Po 1990-ųjų kovo 11-ąją Aukščiausiosios Tarybos – Atkuriamojo Seimo –

pasirašyto Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo akto poetė 

Marytė Kontrimaitė rašė: 

„Atsitiesė Lietuva,

Trispalvė gėlelė, 

Po Viešpaties delnu“.

Praėjo daugiau nei trisdešimt metų, užaugo ir subrendo nauja, Laisvės žmonių karta. 

Tačiau istorija ir dabartis rodo, kad Laisvės kova yra amžina. 

Tą pranašiškai anuomet sakė ir poetas 

Justinas Marcinkevičius:

 „Laisvė negali baigtis, ji yra gyvas, mūsų rankų ir protų,

mūsų pastangų keliamas augalas. 

Su juo ir patys augame“.

Todėl aukime susitelkę, budrūs ir išmintingi būkime šiandien,

saugodami bei puoselėdami savo šalies Laisvę 

ir rodydami savo solidarumą su broliais bei sesėmis, 

kurie už ją kaunasi.

Prieš 33 metus įveikę totalitarinę santvarką, dabar privalome 

padėti tai padaryti Ukrainai. Kovo 11-osios dėka tapę 

laisvais žmonėmis, padėkime tokiais tapti ukrainiečiams.

Rima PETRAITIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

„Istorijų opera „Klaipėda“, kuri rugpjūčio 4-ąją bus pristatyta Klaipėdos elinge, viena iš gražių istorinių iniciatyvų. Norėtųsi, kad ši istorijų opera klausytojus paakintų pasidomėti mūsų krašto išskirtinumu ne vien minint reikšmingą visai Lietuvai įvykį, bet ir suvokiant daugiasluoksnę čia gyvenusių žmonių kasdienybės patirtį, jų viltis“,- pasakoja Donatas Bielkauskas (Donis).

D. Bielkauskas – vienas ryškiausių nūdienos postfolklorinės muzikos Lietuvoje kūrėjų ir šios srovės kūrybinių variklių. Jo muzikoje savitai dera senasis baltiškas folkloras ir šiuolaikinės garsinės interpretacijos. Kartu su kolega kompozitoriumi Kristijonu Lučinsku jis parašė muziką istorijų operos „Klaipėda“ trečiajam veiksmui.

Tarptautiniame Klaipėdos festivalyje ir jo scena tapusiame senajame elinge rugpjūčio 4 dieną 21.30 valandą bus pristatyta istorijų opera „Klaipėda“, dedikuota Klaipėdos prijungimo prie Lietuvos 100-mečiui, kurią Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro užsakymu rašė net keturi šio krašto kompozitoriai – Loreta Narvilaitė, Vladimiras Konstantinovas, K.Lučinskas ir D.Bielkauskas. Libretą šiai trijų skirtingų dalių operai sukūrė Arvydas Juozaitis. Operos meninės koncepcijos ašis – trys esminės Klaipėdos krašto istoriją apibūdinančios sąvokos – žmogus, tikėjimas, kalba.

Apie kūrybinį procesą kuriant muziką operai pasakoja D.Bielkauskas.

Kaip sutikote pasiūlymą tapti vienu iš istorijų operos „Klaipėda“ kūrėjų?

Šie metai paženklinti labai ypatingo istorinio įvykio minėjimu, tam skirtais renginiais ir akcentais. Istorijų opera „Klaipėda“, manau, yra viena iš tų gražių iniciatyvų. Pasiūlymas dalyvauti kūrybiniame procese kartu su kolega Kristijonu Lučinsku man buvo netikėtas, tačiau mielas. Iki šiol didesni muzikos realizavimo procesai mano kūrybiniame kelyje buvo sietini su Dainų šventės didžiaisiais renginiais, choreografinėmis kompozicijomis ar dramos teatro spektakliais. Sutikimas dalyvauti operos kūrimo procese – nauja patirtis.

Koks buvo tas kūrybinis procesas kuriant operą?

Prieš pradėdamas dėlioti konkrečius garsus ilgokai svarsčiau, kokiu skambesiu norėčiau ir galėčiau prisidėti. Labai aiškiai supratau, kad turiu neišsižadėti savo kūrybos principų, neturėčiau bandyti taikytis prie kitas operos dalis kuriančių trijų autorių stilistikos, nes mes visomis prasmėmis labai skirtingi kūrėjai. Ši kūrėjų įvairovė sąlygoja išskirtinę stilistinę operos kaitą, kuri turėtų įtraukti publiką ir išlaikyti jos dėmesį. Antra vertus, operos atlikimas lauke, atviroje erdvėje, irgi diktuos kitonišką jos patyrimą, nes jis smarkiai skirsis nuo patogaus sėdėjimo teatro salėje. Manau, šįkart visumos įdomumą ir grožį bus galima patirti ne kaip vientisą tėkmę, bet kaip tik priešingai – per kontrastus.

Kokia bus Jūsų sukurtoji istorijų operos „Klaipėda“ dalis?

Veikiausiai muzikos kalba skirsis ne tik stilistiškai, bet tam tikra prasme šokinėsime ir per laikmečius. Savo kuriamose scenose jungiu militarizuoto miesto skambesio elektroninės muzikos spalvas su švelniu orkestro skambesiu. Solistų partijų pobūdis, žinoma, tiesiogiai siejasi su libretu, tačiau šioje vietoje ketinu elgtis labai subjektyviai, remtis labiau asmeniniu požiūriu į istorinius įvykius, vengdamas patoso ir suvokdamas bendrą anuometinės situacijos daugiasluoksniškumą. Ruošdamasis šiam darbui domiuosi šiuolaikinės operos pasaulinėmis tendencijomis, stebiu labai didelę įvairovę, persidengiančias stilių, žanrų ribas, ir tai yra išties žavinga.

Kuo Jums ypatingas Klaipėdos prijungimo prie Lietuvos 100-metis?

Kaip ir daugelis šiandien gyvenančiųjų Mažojoje Lietuvoje ar Klaipėdos krašte, esu čia tik svečias. Nors mano senelis tarpukariu buvo Vokietijos pilietybę turintis lietuvis, pats gyvendamas Klaipėdoje nuo 1995 metų suprantu, kiek nedaug žinau apie šį kraštą. Man svarbi Klaipėda. Be abejonės pamario krašto etninė muzika bei šiuolaikinio miesto garsovaizdžiai daro įtaką ir mano kūrybiniam keliui. Tai nugulė ir į praėjusiais metais į kompaktinę plokštelę įrašytą bei gyvai ne kartą įvairiuose Lietuvos miestuose atliktą muzikinę dedikaciją Klaipėdai „Mirštantis. Miestas. Gyvenimui“.

Tiek profesinėje veikloje, tiek kasdienybėje stebėdamas aplinką noriu matyti, kad čia gyvenantys žmonės vis labiau pajaustų ir suprastų, kur jie yra, kokia išskirtinė Didžiosios Lietuvos atžvilgiu yra šio krašto istorija ir tradicijos. Linkėčiau šį kraštą mylinčius ir puoselėjančius žmones minėti jo prijungimo prie Lietuvos 100-mečio sukaktį nuo Smalininkų iki Kretingalės, tolygiai pakiliai Klaipėdoje ir Vilniuje…

Šiuolaikiniam žmogui itin svarbu pri(si)minti praeitį ir per ją pažinti dabartį, kad galėtų kurti tvarią savo šalies ateitį. Norėtųsi, kad ir ši istorijų opera klausytojus paakintų pasidomėti mūsų krašto išskirtinumu ne vien minint reikšmingą visai Lietuvai įvykį, bet ir suvokiant daugiasluoksnę čia gyvenusių žmonių kasdienybės patirtį, jų viltis.

Kalbino Žaneta SKERSYTĖ

„Profesionali baleto trupė ir kurti trokštantys baleto artistai“,- taip savo atvykimo į Klaipėdą priežastį įvardina savo veiklą kruopščiai planuojantis žinomas lenkų choreografas, Stanislovo Moniuškos didžiojo teatro Poznanėje baleto meno vadovas Robert Bondara.

Kovo 17, 18 ir 31 dienomis Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras pakvies į išskirtinę dviejų dalių šokio spektaklio „Sapnai ir kaktusai” premjerą, kurioje greta Alexanderio Ekmano (Švedija) „Cacti“ (Kaktusai) bus pristatytos ir R. Bondaros choreografinės kompozicijos „ŽAGSULYS“ (Hiccup) bei „8m68“.

Šokio spektaklio „Faustas“ premjerą 2020 m. Klaipėdoje pristatėte galiojant pandemijos ribojimams. Šiuo metu esame paveikti Ukrainoje vykstančio karo. Ar tai įtakoja jūsų kūrybą

Išgyvename sunkius laikus... „Faustą“ Klaipėdoje kūriau esant daugybei ribojimų. To meto reikalavimai skelbė, kad reikia stengtis vengti fizinio kontakto. Tuo tarpu baleto artistams kontaktas su kolegomis – būtinybė leidžianti sukurti šokio spektaklį, tad iššūkių tikrai buvo.

Šiuo metu visi susiduriame su kita siaubinga realybe – Ukrainoje vyksta karas. Tai veikia mūsų gyvenimus, mūsų socialines veiklas. Ukrainiečiai - mūsų kaimynai, tad Lenkijoje daugybė pabėgėlių ir mes stengiamės padėti jiems kaip galime. Kiekviena baleto trupė stengiasi kažkuo padėti kolegoms iš Ukrainos. Kita vertus, mano šalyje dar neužmirštas antras pasaulinis karas... Apie jį iš artimųjų yra daug girdėjusi ir jaunoji karta.

Būdamas Klaipėdoje stengiuosi koncentruotis į kūrybinį procesą, nes sukurti naują choreografinę kompoziciją šiuo metu yra svarbiausia. Daug dirbame baleto repeticijų salėje, kad žiūrovams galėtume pristatyti pačios aukščiausios meninės kokybės rezultatą.

Kas jums svarbiausia kūrybiniame procese, kai atvykstate į naują miestą, susitinkate su nauja baleto trupe?

Kiekvienas spektaklis unikalus, kaip ir jo gimimo procesas, tad sudėtinga įvardinti taisykles ar svarbiausius dalykus. Kartais spektaklius kuriu su visa baleto trupe, o kartais – su jos dalimi, kartais skamba orkestro atliekama muzika, o kartais pasirenkamas – muzikos įrašas. Kartais renkuosi aiškų siužetą, o kitą kartą – abstraktų šiuolaikinį šokį, savyje slepiantį daugybę reikšmių.

Mane įkvepia daugybė veiksnių: mūsų socialinis gyvenimas, santykiai su aplinkiniais, psichologija, sociologija, knygos. Išgirstas muzikos kūrinys kartais taip inspiruoja kažką sukurti, kad ta mintis tiesiog užvaldo. Mane domina daugybė dalykų ir tai įtakoja mano kūrybą. Retai turiu tam laiko, bet kai galiu, važiuoju nardyti. Tai man padeda geriau suprasti mūsų kūno galimybes, kaip mes judame, o dar svarbiau – atveria mūsų vidinio pasaulio slėpinius. Nerdamas po vandeniu turi nusiraminti, o šiame skubančiame pasaulyje būtina pajusti tą buvimą čia ir dabar. Tai padeda ir kurti.

Man labai svarbi mano kūrinių kokybė. Man tai būtinybė ir didžiulė vertybė.

Ne pirmą kartą dirbate su Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro baleto trupe. Ką pastebite?

Ji keičiasi, kaip ir visos baleto trupės. Atvyksta vis naujų baleto artistų. Džiaugiuosi, kad ši baleto trupė auga, daugėja profesionalų, atvyksta užsienio šalių atstovų su kitų baleto mokyklų ar trupių patirtimi, o tada įvyksta natūralūs kūrybiniai mainai. Svarbiausia, kad čia neslūgsta didelis noras kurti, tobulėti, perteikti žiūrovui žinutę kuo įtaigiau. O tai žavi ne tik mane, bet ir kitus atvykstančius choreografus.

Papasakokite apie choreografines kompozicijas „Žagsulys“ (Hiccup) bei „8m68“, kurias pristatysite Klaipėdos publikai.

Choreografinės kompozicijos „8m68“ premjera įvyko 2012 m. gegužės 11 d. Varšuvos Didžiajame teatre. Ji pristatyta kaip Lenkijos nacionalinio baleto projekto „Kreacje 4“ dalis. „Žagsulys“ (Hiccup) - 2015 m. kovo 20 d. Varšuvos Didžiajame teatre, taip pat kaip Lenkijos nacionalinio baleto projekto „Kreacje 7“ dalis. Nuo jų sukūrimo praėjo daug laiko. Tai labai skirtingi kūriniai, šiuo metu jau gyvenantys savarankišką gyvenimą.

Sukurti choreografinę kompoziciją „8m68“ mane įkvėpė santykiai tarp žmonių: kaip mes kuriame savo gyvenimus; kaip mums pavyksta užmegzti santykius su kitais; kaip mūsų santykius įtakoja bandymai atkartoti tai, ką daro aplinkiniai; kaip mūsų pavyzdys paveikia kitus. Tuo tarpu „Žagsulys“ (Hiccup) – trumpas žvilgsnis į mūsų vidinį pasaulį, poelgius. Kodėl mes elgiamės taip, o ne kitaip ir kaip tai mus paveikia. Gal vidinis balsas pasako ką daryti, o mes juo vadovaujamės ir bandome rasti geriausią sprendimą kaip gyventi.

Jei choreografinė kompozicija „8m68“ labiau pasakoja apie mūsų egzistenciją, tai „Žagsulys“ (Hiccup) – tarsi nėrimas į mūsų vidinio pasaulio slėpinius su daugybe skirtingų pasirinkimų galimybių.

Ar jūsų kūriniai, kaip „Žagsulys“ (Hiccup) bei „8m68“, bėgant laikui keičiasi, nes kinta jūsų požiūris į aplinką?

Žinoma. Kai kūrinius statau naujai vis kitai trupei - jie užgimsta pasikeitę. Tai įtakoja daugybė veiksnių: nauji baleto artistai, kurie į šokį atsineša savo artistiškumą, profesinę patirtį, turimas vertybes; aš keičiuosi kaip asmenybė ir kaip choreografas. Keičiasi net mano paties supratimas apie anksčiau sukurtus kūrinius. Jis gilėja. Aš randu vis naujus požiūrio taškus, naujus būdus tai išreikšti choreografijoje. Tad šių kūrinių premjeras vadinčiau tarsi antros dalies arba pratęsimo pristatymu. Visgi, sakyčiau, kad kūrinių choreografinis stuburas lieka tas pats, o bėgant laikui vis daugiau dėmesio skiriu detalėms, tokioms kaip šokio atlikimo kokybė, siužeto perteikimas, kad jis taptų dar labiau suprantamas publikai.

„Žagsulys“ (Hiccup) bei „8m68“ – publikai suteikia beribes interpretavimo galimybes. Jos abstrakčios, tačiau kiekvienas jose ras kažką savo. Kad jas suprasti nebūtina būti intelektualu. Tikiuosi, kad jums patiks šių choreografijų estetika!

Kiek baleto artistų prireiks jūsų kuriamoms choreografinėms kompozicijoms atlikti?

„Žagsulys“ (Hiccup) šoks du baleto artistai,  „8m68“ – penki. Jų ne daug, bet tada galiu daugiau dėmesio skirti kiekvienam baleto artistui. Ir man tai labai įdomu. Tikiuosi, kad ir publikai bus įdomu išvysti kūrybinio proceso rezultatą.

Esate Stanislovo Moniuškos didžiojo teatro Poznanėje baleto meno vadovas, kaip choreografas kuriate skirtingose pasaulio šalyse, tad nuolat keliaujate. Kaip atgaunate jėgas, kad nepristigtumėte nei energijos, nei įkvėpimo?

Paskutiniai metai mano profesinėje veikloje buvo labai intensyvūs. Būti Stanislovo Moniuškos didžiojo teatro Poznanėje baleto meno vadovu – didžiulė atsakomybė, o jei dar esi choreografas ir nori keliauti pristatydamas savo kūrinius užsienyje – gyveni tikrai intensyviai. Turiu daug skraidyti, tad labai kruopščiai planuoju savo laiką. Ir, žinoma, stengiuosi surasti laiko savo asmeniniam gyvenimui. Visa tai sudėlioti sudėtinga, tačiau kartais tiesiog trumpam sustoju. Juk viskas kas mus supa jaudina ir įkvepia. Visgi, rasti naujų kūrybinio įkvėpimo taškų nėra lengva, ypač kai publikai turiu šokio kalba perteikti klasikos kūrinį su sudėtinga siužetine linija. Tada procesas būna ilgesnis: nagrinėju kūrinį, tarsi neriu į jo gelmę ir man tai labai įdomu. Kartais mano įkvėpimu tampa idėja, kurią aš ilgai brandinu, auginu savo mintyse ir tik kūriniui „subrendus“ jį pristatau baleto artistams.

Gal galite papasakoti apie naujus kūrybinius projektus?

Sudėtingas klausimas (juokiasi). Viskas mano darbo kalendoriuje. Šiuo metu man svarbiausia – „Sapnai ir kaktusai“ premjera Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre. Paskui dirbsiu Lenkijoje, kur atkursiu jau statytą spektaklį, vėliau - su studentais Antverpene (Belgija), o naujas sezonas – kupinas naujų pastatymų ir premjerų tiek Lenkijoje, tiek Australijoje. Gyvenimas bus labai intensyvus!

Kalbino Žaneta SKERSYTĖ

Žemės ūkio ministras Kęstutis Navickas patvirtino Že­mės ūkio veiklos valdymo reikalavimų, taikomų nuo 2023 m., aprašą ir paskyrė kontrolės institucijas. Jų bus privaloma laikytis visiems ūkiams, norintiems gauti paramą nuo šių metų iki 2027-ųjų. 

„Šilalės artojo“ inform.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 19

Taip pavadindamas straips­nį, pasidomėjau, ką gi reiš­kia šis nuo jaunystės ži­nomas terminas. Žiny­nuo­se rašoma, kad taip ro­mėnų ka­lendoriuje buvo api­bū­di­nama kovo 15 d. arba mė­nesio vidurys (lot. Idus). Ši tradicija buvo pažeista, įsi­galėjus Julijaus kalendo­riui, tačiau terminas dar il­gą laiką dažniausiai naudo­tas pavasario mė­ne­sio vidu­riui nusakyti.

Česlovas IŠKAUSKAS

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 19

Seniūnijose baigta da­lin­ti šio etapo parama mais­to produktais. Ta­čiau ją gaunančius sunkiai be­si­verčiančius gy­ven­to­jus papiktino, jog kukliame krep­šelyje jie rado ir lenkiško pieno pakelį. Ži­nant, kad mū­sų ūkininkai streikuoja ir pieną tonomis pila laukuose arba dalija jį dy­kai, tai tapo dar vienu pa­si­ty­čio­ji­mu iš kaimuose sunkiai dir­bančių žmonių.

Daiva BARTKIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 19

Dažniausia galvos svaigimo priežastis yra periferinio vestibiuliarinio aparato su­trikimas. Tačiau bet kokį svaigimą būtina atskirti nuo sun­kes­nės ir grės­min­gesnės būklės – centrinio galvos svaigimo. Jis skiriamas pa­­gal svaigimo trukmę, provokuojančius veiksnius, ly­din­čiuosius simp­tomus, klausos pokyčius, pusiausvyros sutrikimą.

Gintautas MACEVIČIUS

Gydytojas neurologas 

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 19

Paskutinę žiemos dienos popietę Pajūrio Stanislovo Biržiškio gimnazijos mokytojai išsiruošė į Klaipėdą. Išvykos tikslas – apsilankyti Laikrodžių muziejuje ir Klaipėdos apskrities Ievos Simonaitytės viešojoje bibliotekoje. Būtent tose erdvėse vyko 4-asis projekto „Ty­rinėjimo menas: mokomės bendruomenėje“ įgyvendinimo etapo susitikimas su ku­riančia praktike, aktore, mokytoja Evelina Šimelione. 

Laikrodžių muziejuje mokytojai išbandė interaktyvią edukaciją „Meno pinklės“ – dirbda­mi grupėse ir atlikdami užduotis, susipažino su įvairių laiko­tarpių (Renesanso, baroko, klaicizmo, modernizmo, roko­ko, eklektikos) stiliais, jiems būdingais puošybos elementais, interjero detalėmis, baldais ir, žinoma, įvairiausiais laikrodžiais. Užsiėmimų vadovė labai džiaugėsi aktyviu pedagogų įsitraukimu į veik­las. Po edukacijos mokytojai susipažino su muziejuje nuolat veikiančiomis ekspozicijomis bei šiuo metu vykstančiomis parodomis. Stebint laikrodžio atsiradimo kelią, mokinių pagamintus laikrodžius, mokytojams kilo idėjų, kokį savo sukurtą laik­rodį norėtų turėti gimnazija. Laikrodis ugdymo procese tarnautų kaip mokymo priemonė įvairių užsiėmimų metu. 

Kūrėjos Evelinos dėka mokytojai susipažino su Klaipėdos apskrities Ievos Simonaitytės vie­­šąja biblioteka, jos erdvėmis, dirb­dami komandose aptarė tolimesnes projekto įgy­vendinimo veiklas. Su­si­ti­ki­mo refleksiją vedė mokytojos Dia­na Rupšienė ir Vero­nika Gu­dai­tė. 

Apie tai, ką veikėme, kalbė­ti lengva. Kiek sunkiau žodžiais nusakyti jausmą, išgyventas emocijas. Tai reikia patirti. Ir jei projekto įgyvendinimo me­tu randame laiko sau, mo­ky­tojui, žmogui, jis yra labai prasmingas. 

Irena TVERIJONIENĖ

Pajūrio Stanislovo Biržiškio gimnazijos direktoriaus pavaduotoja ugdymui

AUTORĖS nuotr.

Pajūrio Stanislovo Biržiškio gimnazijos vokiečių kalbos mokytoja Kristina Katauskaitė bei biologijos ir chemijos mokytoja Jurgita Alminienė dalyvavo metodinėje praktinėje konferencijoje „CLILiG@Litauen – dalinimasis patirtimi ir žvilgsnis į priekį“, kurią organizavo Goethe‘s institutas Lietuvoje bendradarbiaudamas su Vilniaus licėjumi. 

Projektas „CLILiG – integ­ruotas vokie­čių kalbos ir dalyko mo­kymas(is) Lie­tu­voje“ gim­na­­zijoje vyksta nuo 2017 m. Mo­ky­tojos veda atviras integ­ruotas vokiečių kalbos, biologijos ir chemi­jos pamokas, kurių temos susijusios su pa­ty­ri­mi­ne, praktine veik­la ir bandymais, dalijasi patirtimi su kitais projekto nariais, gimnazijos bei rajono bend­ruomene. 

Konferencijos dalyviai pristatė darbo metodus, projek­te sukauptą patirtį, rengė praktines dirbtuves, integ­ruotų pamokų simuliacijas bei aktyviai dalyvavo diskusijoje apie projekto ateitį, jo būsimą 10-mečio jubiliejų. Kon­fe­rencijos dalyvius sveikino instituto direktorė Anna Maria Strauß, o dalijimąsi patirtimi papildė lektorių iš Eduversum leidyklos bei švietimo agentūros, Vilniaus universiteto ir Ži­nių ekonomikos forumo pranešimai bei paskaita apie atnaujintas bendrąsias programas ir tarpdalykinio bendradarbiavimo vaidmenį. Įgytos žinios bei patirtys bus pritaikytos praktinėse veiklose.

Kristina KATAUSKAITĖ, Jurgita ALMINIENĖ

Pajūrio Stanislovo Biržiškio gimnazijos mokytojos

Nuotr. iš albumo

Šilutės kraštas. Vien ištarus pa­dvelkia marių gaiva, pakvimpa žu­vimi, o prieš akis iškyla gotiškos raidės ir savita, tik šiai vietai bū­dinga architektūra. Tačiau neapsi­ri­bokime trumpais stabtelėjimais, pažinkime šią vietovę giliau. O pui­kus taškas pradėti – Šilutės mies­te esantis Hugo Šojaus dvaras, lai­komas visos Mažosios Lietuvos dva­­­rų puošmena.

Dosnusis dvarininkas

Pačiame Šilutės centre esanti dvaro sodyba įkurta 1721 m., o pavadinta jos vėlesnio šeimininko Hugo Šojaus (1845–1937) vardu. Kad ši pavardė augte įaugusi į miesto istoriją – nė kiek nestebina. H. Šojus mylėjo Šilutę – Šilu­tė mylėjo jį. Dvaro sodyba nesišaukia dėmesio įmantriomis formomis ar ryškiais stiliaus bruožais. Tačiau ji bemat užkariauja simpatijas paprastu ir jaukiu Klaipėdos kraštui būdingu dekoru, santūriu vėlyvojo klasicizmo, istorizmo stiliumi. Tai tikras Mažosios Lietuvos architektūros simbolis ir pats gražiausias jos pavyzdys. 

Kai šią vietą įsigijo dvarininkas H. Šo­jus – švietėjiškų ir plačių pažiūrų žmogus, čia prasidėjo tikrasis dvaro gyvenimas arba jo aukso amžius. Kaip pasakoja dabar čia įsikūrusio Šilutės H. Šo­jaus muziejaus direktorė Indrė Skab­laus­kaitė, šios neeilinės asmenybės dėka dvaras tapo ne tik pavyzdiniu ūkiu, bet ir reikšmingu šiaurinės Rytų Prū­sijos dalies kultūros centru. 

Tuometinėje Prūsijos karalystėje gimęs dvarininkas gyvai domėjosi lietu­vininkų tradicijomis, amatais, rinko tau­tosaką. 

„Karaliaučiaus universitetas jam suteikė garbės daktaro laipsnį. Jo pakviesti Karaliaučiaus mokslininkai apylinkėse vykdė mokslines ekspedicijas, H. Šojaus dėka įsteigtas pirmasis muziejus Klaipėdos krašte“, – sako I. Skab­lauskaitė ir priduria, jog dalį sukauptų eksponatų galima apžiūrėti dabartiniame muziejuje.

H. Šojaus dvaro slenkstį mindė išties garbių asmenų pėdos – savo apsilankymu šią vietą pagerbė Vokietijos kronprincas, Lietuvos prezidentai, Klai­pė­dos krašto gubernatoriai, Jonas Ba­sa­­na­­vičius, Karaliaučiaus universiteto moks­­lininkai, garsus rašytojas ir dramaturgas Hermanas Zudermanas bei kitos iškilios asmenybės.

„Kaip ir daugelis dvarininkų, ypatingą dėmesį jis skyrė apželdinimui. Įkūrė romantišką angliško tipo parką, iškasė tris tvenkinius, užveisė sodą, suformavo promenadą. Žiemą dvare savo žaluma džiugino oranžerijos. Vėliau dalį parko ir žemių savininkas dovanojo miestui. Nenuostabu, kad iki šiol miestiečiai jį vadina Šilutės miesto mecenatu“, – pažymi muziejaus direktorė.

H. Šojus buvo išties dosnus – ligoninė, turgaus aikštė, gimnazija, pradinė mokykla, paštas, gaisrinė, uostas, bažnyčia bei kiti pastatai pastatyti ant buvusių dvaro žemių. Galiausiai savo aštuoniasdešimtmečio proga dvarininkas miestui padovanojo ir savo paties puoselėtą parką.

Šilutės rajono savivaldybės Kultūros poskyrio vedėja Vilma Griškevičienė džiaugiasi, jog Šilutės rajono savivaldybei bendradarbiaujant su Kultūros ministerija, iš savivaldybės, valstybės bei ES programų lėšų dvaras restauruotas, modernizuotos ekspozicijos, ypač padidėjo naujų paslaugų pasiūla. 

Nuo pyragų iki paskaitų

V. Griškevičienė džiaugiasi, kad restauruotame dvare įsikūręs muziejus sulaukia vis didesnio susidomėjimo. Lan­kytojus vilioja rašytojo H. Zu­der­­mano literatūrinė svetainė, dėmesį trau­kia modernios ekspozicijos, pasakojančios apie Mažosios Lietuvos dvarų kultūrą, lietuvininkų ir vokiečių gyvenimo būdą. Muziejus turi netgi savo restauracijos centrą, kuriame dirba kvalifikuoti tekstilės, medžio, popieriaus restauratoriai. Jie išsaugo ir atkuria muziejaus vertybes, padeda kitiems regiono muziejams bei pavieniams asmenims.

„Šilutės H. Šojaus dvaras – ne tik kultūros ar turizmo objektas. Mums jis yra tikras bendruomenės centras, kur drauge renkamės paminėti valstybinių švenčių, kartu klausomės kamerinių koncertų, rengiame profesionalių ir vietos menininkų parodas“, – pasakoja I. Skablauskaitė. 

Ji džiaugiasi, jog siūlomas paslaugas papildyti padeda plėtojami ryšiai su kitais muziejais ar kultūros įstaigomis užsienyje (ypač su Liuneburgo muziejumi Vokietijoje) bei Lietuvoje. Pavyzdžiui, į svečius atvykęs MO muziejus šilutiškius kvietė į nemokamas parodas ir edukacijas. 

Ypač daug lankytojų pritraukia muziejuje veikiančios dešimt edukacinių Kultūros paso programų. Tai ir orientaciniai žaidimai, ir lietuvininkų buities bei rūbų užsiėmimai, kulinarinės degustacijos ir kt., iš kurių galima išsirinkti labiausiai patinkančią. Negana to, lankytojams siūlomos paskaitos apie vertingus muziejaus leidinius, mediciną Šilutės krašte ir kt. 

H. Šojaus muziejus ir Šilutės rajono savivaldybė kuo nuoširdžiausiai ragina kaimyninių rajonų gyventojus nepravažiuoti pro šalį ir aplankyti H. Šojaus dvarą, o įvairaus amžiaus vietos gyventojus – aktyviai dalyvauti čia vykdomose veiklose. Kad čia ne mažiau įdomu nei tuomet, kai viešėjo Vokietijos kronprincas, įsitikinsite apie siūlomas veik­las paskaitę ir svetainėje silutesmuziejus.lt, feisbuko paskyroje „Šilutės Hu­go Šojaus dvaras“. 

Publikacija finansuojama Europos socia­linio fondo veiksmų programos prioriteto „Techninė parama, skirta informuoti apie veiksmų prog­ramą ir jai vertinti“ lėšomis.