmogui darbas nepatiks, nepadės niekas“, – įsitikinusi mokytoja S. Pa­medytė.

Vesta VITKUTĖ

AUTORĖS nuotr.