2023 m. rugpjūčio 5 d.,šeštadienį, Raseinių rajone, Ariogaloje, Dubysos slėnyje 33-ą kartą vyks tradicinis tremtinių, politinių kalinių ir Laisvės kovų dalyvių sąskrydis „Su Lietuva širdy“.

Planuojama, kad sąskrydyje dalyvaus Ministrė Pirmininkė Ingrida Šimonytė, Lietuvos Respublkos Seimo nariai, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro generalinis direktorius dr. Arūnas Bubnys, Europos Parlamento nariai, Raseinių rajono savivaldybės meras Arvydas Nekrošius ir kiti garbūs svečiai.

Pasak Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos pirmininko dr. Gvido Rutkausko, pirmą kartą į sąskrydį atvyksta svečiai iš Austrijos, Vokietijos, Lenkijos, Latvijos.

,,Džiaugiuosi šia tradicija, kuri kasmet į gražų būrį sujungia Lietuvos politinių kalinių, tremtinių, laisvės kovų dalyvių bendruomenę, jų vaikus ir vaikaičius bei visus, kuriems svarbi Lietuvos istorija. Šiandien mes dar kartą galime įsitikinti, kokia trapi laisvė ir kokia brangia jos kaina. Nuoširdžai Jums dėkoju už kelią į laisvę, kuriuo šiandien mes džiaugiamės ir didžiuojamės. Tad kiekvienas puoselėkime laisvę savo kasdieniniais darbais“,- sako Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro generalinis direktorius dr. Arūnas Bubnys.

,,Mes jau 33 -iąjį kartą susirenkame Ariogaloje, prie Dubysos slėnio, visi kaip broliai ir sesesrys, ne tik pasimatyti, pabendrauti, bet ir aptarti politines aktualijas. Mumyse dar gyva Lietuvos rezistencijos dvasia.Tad į šventę kviečiame atvykti visus Lietuvą mylinčius žmones“,- sako Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos pirmininkas dr. G.Rutkauskas.

Sąskrydžio metu vyks bus eksponuojama Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro Okupacijų ir laisvės kovų muziejaus darbuotojų parengta paroda ,,Laikom frontą!”. Sąskrydžio dalyviams 13 .30 val. diskusijų erdvėje ją pristatys LGGRTC Okupacijų ir laisvės kovų muziejaus vyresnioji patarėja muziejinei veiklai Ramunė Driaučiūnaitė.

Ši edukacinė kilnojamoji paroda skirta partizanui, politiniam kaliniui, Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos ilgamečiam vadovui ir Garbės pirmininkui, Prienų krašto garbės piliečiui, legendinio Lietuvos partizano Juozo Lukšos-Daumanto broliui, dimisijos kapitonui Antanui Lukšai-Arūnui 100-osioms gimimo metinėms pažymėti.

Sąskrydžio metu vyks susitikimai su Lietuvos Respublikos Seimo nariais, Europos Parlamento nariais, bus pristatomi dokumentiniai filmai apie Lietuvos partizanų gyvenimą. Bus galima įsigyti Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro Leidybos skyriaus išleistų istorinės atminties knygų.

Renginį organizuoja Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjunga kartu su Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centru, Raseinių rajono savivaldybe, Lietuvos kariuomene, LR krašto apsaugos ministerija, Lietuvos šaulių sąjunga, rekonstruktorių klubu „Partizanas”, Lietuvos nacionaliniu kultūros centru.

Praėjusį šeštadienį Volmerinės miške pašventintas pa­minklas, kryžius partizanams ir atstatyta jų žeminė. Iškil­mėse dalyvavo partizanų artimieji, šauliai, politiniai kaliniai bei tremtiniai, tie, kurie neabejingi mūsų šalies istorijai.

Žeminės atidarymo iškilmės prasidėjo Kvėdarnos Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasi­dėjimo bažnyčioje, kur buvo au­kojamos šv. Mišios už laisvės gynėjus. Po to dalyviai susirinko Volmerinės miške, vietoje, kur pagal archeologinius tyrimus nustatyta, jog čia anksčiau buvo partizanų žeminė. 1953 m. šioje vietoje žuvo trys Kęstučio apygardos Butigeidžio rinktinės Dariaus tėvonijos Geležinio Vilko būrio partizanai – Juozas Vaičiulis-Šarka, Stasys Grikšas-Strazdas ir Jonas Pivoris-Putinas.

Kvėdarnos bažnyčios klebonui kun. Edgarui Petkevičiui pašventinus paminklą, kryžių ir partizanų žeminę, nuaidėjo šū­viai, kurie pagerbė mirusius už laisvę.

Pasak Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos (LPKTS) Šilalės filialo pirmininkės pavaduotojo Antano Ra­šinsko, 2019 m. šalia partizanų žeminės buvo pastatytas kryžius ir paminklinė lenta, tačiau pačios žeminės atstatymas užtruko. 

Partizanų žeminės atstatymo iniciatorius verslininkas Kęstutis Tarvydas sako, kad partizanai S. Grikšas ir J. Vaičiulis buvo jo giminaičiai.

„Informaciją pradėjau rinkti dar sovietmečiu, kai grįžau iš armijos. Mano mama, kuri buvo partizanų ryšininkė, papasakojo, kas vyko anksčiau, tuomet ėmiau domėtis jos istorija: kaip gyveno Sibire, kaip buvo kankinama“, – sako K. Tarvydas.

Prie žeminės atkūrimo prisidėjusio Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro (LGGRTC) atstovė Aldona Jakavonienė sakė, kad nuo 1995 m. profesionalių menininkų sukurtais paminklais, at­minimo ženklais bei lentomis istoriškai pagrįstose vietose įam­žinami svarbiausi 1944–1953 m. istorijos įvykiai.

Atstatytos partizanų žeminės šventinimo ceremonijoje dalyvavęs Vytautas Vaitiekus, prieš daugelį metų gyvai matęs šią vietą, pažinojęs žuvusius bend­ražygius, pasakojo, jog partizanai nuo ankstyvo ryto iki vakaro priešinosi enkavėdistams. Pirmas žuvo J. Pivoris-Putinas, vėliau – S. Grikšas-Strazdas. O būrio vadas J. Vai­čiulis-Šarka, išgirdęs, kad bus suimtas gyvas, nušovė operaciją koordinuojantį enkavėdistą ir nusišovė pats. Po atakos bunkeris buvo susprogdintas. 

Partizanų žeminei atstatyti teko gauti daug leidimų iš valstybės įstaigų. Be to, reikėjo medienos, technikos, žmonių, kurie padėtų statybose.

„Prie bendro tikslo prisidėjo daug žmonių. Tapome šeima, kuri siekia vieno tikslo. Neskaičiuoju savo pinigų, nes tai dalykas, kurio negalima neįamžinti“, – mano K. Tarvydas. 

Renginyje dalyvavęs Seimo na­rys Jonas Gudauskas teigė, kad Ukrainoje vykstančio karo kontekste labai svarbu nepamiršti savo istorijos: „Tai yra ne tik puiki galimybė dar geriau pažinti Šilalės kraštą, bet ir daugiau sužinoti apie mūsų istoriją. Ačiū, kad rūpinatės jos įamžinimu bei palikimu ateities kartoms“.

Renginyje taip pat dalyvavo vicemerė Jolanta Skrodenienė, LPKTS valdybos pirmininkas Vladas Sungaila ir kiti svečiai.

Vesta VITKUTĖ

AUTORĖS nuotr.

Teneniai, kaimelis prie to paties pavadinimo upelio, tu­ri tikrą deimantą – Šv. Barboros bažnyčią, 250 metų iš­saugojusią ne tik senajai kultūrai būdingas architek­tū­­rines formas, bet ir gyvas maldos bei bendruomenės su­­si­būri­mo tradicijas. 

Liaudies meistrų kūrinys

Istoriniai šaltiniai tvirtina, kad Tenenių Šv. Barboros bažnyčią 1782 m. pastatė dvarininkas Adomas Belevičius, 1789 m. jai padovanojęs ir žemės sklypą. Tada ir buvo įkurta parapija. Bažnyčia ir varpinė pastatyta iš kirviu tašytų eglinių rąstų, o liaudiškos architektūros formų, turinčių baroko bruožų,

bažnyčios pastatuose yra iš­likę daug autentiškų detalių, būdingų Žemaitijos medinėms bažnyčioms. Įdomu tai, jog šių maldos namų pag­rindinio fasado plotis yra toks pat, kaip pastato aukštis.

1849 m. Šv. Barboros bažnyčia buvo atnaujinta, apie 1860-uosius pastatyta dar ir medinė keturkampė koplyčia. Sovietmečiu baigiantis nugriūti pastatas vieną 1985 m. naktį netikėtai buvo atnaujintas – teneniškiai ir dabar spėlioja, kas galėjo imtis tokio sunkaus bei pavojingo darbo. 

2002 m. Tenenių bažnyčios atnaujinimu pasirūpino valsty­bė, skyrusi 150 tūkst. litų. Per metus restauratoriai ir staty­bi­ninkai sustiprino maldos na­mų pamatus, pakeitė supuvusius sienojus, stogą ir bokštelį laikančias konstrukcijas, iš naujo lentomis apkalė bažnyčią. 

Tenenių Šv. Barboros bažnyčią puošia 1852 m. įrengtas paauksuotas altorius, šventoriuje stovi medinė dviejų tarpsnių varpinė, XIX a. pabaigoje pastatytas medinis koplytstulpis ir lurdas. 

Nėra žinių, kas sta­tė Tenenių Šv. Barboros baž­­nyčią, bet pagal jos formas ga­li­ma numanyti, kad tai vietinių liaudies meist­rų sumanumo, kūrybos ir rankų darbas, todėl ir jauki ši medinė kaimo bažnytėlė. Į Kultūros vertybių registrą Tenenių Šv. Barboros bažnyčia įtraukta dėl savo architektūrinės ir kraštovaizdinės vertės. 

Išaugino keturis kunigus

Špitolėje, kur gyveno bažny­čios tarnai, užaugusi Onutė Gečaitė-Vilčiauskienė pasakojo, kad jos tėvas Antanas Gečas zva­­nininku (varpininku) Tene­nių bažnyčioje dirbo 25 metus. Mo­teris tebeturi išsaugojusi knygelę „Bažnyčios pirmamokslis“, iš kurios tėvas mokėsi tikėjimo tiesų, o mamos skaitytą „Namų ūkio vadovėlį šeimininkėms“, išleistą Žemės ūkio rūmų 1937 m., sako ne kartą ir ne du perskaičiusi. Rodydama 1932 m. darytą nuotrauką, kurios ant­ro­je pusėje užrašyta „Tenenių bažnyčios vidus laidotuvių dienoje“, O. Gečaitė-Vilčiauskienė sa­ko, jog Tenenių bažnyčia išsaugojo tradiciją prieš laidojant mirusiuosius nešti į bažnyčią. Taip kaimo bendruomenė malda atsisveikina su savo nariais.

Po karo, pasak Onutės, bažnyčioje nebuvo elektros, stovėjo dumpliniai vargonai, o dump­les liepdavo spausti kaimo vaikams. Jei mišios būdavo paprastą dieną, jų net neleisdavo į mokyklą.  

„Tyčiodavosi iš mūsų ir klasės draugai, ir mokytoja, vadindavo davatkomis, dėl to jausdavome bažnyčiai priešiškumą. Kai iš Tenenių išvažiavome, įstojome į komjaunimą, nors tėvai ir kategoriškai nesutiko. Bet gyvenimas taip susiklostė, kad grįžusi čia ir vėl nuėjau padėti bažnyčiai, ir vėl esu davatka“, – juokiasi teneniškė, neslepianti, kad kaime vyresnio amžiaus žmonėms nėra daugiau ką veikti, o bažnyčia suteikia bend­rystę, nes joje susirenka panašaus amžiaus žmonės.

Jokia išimtis Teneniai nebuvo ir dėl soviet­mečiu naikinto tikėjimo. 

„Gerai atsime­nu, kaip atvažia­vo Silvinskis ir liepė tėvui lipti į varpi­nę nuka­binti varpus. Nebeleido skambinti, kad neperspėtų miškuose esančių par­tizanų. Tėvas kategoriš­kai atsisakė, tada lipo patys, nu­pjaustė varpus“, – pasakoja moteris. 

Šio krašto žmonėms visada buvo svarbi laisvė – tą liudija ir netoli bažnyčios Lietuvos nepriklausomybės dešimtmečiui pasodintas ąžuolas. Kovos už laisvę čia buvo labai aršios: aplinkiniai miškai buvo pilni partiza­nų, vyko kruvini susidorojimai, kalbama, jog klebonijoje, o gal net po bažnyčios altoriumi, buvo slepiami kovotojų už laisvę ginklai.

Tačiau Tenenių gyventojai labiausiai didžiuojasi iš savo krašto kilusiais kunigais. O jų buvo tikrai nemažai. 1982 m. bažnyčioje vyko teneniškio, da­bar jau a. a. kun. Albino Arnašiaus primicijos. Jis buvo baigęs agronomiją, bet 40 me­tų sulaukęs įstojo į seminariją, baigė ir kurį laiką tarnavo Vaitimėnuose.

Nuvažiavę prie jūros, teneniškiai būtinai užsuka į Palangos Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčią, kur dirba jų žemietis kun. Kęstutis Balčiūnas. Iš Tenenių kilęs kun. Ramūnas Gerdauskas tarnauja Nemakščių Švč. Trejybės parapijoje, o šį birželį į kunigus įšventintas Mantas Šideikis paskirtas į Jonavos Šv. apaštalo Jokūbo parapiją ir yra Kauno arkivyskupijos Carito kapelionas. 

„Mūsų žmonės yra labai tikintys, bažnyčia visais laikais būdavo pilna, dėl to ir kunigų tiek daug išauginome“, – sako O. Gečaitė-Vilčiauskienė.

Atlaidai – svarbiausia kaimo šventė

Tačiau mažėjant Teneniuose gyventojų, mažėja ir į bažny­čią sekmadieniais ateinančių žmonių. Bet štai pirmąjį rugpjūčio sekmadienį, vykstant tra­diciniams Porciunkulės atlaidams, ji būna pilnutėlė. Išvertus iš italų kalbos Porciunkulė reiškia „maža dalelytė“. Pirmaisiais krikščionybės amžiais atsiskyrėliai iš Palestinos pastatė koplytėlę, kurią pavadino Angelų Marijos vardu. Ją atstatė daug Dievo malonių patyręs Šv. Pranciškus, nuo tada Švč. Angelų Marijos koplytėlė, stovinti Asyžiaus kalno papėdėje, tapo pranciškonų širdimi. Patyręs Dievo siųstą regėjimą, Šv. Pranciškus 1216 m. išprašė iš popiežiaus Honorijaus III šiai koplytėlei visuotinių atlaidų malonę. 

Tenenių Šv. Barboros bažny­čioje vykstantys Porciunkulės atlaidai nuo neatmenamų lai­kų yra išskirtinė šio kaimo šventė. Tenenių seniūnė Loreta Petravičienė tikina, kad ir atlaidai, ir po jų rengiama šventė vyksta jau daugiau kaip 100 metų. Nors pasilinksminimų tradicijos keičiasi, vietinių požiūris į Porciunkulės atlaidus išlieka toks pat. 

„Nors seniūnijoje tėra tik 410 registruotų gyventojų, į atlaidus suvažiuoja žmonės iš viso Šilalės rajono ir ne tik. Kai pra­šome leidimo rengti šventę, institucijų vadovai juokiasi, kad visur normalūs žmonės ruošiasi Kalėdoms, Naujiems metams, o Teneniuose – Porciunkulei. Ir iš tiesų Teneniai Porciunkulei išpuošiami, nukerpami, pagražinami. Prieš rugpjūtį šluojami kiemai, valomi langai, perkami net nauji drabužiai. Suvažiuoja namiškiai, iš užsienio specialiai grįžta giminės, didelė šventė bū­na“, – džiaugiasi Tenenių seniūnė.

Tradicijos yra mūsų bend­ruomeniškumo pamatas – tas, ant kurio stovi šimtmečius atlaikiusi, tikėjimo jėga išsaugota paprastutė, bet jauki Tenenių Šv. Barboros bažnyčia. Poryt ji vėl bus gyva, o jos prieigos skambės nuo čia susirinkusiųjų balsų, šypsenų, apsikabinimų...

Daiva BARTKIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Brazilų rašytojas, dainų autorius Paulo Coelho yra pa­sa­kęs, kad mylėti reiškia būti atviram ir pergalėms, ir pra­laimėjimams – viskam, kas vyksta kiekvieną dieną, kuri mums duota vaikščioti šia žeme. O įveikti pralaimėjimus bei džiaugtis sėkmėmis – ir yra gyvenimas.

Svarbūs ir branginami

Ir specialiai neplanuojant bū­na, jog kelios sukaktys supuola į krūvą. Taip nutiko ir bilioniškiams Onutei bei Petrui Gečams, šią liepą atšventusiems 55-ąsias vestuvių metines. Negana to, Onutei suėjo 80 metų, Petrui – 79-eri. Tad pretekstas ir netgi būtinybė minėti bei pagerbti yra iš tiesų solidus.

„Dukros su žentais ir anūkai susitarę sugalvojo, sako, vi­siems bus smagu susieiti“, – šypsosi Gečai, patys puikiai suprasdami, jog tai vaikų, vaikaičių padėka už besąlygišką meilę, rūpinimąsi, kartu – ir įrodymas, kad tėvai yra brangūs, svarbūs ir reikalingi.

O dukrų bei žentų dėmesiu Onutė su Petru teigia esantys apsupti nuolat. Dabar, kai tėtis kiek pasiligojo, o ir dėl solidoko amžiaus, kuomet vairuoti tampa sudėtingiau ir patiems toliau nukakti yra ne taip paprasta, vaikai – jau prisideda ir anūkai – juodu su mama, pasak Petro, vos ne už čiuprynos, ir važiuojam. Taip buvo, kai pirmąkart rimtai susirgo ir bandė priešgyniauti, kad daktarų nereikia, gal pasveiks ir be jų. Dabar sako, gerai, kad nuvežė, nes visko galėjo nutikti. Tuo labiau, jog ši viena iš pikčiausių žmonijos ligų delsimo ir atsainaus požiūrio netoleruoja. Tad Petras dabar yra dažnas gydytojų pacientas.

Tačiau ne vien tėvų sveikata rūpi vaikams – nori, kad jie kuo daugiau pamatytų, sužinotų, patirtų gražių akimirkų.

„Kur tik jie mūsų neapvežė: ir tulpių žydėjimu Burbiškių dvare džiaugėmės, ir Kretingos žiemos sodo augalais visokiais žavėjomės, aplankyti Anykščiai, Zarasai, Stelmužės ąžuolas... Daug neklausia – atvažiuoja, „meta“ mus į mašinikę ir pirmyn“, – džiaugiasi tėvai, kad vaikams bei anūkams jie nėra „sunki našta“.

Melioratoriaus kelias nuvedė į Bilionius

55-eri metai kartu, ir Onutė su Petru, sako, jog tas laikas jiems tikrai buvo geras. Nors sunkumų netrūko, tačiau, Pet­ro įsitikinimu, norint viską galima pakelti ir įveikti.

„Ar ne?“ – dar pasitikslina pažvelgęs į žmoną.

„Nu, kad jau tiek metų pragyvenom, neišsiskyrėm, tai jau tikrai iki galo“, – užtvirtina Onutė.

1968-ieji porai liko įsimintini – tuomet jiedu sumainė aukso žiedus. Iki tol buvo bene dveji metai vienas kito pažinimo, tyrinėjimo.

„1966-aisiais grįžau iš sovietinės armijos į gimtąjį Capiškių kaimą, kuriame šiandien ne­beliko nė vienos trobos. Nors iki tarnybos dirbau traktorininku kolūkyje, likti ten nepanorau. Įsidarbinau tuometinėje Kvėdarnos melioracijos statybos valdybo­je daugiakaušio ekskavatoriaus mašinistu. Ir prasidėjo klajonės po rajoną, kur tik būdavo koks melioracijos objektas. Taip atsidūriau ir buvusiame K. Poželos kolūkyje – tada viską kolūkiais vardijo, ne kaimais. Bilioniuose ir Onutę sutikau, susipažinome. Po kurio laiko apsiženijome. Iki 1984-ųjų dirbau melioracijoje, paskui pabodo lakstyti po objektus be nuolatinės vietos. Vėl pradėjau dirbti kolūkyje traktorininku, žiemą dar kūrendavau katilinę. Nebuvo blogai. O netrukus ir kolūkiai baigėsi“, – trumpai nupasakoja savo darbinę biografiją Petras.

Nesaldi duona teko ir Onu­tei – turbūt dar yra moterų, kurios patyrė „malonumą“ rytą vakarą rankomis pamelžti po 12–15 karvių. Mena moteris, kaip nutirpdavo rankos, kaip jas nakčia geldavo, o dabar apie varginantį darbą primena sąnariai... Truputį paleng­vėjo, kai paaugusios mergaitės jau galėdavo pagelbėti, o kai fermoje buvo įvesta pieno linija ir karvės pradėtos melžti agregatais, anot Onutės, buvo jau be bėdos.

„Bet kai kolūkių neliko, viską išsidalijo, ėmėmės ūkininkauti. Pradžioje žemės turėjome tiktai tris hektarus – Onutės, vė­liau nusipirkom dar ir dar, galiausiai turime 39 hektarus, tarp jų – ir miško. Lai­kėme karvių, pardavėm pieną. Bet prieš bene penkerius metus suėmė toks stiprus plaučių uždegimas, kad pusantro mėnesio teko ligoninėje praleisti, kelias paras net reanimacijoj. O Onutė – ką: teisių neturi, mašinos nevairuoja, tai kaip pieną iki punkto pristatyti. Tuomet su žentų pagalba viską išpardavėm“, – pasakoja Petras.

Maloni kaimo kasdienybė 

Nors įsikūrę gyvenvietėje – 0nutė sako, kad jų troba buvo pastatyta pirmoji, tada juodvi su mama dar gyveno, Petras nebuvo parėjęs, tačiau džiaugiasi, jog aplink namus yra net trisdešimt arų, kuriuose jiedu su Petru ir kruta.

„Gyvuliukų nebelaikom, tik viš­tų. Užtat turim ir bulvių, ir daržo, ir du šiltnamius, braškių. Trak­torius tebestovi kieme, tai reikia krutėti. Pasėjau dar 25 arus kviečių – bus vištoms. Taip ir darbuojamės po sodybą: aš žolę nupjaunu, mamytė apravėja. Jaunesnioji dukra kone visko užsiaugina pati, vyresnioji, kadangi gyvena mieste, kur augins? Tai ir jų daliai pas mus žemės užtenka. O apsižiūrėti ir patys dažnai atlekia“, – vienas kitą papildydami porina Gečai, o iš jų tarpusavio bendravimo, pasitariančių žvilgsnių gali suprasti, kad toje šeimoje tarpsta pagarba vienas kitam bei abipusis pasitikėjimas.

Gyvenimas – ne vien darbas

„Tik­rai neprailgo gyventi, nes gerai sutarėme. Petras visur dalyvaudavo, aš jį išleisdavau. Ir groti, ir šokti, ir dainuoti. O jau giedoti – tai ko beklausk. Aš nebuvau mėgėja, be to, ir balso neturiu, o ir mano darbas toks buvo – karvių nemelžtų juk nepaliksi“, – sako Onutė, didžiuodamasi, koks viskam tikęs buvo jos vyras. Žinoma, ir tebėra, tik dėl amžiaus bei ligų nebe toks „spritnas“. Nors bažnyčios chore tebegieda.

„Nebešarvoja dabar namuose niekas, tai ir tokių giedorių nebe taip reikia. Kadaise mūsų „kapela“ buvo skaitlinga, bet kiek jau išėjo... O kelių savo kaimynų, tokių puikių žmonių, palydėti negalėjau, nes išpuldavo taip, kad vis ligoninėj... Dabar iš giedorių tik mudu su Zenonu Levickiu belikom. Va kaip. O su kaimynais visada gerai sutarėm. Ko gi pyksies? Dar padedu klebonui: ar reikia pavežti, ar kokių kitų reikalų prie bažnyčios pasitaiko. Kai keitė elektrą, važinėjau pas žmones, kad paaukotų kas kiek gali. Tai ir pagelbsčiu, kol galiu“, – ir į praeitį prisiminimais grįžta, ir ramią kasdienybę nupasakoja sutuoktiniai.

Ir džiaugsme, ir bėdoje – pirmi

Petras juokauja, kad vos ne visi „melioracininkai“ (su kuriais dirbo) „tik mergikes turėjo“, tad jis irgi „negalėjęs išsiskirti“. Ir teigia abu su žmona esantys laimingi, nes „geros išėjo“ dukros. Nebuvo bėdų nei joms augant, nei mokantis. Ir dabar – jei biškį kas, tuoj prišoka: tai darbus kokius padaryti, tai pas daktarus nugabenti, o ir šiaip nuolat lanko.

Vyresnioji Vida, įgijusi pedagoginį išsilavinimą, su šeima gyvena Klaipėdoje, jos sūnūs, Onutės ir Petro anūkai, anot močiutės, kol kas nevedę: sako, dar ne laikas, nors Onutė išsiduoda labai norinti, kad būtų „kaip turi būti“. Užtat didžiuojasi seneliai, kad jaunuoliai yra tvarkingi, be žalingų įpročių.

Violeta dirba medicinos slaugytoja Kaltinėnų slaugos ligoninėje, jiedu su vyru užaugi­no sūnų ir dukrą. Onutė su džiaugs­mu pasakoja, kokios nuos­ta­bios buvo jų anūko dvynu­kų krikštynos, o ir anūkė, išduoda pas­laptį, – „atrodo, ženysis“.

Kiekvienas gyvenimo etapas yra kažkiek sudėtingas, įtemptas, tačiau kartu ir nepakartojamas. Visa tai užpildo žmogui skirtą tarpsnį būti šioje žemėje. Dabar Petras su Onute teigia besidžiaugiantys kiek­viena drauge praleista diena, gyvenimu dėl vienas kito, dėl vaikų, anūkų bei proanūkių. Laiminga šeima, kurią sieja tamprūs bendrystės, vienybės ir meilės saitai. O juos nuausti ir branginti išmokė mylintys tėvai, paskyrę tam savo gyvenimą.

Eugenija BUDRIENĖ

Žydrūnės MILAŠĖS nuotr.

Nors orai pastarosiomis dienomis nelepina, tačiau ši­lališkiai 490-ąjį miesto gimtadienį pasitinka nu­si­teikę šventiškai, o Dariaus ir Girėno skvere jau įsikūrė giliukų alėja, kurią miestui dovanoja Šilalės įstaigos bei įmonės.

Alėjoje stoviniuoja, gulinėja, šypsosi ir šaiposi giliukai iš medžio, gamtoje surinktų gėrybių bei įvairių kitų medžiagų. Ąžuolas ir gilės – Šilalės simbolis, tad pirmasis įgyvendinti idėją padabinti jais miestą dar pernai pradėjo Meno mokyklos mokytojas Andrius Zaikauskas. Menininkas savo sukurtais giliukais jau papuošė daugelį Šilalės įstaigų. Dar vieną naujai sukurtą A. Zaikausko giliuką galima rasti ir skvere. Šįkart šilališkiams bei miesto svečiams pristatoma net 100 kilogramų sverianti gilė iš betono bei armatūros. 

Beje, kai kurie skvere esantys kūriniai pagaminti dar nelabai įprastu būdu. Štai Šilalės viešosios bibliotekos giliuko skulptūra per 73 valandas atspausdinta 3D spaus­dintuvu. Šalia didžiosios gilės pabirę ir mažesnieji ąžuolo vaisiai, o jos viduje – knyga.

Kaip teigia bibliotekos ats­tovai, skulptūra sujungia skirtingas bibliotekos sritis: tradicinę veiklą – knygų išdavimą ir naujausią – galimybę naudotis inovacijomis bei informacinėmis technologijomis.

Neliūdna naujosios alėjos „gyventojams“ ir naktį – tamsoje bičiuliams šviečia UAB „Šilalės vandenys“ dovanota gilė, nuotaiką skaidrina linksmuolis iš Kvėdarnos vaikų darželio „Saulutė“, ūpą kelia sportiškai nusiteikęs sportininkas iš Šilalės sporto mokyklos.

Alėjoje puikuojasi ir daugiau kūrinių – gilės iš Simono Gaudėšiaus, Pajūrio Stanislovo Biržiškio, Kvėdarnos Kazimiero Jauniaus, Laukuvos Norberto Vėliaus, Kaltinėnų Aleksandro Stulginskio gimnazijų. Po kūrybišką giliuką miestui taip pat įteikė Dariaus ir Girėno progimnazija, Šilalės suaugusiųjų mokyk­la, Švietimo pagalbos tarnyba, Meno mokykla, Šilalės rajono socialinių paslaugų namai, Vlado Statkevičiaus muziejus, bendrovės „Gedmina“ ir „Šilalės šilumos tinklai“, Šilalės rajono savivaldybė bei Priešgaisrinė tarnyba.

Vesta VITKUTĖ

AUTORĖS nuotr.

„Nevaldomos gamtos stichijos – dangus, lietus, praplaukiantys laivai bei praskrendantys paukščiai – visuomet suteikia netikėtumo įspūdį: gali pakeisti net spektaklio nuotaiką. Esu labai laiminga, kad jau netrukus mintys taps kūnu. To labai laukiu“, – apie neeilinę elingo erdvę, kuri ne tik įkvepia kūrėjus, bet ir diktuoja savo sąlygas čia gimstančiam videografiniam spektakliui „Carmina Burana“ pasakoja scenografė Sigita Šimkūnaitė.

Rugpjūčio 11 d. 22.30 val. senojo elingo erdvę užvaldys patyrę reginių lauke meno „juvelyrai“: videografinį spektaklį „Carmina Burana“ pagal gerai žinomą kantatą sumanę pristatyti režisierius Dalius Abaris, muzikos vadovas ir dirigentas Robertas Šervenikas, scenografė Sigita Šimkūnaitė, kostiumų dailininkė Sandra Straukaitė, vaizdo projekcijų dailininkas Martynas Norvaišas. Norint įsivaizduoti didingą elingą užliesiančios kantatos mastelį pakanka paminėti, kad premjerą rengia „Skrajojančio olando“ režisierius D. Abaris ir jo puikiai užsirekomendavusi komanda. Už šio kūrinio režisūrą, pristatytą senajame elinge prieš trejus metus, D. Abaris 2021 m. buvo įvertintas „Auksiniu scenos kryžiumi“.

– Kiek specifiškumo kuriant scenografiją lemia aplinka, ypač netradicinė? Publikai – tai netikėtumas, o kūrėjui – gal tik bereikalingi rūpesčiai?

– Idėja kurti sceninius pastatymus netradicinėse erdvėse yra ypatingai įdomi, kontekstas kartais nustebina ir pasiūlo „savo“ idėjų. Scenografija po atviru dangumi labai išplečia patį spektaklio paveikslą. Taip pat nevaldomos gamtos stichijos – dangus, lietus, praplaukiantys laivai bei praskrendantys paukščiai – visuomet suteikia netikėtumo įspūdį, gali pakeisti net spektaklio nuotaiką. Dirbant atviroje erdvėje rūpesčių ir iššūkių tikrai netrūksta, nors Klaipėdos senojo elingo erdvę jau gerai pažįstu. Šį kartą pasiūlysiu pažvelgti į elingo erdvę iš visai kitos perspektyvos. Esu labai laiminga, kad jau netrukus idėjos taps kūnu. To labai laukiu.

– Kaip pavyksta susigyventi su gamtos stichijomis? „Skrajojančio olando“ veiksmui stiprybės teikė jūros vėjas, marių artumas. Ar „Carminoje Buranoje“ šie gamtos vaidmenys irgi svarbūs?

– Galvojame ir ruošiamės įvairiam orui bei tikimės, kad vėjas mums bus palankus. Turėdama „Skrajojančio Olando“ patirtį ir galvodama apie scenovaizdį labiausiai stengiausi apsaugoti orkestrą. Dirbtinių stichijų beveik nenaudosime. Šį kartą atsiduosime technologijoms: didelę dalį scenovaizdžio užims Martyno Norvaišo filmuota vaizdo medžiaga ir gyva vaizdo transliacija.

– Kokios medžiagos naudojamos kuriant scenografiją?

– Spektaklyje specialaus rekvizito beveik nebus: tik tai, ką mes matome kasdieniame gyvenime, gatvėje. Šį kartą pirmumą teikiau tvarumui: naudosiu statybines nuolaužas, kurias po spektaklio grąžinsime – jos sugrįš į antrinio ar net tretinio panaudojimo vietą. Kol kas tai, atrodo, bus didžiausias iššūkis.

– Ne pirmą kartą dirbate kūrybiniame tandeme su režisieriumi Daliumi Abariumi, kostiumų dailininke Sandra Straukaite, šviesų dailininku Andriumi Stasiuliu, vaizdo dailininku Martynu Norvaišu. Ar pirmenybę kūrybiniame procese atiduodate patikrintiems partneriams? Ar mėgstate šioje srityje eksperimentuoti, dirbti su jaunais dar „nepripažintais“ menininkais?

– Be jokios abejonės, anksčiau nueiti bendri kūrybiniai žygiai sustiprina pasitikėjimą vienas kitu, nes žinai, ko gali tikėtis iš bendradarbių. Patikrintų bendražygių kompanijoje gali ramiai dirbti savo darbą ir per daug nesiblaškyti. Tuo pačiu mes dalinamės mintimis, vienas kito eskizais, bandome įsivaizduoti, kaip spektaklis atrodys bendrame paveiksle: vienas iš kito gaunam gerų patarimų, įdomių įžvalgų.

Dar esu įsitikinusi, kad žmones suvienija ne vien kūrybinės idėjos, bet ir panašus požiūris į darbo kultūrą ir etiką, užsidegimą, netgi į darbo greitį. Pati norėčiau taip gražiai matyti pasaulį kaip tą mato Martynas Norvaišas, su juo esame nuėję ne vieną kelionę. Esu didelė jo kūrybos gerbėja. Be Andriaus Stasiulio šviesų meno tiesiog neįsivaizduoju nė vieno spektaklio: labai juo pasitikiu, jis – mano žvaigždė. Sunkiai savo kūrybą įsivaizduoju be Sandros Straukaitės kurtų kostiumų: tuomet liktų tik tuščias scenovaizdis be žmonių arba jie visuose spektakliuose turėtų būti neapsirengę. Daliui Abariui esu dėkinga už pasitikėjimą. O eksperimentus irgi labai mėgstu ir stengiuosi juose dalyvauti. Naujai sutikti žmonės įkvepia. Net ir su šios kūrybinės komandos nariais juk turėjome pirmus savo darbus, kuomet susitikome pirmą kartą. Kol kas stengiamės nesiskirti.

– Operos „Skrajojantis olandas“ metu žiūrovų dėmesį patraukdavo didžiulis laivas, įplaukiantis į sceną. Gal „Carmina Burana“ turės savo „herojų“ ar išskirtinumą? 

– Tokių išskirtinių „herojų“ šiame spektaklyje nėra. Pagrindinė spektaklio ašis – žmonės. Man šis kūrinys yra apie dekadentišką visuomenę, apie dabartį, kur žmonių mintys ir jausmai yra sumišę, o egoizmas skatina bendrą visuomenės nuosmukį. Choras – šiuolaikiniai žmonės:aš, tu, bet kas kitas – tai teisuolių minia, „cancel kultūros“ atstovai, kurie smerkia, džiaugiasi ar stebisi, o jau kitą akimirką gali pavirsti savimi besimėgaujančių lėbautojų banda, skęstančia malonumuose ir nuodėmėse.

Pačioje kūrinio pradžioje ir pabaigoje ši minia kreipiasi į Fortūną, žinodama, kas jų gali laukti. Man tai įspėjimo muzika, kuri nukelia arba į labai netolimos ateities distopinį pasaulį, arba priverčia jaudintis dėl šiandienos. Todėl scenovaizdyje norėjau sujungti begriūnantį pasaulį su šiandien populiaria nuobodulio estetika.

– Vasarą tradiciškai grįžtate kurti į pajūrį. Ar pavyksta rasti laisvą minutę pasigrožėjimui jūra?

– Visada smagu svečiuotis Klaipėdoje, ypač su nauju pastatymu. Kadangi laiko dažnai būna nedaug, ne visada pavyksta, bet visada stengiuosi.

Kalbino Žaneta SKERSYTĖ

Rugpjūčio 4 d., 21.30 val. elinge laukiama istorijų operos „Klaipėda“ pasaulinės premjeros. Pirmą kartą publikai bus pristatyta Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro užsakymu parašyta Klaipėdos krašto prijungimo prie Lietuvos 100-mečiui paminėti skirta opera!

Ją KVMT užsakymu sukūrė net keturi Klaipėdos kompozitoriai – Loreta Narvilaitė, Vladimiras Konstantinovas, Kristijonas Lučinskas ir Donatas Bielkauskas. Libretą trijų skirtingų veiksmų operai parašė Arvydas Juozaitis. Spektaklio muzikos vadovas ir dirigentas Tomas Ambrozaitis, režisierius Gytis Padegimas, scenografė ir kostiumų dailininkė Birutė Ukrinaitė. Operos centrinės ašys – Klaipėdos krašto istoriją apibūdinančias sąvokos – žmonės, tikėjimas, kalba. „Ši opera įspūdinga savo masteliu, nes ją rašė net keturi kompozitoriai. Ji išskirtinai klaipėdietiška. Šiam projektui pradėjome ruoštis prieš dvejus metus“, – pasakoja Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro vadovė Laima Vilimienė.

Libreto autorius Arvydas Juozaitis

„Klaipėda yra Lietuvos akis į pasaulį – išmušk ją, ir pasaulis neteks mums pusės savo grožio. Šį kraštą mums reikėjo plėšte atplėšti nuo istorinės prarajos krašto. 1923 metų Kauno Lietuvos žygis į Mėmelį, miestui grąžinant pirmapradį Klaipėdos būvį, liudija nepaprastai ryžtingą lietuvių aistrą kurti valstybę ir joje gyventi.

Pradedant XIX amžiumi, Rytprūsių Lietuvos istorinė lemtis apnuoginama keturis kartus. Pirmą kartą 1807 metais, kai karališkasis Prūsijos (Vokietijos) dvaras, bėgdamas nuo Napoleono, metus gyveno Mėmelyje. Kiti trys kartai tenka XX amžiui – 1923, 1939 ir 1945 metai iškėlė mums baisų klausimą: „Būti ar nebūti?“ Lietuva lemtingai atsakė: „Klaipėdai būti!“

Klaipėda tapo lietuviškos lemties ženklu pasaulio žemėlapyje. Ir nors 1939 metais kraštas atplėštas nuo Lietuvos kamieno, tragiškas Europos likimas leido mums grįžti į jį.

Visos Lietuvos, vadinasi, ir Klaipėdos sulietuvinimas numatytas Vinco Kudirkos „Tautiškoje giesmėje“, ir šią civilizacinę pergalę mes pasiekėme.

Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro opera „Klaipėda“ liudija Lietuvos vakarų krašto žmones, jų religiją ir jų kalbą. Liudija lietuvių ir lietuvininkų dramatišką bendrystę, jų valią sugyventi. Plikas istorijos faktas, sakantis, kad lygiai prieš šimtą metų Klaipėdos kraštas tapo Lietuvos dalimi, neturi likti pliku, tai yra, negyvu faktu. Mes geidėme, mes vylėmės ir mes laimėjome. Ir jeigu kas pagalvotų, ar net pasakytų, kad prieš tris žmonių kartas ten buvome „ne mes“, turėtume paklausti: kodėl mes giedame „Tautišką giesmę“?

Kulminacinė operos dalis – metas prieš prancūzų prefektūros šturmą. Tačiau ir pirmos dvi dalys kupinos dramatiško kelio į kulminaciją.

Rašydamas libretą girdėjau Klaipėdos krašto religijos ir kalbos sutartinę, jaučiau lietuvininkus ir lietuvius, tą sutartinę dainuojančius.“

Režisierius Gytis Padegimas

„Operos žanras – savitas ir specifinis, turintis melodramos bruožų. Operoje būtinai turi būti pasakojama kokia nors meilės istorija, ji negali supanašėti su dokumentika. Mes, istorijų operos Klaipėda kūrėjai, nesiekiame atkartoti istorinių įvykių, bet bandome kurti legendą – savaip papasakoti Klaipėdos atgavimo istoriją. Man labai graži pirmoji operos libreto autoriaus Arvydo Juozaičio remarka: „Per rūką matosi Klaipėdos bažnyčių smailės“. Ir mes, praėjus šimtmečiui, statomą spektaklį matome tarsi per rūką…

Opera – ne protokolas, čia apstu vietos vaizduotei ir išmonei. Operos „Klaipėda“ audinys suaustas iš keturių skirtingų kompozitorių vaizduotės pagimdytų garsinių pasakojimų. Kiekvienas jų savo pristatomą istorijos etapą savaip užkodavo. Tad man tenka naudoti „visraktį“, norint visas šias operas sujungti į vieną. Kad ir kokie būtų skirtumai, vis dėlto pagrindinė kūrinio tema – sukilimas ir mūsų pagarba šių įvykių dalyviams. Norisi, kad spektaklio žiūrovai pasinertų ne į intelektualinius svarstymus, o į emocinius išgyvenimus. Tokia visų laikų operų misija!

Operų siužetuose dažnai ieškome tikrų įvykių, kurie būna apaugę tikromis ir mistinėmis istorijomis. Iš šiuo atveju leidžiame sau, nenutoldami nuo esmės, įvesti šalutinių linijų, išgalvotų personažų, tarsi nebyliai teigtume: „Taip galėjo būti!“ Ne kartą pagavau save taip mąstantį ir sakantį. Tikiuosi, tuo patikės ir publika. Juk istorinių įvykių fone herojai ne tik kovojo, bet ir gyveno, jautė, mylėjo. Jų gyvenimas klostėsi prieš lemtingus įvykius ir ne visada po jų...

Mums istorijų opera „Klaipėda“ – tai padrąsinimas ir suvokimas, kad už savo žemę, tautą, prigimtinę teisę mylėti ir kurti reikia kovoti. Ir už tai neretai tenka sumokėti didelę kainą...“

Kompozitorė Loreta Narvilaitė (I veiksmas)

„Džiaugiuosi, kad man, klaipėdietei kompozitorei, buvo patikėta ypatinga misija garsais įamžinti istorinę Klaipėdos krašto prijungimo prie Lietuvos 100-mečio sukaktį. 1923-ieji Klaipėdos kraštui buvo reikšmingi ne vien geopolitine prasme. Tais pat metais Stasys Šimkus Klaipėdoje įkūrė konservatoriją, šiemet irgi mininčią savo šimtmetį. Mane domina visa Klaipėdos krašto kultūra, o ypač tas itin savitas ir begalinis kaip jūros toliai Mažosios Lietuvos liaudies dainų ilgesys...

Klaipėda ir jūra – nuolatinės, pasikartojančios temos mano kūryboje. Klaipėdai skirtos operos kūrimas suteikė galimybę dar giliau pažinti savo gimtojo krašto istoriją, asmenybes, kultūrines tradicijas, nes beveik visi mes ar mūsų vyresnės kartos giminės esame pokario persikėlėliai. Tad man labai įdomu pažinti savo miestą tokį, koks jis buvo iki tol, XX amžiaus pradžioje, kai jame gyveno ir aktyviai veikė Lietuvos kultūrai ir valstybei didžiai nusipelniusios asmenybės.

Pirmasis operos veiksmas yra tarsi įžanga, veiksmo laikas ir vieta – 1922-ųjų Kūčių vakaras Mažosios Lietuvos kaime. Tvyro Kalėdų laukimo nuotaika, tad muzika daugiausia šviesi, mažorinė, viltinga, kas man labai artima. Veiksmo pabaigoje užsimezga pagrindinė operos intriga – pasiryžtama kovoti, kad Mažoji Lietuva būtų mūsų. Veiksmo fone nuolat skamba lietuvininkų dainų ir liuteroniškų giesmių fragmentai. Iš jų turbūt ryškiausia tema paimta iš giesmės „Dieve arčiau tavęs“, kuri pirmame veiksme dažnai sugrįžta tarsi Mažosios Lietuvos gyventojų kasdienybės, likimo leitmotyvas.“

Kompozitorius Vladimiras Konstantinovas (prologas, II veiksmas ir epilogas)

„Klaipėda – vienas seniausių Lietuvos miestų, nors lietuviškoji miesto ir krašto istorija prasidėjo tik prieš šimtą metų. Tai kraštas, paženklintas vokiečių protestantiškosios kultūros įspaudu. Tuo metu, kai didžiojoje Lietuvoje siautėjo kontrreformacija, o po paskutinio LDK padalijimo valstybė atsidūrė Rusijos imperijos priespaudoje, iš Mažosios Lietuvos liuteronų lietuvininkų ji visuomet sulaukdavo paspirties siekiant išsaugoti ir puoselėti lietuvių tautos tapatybę, kalbą ir raštiją. Prisiminkime kad ir pirmąją Karaliaučiuje spausdintą knygą lietuvių kalba, o ir knygnešius, vėlesniu lietuviškos spaudos draudimo laikotarpiu per Nemuną gabendavusius lotynų abėcėle spausdintas knygas ir periodiką... Šio krašto muzika taip pat yra išskirtinė savo turtinga melika, dermėmis. Jau beveik pusę amžiaus esu klaipėdietis, pažįstu ir šio krašto etninę, ir bažnytinę muziką, o svarbiausia – ji kažkaip tapo man artima.

Perskaitęs operos libretą, grįstą Klaipėdos krašto prijungimo prie Lietuvos istorijos fragmentais, išsyk įnikau į partitūros rašymą. Pirmiausia sukūriau muziką antram operos veiksmui. Jame turėjau labai gerą vedlį – dramą, kuri, mano akimis žvelgiant, yra labai ryški, kontrastinga, turinti daug veikėjų, net buitinės dramos elementų. Antro veiksmo pabaigoje atmosfera įkaista, pritvinksta tiek, kad mūšis atrodo nebeišvengiamas.

Tuo tarpu prie penkių minučių trukmės prologo ir tokios pat trukmės epilogo užtrukau turbūt ilgiau negu prie viso antro veiksmo, mėgindamas į viena surankioti polistilistinio operos audinio nytis. Sukūriau uvertiūrą remdamasis antro veiksmo temomis ir žinodamas tik pirmo veiksmo pradžios tonaciją. Užbaigiau ją dramatišku ir rėkiančiu, disonansais sutirštintu minoru, kad po jo ryškiau suskambėtų mažoras – šviesi ir lyriška Loretos Narvilaitės muzika. Tiltu į trečio veiksmo medžiagą tapo lietuvininkų karo daina iš Kintų apylinkių, kurios tema pasidalino trečiame operos veiksme ją panaudojęs kompozitorius Donatas Bielkauskas. Epiloge meditatyvią dainos temą iš pradžių atlieka vos keli instrumentai, vėliau apaugantys kitomis instrumentinėmis linijomis, kurios atveda į Klaipėdos dabartį. Operos pabaiga ne patetiška, o veikiau kunkuliuojanti – kaip ir pats gyvenimas šiuolaikinėje Klaipėdoje.“

Kompozitorius Donatas Bielkauskas (III veiksmo XII, XIII paveikslai)

„Iki šiol didesni muzikos realizavimo procesai mano kūrybiniame kelyje buvo susiję su Dainų šventės didžiaisiais renginiais, choreografinėmis kompozicijomis ar dramos teatro spektakliais. Pasiūlymas dalyvauti operos kūrimo procese drauge su kolega Kristijonu Lučinsku man buvo netikėtas, bet mielas – tai nauja patirtis. Operos kūrėjų įvairovė sąlygoja išskirtinę stilistinę operos kaitą, kuri turėtų įtraukti publiką ir išlaikyti jos dėmesį. Manau, šįkart visumos įdomumą ir grožį bus galima patirti ne kaip vientisą tėkmę, bet kaip tik priešingai – per kontrastus. Veikiausiai muzikos kalba skirsis ne tik stilistiškai, bet tam tikra prasme šokinėsime ir per skirtingus laikotarpius.

Savo kuriamose scenose jungiu militarizuoto miesto skambesio elektroninės muzikos spalvas su švelniu orkestro skambesiu. Solistų partijų pobūdis, žinoma, tiesiogiai siejasi su libretu, tačiau šioje srityje rėmiausi labiau subjektyviu asmeniniu požiūriu į istorinius įvykius, vengdamas patoso ir suvokdamas bendrą anuometinės situacijos daugiasluoksniškumą.

Norėtųsi, kad ir ši istorijų opera klausytojus paakintų pasidomėti mūsų krašto išskirtinumu ne vien minint reikšmingą visai Lietuvai įvykį, bet ir suvokiant daugiasluoksnę čia gyvenusių žmonių kasdienybės patirtį, jų viltis. Šiuolaikiniam žmogui itin svarbu pri(si)minti praeitį ir per ją pažinti dabartį, kad galėtų kurti tvarią savo šalies ateitį.“

Kompozitorius Kristijonas Lučinskas (III veiksmo XIV–XVI paveikslai)

„Opera man įdomi tuo, kad per ją galėjau prisiliesti prie įvairesnių meno formų, išplėsti kūrybinį lauką nuo savo mylimiausios – archajiškos etninės, elektroninės bei įvairialypės eksperimentinės muzikos teatrui, kuria gyvenu kasdien.

Kadangi tai šiuolaikinė opera, joje yra ir netradicinių priemonių, derinamų su labiau įprastomis šiam žanrui. Kalbant apie operos vokalą, dalį libreto norėjosi tiesiog iškalbėti, išpasakoti, todėl kai kur vyrauja teatrališki dialogai, vėliau išaugantys į melodingus tutti. Iš pradžių planavau, kad mano kuriamoje trečio veiksmo medžiagoje bus daugiau elektronikos, tačiau rašant operą pirmiausia susikūriau orkestrinį pagrindą, tada į operos garsyną įvedžiau iš anksto įrašytų aplinkos garsų: Klaipėdos tiltų trinksėjimo, laikrodžio tiksėjimo, ritmingo švytuoklės švytavimo. Jų funkcija grynai simbolinė – tai gali būti nuoroda į emocinį ryšį tarp seniai nesimačiusių artimųjų, lietuvių vienybės arką, per Klaipėdą Lietuvai atsivėrusius jūros kelius į pasaulį, laiko tiltą tarp Klaipėdos praeities ir ateities.

Operos finale vaizduojamas gana tikroviškas mūšis baigiasi ne tamsia ar tragiška gaida, o šviesesne patriotine mintimi – džiugesiu, kad buvo iškovota reikšminga pergalė Lietuvai.“

KVMT inform.

Ar žinojote, kad „Tele2“ salonuose galite ne tik pasikonsultuoti visais rūpimais klausimais, bet ir pasinaudoti kitomis įrenginių priežiūros paslaugomis? Čia dirbantys ekspertai naudojimui gali paruošti naują įrenginį, išvalyti jau naudojamą telefoną nuo virusų, atnaujinti programinę įrangą ar suteikti kitas su sklandžiu įrenginių naudojimu susijusias paslaugas.

Paslaugos atliekamos „Tele2“ salonuose visoje Lietuvoje. Jų sąrašą galite rasti paspaudę ČIA.

Už nedidelį mokestį mobiliojo operatoriaus salonuose suteikiamos pačios įvairiausios su jūsų įrenginiais susijusios paslaugos. Pradedant asmenine konsultacija išmaniųjų įrenginių, paskyrų ir kitų paslaugų klausimais ir baigiant programinės įrangos atnaujinimu.

Tam, kad nusipirkus naują telefoną nereikėtų sukti galvos, kaip persikelti duomenis iš senojo įrenginio į naują, „Tele2“ salono konsultantai visus reikiamus žingsnius atliks vos per kelias minutes – išėję iš salono iškart galėsite pradėti naudotis naujuoju pirkiniu.

Lygiai taip pat ir nusipirkus naują išmanųjį laikrodį – visus su reikalingais nustatymais susijusius rūpesčius išspręs „Tele2“ ekspertas – susies jį su išmaniuoju telefonu ir parodys, kaip teisingai sekti sveikatos rodiklius.

„Tele2“ dirbantys ekspertai salone klientų patogumui gali paruošti naują įrenginį naudojimui, sukurti vartotojo paskyras, atkurti ar sukurti slaptažodžius, atsiųsti ir įdiegti reikiamas programėles, netgi padėti su reklaminių pranešimų valdymu. Taip pat perkelti telefone esančius duomenis ir išsaugoti juos debesijoje, laikmenoje ar kitame įrenginyje priklausomai nuo to, kokiais prietaisais naudojatės.

Salonuose taip pat teikiamos ir „Smart Master“ paslaugos, yra įrengtos ir naujų įrenginių išbandymo zonos.

Demencija yra viena dažniausių vyresnių žmonių negalios priežasčių. Tai lėtinis pažinimo funkcijų sutrikimas, kuris paveikia kasdienę žmogaus veiklą, buitinį, profesinį bei socialinį gyvenimą. Liga dažniausiai pastebi­ma atsiradus kognityvinių funkcijų – atminties, kalbos, dė­mesio, planavimo, sprendimų priėmimo ir kt. – sutriki­mams.

Centro poliklinikos gydytojos Eglės Ignatavičienės tei­gimu, demencijos priežastys nėra iki galo aiškios, tačiau yra keletas rizikos veiksnių, kuriuos eliminuojant galima sumažinti susirgimo riziką. 

Sunkiai pastebimi pirmieji požymiai

Nors kasmet pasaulyje užregistruojama kone 10 milijonų naujų atvejų, ši liga vystymosi pradžioje gana sunkiai pastebima.

„Kadangi demencija progresuoja lėtai, pats pacientas atsirandančiais sunkumais taip pat staiga nesiskundžia, nes jų tiesiog nejaučia. Vėlesnėse stadijose, kai sutrikimai ima trukdyti kasdienei veiklai, ligos požymiai labiau atkreipia dėmesį. Dažnai dar prieš formuojantis pastebimiems kog­nityviniams sutrikimams, gali prasidėti nuotaikos svyravimai, nemiga, atsiranda ne­saugumo ir neužtik­rin­tu­mo jausmas“, – pasakojo E. Ig­natavičienė.

Anot gydytojos, pirmieji ligos simptomai paprastai pasireiškia nuo 60 metų, tačiau susirgti gali ir jaunesni asmenys. Specialistė pabrėžė, jog didesnė rizika kyla tiems, kurių šeimoje buvo demencijos atvejų, taip pat sergantieji cukriniu diabetu, širdies kraujagyslių ligomis bei patyrę galvos smegenų traumų. 

„Greičiausiai pastebima, kai silpsta trumpalaikė atmintis, darosi sunku prisiminti nese­niai buvusius įvykius, datas, daiktų pavadinimus, pasimetama laike ir vietoje. Tampa sudėtinga planuoti ar spręsti prob­lemas, kurios anksčiau nekėlė sunkumų, pavyzdžiui, apmokant sąskaitas, nuvykstant į parduotuvę ar vairuojant. Žmo­gui, sergančiam demencija, darosi sudėtinga komunikuoti, reikšti mintis, pasireiškia nuotaikos svyravimai, kliedesiai, haliucinacijos, gali atsirasti elgesio sutrikimų. Vis dėlto kiekvienas atvejis yra unikalus, demencijos simptomai ir būklės progresavimas varijuoja itin individualiai“, – kalbėjo medikė.

Artimųjų pastangos palaikant savarankiškumą

Demencijos sunkumo lygmenys skirstomi pagal simptomų stiprumą ir jų įtaką kasdieniam funkcionavimui. Nuo to taip pat priklauso sergančiojo savarankiškumas.

„Ligos pradžioje žmogus ga­li būti visiškai savarankiškas, tačiau pasitaiko atvejų, kai būk­lė kardinaliai pasikeičia per keletą mėnesių. Svarbu padėti sergančiajam prisitaikyti prie kintančios sveikatos būklės ir užtikrinti gyvenimą saugioje aplinkoje. Kuo ilgiau bus išlaikomas sergančio asmens savarankiškumas, tuo artimiesiems bus lengviau juo rūpintis. Būtina palaikyti fizinį ir protinį aktyvumą: reguliariai mankštintis, žaisti įvairius loginius žaidimus, pavyzdžiui, šachmatais, spręsti kryžiažodžius, galvosūkius, mintinai skaičiuoti, įsiminti pirkinių sąrašą ar mokytis užsienio kalbos. 

Nors kol kas neturime vaistų, kurie sustabdytų ligos prog­resavimą, tačiau yra skiriami preparatai, palengvinantys simptomus, padedantys ilgiau išlaikyti žmogaus adaptaciją. Labai svarbu kontroliuoti lėtines ligas, reguliariai atlikti tyrimus, stebėti būseną ir vartoti paskirtus medikamentus. 

Ankstyvose ligos stadijose daugelis sergančiųjų demencija gali gyventi gana įprastą gyvenimą, tačiau ligai progresuojant prireikia vis daugiau pagalbos kasdienėse užduotyse“, – dėstė gydytoja.

E. Ignatavičienė akcentavo, kad savarankiškumas neatsi­randa savaime. Turėtų būti sten­giamasi sergantįjį socializuoti, įtraukti į paprastas, kasdienes veiklas ir leisti jomis užsiimti.

„Padėkime žmogui susiorien­tuoti namuose, stenkimės išlaikyti rutiną, daryti sąrašus, kalendoriuje žymėti svarbius įvykius ir datas, planuoti veik­las, kurias žmogus mėgsta, ir daryti jas kasdien tuo pačiu metu. Prastėjant gebėjimams, privalu stengtis pritaikyti ap­linką, siekiant kuo ilgiau išlaikyti savarankiškumą – naudoti leng­vai apsivelkamus rūbus, batus, naudoti dušo kėdutę. Duokime užtektinai laiko užduotims atlikti, išlikime kant­rūs ir pagarbūs“, – patarė specialistė.

Būtina nepamiršti savęs

Gydytojos teigimu, kiekvienas ligos atvejis yra individualus ir žmonės ją išgyvena skirtingai bei susitvarko savitais būdais.

„Demencija sukelia nemažai sunkumų pacientui ir jo artimiesiems. Didelis iššūkis yra stebėti, kaip ligai progresuojant keičiasi artimo žmogaus asmenybė, kaip jis pamažu praranda gebėjimus, nebesugeba savimi pasirūpinti, nebeatpažįsta artimųjų. Gali kilti nerimas, nežinomybė, beviltiškumas, tad svarbu rūpinantis artimuoju, sergančiu demencija, nepamiršti pasirūpinti savimi ir savo poreikiais, nepervargti, stengtis artimo sergančio priežiūra su kuo nors pasidalinti, ieškoti pagalbos. Rasti laiko atstatyti savo jėgoms“, – sakė ji.

Rekomenduojama laiky­tis sveikos gyvensenos principų, koreguoti kraujospūdį bei gliukozės kiekį kraujyje, rūpintis savo kūnu ir protu, visavertiškai maitintis, sportuoti, atsisakyti žalingų įpročių, stengtis lavinti atmintį, skaityti knygas ir mokytis naujų dalykų. Taip pat rūpintis ir emocine sveikata, stengtis neatsiriboti nuo žmonių, bendrauti. Šie dalykai taip pat turi didelę įtaką ir sumažina riziką sirgti demencija.

Pajutę ar pastebėję, kad artimajam pasireiškė demenci­jos simptomai, kreipkitės į medikus. Daugiau informacijos apie demenciją ir galimybes gauti pagalbą galima rasti čia: https://pagalbasau.lt/demencija/.