„Kantatos tekstai šių laikų klausytojui gali atrodyti nevisai padorūs, tačiau skirtingose visuomenės grupėse ir skirtingu metu tai, kas padoru, o kas ne, buvo vertinama skirtingai“, – sako videografinio spektaklio „Carmina Burana“ muzikos vadovas ir dirigentas Robertas Šervenikas.

Rugpjūčio 11 d. 22.30 val. senojo elingo erdvę užvaldys ir ją beveik neatpažįstamai transformuos Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro videografinis spektaklis pagal Carlo Orffo sceninę kantatą „Carmina Burana“, vainikuosiantis III-iąjį Tarptautinį Klaipėdos festivalį.

Muzikos kritikų vertinimu „tai, kaip Šervenikas nuskaidrina faktūros tankmę, niuansuoja perėjimus ir įaudrina plėtotę iki paties paskutinio įtempčiausio protrūkio, rodo išties tarptautinę klasę. Kaip ir tai, kaip tiksliai orkestras jo klauso ir derina aistrą su profesionalia precizija.“ R. Šervenikas vertinamas už aktyvią ir įvairialypę kūrybinę raišką – lietuvių kompozitorių simfoninių kūrinių premjeras bei įtaigias ir brandžias šiuolaikinės ir klasikinės muzikos interpretacijas. Maestro repertuare lygiai dėmesio skiriama operos, baleto ir simfoninės muzikos partitūroms, o ypatingą vietą užima šiuolaikiniai opusai, tad neabejojama, kad ir „Carmina Burana“ Klaipėdoje suskambės ypatingai.

Prieš premjerą pakalbinome maestro R. Šerveniką.

– Gal galėtumėte trumpai pristatyti Carlo Orffo kantatą „Carmina Burana“?

– 1936 m. sukurta „Carmina Burana“ – iki šiol populiarumo neprarandantis kūrinys, kuris nuolat įvairiais pavidalais pristatomas jį mylinčiai publikai. Jo noriai imasi tiek dirigentai, tiek ir choreografai ar teatro režisieriai. Viso pasaulio koncertų ir teatrų salėse vis  pasigirsta kantatos koncertiniai atlikimai, neretai ji pasirodo šokio spektaklio ar dar kokiu nors kitu sceniniu pavidalu . Šis kūrinys rodomas įvairiose erdvėse, net pačiose netikėčiausiose. Pavyzdžiui,  Kauno valstybinis choras  šį kūrinį dainavo Vokietijoje. Berlyno stadione choro atliekamos C. Orffo kantatos „Carmina Burana“ klausėsi per 75 tūkstančius klausytojų. Mano manymu, „Carmina Burana“ gyvena savarankišką ir labai įdomų gyvenimą, nes tai vienas iš dažniausiai šiame amžiuje statomų kūrinių.

C. Orffo kantata „Carmina Burana“ labai teatrališka, įspūdinga savo melodika, savo sceniniu ryškumu, veikėjų charakteriais, o ypač – savo siužetine linija, kuri tokia intensyvi, kad publika ne visada ją spėja sekti. „Carmina Burana“ – sceninė kantata, sukurta paties kompozitoriaus parašytu libretu, kuriam jis atsirinko dvidešimt keturis viduramžių laikotarpio eilėraščius iš 1803 m. Bojerno (Benediktbeuern, Vokietija) vienuolyne atrasto XI–XIII a. datuojamo rankraščio „Codex Buranus“. Bene žinomiausia kantatos „Carmina Burana“ dalis – pakilus choras „O Fortuna“, pradedantis ir užbaigiantis kūrinį. Kantatos tekstuose paliečiamos iki šiol savo svarbos nepraradusios temos: sėkmės ir turtų nepastovumas, greita gyvenimo tėkmė, džiaugsmas ir trumpalaikiai malonumai, kuriuos teikia besaikis mėgavimasis svaigiaisiais gėrimais ir maistu, lošimas ir kūniška meilė. Savitai įdomią kantatos versiją solistams, chorui, dviem fortepijonams ir mušamiesiems 1956 m. aranžavo paties C. Orffo mokinys Wilhelmas Killmayeris.

Kantatos tekstai šių laikų klausytojui gali atrodyti nevisai padorūs, tačiau skirtingose visuomenės grupėse ir skirtingu metu apie tai, kas padoru, o kas ne, buvo vertinama skirtingai i. C. Orffo užrašytos mintys ir net fantazijos atskleidžia ano meto standartus. Galima tik pajuokauti, kad daug kas iki šių dienų pasikeitė, tačiau savo prigimtimi žmonės juk liko tokie patys, kankinami įvairių priklausomybių, geidulių, nepaisant nieko trokštantys laimės ir malonumų. Buvo metas, kai Lietuvoje „Carmina Burana“ buvo atliekama ypač dažnai. Tačiau jos tekstai būdavo išverčiami nepilnai, padedant daugybę daugtaškių, nes laikyta, kad libretas pernelyg nepadorus ir netinkamas sovietinei visuomenei.

Klaipėdos elinge, „Carmina Burana“ atsiskleis savo tikruoju grožiu, be jokių nutylėjimų, nes turime puikų kantatos vertimą. Mano žiniomis, režisierius Dalius Abaris planuoja ekranuose publikai transliuoti titrus. Juk labai svarbu, kad publika išgirstų ir suprastų, apie ką dainuoja solistai ir chorai, nes ši muzika glaudžiai susijusi su žodžių prasme. Kai kurie kantatos numeriai kartojasi vis su skirtingu tekstu.

– Kaip manote, kur slypi neblėstančio „Carmina Burana“ populiarumo paslaptis?

„Carmina Burana“ muzika tiesiog yra lengvai įsimenama, ji ilgam įsirėžia į atmintį, galvoje nuolat sukasi tie patys pasikartojantys motyvai. Kada ją beišgirstum, gali lengvai atpažinti, kad tai C. Orffo kūrinys. Tai labai teatrališka, tačiau nesudėtinga ir pagavi muzika. Ji kaitina žmonių emocijas, todėl yra žmonėms artima ir suprantama. Kita vertus, „Carmina Burana“ tekstai pasakoja apie amžinus, visiems aktualius dalykus: žmogaus gyvenimo trumpalaikiškumą, permainingą likimą, troškimus ir, žinoma, viską vainikuojančią meilę.

Kūriniui atlikti reikia didžiulių atlikėjų pajėgų ir nepriekaištingos technikos. Kūrinys sukurtas dideliam, neįprastos sudėties orkestrui, dvigubos sudėties mišriam chorui ir trim solistams: sopranui, baritonui ir tenorui. Išskirtinio virtuoziškumo, itin plataus balso diapazono ir ypatingos artistinės raiškos iš atlikėjų reikalaujančias vokalines partijas koncerte atliks Rita Petrauskaitė (sopranas), Mindaugas Jankauskas (tenoras) ir Farshadas Abbasabadi (baritonas). M. Jankausko kuriamas Kepto gulbino personažas turi tik vieną ariją, tačiau ji tokia ryški, kad publika ją įsimena bene labiausiai. Kas galėtų likti abejingas jo pasakojimui apie tai, kad vakar dar plaukiojo baltas ežeru, o šiandien jau guli lėkštėj visas pajuodęs ir suskrudęs (juokiasi). „Carmina Burana“ puikiai orkestruota, tad ją galima vadinti pačiu populiariausiu iš C. Orffo sukurtų kūrinių. Beje, po nepaprastai sėkmingos kūrinio premjeros 1937 metais Frankfurto operoje kompozitorius parašė savo leidėjui laišką, kuriame prašė sunaikinti visus ligi tol atspaudintus jo kūrinius, nes jo kūrinių sąrašas esą turėtų prasidėti būtent nuo „Carminos Buranos“. Kompozitoriui tuomet jau buvo 42-eji.

– Gal jau derinote planus su spektaklio režisieriumi D. Abariu?

– Kiekvienas režisierius, ypač daug kartų statytam kūriniui, nori surasti naują, įdomesnį sceninį sprendimą, atskleisti visiems žinomą kūrinį kitu kampu. Net aš dar nežinau, ką įdomaus sugalvojo videografinio spektaklio „Carmina Burana“ režisierius D. Abaris. Mes su juo daugiau diskutavome apie planuojamus ne muzikinius efektus ir kai kurių motyvų kartojimus orkestre. Juk „Carmina Burana“ pristatoma elinge, žymiai didesnėje erdvėje nei įprastos koncertų salės. Tam reikalingi ir muzikiniai sprendimai. O ką sumanė režisierius D. Abaris, neatskleista net man. Nekantriai laukiu kaip ir visi! Reginys bus įspūdingas – su daug videografijos, šviesų. Šoks KVMT baleto artistų grupė, dainuos Kauno valstybinis choras. Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro choras scenoje ne tik dainuos, bet ir turės judėti. Kad tai nevaržytų dainavimo, kiekvienas choro artistas turės individualų mikrofoną. Norint suvaldyti tokią didžiulę žmonių grupę, repeticijų metu stengiamasi maksimaliai išnaudoti kiekvieną minutę, nes, kaip žinia, elinge visa kūrybinė komanda susitiks tik kelios dienos prieš premjerą. Iki tol visi repetuos atskirai savo repeticijų salėse.

Režisieriui D. Abariui, kuris yra gerai išstudijavęs kūrinio muzikinę ir literatūrinę medžiagą, tenka sudėtinga užduotis. Ne tik jam, bet ir visai jo suburtai, puikiai vienas kitą papildančiai komandai, kurią sudaro scenografė Sigita Šimkūnaitė, kostiumų dailininkė Sandra Straukaitė, videografas Martynas Norvaišas, šviesų dailininkas Andrius Stasiulis ir chormeisteris Vladimiras Konstantinovas. Neabejoju, kad jiems viskas puikiai pavyks, nes šie kūrėjai jau turi patirties bei yra elinge pristatę įspūdingą Richardo Wagnerio operą „Skrajojantis olandas“. Manau, kad didžiulis D. Abario dėmesys visoms detalėms ir susitelkimas besirengiant artėjančiai premjerai žada įdomų rezultatą.

– Ar Jūs, kaip didžiulę patirtį sukaupęs profesionalas, jaudinatės laukdamas premjeros?

– Žinoma. Aš esu tik viena iš spektaklio komandos „sudedamųjų dalių“. Videografinis spektaklis – tai ne koncertinis kūrinio atlikimas. Svarbu, kaip artėjančioje premjeroje susijungs visos meno rūšys: šviesa, videoprojekcijos, atlikėjai, judantys didžiulėje elingo erdvėje. Kyla klausimų, ar tai bus patogu dainininkams, juk choro artistai dažniausiai dainuoja stovėdami arti vienas kito. Bus daug specifinių niuansų, būdingų tik šiam spektakliui. Daugiau tai nepasikartos, nes istorinis elingas – ypatinga vieta, o spektaklis šiemet čia bus rodomas vienintelį kartą. Speciali scena, vienas choras, stovintis ant platformos, o kitas – judantis skirtingose pusėse, solistai. Įgarsinimas, vėjas, nakties drėgmė... Visiems mums linkiu lengvai įveikti visus galimus sunkumus bei publikai perteikti C. Orffo muzikos prasmę ir energiją!

– Elinge muzikams teks atsiduoti ir gamtos stichijoms?

– Klimato ypatumai kūrėjams labai svarbūs. Premjera bus rodoma ant marių kranto, tad į atlikėjus „kėsinsis“ vėjas, visokie skraidantys padarėliai, kurie netyčia gali įskristi ir dainininkams į atviras burnas. Jei koncertas atliekamas lauke ar prie vandens, artėjant prie renginio pabaigos dirigento partitūroje ima rastis vis daugiau raudonų žymių ant lapų... Uodai ir visokios muselės skrenda į šviesą ir lieka prispausti tarp natų…

Kalbino Žaneta SKERSYTĖ 

Iki šiol dėl vandens kapaviečių prie­žiūrai var­gę Tūbinių kapinių lankytojai tikėjosi, kad jau galės lengviau atsikvėpti – pa­galiau vandens gręžinys yra, teliko susukti kranelius ir nebereikės iš šulinio traukti sunkių kibirų su vandeniu ar nerimauti, kad šulinys išseks.

Daiva BARTKIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 57

Ateinančią savaitę Šilalė pasitiks jubiliejinę šventę – beveik penkis šimtmečius skaičiuo­jančio miesto isto­rija yra turtinga įvykiais, žmo­nėmis, objektais ir ki­tais įdomiais faktais. Tad no­­risi dar kartą prisiminti, kaip atsi­ra­do Šilalė, kaip ji kei­tėsi ir kokį miestą kuria­me šian­dien.

Kiek bažnyčių turėjo miestas?

Istorikai patvirtins, jog Šilalė susikūrė kur kas anksčiau nei prieš 490 metų. Tačiau taip jau susiklostė, kad miesto metus imta skaičiuoti nuo pirmosios medinės bažnyčios pastatymo 1533 m. Tuometinių Šilalės šeimininkų Orvydų inicia­tyva ji buvo pastatyta Šilaukio kaime, kuris vėliau pervadintas į Šilalę. Taigi bažnyčios atsiradimas yra Šilalės atsiradimo pradžia. 

Bažnyčia visuomet buvo vienas svarbiausių Šilalės miesto objektų ir turėjo reikšmingą vaidmenį plėtrai. Keturios bažnyčios beveik keturis šimtmečius stovėjo kairiajame Ašučio upelio krante, o štai 1909 m. pastačius penktąją (dabartinę) jau kitame krante, miesto cent­ras gerokai prasiplėtė. Be­je, pir­mosios trys bažnyčios buvo me­dinės, paskutinės dvi – jau mūrinės. Pirmosios vietą žy­mi nedidelė koplytėlė, kuri iš esmės ir atspindi Šilalės miesto ištakas.

Šilalės Šv. Pranciškaus Asyžiečio bažnyčia yra aukščiausias miesto pastatas, išsiskiriantis 60 metrų aukščio bokštu, vitražiniais langais, vargonais, XVIII–XIX a. medinėmis skulptūromis. Kitais metais ji minės 115 m. sukaktį.

Bemaž keturis šimtus metų Šilalė priklausė Orvydams ir Pil­sudskiams. Paskutinis Šilalės šeimininkas buvo Motiejus Račinskas, kuris Šilalės dvarą nusipirko apie 1885-uosius. Ad­ministraciniu centru Šilalė tapo po 1895 m., panaikinus Pajūrio valsčių, kuriam ji pri­klausė. 1950 m. Šilalė tapo rajono cent­ru, o dar po dvejų me­tų jai suteiktos miesto teisės. Šiandien Šilalė yra rajono ašis, jungianti 14 seniūnijų bei 426 kaimus.

Gyventojų pokyčiai

Apie 1885-uosius Šilalėje bu­vo beveik tūkstantis gyventojų. Po daugiau nei 70 metų jau gyveno dvigubai daugiau žmonių, o praėjus dar dešimtmečiui – beveik 3 tūkst. gyventojų. Didžiausias jų skaičius fiksuojamas 1989 m. – 6308. Deja, nuo to laiko gyventojų pradeda mažėti: 2023 m. duomenimis, Šilalės mieste gyvena apie 4700 žmonių.

Anksčiau didžiąją dalį gyventojų sudarė žydai, šiandien apie 99 proc. vietinių sudaro lietuviai. Lietuvos kontekste Šilalė yra vienas mažesnių miestų, pagal gyventojų skaičių užimantis 54 vietą iš 103 miestų. 

Keitėsi erdvės ir pastatai 

Miesto veidą ne kartą koregavo gaisrai, pokyčius diktavo ir laikmetis, ir patys žmonės. Pa­vyzdžiui, dėl karo su Švedija, apie 1667 m., Šilalės dvare teliko vos 20 sodybų. O, tarkime, XIX a. pradžioje Šilalėje jau stovėjo du mūriniai ir 148 mediniai namai.

Bėgant metams keitėsi ir pa­statų paskirtis. Dabar­ti­niame teisme bu­vo vienas iš Ši­la­lės dvarų, Vlado Statkevičiaus muziejuje kadaise veikė kino teat­ras „Aušra“, klebonijoje buvo įkurta NKVD būstinė, o Kultūros centro pastato vietoje veikė autobusų stotis. Apie tai, jog buvusioje „Senukų“ parduotuvės vietoje stovėjo žydų sinagoga, dabar mena tik nedidelis paminklas. 

Toje vietoje, kur dabar stovi paminklas „Laisvės šauklys“, buvo dviejų aukštų pastatas. Iš pradžių jame veikė rajono valsčius, paskui komitetas. Taip pat čia dirbo policija – ji buvo įsikūrusi pirmame aukšte, o ant­rajame – biblioteka. Pasakojama, jog nuo knygų svorio antro aukšto lubos įgriuvo ir buvo pokštaujama, kad „biblioteka prispaudė policiją“. 

Mieste – per 60 gatvių

Istoriniuose šaltiniuose minima, jog į XX a. Šilalė įžengė negrįstomis, be jokio plano apstatytomis medinėmis trobomis, aptvertomis aukštomis tvoro­mis. Akmenimis grįsti mieste­lio gatves imta tik 1925 m. Nors akmeninis grindinys neišliko, šiandien mieste turime per 60 gatvių. Įdomesnis faktas, jog moterų vardais pavadintos vos dvi: Birutės g. ir Žemaitės g. Vy­riškus vardus turi 17 gatvių – Vytauto Didžiojo, V. Statkevičiaus, D. Poškos, A. Stulginskio, J. Basanavičiaus, S. Biržiškio, Šarūno, Dariaus ir Girėno, V. Jurgučio, M. Šalčiaus, M. Valančiaus, Vykinto, V. Kudirkos, S. Gaudėšiaus, Maironio, Kęstučio ir K. Jauniaus.

Miesto tvenkinys: ir apsauga nuo gaisro, ir puošmena

Šilalė įsikūrusi prie Lokystos ir jos intako Ašučio, abu vandens telkiniai ne kartą gelbėjo miestelį nuo visiško sudegimo. Po pirmojo pasaulinio karo Šilalės dvaro savininkas M. Račinskas užtvenkė Ašutį, todėl miestelyje atsirado tvenkinys. Šiandien jis yra bene pagrindinė miestiečių laisvalaikio erd­vė su takeliais, fontanu, informaciniais stendais.

Galima pasigrožėti ir negyve­nama sala, kuri bu­­vo suformuo­ta dirbtinai maž­daug prieš 30 metų, tvar­kant tvenkinį. Pasak senųjų gyventojų, nusausinus ir išvalius telkinį, liko dumblo, tad ir nuspręsta supilti salą. Gyventojai su nostalgija prisimena ir kitą salą su legendine šašlykine. Sako, šašlykai būdavę tokie skanūs, kad į Šilalę jų pavalgyti važiuodavę žmonės iš aplinkinių miestų...

Nepriklausomy­bės ženklai

Šilalės neaplenkė ir tremtis, ir partizaninis pasipriešinimas. Atkūrus Nepriklausomybę, imta įamžinti skaudžius laikotarpius. Šilalės miesto civilinėse kapinėse pastatytas paminklas žuvusiems už Tėvynės laisvę tremtyje ir kalėjimuose 1941–1990 m. Pirmosios Šilalės bažnyčios šventoriaus vietoje atidengtas paminklas „Lietuvos partizanams, žuvusiems Šilalės rajone“, kuriame iškalta 180 pavardžių. Apie laisvę skelbia ir gatvių sankryžoje išsaugotas Nepriklausomybės ąžuolas bei šalia jo įamžinta Kovo 11-oji su stilizuotu šaukliu, pat­riotiškumą simbolizuoja miesto centre esantis paminklas Steponui Dariui ir Stasiui Girėnui. Šiemet lakūnų skrydžiui per Atlantą suėjo 90 metų, o kraštiečiui S. Girėnui sukanka 130. Matyt, neatsitiktinai Šilalė vadinama Lietuvos patriotų sostine.

Simonas Gaudėšius – Šilalės patriarchas

Šilalė gali didžiuotis čia gimusiais, augusiais ar gyvenusiais žmonėmis, kurie savo sumanymais bei darbais prisidė­jo prie miesto kūrimo. Visgi norisi išskirti S. Gaudėšių – patriarchą, kurio skulptūra tėvišku žvilgsniu kasdien stebi miesto pokyčius nuo gimnazijos kalnelio. S. Gaudėšius atidarė vaistinę, įsteigė dabartinę miesto gimnaziją, įkūrė ugniagesių gelbėtojų draugiją, savo lėšomis pastatė gaisrinę su sale renginiams. Jis buvo aktyvus visuomenininkas, filantropas, valsčiaus komiteto vadovas ir narys. Šio Šilalės šviesuolio vardu prieš 30 metų pavadinta jo įsteigta Simono Gaudėšiaus gimnazija. Ją yra baigęs ir Šilalės garbės pilietis Jonas Biržiškis, daugelis kitų iškilių asmenybių.

Šventės proga – ekskursija po miestą

Jubiliejinis gimtadienis – puiki proga iš naujo atrasti Šilalės miestą. Minint 490-ąją sukaktį, viešoji biblioteka rugpjūčio 4 d., nuo 20 val., kviečia į vakarinę ekskursiją po miestą, aplankant istorines vietas su ryškiausiais objektais bei išgirstant įdomių faktų. Informacija ir registracija tel. (8-696) 6-90-86.

Rengiant šią publikaciją naudotasi Vytenio Almonaičio, Junonos Almonaitienės, Aldonos Gedvilienės informacija, Šilalės viešosios bibliotekos kraštotyrine medžiaga, senųjų gyventojų prisiminimais bei kitais šaltiniais.

Rima NORVILIENĖ

Šilalės viešosios bibliotekos Komunikacijos ir inovacijų skyriaus vedėja

AUTORĖS archyvo nuotr. 

Ir kokių tik netikėčiausių triukų, apie kuriuos nė nesusapnuosi, iškrečia žmogui likimas! Negana, kad, anot ža­­dei­kiškės Veronikos Jankauskienės, leido jai sulauk­ti garbaus amžiaus – 90-mečio, nors netrūko sunkaus, ali­nan­čio darbo, kaip atlygį įteikė neįtikėtiną do­va­ną – ga­limybę pa­ma­tyti svajonių šalį Ameriką ir praleisti joje vos ne du de­šimt­mečius.

Laikui nepasiduoda

„Nu ir kas čia jus apie tai informavo“, – vos pradėjus pokalbį nusišypso Veronika, besėdinti uždaroje terasoje-pavėsinėje, prie užkandžiais bei saldumynais nukrauto stalo, kuriuo pasirūpino marti Daiva su savo mama, mat į svečius užsuko, pasak senolės, giminaičiai iš Palangos – pusseserės sūnus Ramūnas su žmona.

O tikslas turbūt vienas – pasveikinti Veroniką su jubiliejumi. Sulig tais žodžiais namiškiai parodo senolei „Šilalės artojo“ numerį, kuriame išspausdintas vaikų ir vaikaičių sveikinimas. Dar žvitrios akys iškart įvertina savo apdarą nuot­raukoje, deja, klausa jau silp­noka, tad vienas kitas namiškių senolei persakytas žodis paleng­vina pokalbį.

O pasakorės Veronikos esama puikios! Su vaizdingais įterpiniais, jaustukais, malonybiniais žodžiais, žemaitiškais išsireiškimais. 

„Esu pajūriškė: Stegvilų kaimas, Stigralės, Pažvėriai – tai mūsų kaimai, mes gyvenom pačiam vidury. Buvom du vaikai – aš ir brolis, kuris jau septyneri metai, kai palaidotas. Už Panevėžio su žmona gyveno. Žmoną jo suvažinėjo mašina lapkričio mėnesį, o sausį ir jis mirė – išėjo abu vienas paskui kitą“, – pasakoja Veronika.

„Vai, vai, jau tas gyvenimas“, – suūturiuoja paklausta, koks jis buvo „anais laikais“.

„Trejus metus pas Žiogus tar­navau. Paskui Kivyliuose už Vai­nuto tokių gaspadorių anūkiuką auklėjau. Leido išeiti į mamos gimtadienį, o mane pavadavusi nesužiūrėjo, ir nukrito nuo stalo pusantrų metų vaikelukas, ir numirė. Jėzau, Jėzau, kaip pergyveno žmogus. Baisiausiai“, – regis, ir dabar jaučia tą skausmą Veronika.

Gyvenimo pradžia – svetur

O ištekėjo ji už Vytauto Jankauskio iš Capiškių.

„Buvom pažįstami. Žiogas, pas kurį teko tarnauti, be galo doras žmogus, ir sako man: „Vera yra visokių piemgalių, netikusių – ženykis už Jankaus­kio, juk tokie žmonės, jetau, tokie žmonės!“ Jau beveik 70 metų, kai gyvenam, tik paskutiniu metu jam galvelė nebe ta... Dabar slaugos ligoninėje“, – pasakoja Veronika, o šalia sėdinčios moterys sufleruoja, kad jį, 96-erių senolį, užklupusi senatvinė demencija ir slaugyti namuose vien marčios Daivos pastangų nebeužtenka.

„Apsiženiję išvažiavome dar toliau už Kaliningrado – toks kaimynas prikalbino mano Vytautą įsidarbinti miškų brigadoje, mat buvo meistras. Brigada iš devynių vyrų, mane paėmė už gaspadinę. Vaikeli, vaikeli, darbas miškuose, nebuvo nei skalbiamosios, nei malkų pečiui pasikūrenti, vandeniui pasikaitinti. Nakčia su vyru nusipjaudavom kokį medį, tai turėjom ką į pečių įkišti. Jėzau, ko tik nesu mačiusi. Dabar tai dangus atdaras – visko užtektinai.

Po ketverių metų ir sako man Vytautas: motin, pasirašykim į kolchozą, gal lengviau gyvensim. Pasirašėm. Dirbau kiauli­dėje. Gerai dirbau – ir į laik­raštį ne sykį buvau įdėta, ir ap­dovanojimų gaudavau, ir į pa­rodas veždavosi. Atvažiavo sy-­

kį kolchozo pirmininkas, spau­džia ranką, sako: molodec, li­tovka. Nė vieno paršeluko nepadvasinau, rado viską blizgančiai – iššluota, išplauta. Uždirbom kaip inžinieriai, šitą trobikę Žadeikiuose su vyru nusipirkom. Birutėlė buvo gimusi, jau turėjo pradėti eiti į mokyklą, nenorėjom į rusų leisti. Parvažiavom čia. O kokia Žadeikiuose mokykla buvo, kad žinotumėt! Ir Birutė, ir sūnus Virgis čia mokėsi. Viskas buvo gerai, ir kapeiką visada turėjau, nieko netrūko. 

Mane Žadeikiuose žino, paklauskit kieno norit – mudvi su marčios mama eidavom gaspadinėm. 17 metų Žadeikių mokykloje išdirbau, prieš tai 10 metų – Kaliningrade, 18 –

Amerikoje. Ko benorėti. O aš dar krapalioju! Lankau Žadeikių senjorų cent­rą: nusiveža mane, tai mes ten ir dainuojam, ir šokam, ir pakortuojam. Iš pensijos užtenka pragyventi. Negaliu sakyti, kad neturėjau santaupų, iki pat šiol užtenku. Taip tatais... Jau viena draugė atitratės šiandien ar rytoj manęs pasveikinti, davė man tokią žinią...“ – smagiai kloja Veronika.

Už Atlanto – tai bent gyvenimas!

O kaipgi ton Amerikon pateko?

„Stegviluose turėjau draugę Antaniną. Jai buvo vienuolika, man dešimt metų, kai išsiskyrėm. Jos kūma išvažiavo gyventi į Skaudvilę ir ją pasiėmė. Prasidėjus karui, kūma ją kartu išsivežė besitraukda­ma. Jau nežinau, kiek metų buvo praėję, kai sykį Antanina mane aplankė. Sako, atvažiuok į Ameriką, ten geriau gyventi. Nu kur aš tau į Ameriką, nesąmonė! Kelis metus nesiryžau. Paskui Virgis įkalbėjo, sako, važiuok ir nuvažiuosi, išrūpino vizą. Pasiryžau: kas bus, tas bus. 

Surašė Virgis angliškai popierių: mama kalbos nemoka, padėkit jai, būkit geri žmonės. Atsisveikinom Vilniu­je mudu su Virge­liu, sėdau į lėktuvą, nusigavau laimingai, nė nepaklydau. Iš lėktuvo išlipau, žmonės eina – ir aš iš pas­kos. Jie į salę – ir aš einu. O ten, Jėzau, išsigandau: nebuvau mačiusi tokios daugybės juodaodžių. Priėjau, padėjau tą popierių, jie skaito ir vis į mane žiūri. Skaito ir žiūri. Paprašė paso. Padaviau, bet baimė suėmė – o jeigu negrąžins, tai manęs ir į lėktuvą nepriims. Bet žiūriu, grįžta toji moteris, paima mano mažą čemodanuką. Kelis drabužius buvau įsidėjusi, nors sakė, kad nieko nereikia, aprengs nuo galvos iki kojų. Įsodino mane į taksi ir – į Niujorką. Ten sumokėjau taksistui, tas nuvedė iki pat durų. Taip ir nuvažiavau, kaip niekur nieko. Ir išlekia mano Antanina! Koks džiaugsmas buvo! Visoms savo kaimynėms pasakojo, kokia šauni jos draugė iš Lietuvos atvažiavo. Mat aš tik butelį ant stalo, buvom papjovę kiaulę, išsirūkinau dešrų, palendricų į čemodanuką prisidėjau, nei manęs kas tikrino, nei ką. Tik imu ir vaišinu. Antanina, jos dukra Marytė – visi laukė, ir lova jau parėdyta ant aukšto. Tų susibūrimų per visą laiką buvo daug, vis prieina, klausinėja, ar aš tikrai iš Lietuvos. 

Pabuvau metus, Antanina man

darbą surado. Senikę to­kią slau­giau. O varge: dieną nak­tį akių nenuleidžiu, šapuoju be miego. Sakau, man ga­na, nebegaliu. Vėliau tokia daktarė norėjo, kad karšinčiau. O ir šiaip vis prašė: Antanina, paruošk vaišių, iškepk kepsnių su kauliukais, lietuviškai... Galiu pasakoti ir pasakoti...

O jau tų įspūdžių! Nusivežė prie Atlanto vandenyno, įsibridau iki kaklo, išsigandę puolė gelbėti: Vera skęsta. O aš neb­stavoju juokais. Išplaukiau. Ir baseine taip pat. Įspūdžių visokiausių. Angliškai, tai jau taip, susišnekėdavau. O jei dar kiek ilgiau, visai būč išmokusi. Sykį sutinku tokią mergelę su gėlėmis, ji man siūlo pirkti. „How much“, – klausiu. „Five dollars“, – sako. „No, no“, – sakau, nepirksiu. Bet žiūriu, kad jai baisiai reikia tų pinigų, supratau, kad išgerianti, daviau tuos penkis dolerius. Gavau biesų grįžusi: kam perki gėlių, kai jų namuose pilna. Bet kai nupasakojau situaciją, suprato. 

18 metų Amerikoj praleidau. Galėjau likti nors iki grabo lentos. Bet pradėjau galvoti: turiu namus, vyrą, vaikus... Taip ir grįžau. Raudojom visos atsisveikindamos“, – prisimena išskirtinį gyvenimo periodą Veronika.

Namiškių apsupty

Tačiau labiausiai stebina ir kelia susižavėjimą tai, jog Veronika tokiam žingsniui ryžosi būdama jau 62-ejų.

„Ot, prišnekino, ir pasiryžau. Vyras tai išleido. Namai per tuos metus buvo geriausiai: kiaulių augino, karvių, visko. Taip tatai ir nugyvenom. Tik dabar jau į pabaigą gyvenimas. Mano senelis slaugoj, aš irgi buvau taip apsirgusi, kad, galvojau, nebkelsiu. Gal gripas koks, o gal skrandis“, – savo bėdas vardija senolė.

Nors gyvena su sūnaus Virgio šeima ant vieno kiemo, Veronika būna savo namelyje, ten dar pati palaiko švarą ir tvarką. Sūnus su marčia džiaugiasi senolės gyvybingumu. Kas kita – Veronikos antrasis sūnus Stanislovas, turintis visišką negalią dėl cerebrinio paralyžiaus. Jo nuolatinė globėja yra Daiva, kurią tik vieną, moters teigimu, Stanislovas ir tepripažįsta.

Tačiau taip jau surėdyta, kad juoda ir balta gyvenime būna greta. Šįkart – apie balta. 

Prieš savaitgalį Jankauskių kieme puikavosi palapinė, įsi­kompo­navusi tarp gausybės spalvingų gėlių, beje, Vero­ni­kos labai mėgstamų. Buvo suskaičiuoti ir iškilmėse dalyvausiantys svečiai, paruošti užkandžiai bei saldėsiai. O iš to, kaip grakščiai Veronika grįžo pasirėdžiusi suknele ir juosta persirišusi nubalusius plaukus, tapo aišku, kad šventinį vakarą ji atrodė kaip tikra „amerikonka“.

Eugenija BUDRIENĖ

AUTORĖS nuotr.

Estijoje, Pärnu mieste, vyko Baltijos šalių jaunimo komandinis lengvosios atletikos čempionatas. Lietuvos komandos rinktinėje dalyvavo ir mūsų sportininkė, trišuolininkė Aistė Mižutavičiūtė. 

Geriausiu bandymu nušokusi 12,79 m, Aistė iškovojo aukso medalį, tuo pačiu pagerindama ir savo asmeninį rekordą. Linkime sėkmės Aistei tolimesnėse varžybose – Europos jaunimo čempionate, kurios vyks rugpjūčio 7–11 d. Je­ruzalėje. 

Augustė MIŽUTAVIČIŪTĖ

AUTORĖS nuotr.

Mes visi esame sukurti judėti, todėl net ir minimalus fi­zinis aktyvumas kasdien duoda milžinišką naudą mūsų sveikatai.

Fizinės medicinos ir reabilitacijos gydytoja Rūta Burz­džienė akcentuoja, jog kai nėra pakankamo fizinio aktyvumo, mūsų kūnai mums tai signalizuoja – mažėja energijos, prastėja nuotaika, didėja nerimas, sutrinka miegas, sunkiau susitvarkome su stresu, silpsta imuninė sistema ir atsiranda kitų nemalonių simptomų.  

Kada žmogus laikomas fiziškai aktyviu?

Anot fizinės medicinos ir reabilitacijos gydytojos R. Burzdžienės, fizinis aktyvumas – tai bet kokie kūno judesiai, kuriuos sukelia raumenų susitraukimai. 

„Kad raumenys galėtų susitraukti ir atlikti tam tikrą darbą, reikalinga energija ir deguonis. Fizinis aktyvumas yra tada, kada, atliekant griaučių raumenų sukeltus judesius, energijos suvartojama daugiau nei ramybės būsenoje. Tai yra bet kokia žmogaus kūno judėjimo išraiška, sukelianti didesnę medžiagų apykaitą: įvairios sporto rūšys, namų ūkio darbai ar laisvalaikio veikla, kuriai reikia fizinių pastangų“, – aiškino ji. 

Pasaulio sveikatos organizacijos rekomendacijose siūloma per dieną skirti ne mažiau kaip 30 minučių bent jau vidutinio intensyvumo fizinei veiklai. 

„Vidutinio intensyvumo veik­los metu pakyla pulsas, padažnėja kvėpavimas, sušylama. Tad jei eidami į darbą bent 15 minučių spėresniu žingsniu galite šnekėti, bet jau būtų sunkoka dainuoti, atliekate sveikatą stiprinančią fizinę veiklą“, – kalbėjo specialistė. 

Pasak jos, fizinis aktyvumas turi būti reguliarus, naudingas sveikatai ir lavinantis funkcinius gebėjimus be pastebimos žalos ar pavojaus sveikatai. 

„Dėl to bandymas po pasy­vios savaitės per pusdienį su­kasti visą sodą tikrai nebus sveikatą stiprinanti veikla. Ta­čiau kad raumenyse at­sinau­jintų energetinės medžiagos ir pasišalintų jų skilimo pro­duktai, poilsis yra būtinas“, – pažymėjo gydytoja, pridurdama, jog mankštinantis labai svarbu kokybiškas poilsis tarp fizinio krūvio intervalų.  

Kai netreniruoji kūno – jį prarandi

Fizinis aktyvumas didina atsparumą stresui, mažina baimes, nerimą, gerina nuotaiką, bendrą savijautą, suteikia daugiau pasitikėjimo savimi, leidžia lengviau bendrauti, socia­lizuotis, pagreitina energijos gamybos procesus, mažina nuovargį, stiprina imuninę sistemą, didina raumenų jėgą bei ištvermę. Taip pat išlaikomas kaulų tvirtumas, mažėja susirgimo osteoporoze rizika, gerinama pusiausvyra, koordinacija, mažėja traumų, kaulų lūžių tikimybė, taip pat nutukimo, II tipo cukrinio diabeto, kardiologinių ligų ir vėžio rizika.

Gyd. R. Burzdžienė pa­brėžė, kad tempimo, jėgos ir aerobiniai pratimai 30–50 proc. sumažina tikimybę susirgti dau­geliu lėtinių ligų, stabdo uždegiminius procesus organizme. 

„Fizinis aktyvumas stimuliuo­ja galvos smegenų neuronų, ku­rie nyksta nuo per didelio streso, pertempimo, emocijų valdy­mo, atnaujinimą. Tai yra puiki ir pigi priemonė palaikyti psichinę bei fizinę sveikatą, gerą darbingumą, dėmesio koncent­raciją ir atsparumą stresui“, – akcentavo fizinės medicinos ir reabilitacijos gydytoja. 

Pasak jos, kai netreniruoji kū­no, prarandi labai daug – energiją, nuotaiką, anksčiau įgytas fizines ypatybes ir sveikatą. 

„Mūsų raumenys – labai svarbi kūno „biocheminės laboratorijos“ dalis. Jie gamina kūno ląstelėms aktyvuoti ir gydyti reikalingas medžiagas. Nenaudojant griaučių raumenų, jie atrofuojasi, mažėja galimybės gaminti tas naudingas medžiagas. Kai esame fiziškai pasyvūs, raumenų skaidulos apauga riebalais, o su jais prasideda uždegiminiai procesai, negrįžtamai ardantys raume­nų struktūras. Nenaudojant rau­menų, dauguma kūne vykstan­čių procesų lėtėja. Kūnas apsunksta, prastėja virškinimas, kvėpavimas, didėja nutu­ki­mo, širdies ir kraujagyslių li­gų, onkologinių susirgimų rizika. Iš­de­rina­ma tobula kaulų-raumenų sistemos biomechanika, didėja nugaros, sąnarių skausmų, įvai­rių traumų tikimybė“, – ga­­li­mas sveikatos problemas var­di­jo gydytoja. 

Pradėti gali kiekvienas

Norintiems eiti sveikesnio bei aktyvesnio gyvenimo būdo link, fizinės medicinos ir reabilitacijos gydytoja rekomendavo pradėti po truputį, bet sistemingai. 

„Nereikia pirmą dieną apsiavus sportinius batelius iškart bėgti. Tai nebus nei sveika, nei malonu. Iš pradžių užteks bent 15 min. ar pusvalandį ramiai pavaikščioti, po to kasdien vis po minutę kitą didinant trukmę ir tempą. Svarbiausia – pradėti nuo to, kas malonu, ir skatintų tai tęsti“, – aiškino ji, papildydama, jog, remiantis atliktais tyrimais, pajutus teigiamą pirmųjų treniruočių poveikį, žmogaus motyvacija būti fiziškai aktyviam pakyla.  

R. Burzdžienė patarė stengtis daugiau judėti pėsčiomis ar dviračiu, o važiuojant automobiliu ar visuomeniniu transportu, išlipti tolėliau nuo darbo. Lipti laiptais, o ne kilti liftu. Kalbant telefonu nesėdėti. Kas valandą darbe daryti pertraukas, per kurias lengvai prasimankštintume, prasivaikščiotume. 

Taip pat raginama su šeima ar draugais rinktis aktyvesnius laisvalaikio leidimo būdus – eiti į žygį, atrasti naujus pažintinius takus, kavines keisti piknikais gamtoje, kur galima atsinešti kamuolį, skraidančią lėkštę ar sugalvoti kitų aktyvių pramogų, kurios galimos ir vandens telkiniuose.  

„Neturint laiko sporto klubams, parsisiųskite patinkančio sporto programėlę, skirtą pradedantiesiems, ir pradėkite nors po kelias minutes sportuoti su ja. Siūlau išbandyti skirtingo tipo fizines veiklas, kol atrasite tikrai patinkančią. Gal esate tas, kuris įsimylės orientavimosi sportą, rakečių, kamuolių, dviračių, plaukimo, kovos menų, bėgimo ar dar kokią kitą sporto šaką. Bandykite ir tikrai atrasite savo judesio džiaugsmą, nesvarbu, kokio amžiaus esate“, – skatino specialistė. 

Kaune vyko Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos LPKTS tarybos posėdis. Jo metu susirinkusiems buvo pristatyta Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro (LGGRTC) Okupacijų ir laisvės kovų muziejaus darbuotojų parengta paroda ,,Laikom frontą!”

Ši edukacinė kilnojamoji paroda skirta partizanui, politiniam kaliniui, LPKTS ilgamečiui vadovui ir garbės pirmininkui, Prienų krašto garbės piliečiui, legendinio Lietuvos partizano Juozo Lukšos-Daumanto broliui, dimisijos kapitonui Antanui Lukšai-Arūnui (1923–2016) atminti.

Parodą pristatė LGGRTC Okupacijų ir laisvės kovų muziejaus vyresnioji patarėja muziejinei veiklai Ramunė Driaučiūnaitė.

,,A. Lukšos gyvenimas yra pavyzdys mums visiems. Kaip liudija parodos nuotraukos bei artimųjų pasakojimai, kiekviena diena jo gyvenime buvo įkvepianti mylėti Lietuvą ir jos žmones,“ – sakė istorikė.

Antanas Lukša buvo politinių kalinių ir tremtinių, gyvų ir žuvusių partizanų balsas, neleidęs pamiršti jų aukos bei žadinęs tautos atmintį, kad 50 metų trukusi okupacija kovojusių ir gyvybes dėl Lietuvos nepriklausomybės paaukojusių nenustumtų už istorinės atminties paraščių. Vienintelis likęs gyvas iš keturių brolių partizanų, ištvėręs beveik 10 metų Sibiro lageriuose, A. Lukša sulaukė gražaus amžiaus. Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, savo gyvenimą jis paskyrė pasipriešinimo sovietiniam okupaciniam režimui dalyvių atminties išsaugojimui, nuveikė didžiulį darbą, rengiant ,,Lietuvos partizanų kovų istoriją ir kartografiją“, kur pažymėtos visos vietos, susijusios su pasipriešimimo kova „kare po karo“, kai prie Stalino režimo partizanai sugebėjo dešimt metų išsilaikyti miškuose ir pogrindyje.

Būdamas devyniasdešimties, metų A. Lukša, dar rūpinosi Lietuvos tremtinių ir politinių kalinių bėdomis. Ilgą laiką vadovavo Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungai, vėliau buvo jos garbės pirmininku, viešino sovietinių okupantų slepiamus faktus. Daugelis yra girdėję jo galingą balsą ir dainas, skambančias salėse ir gamtoje per žuvusiesiems atminti skirtus renginius.

Planuojama, kad paroda pasakojanti apie A. Lukšą bus pristatyta rugpjūčio 5 d. Raseinių rajone, Ariogaloje, Dubysos slėnyje vyksiančiame Lietuvos tremtinių, politinių kalinių ir laivės kovų dalyvių sąskrydžio ,,Su Lietuva širdy” metu.

LGGRTC inform. ir nuotr.

Mobiliojo ryšio operatorius „Tele2“ ir toliau sparčiai plečia 5G tinklą, kad naujosios kartos ryšiu galėtų mėgautis dar daugiau savivaldybių. „Tele2“ 5G namų interneto planas dabar kainuoja mažiau, o pirmus 6 mėnesius jį galite išbandyti nemokamai.

Pasinaudokite „Tele2“ pasiūlymu ir namuose naršykite dar patogiau už prieinamą kainą. Daugiau apie šį pasiūlymą galite sužinoti čia.

Išbandykite nemokamai

Ši vasara dovanoja puikius orus ir geras emocijas, o „Tele2“ – kaip niekada palankius pasiūlymus kokybiškam ir nebrangiam 5G namų internetui. Pažangioji 5G duomenų perdavimo technologija pasižymi didesniu greičiu ir pralaidumu. Dėl didesnio greičio, mažos delsos ir itin didelio pralaidumo 5G ryšys leidžia prie mobiliojo ryšio tinklų prijungti 10 ir daugiau vartotojų ir net iki 50 įrenginių, tad užtikrins greitą ir kokybišką internetą visiems jūsų vasaros grilio vakarėlio svečiams.

Naujiems „Tele2“ klientams dabar puikiausia proga išbandyti 5G namų internetą už itin mažą kainą: pasirašius sutartį, 500 GB planas su 5G modemu kainuoja tik 18,90 Eur/mėn., o neribotų GB planas su 5G modemu – 21,90 Eur/mėn. Tačiau tai dar ne viskas – pasirašę sutartį, pasirinktą planą pirmus 6 mėnesius galėsite išbandyti visiškai nemokamai.

Dovanos, dovanos, dovanos!

Atostogaudami, keliaudami ir ilsėdamiesi gamtoje būkite visuomet pasiekiami, savo nuotykius užfiksuokite itin pažangia kamera, o už tai gaukite dovanų. Pasinaudokite „Tele2“ pasiūlymu – pirkdami mobilųjį telefoną „Redmi Note 12 Pro+“ už 479 Eur arba su planu išsimokėtinai, visiškai nemokamai dovanų gausite mobilųjį telefoną „Redmi 12C“, kurio vertė – 139 Eur.

Nebrangus, tačiau pažangus mobilusis telefonas „Redmi Note 12 Pro+“ šią vasarą gali tapti puikiu pirkiniu – įrenginys palaiko 5G ryšį, yra itin greitai įkraunamas ir pasižymi itin aukšta vaizdo kokybe. Be to, išskirtinė objektyvų skiriamoji geba ir ypač galinga „Redmi Note“ kamerų sistema turi aukštos raiškos didelį vaizdo jutiklį su OIS ir 7P objektyvu.

Dovanos laukia ir tų „Tele2“ klientų, kurie įsigys „Samsung Galaxy S23 Ultra“ serijos mobilųjį telefoną. Pirkdami vieną iš šios serijos įrenginių, visiškai nemokamai gausite ir planšetinį kompiuterį „Samsung Galaxy Tab A8 LTE“, kurio vertė – 319 Eur. „Samsung Galaxy S23 Ultra“ išsiskiria itin talpia baterija, 6,8 colių ekranu su prisitaikančiu regėjimo stiprintuvu ir itin galingu procesoriumi. Be to, ypač aukštos kokybės nuotraukas galėsite daryti net sutemus – naktinė kamera su išskirtiniu optiniu vaizdo stabilizavimu leis profesionaliai įamžinti įsimintiniausias vasaros akimirkas.

Vasara su muzika – nebrangiai

„Tele2“ pasirūpino mažomis kainomis ir kitiems išmaniems įrenginiams, be kurių vasara tiesiog neįsivaizduojama. Tarp jų ir kiekvieno melomano pamiltos belaidės ausinės. Vienas populiariausių – „Samsung Galaxy Buds Live“ – dabar galima įsigyti vos už 55 Eur. Tai pirmosios „Samsung“ ausinės su aktyvia garso slopinimo sistema, todėl jos tobulai tiks toms dienoms, kai norisi atsitraukti nuo išorinio pasaulio ir jo keliamo triukšmo. Pigesnėmis belaidėmis ausinėmis gali džiaugtis ir „iPhone“ naudotojai – „Tele2“ siūlo įsigyti antrosios kartos „Apple AirPods“ ausines tik už 139 Eur.

Jei savo mylimiausiais muzikos kūriniais norite dalintis su šeima ar draugais, o vasaros susibūrimus paversti smagiausiais vakarėliais, nepamainomu įrenginiu taps belaidės garso kolonėlės. Šį prietaisą galima prijungti prie jūsų išmaniojo telefono ir garsia muzika mėgautis paprastai. Belaides garso kolonėles dabar taip pat galima įsigyti pigiau: „Tele2“ sumažino kainas populiariems įrenginiams. Pavyzdžiui, belaidė garso kolonėlė „JBL Flip 6“ vietoje 139 Eur kainuoja 109 Eur, kolonėlė „Sonos Move“ kaina nuo 349 Eur sumažėjo iki 299 Eur, o aukštesnės klasės kolonėlė „Bang & Olufsen Beoplay M5“ vietoje 598,95 Eur dabar kainuoja 399 Eur.