Vos prieš kelis mėnesius Šilalės trečiojo amžiaus universitetas (TAU) atšventė 10-ąjį veiklos ju­bi­liejų ir džiaugiasi, kad narių skai­čius pa­ste­bimai auga. Pra­ėju­sią savaitę mokslo metų už­baigimo šventėje pa­žymėjimai įteik­ti beveik 300 gy­ventojų.

Žydrūnė JANKAUSKIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 32

Sunegalavę kreipiamės į medikus pagalbos, ti­kimės su­laukti profesionalaus gydymo ir vėl džiaug­tis gyveni­mu. Dažnas nė nepagalvojame, jog gydyto­­jas – ne stebuk­ladarys ir ne visų ligų baigtis yra teigia­ma, o patys, pri­si­pažinkime, esame dar labai abejingi savo sveikatai. Tad ko­dėl, jai sušlubavus, žmonės kartais kelia didžiulius reikalavimus gydytojui ar net reiškia pretenzijas.

Pasak Šilalės ligoninės Bend­rosios terapijos skyriaus vedėjos, vidaus ligų gydytojos Vil­mutės Juodeikytės, nemažai ligonių, o ypač jų artimųjų skaito ir neretai perdėtai domisi savo ligomis, gal dėl to jiems atrodo, kad gali gydytojui nurodinėti.

„Iš gydytojo reikalaujama labai daug, o patys žmonės nenori pasistengti kažką keis­ti savo gyvensenoje. No­ri išger­ti tab­letę – ir jau sveikas. Arba nuo lėtinių ligų visą kursą vaistų – ir tos ligos dings. Ne. Reikia įsisąmoninti, kad lėtinės ligos niekur nedingsta, kad būtina jas kontroliuoti, tik­rintis sveikatą. Širdies kraujagyslių, išeminės smegenų ligos progresuoja, daugėja sunkių baigčių. Pagrindinis faktorius yra ge­nai – kokį palikimą gauname iš tėvų, senelių. Ir, aišku, prisideda mū­sų gyvenimo būdas: ar vengiame žalin­gų įpročių, ar sveikai maitinamės, ar sportuojame“, – sako gydytoja.

V. Juodeikytė gimtajame rajone po studijų Medicinos institute pradėjo dirbti prieš daugiau nei 30 metų. Iš­vy­ko stu­di­juoti baigusi Pajūrio vidurinę mokyk­lą. Kas lėmė tokį pasirinkimą?

„Mama dirbo medicinos sesele Pajūrio ambulatorijoje, tėtis ten daug metų buvo ūkvedžiu. Toje aplinkoje aš augau, ją stebėjau ir man atrodė, kad galėčiau padėti žmonėms sveikti. Tuomet atrodė, jog ga­li labai daug, bet kai pradedi dirbti, tokio įsitikinimo nebelieka, nes yra begalė ligų, prieš kurias gydytojas yra bejėgis“, – pripažįsta V. Juo­deikytė.

Gydytoja teigia, kad vyresnio amžiaus žmonės tarsi sovietinį palikimą gavo nuostatą, jog tik gydytojas atsakingas už jų sveikatą.

„Va, susirgau, atvykau pas gy­dytojus ir darykite su manimi, ką norite, bet išgydykite. Ta­čiau dažnai paaiškėja, kad rūpintis reikėjo daug anksčiau – prie žalingų faktorių prisideda ir tai, ką daugelis patiriame neišvengiamai. Tai stresas, įtampa, darbas naktimis ar tolimieji rei­sai“, – vardija gydytoja, pastebėdama, jog jaunesnės kartos žmonės į savo sveikatą žinių bei pastangų investuoja dau­giau. Visgi ji pripažįsta, jog nerimą kelia vaikų bei paauglių viršsvoris – tai tarsi uždelsto veiki­mo bomba, kuri, nesiimant prie­monių, anksčiau ar vėliau gali „sprogti“ lėtinėmis ligomis.

„Jeigu tėvai nerodo vaikams aktyvaus gyvenimo pavyzdžio, nemotyvuoja rūpintis nuo jaunumės savo sveikata, tai gydytojai tikrai to nepadarys. Kas ta sveikata paaugliui – jis dar nemąsto, jog kada nors ateityje, po 30 metų, gali kas blogo nutikti. Todėl pirmiausia sveikatingumas yra šeimos rūpestis“, – įsitikinusi medikė.

Pasak gydytojos, didelę įtaką sveikatingumui daro ryš­kus mūsų visuomenės senėjimas.

„Dėl to sudėtingų ligonių būk­lių tik daugėja. Šilalės ligoninės Bendrosios terapijos skyriaus pacientai – labiau nei vy­resnio amžiaus: 88–97-erių. Džiau­giamės, jei galime pagelbėti, su­stiprinti. Deja, kartais tenka ir patiems susitaikyti, ir namiškius nuteikti, kad jų artimojo organizmo resursai išseko, jis nebeįstengia kovoti ir medikai bejėgiai...“ – sako V. Juo­deikytė.

Gydytojas kasdien neišvengiamai susiduria ne tik su ligoniais, bet ir jų artimaisiais. Pas­tarieji, gydytojos teigimu, ne vi­sada parodo supratingumą. Ži­noma, kiek­vienam savas žmogus ir jo likimas yra svarbiausi. Gal todėl ir nesusimąstome prieš rink­dami telefono numerį, ar gydy­tojas turi laiko atsakinėti į klausimus.

„Informaciją apie paciento būk­lę turėtume teikti tik vienam šeimos nariui. Bet skambina ir giminės, kaimynai. Tai užima laiko, kurio gydytojas ne­turi: visus su paciento li­ga susijusius duomenis, tyrimų rezultatus reikia suvesti į kompiuterį. Sek­re­­torės gydytojas neturi, viską tenka daryti pačiam. O jeigu sky­riuje guli koks 20 ligonių“, – dar­bo kasdienybę nušviečia gydytoja.

Ji sako, jog nepaisant, kokios sveikatos apsaugos sistemos be­­vyktų, tiesioginis gydytojo darbas dėl to nesikeičia.

„Skyriuje lovos negydo, mums trūksta žmogiškųjų išteklių, spe­cialistų. Darbo krūvis yra didžiulis, jaučiamas fizinis ir emo­cinis nuovargis. Ypač jeigu hospi­talizuojamas sunkus ligonis, ne­gali visiškai atsiriboti ir grįžęs namo: ligos eiga gali labai greitai keistis, o ir tyrimai at­liekami kas kelios valandos. Už ligo­nį atsakingas medikas – rū­pestis ir atsakomybė išlie­ka visada. Savaitgaliais pavaduo­ja bu­dintis gydytojas, bet jam tas ligonis „nepažįstamas“. Visiš­kai atsipalaiduojame nebent tik išėję atostogų. Ypač mėgstu pažintines keliones, nuvykti į kon­certą, pa­skaityti gerą knygą“, – sa­ko V. Juo­deikytė.

Tačiau kad ir kaip sunku bebūtų, gydytojas negali nuleisti rankų.

„Turime su liga kovoti bend­romis pastangomis – ligonis, jo namiškiai, gydytojas – ir pagal galimybes padėti. Labai padaugėjo onkologinių ligų, tam gal įtakos turėjo pandemija, kai pagalbos buvo mažiau. O ir žmonės, gal baimindamiesi kontaktų ar manydami, kad nėra dar taip blogai, del­sė kreip­tis. Deja, delsimas šioms ligoms yra pražūtingas. 

Mes, gydytojai, suprantame ligonį, jų artimųjų lūkesčius, nuo­taikas ir kartais nenorą priim­ti blogesnės prognozės. Ta­­čiau bū­­na, kai, pavyzdžiui, hospitalizuojame senyvą žmogų dėl ko­kios ligos, tarkime, plaučių uždegimo, bet prisideda gretutinės – širdies, inkstų, sme­ge­nų kraujotakos nepakan­ka­mu­mas – jau visa puokštė ligų. O dar dėl nusilpusio imuniteto kyla ir infekcijos pavo­jus. Tai, žinoma, lemia liūd­ną lem­tį.

Ir nepaisant visos dėl žmogaus sveikatos bei gyvybės ten­kančios atsakomybės, gydytojo darbas nėra deramai įvertinamas. Atlyginimai nei pagal atsakomybės krūvį, nei pagal mokymosi trukmę yra neadekvatūs. Gydytojai – ne administ­ratoriai ir mes nežinome, kaip skirstomi tie ištekliai. Bet siūlymas prijungti ambulatorijas prie ligoninės išeitų į naudą – sumažėtų administracinės išlaidos. Ligoniai, manau, dėl to tikrai nenukentėtų“, – įsitikinusi V. Juodeikytė.

Gydytoja neslepia kartėlio ir dėl kritiško gydytojų darbo vertinimo.

„Apmaudu, kai žmonės, ne­turin­tys medicininių žinių, ma­nosi geriau išmanantys ir nu­rodinė­ja, kaip gydyti ligonį. Su­prantama, jiems jis svarbus, bet leiskite gydyto­jui dirbti savo darbą: atlikti ir vertinti tyrimus, nustatyti diag­nozę, skirti gydy­mą. Yra ekst­rinės pagalbos li­gų sąrašas, objektyvūs stacio­narizavimo kriterijai, kuriais mes privalome vadovautis. Į ligoninės pri­imamąjį turėtų patekti sunkios, kritinės būklės ligoniai. Deja, nemažai žmonių, sukarščiavę ar pasijutę blogiau, kviečiasi „greitąją“, nors paklausyti plaučių ar numušti aukštą kraujospūdį yra šeimos gydytojo darbas. Bet žmonės gal ir gudrauja: gydytojas priims – nereikės eilėse laukti ir išeis sau ramus“, – pasakoja V. Juo­deikytė.

Medikų klaidos, pasak gydy­tojos, vienareikšmiškai yra skau­džios. Bet tikrai – netyčinės.

„Yra būklių, kurios vystosi staigiai ir mirtingumas siekia 90 proc. Pažiūrėjęs į akis žmogui ligos nenustatysi. Ti­ria­me, siunčiame į diagnostikos centrus, kol atrandama patologija. Ne visada pavyksta iš karto – būna, žmogus sukarščiuoja, o galiausiai „išlenda“ onkologija. Stai­gios mirtys, žinoma, ir gydytojams yra skaudžios“, – apgailestauja V. Juo­­deikytė.

Didžiausias džiaugsmas bei pasitenkinimas gydytojui, pasak V. Juodeikytės, kai žmogus pasveiksta. Deja, sako ji, žmogiškai padėkoti gydytojui dabar susipranta retas kuris.

„Tai parodo požiūrį į gydytojo darbą. Dažnas taip ir pasa­ko: jūs privalote. Žinoma, mes dirbame žmonėms, bet toks vertinimas nėra adekva­tus. Pa­­žiūrėkime į socialinius tink­lus: jeigu tik pasirodo koks straipsnis apie medikus, ištisai liejasi lavina negatyvo, kritikos, priešiškumo. Išvada viena: pacientai turi teises, o medikai tik pareigas. Ypatingai jauni žmonės, žinoma, ne visi, kartais būna labai nemandagūs, leidžia sau kalbėti pakel­tu to­nu, reikšti nepagrįstus priekaištus, nors susidūrė su tuo gy­dytoju pirmą kartą. Keista ir apmaudu, kad dvidešimt­mečiai, nieko ypatingo gyvenime dar nepasiekę, įsivaizduoja daug išmanantys, jaučiasi reikšmin­gi. Su­sidūrus su to­kiais, visada lieka kartėlis, bet stengiesi to atsikratyti ir vėl dirbi savo darbą. O tereikia elementaraus padorumo, man­­dagumo, supratimo. Džiu­gina, kad vyresnieji to neišbarstė“, – santykius su pacientais bei jų artimaisiais nušviečia gydy­toja.

O profesinė šventė – Medi­cinos darbuotojų diena, pasak V. Juodeikytės, yra kasdienė dar­bo diena.

„Jei ne įrašas kalendoriaus lapelyje, turbūt ir pamirštume. Juk ir tą dieną sulaukiame ligonių, jiems reikia pagalbos,  paguodos ir viltį suteikiančio žodžio“, – sako gydytoja.

Eugenija BUDRIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Turėti gydytoją, ku­riuo pasitiki, didelė laimė kiekvienam, ypač toliau nuo di­džiųjų medicinos centrų gyvenančiam žmogui. Kal­ti­nė­niš­kiai sako, kad yra ap­dovanoti, nes jau 44-erius metus jaučia gydytojo Kornelijaus Andrijausko rūpestį. Nors Pirminės sveikatos priežiūros cent­re yra ir kitų dir­bančių medikų, dau­gelis vis tiek nori pa­sikonsultuoti su „sa­vo daktaru“. 

Jaučiasi reikalingas žmonėms

Gydytojas K. Andri­jauskas užaugino jau tris ar net keturias kaltinėniškių kartas – seneliai atsiveda pas jį anūkus, o daktaras yra gydęs net 19 a. gimusius žmones, tačiau paklaustas, nuo ko priklauso pacientų pasitikėjimas, rimtai susimąsto. Ir sako, kad jis pelnomas darbu bei požiūriu – jei žmonės jaučia, kad jais rūpinamasi, tai ir tiki. 

„Nesu labai didelis optimistas, bet jei 25–30 proc. pacientų pasakytų, kad esu neblogas vaikis, būtų puikus rezultatas. Tikėtis, jog visi gerbs ir mylės – toli nuo realybės“, – mano K. Andrijauskas. 

Kai prieš 44-erius metus liepos 1-ąją jaunas gydytojas atvažiavo į Kaltinėnus, pirmiausia turėjo nusipirkti guminius batus: asfaltuotų gatvių miestelyje nebuvo, nuo ligoninės iki namų eidavo šokinėdamas per balas, todėl bateliai tokioms kelionėms netiko. Dabar kitos ir susisiekimo priemonės, ir darbo metodai, bet K. Andrijauskas vis dar negali pasakyti pagalbos prašančiam pacientui, kad neatvažiuos jo aplankyti. Mediko gyvenimo būdas, pripažįsta K. Andrijauskas, jam patinka, apmaudu tik dėl to, jog dėl darbo menkai likdavo laiko šeimai ir dukroms.

Ne tik Kaltinėnuose daktaro etalonu laikomas K. Andrijauskas apie medicinos studijas sako nesvajojęs – juokiasi norėjęs tapti statybininku, nes toks darbas vasarą neblogai papildydavo piniginę, leisdavo įgyvendinti kokią nors užgaidą. Bet baigiant mokyk­lą, mama nusprendė, kad sūnus turi tapti daktaru. Tikėjosi, jog galės padėti sunkiai sergančiam tėvui, o ir gydytojo darbas, mamos įsivaizdavimu, švarus – juk visada su baltu chalatu... 

„Reikėjo šeimai daktaro, tai ir tapau daktaru, o kur dirbti, man nebuvo svarbu“, – pripažįsta K. Andrijauskas, galėjęs, bet vis dėlto nenorėjęs likti dirbti sostinės sporto bazėje. Sako, pasitaikė Kaltinėnai, tai ir pasirinko juos, esančius ne per toliausiai nuo tėvų namų Plungėje. Visam gyvenimui, nes jautėsi ir iki šiol tebesijaučia čia reikalingas, vertinamas. Antraip, neslepia gydytojas, jau būtų seniai pakėlęs sparnus. 

Šeimos medicinos pradininkai

Nors gydytojas ir tikina, kad mediko darbas kaime ir mieste yra toks pat, vis tik pripažįsta, jog gydytojai ne tik Lietuvoje nenori važiuoti dirbti į kaimo sveikatos priežiūros įstaigas. Ir ne tik dėl nedidelio atlyginimo. Neseniai Ispanijoje paskelbtas mokslinis tyrimas, kuris nustatė, kad medikai pirme­nybę teikia socializacijai – mieste įvairių galimybių dalyvauti kad ir moks­linėje veikloje yra daugiau. Bet K. And­rijausko patirtis rodo, jog atskirtis kaime – sąlyginis dalykas. Tokios aplinkos, kokia yra sukurta Kaltinėnų PSPC, ir tokios diagnostinės aparatūros, kokią turi čia dirbantys gydytojai, galėtų pavydėti bet kuri didmiesčio šeimos klinika. Kaltinėnų PSPC jau 27 metai yra universitetinė rezidentūros bazė, gydytojas K. Andrijauskas dalyvauja mokslinėse konferencijoje, tarptautiniuose projektuose, o 2006 m. ir pats apsigynė disertaciją apie profilaktikos įtaką lėtinėms neinfekcinėms ligoms, turi medicinos mokslų daktaro laipsnį. 

„Visos reformos, kurios dabar vyksta, atkartoja mūsų mokslinio tyrimo metu pasirinktą komandinio darbo metodą. Pirmieji Lietuvoje pradėjome tas profilaktines programas, kurias dabar finansuoja Ligonių kasos. Cholesterolio studijomis taip sudominome žmones, kad jie pradėjo eiti tirtis kiekvienais metais. Žiūriu, kad mūsų įstaigai jau per daug tie dalykai kainuoja, geriau būtų langus pasikeisti. Bet žmonės sako: „Daktare, tepasiunta tie langai, tirk riebalus“, – juokiasi gydytojas.

K. Andrijauskas neslepia, kad jam pačiam buvo įdomu, kokią įtaką profilaktika daro bendruomenės sveikatai. Suomijoje, kur tokios programos truko ne vieną dešimtmetį, sergamumas labai sumažėjo, bet vos tik programų finansavimas nutrūko, rodikliai vėl pradėjo blogėti.

Gydytojas sako, kad jis yra dėkingas likimui, kuris suvedė jį su tokiais medicinos šviesuliais kaip šeimos medicinos modelio kūrėja prof. Alla Baubinienė, prof. Leonas Valius, kurie ne kartą lankėsi Kaltinėnuose. Šeimos medicinos esmė – rūpintis žmogumi nuo gimimo iki mirties, įvertinant jo socialinę bei ekonominę padėtį, išsilavinimą, charakterio ypatybes, įpročius ir pan. Tai žinant, lengviau bendrauti, žmogų gydyti, pamėginti paraginti keisti gyvenimo būdą.

Gydo ne tik vaistai

Medicinos pažanga dabar tokia didelė, jog sunku net įsivaizduoti – išsiplėtė diagnostinės galimybės, padaugėjo intervencijų, pakeičiančių operacijas, atsirado genų inžinerija, leidžianti tikėtis, jog po kokių 15 metų onkologinės ligos nebebus problema. Bet didėja ir žmonių lūkesčiai bei reikalavimai. Gydytojas sako, kad pamažu sveikas gyvenimo būdas tampa kultūros dalimi, o mankšta, kūno treniravimas, sveikatai naudingas maistas yra toks pat būtinas dalykas, kaip rytinis dantų valymas. Visa tai leidžia tikėtis geresnės gyvenimo kokybės senatvėje. 

„Kaltinėnuose matau vis daugiau žmonių, kurie išeina pasivaikščioti. Prieš ketvirtį amžiaus turėjome baseiną, sporto salę – dėkoju likimui, kad galėjau kelis kartus per savaitę sportuoti ir plaukioti. Sveikata labai priklauso nuo aplinkos, kurioje gyvename, ir supratimo, kas yra tas sveikas gyvenimo būdas. Visi kartais parūko, išlenkia taurelę, bet yra žmogaus vidinės kultūros nubrėžta riba, kurios geriau neperžengti“, – sako gydytojas. 

K. Andrijauskas įsitikinęs, kad gyvenimo būdui formuotis didžiausią įtaką daro šeima – kaip tėvai žiūrėjo į fizinę kultūrą, maistą, saikingumą, taip ir vaikai vertina tuos dalykus. Dar yra mo­kyk­la ir aplinka, kurioje žmogus gyvena. Tačiau jis savo pacientų nesistengia auklėti, tik tariasi, kaip galima būtų spręsti jiems kylančias problemas.

Pastaruoju metu vis labiau išryškėja, kokia svarbi yra žmonių psichinė sveikata ir kokią didelę įtaką ji daro bendrai savijautai. Gydyti, pasak patyrusio mediko, gali net ir geranoriškas bendravimas. Bet kai ateina ant viso pasaulio piktas pacientas, sako K. Andrijauskas, reikia suprasti, kad jis pykstasi pats su savimi. Ir tik bendraujant pavyksta rasti bendrą kalbą.

„Jei tokie žmonės mano kabinete palieka savo neigiamas emocijas, laimime abu – jis išeina nusiraminęs, patenkintas ir aš“, – teigia gydytojas. 

K. Andrijauskas prisipažįsta, kad visi apdovanojimai – Lietuvos nusipelniusio gydytojo vardas, „Metų spindulys“, „Auksinė gilė“, daugybė padėkų bei nominacijų yra ne tik jo, bet ir viso Kal­ti­nėnų PSPC kolektyvo nuopelnas. Gy­dy­tojas tikina nemėgstantis reklamos, todėl nedaugelis žino ir jo pasiekimus. Ir tik apsilankęs Kaltinėnų PSPC pamatai, kiek meilės ir rūpesčio skirta įstaigai, kuri didžiąją gyvenimo dalį K. And­rijauskui yra tapusi antraisiais namais. Skoningai sutvarkyta įstaigos aplinka, sienas puošiantys paveikslai, įspūdingos plungiškio architekto ir skulptoriaus Virginijaus Vaičiūno skulptūros „Lai­minantis“ ir „Neprarask vilties pakilti“ skatina tikėti, kad visos negandos yra įveikiamos, o gyvenimas yra gražus ir jį verta branginti.  

Daiva BARTKIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Praėjusį savaitgalį Lietuvoje pa­mi­nėtos Jurginės – tradiciškai reng­ti folkloro muzikos koncertai, bend­ruomenių susibūrimai. Ši savaitė skirta knygoms – balandžio 23–29 d. vyksta Bibliotekų savaitės renginiai tema „Kartu įveikiant krizes“. Ji skir­ta diskusijoms apie tai, kokią įtaką bibliotekų bendruomenėms da­ro kelis pastaruosius metus mus lydinčios įvairios kri­zi­nės situacijos.

Balandžio 24–30 d. rengiama „Knygų savaitė“ šiemet kviečia domėtis istorija, pamėginti suprasti, kaip mąstome, kuo gyvename ir kaip dabarties kasdienybėje ataidi buvęs laikas. Knygų leidėjai pristato pasirodžiusias knygas ir skatina jomis pasipildyti lentynas. Gausia Bibliotekų savaitės programa išsiskiria Tauragė bei šio rajono miesteliai. Savaitė pradėta tradiciniu bibliotekininkų žygiu – tauragiškiai žygiavo vaizdingu Sūduvos kraštu ir grožėjosi Kazlų Rūdos apylinkėmis, o Tauragės Birutės Baltrušaitytės viešojoje bibliotekoje šią savaitę vyks akcija „Nerimstanti bib­lioteka“, kurios metu ir visuose jos filialuose skaitytojo bilietai bus tiesiog dovanojami. 

Šilalės viešoji biblioteka neatsilieka nuo kaimynų – vakar jau vyko eduka­ci­ja „Par­fumerinio garderobo formavimas. As­­me­ninė komunikacija kvepa­lais. Meni­nės parfumerijos patyrimai“ su parfumerijos edukatore Edita Vi­ge­lyte, taip pat įdomūs susitikimai surengti Tū­bi­­nių ir Pajūralio bibliotekose. Tre­čia­die­­nį, nuo 11 val., Kaltinėnų biblioteka kviečia į renginį „Skaitau, džiaugiuosi, da­linuosi“, kurio metu bus apdovanoti aktyviausi skaitytojai ir pristatyta Ire­nos Rin­dei­kienės rankdarbių paroda „Siu­vi­nėjimas kryželiu”. Obelyno bib­liotekoje tądien nuo 9 iki 14 val. vyks akcija „Ateik. Skai­tyk. Džiaukis sodo biblio­tekoje“, o 15 val. skaitytojai kviečiami į Šila­­lės biblioteką susitikti su psichoterapeute ir knygų autore Rasa Andrikiene. Balan­džio 27 d., 12.30 val., Šilalės bibliotekoje mažųjų šilališkių lauks vaikų rašytoja Ina Lukauskaitė ir jos knyga „Lapė Salegna“.

Be to, kaip informuoja Šilalės viešosios bibliotekos Komunikacijos ir inovacijų skyriaus vedėja Rima Norvilienė, visą savaitę rajono bibliotekose veiks įvairios parodos: Kvėdarnoje – piešinių paroda „Ma­no svajonių biblioteka“, Žadeikiuo­se  – žadeikiškės Alviros Meižienės nėrinių paroda ir kt.

Į Varnių Žemaičių vyskupystės muziejų įkelti nauji varpai. Jie – vieni didžiausių Lietuvoje, išlieti Austrijoje. Dai­lės pa­minklais vadinami varpai dedikuoti Tai­­kos karalienei, Vy­tau­tui Di­džiajam, vyskupystės muziejaus steigėjams. Tie­sa, nors darbai jau baigti, varpai dar ku­rį laiką tylės – laukiama specialistų iš Aust­rijos, kurie juos suderins. 

Vilniaus paveikslų galerijoje atidary­ta senųjų Europos meistrų paroda iš dviejų nacionalinių Ukrainos muziejų, taip tęsiant Lietuvos dailės muziejaus bend­radarbiavimą ir siekiant išsau­goti vertingiausias kolekcijas vykstant karui. Vil­niaus paveikslų galerijos ekspozicijoje – vertybės iš Lvivo nacionalinės Boryso Voz­nyckio dailės galerijos, didžiausio Uk­­rainos meno muziejaus. 

Kauno dailininkai surengė metinę darbų parodą, kurioje – per šimtą tapybos, grafikos, skulptūros, tekstilės, akvarelės, keramikos darbų. Menotyrininkė Violeta Jocienė parodoje išskyrusi stiprius skulp­tūros, keramikos darbus, tapyboje sako pasigendanti proveržio, emocijų. Paroda galerijoje „Drobė“ – iki gegužės 13 d.

Kotryna PETRAITYTĖ

Visais laikais menas turėjo teigiamą įtaką žmogaus gyvenimui. Šiandien net patys mažiausi vaikai kviečiami lankyti teatro, šokių, dainavimo, piešimo ir kitus kūrybinius užsiėmimus. Pasak specialistų, menas padeda socializuotis, ugdo asmenybę, moko pažinti save. Be to, per meninę veiklą vaikas gali atviriau reikšti savo jausmus ir patirtis. Šilalės meno mo­kykla gali drąsiai vadintis savotiška meno kalve, kuri per 56-erius sa­vo gyvavimo metus išugdė ne vieną menišką sielą. 

Meno mokyklos ugdytiniai kiekvienais metais sėkmingai dalyvauja ir reprezentuoja rajoną įvairiuose respub­likiniuose bei tarptautiniuose konkursuose, festivaliuose, dainų šventėse. Šis, pirmasis, metų ketvirtis mūsų mokyklai ypatingai dosnus laimėjimais ir apdovanojimais. 

Mokyklos dailės skyriuje mokosi 160 mokinių. Jaunieji dailininkai aktyviai dalyvauja rajoniniuose ir tarptauti­niuo­se piešinių konkursuose. Sausį vyku­sio nacionalinio mokinių piešinių konkur­so „Mes užaugome laisvi“, kurį organi­zavo Lietuvos mokinių neformaliojo švietimo centras bei Dai­lės mokytojų asociacija, laureatu tapo Rapolas Mu­raus­­kas (mokyt. Ilona Venc­kienė). Ori­gi­­na­liausių piešinių autoriais paskelbti net 11 mūsų mokyklos jaunų­jų dailininkų: Mėta Ciparytė, Indrė Pa­vilonytė, Luka Čaraitė (mokyt. So­nat­a Dargienė), Emilė Karutytė, Vita Kuit­niaus­kaitė, Luk­nė Bendžiūtė, Evita Pryš­mantė, Va­dym

Kharaminskyi, Ugnė Gra­žins­kaitė, Saulė Mu­rauskaitė, Benas Prabi­šas (mokyt. I. Venc­kienė). O 30-ajame pasaulio vaikų piešinių konkurse Japoni­joje, į kurį buvo atsiųsta daugiau nei 9300 piešinių iš 56 šalių, šilališkės U. Gra­žins­kaitės piešinys įvertintas sidabro medaliu.

Tarptautinis dailės darbų konkursas „Jei aš būčiau paukštis...“ Kauno Antano Martinaičio meno mokykloje sulaukė 249 darbų ne tik iš Lietuvos dailės ir meno mokyklų, bet ir iš Latvijos, Ukrainos, Turkijos, Rumunijos. Šilalės meno mokyklos 4 dailės klasės mokinė E. Pryšmantė savo amžiaus kategorijoje apdovanota laureatės diplomu (mokyt. I. Venckienė). Taip pat Evita rajono ugdymo įstaigų piešinių ir plakatų konkurse „Grėsmės šalia mūsų“ pelnė pirmosios vietos diplomą. Tarptautiniame piešinių konkurse Bulgarijoje „Nova Za­gora 2023“, kuris vyko sausio mėnesį, trečiokas R. Murauskas (mokyt. I. Venc­kienė) tapo laureatu.

Džiaugiamės ir Šilalės meno mokyk­loje vykusios Lietuvos mokinių dailės olimpiados II-uoju etapu. Šių metų tema – „Eni beni diki daki aš einu ieškoti“. Olimpiadoje dalyvavusios mūsų mokyklos mokinės pasirodė puikiai: ant­roji vieta atiteko Smiltei Trimirkaitei, trečiąsias pasidalino Viltė Kybar­taitė ir Julija Kelpšaitė. Mokines ruošė dailės mokytoja I. Venckienė.

Kovo 30 d. į respublikinį Lietuvos kariuomenės Klaipėdos įgulos karininkų ra­movės organizuoto piešinių konkurso „NATO – mano akimis“, skirto Lie­tuvos įstojimo į NATO die­nai paminėti, apdovanojimus buvo pakviesti ir Šilalės meno mokyk­los mokiniai – Smiltė Žy­man­­čiūtė apdovanota trečiosios vie­tos diplomu (mokyt. I. Venc­kie­nė).

Meno mokyklos muzikos sky­riuje mokosi 240 mokinių, jie savo laimėjimais taip pat garsina mūsų mokyklą ir rajoną. Klaipėdos Jeronimo Ka­čins­ko muzikos mokykloje vykusia­me respublikiniame solfedžio kon­kurse „Muzikos labirintai“, kuriame dalyvavo 24 mokiniai iš Šiaulių, Ši­lalės, Palangos, Ma­­žei­kių, Klai­pėdos, šilališ­kiai Bri­gita Lidžiūtė (4 kl.) ir Gy­tis Jankus (5 kl.) užėmė pirmąsias vietas (mokyt. Lina Kaziu­ko­nie­­nė), o kovo pradžioje Ma­žei­­kių Vytauto Klovos muzikos mo­­kykloje vykusiame IV Že­­­mai­tijos krašto solfedžio konkurse sėk­mingai pasirodė Irmantas Jan­kus (6 kl.), kuris užėmė pirmąją vietą (mokyt. L. Ka­ziuko­nie­nė).

Žemaitijos ir Klaipėdos krašto akordeonininkų festivalyje-konkurse „Akordeonų pavasa­ris 2023“ Tauragėje dalyvavo 25 mokiniai iš Pagėgių, Jur­bar­ko, Klaipėdos, Tauragės bei Ši­lalės meno mokyklų. Mo­ky­­to­jos Ramintos Pivoriū­nai­tės jaunie­siems akordeonininkams šis konkursas buvo sėk­min­gas: Ugnius Milašius (1 kl.) tapo ant­rosios vietos laureatu, Mei­da Capaitė (1 kl.) ir Emilis Za­muls­kis (1 kl.) pelnė pirmąsias vietas, Aistė Ca­paitė (8 kl.) savo amžiaus kategorijoje taip pat užėmė pirmąją vietą. Tie patys jaunieji akordeo­nininkai dalyvavo ir Utenos meno mokyk­los organizuotame respublikiniame virtualiame jaunųjų atlikėjų konkurse „Naujieji atradimai 2023“ bei pelnė prizines vietas: A. Ca­pai­tė – pirmąją, M. Capaitė, U. Mi­lašius ir E. Za­mulskis – trečiąsias.

Klaipėdos Stasio Šimkaus kon­servatorijoje respublikinia­me bendrojo fortepijono mokinių konkurse „Jūros eskizai“ sėkmingai pasirodė 3 kl. mokinys Stasys Aidanas Šerpe­taus­kis, laimėjęs trečiąją vietą (mokyt. Aušra Petraitienė).

Kovo 31 d. – balandžio 1 d. Kau­ne, Juozo Gruodžio konser­vatorijoje, vyko XXX respublikinis Juozo Pakalnio jaunųjų atlikėjų pučiamaisiais ir mušamaisiais muzikos instrumen­tais konkursas. Šis konkursas turi labai gilias tradicijas, yra pats svarbiausias Lie­tu­voje, kaskart sulaukia daug dalyvių, todėl pelnyti jame prizines vietas – didelis laimėjimas. Konkursas vyko trimis turais: regioninis, zoninis ir respublikinis. Pu­čia­mų­jų klasės moksleiviai į Šilalę iš respublikinio turo parsivežė puikių laimėjimų: Arnas Ramanauskas, grojantis althornu (mokyt. Mi­kas 

Karosas, koncertmeisteris Arū­nas Goštautas) tapo pirmosios vietos laureatu, trečiosiomis vietomis džiaugiasi Rokas Barila, grojantis saksofonu (mokyt. Ta­das Zakarauskas, koncert­meis­te­ris A. Goštautas), Povi­las Vait­ke­vi­čius (tūba, mokyt. Algi­man­tas Krėpšta, koncertmeisteris A. Goštautas) bei I. Jankus (tū­ba, mokyt. M. Karo­sas, koncert­meisteris A. Goštau­tas). 

Balandžio pradžioje Radvi­liš­kio muzikos mokykloje vyko VII Lietuvos jaunųjų pianistų konkursas „Čiurlionio jūra“, skir­tas kompozitoriui M. K. Čiur­lioniui atminti, todėl vienas iš privalomų buvo jo kurtas kūrinys. Dalyvavo 30 jaunųjų pia­nistų iš Jo­niškio, Klaipėdos, Kau­no, Kau­no rajono, Kėdainių bei kt. muzikos ir meno mokyk­lų bei me­nų gimnazijų. Didžiuo­jamės ir džiaugiamės mūsų mokyk­los pel­ny­­tais laimėjimais, kuriuos į Ši­lalę parvežė: Aus­tėja Viliu­šy­tė – pirmosios vietos laureato dip­lo­mas (mo­kyt. Daiva Bar­tu­šie­nė), Ovi­dijus An­sunas – antrosios vietos laureato diplomas (mokyt. Gin­taras Bar­tušis), Rokas Kaz­lauskis – pirmosios vietos laureato dip­lomas (mokyt. D. Bartu­šie­nė) ir nominacija už geriausiai atliktą pjesę, Liudas Pukinskis – antrosios vietos laureato dip­lomas (mokyt. G. Bartušis) ir nominacija už geriausiai atliktą pjesę.

Balandžio 5 d. į Šilalės meno mokykloje vykusį I-ąjį Žemai­ti­jos krašto pianistų konkursą „Links­mosios natelės“ sugužėjo 30 jaunųjų pianistų iš Ma­žeikių, Plun­gės, Rieta­vo, Endriejavo, Gargždų, Laukuvos, Tauragės bei Ši­la­­lės muzikos ir meno mokyk­lų. Jie varžėsi 3 grupėse pagal klases, jaunuosius virtuozus ver­tino komisija. Visiems dalyviams įteikti saldūs prizai, o laureatai apdovanoti nuostabiais specialiai konkursui pagamintais suvenyrais „Smuiko raktas“.

Mūsų mokyklai atstovavo 7 jaunieji pianistai. Pirmosios vietos laureato diplomą pelnė 6 kl. mokinys R. Kazlauskis (mo­kyt. D. Bartušienė), antrosios vietos laimėtojais tapo 7 kl. mo­ki­­­nys L. Pukinskis (mokyt. G. Bar­tu­šis) ir 3 kl. mokinė A. Viliu­šy­tė (mokyt. D. Bar­tu­­šie­nė), trečiosios vietos laureate pripažinta 6 kl. mokinė Ju­li­ja Teresė Sa­daus­ky­tė (mokyt. Ilona Be­ne­tie­nė). Dip­lo­­man­tais tapo antrokės Aus­tėja Virba­šiūtė (mokyt. Gintarė Sa­ba­liaus­kienė) ir Žemyna Da­jo­rai­tė (mokyt. I. Benetienė) bei 4 kl. mokinė B. Lidžiūtė (mokyt. G. Bartušis). Konkursą organizavo Šilalės meno mokyk­los fortepijono mokytojai metodininkai D. ir G. Bartušiai.  

Šilalės meno mokyklos choreografijos skyriuje mokosi 140 jaunųjų šokėjų. Kovo 11 d. šokių studija „Lokysta“ dalyvavo tarptautiniame vaikų ir jaunimo šokių festivalyje „Laisvės vaikai 2023“ Plungėje. Kartu su šilališkiais scenoje sukosi šokėjų poros iš Plungės, Joniš­kio, Šilutės, Latvijos ir Mol­dovos.

Ypač sėkmingas „Lokystos“ šokėjams buvo Tauragėje vykęs Žemaitijos regiono moki­nių liaudiškų šokių grupių šokių festivalis-konkursas „Šal­tinio kviestinis“. Pirmoji vieta skirta jaunių grupei (mokyt. Lai­­ma Andrejauskienė), antroji – jung­tinei jaunučių ir mergaičių grupei (mokyt. Digma Konono­vie­nė).

Onore de Balzakas yra pasa­kęs, kad atkaklus darbas yra ir meno, ir gyvenimo dėsnis. Dė­kojame mokiniams bei jų mo­kytojams už šaunius laimėjimus ir už mokyklos vardo garsinimą. Tikimės ir ateityje puikių rezultatų bei sėkmingų konkursų.

Rasa RAMANAUSKIENĖ 

Šilalės meno mokyklos direktoriaus pavaduotoja ugdymui 

Choreografinių miniatiūrų programa „Klaipėda: vakar, šiandien, rytoj“, universalia judesių ir muzikos kalba pasakojanti apie Klaipėdos krašto unikalumą ir nuolat kintančią jo tapatybę, žada malonių staigmenų. Balandžio 29 d., šeštadienį, 18.30 val. Žvejų rūmuose Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras pristatys ypatingą projektą, skirtą Tarptautinei šokio dienai ir Klaipėdos krašto prijungimo prie Lietuvos 100-mečiui. Paskutinės šio sezono premjeros svečiai turės galimybę prieš pasirodymą paskanauti šiame krašte jau nuo XVIII a. vidurio geriamos tradicinės popiečio kafijos. O kad šis proginis kavagėris taptų dar įsimintinesnis, kviečiame premjeros žiūrovus pasipuošti tradiciniais lietuvninkų kostiumais ir įsiamžinti nuotraukose!

Kaip permainingą Klaipėdos krašto istoriją suprato ir kokį sceninį pavidalą jai suteikė KVMT baleto trupė? „Klaipėdos praeitis, dabartis ir ateitis neatsiejama nuo gamtos, jūros, jūreivių... Išvysite senoviniais autentiškais rūbais pasipuošusius žmones, atliekančius senovines apeigas, geriančius kafiją, nes tik Klaipėdos krašte ja mėgautasi jau prieš daugiau kaip šimtą metų. Šių dienų klaipėdiečiai mėgaujasi kava, o kuo kvepės ateities Klaipėdos rytai – galima tik spėlioti arba įsivaizduoti“, –mįslingai apie naująją choreografinių miniatiūrų programą pasakojo KVMT vyriausiasis choreografas, Baleto tarnybos vadovas, vienas projekto meno vadovų Aurelijus Liškauskas.

Tarp daugelio Klaipėdos kraštą apibūdinančių temų ir simbolių, tokių kaip gamtos gaivalai ir su jais kasdien kovojantys, prie jų išmokę prisitaikyti ar net savo naudai pajungti žmonės, kasmet migruojantys paukščiai, potvyniai ir atoslūgiai, miestas ir uostas, svarbi teminė gija šioje programoje tenka būtent kavai, Mažojoje Lietuvoje vadintai kafija. Kafijos gėrimas buvo labai populiarus visoje Rytų Prūsijoje jau nuo XVIII a. vidurio. Žinoma, kad kafijos mėgdavęs paskanauti Tolminkiemio klebonas ir lietuvių literatūros pradininkas Kristijonas Donelaitis (1714–1780). Netoli Priekulės gimusios rašytojos Ievos Simonaitytės (1897–1978) raštuose taip pat randame ne vieną liudijimą, kaip ją, atėjusią pasisvečiuoti pas savo tantę (vok. „Tante“ – teta), vaišindavo kafija: sau ir vyrui teta gėrimo įpildavo į didelį dubenį ir iš jo semdavo, o mažajai Ėvikei – į mažesnį induką.

Lietuvių ir žemaičių pusryčiams įprastai valgomą sriubą ar košę Mažojoje Lietuvoje išstūmė iš vokiečių perimta mada prieš dienos darbus pasistiprinti kafija užsigeriamais buterbrodais (vok. „Butter“ – sviestas, „Brot“ – duona). Antrąkart kafija būdavo geriama kur nors verandoje, sode ar namuose ketvirtą valanda popiet, dažniausiai užsigardžiuojant tradiciniais Rytų Prūsijos kepiniais: vofeliais (širdutės formos vafliais), krafais (spurgomis), krendeliais (riestainiais), meduoliais, anyžiniais sausainiais, štrudelio, štroizelio ar kokio kito pyrago gabalėliu.

Kiekviena lietuvininkė turėjo savo paslapčių ruošiant šį tradicinį gėrimą, todėl dažnai galime išgirsti skirtingus kafijos virimo receptus. Miestuose gyvenę Rytų Prūsijos lietuviai turėdavo galimybę gauti iš Tilžės ar Karaliaučiaus parvežtos tikros kavamedžio pupelių kavos, o kaimuose – kas kaip turėjo. Mažiau pasiturintys gerdavo balintą miežių salyklo, skrudintų ir maltų miežinių, kvietinių, ruginių kruopų, ąžuolo gilių ar paprastųjų trūkažolių (cikorijų) šaknų kafiją. Todėl verta pašmekioti (paragauti) įvairių rūšių kafijos ir išsirinkti mėgstamiausią pagal savo skonį!

Balandžio 29 dieną kviečiame ne tik išvysti premjerą, bet ir šiek tiek anksčiau atvykus į Žvejų rūmus nuo 18 valandos išgirsti pasakojimą apie šį gėrimą, pasivaišinti tradicine kafija ar projekto rėmėjų – kavos skrudinimo namų „Musangas“ – paruošta ekologiškų pupelių kava. Po šio popiečio kavagėrio kviečiame mėgautis premjera, kurios metu taip pat nuo scenos galimai pakvips kava...

KVMT inform.                 

Pačiame Šilalės rajono pakraštyje esantys Teneniai politikų valia prieš ketvirtį amžiaus tapo seniūnijos cent­ru ir paskata bendruomenei burtis. Šio krašto žmonėms bendruomeniškumo jausmas yra įgimtas: kartų kartos būrėsi apie dvarą, Lietuvos laikais glaudėsi prie Šv. Barboros bažnyčios, darnumu garsėjo ir Tenenių kolūkis. O jam iširus, žmonių noras bendrauti niekur nedingo, tad ir dabar teneniškiai stengiasi laikytis drauge ir padėti vienas kitam. 

Dvaro parke skambėdavo gegužinės

Savo vaikystės Tenenius Onu­tė Gečaitė-Vilčiauskienė mato taip ryškiai, lyg tomis siauromis, purvinomis gatvelėmis bū­tų vaikščiojusi vakar. Už­au­go špitolėje, nes tėvas An­ta­nas Gečas buvo zvanininkas (varpininkas). Greta buvo įsikūręs

vargonininkas, priešais – proč­kelės. Ketvirtame špitolės bu­te, atsimena Onutė, iš pradžių

buvo parapijos salė, pasikeitus laikams, atsirado bib­lioteka, vė­liau – kolūkio kontora, o ga­lų gale špitolė tapo grūdų sandėliu ir baigė savo gyvenimą. Onutė prisimena, kad aštuonių asmenų šeimai nebuvo lengva. Kiekviename bute buvo didelė virtuvė ir mažas kambariukas. Šluojant plūktinę aslą, kildavo dulkės, miegoti tekdavo ant šiaudų prikimštų čiuži­nių, kuriuose, nors ir keisdavo šiaudus, veisėsi blakės ir blusos. Priešais špitolę stovėjo klebonija su dideliu sodu, gėlių darželiais ir ūkiniais pastatais. Su­varius žmones į kolūkius, klebonijoje buvo atidaryta pradinė mokykla, o į tvartus suvaryti apylinkėse nacionalizuoti ark­liai. A. Gečas turėjo juos prižiūrėti.

„Maistas buvo labai prastas, todėl kai jau matydavo, kad ark­lys turi dvėsti, išpjaudavo gabalą mėsos ir nešdavo namo. Bet tos arklienos niekada nevalgydavau“, – prisipa­žįsta Onutė. 

Gyvenimas ją bu­vo išvedęs toli nuo namų, bet prieš 30 me­tų grįžo ir iki šiol neatsi­džiaugia. Čia viskas sa­va – širdis dainuoja dėl kiek­vieno Te­nenio upelio išplauto akmenėlio. Už Šv. Barboros bažnyčios, kurioje O. Gečaitė-Vil­čiaus­kie­nė nuo vaikystės jau­čiasi lyg namuose, prasideda parkas. Akyse dar tebestovi ten buvęs Lurdas, apie kurį net ir šeštojo dešimtmečio pabaigoje mokinės keliais eidavo, prašydamos malonės gerai išlaikyti egzaminus. O kokie šokiai parke vykdavę, kokios melodijos aidėdavo, grojant ak­lam muzikantui, kompozitoriui Juozapui Kai­riui! Į padanges kildavusios sūpynės, toli skriedavo jaunimo juokas.

Kad kažkada Teneniuose bu­vo dvaras, yra girdėję bene visi šio krašto gyventojai, nors iš jo išliko tik į gyvenamuosius pastatus vedusi senų medžių alėja. Prieš kelis metus Šv. Barboros bažnyčios archyvuose buvo rastas garsiojo lenkų maršalo Juzefo Pilsudskio tėvų Marijos Bilevičiūtės ir Ju­zefo Vincento Pilsudskio santuokos dokumentas. 1863 m. balandžio 22 d. surašytame liu­dijime pažymėta ne tik kokius dvarus kraičio gavo dvarininkų Bilevičių žentas, bet ir kokie garsūs žmonės dalyvavo liudininkais šioje ceremonijoje. 

„Nesinorėtų savo krašto sieti su J. Pilsudskiu, nors jis ir buvo karvedys, tačiau faktų iš istorijos neišmesi“, – sako Tenenių seniūnė Loreta Petravičienė. 

Iš tiesų 1918 m. Lenkijos vadovu tapęs J. Pilsudskis, visa­da laikęs save lietuviu, gimė Zala­vo dvare, Pabradės valsčiuje. O į Ado­mavo palivarką keliems metams atvyko 1892-aisiais, grį­žęs iš Sibiro, kur buvo ištremtas už anticarinę veiklą besimokant Charkovo universiteto medicinos fakultete. 

Ūkiai kūrėsi dvarininkų žemėje

Nepriklausomas istorikas Gin­tautas Ereminas teigia, jog Len­kijos valstybės vadovo tėvas J. V. Petras Pilsudskis bu­vo paskirtas Žemaitijos civiliniu komisaru, su dvarininkais Bile­vičiais, Butleriais ir kitais Že­maitijos bajorais organizavo 1863 m. sukilimą, ruošė maisto, ginklų atsargas. Suprasdamas, kad rizikuoja gyvybe, dalyvau­da­mas sukilime, kurio tikslas buvo išsivaduoti iš carinės Ru­sijos jungo, J. V. Pet­ras Pilsudskis ve­dė garsios žemaičių bajorų giminės atstovę M. Bi­levi­čiūtę. Iki 1864 m. jauna­ve­džiai gyveno Teneniuose, tačiau dėl dalyvavimo 1863 m. su­kilime dalis dvarų buvo konfis­kuota, Pilsudskiai persikėlė į Za­lavą Pabradės valsčiuje. Za­la­vo dvarui sudegus, jaunieji Pil­suds­kiai išsikraustė į Vilnių.

Tačiau Adomavo dvaro isto­rija nepalyginamai senesnė nei Pil­sudskių pėdsakai Lietu­voje. Istoriniuose šaltiniuose Te­ne­nių dvaras, tuomet priklausęs Jonui Stankevičiui, pirmą kartą paminėtas 1585 m. Tuo metu dvaro žemėje jau kūrėsi kaimas. XVIII a. pirmoje pusėje Tenenius valdė Vaitkevičiai, vėliau dvaras atiteko Bilevičiams. Antanas Bi­levičius buvo kilęs iš žemaičių bajorų Bilevičių giminės, bajorų palikuonė buvo ir jo žmona Elena Michalauskaitė. Jiems valdant, dvaras klestė­jo. Knygoje „Lietuvos dvarų sodybų atlasas“ aprašyta, jog sodybą sudarė 18 pastatų. A. Bi­levičius 1771 m. išsirūpino atlaidų teisę, o 1782 m. koplyčią perstatė į bažnyčią, skyrė žemės ir lėšų jos išlaikymui. Taip atsirado sąlygos Tenenių parapijai. Tenenių kapinėse tebestovi kryžius, žymintis bajo­rų Bilevičių ir Butlerių kapo vietą.

1874 m. Tenenių ir kitų Bi­le­­vičiams priklausiusių dvarų valdymą perėmė M. Pilsuds­kie­nė, su vyru ir vaikais gyvenusi Za­-

­lave. Teneniuose įsikūrė valdy­tojas, o Adomavo palivarkas bu­vo išnuomotas. XIX a. pabaigoje dvarui priklausė 630 dešimtinių žemės ir 1150 dešim­tinių miško. Dėl skolų J. V. Pilsudskis Tenenių dvarą įkeitė Vilniaus žemės bankui ir Te­nenių dvarą už 80 tūkst. rub­lių nupirko Piotras Stolypinas. 1907 m. maždaug 1813 ha žemės dvaras už 142,6 tūkst. rub­lių buvo parduotas Valstiečių žemės bankui. Bankas valdą suskirstė sklypais ir 1908–1914 m. beveik visą žemę, suskirstytą į 90 sklypų, bei sodybos pastatus pardavė lietuviams valstiečiams.

Kai Lietuva atkūrė ne­priklau­somybę, anų laikų

valstiečių vaikams ir vai­kaičiams Tene­niuo­se neteko galvoti, kuo užsiimti. Ir dabar čia stambių ūkių, stip­rių žemdirbių kraštas. Nors visoje seniūnijoje tėra apie 410 gyventojų, veikia 78 ūkiai, pasė­lius deklaruoja per 100 gyven­tojų. Dauguma teneniškių ver­čiasi gyvulininkyste. Dau­giau­siai čia pieninių karvių, todėl vietiniai ūkininkai juokauja, jog prieš keletą metų Tenenių krašte buvo pagaminta ir perdirbti parduota milijonas litrų pieno – kiekvienam lietuviui po litrą. 

Norintys dirbti užsiėmimų randa

„Anksčiau žmonės buvo stip­rūs – be technikos visus žemės darbus įveikdavo“, – sako Te­­ne­nių seniūnaitis Steponas Priš­mantas, įkvėptas savo uošvio Jono Dargevičiaus pavyzdžio. 83-ejų senolis ir dabar su sūnumi turi bendrą ūkį, prieš keletą metų per dieną dalgiu nupjovė 40 arų pievos. 

Jonas visą gyvenimą kolūkyje melžė karves, buvo vieninte­lis vyras moterų kolektyve ir visas jas pralenkdavo. J. Dar­­ge­vičiaus dukra Laimutė, ište­kė­jusi už S. Priš­manto, irgi sunkiai dirba – melžia 40 karvių. Šei­ma užaugino aštuonis vaikus, pagrandukas dar tebesimoko gimnazijoje.

„Aš į traktorių jau nelipu – sūnus ir remontuoja, ir nuveža viską, kur reikia“, – giriasi Steponas, turintis daugybę aplinkinius žavinčių savybių. Nė­ra suėjimo, kad jis neatvyktų su keliais paties keptos duonos kepalais, suspaustais kelių rūšių sūriais ar kitokiomis vaišėmis.

Nemažą aviety­ną turėjęs ir apie 1000 šilauogių krū­mų auginęs Al­gi­mantas Grik­šas ūkio jau atsisakė. Ne savo noru, todėl panašu, kad dėl neįgyvendintų planų ir žlugu­sių vilčių žmogui vis dar skauda širdį. Pasirodo, į jo uogynus įsisuko juodosios žiurkės, po augalų šak­nimis medžioju­sios grambuolius. Ei­nant jų išpurenta žeme, kojos klimpo iki kauliukų – nutrauktos ir apgraužtos buvo ir visos šilauogių šaknys. Dalį krūmelių Al­gimantas persodino šalia namų, tačiau žiurkės ir jų nepagailėjo. Teko atsisveikinti ne tik su šilauogėmis – gerai derėjo ir avietės, bet nebuvo kam jų skinti. Kone kasdien važiuodavo į miestelį pasikviesti į talką vyresnių vaikų, bet grįždavo dažniausiai tuščiu automobiliu.

„Nėra norinčių dirbti, teko išeiti į pensiją“, – apgailestauja ūkininkas. 

Nedirbančių žmonių Tene­niuo­se nemažai, tačiau jie pasirodo tik tada, kai seniūnija da­lija „europinio“ maisto davi­nius.

Seniūnė L. Petra­vi­čienė sa­­ko, kad smerkti jų negalima. Dau­guma jau vyresnio amžiaus, o jaunoms šeimoms reikia padėti įsikabinti į gyvenimą.

„Ir kieto kuro kompensacijas visiems siūlėme, kad tik lengviau būtų – praėjusį rudenį ne visi galėjo nusipirkti malkų“, – pripažįsta seniūnė. 

Kalniškių ir Barsukinės kaimų seniūnaitis Alvydas Lileikis stebisi, jog kaimo žmonės visiškai pakeitė gyvenimo būdą. Anksčiau, anot jo, kiekviename tvartelyje kriuksėjo po vieną ar net kelias kiaules – porą maišiukų miltų nusipirkę, per vasarą maisto atliekomis ir žole pašėrę, iki Kalėdų visi turėdavo ką paskersti. Nebuvo sodybos, kad kieme nekudakuotų vištos, prie namų nesiganytų karvė ar bent ožka. Dabar pamatyti kaime pavienį gyvulį – didelė retenybė, visi sutartinai aiškina, kad jų laikyti neapsimoka. 

Deja, prie to prisideda ir valdžios politika, skatinanti ne dirbti, o gauti...

„Neapsimoka tam, kuris dirbti tingi“, – įsitikinę ūkininkai. 

Pyragai iš dangaus ir jiems nekrinta. Jie stebisi, jog visada buvusias nederlingas jų žemes valstybė staiga pavertė derlingomis. Ant kalnelio molis, pakalnėje durpė – arba uždžiūva, arba užmirksta. Tokiose dirvose grūdus auginti didelė rizika, todėl beveik niekas jų ir nesėja. 

Tačiau randa kitokių užsi­ėmimų: vienas seniūnijos ūkininkas laiko apie keturias dešimtis dėmėtųjų elnių. Ūki­nin­ku save vadina ir Antanas Tar­vydas, pastaraisiais metais namuose laikantis tik šunį ir kelias vištas. Tačiau Tenenių apylinkėse jis tvarko apie 400 hektarų miškų.

Nors Teneniai įsikūrę toli nuo administracinių centrų, pamažu kuriasi ir verslai. Yra technikos remonto dirbtuvės, savo paslaugas siūlo siuvė­ja. Va­­sa­­rą dauguma patraukia į miš­kus, dosnius uo­gomis ir grybais. Norinčių jų pri­si­rinkti privažiuoja tiek, kad miš­kai skamba.

„Žmonės kažkaip sukasi, gyventi juk reikia. Apmaudu tik dėl vieno: bitės tranus išmeta iš avilio, o mes jų jau tiek prisiau­ginome, kad patys nebežinome, ko griebtis. Gyventojų mažėja, o tranų daugėja – nors iš tiesų jie turėtų tarnauti visuomenei, kuri jiems moka atlyginimus“, – požiūrio į valdininkus, kurių pilnos ministerijos, departamentai ir kitos valdiškos institucijos, neslepia A. Tar­vydas. 

Bendruomenės reikia jauniems

Pernai Teneniuose susibūrė kaimo bendruomenė, vadovauti jai ėmėsi bibliotekininkė Liuda Aistė Trakšelienė. Ji neslepia, jog didelių projektų dar nespėjo įgyvendinti, bet rudenį jau kvietė žmones į talkas, rengia bendras šventes. O didžiausia šio krašto šventė nuo seniausių laikų – rugpjūčio pradžioje vykstantys Porciunkulės at­laidai. Pasak kaimo senolių Al­vidos Norvaišienės ir Da­nutės Guščienės, teneniškiams, kad ir kur jie gyventų, tai signalas sugrįžti namo, aplankyti gimines ar tėvų kapus. Todėl į atlaidus paprastai susirenka tiek žmonių, kiek seniūnijoje niekada negyveno – tūkstantis ar net daugiau. Ta proga Tenenių seniūnija pasistengia pradžiuginti koncertu. Šilalės savivaldybės skirtų pinigų dažniausiai neužtenka, tačiau pagalbos ranką visada ištiesia ūkininkai.

S. Prišmantas tikina, jog rem­ti kultūrą – ne tik pareiga, bet ir garbė, todėl žmonės dalijasi viskuo, kuo gali.

Seniūnė L. Petra­vi­čie­nė pripažįsta, kad bendruomenės jiems seniai reikėjo – buvo vienintelė seniūnija iki šiol neturėjusi bendruomenės centro, nors kurti jį bandyta ne kartą. 

„Daugeliui mūsų jau 50–60 metų, per vėlu imtis iniciatyvos. Tai jaunų, turinčių idėjų, žinančių, ko jiems patiems ateityje reikės, darbas“, – įsitikinusi L. Petravičienė, keturiolikti metai vadovaujanti Tene­nių seniūnijai. 

Vienintelė problema – susisiekimas

Gyvenimu kaime teneniškiai nesiskundžia, tačiau neslepia, jog problemų yra. Važi­nė­jantiems į darbą, tvarkantiems ūkių reikalus, turintiems besimokančių vaikų svarbiausi yra keliai. Ypač tiems, kurie suka Kvėdarnos pusėn ir nori nenori turi važiuoti vieškeliu Šyliai–Pajūralis. Jame tiek duobių, jog akimirksniu gali likti be dantų. Kelias priklauso valstybei, jį prižiūri kelininkai, bet į gyventojų skambučius ir skundus nereaguoja – pasak žmonių, skambink neskambinęs, nie­kas nepadeda. Net jei pravažiuoja koks greideris, geriau netampa: ant kelio iš duobių jau verčiasi durpės. Vietiniai pasakoja, kad niekas nebežino, kada šis kelias buvo nutiestas, tačiau yra atsimenančių, kad durpingose vietose kelio tiesėjai klojo medžius ir ant jų pylė žvyrą. To žvyro kaip ir neliko, o naujo sluoksnio niekas užpilti nesiruošia. Vieškelis yra įtrauktas į 100 blogiausių Lietuvos žvyrkelių sąrašą, bet kada ateis eilė jį asfaltuoti, niekas pasakyti negali. Su nuoskauda teneniškiai atsimena ir tilto per Jūros upę statybas. Kai senąjį tiltą uždarė, žmonės pasijuto atskirti nuo pasaulio, o netrukus pastebėjo, kad į šį kraštą net rajono valdžia vengia važiuoti. Atskirti nuo pasaulio jaučiasi ir seni, savo automobilių neturintys ar jų nevairuojantys žmonės. 

„Pensininkai kaime dabar gerai gyvena, visko jiems užtenka, bet jei reikia kur nuvažiuoti – iškart vargas. Per vasarą, kai vaikams atostogos, į mūsų pusę neužsuka joks autobusas. Nors retsykiais, kartą per mėnesį važiuotų, visos bobikės susirinktume“, – tikina A. Norvaišienė. 

Pasak O. Ge­čaitės-Vilčiaus­kienės, norint daktarus Šilalėje pasiekti, reikia samdyti mašiną, mokėti pinigus. Vairuotojui tenka laukti, o tai irgi išlaidos. Moterys sako suprantančios, jog tokių kaip jos, važinėjančių autobusais, nėra daug, bet kol žmogus gyvas, norų iš jo niekas neatima. Seniūnė L. Pet­ravičienė tikisi, kad, įsibėgėjus „Žaliojo regiono“ veiklai, atsiras galimybė bent kartais suorganizuoti tikslinį maršrutą, tačiau kada tai bus, savo seniūnijos žmonėms pasakyti negali. 

Daiva BARTKIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

8 mln. eurų siekiančią nacionalinę paramą galės gauti 9 iš 10 šalies pieno gamintojų. Daugiausiai pieno gamintojų, tinkamų nacionalinei pagalbai gauti, yra Šilalės rajone. Čia reikalavimus paramai gauti atitinka 989 pieno gamintojai, o tai yra 91 proc. nuo bendro gamintojų skaičiaus rajone.

Paraiškoms nustatyti terminai

Paraiškos paramai gauti priimamos nuo balandžio 17 d. iki gegužės 5 d. Pavėluotai paraišką bus galima pateikti ne vėliau kaip iki birželio 5 d., tačiau tik dėl išskirtinių aplinkybių, nepriklausančių nuo pareiškėjo valios (force majeure), būtina pridėti ir vėlavimo priežasties pagrindimo dokumentus. Vėliau pateiktos paraiškos nebus priimamos.

Paraiškas renka rajono, kuria­me registruota pareiškėjo valda, savivaldybės administraci­ja arba seniūnija. Ji jau yra gavusi iš VĮ Žemės ūkio duome­nų centro galinčiųjų preten­duoti gauti pagalbą suves­tines pagal seniūnijas. 

Sa­vi­valdybės darbuotojas suves duomenis į paraiškos formą ir atspausdins 2 jos egzempliorius. Pareiškėjas ir savivaldybės darbuotojas parašais patvirtins paraiškos duomenų teisingumą. Pasirašyta pagalbos paraiška bus laiko­ma pateikta, vienas paraiškos egzempliorius atiduodamas pareiškėjui, kitas bus saugomas savivaldybėje.

Jeigu skirtingų pareiškėjų pa­raiškose nurodyti duomenys nesutaps, VĮ Žemės ūkio duo­menų centras paprašys pareiškėjų pateikti papildomą informaciją raštu. Pareiškėjai tokią informaciją turės patikslinti per 5 darbo dienas. Parama ūkininkus turėtų pasiekti po birželio 1 d.  

Pinigus perves į sąskaitas

Galinčių pretenduoti gauti pagalbą pieno gamintojų sąra­šą sudarys ir pagalbos dydį apskaičiuos VĮ Žemės ūkio duomenų centras. Jeigu apskaičiuota pagalbos suma viršys skirtą lėšų sumą, pagalbos suma visiems pareiškėjams bus mažinama proporcingai trūkstamų lėšų kiekiu.

Pa­­gal­bos dydžiai bus nustatomi atskiru žemės ūkio minist­ro įsakymu iki gegužės 12 d.

Išmokos dydis bus padidinamas 10 proc. tiems pieno gamintojams, kurie buvo pripažintos kooperatinės bendrovės (kooperatyvo) nariai nuo 2023 m. kovo 1 d. Šių kooperatyvų nariai paraiškas turės pateikti įprasta tvarka, kaip ir visi kiti pieno gamintojai. 

Savivaldybių darbuotojai papildomų duomenų apie priklausymą minėtiems kooperatyvams rinkti neturės. Centras, įvertinęs gautus duomenis, apskaičiuos priklausančią paramą.

Paramos lėšas planuojama išmokėti nuo birželio 1 d. Pi­nigus į pareiškėjų sąskaitas perves Nacionalinė mokėjimo agentūra prie Žemės ūkio ministerijos. 

Paramai gauti – reikalavimai 

Žemės ūkio ministras Kęstutis Navickas yra pasirašęs įsakymą „Dėl nacionalinės pagalbos pieno gamintojams teikimo taisyklių patvirtinimo“, kuriuo numatyta, kaip bus paskirstyti 8 mln. Eur valstybės parama. Pagalba bus teikiama pieno gamintojams, pateikusiems paraiškas ir atitinkantiems visus šiuos reikalavimus: 

Žemės ūkio ir kaimo verslo registre yra užregistruoti kaip valdos valdytojai arba partneriai ne vėliau kaip iki 2023 m. sausio 31 d.;

jeigu vidutinė 2023 m. vasario–kovo mėnesių natūralaus žalio pieno supirkimo kaina bus ne didesnė kaip 35 ct už kilogramą (šių duomenų pačiam pareiškėjui pateikti nereikės);

kurių vardu Ūkinių gyvūnų registre 2023 m. kovo 1 d. buvo registruotų pieninių karvių;

kurie ir kurių sutuoktiniai nėra ir nebuvo patvirtinti paramos gavėjai pagal Kaimo plėtros 2004–2006 metų plano priemonę „Ankstyvo pasitraukimo iš prekinės žemės ūkio gamybos rėmimas“ ir Lietuvos kaimo plėtros 2007–2013 metų programos priemonę „Ankstyvas pasitraukimas iš prekinės žemės ūkio gamybos“.

Reikalavimus šiai paramai gauti atitinka 10 615 šalies ūkininkų – beveik 90 proc. pieno gamintojų. 

Ričardo PASILIAUSKO nuotr.

Lietuvos pajūris kiek kitoks nei likusi šalis: čia vyrauja kitos spalvos ir pučia kitokie vėjai. Kaip susikurti jaukius namus, paklausėme Klaipėdos „Helios Galerijoje“ įsikūrusių salonų atstovų.

Indrė Žalimaitė, salono „Vadasiga“ atstovė pastebi, kad pirkėjai ieško natūralumo, pavyzdžiui medžio apdailos. „Mediniai akustiniai skydai sąlyginai naujas sprendimas, kuris suteikia jaukumo, kuria šilumos įspūdį“, – pasakoja I. Žalimaitė. Pardavėjai pastebi, kad žmonės ieško praktiškų, lengviau valomų, ilgaamžių, perdirbamų audinių. „Vadasigos“ atstovė pastebi, kad, rinkdamiesi balkonų ar terasų baldus, pajūrio pirkėjai akcentuoja savybes, kurios kitų regionų gyventojams nesvarbios - „Vienas iš kriterijų - kad baldų nenupūstų vėjas“, – sako I. Žalimaitė. Investavus į tvirtesnius, drėgmei ir šalčiui atsparius terasos baldus, nereikia jaudintis dėl jų sandėliavimo ir išnešti kaskart, kai išlindus saulei norime pasimėgauti jos spinduliais.

Klaipėdiečiai pirmenybę teikia natūralioms medžiagoms, žemiškoms spalvoms, akmens raštams ir faktūroms pastebi ir salono „Linea“ Klaipėdoje vadovė Diana Bertašienė. Kaip vieną populiariausių pastarųjų metų tendencijų ji išskiria XXL matmenų plyteles, kurias galima klijuoti ant grindų, ant sienų ar naudoti stalviršiams. „Akmens raštai, faktūra ir natūralios žemiškos spalvos – tokiomis savybėmis pasižymi šios plytelės. Tokio tipo plytelės visuomet išlaikys savo vertę ir bus lengvai priderinamos moderniuose ir klasikiniuose interjeruose ir eksterjeruose“, – sako D. Bertašienė. „Plytelės, kurios imituoja akmenį, medį, marmurą, atrodo šiltai ir jaukiai - kiekvienas galime pasirinkti patinkančius raštus“, – sako ji.

Klaipėdiečiai savo namams ieško estetikos ir jaukumo sako salono „ARV“ direktorius Aldas Adomaitis. Kalbėdamas apie santechnikos tendencijas, jis atkreipia dėmesį, kad į madą grįžta šlifuoto aukso, prigesinto plieno spalvos, jų formos varijuoja nuo plokščių iki aptakių, o pasirinkimas labiausiai priklauso nuo interjero stiliaus „visuomet prašome atsinešti plytelių pavyzdį, kad atitiktų baldų atspalvis, antraip vonios kambaryje bus daug nebūtinai derančių spalvų“, – sako A. Adomaitis.

Ilgametę patirtį šioje srityje turintis A. Adomaitis pastebi, kad kintant technologijoms, maišytuvai gaminami taupesni. Pavyzdžiui, netgi populiarios didelio skersmens dušo galvos leidžia mėgautis dušu be didelių vandens sąnaudų. „Per didelę, 30 cm skersmens, dušo galvą išbėga maždaug 8 litrai vandens per minutę. Kuo ji modernesnė, tuo taupesnė“.

Viskas po vienu stogu

Klaipėdoje, Taikos pr. 56, įsikūrusi „HELIOS Galerija“ po vienu stogu subūrė įvairių interjero sričių – dažų, plytelių, apšvietimo, grindų, santechnikos, virtuvės baldų, minkštųjų baldų ir miegamojo baldų, aksesuarų – ekspertus, kad jie Jums padėtų priimti geriausius sprendimus realizuojant pokyčius namuose.

„Idėja kurti galeriją gimė bendraujant su naujakuriais, statybų rangovais ir architektais, kurie būdavo priversti blaškytis po įvairias parduotuves skirtingose miesto vietose, taip sugaišdami daugybę laiko. Dabar įsirenginėjantys arba atnaujinantys savo namus pajūrio gyventojai turi tikslingą erdvę, kur gali rasti įvairiausių, patikimų prekės ženklų prekių ir profesionalią pagalbą“, – sako „HELIOS Group“ komercijos vadovas Ne­rijus Pudžiuvelis.

Jis akcentuoja, kad galerija orientuota į pirkėją, kuris ieško kokybės ir sprendimų, kuriančių prabangių namų jausmą.

„Helios Galerija” įsikūrusi Taikos pr. 56, Klaipėdoje. Daugiau: www.heliosgalerija.lt