Praėjusią savaitę posėdžiavusi Šilalės savivaldybės taryba nusprendė įsteigti miesto Vietos veiklos grupę (VVG). Nors visi sutarė, kad jos parengta strategija būtų nebloga galimybė gauti lėšų miesto infrastruktūrai atnaujinti ir žmonių gyvenimui pagerinti, pavyzdžiui, kokiai vaikų žaidimo ar sporto aikštelei įrengti, rajono meras Tadas Bartkus ir administracijos direktorius Andrius Jančauskas sulaukė daug priekaištų dėl grupės steigėjų, kurių didžioji dauguma – politikai arba su jais susiję asmenys.

Daiva BARTKIENĖ

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 58

Savivaldybės tarybos komitetų posėdžiuose politikai įprastai ieško sprendimų didžiausioms rajono plėtros problemoms. Tačiau šią kadenciją Švietimo, kultūros, sporto ir teisėtvarkos komitetas pradėjo nuo gilinimosi į Dariaus ir Girėno progimnazijos Upynos skyriaus darželinukų tėvų skundą dėl smėlio dėžės, nak­tipuodžių, pietų miego ir mažųjų tėvams abejonių sukėlusio pedagogės elgesio.

Daiva BARTKIENĖ

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 58

Šį kartą pakalbėkime apie Af­ri­ką – karštą, vargingą ir kupiną ne­ramumų kontinentą, kuris mums, tiesą sakant, mažiausiai rū­pi. Už­jaučiame, padedame, kuo galime, stebime, tačiau – ne dau­giau. Na, dar vienas kitas keliautojas (šių eilučių autorius taip pat kaž­ka­da lankėsi Alžyre) per TV yra pa­ro­dęs eg­zo­tiškų šalių gyvenimą, pa­pro­čius bei afrikiečių vargą...

Česlovas IŠKAUSKAS

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 58

Lietuvos ugniagesiai neseniai gavo 20 naujų, Lenkijoje pagamintų autocisternų. Keturios iš jų atiteko Klaipėdos priešgaisrinei gelbėjimo valdybai, iš kurių viena jau pasiekė ir Šilalės priešgaisrinę gelbėjimo tarnybą (PGT).

Žydrūnė MILAŠĖ

AUTORĖS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 58

Didžiausias krašto turtas, be abejonės, yra jo žmo­nės: esantys čia dabar ar jį jau palikę ir susikūrę sa­vo gyvenimus kitur. Tačiau nors ir pasiekę karjeros aukštumas, vertinami ir žinomi kituose miestuose ar šalyse, jie ne­pa­miršta Šilalės ir mielai čia grįžtą. Miestui minint so­lidų 490 metų jubiliejų, „Šilalės artojas“ pakalbi­no ke­letą kraštiečių, prašydamas pasidalinti savo pri­si­mi­nimais, linkėjimais bei įvertinimais. Kraš­tiečiai linki šila­liš­kiams neslėpti savo šaknų, o jomis didžiuotis – būtent taip elgiasi jie patys.

Semtis stiprybės linki iš Medvėgalio  

Lietuvos lakūnas ir aviacijos konstruktorius, akrobatinio skraidymo meistras, Europos ir pasaulio akrobatinio skraidymo čempionas Jurgis Kairys tikina visada prisistatantis lakūnu iš Beržės.

„Beržė – mano tėvonija, mamos gimtinė. Iš šių namų 70-metę mano močiutę ir mano mamą rusas ištrėmė į Sibirą už tai, kad jos buvo pasisamdžiusios pažįstamą vyrą pagelbėti darbuose. Aš

gimiau Sibire, o po tremties grįžome į Beržę, kur prabėgo mano vaikystė, jaunystė. Visas Medvėgalio apylinkes buvau išnardęs, pažinojau kiekvieną kampelį. Gal todėl iki šiol menu senąsias trobas, jose gyvenusius žmones. Gai­la, kad kaimas ištuštėjo, nebeliko ne tik senųjų pastatų, bet ir ten užaugusių mano vaikystės draugų“, – „Šilalės artojui“ sako padangių asas.

Jis prisipažino aviacija susidomėjęs dar besimokydamas Kaltinėnų vidurinėje mokykloje.

„Žiūrėdavau į dangų ir galvodavau, kaip gerai būtų skaidyti – nereikėtų braidyti po purvą. Tačiau nutaręs tai daryti, savo sprendimą išvykti mokytis į Rusiją ilgai slėpiau, nes labai bijojau tėvų reakcijos – juk buvome tremtinių šeima, tai prilygo išdavystei. Bet Lietuvoje jokios mokyklos, susijusios su aviacija, nebuvo – viską okupantai buvo išdraskę. Įstojau į aviacijos technikos mokyklą Viburge, vėliau Leningrado (dabar – Sankt Peterburgo) aviacijos akademijoje įgijau inžinieriaus piloto specialybę. Skraidyti pradėjau 22-ejų, bet kur kas svarbesnis pasirodė noras išsiaiškinti, kur yra žmogaus ir technikos galimybės, kaip padaryti, kad jos susijungtų į vieną. Tam reikia labai daug žinių, negalima visko, kas šauna į galvą, imti ir bandyti. Jau labai daug mano bičiulių yra iškeliavę negrįžtamon kelionėn“, – pabrėždamas išsilavinimo svarbą, kalba lakūnas.

Paklaustas, ką jam reiškia Šilalė, lakūnas atsako, jog gimtasis kraštas visada yra kartu, o Beržė, Medvėgalis, Varniai nuolat lydi mintyse. 

„Ypač Medvėgalis. Jį kasdien mačiau iš savo trobos, iki šios istorinės vietos man būdavo vos du kilometrai. Tas žemės lopinėlis reiškia labai daug: tai kraštas, kuris liudija, kad esu didžios tautos dalis. Tautos, kuri kovojo už savo išlikimą iki paskutinio kraujo lašo, siekė nepriklausomybės nuo amžių amžinųjų, kurią priešai sudegino, bet nesunaikino. Nuoširdžiai tikiu, kad joks putinas ar kitas agresorius nebeįžengs į šventą mūsų ir mūsų protėvių že­mę“, – pabrėžia J. Kairys. 

Šilalės 490-ojo gimtadienio proga jis pasidžiaugė, jog Šilalė auga ir klesti. 

„Linkiu šilališkiams nepamiršti, kas yra Laisvė ir Taika, dažniau aplankyti lietuvių tautos dvasios stiprybę liudijantį Medvėgalį, o valdininkams – žinoti, kad jie turi dirbti žmonėms bei jų gerovei“, – sako Šilalės garbės pilietis J. Kairys.

Lakūnas neslepia apmaudo, kad lietuvių sąmonėje vis dar yra daug valytinų dalykų (pavyzdžiui, pakantumas korupcijai). Ir pastebi, jog tokio mąstymo atsisakius, nebeliktų ir valdžios nuostatos valdyti valstybę taip, tarsi ji būtų privatus UAB‘as.  

Širdyje išliko šilališke

Regina Vasiliauskienė (Vajinskytė) nuo­širdžiausius sveikinimus Šilalei gim­tadienio proga siunčia iš už Atlanto. 

„Linkiu ilgai gyvuoti, plėstis, tegu šypsenų būna daugiau negu atodūsių, darbai tegul einasi lengvai ir sėkmingai, o nusivylimai ištirpsta džiaugsmo jūroje“, – optimizmu trykšta šilališkė.

Regina Čikagoje gyvena nuo 2004 m., tačiau gimtinę aplanko kasmet. 

„Atsimenu iki šiol, kai pašto dėžutėje radau didelį voką su Amerikos antspaudu – net rankos nutirpo iš išgąsčio: svarsčiau, ar rodyti vyrui, ar mesti į šiukšlių dėžę. Bet pagalvojau, kad gal tai vienintelė galimybė pamatyti pasaulį. Sūnus kaip tik baigė dešimtą klasę, teko priimti labai svarbų sprendimą: palikti gerus darbus, namus, tėvus, draugus... Bet norėjosi ir naujų patirčių. Tačiau kai atėjo metas atsisveikinti, buvo daug ašarų“, – „Šilalės artojui“ yra sakiusi JAV gyvenanti šilališkė. 

Abu su vyru jie jau buvo susikūrę gyvenimą – vyras dirbo muitinėje, Regina – Seime, tačiau laimėję „žaliąją kortą“ surizikavo viską keisti. Ir nors Amerikoje šilališkė su šeima gyvena jau dvidešimt metų, reta išimtis, kad kasmet nesugrįžtų namo, neaplankytų artimųjų, neapžiūrėtų, kas naujo sukurta ir t.t.

„Grįžę į Lietuvą, visada apsilankome ir mano gimtojoje Šilalėje. Miestelis džiugina tvarka ir jaukumu, renovuojamais namais, atnaujintomis poilsio zonomis, renginiais. Gaila, šiemet nebuvo laiko apsilankyti Vlado Statkevičiaus muziejuje – internete stebiu, kiek daug renginių ir parodų muziejus organizuoja šilališkiams. O kur dar Kultūros cent­ro bei bibliotekos veiklos… Smagu pasivaikščioti pėsčiųjų taku apie Šilalės tvenkinį.

Linkiu ir toliau visiems aktyviai puoselėti Šilalės kraštą. Tegu kiekvienam gyventi čia būna gera ir jauku, o mums, išvykusiems iš Šilalės, visada smagu sugrįžti“, – tikina R. Vasiliauskienė.

Išlaikyti užsispyrimą ir tvirtą charakterį – šito sportininkas linki visiems šilališkiams

Šilalės garbės piliečio kvėdarniškio Ramūno Navardausko vardas žinomas ne tik sporto bendruomenei – jį žino kiekvienas rajono gyventojas. Daug metų R. Navardausko pavardė, kaip vieno geriausių plento dviratininkų, skambėjo visame pasaulyje. Šiuo metu Ramūnas neberungtyniauja, gyvena ir dirba Klaipėdoje, bet sako, jog nusėsti nuo dviračio neketina. 

„Mano gyvenimas visada maišėsi tarp Šilalės ir Klaipėdos, gal todėl uostamiestyje ir likau. O prasidėjo viskas nuo Kvėdarnos, nuo pirmojo trenerio Kęstučio Česaičio, kuris man labai daug padėjo ir padeda iki šiol. Šiuo metu, kaip ir jis, dirbu treneriu, tad kai tik galiu, visada jį aplankau, o jis negaili praktiškų patarimų. Tik apmaudu, kad K. Česaičio auklėtiniai vis aplenkia manuosius“, – juokiasi sportininkas.

Ir atskleidžia paslaptį, kodėl jo treniruojamus dviratininkus sėkmė kartais aplenkia: pasirodo, anot jo, viską lemia kvėdarniškių genai, mat tai yra žmonės, kurie spinduliuoja užsispyrimą, tvirtą charakterį, bet tuo pačiu yra ir paprasti bei nuoširdūs.

Sportininkas ir jo žmona Gabrielė, taip pat buvusi dviratininkė, dažnai grįžta į gimtąją Kvėdarną, užsuka ir į Šilalę, tad nėra atitrūkę nuo gimtinės. Tačiau Ramūnas sako gerai prisimenantis, koks jausmas apimdavo, kai dar intensyviai sportuodamas po ilgesnio laiko parvažiuodavo į namus.

„Kai grįždavau po ilgiau trukusių stovyklų ar varžybų užsienyje, meilė tėviškei slėgdavo krūtinę tiesiogine to žodžio prasme: atrodydavo, kad ir žemė čia tvirtesnė, ir keliai lygesni, ir oras kvepia skaniau... Dabar smagu pasidžiaugti gražėjančia savo gimtine – matau, kaip gerėja miestelių infrastruktūra, gyventojai puoselėja aplinką, siekia gyventi vis gražiau. Didžiuojuosi savo gimtine – Šilalės kraštu, jo žmonėmis – mes nenusileidžiame gražiausiems Europos miestams. Svarbu, kad kiekvienas šilališkis tai įsisąmonintų ir nenuvertintų savęs, o didžiuotųsi savo prigimtimi, nesustotų kurti ir niekada nesakytų „niekada“, – gimtadienio proga savo kraštiečiams linki R. Navardauskas.

Užtenka pasakyti „Jonis“, ir aišku, kad tai susiję su Šilale

Iš Driežų kaimo (Upynos sen.) kilę broliai Pranciškus, šviesaus atminimo Petras, Romas ir Stasys grupę „Jonis“ įkūrė 1984-aisiais Šiauliuose. Šiandien jos vadovas Pranciškus tikina, kad jie visada žinojo, jog gyvens tik su muzika.

„O Šiauliuose atsidūrėme, nes mano žmona, taip pat iš Kiaukų apylinkių, įgijusi farmacininkės išsilavinimą, gavo ten paskyrimą dirbti. Vėliau čia po truputį susirinko ir išsilavinimus įgiję broliai. Patys kūrėme dainas, iki šiol jas ir atliekame – net nesitiki, kad griežiame jau daugiau nei 40 metų“, – leidžiasi į prisiminimus P. Trijonis.

Visi broliai baigė Driežų pradinę mokyklą, vėliau mokslus krimto vienintelėje tuo metu Šilalės vidurinėje (dabar – Simono Gaudėšiaus gimnazija). Būtent čia ir ėmė reikštis jų talentai – šoko, dainavo, sportavo, o Pranciškus dar ir piešė. Pasirodo, šis jo pomėgis išlikęs iki šių dienų. 

„Jaunystėje mums patiko Vytauto Bab­ravičiaus, Virgio Stakėno dainos, taip formavosi ir pačių kūrybos stilius. Beje, gal nedaugelis žino, kad kartu su mumis Šilalėje muzikavo ir dabartinis Kultūros centro garso operatorius bei apšvietimo technikas Gediminas Pilypas. Tad su Šilale yra susiję dar gyvi atsiminimai ir jie visi tik labai geri – tai buvo pašėlusi jaunystė. Smagu ir tėviškėje pabuvoti, ir Šilalę aplankyti. Beje, ne taip retai grįžtame. Tik gaila, kad tėviškės sodyba, nors ir išlikusi, stovi tyli, užkaltais langais“, – prisiminęs prieš dvylika metų nutikusią nelaimę, kai neteko jauniausiojo brolio Petro, nutyla Pranciškus.

P. Trijonis neslepia – širdis atgyja, vos pagalvojus apie Šilalę. Ir sako, jog ypač smagu, kad Šilalėje gimė „Padkava“, kad į Žemaitiją atvykęs aukštaitis Alvydas Juodviršis populiarina liaudišką muziką, garsina Šilalės vardą ir atlieka tai itin gerai. 

Broliai Trijoniai puikiai žino tą atsakomybės jausmą, nes „Jonio“, o kartu ir Šilalės, vardą skleidė ir tebeskleidžia ne tik Lietuvoje, bet ir JAV, Kanadoje, Vokietijoje, Suomijoje, Airijoje, visur, kur teko groti. 

Kadangi Pranciškus bei Stasys yra ir Šiaulių politikos veikėjai, jiems įdomu, kaip dirba ir Šilalės valdžia. Dvi kadencijas Šiaulių miesto savivaldybės taryboje buvęs Pranciškus įsitikinęs, jog dabartinė Šilalės politinė padangė yra panaši į šiauliškių 2015-aisiais. 

„Politikai turi suprasti vieną taisyk­lę: norint valdyti tinkamai, reikia daugumos. 

O miestelėnams ir visiems rajono gyventojams linkiu nesustoti ieškoti ir džiaugtis gyvenimu: dainuoti, groti, šokti. Tuo pačiu linkiu vieniems kitus dažniau palaikyti, nesitikėti, kad valdžia viena kažką pakeis, padarys. Visiems projektams, sėkmingam jų įgyvendinimui reikalinga aktyvi bendruomenė. Sėkmingai Šilalės ateičiai reikia mūsų pastangų: visų šilališkių, nesvarbu, čia gyvenančių ar išvykusių, bet tikrų, tų, kurių širdyse tebedega meilė savo gimtajam kraštui“, – sveikina Šilalę ir šilališkius jubiliejaus proga „Jonio“ vyrai.

Daugiau aktyvumo, mažiau skeptiškų komentarų

Šiuo metu Kembridže (Jungtinė Karalystė) gyvenanti virusų molekulinės biologijos doktorantė, mokslininkė tyrėja Ingrida Olendraitė dirba Kembridžo universitete. 

„Gal nuo devintos klasės susidomėjau biochemija, nors prieš tai itin patiko fizika, griežiau smuiku. Tačiau baigusi mokyklą nusprendžiau gilintis į molekulinės biologijos pasaulį ir pasirinkau studijas Vilniaus universitete. Domino, kaip veikia gyvasis pasaulis molekulių lygmenyje, todėl nesirinkau biochemijos, kuri studijų programoje turi daugiau grynos chemijos ir mažiau gyvojo pasaulio suvokimo. Tokia stipri studijų programa buvo tik Vilniaus universitete, be to, sostinėje jau turėjau labai daug draugų“, – pasakoja I. Olend­raitė.

Į gimtuosius kraštus dabar ji sako sugrįžtanti maždaug porą kartų per metus, kaip studijų metais, mat Ingridai daug laiko atimdavo ne tik mokslas, bet ir intensyvios sporto treniruotės, aktyvi visuomeninė veikla, darbas laboratorijoje.

Grįžusi į Šilalę Ingrida sako niekuomet nepraleidžianti progos užsukti į baseiną. 

„Vandens pramogos mūsų šeimoje yra itin mėgstamos, kol šeima sėdi SPA zonoje, aš baseine praplaukiu kelis šimtus metrų. Kembridže, kai laukiausi mažylio, užsiiminėdavau vandens joga, tai – labai naudinga fizinė veikla bet kurio amžiaus vyrams ir moterims. Nežinau, ar šie užsiėmimai vyksta Šilalės baseine, bet nuoširdžiai rekomenduočiau, jog būtų. Apskritai linkėčiau visiems didesnio judrumo: reiktų kuo daugiau dviračių takų, kad šilališkiai į darbą galėtų vykti netaršiomis transporto priemonėmis. Šilalė šiuo požiūriu yra tobula, tereikia įrengti saugius takus. Šiuo metu to pasigendu, grįžusi nesutinku nė vieno dviratininko. O juk tokie takai galėtų sujungti didesnius miestelius, kad žmonės saugiai galėtų pasiekti rajono centrą ar mažesnį kaimelį“, – linki šilališkiams daugiau fizinio aktyvumo I. Olendraitė.

Pasak jos, pavyzdžiui, Kembridže penkių kilometrų bėgimai organizuojami kiekvieną šeštadienį ir juose dalyvauja daug gyventojų. 

Sveikindama gimtinę su solidžiu jubiliejumi, mokslininkė linki kraštiečiams psichologinės ir fizinės sveikatos, galimybės džiaugtis renginiais bei šilališkiams būdingo iš meilės vienas kitam kylančio nuoširdumo.

„Tas jausmas, kai visus pažįsti ir kažką žinai, tačiau ne apkalbinėji piktai, o nuoširdžiai palaikai ir bandai suprasti – neįkainojamas ir neįmanomas didesniame mieste. Linkiu Šilalei išlikti draugiška, atvira visiems: jauniems, mažiausiems, vyriausiems, džiaugtis įvairovės (meilės, religijos, amžiaus, lyties ar asmens tapatybės) pilnu gyvenimu, neteisti kitokius gyvenimo kelius pasirinkusių žmonių. Taip pat linkiu prisiminti gamtai ir mūsų pačių sveikatai draugiškus sprendimus, tvarius judėjimo būdus“, – sako Ingrida.

Pusę pasaulio išmaišius, keliai vis tiek parveda į Šilalę 

Menininkė Aušrinė Pudževytė pomėgį piešti pavertė ne tik darbu, o ir gyvenimo būdu. Mergina jau kuris laikas keliauja iš vienos šalies į kitą ir kuria, o pertraukėlių metu nepamiršta gimtinės – taip negraži pastato siena greta Kultūros cent­ro virto meno kūriniu. 

„Visada maniau ir iki šiol galvoju, kad savo namus randame ir susikuriame patys. Šilalė man visada buvo, yra ir bus vieta, į kurią grįšiu, kas benutiktų. Gimtojo miesto nepamiršta ir mano draugai, čia gyvena mano šeima. Tad gimtinėje, rodos, ir kvėpuoti lengviau, viskas teka sklandžia, ramia tėkme, niekas niekur neskuba ir apima jausmas, kad nereikia niekur skubėti“, – kalba šiuo metu Olandijoje apsistojusi šilališkė.

A. Pudževytė į šios šalies sostinę Amsterdamą nuvyko labai netikėtai. Bet tai nebuvo išimtis – lygiai taip pat netikėtai sparnus ji kėlė ir į kitas pasaulio šalis, kuriose teko gyventi. Menininkė prisipažįsta, kad visada klauso širdies balso, o atkakusi į Olandiją nusprendė likti ilgesniam laikui ir pažiūrėti, kaip seksis kurti Europoje. 

„Vis dar augu kaip menininkė, kuriu meninius projektus, tapau freskas. Be viso to, turiu daug klientų, kuriems padedu su socialinės medijos turiniu, taip pat prieš keletą mėnesių pradėjau organizuoti abstraktaus meno užsiėmimus, į kuriuos renkasi žmonės, norintys išmokti ir patirti kažką naujo“, – dabartinę savo veiklą nusako Aušrinė. 

Nors mergina sukasi šurmulyje, sa­ko, jog gyventi mažame mieste yra kur kas patogiau ir smagiau. Tik kol tai turime, negebame įvertinti.

„Vaikystėje turėjome viską, ko galima norėti. Visi mano bendraamžiai galėtų tai paliudyti. Pirmiausia, žinoma, kalbu apie vaikystės vasaras – jos buvo nerealios. Visą dieną „pramirkdavom“ upelyje su sese ir močiute. Šiek tiek užaugus eidavom „į miestą“, susitikdavom su draugais. Dabar, kai galiu lyginti mastelius, aišku, kad Šilalė yra labai mažytė. Užtat čia gyvenantieji turi viską šalia. Man grįžti į tėviškę bent mintimis reiškia didžiulę nostalgiją gimtajam kraštui. Kadangi niekas nestovi vietoje, transformuojasi, mano gimtoji Šilalė – taip pat. Norėčiau, kad tai tęstųsi, kad žmonės plėstų akiratį, nuolat keistųsi patys ir klausytųsi jaunų žmonių širdies plakimo. Paprastai jaunimo idėjos yra tobulos ir skatina augti, tad savo gimtąjį miestą po keliolikos ar keliasdešimties metų įsivaizduoju kitokį, pilną spalvų“, – nebijoti būti ryškiems Šilalei ir šilališkiams linki menininkė A. Pudževytė.

O kad tam ryškumui būtų duotas startas, sako mielai prisidėsianti ir pati. 

Žydrūnė MILAŠĖ

Pašnekovų ir Algimanto AMBROZOS nuotr.

Vasara – miestų ir miestelių gim­tadienių švenčių laikas. Praėjusią savaitę jį atšventęs uostamiestis dabar estafetę perduoda mums – Šilalės jubiliejui suplanuota prog­rama kviečia kartu laiką praleisti tiek suaugusiuosius, tiek jaunimą, tiek vaikus.

Rugpjūčio 3-iąją prasideda miesto jubiliejiniam 490-ajam gimtadieniui skirti renginiai (visa išsami programa skelbiama šiandienos „Šilalės artojuje”). Šventės organizatoriai žada daugybę pramogų: šokio spektaklį, ugnies šou, teatralizuotą koncertą, keramikos ir kitas meno parodas, 3D muzikos ir šviesų projekciją apie miesto istoriją. Be to, pirmą kartą gimtadienio šventės metu vyks iškilminga „Auksinės gilės“ įteikimo ceremonija iškiliems Šilalės krašto žmonėms. Visi gimtadienio šventės renginiai – nemokami.

Rugpjūčio 1-ąją Klaipėdai sukako 771-eri. Klaipėdiečiai ir miesto svečiai buvo kviečiami apsilankyti uostamiesčio širdyje – piliavietėje. Pasak istorinių šaltinių, XIII a. viduryje Livonijos ordino riteriai pasiekė kuršių apgyvendintą teritoriją tarp dabartinės Klaipėdos ir Kretingalės. 1252 m. ordinas užėmė vietovę prie Dangės upės žiočių ir drauge su Kuršo vyskupu rugpjūčio 1 d. raštu patvirtino susitarimą statyti čia pilį. Šalia jos pradėjo kurtis miestas Mėmelis. 

Prasidėjo trečiasis Klaipėdos festivalis – rugpjūčio 4-ąją senajame laivų elinge skambės trijų dalių istorijų opera „Klaipėda“. Ji skiriama Klaipėdos krašto prijungimo prie Lietuvos šimt­mečiui.

Tauragėje tęsiasi tarptautinis Tauragės muzikos festivalis, kuris kasmet tampa traukos centru Vakarų Lietuvoje. Rugpjūčio 3 d., nuo 19 val., Tauragės pilies kiemelyje Luisa Sobral pristatys albumą „Dansado”. Kaip teigia organizatoriai, kultinės portugalų kūrėjos ir atlikėjos albumą sudaro 11 originalių dainų, įrašytų tarp Lisabonos ir San Paulo.

„Šios dainos gimė iš poreikio dainuoti apie meilę. Paveikta įvykių Ukrainoje, Luísa siekė sukurti šviesią, pozityvią „odę gyvenimui“. Ir jai tai pavyko –  vos pasirodęs, Portugalijoje albumas tapo metų muzikiniu įvykiu bei geriausiai parduodamu įrašu”, – sakoma apie albumą „Dansado”.

Toliau šurmuliuoja „Džiazo dienos Tauragėje” – kokybiškos muzikos festivalis dovanoja galimybę išgirsti klasikinių ir dar negirdėtų džiazo ritmų, kūrybiškoje aplinkoje sutikti kitokį save ir mėgautis unikalia patirtimi. Artimiausias renginys – „DixXband ir Swing Daiva” – kviečia muzikos mylėtojus susitikti rugpjūčio 8 d., 18 val., Smalininkų senajame uoste. 

Artėja septintasis tarptautinis Kretingos senosios muzikos festivalis: rugpjūčio 6 d. jį atidarys Lietuvos senosios muzikos ansamblis „Canto Fiorito“, atliksiantis Ispanijos aukso amžiaus muziką. Ansambliui diriguos ir kornetu bei išilgine fleita gros festivalio meno vadovas R. Calveyra, dainuos mecosopranas Renata Dubinskaitė, kartu su jais muzikuos barokinių trombonų ir vargonų atlikėjai. Kretingos senosios muzikos festivalio koncertai nuo 19 val. rengiami Kretingos Viešpaties Apreiškimo Švč. Mergelei Marijai bažnyčioje, jie yra nemokami.

Kotryna PETRAITYTĖ

Tai tradicinis renginys, suburiantis vietos ir kitų regionų menininkus bei meno mėgėjus, skatinantis vi­suo­menę do­­mėtis krašto tradicijomis, istorija, kul­tū­ros ir gamtos paveldu. Projekto veiklų metu siekiame iš­saugoti šio krašto kul­tūrą, puoselėdami žemaičių kalbą, papročius, tradicijas, ska­tiname vienybę ir susitelkimą, suteikiame galimybę iš­gyventi bendrą kūrybos džiaugsmą. Plenero me­tu sukurti darbai paliks kultūrinius ženklus, kurie svarbūs visiems, šiandien gyvenantiems ir gyvensiantiems ateityje. 

Tautodailės pleneras vyko Bi­lionių piliakalnio papėdėje, et­nografinėje sodyboje „Gy­ve­ni­ms“. Tai unikali vieta susi­rink­ti meną, kultūrą, etnografines tradicijas mylintiems žmonėms. Plenero tikslas – puo­se­lėti Žemaitijos regiono et­no­grafinį savitumą, suburiant menininkus mėgėjus bei profesio­nalus, bendruomenę, vaikus ir jaunimą į aktyvią kūrybinę, edukacinę veiklą, siekiant ugdyti kultūrinį kūrybiškumą.

Atidarymo metu ple­nero dalyvius bei lankytojus sveikino Sei­mo narys  Jonas Gu­dauskas bei savivaldybės vicemerė Jolanta Skrodenienė.

Projektu siekiame didinti vie­tovės patrauklumą, išskirtinumą, kuris pritrauk­tų turistus sugrįžti ne kartą. Todėl plenero metu sukurtos skulptūros – lietuvių mi­tologinės būtybės – žymi Ca­­mi­­no Li­tuano piligrimų kelią, vedantį per Bilionių seniūni­jos kaimus. Me­no kūriniai suteikia vietovei išskirtinumo bei patrauklumo. „Lau­mė ir jos vaikas“ (autorius Ne­rijus Al­­šauskas) papuoš Lau­mė­-

­­kal­nio prieigas, Kelio dievas „Ke­­liu­­­kis“ (aut. Adolfas Te­re­­sius) ro­­do kelią piligrimams ties Aukš­­­tagirės pėsčiųjų-dvi­ra­ti­nin­­­kų taku, „Perkūnas“ (aut. Al­­­­vy­­das Pocius) savo rūsčiu žvilgs­niu pakeleivį palydi, gra­žuo­lė „Medeina“ (aut. Sau­lius Lam­­pickas) svečius sutin­ka prie Aukš­­ta­gi­rės apžvalgos bokšto, „Krivis“ (aut. Rai­mun­das Puš­korius) sau­go Bi­lio­nių kaimą, akmentašys Val­das Ban­­dza net penkis akmenis pra­kalbino – kur piligriminę kriauklę, o kur keliautojo pėdutes iškalė. 

Garliavos O.K. dailės klubo dailininkai Vilija Pangonienė, Ra­munė Poškuvienė, Jolita Gied­raitienė, Birutė Ruzgienė, Bi­rutė Volkovienė, Vladimiras Vol­kovas, Birutė Tamošiūnienė, Lai­mutė Datkūnienė nutapė įspū­dingų paveikslų, kuriuos eks­po­navome plenero tapybos dar­bų parodoje. 

Edukacijų metu atsigręžta į medžio drožybą, ak­mentašystę, kal­vystę, žemaitiškų valgių gaminimą, vaistažolininkystę, juvelyriką, bitininkystę, žvakių liejimą, tapybą, šiaudinių sodų rišimą. Dalyviai galėjo išbandyti ir gamtos paveikslų kūrimą, makrame pynimą bei cianotipiją. 

Žemaitukų žir­gų augintojai Ma­rius Kleiš­man­tas ir Re­mi­gijus Žiauberis supažindino su žemaitukų veislės žirgais, norinčius pakvietė pajodinėti, taip pat buvo galima leistis į piligriminį žygį „Norberto Vėliaus takais“ Ca­mi­­no Lituano keliu. Žy­giui va­do­vavo Varnių regio­ninio parko ad­ministratorė Mo­nika Jan­kaus­­kaitė. 

Smagią nuotaiką kūrė Lau­ku­vos kultūros namų liaudiškos muzikos kapela „Laukuva“ (vad. Al­f­redas Šniau­kas). Į nuos­ta­bią

isto­rijos pamoką „Ver­ty­bi­nis baltų mitologijos matmuo Nor­berto Vė­liaus darbuose“ pakvietė Klaipėdos universiteto prof. dr. Rimantas Bal­sys, suteikdamas plenero daly­viams bei organi­za­toriams dar daugiau idėjų būsimiems renginiams. Klai­pė­dos universiteto teatras parodė spek­taklį apie Si­moną Dau­kan­tą ir Motiejų Va­lančių „Du že­mai­čiai“ (rež. prof. Pet­ras Bielskis).Renginį užbaigė ansamblio „Jo­nis“ koncertas. 

Laukuvos vaikų dienos cent­ro lankytojai, Lau­kuvos Norberto Vė­liaus gimnazijos jaunieji šauliai, „Bo­­­čių“ draugijos, Ne­įgaliųjų sąjungos, aplinkinių bend­ruomenių nariai da­lyvavo edukaci­jose, kūrybinėse veiklose. Et­no­kultūrinės stovyklos dalyviai parengė koncertą, kurį pristatė žiūrovams.

Projektą finansuoja Lietuvos kul­tū­ros taryba, Lietuvos žemės ūkio mi­­nisterija, Šilalės rajono savivaldy­bė. 

Virginija GEŠTAUTIENĖ

Laukuvos kultūros namų režisieriaus padėjėja 

Loretos DAUKANTIENĖS nuotr.

Vienas ryškiausių praėjusio mėnesio politinių įvykių ne tik Lietuvoje, bet ir Europoje buvo NATO viršūnių susitikimas Vilniuje. Ypatingai akcentuota, kad tai – pirmas tokio lygio renginys Lietuvoje. Dėmesį NATO viršūnių susitikimui stiprino ir geopolitinė mūsų regiono situacija, t.y. tebesitęsianti Rusijos agresija prieš Ukrainą bei būtinybė Šiaurės Atlanto sutarties organizacijai reaguoti į potencia­lias grėsmes jos rytiniame flange. 

Tačiau pakalbėti apie pra­ėjusį NATO viršūnių susitikimą norėtųsi kiek kitame kontekste. Dar prieš renginį buvo nemažai nuogąstavimų, jog kai kurios priešiškai nusiteikusios valstybės, pirmiausia Rusija ir Baltarusija, gali pasinaudoti juo įvairių provokacijų įgyvendinimui. Tarp blogiausių variantų buvo minimi net galimi kariniai išpuoliai, kurie galėtų bū­ti įgyvendinti į Baltarusiją po keisto ir nesėkmingo karinio maišto Rusijoje persikėlusios privačios karinės bendrovės „Wagner“ rankomis. 

Visada skeptiškai vertinau ka­rinių provokacijų perspektyvą. Reikia suprasti, kad NATO vir­šūnių susitikimo momentu Vilnius faktiškai virto pačia saugiausia vieta jei ne pasaulyje, tai regione. Vargu ar žaidžiant kad ir hibridinės agresijos žaidimus Kremlius galėjo ką nors pasiekti. Nežiūrint į tai, jog Mask­va pastaruoju metu mėgsta elgtis nenuspėjamai ir nelogiškai, atviro konflikto su NATO jos planuose, ko gero, nėra. Užtat ir atsakydamas į žurnalistų klausimus prieš Šiaurės Atlanto sutarties organizacijos viršūnių susitikimą Vilniuje prognozavau, kad, be jokios abejonės, šis renginys bus išnaudotas informacinėms atakoms – tiek propagandos, tiek ir kibernetinėje sferoje. Tiesa ir tai, jog tokioms prog­nozėms nereikėjo didelės išmintis, nes mes jau ne pirmus metus gyvename permanentinio informacinio karo situacijoje. Šiandien galima konstatuoti, kad būtent tokius – prognozuotus – išpuolius NATO viršūnių susitikimo metu ir pamatėme. Kita vertus, šiek tiek apmaudu, jog šioms grėsmėms užkirsti kelio taip ir nepavyko. 

Tos pačios istorijos

Apžvelkime propagandinio puolimo kryptį. Tenka konstatuoti, kad šiame kontekste Kremliaus propaganda išliko nuspėjama ir pakankamai nuobodi. Prieš, per ir po NATO viršūnių susitikimo ji veikė pagal savo įprastą darbotvarkę ir kūrybiškumu nepasižymėjo. Iš pat pradžių Kremliaus propaganda dažniausiai užsiiminėjo aptariamo renginio niekinimu, publikacijose dominavo pašaipus žvilgsnis, buvo teigiama, jog į Lietuvą suvažiuoja „tikri mūsų šalies šeimininkai“, kurių pagrindinis, žinoma, JAV. Kaip ir minėta, tai nėra naujas naratyvas – Kremliaus propaganda neretai visą Šiaurės Atlanto sutarties organizaciją vaizduoja tik kaip Vašingtono marionetę. 

Kiti propagandos pasakojimai tradiciškai siekė kurti ir stiprinti NATO kaip priešiško Aljanso vaizdinį. Šiaurės Atlanto sutarties organizacija buvo pristatoma kaip klastinga ir ciniška, besinaudojanti Ukraina užslėptai agresijai prieš Rusiją. Nieko naujo nėra ir šiame propagandos teiginyje. Mask­va jau ne pirmus metus naudoja šį pasakojimą savo agresijai prieš Ukrainą pateisinti. 

Žinoma, tam tikras Kremliaus propagandos sujudimas buvo pastebimas iškart po NATO viršūnių susitikimo. Jis buvo susijęs su jo rezultatais. Pro­pa­gandos skleidėjai akivaizdžiai džiūgavo dėl to, jog Uk­rainai nebuvo pasiūlytos jokios apčiuopiamos narystės NATO per­spektyvos ir faktiškai tik pakartotas abstraktus pažadas – panašus į tą, kuris nuskambėjo NATO viršūnių susitikime Bukarešte 2008 metais. 

Verta paminėti, jog propagandos naratyvo, kad NATO „paliko Ukrainą ant le­do“, plėtojimui netiesiogiai pasitarnavo ir mūsų pernelyg optimistiški lūkesčiai. Tiesą sakant, buvo naivu tikėtis, kad Aljansas atvers duris kariaujančiai valstybei. Apie realią Ukrainos narystę NATO galima bus kalbėti tik po karo pabaigos (Maskva tai irgi supranta, todėl gali bandyti visomis išgalėmis tęsti agresiją kiek įmanoma ilgiau). Vėlgi – tai dar kartą parodo, kad kovoje su propagandos poveikiu svarbus ne optimistiškas, bet realistiškas požiūris.

Įsilaužimų gausa

Įdomesniu aspektu tapo kibernetiniai išpuoliai NATO viršūnių susitikimo metu ir tai, kad dalis jų buvo susiję ir su propagandos bei dezinformacijos sklaida. Tai parodo, jog vadinamasis informacinis karas vis labiau tampa kompleksiniu iššūkiu, sujungiančiu į visumą skirtingas priemones (šiuo atveju apima kibernetinį ir psichologinį (propagandos) lyg­menį).

Verta trumpai priminti, kokie incidentai buvo užfiksuoti renginio dienomis (įskaitant ir kelias dienas prieš prasidedant NATO viršūnių susitikimui). 

Su kibernetinėmis atakomis susidūrė kai kurios Lietuvos žiniasklaidos priemonės, dėl kibernetinių išpuolių buvo sutrikdyta tinklalapių, susijusių su Vilniaus viešojo transporto sistema, veikla (pavyzdžiui, kurį laiką internete nebuvo pasiekiami autobusų ir troleibusų tvarkaraščiai), neveikė ir tinklalapis, teikiantis turistinę informaciją apie sostinę. 

Dar vienas incidentas buvo susijęs su tuo, jog, likus kelioms dienoms iki NATO viršūnių susitikimo, buvo įsilaužta į vieną iš Lietuvos regioninių radijo stočių, taip pat į Vilniuje esančio prekybos centro „Panorama“ garso transliavimo sistemą. Programišiai tikslą pasiekė – į eterį buvo paleistos propagandos žinutės, nukreiptos prieš paramą Ukrainai. Tiesa, pažymima, kad šios transliacijos buvo greitai nutrauktos. 

Tuo pat metu didžiausiu incidentu tapo istorija su pagrobtais ir vėliau paviešintais NATO viršūnių susitikimo duomenimis apie saugumo užtikrinimą renginio metu. Lietuvos Nacionalinis krizių valdymo centras patvirtino, jog minėti duomenys galėjo būti pagrobti per kibernetinį įsilaužimą į Lietuvos valdžios institucijų sistemas. Šis incidentas turėtų būti vertinamas kaip itin nemalonus bei rimtas.  

Kokios pamokos?

Po atakų virtinės naudinga šiek tiek pakalbėti apie pamokas – tiek išmoktas, tiek neišmoktas. Žinoma, reikėtų akcentuoti, jog mes matome tik pavykusius priešiškus išpuolius. Gali būti, kad didžiajai daliai provokacijų ir atakų buvo užkirstas kelias, bet duomenys apie tai neviešinami.

Žiūrint į tai, ką priešiškai nusiteikusiems veikėjams pavyko pasiekti, tenka konstatuoti, jog Lietuvai vis dar nesiseka užtikrinti tinkamo kibernetinio saugumo lygmens. Ir kalba ne vien apie privatų sektorių, kur investicijos į kibernetinį saugumą priklauso nuo kiek­vienos įmonės galimybių bei supratimo apie poreikį, bet ir apie valstybinę sferą. Apmaudžiausia, kad nepavyko išvengti išpuolių reikšmingo tarptautinio renginio metu. 

Užtat grynosios Kremliaus propagandos lygmeniu toliau stebimas savotiškas pasimetimas ir apatija, apie kuriuos jau rašiau anksčiau. Galiu tik pakartoti, kad Rusijoje užkurta dezinformacijos mašina dabar važiuoja tik iš inercijos, nedemonstruoja nei kūrybiškumo, nei išradingumo. Tačiau ir tokios būklės ji gali kelti tam tik­rą pavojų, tad skubėti nurašyti ją ir jos galimus efektus irgi nereikėtų. 

Viktor DENISENKO 

Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijos docentas 

III-iojo Tarptautinio Klaipėdos festivalio programa elinge prasidėjo ypatingu koncertu „Karo ir taikos dainos“, suvienijusiu Kyjivo nacionalinio akademinio operetės ir Klaipėdos valstybinio muzikinio teatrų menininkus.

Nuo pat karo Ukrainoje pradžios Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro kolektyvas organizavo įvairias iniciatyvas teikiant dvasinę, socialinę, humanitarinę paramą alinančio karo apimtos šalies žmonėms ir į mūsų šalį atvykstantiems pabėgėliams, tad ir festivalio atidarymo koncertui į uostamiestį Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras pakvietė kolegas iš Kyjivo nacionalinio akademinio operetės teatro.  Festivalio žinomumas tarptautinėje erdvėje  atkreips ir dar kartą primins visuomenei svarbiausius nūdienos  taikos ir pergalės prieš agresiją siekius.

Į Klaipėdą atvyko menininkai, kurie net karo metu nenustoja dirbę, repetavę, rodę spektaklius ar rengę labdaringus koncertus karo lauko ligoninėse. Deja, beveik kasdien jų darbą sunkina priverstinės pertraukos per oro antskrydžius, kurias tiek menininkai, tiek žiūrovai praleidžia greta esančiose slėptuvėse ir metro stotyse.  „Taika ir tyla – mums didžiausia dovana. Kelios Dievo mums dovanotos dienos be karo“, vienu balsu tvirtina iš Kyjivo atvykusios operetės teatro solistės Olena Arbuzova, Valerija Tulis, Olena Galuška, Alevtyna Naglia, Kateryna Jasenčuk, choro moterų grupė, dirigentas Sergijus Didokas,  teatro generalinis direktorius ir meno vadovas Bogdanas Strutynskis. Pačioje uostamiesčio širdyje – senajame Klaipėdos elinge – muzikai iš Kyjivo susijungė bendrai giesmei už Ukrainos pergalę ir laisvę su Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro simfoniniu orkestru ir mišriu choru, solistais Beata Ignatavičiūte ir Mindaugu Rojumi, dirigentu, koncerto programos sudarytoju, teatro vyriausiuoju dirigentu Tomui Ambrozaičiu. Nuoširdžiai dėkojame teatro rėmėjams, ypač, UAB „Kautra“, padėjusiems įgyvendinti šią ilgą menininkų kelionę iš Kyjivo į Klaipėdą autobusu.

Svečiai iš Kyjivo pristatė Ukrainos kompozitorių muziką. Beveik visi koncerte jų atliekami kūriniai, išskyrus visiems gerai pažįstamą, savotiška širdžių vienybės su kovojančia Ukraina emblema jau tapusią Myroslavo Skoryko „Melodiją“, Lietuvoje skambėjo pirmą kartą. Koncertą pradėjo soprano O. Arbuzovos atliekama Jolan arija iš žymaus XX a. ukrainiečių kompozitoriaus Heorhijaus Maiborodos pirmosios operos „Milana“, parašytos 1957 m. Ahatos Turčynskos libretu. Tai viena ryškiausių operos arijų koloratūriniam sopranui, dainininkių dažnai atliekamas koncertuose ir vokalistų konkursuose.

Mychailo Verykivskis – kompozitorius, pedagogas, dirigentas, folkloristas ir visuomenės veikėjas, pirmosios ukrainiečių oratorijos („Dūma apie įkalintą mergelę Marusią Bohuslavką“, 1923) ir baleto („Panas Kaniovskis“, 1930) autorius. Kompozitoriaus libretu pagal to paties pavadinimo N. Gogolio siaubo apysaką 1936 m. sukurtos muzikinės komedijos „Baubas“ (Вий) veikėja Panočka – neseniai mirusi sotniko duktė, ragana, į kurią įsikūnija piktoji dvasia. Jos arijoje „Ak, kaip seniai tai buvo“ (Ой, чи давно це було) atsiskleidžia anaiptol ne kraupi, o lyrinė veikėjos charakteristika, nuspalvinta sodriu tautinio romantizmo stiliaus muzikos koloritu. Panočkos ariją atliko Kyjivo nacionalinio akademinio operetės teatro solistė V. Tulis.

Abi Kyjivo operetės teatro solistės susijungė maldoje Švč. Mergelei Marijai, kartu su KVMT simfoniniu orkestru ir Kyjivo nacionalinio akademinio operetės teatro choro moterų grupe atlikdamos šiuolaikinio ukrainiečių kompozitoriaus, bajanininko ir dirigento Viačeslavo Samofalovo „Ave Maria“, kuri 2014 m. gavo popiežiaus Pranciškaus palaiminimą.

Pažintį su Ukrainos muzika tęsė Kyjivo nacionalinio akademinio operetės teatro choro moterų grupės atliekamos įvairių kompozitorių sukurtos chorinės dainos. Vienas jų – Ihoris Šamo. Didžiąją jo kūrybinio palikimo dalį sudaro dainos įvairių Ukrainos poetų eilėmis ir muzika daugiau kaip keturiasdešimčiai kino filmų ir radijo teatro pjesių. Gimęs žydų šeimoje Kyjive, jis visą savo gyvenimą pragyveno šiame mieste, kuriam skyrė nepaprasto populiarumo sulaukusią dainą „Mano Kijeve“ (Києве мій) poeto Dmytro Lucenko eilėmis. 2014 m. ši I. Šamo daina buvo oficialiai paskelbta Ukrainos sostinės himnu. Koncerte Klaipėdoje skambėjo ukrainiečių folkloro motyvais grįsta barkarolė „O, vainike, plauk...“ (Ой пливи вінок) chorui to paties D. Lucenko žodžiais (fortepijono partija orkestruota dirigento S. Didoko) ir trys dalys iš Vasylio Juchimovyčiaus libretu sukurtos chorinės operos „Jatranės žaidimai“ (Ятранські ігри) chorui a cappella.

Kitas žymus populiarių ukrainietiškų dainų, sceninių kūrinių ir muzikos kinui kompozitorius – Igoris Pokladas. Jo dainos iki šiol skamba Ukrainos populiariosios muzikos scenose, atliekamos tokių nūdienos pop žvaigždžių kaip Ruslana, Ani Lorak ir Tina Karol. Koncerte skambėjo Kyjivo nacionalinio akademinio operetės teatro choro moterų grupės atliekama jo „Daina apie motiną“ (Пісня про матір) poeto Boriso Olijniko eilėmis.  Ypatingu lyrizmu pasižyminčioms kompozitoriaus dainos Klaipėdoje suskambo dideliu kontrastu prieš metus Ukrainos naujienų agentūras apskriejusiai kraupiai žiniai - 2022 m. balandį Vorzelyje netoli Bučos gyvenančio 80-mečio kompozitoriaus namus apiplėšė ir užminavo rusų armijos marodieriai, jam su šeima teko slapstytis, o vėliau evakuotis į Kyjivą.

Dar vienas Klaipėdos elinge suskambėjęs opusas iš ukrainiečių estradinės muzikos aukso fondo – populiarių dainų, sceninės ir akademinės muzikos kūrėjos, muzikologės Irynos Kyrylinos daina „Uždegsiu žvakę“ (Запалю свічу) liaudies dainų atlikėjos Ruslanos Locman eilėmis. Itin simboliškai skambėjo dainos žodžiai: uždegsiu žvakę už tuos, kurių nebėra su mumis, už ramų rytojų, už stiprią ir amžinai laisvą Ukrainą. Taip pat simboliška, kad prie šios maldos prisijungė ir Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro atlikėjai, taip išreikšdami palaikymą Ukrainos žmonėms.

Koncerto programoje skambėjo ir didžiųjų Lietuvos kompozitorių kūriniai. Pirmasis visa simfoninio orkestro jėga koncerte suskambo prologas iš Eduardo Balsio baleto „Eglė žalčių karalienė“, diriguojamas teatro vyriausiojo dirigento Tomo Ambrozaičio.

Koncerto programą pratęsė Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro mišrus choras, atlikęs lietuvių patriotines dainas ir liaudies dainų išdailas. Skambėjo choro atliekama Atgimimo laikų dvasios persmelkta teatro vyriausiojo chormeisterio ir kompozitoriaus Vladimiro Konstantinovo daina „Tau Tėvynės dangus“, Alio Balbieriaus eilėmis ir Klaipėdos kraštą reprezentuojančios lietuvininkų dainos „Jau aušt aušružė“ išdaila, choro dirigentės ir kompozitorės Danguolės Beinarytės dzūkų liaudies dainos „Dzūkit, dzūkit girnelės“ išdaila. Tūkstantinė elingo publika atsistojusi išklausė lietuvių tautinės muzikos pradininko Stasio Šimkaus (1887–1943) dainos „Lietuviais esame mes gimę“ Jurgio Zauerveino žodžiais.

Koncero programoje taip pat skambėjo ištraukos iš lietuvių kompozitorių operų, kurių siužetai tiesiogiai siejasi su karo ir išsivadavimo tema. Tai Giedriaus Kuprevičiaus opera „Prūsai“, kurios premjera 1997 m. įvyko Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre, ir Vytauto Klovos nepalaužiamą, nemarią tautos dvasią aukštinantys „Pilėnai“.

Karo, taikos ir laisvės temos buvo aktualios visų laikų ir tautų žmonėms. Tai paliudijo du koncerto programą užbaigę pasaulinės klasikos lobynui priklausantys kūriniai. Pirmasis -  Ludwigo van Beethoveno uvertiūra iš muzikos Johanno Wolfgango von Goethe’s dramai „Egmontas“, kurioje pasakojama apie olandų didiko Egmonto kovą su ispanų užkariautojais ir jo didvyrišką kankinystę dėl savo šalies nepriklausomybės ir  vergų choras iš Giuseppe Verdi operos „Nabukas“, kurioje pasakojama biblinė istorija apie tai, kaip Babilonijos karalius Nabuchodonosaras II užgrobė Jeruzalę, sugriovė Šventyklą ir daugelį žydų išvarė į nelaisvę.

Į Klaipėdą kartu su vadovaujamo teatro menininkais atvykęs Kyjivo nacionalinio akademinio operetės teatro generalinis direktorius ir meno vadovas Bogdan Strutynskyi dėkojo Lietuvos žmonėms už visokeriopą paramą Ukrainai šiuo sunkiu metu: „Šiandien visi svajojame tik apie vieną dalyką – pergalę. Esame nepaprastai dėkingi už galimybę mūsų menininkams atvykti į šį koncertą Lietuvoje, nes tai suteikė mums dar vieną progą sutelkti paramą mūsų valstybei ir pristatyti šiuolaikinę Ukrainos kultūrą užsienyje. Teatro artistai ir darbuotojai kovoja už taikų Ukrainos dangų visose įmanomose srityse: Ukrainos ginkluotųjų pajėgų padaliniuose, savanorių karių batalionuose, gelbsti kovotojams aktyviai veikdami kaip savanoriai ir scenos menininkai. Deja, karo meto praradimai neaplenkė ir Kyjivo nacionalinio akademinio operetės teatro kolektyvų. Kovodami fronte žuvo du teatro darbuotojai – vairuotojas Dmytro Perinskis ir baleto šokėjas Vadymas Chlupjanecas. Niekada nepamiršime jų nuopelnų! Mūsų kova tęsiasi, o mūsų menas yra galingas ginklas kovoje su priešu!“

Klaipėdoje šiuo metu gyvena daug ukrainiečių. Čia jie rado prieglobstį ir užuovėją savo vaikams nuo karo keliamų baisumų. Koncertą „Karo ir taikos dainos“ nemokamai galėjo klausyti visi savo šalį dėl karo palikę, tad elinge susirinko įvairių Ukrainos vietovių gyventojai dabar esantys Klaipėdoje – nuo Kyjivo iki Mariupolio.

Tesklendžia koncerto atlikėjų dainuota eilutė „Skrisk, svajone, sparnuotoji mano, kur kalneliai ir lygumos žalios“ kaip padėka ir padrąsinimas už visų mūsų laisvę kovojančios Ukrainos žmonėms!

KVMT inform.