Nors pavasaris nieko gero daržininkams nežadėjo, ru­dens derlius stebi­na rekordais: vieni džiūgauja sulaukę ne­re­gėtos gausos, kiti dalijasi įspū­dingo didumo vaisiais ir dar­žo­vėmis.

Ligita Savickienė sako per gyvenimą išbandžiusi ne vieną bulvių veislę.

„Bulves sodiname kiekvienais metais ir kasmet jų derlius būna vis kitoks. Šie metai išties derlingi, bulvių prikasėme gerokai daugiau nei anksčiau. Be to, jas užpuldavo visokios ligos, rasdavome daug sugedusių, o šiemet bulvės labai geros, kai kurios – ir įspūdingo dydžio“, – pasakojo Kaltinėnų seniūnijoje gyvenanti moteris.

Jos darže bulvių, sveriančių po puskilogramį, daug. Bet kai ėmė rasti dar didesnių, atėjo mintis jas sverti. 

„Ne viena svėrė daugiau nei 600–800 gramų, o solidžiausioji pasirodė esanti lygiai kilogramo. Nuploviau ir nufotografavau. Tiesa, koks dičkių skonis, neaišku, nes valgymui auginame kitą rūšį. Be to, per tiek metų patyriau, kad lietuviškiems patiekalams, ypač cepelinams, naudotina tik žinoma ir išbandyta bulvių rūšis“, – juokiasi Ligita. 

Šiandien yra paskutinė diena, kai dar laukiame skaitytojų nuot­raukų, kuriose užfiksuotas įspūdingiausias derlius. Suskubkite – „Šilalės artojas“ konkurso dalyviams yra paruošęs dovanų.

„Šilalės artojo“ inform.

Skaitytojos nuotr.

Šeimos ar giminės stiprybė, kaip ir medžio, slypi šaknyse. Žinoma tiesa: nunyksta medis, kai jis ne­prižiūrimas, nepalaistomas ir ne­puo­selėjama jo aplinka. Taip yra ir su šeimos bei Giminės medžiu, ku­rio paieškose dalyvauja tie, kuriems nesvetima artimų žmonių gy­­­venimo istorija, jų likimas, praei­tis bei ateitis. Jie suvokia stiprios šei­mos ir giminės reikšmę kaip tautos išlikimo sąlygą, kaip valsty­bingumo garantą. Ne veltui sako­­ma, kad „Tvirta šeima – stipri vals­tybė”…

Mano senelio kvėdarniškio Kazimiero Stasino likimas taip susiklostė, kad man, paskutiniam jo anūkui, gimusiam praėjus aštuoneriems metams po jo mirties, teko skirti daug laiko ir gerokai pasistengti, siekiant surasti ne tik tikslią senelio gimimo bei mirties datą, bet ir nustatyti palaidojimo vietą, kurią norėjosi sutvarkyti bei paženklinti.

Ilgame paieškų kelyje prisiėjo patirti ne tik atradimo džiaugsmą, bet ir nusivylimo kartėlį. Pavyzdžiui, šeimos archyve išlikusiame pase, išduotame pirmaisiais Lietuvos nepriklausomybės me­tais, įrašyta, kad senelis gimė 1830 m., ir mes, jo palikuonys, buvome įsitikinę, kad jis pragyveno ištisą šimtmetį. Tačiau Bažnytinio archyvo dokumentuose pažymima, jog jis gimė 1852-aisiais ir mirė 1930 m. Vadinasi, gyveno ne šimtą metų, kaip buvo fiksuota dokumentuose ir pasakota šeimoje, bet 78-erius.

Archyvuose atradau ir daugiau iki tol nežinotų bei negirdėtų senelio ir jo bendraamžių gyvenimo įvykių. Vieni jų džiugino, kiti liūdino, bet nepasidaviau emocijoms ir nenuleidau rankų, kapsčiausi archyvo bylose, gerai suvokdamas, kad protėvių kelias yra toks, kokį jiems nutiesė anas laikmetis.

Po ilgų ieškojimų atėjo lauktoji diena. Kvėdarnos kapinėse iškilo žemės kauburėlis ir antkapiu pasipuošė kadaise gerokai į žemę susmegęs kapelis. Prie kuklaus rudeniškos saulės spindulių apšviesto bei krikščionišku ženklu pažymėto kapo susirinko trijų kartų palikuonys. Visi jie atvyko iš Vilniaus, panorėję ne tik prisiliesti prie atgijusio bei pašventinto senelio, prosenelio ir proprosenelio kapo, bet ir praeiti tais takais, kuriais ėjo jų pirmtakas, pabuvoti tose vietose, kur jis savo rankomis pelnėsi duoną, užaugino penkis vaikus ir, pavargęs nuo sunkios gyvenimo naštos, beveik prieš šimtą metų atgulė amžinam miegui gimtojoje žemėje.

Kvėdarnos Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo bažnyčios klebonas kun. Edgaras Petkevičius mielai sutiko pašventinti kuklią senelio palaidojimo vietą. Susirinkusiems klebonas tarė dvasingą žodį, primindamas, jog didžiausia vertybė yra ne turtas, besaikis jo troškimas, bet krikščioniškais principais bei morale grįstas gyvenimas.   

K. Stasino palikuonys dėkoja antkapį suprojektavusiam ir projektą įgyvendinusiam šilališkiui Antanui Šiaudvyčiui, Kvėdarnos seniūnui Aivarui Dobilui, jo pavaduotojai Rasai Lukošienei, kapų prižiūrėtojai Gražinai Gumuliauskienei už geranorišką pagalbą įteisinant K. Stasino kapavietę.

Atsisveikinome su Šilalės kraštu, Kvėdarna prasmingai praleidę laiką, gerai nusiteikę, žinodami, kad ilgametės paieškos nenuėjo veltui, o atgaivintas, palikuonių su meile puoselėjamas Giminės medis dar labiau suvešės.

Juozas STASINAS

AUTORIAUS nuotr.

(Tęsinys. Pradžia Nr. 71)

Remdamasis 1933 m. Derkintų kaimo suskirstymo į vienkiemius schema ir 1948 m. sovietinės armijos kariniu bei Nemuno kolūkio, kuriam pri­klau­sė ir Derkintai, 1985 m. žemėlapiais, parengiau Derkintų kaimo schemą. 

Zobėlija – priemiestinis kaimas

Visus vietovių pavadinimus schemoje užrašiau taip, kaip jie buvo tariami derkintiškių. Niekada nebuvo aiškios ribos tarp Derkintų ir Zobėlijos (beje, oficialiai rašoma Zobelija, nors šio kaimo pavadinimas kilo iš asmenvardžio Zobė­la – jų buvo ir Zobėlijoje, ir Derkintuose. Vienas Zobėlų ūkis buvo prie pat Šilalės (Zobėlijos g.) – Zobėlijoje, kurio šeimininką dėl nedidelio ūgio visi vadino Zobėluku. Kelios šeimos, formaliai priskiriamos Zobėlijai (tarp Šilalės pušyno ir Traukšlio g.), save identifikavo su Derkintais, o minėtame Nemuno kolūkio žemėlapyje Zobėlijos visiškai nėra.

Manau, kad istoriškai Zobėlija buvo Šilalės priemiestinis kaimas, išsidėstęs aplink dabartinę Zobėlijos gat­vę nuo įėjimo į kapines iki Šilalės pušyno. Ski­riamoji riba tarp Derkintų ir Zobėlijos buvo mažas upelis (Ravalis), tekėjęs į Ašutį (Šilalės prūdą). Prieš Šilalės kapines yra buvusio tilto per Ravalį liekanos. O nuo Derkintų besidriekęs pelkynas – Žeberinė – jau užstatyta naujakurių sodybomis. Tiesiai nuo Zobėlijos gatvės posūkio buvo bevardis keliukas bažnyčios link, o per Ravalį – lieptas. Pavasario potvynio metu jį pereiti būdavo problemiška ir tekdavo iki bažnyčios daryti vingį Zobėlijos gatve. Nuo ligoninės Derkintų link driekėsi plynas smėlėtas laukas, kuris prireikus tapdavo aerodromu. To lauko pakraštyje Lokystos link buvo garsaus Šilalės sodininko Bytauto medelynas. Tinkama vieta lėktuvams kilti bei leistis buvo ir kitas plynas laukas – dabar jau baigiama užstatyti kairioji Traukšlio pusė (Dyvyčio, Aušros, Jurgaičio ir kt. gatvės). Šis laukas priklausė paribyje tarp Šilalės ir Derkintų gyvenusiai ūkininkei, kurią kažkodėl visi derkintiškiai vadindavo tik vardu – Ciliūne, o jos plynę – Ciliūnės lauku. Gal tik porą kartų teko nugirsti ir šios keistokos senutės pavardę – Jokubauskaitė. 

Derkintai – ypatingai pelkėtas kaimas

Jei Šilalė su aplinkiniais kaimais (išskyrus Gūbrius) buvo pelkėta teritorija, tai Derkintai – ypatingai pelkėtas kaimas. Aukštesnėmis vietomis pie­tų šiaurės kryptimi driekėsi du žvyrkeliai (Traukšlio ir Palokysčio gatvės), o aplink juos kūrėsi ūkiai. Netgi vasarą sunkiai praeinamos buvo pelkės – Lankos, Varutinės ir Žeberinė. Nuo Žeberinės pelkinga juosta driekėsi iki pat Šilalės, kita – Derkintų rytine dalimi ir kirto Traukšlio gatvę. Iki melio­racijos (pereito amžiaus 8-ojo dešimt­mečio pradžia) ta pelkėta juosta tekėjo du upeliai: vieną vadindavo Upaliu, kitą – Ravaliu. Lietuvoje mažyčius upeliukus dažniausiai vadindavo upeliais, ravais ar ravaliais. 6-ojo dešimtmečio pradžioje traktorių „stalinėcų“ pagalba abu upeliai buvo paversti kanalais, o po melioracijos sujungti į didelę drenažo sistemą ir suvesti į vieną centrinį kanalą, kuris buvo prakastas Traukšlio vaga. Po melioracijos (apie 1972 m.) kaimo kraštovaizdis smarkiai pasikeitė.

Kad tie du upeliai kažkada buvo gerokai didesni, byloja tokie faktai: abu turėjo stambokus tiltus, kertančius Traukšlio gatvę (po jais mes, vaikai, landžiojo­me ir gaudėme šlyžes), Upalis buvo platokas (vienu ypu neperšoksi), jame bu­vo gausu plačiažnyplių vėžių, kurių vie­ną 1952 m. vasaros dieną prigaudžiau visą kibirą (įdomu, kad Traukšlyje vėžių nebuvo, bet veisėsi vėgėlių, lydekų, esu pagavęs netgi nėgę). Mamos pasakojimu XX a. pradžioje Ravalyje kaimiečiai žuvis gaudydavo tinklais, o Lokystoje – iki pat pereito amžiaus 7-ojo dešimtmečio. Kadangi trys didžiosios pelkės – Žeberinė, Varutinės ir Lankos – jungėsi Traukšlio bei dviejų upelių slėniais, galima įtarti, jog keli tūkstantmečiai atgal Derkintų ir Zobėlijos kaimų teritorijos buvo vandens apsemtos – tyvuliavo negilus ežeras su daugybe salelių, ant kurių vėliau ir kūrėsi atvykėliai.

Prie Lankų gyvenęs kaimynas Untans Astrauskis yra pasakojęs tokią legendą. Vieną dieną iš dangaus į Lankas nusileido ežeras. Kadangi arti gyventojų nebuvo, niekas tam ežerui nesuteikė pavadinimo. Po kelių dienų ežeras vėl pakilo į orą ir ėmė sukiotis po Žemaitiją. Sklandant kažkur apie Varnius skrido paukščiukas, savo balseliu rėkiantis lukst, lukst... Ežeras kaipmat nusileido, ir varniškiai gavo Lūksto ežerą. O Derkintams liko tik pelkėta žemė. Bet tai irgi išėjo į naudą: susiformavo durpynai. Pavyzdžiui, vien mano tėvų 14 hektarų žemėje jų buvo trys. Praktiškai nebuvo kaimyno, kuris neturėjo tegul ir nedidelio durpyno.

Kitas žvyrkelis – dabar Palokysčio g. – taipogi turėjo du tiltus: vieną akmeninį ties Gerlikų sodyba, kitą – medinį kaimo gale per Lokystą, netoli Leškių sodybos. Prie pirmojo tilto apie 1935 m. buvo pastatyta koplytėlė su Jono Nepomuko medine skulptūra. Esu girdėjęs, jog iki šios koplytėlės čia stovėjo kita, kuri per laiką suiro ir buvo pakeista. Derkintiškiai ne šiaip sau pasirinko Joną Nepomuką – juk jis tiltų saugotojas. Beje, pro tą tiltą stačias galėjo pralįsti maždaug dešimtmetis vaikas. Mama yra pasakojusi, jog po tuo tiltu slėpėsi su manimi, vos dviejų mėnesių kūdikiu, vieną iš pirmųjų karo dienų, išgirdusi bombardavimo garsus. 

Albinas BAGDONAS

Vilnius

(Bus daugiau)

Europos kurčiųjų lengvosios atletikos čempionate Lenkijoje iš Grimzdų kilęs, o dabar Klaipėdoje gyvenantis 20-metis Edvinas Vaičiulis iškovojo du bronzos medalius. Sporto bendruomenę bene labiausiai nustebino tai, jog toks aukštas rezultatas pasiektas tarptautinėse varžybose Edvinui dalyvaujant pirmą kartą. Užkopti ant nugalėtojų pakylos jam pavyko sėkmingai įveikus 3000 metrų kliūtinio bėgimo ir 800 metrų distancijas.

Atslūgus pirmiesiems įspūdžiams, vaikinas pripažįsta, jog nors pergalė labai saldi, ją pasiekti nebuvo lengva.

„Be sunkių treniruočių nieko nebūtų. Europos kurčiųjų lengvosios atletikos čempionato varžybos tai kuo puikiausiai įrodė. Tai buvo pirmosios tokio svarbumo rungtynės, pirma tokia patirtis, stengiausi neatsilikti nuo lyderių. Bet jaučiau, kad, artėjant finišo link, mano kojos lyg ir pradeda neatlaikyti krūvio, todėl likus vos penktai daliai sekundės, tiesiog šuoliu kirtau finišo liniją. Maniau, kad būsiu ketvirtas. Todėl labai nustebau pasiektu rezultatu. Ta­čiau be galo smagu, visi sveikino – ir šilališkiai, ir klaipėdiškiai, o tai dar labiau motyvuoja“, – „Šilalės artojui“ pasakoja vaikinas. 

Kitą Europos čempionato die­ną Edvino laukė dar vienas išbandymas – 3000 m kliū­­tinio bėgimo rungtis. Ir čia vaikinas naudojo panašią bėgimo techniką: iš pradžių tempas buvo lėtesnis, vėliau susikaupė ir spurtavo. 

„Bėgau su kitu sportininku beveik lygiagrečiai. Taip įveikėme šešis ratus, tad septintąjį reikėjo pasistengti, susikaupti ir startuoti kuo greičiau. Smagu, kad ir vėl pavyko iškovoti trečios vietos medalį“, – džiaugiasi Edvinas. 

Dabar Klaipėdoje gyve­nantis jaunuolis nuo gimimo turi klau­sos negalią. Tačiau tvirtina jau susigyvenęs su šiuo iššūkiu, kurtumas jam netrukdo nei užsiimti sportu, nei susirasti draugų. Jis įsiti­ki­nęs, kad sportuoti galimybių turi kiek­vienas, tereikia tik no­ro.

Anot Edvino, net nesitiki, kad pasiekimai ir pirmieji medaliai iškovoti būtent bėgime. Pasirodo, iš pradžių ši sporto šaka jam net nepatiko, o mokykloje per kūno kultūros pamokas bėgiodavo tik todėl, jog mokytojai nepasakytų tėvams, kad yra nedrausmingas mokinys. Tačiau paaug­lystėje viskas pasikeitė, prieš kelis metus ėmė treniruotis rimčiau, o profesionaliai šiuo sportu pradėjo užsi­iminėti tik nuo praėjusio spalio.

„Dabar bėgioji­mas ir važiavimas dviračiu yra mėgiamiausi užsi­ėmimai“, – juokiasi sportininkas.

Pasak Edvino, tre­niruotis jis sten­giasi protingai, įvertindamas tai, kaip jaučiasi: no­ri, pavyzdžiui, ry­tą mankštintis ar ne. 

„Kartais bėgioju, kartais einu į salę. Tačiau krūvis nebūna labai intensyvus. Bet po pietų jau tenka padirbėti rimtai su trenere Jolanta Petrile. Be to, privalau laikytis ir gana griežto režimo, tarkime, stengiuosi visada eiti miegoti apie 22–23 va­lan­dą. Tokio ritmo laikausi kiek­vieną dieną“, – teigia E. Vai­­čiu­lis.

Ir prisipažįsta, jog bėgimas ne tik stip­rina fiziškai, bet ir padeda įgyti daugiau pasi­ti­kėjimo savimi. 

„Kartais per treniruotes sudvejoju, kad gal bus sunku, nepajėgsiu įveikti distancijos. Tačiau pasižiūriu kitų sportininkų rezul­tatus, matau jų pastangas, ir tai motyvuoja: jei gali jie, galiu ir aš. Nors, ko gero, kurčiųjų varžybos, lyginant su girdinčiųjų, yra lengvesnės“, – svarsto Edvinas.

Jis pastebi, kad jaunimas labai dažnai tingi, neturi valios sportuoti. Tačiau, anot Edvino, reikia tik pradėti, o tada savaime ateina supratimas, kaip tai yra šaunu ir naudinga. Todėl jis skatina jaunus žmones pakelti galvas nuo telefonų ir bent kartą apsukti ratą aplink stadioną, aikštelę ar tiesiog pabėgėti keliu. 

Be to, puikus būdas pajudėti yra ir dviratis, kuriuo važiuoti Edvinui labai patinka.

„Galiu nuvažiuoti iš Klaipėdos į Palangą, o kartais ir toliau. Esu per dieną nuvažiavęs apie 150 kilometrų iki Nidos, ir iki Šilutės numynęs maždaug 100 km nuo Klaipėdos. Dviračiais važiavau ir su girdinčiaisiais, keliavome ilgą nuotolį, jokių nesusipratimų dėl to nekyla. Man patinka grynas oras, mėgstu pajudėti, kartais pakeliauti dviračiu kviečiu draugus, bet jie ne visada su manimi sutinka. Tada belieka savo išvykos įspūdžiais pasidalinti socialiniuose tink­luose“, – sako šilališkis. 

Laisvalaikiu Edvinas taip pat kuria vaizdo įrašus apie kompiuterinius žaidimus, jam labai patinka ne tik juos žaisti, bet ir komentuoti. Tačiau tam ne visada užtenka laiko, nes vis tik pirmenybę jis skiria treniruotėms. 

„Vaizdo įrašus filmuoju nuo 2014-ųjų, šiuo metu turiu net 6 „Youtube“ kanalus. Vienas skirtas žaidimams, kitame pasakojama apie filmavimo subtilybes, dar vienas susijęs su muzika. Įkeliu ir reportažų apie Klaipėdoje vykstančius renginius, pasidaliju įvairiais juokeliais bei pan.

Turiu daug svajonių, pavyzdžiui, noriu pamėginti fotografuoti. Visa tai mane skatina judėti į priekį, siekti savo tikslų“, – teigia Europos kurčiųjų lengvosios atletikos čempionato prizininkas.

Vesta VITKUTĖ

Nuotr. iš pašnekovo albumo

Praėjusios savaitės kul­tūros naujienose maty­ti ne vienas ryškus vardas – paskelbti svarbių ap­do­va­no­jimų laureatai, tarp kurių pirmiausia iš­si­skiria šių metų Nobelio literatūros pre­mijos laure­a­tas norvegas Jonas Fos­se. 

Norintiems aktyvesnio laisva­laikio šią savaitę verta apsilan­kyti keliuose Šilalės rajono mies­teliuose, kur organizuojamos ru­dens šventės. Kvėdarnos kultūros namuose spalio 11 d. vyks kūrybinės dirbtuvės „Rudeninis pasveikinimas“, Upynos kultūros namuose tądien ir 12 d. organizuojamos kūrybinės moliūgų skaptavimo dirbtuvėlės, čia nuo spalio 13 d. iki 15 d. taip pat vyks tradicinė gatvės paro­da „Liktarna“, o Jucaičių bend­ruomenės salėje spalio 14 d. šurmuliuos rudens darbų užbaigimo šventė. Verta pasižymėti ir spalio 15-ąją – Skaudvilės kultūros namuose nuo 12 val. vyks kūrybinio sezono atidarymas su nemokamu mėgėjų teatrų festivaliu „Veid­rodis“. 

Ketvirtadienį Švedijos sosti­nėje Stokholme paskelbtas No­belio literatūros premijos laureatas. Norvegas J. Fosse premiją gavo už „inovatyvias pje­ses ir prozą, kurios suteikia balsą tam, kas nenusakoma“. Ra­šytojo darbai išversti į dau­giau nei 40 kalbų, leidinys „The Daily Telegraph“ J. Fosse įtraukė į gyvų genijų šimtuką – rašytojui jame atiteko 83 vieta. 

Minint Tarptautinę vertėjų dieną, Kultūros ministerijoje įteik­tos vertėjų globėjo Šv. Jeronimo premijos lietuvių literatūros vertėjui į lenkų kalbą dr. Kamiliui Pecelai bei klasikinės kinų ir japonų literatūros vertėjai į lietuvių kalbą doc. dr. Daliai Švambarytei. 

Šių metų Baltijos Asamblėjos literatūros premija skirta lietuvių vertėjui ir poetui Antanui A. Jonynui. Kūrėjas įvertintas už sonetų rinkinį „Naujieji sonetai“. Šiai premijai taip pat buvo nominuotas estų rašytojas ir poetas Reinas Raudas už 2021 m. išleistą romaną „Saulės raštas“ bei latvių rašytoja Kristine Ilzina (Kristynė Ilzinia) už novelių rinkinį „Neliudysiu prieš tave“ (2022 m.)

Įteikti šią savaitę ir pirmieji Valstybinės kultūros paveldo komisijos apdovanojimai „Paveldo DNR“, įvertinant geriausiai tvarkomus kultūros paveldo objektus bei pagerbiant labiausiai šioje srityje pasižymėjusius žmones ir sėkmingiausias iniciatyvas. Objektų nominacijoje apdovanotas Vilniaus Medinės miesto architektūros muziejus, asmenybių nominacijos nugalėtojais tapo „Art deco“ ir Amsterdamo mokyklos muziejų Kaune įkūrėjai Karolis Banys ir Petras Gaidamavičius, o iniciatyvų ir darbų nominacijos – Pasvalio ra­jone esantis Raubonių malūnas-karšykla-verpykla. Apdovanojimai bus teikiami kas ketverius metus.

Kotryna PETRAITYTĖ

Spalio 12 d., ketvirtadienį, 18.30 val. Klaipėdos Žvejų rūmų scenoje išvysite spektaklį „Sapnai ir kaktusai“, kurio premjera pavasarį į pajūrį sutraukė šokio gerbėjus iš tolimiausių šalies kampelių ir užsienio.

Spektaklio kūrėjai - skirtingų šalių jaunosios kartos choreografai Robertas Bondara (Lenkija) ir Alexanderis Ekmanas (Švedija), dėl savo nepaprasto žingeidumo, kūrybingumo ir noro išbandyti savo jėgas vis naujose šokio scenose, žanruose ar stiliuose jau sulaukę įvairių pasaulio šalių žiūrovų bei kritikų liaupsių bei prestižinių apdovanojimų. Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro šokio spektaklyje „Sapnai ir kaktusai” greta A. Ekmano „Cacti“ (Kaktusai) pristatomos ir R. Bondaros choreografinės kompozicijos „Žagsulys“ (Hiccup) bei „8m68“, kurios skatina publiką apie scenos meną turėti savo nuomonę, nebūtinai sutampančią su profesionalų požiūriu. Juk „Kaktusai“ – tai choreografo atkirtis „snobiškam šiuolaikinio meno pasauliui“ ir apie jį rašantiems kritikams. Bus labai įdomu išgirsti kaip šią istoriją supratote Jūs!

Šokio stebuklas!

Baleto kritikė Skaidra Baranskaja sako, kad tiek darniai judančių, bet individualiai besireiškiančių žmonių scenoje retokai gali pamatyti. „Neįtikėtinas Klaipėdos baleto trupės įdirbis. Lengva ranka A. Ekmanas mestelėjo pasauliui 27 minučių šedevrą „Cacti“ ir jam nepatinka, kai kažkas iš savo varpinės bando aprašinėti per pasaulį sklendžiantį fenomeną. Tiesiog džiugu, kad „Kaktusai“ sudygo ir Lietuvoje“,- akcentuoja ji.

„Klaipėdoje atgimusių choreografinių darbų pagrindinis stebuklas – tikslus atlikimas, žavintis savo laisve ir choreografinio piešinio vaizduote. Surinkti skirtingų mokyklų šokėjai parengti taip akademiškai, jog šokio visuma tapo lengvai sklindančia plastine jėga, leidžiančia šokamiems siužetams virsti gilesnių apmąstymu šaltiniu“,- džiaugiasi teatrologė Daiva Šabasevičienė.

Anot teatro kritikės, šokio dramaturgės Sigitos Ivaškaitės, „Kaktusai“ gali būti apie viską, apie nieką ir apie ką nori kiekvienam iš mūsų, nes jų tikslas yra scenoje parodyti kūrybos ir samprotavimų apie ją susidūrimą, taip išryškinant absurdiškumą. „Juk visi be išimties meną patiriame skirtingai“,- rašo Sigita Ivaškaitė.

Kaktusai sudygo scenoje

Kaktusai, išgyvenantys net nepalankiausiomis aplinkos sąlygomis, paplitę visame pasaulyje – nuo sausringų plynių abiejose Amerikose iki palangių mūsų butuose. Tačiau teatro scenoje, o juo labiau šokio spektakliuose jų niekas nebuvo regėjęs iki pat 2010-ųjų, kai švedų choreografas Alexanderis Ekmanas sumanė jais papuošti sceną savo spektaklyje, sukurtame Nyderlandų šokio teatro II trupei, ir net pakrikštijo savo naująjį kūrinį „Kaktusais“. Nuo to laiko „Kaktusai“ tapo visame pasaulyje atpažįstamu A. Ekmano kūrybos ženklu, kuriuo įvairių trupių premjeros buvo pažymėtos šokio žemėlapyje jau daugiau kaip dvidešimtį kartų nuo Sietlo JAV šiaurės vakaruose ir San Paulo Brazilijos pietryčiuose iki Sidnėjaus Australijoje ir Velingtono Naujojoje Zelandijoje. Šį pavasarį A. Ekmano „Kaktusai“ pirmąkart „pražydo“ ir Klaipėdoje.

2010-aisiais tuomet dar tik pradedantis choreografas šmaikščiai (tarsi kaktuso dygliais) baksnojo publikai, ragindamas ją susimąstyti apie šiuolaikinį šokį kaip apie „aukštojo meno“ formą, apie kritiko vaidmenį ir pretenzingą kritikų retoriką. Parodijuodamas šio „aukštojo meno“ kraštutines apraiškas, A. Ekmanas su meile ir kandžiu humoru dekonstravo tai, kas jam puikiai pažįstamoje šiuolaikinio šokio terpėje atrodė dirbtina ar snobiška. Spektaklyje šokėjai išdėstyti ant kvadratinių pakylų, tarsi įkalinti baltuose kvadratuose, o jų tūžmingą, ritmišką judėjimą (choreografas yra minėjęs, kad šį vaizdinį įkvėpė jo matyti Tibeto vienuoliai, atliekantys ritualą lyg triukšmingus jogos pratimus) lydi styginių kvarteto gyvai atliekama muzika bei iš įrašo sklindantys ironiški komentarai. Šokėjai įnirtingai stengiasi ištrūkti iš savo nematomo kalėjimo ir galiausiai kiekvienas įgyja po kaktusą. Bet ką visa tai reiškia?

Mes tik norėjome pasijuokti!

Choreografas pateikė savo paaiškinimą: „Šis kūrinys yra apie tai, kaip mes suvokiame meno kūrinius, jaučiame poreikį juos analizuoti, „suprasti“. Esu įsitikinęs, jog nėra vieno teisingo būdo – kiekvienas galime juos interpretuoti ir patirti kaip kam patinka. „Kaktusai“ gimė tuo mano gyvenimo laikotarpiu, kai kiekvienas rašinys apie mano kūrybą gerokai sujaukdavo jausmus ir gadindavo nuotaiką. Man atrodė neteisinga, kad kažkas prisėda, parašo ir tarsi už visus nusprendžia, apie ką yra vienas ar kitas mano kūrinys. Nustojau skaityti recenzijas, paskui į jas reaguoti, bet man iki šiol kelia abejonių ši žmonių sukurta sistema.“

Šiame spektaklyje A. Ekmanas pirmąkart kūrė ir repetavo choreografiją drauge su muzikos atlikėjais: „man tai buvo nauja. Susikūrėme ritminį žaidimą, kuriame šokėjai ritmiškai sąveikauja su styginių kvarteto muzikantais – tai ir tapo kūrinio partitūra“. Toną ir tempą šiai partitūrai užduoda Franzo Schuberto Styginių kvarteto d-moll (žinomo pavadinimu „Mirtis ir mergelė“) finalas Presto. Spektaklio metu taip pat skamba ištraukos iš Josepho Haydno ir Ludwigo van Beethoveno kūrinių, ritminės improvizacijos ir „užkadrinio balso“ sakomi tekstai. Galima numanyti, jog kartais tarp kasdienių šokėjų replikų pasigirsta ir kritiko balsas – jis kalbasi su savimi, formuluodamas frazes savo būsimai recenzijai: „Ką mes matome?“, „Kas čia įsimintino?“, „Įgudusi akis čia gali įžvelgti...“, „apstu subtekstų... pernelyg subtilių, kad būtų įmanoma juos atpažinti“ ir t. t. Choreografas rėžia tiesiai šviesiai: „Tie nesibaigiantys tauzalai apie meną-šmeną – štai apie ką visa tai. Mes tik norėjome pasijuokti iš tų, kurie manosi esą truputį geresni už kitus.“

KVMT inf.

Martyno Aleksos nuotr.

Nieko keisto, kad įmonės reklamai skiria ypatingą dėmesį – nuo to pri­klauso paslaugos ar prekės paklausa ir, be abejo, santykiai su klientu. De­ja, neretai klientas pasijunta apgautas, nes, pasikliovęs reklama, gauna ne tai, ko tikėjosi. 

Žydrūnė MILAŠĖ

Skaitytojo nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 76

Pasirodo, ne tik pasakose moliūgas virsta karieta – tikrą milžiną išauginęs Alvydas Rudys pokštauja, kad jo daržovė bent jau priekabos ratą tikrai galėtų atstoti.

„Didžiausias šiemet darže ras tas moliūgas svėrė beveik 48 kilogramus, o jo broliai išaugo šiek tiek lengvesni, pasiekė 37,5 kg“, – neatsistebi rekordininkais Alvydas.

Šilališkiams gerai pažįstamas muzikantas prisipažįsta neturįs daug praktikos, kaip reikia moliūgus auginti – sėjo juos dar tik trečią sezoną. Be to, nelabai gilinosi ir į daržovių veislę.

„Žinau, kad buvo dviejų rūšių sėklų: didieji moliūgai „Gliaš“ ir „Pacific Giant“. Ant vienos pakuotės rašė, jog moliūgai gali išaugti net iki 300 kg, tik, aišku, iki tiek maniškiams dar to li. Nors ir 37-48 kg svorio daržovė jau atrodo solidžiai, o ir ką nešti turėjau“, – juokiasi Alvydas.

Anot A. Rudžio, nors ir pernai derlius nebuvo prastas, bet didžiausias moliūgas svėrė perpus mažiau nei šiųmetis.

„Gal ši daržovė ne visiems patinka, bet man ji – gardi. Labai mėgstu tirštą moliūgų sriubą, taip pat labai skanios obuolių ir moliūgų sultys. O kam poskonis nėra gardus, galima įmaišyti morkų, kokių nors egzotinių vaisių. Iš mūsų išaugintų moliūgų derliaus praktiškai nelieka jokių atliekų – ko patys nepajėgiame sunaudoti, likučius vištos sulesa“, – dalijasi ūkininkavimo įgūdžiais kapelos „Tekinis“ muzikantas.

Gydytoja dietologė Edita Gavelienė pažymi, jog dėl savo maistinės vertės moliūgas yra vienas iš nedaugelio produktų, kuris privalo rasti vietą mitybos racione. Tuo labiau, jog ši daržovė yra priskiriama prie sveikatai palankių ir mažai kalorijų turinčių produktų.

„Moliūguose galima rasti vitaminų A, C, E ar K, kuris itin reikalingas kraujo krešumui, kaulų būklei bei kitoms žmogaus organizmo funkcijoms palaikyti. Juose taip pat gausu mineralinių medžiagų ir mikroelementų: kalio, vario, mangano, šiek tiek geležies. Be to, iš moliūgų galima ruošti ne tik trintas sriubas, bet juos panaudoti ir kepiniams, keičiant juose dalį miltų”, – teigia E. Gavelienė.

Pasak gydytojos dietologės, vertingas ne tik moliūgo minkštimas, bet ir jo sėklos, kuriomis rekomenduojama skaninti salotas ar sriubas.

Kviečiame pasigaminti gardų, kvapnų moliūgų karį, kuriam reikės: 200 g ankštinių pupelių, 1 vnt. poro, žalumynų pagal skonį, 500 g moliūgo, 2 skiltelių česnako, alyvuogių aliejaus, 0,5 stiklinės vandens, tailandietiško kario padažo, 250 g ryžių, 1 citrinos.

Gaminimas labai paprastas – į puodą suberiame visas susmulkintas daržoves ir žalumynus, alyvuogių aliejuje pakepintą porą, česnaką ir, užpylę vandens, troškiname 5–10 minučių, kol daržovės taps minkštos. Tada pagardiname kario padažu, išspaudžiame citrinos sulčių.

Patiekiame su atskirai išvirtais ryžiais. „Šilalės artojas“ iki spalio 10 d. dar laukia jūsų išauginto (arba atrasto kaimyno darže) derliaus nuotraukų el.p. Šis el.pašto adresas yra apsaugotas nuo šiukšlių. Jums reikia įgalinti JavaScript, kad peržiūrėti jį.. Nugalėtojus skelbsime kitą savaitę, jiems atiteks redakcijos prizai.

„Šilalės artojo“ inform.

Skaitytojo nuotr.

Vis labiau vėstantys orai verčia galvoti apie netrukus prasidėsiantį šildymo sezoną. Kas jau įsigijo kuro, laukia kompensacijų, kiti jo dar tik ketina pirkti ir tikisi, kad savivaldybė priims išankstines sąskaitas. Tačiau šiemet tvarka keičiasi, o daug žmonių, pernai gavusių paramą, ateinančią žiemą turės verstis savo jėgomis. 

Daiva BARTKIENĖ

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 76