H. Levinas – (1943–1999) – rašytojas, poetas, dramaturgas ir režisierius, daugybės Izraelio ir įvairių užsienio šalių premijų laureatas. Jis parašė per 50 pjesių, kurios statomos visame pasaulyje. Telšių Žemaitės dramos teatro spektaklis „Žaidimų aikštė arba Visi nori gyventi“, pagal H. Levino pjesę, kviečia žiūrovus į susitikimą su žmogaus prigimtimi ir Dieviškąja materija, kuri susijungia žaidimų aikštelėje. Kad ir kaip paradoksaliai beskambėtų, žmogus – protingiausia, bet kartu ir žiauriausia Dievo sukurta būtybė, tai atspindi ir šiandienos aktualijos: visuomenės susiskaldymas, pasaulinė pandeminė situacija, Rusijos karas Ukrainoje. Mirties samprata suvokiama tik kaip statistikos dalis, kuri vis pildoma skaičiais. Lyg ir turime krikščionybėje, kitose religijose nustatytas elgesio normas, tačiau ne visada jų laikomės ir tai turbūt natūralu... tokia mūsų prigimtis, visi mes norime gyventi!

N-14 

Režisierius – Donatas Žilinskas

Dailininkė – Giedrė Slavinskienė

Garso režisierius – Mindaugas Drimba

Šviesų dailininkas – Sergej Simonenko

Scenos ir dekoracijų technikas – Alvingas Teniukas

Teatro direktorius – Deividas Rajunčius

Vaidina:

Remigijus Macas

Kristina Sutkienė

Antanas Nekrašius

Julija Kneitienė

Vaclovas Bartkus

Vaclovas Butkus

Aistė Korkadinovaitė-Šiaudkulenė

Rasa Stanevičiūtė

Rasa Birkantaitė

Rolandas Normantas

Dovilė Pantiru

Gegužės 27 d. 18.30 val. Klaipėdos Žvejų rūmuose publikai bus pristatytas Poznanės Stanislavo Moniuškos didžiojo teatro šiuolaikinio šokio spektaklių triptikas BER: choreografo Robert Bondara „Take me with you“ („Pasiimk mane kartu“), choreografo Alexander Ekman „Episode 31“ („31 epizodas“), choreografo Martyno Rimeikio „Blind words“ („Akli žodžiai“).

Tai taps pirmu spektaklio pristatymu užsienyje, o Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro publikai – unikalia galimybe išvysti trijų žinomų choreografų kūrinius.

„Sapnai ir kaktusai“ kūrėjai grįžta su BER

Neabejojama, kad į pajūrį vėl plūstels šokio gerbėjai ne tik iš Lietuvos, bet ir užsienio. Kovo mėnesį Klaipėdos valstybino muzikinio teatro šokio spektaklio „Sapnai ir kaktusai” premjera, kurioje greta Alexanderio Ekmano (Švedija) „Cacti“ (Kaktusai) buvo pristatytos ir Roberto Bondaros (Lenkija) choreografinės kompozicijos „Žagsulys“ (Hiccup) bei „8m68“ sulaukė tokio didelio publikos susidomėjimo, kad teko surengti papildomą spektaklio pristatymą.

Triptiko pavadinimas BER: kiekviena raidė – nuoroda į choreografo pavardę. B – tai lenkų choreografas Robertas Bondara, kurio vardas šiuo metu sparčiai renka žinomumo dividendus po sėkmingų pasirodymų ir spektaklių pastatymų Lenkijos bei užsienio teatrų, festivalių scenose. E – tai švedų choreografas Alexanderis Ekmanas, šiuolaikinės choreografijos pažiba, kurio kūrybinėje biografijoje rikiuojasi prestižinius apdovanojimus pelnę darbai su bene keturiasdešimčia pajėgiausių šokio trupių visame pasaulyje. R – tai lietuvių choreografas Martynas Rimeikis, vienas iškiliausių Lietuvos choreografų.

„Kodėl pasirinktas triptikas? Kad viename spektaklyje galėtume pristatyti dar daugiau šiuolaikinio šokio išraiškų. Juk kiekvienas choreografas labai skirtingas, su savitu choreografiniu braižu. BER publikai parodo koks skirtingas gali būti šiuolaikinio baleto pasaulis“,- akcentuoja Poznanės Didžiojo teatro baleto trupės meno vadovas R. Bondara.

BER: trys tituluoti choreografai

Klaipėdos publikai R. Bondara pažįstamas kaip šokio spektaklio „Faustas“ kūrėjas, už kurį choreografas buvo nominuotas aukščiausiam Lietuvos teatro apdovanojimui – „Auksiniam scenos kryžiui“. R. Bondara vienas talentingiausių jaunųjų lenkų choreografų, aktyviai bendradarbiaujantis su įvairiomis Lenkijos, kitų Europos šalių, JAV šokio trupėmis. Lietuvoje R. Bondaros vardą baleto gerbėjai pirmąkart įsidėmėjo 2013-aisiais, kai tuometinio Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro baleto meno vadovo K. Pastoro kvietimu šiame teatre pastatė Giedriaus Kuprevičiaus baletą „Čiurlionis“. Nuo 2018 m. R. Bondara paskirtas Poznanės Didžiojo teatro baleto trupės meno vadovu. Tais pačiais metais jis pelnė Biarico premiją pradedančiųjų choreografų konkurse Bordo ir dar tris Jano Kiepuros apdovanojimus kaip geriausias choreografas už Eugeniuszo Morawskio baletą „Svitezietė“ pagal Adomo Mickevičiaus baladę su Lenkijos nacionalinio teatro baleto trupe (2017), taip pat kaip geriausias režisierius ir geriausio Lenkijos spektaklio kūrėjas už savo debiutinį darbą Poznanės operos teatre – Felikso Nowowiejskio operą „Baltijos legenda“ (2017).

A. Ekmanas jau beveik du dešimtmečius dirba kaip laisvai samdomas menininkas, kurio biografijoje – apie pusšimtį bendrų projektų su pajėgiausiomis baleto ir šiuolaikinio šokio trupėmis iš viso pasaulio, neskaitant daugybės jo kūrinių perstatymų įvairiose šalyse. Šie darbai sulaukė ne tik milžiniško atgarsio ir kritikų liaupsių, transliacijų įvairių šalių televizijose, bet ir prestižinių apdovanojimų: už „Vasarvidžio nakties sapną“ choreografas pelnė Švedijos MEDEA ir Såstaholmo kino ir scenos menų apdovanojimą (2015), o už „COW“ – Vokietijos nacionalinį teatro apdovanojimą „Faust“ (2016).

LNOBT baleto meno vadovas, choreografas Martynas Rimeikis turi išskirtinį talentą bei gilų, savitą braižą. Klaipėdos publika šį kūrėją pažįsta kaip vieno lankomiausių Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro repertuare, 2019 m. pastatyto E. Balsio šokio spektaklio „Eglė žalčių karalienė“ choreografą.

2015 m. LNOBT vienaveiksmių baletų triptike „Bolero+“ įvyko M. Rimeikio baleto „Visur kur mes nebuvom“ premjera; šis spektaklis jam pelnė „Auksinį scenos kryžių“ už geriausią metų choreografiją. 2017 m.  ten pat buvo pristatytas pirmasis M. Rimeikio pilno metro baletas „Procesas“; už jį jam skirtas antrasis „Auksinis scenos kryžius“. Trečiąjį tokį pat apdovanojimą choreografui pelnė 2019 m. pristatyti baletai „Eglė žalčių karalienė“ (KVMT) ir „Dienos, minutės“ (LNOBT). Abu šie choreografo darbai tapo pirmaisiais lietuvių šokio spektakliais, kurių įrašus transliavo tarptautinis Mezzo TV kanalas.

Šokio energija

BER – tai šiuolaikinio šokio energija. Šokio spektaklių triptikas jungia tris skirtingus choreografus, skirtingas judesio sampratas, skirtingus požiūrius į mūsų gyvenamąjį laiką, o juos į vieną visumą sieja atsakymo į vieną klausimą – kas yra šokis? – paieškos. Galų gale visų trijų spektaklių panašumus ir skirtumus nulėmė mūsų epochos genotipas.

Santrumpa BER (angl. Base Excision Repair – bazės iškirpos taisa) taip pat vadinamas mechanizmas, kuriuo atstatoma DNR molekulės pažaida. Tai tarsi šviežio oro gurkšnis, energijos, ritmo, polėkio injekcija. Postūmis iš naujo atrasti, patirti judėjimo keliamą malonumą – ne tik kūrėjams ir atlikėjams, bet ir publikai.

Šokio spektaklių triptiko BER premjerą žiūrovai išvydo nuotoliu per internetą, mat ji įvyko per visą pasaulį sukausčiusią koronaviruso pandemiją – 2020 metų gruodį. Pasibaigus pandemijai ir ribojimams laisvai keliauti, Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras užmezgė bičiuliškus saitus su Poznanės S. Moniuškos didžiuoju teatru, 2022 m. lapkritį nuvežęs ten gastrolių Martyno Rimeikio sukurtą šokio spektaklį „Eglė žalčių karalienė“ (KVMT projekto „Krypčių dialogai“ dalis). 2023 m. gegužę Poznanės operos teatro baleto trupė pirmąkart atvyksta gastrolių į Klaipėdą, kur vienintelį vakarą rodys vieną iš naujausių ir reikšmingiausių savo pastarųjų metų darbų.

Poznanės Stanislavo Moniuškos didžiojo teatro baleto trupės gastroles Klaipėdoje remia Lenkijos Respublikos Kultūros ir nacionalinio paveldo ministerija pagal programą „Įkvepianti kultūra“.

Poznanės Stanislavo Moniuškos didžiojo teatro nuotr.

Su tokiu šūkiu penktus metus skaičiuosiantis Tauragės slemas pasitiko „Tauragė – Lietuvos kultūros sostinė 2023“ metus. Šią idėją pernai per slemo varžybas Tauragės pilies menėse mestelėjo poetas Povilas Venta Kuprys. Kauniečiui paliko įspūdį auditoriją įtraukiančios varžybos ir bendruomenė: drąsūs ir jau gyvenimiškos patirties turintys miesto slemeriai.

Kuo skiriasi Tauragės slemas nuo Lietuvos slemo?

Tauragėje organizuojamos slemo varžybos skiriasi vertinimo sistema. Jeigu Vilniuje, Kaune ar Šiauliuose jos vertinamos kortelėmis, kurias atsitiktine tvarka gauna keli žmonės auditorijoje, tai Tauragėje komisija virsta visi renginio dalyviai – čia veikia vadinama „klyksmų“ sistema, o į ją įtraukiami visi, atėję į renginį. Dėl to Tauragės sleme yra daugiau bendrystės jausmo nei didžiuosiuose miestuose organizuojamuose slemuose, kur anonimiškumas gilesnis, kur žmonės vienas kito taip ir lieka nepažinę. Tauragės sleme taip nėra – visi čia yra laukiami, palaikomi, atsikratoma amžiaus stereotipų, kas neva gali, o kas jau nebegali būti šiuolaikinės performatyviosios poezijos kūrėjais.

Slemas ant mokyklos palangės

2023-iais ir slemo, ir slemerių bus daugiau. Dėl to Tauragės Žalgirių ir Versmės gimnazijose poetė ir slemo varžybų organizatorė, muziejininkė Renata Karvelis skaitė pranešimus apie slemo kultūrą Tauragėje. Nuo 2019 iki 2023 m. čia nemažai padaryta: kasmet organizuojamos varžybos, jos patenka į jaunimo organizuojamą Menų festo renginių tinklelį. Kiekvienais metais slemeriai mokomi rašyti slemą, drąsinami su tekstais pasirodyti per varžybas. 2020 m. netgi buvo išleistas kūrybos žurnalas „Slemas su ragais“, kuriame be tekstų dar buvo publikuotas Kamilės Saukaitės sukurtas komiksas apie tauro ragus.

Teoriją lydi praktika. Po pranešimų mokyklose vyko slemo dirbtuvės su R. Karvelis.

„Išsitraukite telefoną, parašykite pirmąjį į galvą šaunantį keiksmažodį,“ – tokia užduotis išmuša iš vėžių prie tvarkos ir disciplinos pratusius gimnazistus. Ateini į užsiėmimą, o čia leidžia naudoti telefoną? Ir net gatvės kalba, žinutė draugui, miglotas sapnas, garsiai įvardytos baimės tampa medžiaga slemo tekstui? Taip, būtent! Performatyvioji poezija yra skirta scenai, interakcijai su žiūrovais, todėl tekstai turi „smūgiuoti“ čia ir dabar.

Kaip sako R. Karvelis, „Mene galimos visos temos. Mene galimi uždrausti dalykai.“ Gal todėl edukatorė pakvietė „sulaužyti“ nusistovėjusią tvarką ir per improvizuotas slemo varžybas užlipus ant mokyklos palangės perskaityti per dirbtuves parašytus tekstus. Kodėl būtent taip? „Simboliškai pakylame ir priartėjame prie literatūros istorijos asmenybių, kurių portretai, žiūrėkit, kabo čia ant mokyklos sienų, – sakė slemerė mokiniams. – Čia Maironis, Krėvė, Binkis, Sruoga. Kaip jie, mes irgi esam kūrėjai.“

Kultinis slemeris – M. P. E. Martynenko

Šiuolaikinei poezijai mokyklos programose skiriama per mažai dėmesio. Literatūros lauko profesionalai slemą vertina kaip „poezijos reklamą“, kuri skatina domėtis klasikiniais kūriniais. Slemerių kūryboje dažnai reflektuojama dabartis, vyrauja miesto temos.

„Slemo atstovai neneigia „tradicinės poezijos“, jie tarsi atsispiria nuo jos, nekritikuoja jos vertės, tačiau kritikuoja pačius poetus dėl jų sustabarėjimo <...> Galbūt slemas yra tik dabartinės kartos maištas, kuris praeis, o galbūt jis išaugs į kažką didesnio,“ – savo magistro darbe rašo Brigita Armonaitytė.

„Nėra neįdomių tekstų, yra tik neįdomios perspektyvos,“ – sakė Marius P. E. Martynenko per slemo dirbtuves Tauragės pilies menėse.

Keturių knygų autorius ir jau kultinis Lietuvos slemeris Tauragės pilies menėse per dirbtuves kalbėjo apie autentišką kelią į slemo sceną, kuri jam, beje, tapo savotišku tramplinu aktorystei. Iš kur rasti istorijų slemo pasirodymams? Kokia kūrybiškumo kilmė? Ar būtina kentėti, kad galėtum kurti?

XXI a. autoriai laviruoja tarp socialinių tinklų ir tradicinių medijų tokių kaip popierinė knyga. Brigita Armonaitytė apie M. P. E. Martynenko kūrybą rašo: „Kritikai kalbėdami apie „Be penkių pasaulio pradžia“ tekstus, pabrėžia, jog jie yra itin autobiografiški. Slemeriams būdinga remtis autobiografiškumu. Tačiau Martynenko kūryboje savosios istorijos tampa tik atspirties tašku svarstyti kur kas svarbesnius klausimus.“

Kas toliau?

Rugpjūčio 10 d. Tauragės pilyje vyks varžybos „Slemas su ragais“. Ragų simbolika būdinga tik Tauragės miesto slemui. Rudeniop bus išleistas antras edukacinis slemo leidinys. Spalį atviro konkurso būdu atrinkti slemeriai bus pakviesti su iš Tauragės kilusio aktoriaus Arūno Sakalausko pagalba sukurti autentišką ir ypatingą Tauragės Stand Up pasirodymą.

„Toli savo menus varinėjam!“ – su tokiu šūkiu, turinčiu aiškias aliuzijas į verslišką Tauragės miesto tapatybę, šie Stand Up pasirodymai bus rodomi visame Tauragės regione: Tauragėje, Šilalėje, Jurbarke, Smalininkuose, Pagėgiuose. Projektą „Slemas su ragais 2023“ finansuoja Lietuvos kultūros taryba ir Tauragės rajono savivaldybė. Slemo renginiai yra Tauragė – Lietuvos kultūros sostinė 2023 programos dalis.  Organizatorius –  Tauragės krašto muziejus „Santaka“

Renata JANČIAUSKIENĖ

Tauragės krašto muziejaus SANTAKA

Kultūros-edukacijų skyriaus vedėja

Mindaugo ČERNECKO nuotr.

Tokia jau žmogaus prigimtis: jam greitai nusibosta nuolat kartojamos tiesos, peršamos taisyklės, užsitęsę konfliktai, karai, vis tie patys viešumoje šmėžuojantys vei­dai. Tad nenuostabu, kad, kaip ir prognozavo specialistai, ir karas Uk­rainoje jau kelia abuojumo, persisotinimo jausmą. Mus vis mažiau jaudina žudomi ukrainiečiai, griau­nami jų namai, išvežami vaikai. Na, nebent dar paveikia vaizdai, kai koks patologinis išsigimęs rusų okupantas nupjauna galvą uk­rai­nie­čių kariui ir tą egzekuciją vie­šai de­monstruoja...

Česlovas IŠKAUSKAS

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 30

Ketvirtadienį įvyko paskutinysis, 62-asis, šios kadencijos savivaldybės tarybos po­sėdis. Jau paskelbta ir naujos kadencijos darbo pradžia – pirmasis naujos tarybos posėdis kviečiamas balandžio 27 d.

Daiva BARTKIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 30 

Treti metai iš Šilalės vaikų lopšelio-darželio keliauja skundai į pačias įvairiausias instancijas. Kas darosi kolektyve, nesupranta nei patys įstaigos darbuotojai, nei savivaldybės Švietimo, kultūros ir sporto skyriaus specialistai. Tiesa, pastarieji stengiasi nesikišti, nes, anot jų, dėl „auklėtojų rietenų vaikai nenukenčia“, tačiau ugdymo įstaigos darbuotojai tikina, kad kolektyvo susiskaldymas, įsišaknijusi baimė trukdo ugdymo procesui. Tačiau abi besikivirčijančios pusės gina savo tiesą ir nė viena neketina pasiduoti.

Daiva BARTKIENĖ

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 30 

Šilalės kultūros centro meno kolektyvai tradiciškai organizuoja festivalius, koncertus, kurie vyksta kas ant­rus metus. Vienas tokių – moterų ansamblio ,,Kuplė“ vadovės Laimos Saročkienės organizuojamas vokalinių ansamblių festivalis „Dainuže, suskambėk“. 

Pirmasis šio festivalio koncertas startavo 2019 m. Ant­rasis turėjo nuskambėti 2021-ai­siais, bet tų metų planus pakoregavo pandemija ir festivalis persikėlė į šiuos metus.

„Labai nustebau, jog kolektyvai, kuriuos kviečiau į festivalį, jau žinojo apie jį, jo laukė ir su malonumu visi sutiko dalyvauti. Iš viso atvyko 13 kolektyvų iš Tauragės, Raseinių bei Šilalės rajonų“, – pasibaigus festivaliui, kalbėjo L. Saročkienė.

Organizatorė priminė, kokia buvo šio festivalio pagrindinė idėja. Ansamblio „Kuplė“ vadovei kilo mintis prikelti lietuvių liaudies dainas, prisiminti gebėjimą dainuoti be fonogramų, be elekt­roninių muzikos instrumentų. Muzi­kan­tės nuostabai, būtent ši idėja daugumai kolektyvų, pakviestų dalyvauti festivalyje, labiausiai ir patiko. 

„Tai, kad festivalio pagrindinis motyvas yra lietuvių liaudies dainos, nereiškia, jog visi kolektyvai turi jas atlikti vienodu stiliumi. Juk mūsų tautines dainas galima atlikti įvairiai, net kantri ar roko stiliumi. Kitas, ne mažiau svarbus faktorius – mes dainuojame laisvai, atsipalaidavę, nes festivalis nėra konkursas, kur tiek dalyviai, tiek kolektyvų vadovai jaučia savotišką įtampą. O tai taip pat turi reikšmės, kad dainos išties suskambėtų“, – įsitikinusi festivalio sumanytoja.

Kiekvienas kolektyvas publikai dova­nojo po dvi pasirinktas dainas. Pasi­baigus pasirodymams, Šilalės kultūros centro sceną užpildė svečiai – Plun­gės kamerinis choras (vad. Alfon­sas Vil­džiūnas). Šis kolektyvas pristatė savo koncertinę programą, kuri šiek tiek derinosi prie „Dainuže, suskambėk“ repertuaro, bet buvo ir rimtesnių kūrinių. 

„Nors buvo Atvelykis, nors daugumai šiuo metu rūpi daržininkystė, salėje matėme daug žiūrovų. Tai džiugina dar ir dėl to, jog Šilalės publika jau kitokia – mūsų bendruomenė jau geba girdėti bei vertinti ir kitokią muziką“, – džiaugėsi ne tik atlikėjų, bet ir žiūrovų palaikymo sulaukusio festivalio organizatorė.

Visiems kolektyvams Kultūros cent­ras įteikė padėkas, simbolines dovanas bei pakvietė puodelio arbatos. Čia bend­ravimas buvo itin šiltas ir reikalingas –

festivalio dalyviai išsakė savo mintis apie planus atvykti į Šilalę dar kartą, 2025-aisiais: „Labai gerai, kad festivalis „Dainuže, suskambėk“ yra būtent tokio formato. Pasiilgstame natūralaus atlikimo, nors būtent tokios dainos turėtų būti įaugusios į kiekvieno lietuvio kraują“.

Žydrūnė JANKAUSKIENĖ 

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Balandžio 15-ąją Lietuvoje pa­mi­nėta pasaulinė kultūros diena – ta proga vyko gausybė renginių, tarp­tautinės kon­­fe­rencijos, kultūros veikėjų apdova­nojimai, parodų atidarymai, edu­ka­cijos ir kt.

Tiesa, savaitgalį žiniasklaidoje pasi­rodė Kultūros ministerijos svarstymai vietoj Kultūros dienos tą pačią dieną švęsti Pasaulinę meno dieną. Toks siūlymas pateiktas dėl Kultūros dienos sąsajų su Rusija, nes, anot kultūros minist­ro Simono Kairio, būtent ši šalis buvo viena pasaulinės Kultūros dienos iniciatorių, pavertusi gerą intenciją savo propagandos dalimi. Ir nors kol kas sprendimas Seime dar neįtvirtintas, siū­lymas jau sulaukė nemažai pritarimo bei palaikymo. 

Pasibaigus Kultūros dienos renginiams, Šilalės rajono miesteliuose prasideda kitų įdomių projektų įgyvendinimas. Štai Upynos kultūros namai balandžio 19 d. kviečia į pirmąjį trijų renginių serijos solinio dainavimo projektą „Skambėk“, kurio metu vyks susitikimai ir užsiėmimai su muzikos srities profesionalais. Likę du Lietuvos kultūros tarybos finansuojamo projekto renginiai vyks gegužės ir birželio mėnesiais. Dalyvavimas laisvas, tačiau prašoma iš anksto užsiregistruoti.

Kvėdarnoje balandžio 20 ir 21 d. organizuojamas renginys „Seku seku pasaką…“, skirtas pasaulinei knygos dienai paminėti. Dalyvavimas nemokamas.

Į prasmingus renginius kviečia ir Ši­lalės viešoji biblioteka: balandžio 21 d., 16 val., Vaikų skaitykloje vyks Tautvydo Jonaičio personalinės kolekcijos-parodos „Mano akimis“ pristatymas, o balandžio 26-ąją, 15 val., laukia susitikimas su knygų autore, psichoterapeute Rasa Andrikiene.

Beje, Šilalės biblioteka ateinantį pirmadienį kviečia ir į kiek neįprastą renginį savo erdvėms – balandžio 24 d., 17 val., joje vyks edukacija „Parfu­me­rinio garderobo formavimas. Asmeninė komunikacija kvepalais. Meninės parfumerijos patyrimai“ su parfumerijos edukatore, meninių kvepalų prekės ženklų prodiusere Edita Vigelyte.

Žadama ir kvepalų „degustacija”, kurios metu bus tyrinėjami meninės parfumerijos kūrėjų FUMparFUM/created by Aistis Mickevičius, EXALTATUM by Eglija Vaitkevičė, ART de PARFUM (Rū­ta Degutytė-Humphreys) bei kitų autorių sukurti aromatai, pristatoma Uk­rainos parfumerių gildijos vadovo, parfumerio Volodymyr Zvarych kvepalų kolekcija. Į šią edukaciją prašoma registruotis tel. (8-449) 7-43-02.

Smagiai ir išskirtinai savo veiklos 10-metį pažymėjo Kaltinėnų kultūros namai, o bene didžiausią susižavėjimą sukėlė įspūdingos choreografės Aušros Da­nisevičienės sukurtos „Muzikinės kaukės”.  

Kultūros ministerija savaitgalį aktorei, skaitovei, režisierei Olitai Dau­­tartaitei įteikė aukščiausią ministerijos apdovanojimą – garbės ženklą „Nešk savo šviesą ir tikėk“. Apdovanojimas skiriamas už ypatingus nuopelnus Lietuvos kultūrai ir menui, už talentą bei sukurtus ryškius vaidmenis, kultūros sklaidą.

Lietuvos rašytojų sąjunga praėjusią savaitę vykusio suvažiavimo metu pirmininke perrinko Birutę Jonuškaitę. Ra­šytojų sąjungai ji vadovauja nuo 2018 m., kai pakeitė iš pareigų pasitraukusį poetą ir vertėją Antaną A. Jonyną. Lie­tuvos rašytojų sąjunga vienija per 350 rašytojų.

Kotryna PETRAITYTĖ

Prieš kelias savaites vykusiame Lietuvos Lotynų Amerikos šokių čempionate Beatričė Rupšlaukytė su partneriu Valerijumi Šylo laimėjo bronzą. Šiandien iš Šilalės kilusi mergina pasakoja, kaip ruošiasi artėjančiam Europos čempionatui ir koks Lotynų Amerikos šokis jai atrodo sudėtingiausias.

Pasak Beatričės, tai, ką patyrė Lietuvos Lotynų Amerikos šokių čempionate – neapibūdinama žodžiais. Mergina sako esanti labai laiminga pasiektu rezultatu, tuo labiau, jog jiems su šokių partneriu tai tebuvo tik antros varžybos, kai šoko drauge. Tad jiems, kaip sporti­ninkams, toks įvertinimas reiš­kia labai daug.

„Varžybų atmosfera buvo nuostabi: šokti tarp geriausių Lietuvos porų, varžytis su jomis bei laimėti trečiąją vietą yra nerealus jausmas. Visas sunkus darbas atsipirko, įkvėpė mus toliau tobulėti ir dar daugiau dirbti“, – tikina šokėja.

Ji neneigia, kad varžybų dieną netrūko streso, mat Lietuvos čempionate pasirodė po ilgokos pertraukos. Tačiau patekus į finalą, įtampa truputį nuslūgo, ir, anot B. Rupšlaukytės, pajuto didžiulį malonumą suktis ant parketo.  

„Sunkus darbas parodė, kad esame verti būti prizininkais, sužinojome savo galimybes, įver­ti­nome, ko dar trūksta ir ką reikėtų keisti. Šios varžybos labai pastūmėjo mus judėti į priekį ir nesustoti mokytis“, – džiaugiasi sportinių šokių šokėja.

Beatričė po čempionato nesiilsi, toliau intensyviai treniruojasi su savo šokių partneriu Valerijumi ir ruošiasi būsimam Europos Lotynų Amerikos šokių čempionatui, kur rungsis su stipriausiomis Senojo žemyno šokių poromis.

„Pasiruošimas vyksta jau seniai, treniruotės rengiamos ir su klubo treneriais, ir privačiai su užsienio, fizinio pasiruošimo bei baleto pagrindų specialistais. Daug dirbame ir savarankiškai, stengiamės ištobulinti kiek­vieną judesį bei žingsnelį“, – teigia B. Rupšlaukytė.

Šokėjos karjerą Beatričė pradėjo Šilalėje, ir turbūt šiandien ne vienas prisimena gu­vią mergaičiukę, jau darželyje išsiskyrusią savo lankstumu bei artistiškumu.

„Šokti pradėjau 4–5 metukų, bet niekada negalvojau, jog tai taps mano mėgstamiausia veik­la bei sportu, be kurio nebe­­įsivaizduoju savęs“, – prisipažįsta mergina.

Šiuo metu B. Rupšlaukytė su savo šokių partneriu treniruojasi Vilniaus „Ratuto“ klube. Jos

treneriai – garsūs Lietuvos spor­tinių šokių prizininkai Auš­ra ir Virginijus Visockai. Po­rą taip pat treniruoja Eglė Vi­soc­kai­tė, kuri ir pasiūlė sportininkei šokti su dabartiniu partneriu V. Šylo. Mergina džiaugiasi, jog toks sprendimas pasiteisino – nors su Valerijumi poroje yra dar tik kelis mėnesius, judviem jau pavyko tapti gerais draugais ir stipria šokių pora.

„Valerijus yra užsispyręs, be galo darbštus, malonus ir geras šokėjas bei draugas. Džiau­giuosi, kad mano šokių pasaulis ir gyvenimas pasisuko šia kryp­timi, nes šokant su juo, ma­no galimybės bei pasitikėjimas savimi išaugo labai greitai. Tikiuosi, jog ši draugystė tęsis ilgai ir kartu galėsime pasiekti aukštų rezultatų ne tik Lietuvoje, bet ir už jos ribų“, – viliasi Lietuvos šokių čempionato prizininkė.

Paklausta, ką, jos nuomone, tu­ri gebėti geras sportinių šokių šokėjas, mergina sako, kad svarbiausia savybė yra nuošir­dumas, atsidavimas darbui ir neveidmainiavimas. Tačiau, anot Beatričės, tam reikia pastangų.

„Išlaikyti charakterį, nepasi­duoti emocijoms, parodyti savo galimybes šokyje yra svarbiausias dalykas. Taip pat būtinas fizinis bei emocinis pasiruoši­mas, ištvermė. Ge­ra emocinė būsena yra svarbu ir dėl to, jog šokėjas nusiteiktų darbui ir nepalūžtų po pirmos nesėkmės“, – sako B. Rupš­laukytė.

Šokėja pripažįsta, kad iššūkių jai nestinga. Ypač dėl to, jog tenka kruopščiai viską planuoti, o gyvenant tarp dviejų miestų (Vilniaus ir Klaipėdos), nepavyksta išvengti ir paprasčiausio fizinio nuovargio, kai tenka suderinti keliones, pamokas mokykloje bei treniruotes. Be to, Beatričė šiemet baigia dvyliktą klasę, tad atsakomybės dar daugiau.

„Tačiau suprantu, jog tai yra mano kelias, šito labai ilgai no­rėjau, ir dingsta visos blogos mintys. Stengiuosi susikaupti darbui ir daryti geriausia, ką ga­liu, skleisti teigiamą emociją bei parodyti savo tikrus jausmus šokių salėje“, – priduria ji. 

Mergina stengiasi laiko nešvaistyti ir išnaudoja kiekvieną laisvą minutę. Pavyzdžiui, kiek­vieną kartą, kai važiuoja į Vil­nių, skaito, analizuoja šokių treniruotes bei pan.

Pasak jos, salėje tenka praleisti visą dieną – nuo ryto iki vakaro, nors neneigia, jog būtų smagu turėti dar kokių pomėgių. Deja, nebelieka laiko. Nors, pavyzdžiui, visada mėgo piešti, tai padėdavo atsipalaiduoti, todėl būtų puiku vėl tuo užsiimti.

Paklausta, koks sportinių šokių stilius jai yra mieliausias, Beatričė sako, kad kiekvienas šokis jai yra artimas, labai savitas, turintis savo istoriją ir reikš­mę. Tačiau, anot merginos, vis tik labiausiai patinka romantiškoji rumba ir judrioji samba.

„Samba – šokis, kilęs iš Bra­zilijos, todėl turi įvairių įdomių muzikos ritmikų. Jį labai gera šokti, užpildyti kiekvieną inst­ru­mento garsą. Taip pat šis šokis skleidžia teigiamą emociją, nors ir yra sudėtingas. O romantiškoji rumba parodo meilę, todėl visa choreografija yra sukurta kaip savotiška istorija, skleidžianti stiprią žinutę žiūrovui“, – sako mergina.

Kaip vieną sudėtingiausių šokių ji išskiria pasodoblį – sudėtingą ispanų kilmės šokį. Jis turi daug flamenko judesių, kuriuos fiziškai sudėtinga atlikti.

„Pasodoblis yra vienas iš labiausiai dramatiškų ir, mano nuo­mone, sunkiausias iš visų Lo­­ty­nų Amerikos šokių, kuris reikalauja gero tiek fizinio, tiek emocinio pasiruošimo. Kiek­vie­­nas žingsnelis turi atitikti skambančią muziką“, – aiškina sportininkė. 

Vesta VITKUTĖ

Nuotr. iš pašnekovės albumo