Gastrolių į Klaipėdą vos vienam koncertui atvyksta Kyjivo nacionalinio akademinio operetės teatro (Ukraina) vyriausiasis dirigentas, solistės ir choro moterų grupė. Kviečiame nepraleisti unikalios progos pasigrožėti įstabiais balsais, pirmą kartą Lietuvoje skambėsiančiais ukrainiečių kompozitorių kūriniais bei tiesiog palaikyti karo alinamos šalies atstovus. Kartu iki pergalės!

Liepos 28 dieną, penktadienį, 20 val. Klaipėdos elinge III-iojo Tarptautinio Klaipėdos festivalio programą atvers koncertas „Karo ir taikos dainos“. Karo ir taikos tema skleisis įvairių laikotarpių ir šalių kompozitorių vokaliniuose-instrumentiniuose kūriniuose balsams, chorui ir simfoniniam orkestrui. Programą drauge su Klaipėdos valstybiniu muzikinio teatro (KVMT) simfoniniu orkestru atliks KVMT solistai Beata Ignatavičiūtė (sopranas), Mindaugas Rojus (baritonas) ir choras bei viešnios iš Kyjivo nacionalinio akademinio operetės teatro (Ukraina) – solistės Olena Arbuzova (sopranas), Valeriia Tulis (sopranas) ir choro moterų grupė. Diriguos programos sudarytojas, KVMT vyriausiasis dirigentas Tomas Ambrozaitis ir Kyjivo nacionalinio akademinio operetės teatro vyriausiasis dirigentas Sergijus Didokas.

Iš Kyjivo nacionalinio akademinio operetės teatro istorijos

1907 m. žymus aktorius ir vienas iš svarbiausių ukrainiečių nacionalinio teatro ideologų Mykola Sadovskis 1902 m. Kyjivo Švč. Trejybės aikštėje už suaukotas lėšas pastatytuose Tautos namuose (architektas Pavlo Golandskis) įkūrė pirmąjį stacionarų Ukrainos teatrą. Nuo pat jo gyvavimo pradžios teatre dirbę šviesuoliai – žymūs ne tik XX a. pradžios Ukrainos teatro, bet ir socialinio bei politinio gyvenimo veikėjai, formavę ukrainiečių tautinę savimonę– tarp jų aktorė Marija Zankovecka, dramaturgas, kompozitorius, aktorius ir režisierius Marko Kropyvnyckis, pats Mykola Sadovskis, tapęs teatro vyriausiuoju režisieriumi, ir jo brolis, aktorius ir režisierius Panasas Saksahanskis, ir daugelis kitų. Teatro vadovas M. Sadovskis į spektaklius kviesdavosi žymius to meto operos ir operetės atlikėjus. Savo kelią šiame teatre pradėjo ir žymus Ukrainoje gimęs rusų dainininkas, unikalaus balso (tenoro altino) savinininkas Ivanas Kozlovskis, iš pradžių dainavęs teatro chore, o vėliau čia debiutavęs Andrijaus vaidmeniu pirmosios ukrainiečių nacionalinės operos – Semiono Hulako-Artemovskio „Zaporožiečio už Dunojaus“ (1863, beje, 1955 m. pastatytos ir Lietuvoje) – pastatyme. Kiti ukrainiečių nacionalinės muzikos pradininkai, tokie kaip Mykola Lysenko ir Kyrylas Stecenko, bendradarbiavo su šiuo teatru, jame buvo pirmą kartą pastatytos kelios M. Lysenko operos. M. Sadovskio teatras gyvavo iki 1917 metų. Vėliau Tautos namuose kūrėsi Ukrainos teatro draugija ir jos pagrindu sudaryta Teatro taryba, veikė Ukrainos nacionalinis teatras, po kelių reorganizacijų virtęs Liaudies teatru, vadovaujamu P. Saksahanskio. Nuo 1922 m. teatro muzikinis kolektyvas buvo priverstas išvykti iš Kyjivo, nes įsigaliojo daugiau nei dešimtmetį trukęs draudimas rodyti operetės teatro spektaklius, o Tautos namai buvos perduoti saviveikliniams darbininkų kolektyvams.

Tad Kyjivo operetės teatro istorija prasidėjo dešimtmečiu vėliau, jos pradžia pažymėta dviem datomis: 1934 m. sausio 13 d., kai Tautos namuose duris atvėrė V. Benedyktovo vadovaujams Ukrainos SSR valstybinis muzikinės komedijos teatras, ir 1935 m. gruodžio 14 d., kai įvyko pirmoji šio teatro premjera – Johanno Strausso jaun. operetė „Šikšnosparnis“. Netrukus rampos šviesą išvydo ir Carlo Zellerio operetė „Paukščių pardavėjas“, pirmą kartą atlikta ukrainiečių kalba.

Antrojo pasaulinio karo metais Kyjivo operetės teatras buvo evakuotas į Kazachstaną. Du teatro sezonai Alma Atoje prisidėjo prie glaudžių kūrybinių ryšių tarp Ukrainos ir Kazachstano menininkų stiprinimo. 1944 m. rudenį teatro kolektyvai grįžo namo iš evakuacijos.

XX a. 6 ir 7 dešimtmečiais darbą Kyjivo operetės teatre (1966 m. jis buvo pervadintas į Kyjivo valstybinį operetės teatrą) pradėjo talentingų jaunų solistų karta, iš jų vėliau dauguma tapo Ukrainos nusipelniusiais artistais, tarp jų Dmitrijus Ševcovas, Oleksandras Mychailovas, Katerina Mamykina, Volodymyras Borysenko ir kt. XX a. 8–10 dešimtmečiai Kyjivo operetės teatro kūrybinėje veikloje buvo paženklinti naujais ryškiais įvykiais. Su jais siejami iškilių XX amžiaus antrosios pusės Ukrainos režisierių, dirigentų, dramaturgų ir kompozitorių – Volodymyro Begmos, Viktoro Šulakovo, Sergejaus Smejano, Dmitrijaus Ševcovo, Boriso Šarvarko, Jurijaus Rybčinskio, Vladleno Lukašovo ir daugelio kitų – vardai. Teatro repertuarą papildė įvairių žanrų spektakliai: Maksimo Dunajevskio muzikinė pjesė „Trys muškietininkai“, Vadimo Iljino „Draugė Liubovė“, žymiausios Imre‘ės Kálmáno operetės „Monmartro žibuoklė“, „Cirko princesė“, „Silva“ („Čardašo karalienė“), „Bajaderė“.

Iki 10 dešimtmečio pabaigos operetės teatro trupėje dirbo pripažinti Ukrainos scenos meistrai: solistai Tamara Tymoško-Horyuško, Liudmila Makovecka, Sergijus Pavlinovas, Valentina Čemena, Viktorija Aliošina-Kostiukova, Oleksandras Trofimčiukas, režisierius Sergejus Smejanas, baletmeisteris Oleksandras Segalis. Nuo 2003 m. Kyjivo operetės teatrui vadovauja generalinis direktorius ir meno vadovas Bogdanas Strutynskis. Jaunam režisieriui likimas lėmė atversti naują teatro istorijos puslapį. Per gana trumpą laiką Kijevo operetė patyrė reikšmingų pokyčių, kuriuos lėmė kūrybinės komandos atsinaujinimas ir sėkmingi klasikinio bei modernaus repertuaro pastatymai. „Laikas reikalauja, kad teatras kaskart nustebintų publiką moderniu žvilgsniu į senus dalykus“, – sako teatrui jau du dešimtmečius vadovaujantis režisierius. Tarsi patvirtindama jo žodžius, 2003 m. į teatro repertuarą sugrįžo viena populiariausių pasaulio operečių ir pirmoji Kyjivo operetės teatre pristatyta premjera – J. Strausso „Šikšnosparnis“ (režisierė T. Tymoško-Horyuško).

Naujas statusas

2004 m. Kyjivo operetės teatrui suteiktas akademinis statusas, nuo 2009 m. – nacionalinis. Teatro 70-mečio išvakarėse, 2004 m. spalį, atidaryta kamerinė scena – „Teatras fojė“, kurioje buvo parodyta Jacques‘o Offenbacho vienaveiksmė operetė „Kviestinė vakarienė su italais“ (tikrasis pavadinimas – M. Choufleuri restera chez lui le..., „Ponas Kalafioras lauks jūsų namie...“, 1861). Šis renginys pradėjo kūrybinių eksperimentų seriją, nes „Teatras fojė“ buvo sumanytas kaip aktorių ir režisierių kūrybinės savirealizacijos paieškų dirbtuvės, scena rečiau skambančių muzikinio teatro kūrinių pastatymams. 2006-aisiais „Teatre fojė“ įvyko Johanno Sebastiano Bacho „Kavos kantatos“ premjera, o 2009 m. šią triadą mažojoje scenoje vainikavo paties B. Strutynskio redaguotos ir režisuotos J. Offenbacho vienaveiksmės komiškos operos „Raktas ant trinkelės, arba vestuvių nakties nuotykiai“ (tikrasis pavadinimas – Un mari à la porte, „Sutuoktinis prie durų“) premjera.

Kyjivo operetės teatro didžiojoje scenoje taip pat imta rodyti muzikinius spektaklius vaikams: „Pasakų karnavalas Ukrainoje“, V. Domšinskio „Snieguolė ir septyni nykštukai“ (režisierius B. Strutynskis), G. Kudinovos „Coliukė“ (rež. O. Andrienko). Į spektaklius vaikams įtraukiami geriausi teatro aktoriai, kurių energija ir nuoširdumas sukuria ypač švelnią ir žavią, vaikams taip reikalingą atmosferą.

Nuo 2013 m. teatras rengia operetės, miuziklo ir operos festivalį „O-Fest“, kuriame derinami Kyjivo operetės teatre vykstantys spektakliai su įvairių kolektyvų pasirodymais atvirame ore ne tik sostinėje, bet ir kituose Ukrainos miestuose. Šiandien Kyjivo operetės teatras save pozicionuoja kaip plataus profilio teatrą. Kijevo operetės scenoje sėkmingai statoma klasikinė operetė, modernūs ir klasikiniai miuziklai, plačiai pristatomos įvairios koncertinės programos (šou programos, simfoninio orkestro koncertai, operos ir baleto koncertai), drąsiai įgyvendinami įvairūs kūrybiniai eksperimentai.

2021 m. gegužės 14 d., pasibaigus antrajam karantinui, buvo atidaryta renovuota teatro Didžioji salė, kuri dėl ištaigingo salės dekoro ir naujausių salėje instaliuotų garso, apšvietimo, vėdinimo technologijų žurnalistų išsyk buvo pakrikštyta „operetės Versaliu“. Po COVID-19 pandemijos suvaržymų atsidarius teatrams, į atnaujintą salę sugrįžusių žiūrovų laukė ir repertuaro atnaujinimai: tų pačių metų birželį pristatyta 1990 m. vengrų kompozitoriaus Mátyáso Várkonyi pagal Oscaro Wilde‘o romaną sukurto miuziklo „Dorianas Grėjus“ premjera.

Deja, teatro laukė dar vienas rimtas išbandymas – 2022 m. vasarį prasidėjęs karas. Nepaisant karo meto sunkumų, Kyjivo nacionalinis akademinis operetės teatras dirba toliau ir savo spektakliais ar net pristatomomis premjeromis stiprina savo tautiečių dvasią. Šios istorinės akimirkos pabrėžia Kyjivo teatro ir muzikinės kultūros svarbą ukrainiečių tautiniam identitetui ir jų kultūriniam paveldui. Teatro ir kultūros vaidmuo yra itin svarbus formuojant tautinę sąmonę ir kultūrinę tapatybę. Kyjivo nacionalinis akademinis operetės teatras planuoja ir toliau plėtoti savo kūrybinį potencialą, nustebinti publiką naujais įvairių žanrų pastatymais, neeiliniais sprendimais ir, žinoma, aukščiausios kokybės pasirodymais! 89-asis teatro sezonas operetės gerbėjams jau dovanojo naujų susitikimų su magišku meno pasauliu.

Visi, norintys pašėlti Lotynų Amerikos šokių ritmu, liepos 26-osios vakarą kviečiami į Tauragės Pilies aikštę. Čia surengti gerą vakarėlį žada išskirtinis mambo muzikos bigbendas „Orkesta Mendoza“. Kas gi tie pašėlioti mėgstantys atlikėjai? Įtraukiantis ir eksperimentuojantis „Orkesta Mendoza“ yra JAV ir Meksikos pasienio regiono muzikinis katilas. Grupė savo žanrą vadina indie, mambo, derindama pop ir roką su Lotynų Amerikos ranchera, son ir cumbia ritmais septintojo dešimtmečio boogaloo dvasia. 

Grupės vedlys Sergio Mendoza yra gimęs Meksikos Nogaleso mieste Sonoros valstijoje, tačiau kuomet jam buvo aštuoneri metai, persikraustė gyventi į JAV Arizonos valstiją. Šis regionas yra prieštaravimų taškas, kuriame viltis susitinka su skausmu, narkotikai su ginklais, todėl grupė savo muzikoje daugiausia dėmesio skiria šventiškumui ir gyvybingumui. Sulaukęs 18 metų Sergio apsigyveno Tuksone, kuriame 2009 m. subūrė keletą geriausių šio miesto muzikantų tam, kad surengtų pasirodymą, skirtą legendiniam Kubos mambo karaliui Pérez Prado. Prie multiinstrumentalisto Sergio Mendozos, patirties įgijusio grojant kartu su „Calexico“, „Devotchka“,  „Mexican Institute of Sound“ ir kitomis grupėmis, prisijungė vokalistas Salvador Duran, dainavęs drauge su „Calexico“, Willie Nelson, „Iron and Wine“, Glen Hansard, bei kiti atlikėjai.

Arizonoje įsikūrusi „Orkesta Mendoza“ išleido tris albumus. Naujausiame - „Curandero“  kartu su nuolatiniais nariais dalyvauja keli svečiai. 2021 m. „Songlines Music Awards“ grupė buvo nominuota geriausios grupės kategorijoje. Sergio Mendoza taip pat žinomas kaip ilgametis meksikiečių grupės Mexrrissey ir JAV grupės Calexico narys. 

 „Orkesta Mendoza“ yra viena geriausių gyvo garso grupių. Jų muzika gilinasi į daugybę krypčių, ritmų ir nuotaikų, bigbendo orkestruotės, sumaišytos su lo-fi elektronika, vokalas en Español kartu su judančiais instrumentais, o septintojo dešimtmečio roko stilius maišosi su tradiciniais lotynų stiliais.

„Orkesta Mendoza“ pasirodymas – tai labai kinematografiška muzikos šventė, pasipuošusi veržliu garsu, entuziastingu vokalu ir šventinio vakarėlio nuotaika. Grupės muzikantų kuriama alchemija, požiūris į mambo bei cumbia garsus yra sunkiai nusakomas žodžiais, todėl juos galima tik įsivaizduoti arba patiems išgirsti, paliudyti ir, svarbiausia, pajusti. Ši muzika yra tarsi gyvas, kvėpuojantis organizmas.

Būkite pasirengę pasienio muzikai be ribų!

Irina SADAUSKIENĖ

Liepos 26 d., 18 val., Tauragės Piles kiemelis.

Renginys nemokamas. Jo metu filmuojama ir fotografuojama.

Video:

https://youtu.be/VADVE-sL7Jg

https://youtu.be/PqWLuY0XkuA

https://youtu.be/AUGzPElHuuQ

https://youtu.be/MoIVyaLmplA

Tolimesnė festivalio programa:

Orkestra Mendoza / Meksika - JAV
Liepos 26 d., 18 val., Pilies kiemelyje;

DixXband ir Swing Daiva
Rugpjūčio 8 d., 18 val., Smalininkų senajame uoste;

Gaby Moreno / Gvatemala - JAV
Rupgjūčio 10 d., 18.30 val., Panemunės pilyje. Bilietus platina Kakava.Lt

Big Al & The Jokers / Latvija
Rugpjūčio 30 d., 20 val., Užtvankos saloje (Bangos parke, Tauragė).

Projektą finansuoja Lietuvos kultūros taryba ir Tauragės rajono savivaldybė; koncerto pagrindiniai rėmėjai: Lietuvos kultūros taryba, Tauragės rajono savivaldybė; rėmėjai: Švytis, Onija, Kings Pica, Agava, Solregis Optika, Bekonas, Alantas, Šaukštelio studija, Diremta, Infoface, Muzikos servisas, Alyvuoges.lt.
Informaciniai rėmėjai: „Šilalės artojas“, „Tauragės žinios“, „Jurbarko laikas“, Jurbarko „Šviesa“, Tauragės kabelinė televizija, Tauragės radijas, Lietuvos regioninių radijo stočių asociacija.
Partneriai: Tauragės kultūros centras, Tauragės fotografų klubas „Fotojūra“, Tauragės krašto muziejus, Všį „Žaliasis regionas“, Tauragės rajono savivaldybės Birutės Baltrušaitytės viešoji biblioteka, Mažosios Lietuvos Jurbarko krašto kultūros centras, Panemunės pilis, Kauno kolegijos Tauragės skyrius.

Rajono meras Tadas Bartkus potvarkį dėl konkurso užimti Šilalės kultūros centro di­rektoriaus pareigas pasirašė dar gegužę. Jau įvyko ir pirmasis jo turas, kuriame su­si­rungė dabartinė įstaigos vadovė Irmina Kėblienė bei kandidatas iš Tauragės. Tačiau paaiškėjo, kad nė vienas pretendentas neįveikė reikalavimų kartelės. Iš­girdus tokį verdiktą, tarp kultūros darbuotojų kilo pasipiktinimas, jog taip valdžia rodo savo galią, mat dabartinė įstaigos vadovė yra siejama su konservatorių partija, kurios santykiai su dabartiniais valdančiaisiais toli gražu ne patys geriausi.

Žydrūnė MILAŠĖ

AUTORĖS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 56

Nors rajono valdžioje šiuo metu daug jaunų žmonių, tačiau suspėti su laiku ir jiems, pasirodo, yra sudėtinga. Kelintas mėnuo rajono reikalus „vairuojantys“ vadovai niekaip neįsivažiuoja į darbo ritmą, o tai geriausiai atskleidžia oficiali savivaldybės internetinė svetainė – joje vis dar skelbiama praėjusią kadenciją suformuotų komisijų ir darbo grupių sudėtis.

Žydrūnė MILAŠĖ

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 56

Pasauliniu ar europiniu mastu mažos Lietuvėlės prob­lemos atrodo mikrosko­pinės. Argi kam įdomu keleto medžių likimas Vilniuje, kažkokio verslininko, nors ir Kauno mero, išdidžiai sė­dinčio ložėje Vilniaus universiteto kieme, J. Bidenui rėžiant kalbą, prekybiniai ry­šiai su Rusija ar kokios ten išpūstos vietinių „gar­senybių“ meilės ir skyrybų peripetijos...

Česlovas IŠKAUSKAS

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 56

Didžioji dauguma mūsų piliečių laiko save itin kultūringais ir tvarkingais, tačiau tenka pripažinti, jog vis tik kai kurie tai taiko tik savo namams ar kiemui – ten, kur niekas nemato, elgesys pasikeičia, o kartais net sunku suvokti, kad žmogus iš viso gali taip daryti. Deja, pavyzdžių, kai vieni tvarko, o kiti niokoja – kiek tik nori. Su tokiais vanda­lizmo atvejais susidūrė ir Šilalės kaimiškosios seniūnijos seniūnas Aloyzas Vaičiulis.

Žydrūnė MILAŠĖ

AUTORĖS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 56

Vasara persirito į antrąją pusę, bet laukuose ir miškuose dar nesijaučia artėjančio rudens. Vytauto Didžiojo universiteto Žemės ūkio akademijos Augalų biologijos ir maisto mokslų katedros jaunesnysis mokslo darbuotojas dr. Marius Lasinskas tvirtina, kad iki Žolinės augalai išsaugo visas savo naudingąsias savybes. 

Gamta priglaus ir pagydys

Praėjusią savaitę M. Lasinskas svečiavosi Bilioniuose, plenere „Šimtmečio veidai ir vaizdai“, o  į vaistininko, „Žolinčių akademijos“ viceprezidento, vieno populiariausių šiuo metu liaudies medicinos lektorių paskaitą apie žoliavimą ir augalų savybes susirinko daugybė smalsuolių iš viso Šilalės rajono. Knygas „Vaikai vaistažolių pasaulyje“ bei „Vaistažolių pasakos. Ir sveikatos receptai visai šeimai“ išleidęs mokslų daktaras įsitikinęs, kad augalai yra tie vaistai, kuriuos mums dovanoja gamta, tik reikia žinoti, kaip jais pasinaudoti. „Žolinčių akademijos” viceprezidentas pats augina ir renka vaistažoles, gamina vaistažolių mišinius, skaito paskaitas ir veda praktinius užsiėmimus, todėl jo klausytis ne tik įdomu, bet ir naudinga. 

Žolininkas, pasak M. Lasinsko, turi žinoti tris svarbiausias taisykles: į pievas, laukus ir miškus reikia eiti tik geros nuotaikos bei švaria sąžine. Vaistažolės yra žmogaus pagalbininkės, todėl žoliaujant pirmiausia reikia padėkoti motulei gamtai.

„Mūsų padėka yra geri darbai. Surinkęs šiukšles padėkosi gamtai, tada ir vaistažolės daug geriau padės“, – įsitikinęs žolininkas.

Bet svarbiausia, pasak jo, nepulti skinti visų žolelių iš eilės ir nesinešti namo glėbiais.

„Kai turi kilnų tikslą, tada gamta kaip mama. Apkabina ir į ausį pakužda pačius geriausius receptus. Nereikia griebti kuo daugiau. Žmonės tempia į namus maistą maišais, ryja viską iš eilės, o vis tiek jaučiasi nelaimingi. Pasirodo, nereikia kuo daugiau, reikia kuo geriau. Svarbiau kokybė, nei kiekybė“, – mokė Bilioniuose dr. M. Lasinskas.  

Pasak žolininko, vaistažolės mėgsta švarą ir tylą, todėl tokiose vietose jas ir reikia rinkti. Dar XIX amžiuje kunigas, pranciškonas, gydytojas, botanikas, pirmasis Lietuvos floros tyrinėtojas Jurgis Pabrėža aprašė 662 augalus – tiek jų tinka maistui ir vaistui. Tačiau iš 2000 mūsų kraštuose augančių žolių beveik 100 yra nuodingos, todėl viską iš eilės rinkti ir valgyti, anot dr. M. Lasinsko, yra pavojinga. 

Kai medicina bejėgė, padeda augalai

„Daug vaistažolių galima rasti ir vaistinėse, bet tikrai ne visas ir tikrai ten nebus šviežių augalų, kurie yra labai vertingi“, – tikino žolininkas, rekomendavęs pirmiausia pažinti gaurometį. Tai sausų vietų augalas – aukšta plonastiebė, nesišakojanti žolė rausvais žiedeliais ir siaurais lapeliais. Nužydėjusi ji brandina ankštis, kurios vėliau paleidžia į gaurus panašius plaukelius. Siauralapis gaurometis pasižymi nervų sistemą raminančiu ir jau tyrimais įrodytu antidepresiniu poveikiu. Gauromečio lapų arbata gelbsti nuo migreninių galvos skausmų, stiprina imunitetą, o skrandžio rūgštingumą, pasak dr. M. Lasinsko,  geriau sutvarko negu omeprozoliai ir raniberlai.

„Tai yra augalas, kurį galima gerti kaip arbatą ar naudoti kaip kavos pakaitalą.  Kai kažkas blogai ir nežinai, nuo ko pradėti, visada pataikysi, užsiplikęs gauromečio arbatos – nėra šalutinių poveikių, jokių kont­raindikacijų ji nesukelia nei vaikams, nei senukams. Priešvėžinis, priešbakterinis, imunitetą stiprinantis – ko paklausit, pasakysiu, kad tinka gaurometis. Augalas turi net 250 skirtingų biologiškai aktyvių medžiagų ir dar dėčiau daugtaškį, nes mokslininkai atranda vis naujų“, – tvirtino ketverius metus naudingąsias gauromečio savybes ir būdus, kurie geriausiai padeda joms atsiskleisti, tyrinėjęs mokslininkas.  

Tačiau jį stebina žmonių nusiteikimas, kad „žolytės ir šienelis“ gali padėti tik sveikiems. Bet ir medikai pasiūlo pagerti „kokių žolelių“. Pavyzdžiui, kai žmogus negali naudoti aspirino kraujui skystinti, nes jis išėda skrandžio gleivinę, galima gerti baltojo gluosnio, vingiorykštės ar barkūnų arbatą, nes tie augalai ne prasčiau skystina kraują už aspiriną. 

Brangesnė anaiptol nėra geresnė

Bilioniškiai dr. M. Lasinskui uždavė daugybę klausimų, dau­geliui rūpėjo sužinoti, kaip geriau paruošti vaistažoles, kad išliktų visos jų savybės. Žolininkas tikino, jog gaurometį galima ir džiovinti, ir fermentuoti, bet taip pat veikia ir ką tik nuskinti lapai. Jeigu nori antioksidantų, vitamino C, jaunystės eliksyro – grauži nuo krūmo, dedi į žalius koktelius arba plikini arbatą. Labai leng­va gauromečio lapus sudžiovinti – paskleisti palėpėje jie pradės trupėti po kelių dienų. 

Bet jei norime pasirodyti, kad turime brangios arbatos, galime fermentuoti. Sutrintus ir sultis išskyrusius lapelius reikia sugrūsti į stiklainį ir aklinai uždarius arba uždengus drobele laikyti 3 paras 36 laipsnių temperatūroje, pavyzdžiui, saulėkaitoje. Atidarius stiklainį pasklis malonus kvapas. Pasak žolininko, tik tuo malonesniu kvapu ir skiriasi fermentuota žolė nuo paprastai džiovintos. Kai šilta ir drėgna, pieno rūgšties bakterijos skaido tam tik­rus junginius – vyksta  rūgi­mas, dėl to lapai įgauna kriaušių, obuo­lių, citrinos, žalumos skonį. Po fermentacijos ar­batą reikėtų labai greitai išdžiovinti. Palėpė­ netiktų, geriau iki­ 40 laipsnių įkaitinta džiovyklė. M. Lasinskas tikino, kad fermentuotus gauromečio lapus karštą dieną galima džiovinti ir saulėje. 

„Nesutikčiau, kad fermentuota arbata yra stebuklingesnė už šviežią, bet kad skanesnė –taip.

Tad nori skanios arbatos – fermentuoji, nori žiemai – džiovini, o vasarą galima ir šviežius lapelius valgyti. Dėčiau pusę šaukštelio džiovintos arbatos, pu­sę fermentuo­tos, o gerdamas dar užkąsčiau šviežiais la­pe­liais. Gyvenime ne visada geriausiai veikia tas, kas brangu“, – sakė mokslininkas.   

Labai skani fermentuotų gluosnių lapų ir žiedų („kačiukų“) arbata. Galima fermentuoti braškių, žemuogių, juodųjų serbentų, mėlynių lapus. Jų stipriausios savybės atsiskleidžia iki uogoms sunokstant, bet kai jos nuskinamos, kažkiek naudos vėl grįžta į lapus. 

Pasisavinti medžiagas padeda medus

Tradicinis klausimas, pasak žolininko, kokios temperatūros vandeniu užpilti vaistažoles. Vieno atsakymo į jį nėra, nes skiriasi jų savybes nagrinėjančių mokslininkų požiūriai.  

„Kaip žolininkas, aš sakau, kad nereikia užvirti vandens, nes užviręs jis dezinfekuojasi ir tampa negyvas. Bet mokslo požiūriu, vandenį reikia užvirti, nes tam tikros medžiagos nemėgsta deguonies. Užpylus verdančiu vandeniu, jos nesioksiduoja, gaunate daugiau biologiškai aktyvių  medžiagų. Todėl galima rinktis būdą, kokio norite“, – sakė dr. M. Lasinskas.  

Tačiau, pasak jo, vandenyje tirpsta ne visos bio­logiškai aktyvios vaistažolių medžiagos. Per vandenį pasisavinami vitaminai, baltymai, bet yra medžiagų, kurios tirpsta tik riebaluose, todėl nugėrę arbatą ir išmetę lauk žolelių likučius, netenkame visų karatinoidų, vitaminų E ir D. 

„Nuo skrandžio rūgštingumo, slogos, gripo, bronchų ligų padės ir arbatos, bet jei reikia kepenims, odai, neužtenka išgerti skysčius – rekomenduočiau sudžiovintas vaistažoles susmulkinti iki miltelių ir persijoti per sietelį. Tokių miltelių galima dėti į košę, užberti ant sumuštinio su sviestu. Galima išgerti pusę šaukštelio žolės miltelių ištirpinus drungno vandens stiklinėje, pagardinus šaukšteliu medaus ir įdėjus ghi (lydyto) sviesto ar įlašinus kelis lašelius kanapių aliejaus. Žarnynas pasiims viską, kas tirpsta ir riebaluose, ir vandenyje. Medus labai gerina medžiagų pasisavinimą, jis kaip taksi – nuveža jas ten, kur jų reikia, todėl nuo 20 iki 70 proc. žolelės kartu su medumi suveikia geriau. Tai yra patvirtinta moksliniais tyrimais“, – aiškino žolininkas. 

Svarbiausia nusiteikti gyventi sveikai

Vaistažolės gali padėti išlik­ti sveikam, o susirgus greičiau pasveikti, nes jos tinka ir ūmioms, ir lėtinėms ligoms gydyti, tik reikia žinoti, kurias rinkti, kaip paruošti ir kaip teisingai vartoti. 

Atsigėrimui tinka bet kokių vaistažolių mišinys, tačiau gydy­mui augalais – fitoterapijai – reikia specialių žinių. Sudarant vaistažolių mišinius galioja įvairios taisyklės bei nurodymai, todėl geriau patiems neeksperimentuoti, o kreiptis į vaistažolininkus. Bet tokias kasdienes sveikatos problemas, kaip padidėjęs  skrandžio rūgštin­gumas, prastas miegas, liūdnos mintys ar nusilpęs imunitetas, vaistažolės gali nesunkiai išspręsti. Anot M. Lasinsko, užmigti padėtų sukatžolės ir valerijono mišinys, tinka ir melisa, mėta, medetka, ramunė, levanda, avižų žolė, apynys. Mintys praskaidrės geriant šermukšnių, kiaulpienės, gysločio arbatą – reikia plikyti visų po šaukštą. Geroms mintims rekomenduojamas gyslotis, kuris dar vadinamas organizmo kanalizacijos tvarkytoju, nes jis puikiai atstato žarnyno funkcijas. Širdį stiprina beržo pumpurų arba lapų, gudobelės, sukatžolės ir mėtų arbatžolių mišinys. Nuo aukštos temperatūros bei peršalimo tiks beržo lapų mišiniai su čiob-reliais, juodųjų serbentų lapais, šeivamedžiu, pušų, eglių, kadagių spygliais. Tokias arbatas reikėtų gerti 3 ar 6 mėnesius su pertraukomis: 21 dieną su 7 dienų pertrauka. Pavienių žolių arbata geriama 7 dienas, po jų reikėtų 3 dienų pertraukos. 

Dr. M. Lasinskas tvirtino, jog gamtoje tikrai galima rasti daug naudingų maistinių ir vaistinių augalų, tik žmogus turėtų žinoti, kad pirmiausia pats turi nusiteikti gyventi sveikai: daugiau judėti, sveikiau maitintis, stiprinti ne tik fizinę, bet ir dvasinę sveikatą – tuomet ir vaistažolės padės tiek, kiek galės.

Daiva BARTKIENĖ

AUTORĖS nuotr.

„Nuo mažens tėvai, o ypač mama, mane skatino siekti aukščiausių re­zul­tatų“, – tikina būsimasis dešimtokas Vykintas Mylimas. Jaunuolis ne tik mokosi vien dešimtukais, dalyvauja įvairiuose konkursuose, bet ir su­kūrė svetainę „Fizzika“, kuri jau sulaukė mokinių, mokytojų ir fizikos mylėtojų susidomėjimo.

Pasak Vykinto, mokomoji svetainė „Fiz­zika“ yra skirta padėti mokiniams suprasti bei geriau įsisavinti teorinę fizikos dalyko mokomąją medžiagą. Joje taip pat galima išmėginti ir praktinius sugebėjimus – spręsti uždavinius, analizuoti įvairius terminus bei kt. 

„Tai, mano nuomone, efektyviai pasie­kiama, nes visą informaciją, pateiktą pus­lapyje, „perleidęs per mokinio spektrą“, parašiau pats. Labiausiai mokomasis puslapis skirtas aštuntokams–devintokams ar norintiems pakartoti šių klasių kursą. Tačiau yra skilčių, kaip, pavyzdžiui, „Greita pagalba“, kurios pasitarnautų net ir dvyliktokams“, – tikina gimnazistas.

Šilališkio teigimu, idėja sukurti „Fiz­ziką“ kilo mokslo metų pradžioje. Kaip ir kiekvienas mokinys, Vykintas turėjo pasirinkti projektinį darbą, kurį atliks per mokslo metus.

„Kadangi man labai patinka informatika ir programavimas, nusprendžiau apsvarstyti siūlomas šios pamokos temas. Viena iš jų buvo sukurti mokomą­ją svetainę, naudojant paprastą įrankį „Google Sites“. Tai iškart krito man į akį, todėl pasvarstęs nusprendžiau sukurti svetainę apie fizikos mokslą. Šis dalykas yra mano mėgstamiausias, žinoma, ir geriausiai besise­kantis. Be to, kitiems mo­kiniams fizika dažnai ne­patinka, jie jos nesupran­ta. Bet čia apskritas ratas: nesiseka, dėl to ir ne­patinka. Todėl užsibrėžiau tikslą padėti kitiems pasiekti geresnių fizikos žinių bei rezultatų“, – pri­simena V. Mylimas.

Mokomosios svetai­nės kūrimas bu­vo daug kruopštumo reikalaujantis darbas. Anot dešimtoko, jis tikrai visko nežino ir nemoka, todėl svarbiausiu teorinių žinių šaltiniu žinyno ir formulyno skiltims buvo fizikos vadovėliai, kurių PDF versijas rado internete. Visą medžiagą išanalizavęs bei perrašęs paprastesniais, bendraamžiams suprantames­niais terminais ir frazėmis, ją įkėlė į sa­vo puslapį.   

Mokomojo puslapio kūrėjas sako, kad didžiausiu iššūkiu tapo skaičiuotuvai. Ir nors laisvalaikiu jis programuoja konsolines programas, moka nemažai bend­rų programavimo technikų ir jau turi „programuotojo logikos“, norint sukurti skaičiuotuvą, skirtą naudoti interneto svetainėje, reikėjo pasitelkti tris iki tol nežinomas programavimo kalbas.

„Užsibrėžiau tikslą sukurti skaičiuotuvą visiškai nežinodamas, kaip tai padaryti ar kiek laiko užtruks. Jei nebūčiau turėjęs tiek užsidegimo ir pasiryžimo, manau, neturėtume nė vieno iš tų 80+ skaičiuotuvų“, – kalba jaunasis prog­ramuotojas. 

Vykintas mokslo metus baigė įvertintas dešimtukais iš visų dalykų. Pasak jo, tokiems jo pasiekimams įtakos turi ir tėvų skatinimas, ir paties užsi­spyrimas bei drausmė. Jis mano, jog, pavyzdžiui, išlaikyti dėmesį padeda net­gi griežtas miego režimas: pradinėse klasėse lovoje turėdavo būti 21 valandą, o dabar stengiasi eiti miegoti ne vėliau kaip 22 val. 

„Dar viena savybė – smalsumas. Dažniausiai man neužtenka paprasto taip arba ne atsakymo, visada noriu išsiaiškinti, kodėl yra vienaip ar kitaip. Kai žinau „po apačia“ slypinčią informaciją, man nereikia mintinai mokytis teorijos, viską suprantu ir galiu išmąsty­ti“, – dėsto dešimtokas.

Norintiems pasiekti geresnių rezultatų vaikinas pirmiausia pataria nenusiteikti, kad mokykla – kalėjimas ar kita baisi vieta, bet būtent ta įstaiga, kurioje yra daug naujų galimybių. 

Vykintui patinka ne tik fizika, bet ir humanitariniai mokslai.

„Nors esu „tiksliukas“, rašau eilėraščius ir ateityje netgi planuoju išleisti jų knygą“, – prisipažįsta jis. 

V. Mylimas yra laimėjęs ne vieną konkursą ir olimpiadą, o, anot jo paties, įsimintiniausias laimėjimas pasiektas šiais metais Vilniuje tris dienas vykusioje respublikinėje chemijos olimpiadoje LitChO61. 

„Man tai buvo pirmoji tikra respubli­kinė olimpiada. Tačiau ne vien dalyki­nė jos pusė paliko įspūdį – susipažinau su daug bendraminčių, didžioji dalis moksleivių buvo labai draugiški ir atviri. Be to, pirmą kartą per praktinę dalį stovėjau tikroje laboratorijoje, dariau tai, kas toli gražu neda­ro­-

ma chemijos pamokų me­tu, galėjau susipažinti su Vilniaus universiteto Chemijos fakultetu. Ir vyšnia ant torto – tarp užduočių vykusios veiklos, kurias organizavo studentai. Ko tik nebuvo: protų mūšiai, šokių ir žaidimų vakarai, 4 valandų orientacinis žaidimas Vilniaus senamiesčio gatvėmis, nepaisant smarkios pūgos ir nušalusių pirštų“, – prisimena jaunuolis.

Tarp daugybės veiklų ir mokslų jis geba rasti laiko ir poilsiui. Tiesa, pripažįsta, kad dar prieš metus dalį jo pavogdavo kompiuteriniai žaidimai ir prog­ramėlė „TikTok“.

„Prisėsdavau prie telefono parėjęs iš mokyklos „tik pusvalandžiui“, bet atsitraukdavau sutemus. Jaučiau, kaip prarandu norą daryti ką kita, būdavau irzlus, nuotaikos šokinėdavo, kol vieną dieną nusprendžiau ištrinti „TikTok‘ą“ ir visus žaidimus“, – sako Vykintas.

Jis neneigia, jog pirmąsias savaites buvo sunku. Tačiau pradėjo vėl programuoti, skaityti knygas, praleisti daugiau laiko gamtoje, o šiandien visiškai nebereikia socialinių medijų, kompiuterinių žaidimų.

„Net negalite pagalvoti, kiek daug laisvo laiko atsirado atsisakius tų dviejų paprastų dalykų. Taip pat išmokau veikti čia ir dabar. Niekada nebesakau „padarysiu už pusvalandžio“. To paties linkiu ir bendraamžiams: ženkite tą labai sunkų žingsnį, atsisakykite to, kas trukdo džiaugtis gyvenimu. Iš pradžių bus žiauriai sunku, bet vėliau ateis suvokimas, kiek daug visko galima nuveikti“, – įsitikinęs gimnazistas. 

Šią vasarą jis toliau ketina kurti pernai Šilalės bibliotekoje jau eksponuotą fotoistoriją. Beje, ji pabuvojo ir Vilniuje. 

„Kurdamas bei plėtodamas savo istoriją supratau, kaip svarbu praleisti laiką su savo artimaisiais, ypač su tais, kurie yra vieniši ar nedažnai su jais susitinkame. Apie tai ir buvo mano istorija, kurios pagrindinis subjektas – mano seneliai. Todėl tikrai nemažai šios vasaros praleisiu Kvėdarnoje, apsuptas daržų, agurkų ir pomidorų bei mylinčių senelių“, – juokiasi vaikinas.

Taip pat jis dalyvauja iššūkyje „Vasara su knyga“ ir, žinoma, nuvažiuoja prie jūros.

„Bet ir toliau laisvu laiku programuosiu, ir darysiu, kas šaus į galvą“, – priduria.

Jaunuolis sako, kad per atostogas nepamirš ir „Fizzikos“ svetainės, o mokslo metų pradžiai įkels daugiau teorinės medžiagos į žinyno skiltį.

Be to, vaikinas planuoja kurti dar vieną projektą.

„Nenoriu visko išduoti, todėl neatskleisiu, koks tai projektas. Tačiau galiu pasakyti, kad jis beveik paraleliai eina kartu su svetaine, bet yra ambicingesnis. Nežinau, ar suspėsiu jį užbaigti ir apipavidalinti iki dešimtos klasės pabaigos, kada vėl ateis laikas pristatyti sa­vo metinį projektą“, – intriguoja V. My­limas.

Ir juokauja, jog eilinį sykį neria stačia galva į nepažįstamus vandenis.

Vesta VITKUTĖ

Nuotr. iš pašnekovo albumo