Rugsėjo 8 d., 18.30 val., ir 9 d., 17 val., – premjera. B. M. Koltès „Vakarų krantinė“ (rež. A. Juška).

Rugsėjo 22 d., 18.30 val., – J. Pulinovič „Elzės žemė“ (rež. P. Gaidys).

Rugsėjo 23 d., 18.30 val., ir 24 d., 17 val., – D. Krymov „Fragmentas“.

Rugsėjo 28 d., 18.30 val., – M. M. Matthis „Labas rytas, pone Triuši“ (16+) (rež. M. Pažereckas).

Rugsėjo 30 d., 17 val., – S. Šaltenis „Kalės vaikai“ (rež. E. Nekrošius).

* * *

Spalio 6 d., 18.30 Val., – „Mama drąsa“ pagal bertoldą brechtą (16+) (rež. Elmārs Seņkovs).

Spalio 7 d., 17 val., – Agata Duda-Gracz „Tarp Lenos kojų“, arba „Švenčiausiosios Mergelės Marijos mirtis“ pagal Mikelandželą Karavadžą (18+).

Spalio 11 d., 18.30 val., – Doman Nowakowski „Kai kurios erelių rūšys“ (rež. Igoris Reklaitis).

Spalio 14, 15 d., 17 val., – Premjera! Bernard-Marie Koltès „Vakarų krantinė“ (rež. Adomas Juška).

Spalio 21 d., 12, 17 val., – August Strindberg „Tėvas“ (rež. Māra Kimele).

Spalio 22 d., 17 val., – „Varovai“ pagal D. Farr pjesę „Medžioklė“ (16+) (rež. Elmārs Seņkovs).

Spalio 26, 27 d., 18.30 val., – Agota Kristof „Storas sąsiuvinis“ (rež. Jokūbas Brazys).

Spalio 28 d., 17 val., – „Robotų pasakos“ pagal Stanisławą Lemą (rež. Konrad Dworakowski).

Spalio 29 d., 17 val., – Maksim Gorkij „Saulės vaikai“ (rež. Laura Groza).

* * *

Lapkričio 4 d., 17 val., – Eduardo de Filippo „Kalėdos Kupjelų namuose“ (rež. Povilas Gaidys).

Lapkričio 5 d., 17 val., – H. Ch. Andersen „Sniego karalienė“ (7+) (rež. Paulius Tamolė).

Lapkričio 18 d., 12, 17 val., – Jaroslava Pulinovič „Elzės žemė“ (rež. Povilas Gaidys).

Lapkričio 23 d., 18.30 val., – Jean Anouilh „Euridikė“ (rež. Marius Pažereckas).

Lapkričio 24 d., 18.30 val., 25 d., 17 val., – Agota Kristof „Storas sąsiuvinis“ (rež. Jokūbas Brazys).

Lapkričio 26 d., 12, 17 val., – August Strindberg „Tėvas“ (rež. Māra Kimele).

* * *

Gruodžio 1 d., 18.30 val., – „Mama drąsa“ pagal Bertoldą Brechtą (16+) (rež. Elmārs Seņkovs).

Gruodžio 2 d., 17 val., – Maksim Gorkij „Saulės vaikai“ (rež. Laura Groza).

Gruodžio 3 d., 17 val., – Jaroslava Pulinovič „Elzės žemė“ (rež. Povilas Gaidys).

Gruodžio 6 d., 18.30 val., – Dmitry Krymov „Fragmentas“.

Gruodžio 8 d., 18.30 val., – Doman Nowakowski „Kai kurios erelių rūšys“ (rež. Igoris Reklaitis).

Gruodžio 9 d., 17 val., – H. Ch. Andersen „Sniego karalienė“ (7+) (rež. Paulius Tamolė).

Gruodžio 12 d., 18.30 val., – Milan Marković Matthis „Labas rytas, pone Triuši“ (16+) (rež. Marius Pažereckas).

Gruodžio 13 d., 18.30 val., – „Varovai“ pagal D. Farr pjesę „Medžioklė“ (16+) (rež. Elmārs Seņkovs).

Gruodžio 14 d., 18.30 val., – August Strindberg „Tėvas“ (rež. Māra Kimele).

Gruodžio 16 d., 17 val., – Jean Anouilh „Euridikė“ (rež. Marius Pažereckas).

Gruodžio 17 d., 17 val., 19 d., 18.30 val., – premjera! Bernard-Marie Koltès „Vakarų krantinė“ (rež. Adomas Juška).

Gruodžio 20, 21, 27 d., 18.30 val., – Eduardo de Filippo „Kalėdos Kupjelų namuose“ (rež. Povilas Gaidys).

Gruodžio 28, 29 d., 18.30 val., – Gintaras Grajauskas „Pašaliniams draudžiama“ (rež. Oskaras Koršunovas).

Daugiau informacijos: www.kdt.lt.

Klaipėdos dramos teatras, tel. (8-46) 31-44-64.

El. p.: Šis el.pašto adresas yra apsaugotas nuo šiukšlių. Jums reikia įgalinti JavaScript, kad peržiūrėti jį.

Pernai „Šilalės artojas“ pakvietė savo skaitytojus da­ly­vauti konkurse – siuntėte savo išaugintų gėrybių nuot­rau­kas, o redakcija atrinko tris laimėtojus ir apdovanojo „Ši­lalės artojo“ prizais. Šiemet konkursą kartojame – laukiame jūsų derliaus nuotraukų ir trumpo aprašymo. Siųskite nuotraukas el. paš­tu: Šis el.pašto adresas yra apsaugotas nuo šiukšlių. Jums reikia įgalinti JavaScript, kad peržiūrėti jį., dalinkitės socialinių tink­lų profilyje.

Pirmasis rekordišku radiniu pasidalijo Pranas Pocius, atskubėjęs į redakciją su įspūdingu grybu. 

„Kad būna tokių apskritai nežinojau, tik dabar išsiaiškinau, kas jie. Pasirodo, šie grybai yra valgomi“, – stebėjosi Pranas.

Vyras grybą (ir ne vieną – augo gal aštuoni ar daugiau) aptiko negyvenamoje sodyboje netoli Kvėdarnos. Giminaitės nekilnojamąjį turtą prižiūrintis žmogus sako iš pradžių pagalvojęs, kad gal prikrito didelių obuolių. Eidamas arčiau stebėjosi, iš kur negyvenamoje teritorijoje išdygo moliūgų, o paspyręs suprato, jog tai grybai.

Didysis kukurdvelkis, mūsų kraštuose vadinamas pumpotaukšliu, kaip skelbia Panemunių regioninis parkas, gali užaugti iki 1–2 metrų apimties ir sverti apie 20 kg, didžiuliai balti rutuliai pievose atsiranda per vieną naktį. Pumpotaukšliai auga liepos–spalio mėnesiais pievose, ganyklose, parkuose ar soduose. Ne taip seniai šie grybai dar buvo įrašyti į Raudonąją knygą (išbraukti nuo 2019-ųjų).

Tai yra valgomas ketvirtos kategorijos grybas. Žinovai sako, kad jauną grybą (kol mėsa balta) galima valgyti tiek termiškai apdorotą, tiek šviežią. Paruošimas labai paprastas: supjaustyti plonais griežinėliais, šiek tiek užberti druskos, pašlakstyti citrinų sultimis bei pa­likti kelioms valandoms. Ska­nu ir keptas – tiesiog apvoliotas džiūvėsėliuose ir iškeptas keptuvėje ar ant grotelių. Pastebima, jog šiam grybui reikia daugiau nei kitiems grietinės, sviesto, o šiaip maistinėmis savybėmis didysis kukurdvelkis nenusileidžia net baravykams. 

„Kukurdvelkį gerai pažįsta Sibiro gyventojai, ypač medžiotojai, medkirčiai, geologai – tie, kurių darbas pavojingas ir dažnai tenka susižeisti. Tokios nelaimės atveju pati geriausia priemonė yra kukurdvelkis. Šviežias jis perlaužiamas ir vidine puse dedamas ant žaizdos. Sustabdo kraujavimą, žaizda greitai užsitraukia ir nekyla jokių komplikacijų“, – skelbia Panemunių regioninio parko direkcija. 

Skirtinguose Lietuvos regio­nuose šis grybas vadinamas įvairiai: kukurbezdis, milžininis bizdžius, kukurbezdalis, kubyzdalis (Dzūkijoje, Simno apy­linkėse), skusbezdalis (Su­val­ki­joje), pumpotaukšlis (Že­mai­tijoje, Dzūkijoje), kubezdolis, di­dysis bezdukas. 

Žydrūnė MILAŠĖ

AUTORĖS nuotr.

Į gyvenimą sparčiai besiveržiančios technologijos – ir į gerą, ir į blogą. Iš vienos pusės žmonės nebemoka kliautis savo galva, iš kitos – progreso nesustabdysi. Tik bėda, kad ne visi geba prisitaikyti prie spartaus pokyčių tempo. To pavyzdys – Kvėdarnos gatvių pavadinimai, kurie patvirtina, jog nebeužtenka žinoti, kas kur gyvena, bet reikia ir tikslių adresų.

Žydrūnė MILAŠĖ

AUTORĖS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 62

Praėjusį penktadienį Pa­jū­ryje vasaros šventę-sąs­krydį surengė Lietuvos sa­vi­val­dy­bių asociacija. Iš vi­sos Lietuvos su­va­žiavę se­niūnai bendravo su Seimo nariais, Vidaus reikalų mi­nisterijos (VRM), „Ke­­lių priežiūros“, savivaldybių vadovais, pa­ger­bė labiau­siai nusipelniusius seniū­nus, da­li­josi patirtimi bei problemomis.

Daiva BARTKIENĖ

AUTORĖS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 62

Remiantis moksliniais tyrimais, rūkymas dažniausiai tampa įpročiu dar paauglystėje. Kuo jaunesnio amžiaus pradedama rūkyti, tuo didesnė tikimybė, kad asmuo taps priklausomas nuo nikotino. 

Apie tai, kas šitai lemia ir kodėl visi rūkymo būdai yra pa­vojingi sveikatai, kalbėjo Gražina Belian, Narkotikų, ta­bako ir alkoholio kontrolės departamento (NTAKD) direk­toriaus pavaduotoja, laikinai einanti direktoriaus pareigas. 

Rūkyti pradeda paauglystėje

G. Belian teigimu, jaunimas pradeda rūkyti skatinamas smalsumo, noro eksperimentuoti, išbandyti ką nors naujo, pritapti prie bendraamžių. 

„Tabako pramonės kasmet išleidžia milijardus dolerių, kad sukurtų ir parduotų rek­lamas, kuriose rūkymas rodomas kaip įdomus, žavingas ir saugus. Nors tabako rek­lama Lietuvoje bei daugelyje Europos šalių yra uždrausta, tabako vartojimas vis dar rodomas vaizdo žaidimuose, internete ir televizijoje. Taip pat didžiulę įtaką daro filmai, kuriuose rodomi rūkantys žmonės. Tyrimai liudija, kad jauni­mas, matydamas tokius filmus, rūkyti pradeda dažniau“, – kal­bėjo NTAKD atstovė. 

Be to, naujus iššūkius visuomenės sveikatai kelia sparčiai išpopuliarėjusios naujovės, tokios kaip elektroninės cigaretės ir kaitinamojo tabako gami­niai.

„Šie produktai naujus vartotojus, ypač jaunus, traukia įvairiais skoniais, išskirtiniu di­zai­nu bei prietaisų funkcijo­mis. Ga­mintojai šiuos produktus pristato kaip „saugesnę alternatyvą“ įprastiems tabako ga­mi­niams ar priemonę, galinčią pa­dėti mesti rūkyti. Tačiau būtina suprasti, jog bet koks rūkymas yra žalingas ir jokie alternatyvūs nikotino pro­duktai nė­ra patvirtinti kaip sveikesnės ar veiksmingos priemonės. Dėl to norintieji mesti rūkyti turėtų visiškai at­si­­sakyti rūkymo, o ne ieškoti „svei­­­kesnių“ alternatyvų“. 

Simptomai išsivysto į mirtinas ligas

Rūkomo tabako dūmuose, be nikotino, dar yra iki 400 įvairių kitų medžiagų, tokių kaip dervos ar anglies monoksidas, kurios yra itin kenksmingos sveikatai. 

„Pradėjus rūkyti, iškart pajuntama daugybė šalutinių po­veikių – jaučiami nemalonūs kvėpavimo ir nervų sistemos sutrikimų simptomai: pakilęs kraujo spaudimas, galvos skaus­mas ir svaigimas, nemiga, nerimas, drebulys, nuovargis, burnos ir gerklės gleivinės sudir­ginimas, krūtinės skausmas ir spaudimas, sausas kosulys, pa­sunkėjęs kvėpavimas, per­ša­li­mo simptomai, raumenų bei sąnarių skausmas, sutrikęs virškini­mas, išsausėjusi oda ir daug kitų neigiamų reiškinių. Taip pat rūkymas silpnina uoslę bei skonio pojūtį, blogina klausą, greitina senėjimą: trupa dantys, pagelsta oda“, – vardijo G. Belian. 

Jos teigimu, jaunam žmogui priklausomybė nuo nikotino iš­sivysto greičiau nei suaugusia­jam – tai gali įvykti per kelias savaites, net tada, kai surūkomos vos kelios cigaretės per dieną. 

„Rūkymas yra vienas iš pag­rindinių daugelio plaučių li­gų, taip pat ir lėtinės obstrukcinės plaučių ligos, bronchinės astmos ir plaučių vėžio rizikos veiksnių. Be to, ilgalaikis rūkymas gali lemti ir kitų vėžio rūšių, pavyzdžiui, gerklų, skrandžio ar kepenų, išsivystymą. Su cigaretės dūmais į organizmą patekęs nikotinas veikia galvos smegenyse esančius kvėpavimą ir širdies darbą reguliuojančius centrus, dėl to padažnėja širdies susitraukimai, pakyla kraujospūdis. Ištirta, kad rūkančius žmones tris kartus dažniau ištinka širdies infarktas“, – teigė specialistė.

„Sveikesnių“ alternatyvų nėra

Kone pagrindiniai mitai, susiję su elektroninių cigarečių rūkymu, – neva tai nekelia pavojaus sveikatai, nesukelia priklausomybės. NTAKD atstovė pabrėžė, jog dažniausiai e-cigarečių skystyje nikotino yra daugiau nei degančiame tabake, o jose nurodytas sintetinio nikotino kiekis neatitinka tik­rojo nikotino kiekio.

Neretai tikima, kad rūkymas mažina stresą ir padeda pasijusti ramiam bei atsipalaidavusiam. Bet iš tiesų tabako komponentai ne atpalaiduoja, o slopina svarbiausias cent­rinės nervų sistemos sritis, dėl priklausomybės nuo nikotino žmogus palaipsniui be cigaretės nebegali atsipalaiduoti. 

„Susidaro užburtas ratas: streso atsiradimas ir jo įveikimas tampa priklausomas nuo rūkymo. Be to, nikotinas palaipsniui blokuoja smegenų ląstelėse esančius mediatorius bei sumažina galimybę patirti malonumą“, – akcentavo G. Belian. 

Ji pažymėjo, kad neegzistuoja „lengvesnis“ rūkymas ir visi rūkymo būdai yra žalingi. 

„Lengvos“ cigaretės yra tokios pat pavojingos, kaip ir bet kokios kitos. Rūkant „leng­ves­­nes“, įtraukiama daugiau dū­mų. Taip pat žalingas yra ir nepastovus rūkymas – surūkant nuo vienos iki keturių cigarečių per dieną, gresia didesnė rizika susirgti plaučių vėžiu ar širdies liga nei nerūkančiajam“, – aiškino NTAKD direktoriaus pavaduotoja. 

Pasyvus rūkymas – per mažai įvertina grėsmė 

Kvėpavimas tabako dūmais užterštu oru vadinamas pasyviu rūkymu. Švedijos Na­cio­nalinės sveikatos ir gerovės tarybos finansuotas tyrimas atskleidė, jog pasaulyje pasyvus rūkymas kasmet nusineša 603 tūkst. nerūkančiųjų gyvybių.

Pasyvus rūkymas gali 25–30 proc. padidinti širdies ligų riziką, 20–30 proc. – plaučių ligų riziką: sukelti plaučių vėžį net tiems žmonėms, kurie niekada nerūkė. Taip pat 40–60 proc. išauga galimybė susirgti astma. 

Ūmus pasyvaus rūkymo poveikis pasireiškia akių sudirginimu, čiauduliu, sloga, kosuliu, pykinimu, galvos skausmais bei kitais simptomais.

„Geriausias būdas išvengti pasyvaus rūkymo – visiškas metimas rūkyti. Tačiau tai gali būti labai sunku, ne visiems pavyksta iš pirmo karto. Todėl, norint išvengti kitų asmenų pasyvaus rūkymo, svarbu stengtis nerūkyti ten, kur yra žmonių, ypač vaikų bei nėščiųjų, taip pat transporto priemonėse, uždarose patalpose, kavinėse“, – ragino G. Belian. 

Kiekvienas mėginimas mesti rūkyti yra žingsnis užsibrėžto tikslo link. Interneto puslapyje www.nerukysiu.lt pateikiama informacija bei patarimai, priklausomai nuo to, kuriame

metimo rūkyti etape esate – iki svarstymo, pasirengimo, veiksmų, palaikymo, pokyčių įtvirtinimo ar atkryčio.

Daugiau informacijos apie rūkymą, jo žalą sveikatai bei patarimus metantiems rasite NTAKD interneto puslapyje www.nerukysiu.lt.

Šiandien, 15 val., Prapymo kaime Laukuvos parapijos kle­bonas kun. Vytautas Šiaudvytis šventina atnaujintą kop­lytėlę su Marijos Maloningosios skulptūrėle. 

Prapymo gyventojai daug me­tų su gailesčiu žiūrėdavo, kaip vis labiau byra ant ąžuolo pakabintos koplytėlės likučiai. Daugelis jau nebeatsiminė net kokiam šventajam ji buvo skirta. Iniciatyvos grąžinti tradiciją statyti pakelėje koplytėles su šventųjų skulptūromis ėmėsi Žadeikių seniūnas Faustas Meiženis.

Kultūros paveldo departamento Telšių-Tauragės teritorinio skyriaus vyresnioji specialistė Birutė Urbutytė-Jokubauskienė išsiaiškino, kad sunykusi koplytėlė Prapyme bu­vo skirta Marijai Maloningajai – tą patvirtino ir kaime gyvenantis Rimvydas Girčys. Pagal fotografijose išlikusį vaizdą naują skulptūrėlę sukūrė tautodailininkas Adolfas Teresius. Beje, tai nebe pirmas tautodailininko kūrinys Žadeikiams – šiemet jau buvo pašventinta Šv. Florijono statulėlė. 

Skelbiama, jog finansavimą šiems darbams skyrė Šilalės savivaldybė.

„Šilalės artojo“ inform.

Žadeikių seniūnijos nuotr.

Nuo naujos kadencijos pradžios praėjo vos daugiau nei 100 dienų, tačiau jų užteko išryškėti nuostabą keliančioms tendencijoms. Savivaldybės administraciją vienas po ki­to palieka valstybės tarnautojai ir įstaigų vadovai. Apie priežastis garsiai nekalbama, bet faktas, kai iš­einantiems iš darbo dosniai dalijamos išeitinės kompensacijos, leidžia įtarti, jog naujoji valdžia yra linkusi dirbti su „sa­vais“.

Daiva BARTKIENĖ

Angelė BARTAŠEVIČIENĖ

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 62

Jau antrą rugpjūtį tie, kuriems brangus poetinis žodis ar žavisi dainuojamąja poezija, vyko į Kaltinėnų Dvasingumo parką klausytis poetų ir bardų kūrybos festivalyje „Žodžiai nebijo lietaus“.

Paskatinta Šilalės kultūros centro darbuotojų ieškoti naujovių, netradicinių kultūrinių sprendimų, Kaltinėnų kultūros namų koncertų (spektaklių) or­ganizatorė Neringa Eitutienė sugalvojo miestelyje surengti poezijos ir muzikos šventę. Pa­si­­rodo, naujos dvasios, kultūri­nės įvairovės rei­kėjo ne tik kaltinėniškiams – bardų festivalis ,,Žodžiai nebijo lietaus“ tapo itin patraukliu ir laukiamu renginiu.

„Dvasingumo parke yra didelė dauba, priridenta akmenų, kurioje gali vykti netradiciniai susiėjimai. Ta ypatinga erdvė idealiai tinka ir poezijai, ir gitarų muzikai, ir pianino skambėjimui“, – įsitikinusi festivalio sumanytoja. 

O romantinis festivalio pavadinimas gimė už lango lyjant lietui.

„Galvojau, jog šventės pavadinimas bus susietas su žodžiais, su jų reikšme, svarsčiau, kaip bus, jeigu lis (juk lauko renginys), o už kabineto lango tądien lijo. Ir staiga atklydo mintis, kad žodžiai neturi bijoti lietaus“, – prisiminė N. Eitutienė.

Praėjusį šeštadienį vykusį renginį pradėjo Šilalės krašto menininkė, autorinių dainų atlikėja Renata Gužauskienė: ji nuoširdžiai dalinosi su klausytojais savo kūryba ir vylėsi, jog į šventę atėję žmonės iš jos kažką pasiims ir išsineš.

Bardams iš Jurbarko šiame festivalyje šiemet atstovavo Agnė Siriū­nai­tytė, Aridonas Daukša ir Sau­lius Lapėnas. Pasak A. Dauk­šos, jie slapta tikėjosi, kad ir šiais metais bus pakviesti į Kaltinėnus, nes pirma­sis jiems paliko stebėtiną įs­pūdį: koncertuoti tokioje pušų ir akmenų erdvėje, kur susirinkę žmonės ir klauso, ir girdi, ne taip dažnai pasitaiko.

„Jeigu gerai įsiklausai į bardų dainas, tai pirmenybė visada atitenka žodžiui. Nors frazėje „dainuojamoji poezija“ pirmas žodis yra daina, mums, kūrėjams, pirmiausia atsiranda žodis ir mintis, norime, kad klausytojas ją išgirstų. Geras bardas nepailsta kurti, dainuoti, stebinti“, – dalinosi mintimis jurbarkiškiai.

Kūrybiškumu, muzikiniais šėliojimais, užburiančiu bendravimu klausytojus stebino grupė iš Klaipėdos ,,Jonas Baltokas ir JieDu“ – bardas ir Klaipėdos Pilies teatro aktoriai Vilija Gruodytė-Šeputienė ir Ramūnas Šeputis. 

Aktoriniu talentu, profesionaliu dainavimu, nuoširdžiu bendravimu žiūrovus sužavėjo aktorė ir dainų atlikėja Lina Rastokaitė. Jos programa „Muzika, kuri pakeitė Lietuvą“ šildė klausytojų širdis, o solistė ne tik dainavo, bet ir pasakojo šmaikščias istorijas apie lietuvių kompozitorius bei poetus, dalinosi mintimis, įžvalgomis, kokią kultūrinę ir net politinę reikšmę turėjo muzika praėjusiame šimt­metyje.

„Koncertuodama tokiose netradicinėse vietose aš labai pasikraunu. Kokia čia graži gamta, įspūdinga vieta. Galvoju, jog nepaprastas turėjo būti žmogus, kuris sutvėrė to­kį parką. Ir tas jo tvarinys pritraukia kitus kūrėjus bei žmones, kurie ateina čia ir dovanoja vieni kitiems gerą nuotaiką. Stebiuosi mažų miestelių dvasia, žaviuosi, kad atsiranda entuziastas, kuris iš nieko padaro tokį traukos centrą. Žaviuosi, didžiuojuosi ir net pavydžiu tokiems žmonėms“, – gėrėjosi Kaltinėnų Dva­singumo parku L. Rastokaitė.

Festivalyje „Žodžiai nebijo lietaus“ ne tik skambėjo bardų at­liekamos dainos, bet buvo galima pasiklausyti ir poezijos, kurią skaitė Tauragės literatų klubo „Žingsniai“ narė Daiva Genienė, Šilalės literatų klubo „Vers­mė“ atstovė Dalia Petkevičienė, poetė iš Plungės „Vingiorykštės“ klubo Irena Stražinskaitė-Glinskienė, skuodiškė (literatų klubas „Nojus“) Rita Rupeikienė. Poezijos ir muzikos šventėje dar skambėjo „Laiko lašai“ (Skaudvilė), „Vieversys“ (Kelmė), „Be rėmų“ (VšĮ Kelmės profesinio rengimo cent­ras) klubų narių eilės.

Festivalio metu veikė įvairios edukacijos. Anot renginio sumanytojos N. Eitutienės, taip no­rėta pritraukti visą šei­mą: kol tėvai klausėsi koncerto, vaikai galėjo užsiimti jiems įdomia veikla ir netgi pasidaryti darbelį. Edukatorė Ne­da Šimkūnaitė mokė gaminti žibintus iš kaltinėniškių šeimininkių atiduotų nereikalingų stiklainių, o sutemus jais apšvietė renginio vietą. Lina Bajorinienė iš Baub­lių muziejaus rodė, kaip išlieti žvakes, kaltinėniškė menininkė Ieva Vitartaitė atskleidė darbo su augalais, šįkart – samanomis, pas­laptis, Kaltinėnų Aleksandro Stulginskio gimnazijos dailės mokytoja Valentina Kinderienė su mokiniais piešė ant skėčių, nes būtent skėtis yra šio festivalio simbolis. Papuoštus skėčius rengėjai dovanojo poe­tams, atlikėjams, rėmėjams. O koncertų (spektak­lių) organizatorė N. Eitutienė bei renginio vedėjas Virginijus Trimirka nuoširdžiai dėkojo tiems, kurie prisidėjo, kad poezijos ir muzikos šventė įvyko ir buvo nuostabi bei įsimintina. 

Audronė NORKAITYTĖ-ŽIAUBERĖ

Deimantės GIRSKYTĖS nuotr.

Deimantas yra kiečiausias iš akmenų, gražus ir vertingas brangakmenis. Tad ne­nuostabu, kad 60-osios ves­tuvių metinės vadinamos Deimantinėmis – tai meilės, santuokos išbandymo, šei­mos stiprybės ir susikurtos laimės puoselėjimo laikas, kuris, neslepia Gulbių kaime gy­venantys Marytė ir Jonas Te­resai, nors būna visko, yra gražus, ir ačiū Die­vui už suteiktą malonę tokios sukakties sulaukti.

Vienudu, bet ne vieniši

„Gerai nugyvenom, skųstis ne­galime. Buvo ir sunkiau, ir leng­viau, bet taip, matyt, ir būti turėjo. Laikai senesni, viskas buvo kitaip“, – pernelyg negodoja jubiliatai. 

Sutikome juodu kieme beišeinančius ar tai iš pavėsinės, ar tai iš vasarinės virtuvėlės užsimetusius po viršutinį drabužį, nes buvo iškart po karščiu alsavusios dienos, kai staiga ėmė dulksnoti ir nemaloniai dvelkė drėgmė. Regėjosi, ar tik žmonės nebus kur toliau išsiruošę. Bet, pasirodo, antradieniais prie jų kiemo sustoja autoparduotuvė, taigi kad nepavėluotų – juk nelauks, nuvažiuos toliau, dar iki laiko kieme, anot moters, dežuruoja.

„Ale nelauksim lauke, einam į vidų. Juk kai pamatysiu atvažiuojant, išbėgsiu“, – kviečia į trobą Marytė ir eina pirma, pasiremdama lazdele. O kad tik­rai nepražiūrės „autolavkės“ ir galės nusipirkti reikalingų produktų, sutarėme, jog redakcijos vairuotojas Stasys paprašys luktelėti, kol moteris „greitai išbėgs“.

„Šiaip produktais mus aprūpina dukra Virginija. Ji gyvena Bilioniuose, visai netoli. Bet kartais vis kažko prisireikia, tai iš autoparduotuvės ir patys nusiperkam. O be lazdikės jau niekur. Tuo pradėjimu dar vaikštau, o kai pasėdėjus reikia atsistoti, turiu stipriai atsiremti, pakol pradedu eiti“, – dėsto Marytė.

Gyvenimo istorija trumpai

Moteris kilusi iš Pykai­čių, vakarykščiai, kai lankėmės, jai sukako 83-eji, Jonas irgi esantis „tikras pykaitiškis“, nuo vasario vidurio pradėjęs 86-uosius. Taigi amželio abu ju­biliatai sulaukė gražaus.

„O jergau, jau mūsų draugai kada išmirė! Ir tie, kur kartu dirbom“, – atsidūsėja Marytė ir sku­bina stotis, mat jau ta „autolavkė“ prie kiemo stabtelėjo.

„Būk, būk, tėveli, šnekėkis. Tik maišiuką duok, kur padėjai?“ – sukruta Marytė durų link. 

Jonas nulydi ją žvilgsniu.

„Sunkiai bepaeina, tik su lazdike. Prieš septynerius metus dar insultą turėjo, o po jo jau prasčiau... Mudu su Maryte taigi iš vieno kaimo: vienas vienoj Viksvės upelio pusėj gyvenom, kitas – kitoj. Vadinamoj raštinėj Pykaičiuose šokiai vykdavo, susieidavom, tai ir krito į širdį... Visą laiką dirbau Padievyčio tarybiniame/žuvininkys­tės ūkyje. Pagrinde statybinin­ku, pats viską moku, dar kombainininku – tris kombainus nudėvėjau. Su kom­bainu didesnis uždarbis būdavo. Apsiženiję biškį gyvenom pas uošvį, kol nepakėlė melioracija. Paskui nusipirkom namą Gulbėse, čia jau buvo Poželos kolūkis. Bet aš dirbti likau Padievytyje, žmona, kai vaikai paaugo, dirbo Karolyje (taip vadino K. Poželos kolūkį). Išeina, darbais buvome persiskyrę. Bet toks čia ir atstumas – už plento jau Padievytis...

Sugyvenom keturis vaikus: tris dukras ir sūnų. Šiandien kaip tik grįžta iš Kanados mažikė, Janina. Prieš 23 metus su šeima ten išvažiavo. Sūnus jų jau 17-os, dukra – 13-os, kalba lietuviškai puikiausiai. O ko ne, juk lietuviai yra, vyras kilimo iš Kauno. Po teisybei, turėtų būti jų sutiktuvės – Janinos vaikai savo pusbrolių nė pusseserių nepažįsta, nes nema­tę. Anūkų turime devynis, proanūkių – vienuolika, va... Šeštadienį bus Mišios Laukuvos baž­nyčioj, šliūbo atnaujinimas. Vis­ką vaikai yra numatę. Niekas per daug mums nepasakoja – tame ir yra reikalas. Kaip reikės, taip ir padarys. Patys kiek nujaučiam, tiek ir suprantam. Dabar mums atėjo eilė vaikų klausyti. Pasiteiravo tik: ar norit, kad vestumėmės kur į restoraną, ar duodat kiemą? Prašom tą kiemą nors ir tuojau pat! Tai užsakė namelį, pastatys. Nebe tokiems seneliams po restoranus „častytis“, nebe mūsų amžiui. Ten svetima vieta, visokie oficialumai, o savo namuose aš noriu sėdžiu, noriu – prigulu.

Taigi va, Janina gyvena Kanadoje, Virginija – Bilioniuose, Albina – Briduose, Šiaulių priemiestyje, Algimantas – Kau­ne. Visi šį bei tą yra baigę, turi darbus, gyvena su šeimomis gražiai, tvarkingai, va...“ – tiek nemažai suskumba papasako­ti Jo­nas, kol grįžta Marytė, džiaugdamasi, koks geras žmogus tas Stasys – pirkinių maišelį į pat vidų įnešė.

Nusimetusi „sermėgėlę“, mo­teris prisėda prie stalo, ir dabar jiedu kalba vienas kitą papildydami.

„Gerą žmoną išsirinkau, darniai nugyvenom. Be abejo, mylėjo mane ir tebemyli, kaip ir aš ją. O patiko, kad graži buvo“, – savo pasirinkimu nesuabejoja Jonas.

„Aišku, kad mylėjau! O gyvenime pasitaiko visko: juk kur kaminas – ten ir dūmas kyla. Bet išsisklaido ir vėl gerai. Jonas buvo šokių muzikantas, grojo armonika, akordeonu“, – pradeda Marytė.

„Dabar jau nebnulaikau, o ta­da eidavom duetu su tokiu Liudu. Dainuodavom. Dar gie­doda­vom laidotuvėse ar Kalnai kokie. Man kaip toj dainoj: aš vienai jai tegrojau, o šokdino ki­ti“, – įsiterpia Jonas.

„Užtekdavo tų šokintojų. Bet pašokę tai juk nesuvinčiavoti. Širdis mano tai prie Jono linko. Mudu abudu prie vienas kito“, – tęsia Marytė.

Finalas, žinoma, vestuvės. O jos, anot Jono, buvo biednos. Civilinei metrikacijai į Šilalę keturiese su liudytojais važiavo dviračiais. Reikia įsivaizduoti – vieškeliu... Po pusantro mėnesio, liepos vidury, „ant šliūbo“ į Laukuvos bažnyčią vyko bortine mašina apie dešimt porų! Ne tik jaunimas, draugai, bet ir giminaičiai. Kuo gi ne šiuolaikiškos vestuvės?

Vestuvės vyko pas Jono tėvus: „Tokie laikai, kad viskas buvo namuose: ir vestuvės, ir krikštynos, ir laidotuvės. Seniau viskas buvo paprastai“, – prisimena jubiliatai.

Septintojo dešimtmečio rutina

Marytei teko „tradicinė“ mel­žėjos dalia.

„Keldavau paryčiais keturiose, nes dar reikėdavo iš ganyk­los arklį parsivesti. Pakinkai, į vežimą sukeli bidonus, kibirus, koštuvus. Palūkuriuodavau, kol susirinks kitos melžėjos, ir išvažiuojam į laukus su daina. Oi dainuodavom! Baigusios mil­žę, kol atvažiuodavo „malakovozas“, susėdusios traukdavom dainas. Buvome penkios melžėjos, rankomis reikėdavo pamelžti po 20 karvių. O jų per būrį pasitaikydavo ir „kietų“, ir spyreklių. Paskui, kai persikraustėm į Karolį, prižiūrėjau veislines kiaules: šėrimas tris kartus per dieną, budėjimai, kad paršelių neišgultų. Būdavo, kad ir pavalgyti vaikai į fermą atnešdavo. Pačiai tekdavo šieno miltų, „kombikormos“ maišus į vežimą pasikrauti ir iškrauti, niekas nežiūrėjo, kad moteris, kad gal sunku“, – prisimena Marytė.

Kol praaugo vaikai, moteris teigia nedirbusi – kur paliksi mažuosius. Tai ne dabar, kai yra darželiai. Pasak Marytės, nors į darbą ir nevarė, jei nors vienas iš šeimos dirbo, bet vaikų auginimo į stažą neįskaitė. Kai atėjo laikas į pensiją, iki pilno stažo pritrūko metų, tad ir pensija mažesnė. Tuos metus gal būtų ir surinkusi, tačiau iširo kolūkiai. 

Be kolūkinio darbo, namuose būdavo savų gyvuliukų – pasak Teresų, vien iš valdiškos algos neišsiversi, juk vaikų ateitim reikėjo rūpintis. Tad augi­no gyvulių ir pardavimui.

Prie sunkaus darbo Marytė pratusi nuo mažumės. Buvo vos dvejų, kai gimdydama penktą kūdikį mirė mama – tėtis neturėjo duoti tiek grūdų, kiek užsiprašė daktaras Ukrinas, šis ir nevažiavo gimdyvės žiū­rėti... Liko penki našlaičiai, di­džiajam – aštuoneri.

„Mažylį atidavė tokiems Šimkams į Plunksnių kaimą. Jie savo vaikų neturėjo, tai įsisūnijo. Bendraujam kaip su broliu. Tėvas parvedė pamotę... Ale eik eik, koks gyvenimas pasidarė! Kita diena šiokia, kita diena tokia: ir nepavalgius reikėjo pabūti, ir lauke pamiegoti, ir į kailį gauti. Tėvas valios neturėjo už vaikus užsistoti. Mat žmona jauna, vos tik tėvas bandydavo ką sakyti, ši gąsdindavo, kad pabėgs. Paskui vis tiek pabėgo su kitu. Iki tol dar bandė tėvą į šulinį įmesti, žmonės vos išgelbėjo. Tai taip va – pamotė ne mama. Bet vaikai kuo kalti?..“ – prisimena sunkią vaikystę moteris.

Vienas kitam – parama, paguoda, džiaugsmas

„Dabar ką: išsiverdi valgio, ap­sitvarkai, apsišlavi. Tėvelis jau kelinti metai beveik nebemato akimis – glaukoma. Tai ir nebevairuoja, nebeskaito. Į baž­nyčią kaimynas Būdvytis nuveža ir parveža, geras žmogus. O be bažnyčios kaip? Šit ir angelėlis ant stalo sėdi, antai Marija Švenčiausioji. Kol galėjom, važiavom ir ėjom kožną sekmadienį, o per Visus šventus tai ir visą oktavą. Ir kitus nuveždavom. Tokią Aldoną Jakienę, Ancę Balčiutę, kuri dabar jau slaugoj... Ką ir sakyti, vyresni žmonės Gulbėse belikę“, – porina Marytė pritariant Jonui.

„Gyvenom ir sugyvenom, jei tiek laiko sykiu. Juk kai negerai, išsiskiria, išsiblaško ir nieko nebelieka. Reikėjo pasitarti, reikėjo sutarti. Nei vaikai matė riaušių, nei pykčių: sukeiti vieną kitą žodį tarp savęs ir vėl gerai. Tam ir gyvenimas – be susipykimų niekam nepavyksta. Nelatravom, viską darėm dėl namų, šeimos, vaikų. Šiaip taip, šiaip taip – ir nugyvenom“, – kaip ir dera šeimos galvai, reziumuoja Jonas.

Jau įvyko ir Deimantinių vestuvių ceremonija, ir šiltas šeimynos susitikimas. Tai pavyzdys anūkams bei proanūkiams, kaip mylėti tėvus, branginti bei saugoti šeimą. O jubiliatams – laimė matyti savo gyvenimo rudens subrandintus vaisius.

Eugenija BUDRIENĖ

Nuotr. iš šeimos albumo

Miesto šventės dienomis jau trečius metus šie­met Ši­lalėje organizuotas „Prolain“ taurės 3X3 krep­šinio tur­ny­ras nuo ankstaus ryto į Simo­no Gau­dėšiaus gimnazijos krepšinio aikštelę trau­kė šio žaidimo entuziastus bei sirgalius. Anot vieno iš tur­nyro organizatorių Modesto Koly­čiaus, čem­pio­natas kiekvienais metais plečiasi, o šiemet į var­žybas atvyko krepšininkų iš Vilniaus, Kauno, Ni­­dos, Tau­ragės, Kelmės, varžėsi ir Lietuvoje ži­nomi krep­šinio žaidėjai.

„Mums svarbu, kad Šilalėje krepšinis nebūtų pamirštas, kad kuo daugiau žmonių aktyviai leistų laiką. Džiaugiamės, kad ir šiemet dalyvavo daug azartiškų jaunųjų krepšininkų. Deja, negalėjome visų priimti, nes aikštelėje tik du krepšiai“, – sakė M. Kolyčius.

Pirmieji šeštadienį į aikštelę žengė 11 metų ir jaunesni krepšininkai – ovacijomis sutiktos „Žaliųjų“ ir „Warriors“ komandos. Po finalinės kovos 11-mečių ir jaunesnių krepšininkų kategorijos čempionais tapo „Žalieji“. Jie ne tik pelnė pirmos vietos medalius, bet, kaip juokavo varžybų vedėjas, ir pirmąjį savo atlyginimą – 200 eurų. 

Anot vieno iš čempionų komandos nario mamos Sandros Bagdonienės, varžybos buvo puikios, o svarbiausia, kad pavyko išvengti traumų. 

„Visą vasarą dalyvaujame įvairiuose Lietuvoje vykstančiuose 3x3 krepšinio turnyruose, tačiau Šilalėje buvome pirmą kartą. Čempionatas tikrai gerai suorganizuotas“, – tikino jaunojo krepšininko mama.

Po šios amžiaus grupės apdovanojimų sekė dar vieni medalių įteikimai: sveikinti 14 metų  ir jaunesni krepšininkai, o trečiąją vietą šioje amžiaus kategorijoje iškovojo „Deiwydo“ komanda. Vaikai nenustojo šypsotis, nes dovanų gavo medalius ir kuponus į piceriją. 

14-mečių ir jaunesnių amžiaus grupės čempionais tapo komanda „Silverstars“, rezultatu 13:11 laimėjusi prieš „Dowis ir draugus“. Jaunieji sportininkai Vilius, Jurgis ir Matas pripažino, jog varžovų būta stiprių.

„Netikėjome, kad galime laimėti trečiąją vietą. Krepšinį žaidžiame apie 8 metus, šiame čempionate dalyvaujame antrą kartą“, – teigė jaunieji krepšininkai.

Po azartiškų atrankinių kovų dėl trečiosios vietos varžėsi ir „Reideriai“ bei „Space jam“ komandos. Sėkmė labiau šypsojosi „Space jam“.

Popiet į krepšinio aikštelę žengė veteranų 40+ amžiaus grupė. Kovoje dėl trečiosios vietos netrūko įtampos, nes čia varžėsi Drobūkščių „Liūtai“ ir  šilališkių „Autoniukas“. Nors taiklumo netrūko abiem komandoms, dau­giau taškų pelnė „Autoniukas“, kuris ir užėmė trečiąją vietą.

Dėl veteranų 40+ čempionų titulo rungėsi praėjusių metų turnyro nugalėtojai Kelmės „Kelmas“ ir komanda iš Klaipėdos „Stebūklai“. Taiklesni buvo klaipėdiškiai, rezultatu 14:6 nugalėję kelmiškius. 

Medalius ir dovanas krepšininkams įteikė „Prolain“ krepšinio klubo vadovas Valdas Stasytis ir Seimo narys Jonas Gudauskas. 

Įpusėjus čempionatui, pradėjo lyti, todėl visi persikėlė į gimnazijos sporto salę. Blogas oras nesugadino nuotaikos, o komandos ir toliau rodė savo kovingumą. Po atrankinių 17 metų ir jaunesnių amžiaus kategorijos varžybų dėl trečiosios vietos susitiko „0siemke“ ir „Džesika Shy“ komandos. Kova aikštelėje sirgaliams kėlė ypač daug emocijų, nes abi komandos žaidė beveik lygiosiomis. Tačiau tiksint paskutinėms varžybų minutėms, lemiamu metimu (rezultatu 11:10) laimėjo „0siemke“ komanda. 

Finalinėje šios amžiaus kategorijos kovoje taip pat netrūko įtampos: rezultatu 14:12 čempionų titulą išplėšė Mažeikių „Silverstars“ komanda, antri liko pernai pirmąją vietą turnyre laimėję „Absoliutaus blogio“ krepšininkai. Šios amžiaus grupės prizinių vietų laimėtojams medalius įteikė Šilalės meras Tadas Bartkus. 

Pasak čempionų komandos trenerio pavaduotojo Gvido Pociaus, Šilalėje krepšinio čempionate varžovai buvo stiprūs, tačiau nugalėjo geriausi.

„Buvo šaunus turnyras, mūsų krepšininkai žaidė labai gerai. O kadangi atvažiavome iš gana toli – iš Mažeikių, todėl norėjome laimėti. Atostogaujančiam komandos treneriui Svajūnui Sidabrui siunčiame linkėjimus į Makedoniją“, – pokštavo G. Pocius.

Pavakary sirgaliai neskubėjo skirstytis, nes paskutinėse turnyro rungtynėse varžėsi krepšinio mėgėjų grupės. Trečiąją vietą šioje kategorijoje iškovojo „Bus kaip bus“ komanda, o čempionų titulą pelnė šilališkių komanda „Pegasas“, rezultatu 17:8 nugalėjusi „Du po 50“. Beje, šioje krepšinio entuziastų grupėje buvo išrinktas ir rezultatyviausias žaidėjas, kuriuo tapo „Pegaso“ narys Laurynas Stonkus.  

„Sunkiausia, kaip ir kiekvienose 3X3 varžybose, buvo prisitaikyti prie skirtingo kiekvienos priešininkų komandos žaidimo stiliaus, atrasti silpnąsias vietas. O pergalę lėmė gera atmosfera, susižaidimas bei supratimas, ką ir kada turime daryti aikštelėje“, – sakė L. Stonkus.

Vesta VITKUTĖ

AUTORĖS nuotr.