Visada buvau įsitikinusi, kad lietuvių meilė pirčiai yra unikalus fenomenas. Keliaudama pasakodavau, kad mūsų vakarėliai neapsieina be pirties. Aiškindavau, kas yra ta lietuviškoji pirtis: „Tai vieta, panaši į pokylių salę: viename kambaryje galima bendrauti susėdus prie stalo, kitame dažniausiai šokama, o antrame aukšte yra kambariai su lovomis. Dar yra pirtis, o kieme iškastas prūdelis“. Stebėdavosi užsieniečiai draugai, nelabai suprasdami, kas per fenomenas ta lietuviškos pirties erdvė.
Jie man pasakodavo, kokios susirinkimų ir ulionių erdvės yra tipiškos jų šaliai, bet visi sutardavome, jog nė viena iš jų neperspjauna lietuviškos pirties privalumų. O po tokių išvadų visi išreikšdavo norą vieną dieną tokioje pirtyje apsilankyti. Aš gi vaikščiodavau puikuodamasi ta mūsų meile pirčiai ir ją turinčioms sodyboms. Taip gyriausi iki tol, kol neapsilankiau Estijoje, kur, atsidūrusi tarp suomių ir estų, buvau priversta permąstyti mūsų pirties unikalumą.
Vos tik išsižiodavau, kad Lietuvoje pirtis yra socialinis reiškinys, estai šokdavo pritarti – „taip taip, pas mus irgi, mes ten renkamės nusiraminti, apsivalyti kūną ir sielą, o kartais ir verslo susitikimus ten organizuojame“. Kai prasitardavau apie vantas, jie taip pat nenustebdavo, mat, pasirodo, „viht“ estiškai reiškia vantą... Žodžiu, viskas, kuo stebindavau iki šiol draugus, pasakodama apie lietuviškas pirtis, Estijoje niekam įspūdžio nedarė. Priešingai – suvokiau, kokios ribotos mano „pirties žinios“.
Neseniai lankiausi vieno esto bute, esančiame miesto centre – ir ten buvo pirtis.
„Čia normalu“, – sako man.
Matyt, ne veltui UNESCO Võromma regiono pirties lankymo tradiciją įtraukė į nematerialaus žmonijos paveldo objektų sąrašą. Taigi pirtis Estijoje yra neatsiejama kasdienybės dalis – joje ir maudomasi, ir rūkoma mėsa, o šias veiklas palydi įvairūs ritualai bei reikšmės. Kone sakrali vieta, kur žmonės turi galimybę geriau suvokti save – savotiška terapija. Tai erdvė, kurioje privalu pasitikėti vienas kitu ir kur galioja tam tikros etiketo taisyklės. Pasirodo, einant į pirtį su estais, būtų itin nemandagu atsisakyti vanojimo. O viena didžiausių klaidų – įeinant į pirtį palikti praviras duris: privalu įbėgti greitai ir užtrenkti duris, nes, išleisdamas iš pirties karštį, sulaužai žmonių pasitikėjimą savimi. Pirmą kartą eidama į pirtį su estais, to nežinojau, tad kai atsistojusi tarpdury svarsčiau, žengti į priekį ar atgal, supykdžiau ne vieną.
Beje, ir estų santykis į nuogą kūną yra kitoks nei mūsų – mažiau kuklus. Mes dažniausiai dangstomės maudymosi kostiumais ar rankšluosčiais, o estai tuo tarpu nebijo išsirengti ir neslepia savo kūno, nes, anot vieno bičiulio, „juk tai – tai tik kūnas“.
Teko girdėti, kaip estai ir suomiai ginčijasi dėl pirties: kurioje valstybėje jai skiriama daugiau reikšmės. Suomijoje, kaip man buvo paaiškinta, sunku rasti erdvę, kurioje nebūtų pirties: greitojo maisto užkandinės jas turi, Helsinkyje esančiame apžvalgos rate galima rasti vienos kajutės pirtį, iš kurios, kylant į viršų, atsiveria vaizdas į miestą, vienoje iš ledo arenų VIP ložių galima ir stebėti varžybas, ir garuoti pirtyje vienu metu, o kur dar pirtys Helsinkio centrinėje bibliotekoje, Parlamente, senoje telefono kabinoje, iki 2018 m. veikusioje cinko kasykloje, autobusuose, laivuose...
Tiesa, esto, priešingai nei manęs, šis sąrašas visai nesužavėjo.
„Jūs išsidirbinėjate iš pirties tradicijų“, – pareiškė jis.
Ir gavo atsakymą, jog Suomijoje yra daugiau nei 3 milijonai pirčių ir apie 5,5 mln. gyventojų, tad belieka paskaičiuoti, kiek pirčių atitenka vienam gyventojui. Estas aiškino, kad jų mažai populiacijai pirčių per akis ir kad apskritai tai visai ne apie skaičius, o apie kokybę. Tuomet suomė rėžė: „O kodėl kone visame pasaulyje gali rasti suomišką pirtį“? Taip ginčijosi jiedu iki aušros, o aš supratau, kad nevalia diskutuoti apie estų ir suomių pirties tradicijas jiems girdint.
Šviestautė ŠILAUOGYTĖ
