Dažniausiai sužinojus onkologinės ligos diagnozę, pir­moji reakcija yra šokas. Žmogus negali patikėti, kad tai at­sitiko būtent jam, jį užgriūna didžiulė psichologinė, emo­­cinė ir fizinė našta. 

Kaip tinkamai elgtis, kai sergi pats arba onkologine liga serga artimas žmogus, kai atrodo, jog gyvenimas staiga ėmė ir sugriuvo? Išsamiau apie dažniausius sunkumus bei sveikatos stiprinimą kalbėjo Nacionalinio vėžio institu­to (NVI) gydytoja psichiatrė dr. Giedrė Bulotienė.

Pirmoji reakcija pamažu nuslūgsta

Dr. G. Bulotienės teigimu, apie vėžio diagnozę sužinoję žmonės dažniausiai sako: „Atrodo,  kad visa tai vyksta ne su manimi.“ Turi praeiti nemažai laiko, kol pacientas ir jo artimieji susitaiko su šia liga.  

„Garsi Šveicarijoje gimusi gydytoja Elisabeth Kiubler-Ross išskyrė keturias emocinio prisitaikymo prie vėžio ligos stadijas: neigimas ir izoliacija, pyktis, derybos ir galiausiai depresija. Vėžio ligos atveju nebūtinai visos šios reakcijos turi eiti paeiliui, kartais kelios iš jų gali būti vienu metu. Atskirais atvejais reakcijos, ypač depresija, gali pasireikšti itin stipriai arba užsitęsti. Tada pacientui arba jo artimiesiems gali prireikti ir specialistų – psichologų ar gydytojų psichiatrų – pagalbos“, – sakė ji. 

Gydytoja pažymėjo, kad vė­žio liga paveikia ne tik psichologinį, bet ir socialinį žmogaus funkcionavimą, neretai pasikeičia jo vaidmuo šeimo­je: „Jei žmogus dirba, jis ne­iš­vengiamai turi spręsti su darbu susijusias problemas. Kartais jam tenka priimti svar­­bius sprendimus dėl išėjimo iš darbo ar perėjimo į leng­ves­nį. Būna, jog žmogus kurį laiką negali atlikti įprastų buities darbų“.

Tačiau pacientams ir jų šeimų nariams šioje situacijoje gali padėti socialinio darbuotojo konsultacijos. Pasak dr. G. Bulotienės, socialinis darbuotojas įvertina situaciją, paaiškina paciento teises, pataria, dėl kokių lengvatų ir pagalbos jis gali kreiptis, kad užsitik­rintų sau pakankamą materialinį funkcionavimą. 

„Svarbu suvokti, jog nors vėžio liga yra didelė psichologinė trauma, kad ir kokia stipri būtų pirmoji emocinė reakci­ja į vėžio diagnozę, palaipsniui ji nuslūgsta. Psichologijoje yra terminas „potrauminis augimas“. Tai reiškia, jog didelė dalis žmo­nių ne tik sėkmingai įveikia krizę, bet netgi ir psichologiškai sustiprėja, įgauna daugiau psichologinio atsparumo“, – kalbėjo gydytoja psichiatrė. 

Nevertėtų slėpti savo emocijų

Sužinojus vėžio diagnozę, pir­miausia labai svarbu būti atviram pačiam sau. 

„Nereikia rodyti laimingo veido, jeigu tuo metu taip nesijaučiate. Patartina atvirai kalbė­tis su artimiausiais žmonėmis apie savo ligą, dalytis išgyvenimais, kadangi tai padeda jausmams „prasiventiliuoti“, sušvel­nėti“, – rekomendavo dr. G. Bu­lotienė, pridurdama, jog kartais pacientai nenori emociš­kai apkrauti artimųjų, nes „jiems ir taip sunku“, tačiau tokia taktika paprastai nepasiteisina. 

„Dažniausiai sergančiajam nepavyksta visiškai nuslėpti savo jausmų, ir artimieji visgi nujaučia, ką jis galvoja, kaip jaučiasi. Vaikai pajunta mamos ar tėčio emocijas ir gali patys sugalvoti dar baisesnių dalykų, jeigu jiems nebus suprantamai paaiškinta. Kartais pacientai apie savo diagnozę nepasako seniems tėvams, nenorėdami jų jaudinti. Kaip pastebėjau iš savo ilgametės praktikos konsultuojant vėžiu sergančius pacientus, dažniausiai artimieji sugeba priimti diagnozę, susi­tvarkyti su kilusiais jausmais ir ateityje gali padėti bei palaikyti sergantįjį. Sutuoktinio ar suaugusių vaikų pagalba gali būti labai naudinga, nuvežant į gydytojo vizitus ar nuperkant bei paruošiant maisto“, – aiškino gydytoja psichiatrė. 

Ji pabrėžė, kad anksčiau ar vėliau artimieji vis tiek suži­nos apie ligą ir tuomet gali jaustis įskaudinti, jog jiems nebuvo pasaky­ta anksčiau. Jeigu artimųjų emociniai išgyvenimai labai gilūs, jiems svarbu išdrįsti kreiptis į psichologą, kad būtų lengviau susitvarkyti su užgriuvusia situacija. Jei atsiranda nuolatinė nemiga ar nerimas, gali būti reikalingas medikamentinis gy­dymas.

Vidinio darnos jausmo svarba

Anot gydytojos psichiatrės, norint stiprinti savo sveikatą, tiek sergančiajam, tiek šeimos nariams svarbiausia nepamiršti savo emocinės ir psichologinės būklės. 

„Moksliniais tyrimais įrodyta, jog pacientų artimųjų nerimas, depresiškumas bei kiti parametrai statistiškai yra blogesni, lyginant su bendrąja populiacija. O pacientai, kurių ge­resnė psichologinė būklė, leng­viau pakelia priešvėžinį gydymą ir patiria mažiau šalutinių reiškinių“, – kalbėjo ji. 

NVI atliktame krūties vėžiu sergančių moterų tyrime buvo nustatyta, kad moterys, kurios labiau jaučia vidinę darną, patiria statistiškai patikimai mažesnį su sveikata susijusios gyvenimo kokybės pablogėjimą ir mažiau šalutinių reiškinių po krūties operacijų nei moterys, kurių vidinės darnos jausmas žemesnis. 

„Noriu pabrėžti reabilitacijos, taip pat ir psichologinės bei socialinės pagalbos, svarbą po vėžio gydymo. Fizinės medicinos ir reabilitacijos komanda – kineziterapeutai, psichologai, socialiniai darbuotojai,  masažuotojai, fitoterapeutai, dietologai bei kiti specialistai – gali sėkmingai padėti pacientams pagerinti savijautą ir kiek įmanoma sugrįžti į iki ligos buvusį funkcionavimą. Labai svarbu prisiminti, kad dvasinė ir psichologinė sveikata yra ne mažiau svarbi negu fizinė ir, esant poreikiui, reikėtų kreiptis į specialistus, kurie padės įveikti vėžio baimes“, – teigė dr. G. Bulotienė.

Daugiau naudingos informacijos, susijusios su onkologinėmis ligomis, galima rasti NVI interneto svetainėje www.nvi.lt. Apie tai, kaip įveikti emocinius ir psichikos sveikatos sunkumus bei kokios yra nemokamos pagalbos galimybės Lietuvoje, galima rasti interneto svetainėse www.pagalbasau.lt, www.tuesi.lt.

Miesto jubiliejaus iškilmėse sulaukėme svečių iš įvairių pasaulio kampelių. Vieni tokių – Islandijos universiteto profesorius dr. Geir Sugirdsson bei mūsų kraštietė vertėja Vilma Kinderytė, atvežę Šilalės garbės pilietės (vardas suteiktas po mirties) Da­lios Grinkevičiūtės į islandų kalbą išverstą knygą „Lietuviai prie Laptevų jūros“. 

G. Sugirdsson – Islandijos universiteto profesorius, filosofijos mokslų daktaras – ne tik verčia kūrinius iš kinų kalbos, bet labai domisi ir lietuvių kalba. Tam, be abejo, įtakos turi ir apie dvi dešimtis metų Islandijoje gyvenanti jo žmona V. Kinderytė. Jos vyras laisvai kalba angliškai, vokiškai, susikalba ir lietuviškai. 

„Nusprendėme, kad islandai turi daugiau sužinoti apie tai, kas iš tiesų vyko tuometinėje sovietų sąjungoje. Islandijoje visada buvo vadovaujamasi tik vienu požiūriu į istorijos įvykius – tuo, ką antrojo pasaulinio karo metu ir po jo išgyveno vokiečių tauta. Islandai karo žiaurumų niekuomet nepatyrė ir jiems sunku suvokti, ką jautė  į Sibirą ištremti žmonės, koks ten buvo jų gyvenimas, grįžimas į tėvynę, jos ilgesys. Tad kai mano vyras perskaitė Dalios knygą vokiečių kalba, abejonių, jog ją būtina išversti į islandų kalbą, neliko“, – pristatyme Vlado Statkevičiaus muziejuje, kur šiuo metu yra įrengtas D. Grinkevičiūtės atminimo kambarys, kalbėjo vertėja.

V. Kinderytės teigimu, D. Grin­kevičiū­tės knyga yra antroji lietuvių kūrėjų knyga, išversta į islandų kalbą, prieš tai islandai skaitė tik 1976 m. išverstą „Baltaragio malūną“. Beje, „Lietuviai prie Laptevų jūros“ Islandijoje yra labai populiari, perkama ir skaitoma, pristatytas leidimas yra jau antrasis. 

G. Sugirdsson prisipažino, kad tremtinės atsiminimai jį sukrėtė iki sielos gelmių: sakė, jog ne kartą buvo priverstas sustoti, nebegalėjo tęsti darbo, nes aprašomi įvykiai spaudė ašaras. Versti šią knygą jis pradėjo 2021-ųjų gruodį, o po kelių mėnesių prasidėjo Rusijos karas prieš Ukrainą. Tai skatino dirbti dar spėriau, o pastarieji įvykiai tik patvirtino, kad Rusijos agresija niekur nebuvo dingusi, tiesiog tūnojo ir laukė... Kita vertus, kilo klausimų, ar apskritai versti tokią knygą šiuo laikotarpiu, ar ją priims islandų tauta. Tačiau greitai paaiškėjo, kad baimintasi be reikalo, o „Lietuviai prie Laptevų jūros“ užkariavo islandų skaitytojų širdis savo autentiškumu. Net tai, kad aprašomi protu nesuvokiami žiaurumai, genocidas, nuo skaitymo neatgraso. 

„Girdėjau pasisakymų, jog kai kas nors skundžiasi prastu likimu, yra nepatenkin­tas gyveni­mu, skaičiusieji Dalios knygą rekomenduoja susipažinti, ką teko išgyventi lietuviams“, – sakė V. Kinderytė.

Žmonai pritarė ir Geir, priminęs, kad būtent D. Grinkevičiūtės balsas atstovauja daugumai represuotųjų. 

„Dalia, rašydama šią knygą, buvo jauna, 22–23 metų. Tad ir aš, prieš paimdamas knygą į rankas, tikėjausi kitokio teksto. Tačiau D. Grinkevičiūtės tekstai yra ypatingai ryškūs, įtaigūs, puikiai perteikiantys jauno žmogaus išgyvenimus, kai aplinkybės vaiką akimirksniu paverčia suaugusiu. Tas stip­rus Dalios balsas mane ir vertė tikėti, kad jis turi būti išgirstas Islandijoje“, – knygos vertimo motyvaciją aiškino islandas.

Pristatyme dalyvavo ir šiuo metu Telšiuose gyvenanti Adolfina Apolonija Straukienė, kuri pažinojo knygos autorę – būtent D. Grinkevičiūtės pastangomis ji tapo gydytoja.

„Buvau baigusi medicinos mo­kyklą ir gavau paskyrimą dirbti felčere Teneniuose. Meldžiau dangaus, kad mane ištrauktų iš tų pelkėtų vietų, nes tais laikais Teneniai buvo gūdus užkampis. Vieną dieną sulaukiau pranešimo, kad reikia atvykti į Kvėdarną, mat mano skambučio laukia rajono ligoninės vyriausiasis gydytojas. Lėkiau į Kvėdarną dviračiu“, – prisiminimais dalijosi A. A. Straukienė.

Tąsyk telefonu jai bu­vo pranešta, jog ji perkeliama į Laukuvą, o ten teko talkinti gydytojai D. Grinkevičiūtei. Pasak telšiškės, reikėjo išlaikyti ne vieną jos egzaminą, kol įgijo pasitikėjimą. Ir būtent D. Grinkevičiūtė ją skatino tapti gydytoja, tęsti studijas medicinos institute.

„Visada jaučiau jos nuoširdžią globą. Pamenu, kai įstojau, ji mane Kaune nusivedė į kavinę atsigerti arbatos – buvau kaimo vaikas, kavinėje lankiausi pirmąkart gyvenime ir tai paliko didžiulį įspūdį. Vėliau ji rūpinosi mano studijomis, atveždavo medžiagos chalatams pasisiūti. Po studijų išvykau į Telšius, bet visą likusį gyvenimą su gydytoja palaikėme artimus ryšius. Kiek ją atsimenu, ji nuolat baiminosi KGB-istų, jautė jų persekiojimą. Kai sunkiai susirgo ir atvyko pas mane į svečius, siūliausi ją gydyti Telšių ligoninėje svetima pavarde, užregistruoti kaip savo tetą. Bet ji nenorėjo. Kad Dalia baiminosi ne be reikalo, įsitikinau per jos laidotuves: kapinėse atsirado pulkas jaunuolių, kurie vilkėjo juodomis striukėmis, niekas nežinojo, kas jie tokie“, – pasakojo A. A. Straukienė.

„Lietuviai prie Laptevų jūros“ jau yra išversta į 16 kalbų, dažnu atveju kiekvienas leidimas turi skirtingą pavadinimą. Islandai paliko tiesioginį vertimą, o viršeliui parinko nuotrauką su Jakutijos sala, kurios uolą, tikėtina, matė ir D. Grinkevičiūtės aprašomi tremtiniai. Toji uola buvo jų kelio gimtinės link rodyklė, bet tuo pačiu – ir kliūtis, užstojanti kelią namo...

Žydrūnė MILAŠĖ

AUTORĖS nuotr.

Pajūris, bet ne prie Baltijos. Šilalė turi savo Jūrą ir savo pramogų sos­tinę – ja kiekvieną vasarą tampa Pajūrio seniūnija, kurioje vasaros savaitgaliais daugiau svečių nei sa­vų gyventojų. Kaip dar svetin­giau juos priimti, galvoja ne tik bai­da­res nuomojantys ir nakvynę siū­lantys verslininkai, bet ir ga­li­my­bių užsidirbti ieškančios Pajū­rio se­niū­nijos bendruomenės. 

Kaimas su visais miesto privalumais

Pajūris yra vienos iš trylikos Šilalės kaimiškų seniūnijų centrų, tačiau kaimu jo niekas nevadina. Miestelyje veikia Stanislovo Biržiškio gimnazija, yra šeimos klinika, parduotuvių, vaistinė, krizių centras, net restoranas „Jūra“.

„Esame turtingiausi iš visų seniūnijų, nes miestelio gyvenimą išjudino Lietuvos kariuomenės brigados generolo Motiejaus Pečiulionio artilerijos batalionas. Jei mums ko ir trūksta, tai tik kultūros namų“, – tikina Pajūrio seniūnė Roma Veščiūnienė.

Dauguma miestelyje gyvenančių žmonių, pasak seniūnės, dirba. Vieni iš na­mų, nuotoliniu būdu arba savo versluose, kiti – šalia veikiančioje medienos apdirbimo įmonėje ar artilerijos batalione, treti važinėja į Šilalę, Tauragę ar Klaipėdą. Vakarais jaunos šeimos mėgsta rinktis Jūros upės rekreacinėje zonoje, kur smagu pasivaikščioti, pasitreniruoti ar pasišnekučiuoti susėdus ant upės kranto ar pavėsinėje, yra kur pažaisti vaikams.  

„Seniūnijoje gyvenamąją vietą deklaravo mažiau nei 2 tūkst. gyventojų, bet kasdien miestelyje ir aplink jį yra keliskart daugiau žmonių. Bataliono kariai, jų aptarnauti atvažiuojantis personalas, karinį miestelį statantys statybininkai, baidarėmis atplaukiantys poilsiautojai Pajūryje sukuria miestui prilygstantį judėjimą. Kai prieš keletą metų Lietuvos automobilių kelių direkcija išmatavo automobilių srautą, paaiškėjo, jog per parą keliu pravažiuoja apie 2 tūkst. mašinų. Balsių pusėn važiuojančių buvo gerokai mažiau“, – pasakojo seniūnė. 

Anot R. Veščiūnienės, smagu ir tai, kad Pajūris tampa daugianacionaliniu: liepos 6-ąją Tautiškos giesmės giedoti atėjo Sakartvelo pilietis. Paaiškėjo, kad žmogus dirba įmonėje, statančioje karinį miestelį.

Pajūrio miestelio bendruomenės pirmininkė Ingrida Syminaitė-Paulauskienė tikina, jog brigados generolo Motiejaus Pečiulionio artilerijos batalioną aptarnaujančių darbuotojų kaita itin maža – žmonės džiaugiasi darbo vietomis, gerais atlyginimais ir neieško, kur galėtų būti geriau. 

„Kas norėjo ir atitiko reikalavimus, vi­si įsidarbino. Bet ne visi nori dirbti. Nemažai daliai žmonių atrodo, kad geriau tegul valstybė viskuo pasirūpina“, – neslepia nusivylimo bend­ruomenės pirmininkė, pripažįstanti, jog pašalpų sistema žmones sugadino. 

Ji suskaičiavo, kad 3 vaikus auginantys tėvai, abu dirbantys už minimumą, negauna jokių valstybės lengvatų, o tokia pat nedirbanti šeima yra visiškai aprūpinama, tačiau vis tiek pyksta, kad per anksti rytą jiems atvežamos į namus malkos. Tokių žmonių neprisikviesi padirbėti visuomenei naudingų darbų, jie nepakrutins nė piršto net savo pačių gerovei. Ir jau auga trečia ar net ketvirta tokia karta...   

Vietiniai ūkininkai turėtų parduoti ir daržovių, ir uogų, kiaušinių, sūrio, medaus, bet turgelis, savivaldybės pastatytas už 132 tūkst. eurų, dažniausiai stovi tuščias. Picas kepęs Marijus Kačinas taip pat uždarė savo piceriją – pabrangus maisto produktams ir elekt­ros energijai, picos savikaina taip pakilo, kad nebeliko dėl ko dirbti. Norą ką nors daryti tirpdo ir biurokratinės kliūtys, dideli mokesčiai bei sunkiai įveikiami reikalavimai. Kartais jie, pasak bend­ruomenės pirmininkės, yra absurdiški. Pavyzdžiui, daug Pajūrio vietų priskiriama paveldo teritorijai. Joje nieko negalima daryti, net suoliukų statyti, todėl ir akcija „Žydintis Pajūris“ teko rengti kitoje vietoje, nei buvo sumanyta.  

Verslui klestėti padeda Jūra

„Jūros upė mums yra lyg arterija, apie kurią visi buriamės. Baidarėmis plaukti į Pajūrį žmonės atvažiuoja iš visos Lietuvos. Anądien skambino iš Latvijos. Turkas, pasirodo, jau yra plaukęs, dabar norėtų pratęsti maršrutą. Prašė surasti nak­vynę“, – pasakoja mažosios bendrijos „Plaukiam“ direktorė Bernadeta Bladienė. 

Verslininkė ne kartą girdėjo poilsiautojus kalbant, kad Jūra – ypatinga, su niekuo nepalyginama upė. Plaukiant ja, nepuola uodai, negilu, ir nors yra daug akmenuotų vietų, slenksčių, jie nesudaro ekstremalių situacijų, dėl kurių reikėtų nerimauti ar nebūtų galima pramogauti su vaikais. 

Miestelyje baidarių nuoma užsiima keturi verslininkai, dar keli jas nuomoja kitose seniūnijos vietovėse. Populiariausias 10 kilometrų maršrutas yra nuo Pajūrio iki Žvingių. B. Bladienė tikina, jog sėkmingam verslui labai svarbi infrastruktūra. 

„Gali plukdyti žmones, kai yra sustojimo vietų, įrengtos poilsiavietės, šiuolaikiniai tualetai, konteineriai atliekoms. Dar reikėtų gerų nakvynės vietų – yra sodybų su nameliais, kuriuose priimami nakvoti poilsiautojai, bet jų per mažai“, – pastebi verslininkė, rengianti  pramoginius žygius baidarėmis. 

Visiems ilgam įsimena Joninių naktinis plaukimas, kai temstant upe pajuda deglų apšviesta kelių dešimčių bai­darių vilkstinė, o ant kranto laukia laužas ir nakties vaišės.

Dianos ir Tomo Rupšių įkurtoje Palaivio poilsiavietėje šiemet vyko didžiausias Lietuvoje išskirtinių automobilių festivalis „Moto Pride“: suvažiavo per 100 naujų, senų, retro, klasikinių, sportinių automobilių, vyko varžybos, pasirodymai, koncertai. 

Pasak seniūnės, Pajūris tapo vasaros pramogų sostine, o plaukimus baidarėmis rengiantys verslininkai garsina visą Šilalės rajoną. Prieš keletą metų atlikus vietinių verslininkų apklausą, suskaičiuota, jog per vasarą rekreacinėje zonoje išlaipinta daugiau nei 22 tūkst. poilsiautojų. 

Tačiau be plaukimo nedaug ką atvykstantiems žmonėms pajūriškiai tegali pasiūlyti. Tad dabar labiausiai laukiama lauko teniso kortų, svajonėse jau gimsta riedlenčių parkelis – jo reikėtų pirmiausia saviems vaikams, tačiau būtų galima pakviesti ir pramogautojus.

„Norime lauko kino, būtų gerai ir kempingas. Dabar turistai džiugina tik parduotuvių savininkus, todėl ieškome idėjos, kuri leistų bent kiek užsidirbti ir bendruomenei“, – neslepia Pajūrio miestelio bendruomenės pirmininkė I. Syminaitė-Paulauskienė. 

Bet labiausiai gyventojai laukia, kol bus nutiestas dviračių takas iki Šilalės. Į darbus žmonės važiuoja ir dviračiais, ir elektriniais paspirtukais, tačiau kol kas tai yra labai pavojinga, nes pro šalį be perstojo lekia automobiliai. 

„Buvo parengtas dviračių tako projektas, bet dabar sako, kad lėšų nėra. Tai kokio velnio mums  suka galvas dėl žaliosios ekonomikos, gąsdina, kad uždraus taršius automobilius. Blogai, jog sėdintys Vilniuje nežino, kaip žmonės Lietuvoje gyvena, nesupranta, kad ne visi gali nusipirkti elektrinį automobilį. Dviračių takas nuo Pajūrio iki Šilalės pliusas ir susisiekimui, ir turizmui – gal iš baidarių išlipę poilsiautojai išsinuomotų dviračius ir važiuotų apžiūrėti Šilalės“, – svarsto bendruomenės moterys. 

Žvingiai – kaimas su miestelio statusu

„Gyvename miestelyje, bet turime daug gražių ūkių, kuriais didžiuojamės“, – tikina Pajūrio seniūnė, kviesdama į Žvingius, kur ūkininkauja ir bend­ruomenei vadovauja Irena Žymančienė. 

Ji Bikavėnuose superka pieną „Žemaitijos pienui“ ir pati laiko karvių, avių, užsiaugina sau ir vaikams mėsos, pasigamina pieno produktų, kas lieka –

atiduoda pieninei. Ūkininkė tikina, jog pieno kaina dabar tokia, kad sakyti „parduodu“ nesiverčia liežuvis. 

„Esame įpratę gyventi kaimiškai, visko turėti, tai nemokame atsisakyti gyvulių. Bet kažin, ar ne geriau tiems, kurie jų nebelaiko. Anksčiau ir vieną karvę laikyti apsimokėjo. Šeimą pamaitindavo ir dar uždirbdavo, žmonės taip prie pensijos prisidurdavo. Dabar karves laiko tik tie, kurie nieko daugiau nesugalvoja“, – sako I. Žymančienė. 

Sugalvoti kažką daug galimybių nėra: Žvingiuose teliko bažnyčia ir bibliotekos

filialas. Žmonės pasigenda parduotuvės, medicinos punkto, autobusas važiuoja tik kartą per savaitę. O gyventojai sensta, ne visi gali vairuoti, ne visi automobilius turi. Vargo kyla susirgus: jei reikia suleisti vaistus, arba ieško, kas nuveš į Pajūrį, arba moka pinigus tam, kuris gali suteikti tokią paslaugą. 

„Tas nykimas liūdina žmones. Kol buvo mokykla, kitaip jautėmės, atrodė, kad aplink ją sukasi visų gyvenimai. Ir pandemija žmones išgąsdino – sunku prisikviesti į renginius, daugelis bijo iš namų pasijudinti“, – teigia Žvingių bend­ruomenės pirmininkė. 

Kažkada Žvingiai buvo svarbesnis centras už Pajūrį, Žvingių Švento Kryžiaus išaukštinimo bažnyčios klebonas aptarnaudavo Pajūrio parapiją. Miestelio statusą Žvingiai turi ir dabar, tik išlaikyti jį sunku. Tad Žvingių kaimo bend­ruomenė iš paskutiniųjų stengiasi, apsiėmusi prižiūrėti uždarytos mokyklos pastatą. Kad žmonės neatitoltų vieni nuo kitų, kad jaustųsi reikalingi, bend­ruomenės nariai sveikina juos su jubiliejais, kviečia į šventes. Ateinančiais metais Žvingių bendruomenė švęs dvidešimtmetį, ir visą tą laiką jai vadovauja I. Žymančienė. Ji neslepia, kad aktyvių žmonių Žvingių krašte nėra daug, bet kartą per mėnesį reikalus aptarianti bendruomenės taryba randa kuo pradžiuginti gyventojus. Štai šį pavasarį Dalia ir Vytautas Mockai pakvietė į gegužinę Vilkų Lauko kaime – iki ryto grojo armonika ir abipus Jūros skambėjo žmonių juokas. 

Kultūrą sunaikino privatizavimas

Kaimynams iš Žvingių, valdantiems pusę buvusios mokyklos pastato, Pajūrio miestelio bendruomenė gali tik pavydėti. Keli kambariukai seniūnijos pastate, kur anksčiau veikė pašto skyrius, jų poreikių netenkina, juo labiau, kad juose veikia ir miestelio istorijos muziejus, renkasi į ansamblį susibūrę pensininkų sąjungos „Bočiai“ nariai. Nors jie negauna jokio finansavimo, patys ir repetuoja, ir koncertus rengia. O miestelio bendruomenei tenka glaustis seniūnijos salėje arba kviesti žmones į rekreacinę zoną.  

„Vadiname save gatviniais, nes bend­ruomenės namų neturime. Gal dėl to ir žmones suburti sunku. Miestelyje kitoks gyvenimo būdas nei kaime, visi žmonės skirtingi, gyvena ir linksminasi kas sau. Nežinau, koks turėtų būti renginys, kad visi norėtų dalyvauti“, – svarsto I. Syminaitė-Paulauskienė.

Pajūryje jau labai seniai nėra nei kultūros namų, nei laisvalaikio salės, o vienintelė kultūrą puoselėjanti vieta yra Stanislovo Biržiškio gimnazija bei į renginius iš Laukuvos atvažiuojantis įgarsintojas. Todėl pajūriškiai su pavydu žvelgia į kaimynus, turinčius kultūros namus, kuriuose gali repetuoti meno kolektyvai, vyksta renginiai, koncertai. Daugelis dar atsimena buvusių valdžių sprendimą neremontuoti miestelio kultūros namų, o juos privatizuoti ir ieškoti lėšų naujų statybai. Kol politikai ieškojo vietos statyboms, baigėsi visų infrast­ruktūrinių projektų finansavimas. Viltis vėl sustiprėjo, kai ankstesnė bend­ruomenės pirmininkė Staselė Serapinienė parašė projektą vaikų dienos cent­rui įkurti bažnyčiai priklausančioje senojoje klebonijoje. Tuomet kalbėta apie galimybę kartu įkurdinti ir kultūros darbuotojus. Tačiau savivaldybei nepavyko susitarti su Telšių vyskupija, ir projektas liko dūlėti valdžios stalčiuose. Tada pradėta kalbėti, jog esą netrukus liks tuščias vaikų globos namų pastatas. Tik kai vaikai buvo iškelti į bendruomeninius globos namus, pastate įsikūrė krizių cent­ras.

„Kultūrą sunaikinti galima greitai, o atkurti sunku. Nereikia nieko brangaus ir didelio – tegul tik savivaldybė kaip nors randa galimybių gimnazijos priestatui, kuriame galėtų būti ir laisvalaikio salė. Turėtume daugiafunkcį centrą, visiems užtektų vietos“, – mano I. Syminaitė-Pau­lauskienė.  

Prisiėmė pareigą saugoti istoriją 

Nors bendruomenė ir benamė, jos indėlis į miestelio gyvenimą labai didelis. Jau vien muziejus ko vertas! Pagrindą jam padėjo buvusi Pajūrio žemės ūkio technikumo direktoriaus pavaduotoja, istorikė Danutė Danaitienė, surinkusi ne tik profesinio rengimo įstaigos, bet ir miestelio kūrimosi bei raidos istorijos faktus. Nors muziejus pradėjo veikti tik 2021 m. pabaigoje, eksponatai jame dabar sunkiai telpa. Muziejų prižiūrinti ir edukacijas rengianti Šilalės viešosios bibliotekos Pajūrio filialo bibliotekininkė Rasa Griškienė sako, kad daugumą eksponatų sunešė vietiniai gyventojai. 

„Žmonės atneša net šeimos relikvijas – XIX a. išleistas ir jau visai „suskaitytas“ savo močiučių maldaknyges. Neturime gerų sąlygų tokiems leidiniams saugoti, bet stengiamės, kiek įmanome“, – tikina R. Griškienė.

Pasak jos, jei muziejus turėtų daugiau vietos, būtų galima sukurti įdomių edukacijų. Jau kuris laikas bendruomenės moterys suka galvas, kur pastatyti originalias audimo stakles. Būtų ir kas jas surenka, ir kas austi pamoko, trūksta tik vietos.

„Gal kam atrodo, kad senos klumpės tinka tik išmesti. Bet su kokiu entuziazmu darželinukai stoja į eilę jų matuotis. O jei dar parodai lentelę ir pasakai, jog čia turės būti jų sąsiuvinis! Mūsų kartai neįdomu, atsibodę, o vaikams nematyta, tik reikia įdomiai pateikti, suintriguoti“, – tvirtina bibliotekininkė.  

Iš Pajūrio muziejuje saugomus senus pinigus pasiskolinusi Klaipėdos Ievos Simonaitytės biblioteka parengė parodą „Pinigų ir vekselių įvairovė Lietuvoje“. Paroda jau aplankė ne vieną miestą, pabuvojo Klaipėdos vokiečių bendrijos Simono Dacho namuose, ją Vlado Statkevičiaus muziejuje galėjo pamatyti ir šilališkiai. Bendruomenės narės Editos Merkelienės sudėti į stendus, dabar pinigai puošia Pajūrio miestelio muziejų. 

Muziejus įrengtas, tvarkomas bei prižiūrimas savanorystės pagrindais, todėl nekyla abejonių, kad bendruomenės žmonės daro didelius darbus. Nugriovus technikumo pastatus, įvažiavimą puošusias skulptūras nuspręsta pastatyti prie Jūros upės. Ten įsikurs prisiminimų parkas: Pajūrio seniūnė R. Veščiūnienė jau parengė žemės ūkio technikumo istoriją pasakojančią medžiagą, kuri bus iškabinta prie skulptūrų įrengtuose stenduose. Šeštąjį šimtmetį skaičiuojanti Pajūrio dvaro, iš kurio ir išaugo miestelis, istorija tęsiasi, čia gyvenantys žmonės nenori pamiršti, kuo didžiavosi kelios šio krašto gyventojų kartos.

Daiva BARTKIENĖ

AUTORĖS nuotr.

Jau trečiadienį, rugpjūčio 23-iąją, bus paminėtos Baltijos kelio 34-osios metinės. Šilalėje ši diena bus prisiminta su kino filmo „Poetas” per­žiūra. 

Kaune praėjusią savaitę įvyko sutartinių maratonas „Suburtynė“. Lietuviškos sutartinės Čiurlionio dailės muziejaus sodelyje be pertraukos buvo gieda­mos visą parą. Organizatorių tikslas buvo pristatyti šokamąsias sutartines, o jų maratone dalyvavo 6 giedotojų grupės, ansambliai. Sutartinių maratonas organizuojamas ketvirtus metus, lietuvių sutartinės yra įtrauktos į UNESCO nematerialaus kultūros paveldo sąrašą.

Anykščiuose praėjo 16-asis kultūros festivalis „Purpurinis vakaras“. Šiemet jis truko tris dienas: Vyskupo skvere vyko Kazimiero Jakučio autorinių dainų koncertas, dokumentinių filmų peržiūros, Anykščių menų inkubatoriuje-menų studijoje buvo atidaryta tapybos darbų paroda, vidurnaktį miesto koplyčioje skaityta poezija. „Purpurinis vakaras“ rengiamas Anykščiuose nuo 2008 m. 

Rugpjūčio 25 d. Kaune prasideda 14-oji Kauno bienalė „Artumo geografija“. Paskutinį vasaros savaitgalį įvairiose miesto vietose vyks parodų atidary­mai, menininkų performansai, koncertas, susitikimai su įvairių šalių menininkais bei kiti renginiai, tyrinėjantys jungtis tarp Afrikos ir Europos. Taip du mėnesius truksianti Kauno bienalė kvies pažinti tarptautinio solidarumo, pasipriešinimo ir atsparumo istorijas iš posovietinio ir pokolonialistinio pasaulio, kurios tampa ypač svarbios šiais laikais, kai pasaulis, kokį mes pažįstame, vėl patiria didelius pokyčius. 14-oji 

Kauno bienalė „Artumo geografija“ vyks rugpjūčio 25–spalio 29 d. Kauno centriniame pašte (Laisvės al. 102), P.A.R.A.K.E (Prancūzų g. 2) ir buvusių ka­reivinių pastate (A. Juozapavičiaus g. 19).

Penktadienį taip pat prasideda dešimt dienų truksiančios 13-osios „Šiaulių naktys“: veiks parodos, kūrybinės dirbtuvės, bus demonstruojami filmai bei rengiami kitų meno sričių pasirodymai. „Baltic murals“ komanda ant pastato Tilžės g. 170 sienos pradės piešti piešinį „A žinai, kur mana šak­nikes“, kuriame bus pavaizduoti į kitus miestus išvykę, bet savo šaknis reprezentuojantys žymiausi šiauliečiai. Sienos piešinys bus baigtas ir pristatytas rugpjūčio 26–27 d. Šeštadienį Zubovų rūmuose bus paskelbtas šeštą kartą rengiamų socialinių kūrybinių dirbtuvių „Kilowac“ startas ir atidaryta parodų ekspozicija, pristatytas performansų autoriaus, menininko Adomo Žudžio specialiai „Šiaulių naktims“ sukurtas kūrinys „solaris anus scalpo @ sheol“. „Šiaulių naktyse“ tradiciškai transliuojama kino filmų sesija: rugpjūčio 24–27 d., kasdien 17 val. „Polifonijos“ salėje bus rengiami nemokami kino seansai. Juose bus rodomi Manto Kvedaravičiaus „Mariupolis 2“, Giedriaus Tamoševičiaus ir Vytauto V. Landsbergio „Poetas“, Kristinos Buožytės „Vesper“, Giedrės Žickytės „Šuolis“. Vyks ir „Šuniškos naktys“: rugpjūčio 25 d., nuo 20 val., Pėsčiųjų bulvare, ties Kaštonų alėja laukiami ne tik žmonės, bet ir jų augintiniai, „121 studija“ pristatys šunų paklusnumo ir vikrumo pasirodymą.

Šiauliai ne taip ir toli, verta aplankyti išskirtinius renginius.

Kotryna PETRAITYTĖ

Policija praneša, kad Šilalės rajone vėl aptiktas nemenkas kiekis rūkalų, nepaženklintų LR banderolėmis. Šįkart teisėsaugai įkliuvęs vyras ci­garetes slėpė bulvių lauke.

Žydrūnė MILAŠĖ

Policijos nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 63

Vienišumas – jausmas, apibrėžiamas kaip ryšio nejautimas su kitais žmonėmis. Tai reiškia, kad vienišumą galima jausti net ir aplink esant daug žmonių, bet neturint su jais gilesnio ryšio. Žmonės su negalia, kaip ir kai kurios kitos visuomenės grupės, gali būti pažeidžiami ir dažniau jausti vienišumą dėl to, kad visuomenėje vis dar vyrauja įvairios stigmos, kurios neretai skatina ats­tū­mimą, trukdo kurti gilesnį ryšį. 

„Jaunimo linijos“ psichologas Mykolas Kriščiūnas pasakoja apie negalią turinčių vaikų bei jaunimo psichikos sveikatos gerinimą ir teigia, jog, norint suteikti pagalbą, svarbu užtikrinti saugią erdvę tai padaryti.

Pagalba atvira visiems

Dalydamasis savo patirtimi M. Kriščiūnas sako, kad neretai jaunam žmogui yra sunku tiksliai išsakyti savo jausmus, mintis, todėl pokalbis prasideda nuo to, kuo žmogus gyvena čia ir dabar. Eksperto teigimu, pasitaiko situacijų, kai sunerimę tėvai ar suaugusieji paragina savo vaikus prašy­ti pagalbos, kartais tiesiogiai kreipiasi ir vaikai bei paaug­liai be atskiro paraginimo.

Psichologo nuomone, saugumą ir pasitikėjimą kuria tai, kad „Jaunimo linijos“ teikia­ma pagalba yra nemokama, anonimiška ir konfidenciali.

„Mes neklausiame žmogaus amžiaus, vardo, gyvenamosios vietos bei kitų aplinkybių, kalbamės tik apie jo patiriamą situaciją ir kylančius sunkumus. Tad ir artimieji gali nesužinoti, jog žmogus kreipėsi pagalbos.

„Jaunimo linija“ ir mūsų savanoriai didžiuojasi tuo, kad priimame visus, kuriems reikalinga emocinė parama. Kadangi bendrauti su savanoriais gali­ma tiek telefonu, tiek pokalbiais internetu, keliskart padi­dėja emocinės paramos prieinamumas. Kai kuriems gali būti lengviau bendrauti vienu ar kitu formatu – kuriama saugi atmosfera, kuri paskatina kreiptis įvairaus amžiaus asmenis, turinčius negalią“, – pasakojo psichologas.

Pasak M. Kriščiūno, tikslios statistikos, kiek į „Jaunimo lini­ją“ kreipiasi negalią turinčių vaikų, iki šios dienos nėra, tačiau teigiama, kad tokių kreipimųsi išties pasitaiko.

Kalbama suprantama kalba

„Jaunimo linijoje“ naudojami universalūs instrumentai ir technikos, kurios gali būti pritaikomos nepriklausomai nuo amžiaus ar kitų charakteristikų. Emocijos ir mąstymas yra universalūs reiškiniai, kurie pasireiškia bet kokiame amžiuje bet kokiai lyčiai.

„Be jokios abejonės, skiriasi skirtingų žmonių kalbėjimo manieros, mintys, gebėjimas išreikšti savo jausmus, tad kiek­vienas savanoris stengiasi užmegzti unikalų ryšį su savo pašnekovu. Tačiau su kiekvienu iš jų stengiamės kalbėtis nuoširdžiai, asmeniškai, įvardinti jausmus ir vadinti daiktus tik­raisiais vardais. Matydami, kad problemos gali būti sudėtingos ir ne vienkartinės, visuomet raginame kreiptis toli­mesnės pagalbos į skirtingus specialistus“, – kalbėjo jis.

Pasak psichologo, kai kurių žmonių emocijas būna leng­va atpažinti iš karto, o kai kurių emocijų žodynas yra apribotas žodžiais „gerai“, „blogai“ ar „normaliai“. Dėl šios priežasties stengiamasi prisitaikyti prie besikreipian­čiojo ir kalbėti jam suprantama kalba. Kartais savo emocijas yra lengviau pažinti per fizines išraiškas, kartais – per veiksmus ar mąstymą („noriu rėkti“, „noriu verkti“, „noriu juoktis“). Atpažinus emocijas tampa leng­viau tvarkytis su nerimu, stresu bei kitomis kylančiomis problemomis.

Matomas pokytis

Kiekviena nemaloni ir negatyvi patirtis gali atitolinti nuo kitų žmonių, gali susidaryti įspūdis, kad jeigu su keliais žmonėmis nejaučiama ryšio, jo nebus galima pajusti su niekuo.

„Po pokalbių su „Jaunimo linijos“ savanoriais neretai girdime, kad priimti ir išgirsti žmonės jaučiasi įkvėpti vilties, jog ir su kitais žmonėmis jiems gali sektis bendrauti ir būti kartu. Manau, kad bendruomenei svarbu suvokti būtinybę būti atviriems, siekti priimti kitus nepriklausomai nuo jų negalios ar statuso, įvertinti tai, jog su kai kuriais žmonėmis galime turėti mažiau natūralių sąlyčio taškų, tačiau tam tikrą ryšį su kitu žmogumi norime pasiekti kiekvienas“, – kalbėjo specialistas.

Pastaraisiais metais pastebimi pokyčiai „Jaunimo linijoje“: pokalbiai tampa ilgesni, o prob-

lemos – įvairesnės. To priežas­tys, anot M. Kriščiūno, yra kompleksinės. Jis įvardijo ilgą laiką besitęsusią koronaviruso pandemiją ir karantiną, prasidėjusį karą, taip pat pridūrė, kad ir ekonominiai sunkumai išties prisideda prie įtampos bei nerimo visuomenėje.

Didelė paramos paklausa

M. Kriščiūnas akcentavo, kad jauni žmonės vis drąsiau kalba apie savo psichikos sveikatą, tad ir temos, kuriomis jie kalba, yra vis įvairesnės; visuomet dažnos yra santykių, vienišumo, nerimo, psichikos sveikatos sutrikimų temos, taip pat daugiau nei kas dešimtas kreipimasis yra susijęs su savižudybės rizika ar savęs žalojimu, kuris yra neretai pasitaikantis tarp jaunų žmonių“, – dėstė M. Kriščiūnas.

Be visa ko, patartina suvokti, kad jauni žmonės, pradedantys savarankišką gyvenimą, šiuo laikotarpiu dažnai būna nežinioje dėl daugelio visuomeninių, technologinių bei kitų pasikeitimų. Psichologas pabrėžė, jog emocinės paramos poreikis visuomet buvo aukštas, o dabartinis laikotarpis išsiskiria tuo, kad problemų ir sunkių jausmų šaltinių mastas yra itin platūs.

„Jaunimo linija“ teikia emocinę pagalbą telefonu (8-800) 2-88-88 arba internetu https://jaunimolinija.lt/lt/pagalba/pagalba-pokalbiais-internetu/ 

Daugiau apie emocinius ir psichikos sveikatos sunkumus bei nemokamos pagalbos galimybes galima rasti interneto svetainėse www.pagalbasau.lt, www.tuesi.lt.

Rodos, suprantama, jog kiekviena motina rūpinasi vaikais, skiria jiems visą savo dėmesį. Deja, nestinga ir tokių gimdytojų, kurioms savi poreikiai yra daug svarbesni už mažųjų interesus ir saugumą.

Žydrūnė MILAŠĖ

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 63

Jau esame atkreipę dėmesį į rug­pjūčių fatališką reikšmę Lietuvai ir jos nepriklausomybei. Ir nors tuos laikotarpius – tarp 1939-ųjų rug­pjūčio 23-iosios ir 1991 m. rug­pjū­čio 19–22 d. pučo Maskvoje – ski­ria daugiau kaip pusė amžiaus, ta­­čiau anas vasaros pabaigos metas lė­mė valstybės likimą.

Česlovas IŠKAUSKAS

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 63

Baltijos kelias – vienas svarbiausių įvykių Lietuvos, Latvijos ir Estijos istorijoje. 

1989-ųjų rugpjūčio 23 d., minėdami Molotovo-Ribbentropo slaptųjų protokolų pasirašymo 

50-ąsias metines, trijų Baltijos šalių žmonės, susikabinę rankomis, 

sustojo į 620 kilometrų ilgio grandinę nuo Vilniaus Gedimino pilies iki Hermano bokšto Taline. 

Visą pasaulį apskriejo nuotraukos ir vaizdo reportažai apie Laisvės išsiilgusias 

bei pasiryžusias už ją kovoti Baltijos tautas. 

„Pabudome, o dvasioje/ Dar pasilikom elgetos/ Kodėl mes laisvės prašome/ Argi laisvi taip elgiasi?“ – anuomet rašė poetas Kęstutis Genys. 

Per daugiau nei tris Laisvės dešimtmečius neatpažįstamai pasikeitusi Lietuva 

dar turi daug neišspręstų problemų, todėl poeto žodžiai 

yra ypač aktualūs ir šiandien. 

Ir dabar, kaip tada, reikalinga meilė savo kraštui, pasiryžimas dirbti, vienybė, stiprybė, sąžinė. 

Ir tikėjimas, kad tik tvirtai susikibus už rankų, galima atlikti žygdarbius.

Rima PETRAITIENĖ

Vilmos SUNGAILĖS nuotr.