Savivaldybės klerkai toliau „tebesuka ratus“ apie Šilalės Lakštingalų gatvę: kone visą praėjusių metų rudenį taryba ginčijosi, reikia jai remonto, ar dar galima delsti, po to svarstė parengtus projektus, juos taisė ir vėl iš naujo ginčijosi, kas kaltas, kad jie padaryti prastai. Pagaliau darbams prasidėjus, jie buvo stabdomi dėl gy­ven­tojų užimtos valstybinės žemės, o dabar savivaldybės specialistai atrado net 15 brandžių medžių, truk­dančių tęsti gatvės remontą.

Angelė BARTAŠEVIČIENĖ

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 21

„Abejoju, kad mums, ukrainiečiams, pavyks atsikovoti Kry­mą ir tas Lugansko bei Donecko regionų teritorijas, kurias Rusija okupavo 2014 metais“, – sakė 26-erių karys Aleksejus.

Susipažinau su juo vienuose Dnipro svečių namuose. Taip sutapo, jog atvykome ten tą pačią dieną ir keturių vietų kambaryje tris paras gyvenome dviese. Aš tikėjausi paruošti reportažą apie raketos sugriautą namą ir pusšimtį žuvusiųjų, o Aleksejus čia buvo atsiųstas, kad medikai įvertintų jo tin­­kamumą tolimesnei tarnybai. Vaikinas kovojo Bachmute, kur buvo rimtai sužeistas ir pu­sant­­ro mėnesio praleido ligoninėse.

Aleksejus spėjo, kad Ukraina atsikovos nemažą dalį, o gal net viską, ką Rusija okupavo pernai, bet prieš devynerius metus užgrobtų žemių atgauti esą gali ir nepavykti. Tačiau tokią nuomonę jis išsakė tik trečią bendravimo vakarą, o pirmą kalbėjo vien aptakiomis frazėmis, kartodamas šalies vadovų žodžius, jog Ukraina kovos iki galutinės pergalės ir atsikovos visas žemes, o Rusija galimai suskils į kelias mažesnes valstybes.

Sužinojęs, kad reportažus apie karą Ukrainoje rengiu nuo praėjusių metų kovo, kad teko išgyventi ne vieną labai pavojingą situaciją, o rašiniuose ne­atsklei­džiu pašnekovų pavardžių, vaikinas tapo šnekesnis. Ėmė pasakoti apie nepatinkančius dalykus fronte, ligoninėse, karinėje komisijoje, nors tuo pa­čiu ir pripažino, jog kare nėra lengva išvengti nesklandumų.

„Atsikovoti seniau užimtų Donecko ir Lugansko teritorijų ne­pavyks – jas per devynerius me­tus Maskva labai įtvirtino ir užminavo. Dėl to paties nepaimsim ir Krymo. Mes jau dabar la­biau ginamės, nei puolam, o tokiais tempais daugėjant sužeistų bei žuvusiųjų, pritrūksime karių“, – svarstė vaikinas.

Aukštąjį mokslą baigęs ir gerą darbą turėjęs Aleksejus ne­sigaili karo pradžioje nusprendęs prisijungti prie kariuomenės. Tačiau mokėdamas ang­lų kalbą neapsiri­boj­a oficialiais Ky­­jivo praneši­mais apie karo ei­gą ir domisi, ką rašo Va­karų ekspertai.

„Įvairių karų statistika bylo­ja, jog puolantieji praranda 2–3 kartus daugiau karių, nei besiginantys, o mūsų, ukrainiečių, ir tuo pačiu potencialių kareivių, yra kelis kartus mažiau, nei Rusijoje. Vadinasi, mūsų puolamosios galimybės yra ribotos. Be to, mes turime kelis kartus mažiau artilerijos ir tankų, o Vakarų žadama pagalba situacijos kardinaliai nepakeis“, – tvirtino Aleksejus.

Vaikino pesimizmui dėl karo baigties įtakos galimai turi jo patirti sužalojimai, kontūzija ir prasitartas noras būti atleistam nuo tolesnės karinės prievolės.

Vėliau Charkive teko sutikti dar porą kariškių, kurie taip pat teigė abejojantys, ar pergalė kare reikš visų okupuotų žemių atgavimą. Šiuo metu Charkive net kalbinant civilius, kurie žinių apie karo eigą semiasi iš oficialių propagandos šaltinių, tenka išgirsti abejonių dėl visų žemių atsikovojimo. Tokių dvejonių nesi­girdėjo praėju­sį rudenį, kai per prasidėjusį kontr­puolimą Uk­rainos kariai vieną po kitos vadavo Charkivo regiono gyvenvietes.

Visai kitokia situacija buvo ka­ro pradžioje. Tada šnekinti uk­rainiečiai apie pergalę išvis nekalbėjo, tik vylėsi, kad gal priešo puolimą kokiu nors būdu pavyks sulaikyti, ir Mask­va visos šalies neužims. Vėliau, okupantams įstrigus ir atsitraukus nuo Kyjivo, žmonių optimizmas ėmė didėti, o šalies vadovai vis drąsiau tvirtino, jog Ukraina lai­mės ir atsikovos viską, kas bu­vo prarasta nuo 2014-ųjų.

Aleksejaus žodžius apie fronte patiriamas didžiules karių netektis netiesiogiai patvirtino Charkive regėti vaizdai, kai policininkai rytą judrioje sank­ryžoje stabdė mašinas ir vairuotojams įteikinėjo šaukimus į karinį komisariatą. Išeinant iš metro ties geležinkelio stotimi, policininkai taipogi tikrino visų pilnamečių vyrų dokumentus ir įteikinėjo šaukimus.

„To nebuvo dar prieš kelis mė­nesius, matyt, dabar ėmė trūkti karių. Jei gavęs šaukimą neatvyksi į komisariatą, gresia griež­ta bausmė“, – teigė 52-ejų gais­rininkas Denisas.

Jis papasakojo jau tris kar­tus gavęs šaukimą, tačiau ko­misariate sužinodavo, jog ėmimas į karo tarnybą jam laikinai atidedamas.

„Susitaikiau su mintimi, kad gali tekti vykti į frontą, tai suprantu ir neišsisukinėsiu. Tačiau apmaudu, jog dalis jaunų vyrų nuolat slepiasi namuose, kad tik negautų šaukimo ir nebūtų paimti į kariuomenę, dalis neteisėtais būdais sugeba „su­siveikti“ medicinines pa­žymas dėl sveikatos arba leidimus išvykti į užsienį. Tokių yra mažuma, bet yra“, – kalbėjo Denisas.

Apie tai, kad keli bičiuliai slepiasi nuo šaukimo į kariuomenę neišeidami iš namų, Dnip­re prasitarė ir Aleksejus. Jo bi­čiuliai karo pradžioje su šeimomis esą pabėgo iš Mariupolio į Dniprą, bet čia neužsiregist­ravo kariniame komisariate ir todėl negauna šaukimų atvykti į komisiją.

„Karas išryškino gerąsias ir blogasias žmonių savybes: vieni savanoriais išvykome į frontą, kiti nuo karo prievolės įvairiais būdais išsisukinėja, vieni šeria pabėgusių kaimynų augintinius, o kiti plėšia išvykusiųjų butus. Ukrainoje, kaip ir visame pasaulyje, yra įvairių žmonių, nesame vien pat­riotai“, – sakė Aleksejus. 

Nuo pat karo pradžios iš fron­to reportažus rašantis Lenkijos tinklalapio „Onet“ korespon­dentas Marcinas Wyrwalas teigia, jog padėtis fronte nėra tokia gera, kaip  skelbiama. Pa­­sak jo, Ukrainos kariuomenės štabas kasdien pateikia informaciją apie priešui padarytą žalą ir nukautus okupantus, bet neužsimena apie saviškių netektis. 

Kad ukrainiečių karių žūva la­bai daug, man ne kartą sakė patys kariūnai. Keli Bachmute kovojantys vyrai patvirtino, jog Rusija savo karių netausoja ir jų žūva 2–3 kartus daugiau, tačiau neslėpė, kad būna mūšių, kuomet daugiau nukaunama ukrainiečių. Vienas policininkas sakė, kad jo kolega, pasiųstas komandiruotėn į pafrontės miestą Kupianską, esą privalėjo pasirašyti raštą, jog neviešins nei žuvusių, nei sužeistųjų skaičius. 

Ukrainos vadovų nenoras skel­b­ti tiesos apie karių netek­tis bei pralaimėjimus yra suprantamas – taip daroma siekiant pakelti karių ir visuomenės dvasią. Tačiau „Onet“ korespondentas teigia, kad prezidentui Volodymyrui Zelenskiui vėliau gali būti keblu tautiečiams paaiškinti, kodėl toks didelis žuvusiųjų skaičius ir kodėl taikos sutartis pasirašoma (jeigu taip įvyktų) neatgavus visų žemių, nors buvo žadėta.

Apie tai, jog karas greičiausiai pasibaigs Ukrainai neatgavus visų okupuotų teritorijų, rašė ir Lenkijos vidaus reikalų eksministras, buvęs vyriausybinio saugumo centro vadovas Antonis Podolskis. Jis priminė, kad Vakarų viltys, jog Rusijos ekonomika dėl paskelbtų sankcijų labai nukentės ir ji bus nepajėgi tęsti karo, nepasitvirtino. Ne­pasitvirtino ir spėjimai, jog Rusija pritrūks tankų ir artilerijos sviedinių bei raketų, nes net Vakarams nusiuntus žadėtų tankų bei šaud­menų į Uk­rainą, ši jų turės keletą kartų mažiau, nei priešai. Be to, vakarietiški tankai, nors ir modernesni, taip pat yra sunaikinami.

A. Podolskis priminė ir tai, kad Vakarų lyderiai didžiausiu savo priešu laiko ne Rusiją, o Kiniją, ir jiems pirmoje vietoje yra ne Ukrainos, o globalūs interesai. Socialinės apklausos liudija, jog tik ES valstybių gyventojai kare labiau re­mia Ukrainą, tačiau Lotynų Amerikos, Af­­rikos ir Azijos šalių piliečiai labiau palaiko Rusiją arba yra neutralūs. Indijos ir Brazilijos vyriausybės atsisakė perduoti Kyjivui seną sovietinę ginkluotę ir ragina Kyjivą bei Maskvą pasirašyti taikos sutartį. Siekdamos išlaikyti gerus ekonominius bei politinius santykius su minėtų regionų valstybėmis, didžiosios Va­karų valstybės ne­nori nepaisyti ten vyraujančių nuotaikų, taip, kaip Berlynas negali ignoruoti prasidėjusių antikarinių demonstracijų. Dauguma trečiojo pasaulio šalių kažkada buvo Vakarų valstybių kolonijomis ir dabar į Vakarus žiūri įtariai.

Anot A. Podolskio, Kyjivas no­rėtų, kad NATO įsitrauktų  į Uk­rainos karą su Rusija ir ši suskiltų į kelias smulkesnes valstybes, tačiau tai esą yra nerealu. Vakarų lyderiai kalba apie paramą Ukrainos nepriklausomybei, bet nemini, jog palaikys jos siekius atsikovoti visas žemes. Tuo tarpu Ukraino­je neseniai atlikta socialinė apklausa paliudijo, kad net 87 proc. šalies gyventojų remia įdėją kovoti tol, kol bus išlaisvintos visos priešo užimtos teritorijos. 

Valstybinė Lenkijos žiniasklaida kritikuoja A. Podolskio ir kitų vietos bei užsienio ekspertų pasisakymus, nepritariančius Kyjivo siekiui tęsti karą, kol bus atgautos visos okupuotos žemės. Lenkija ir Baltijos šalys, patyrusios ankstesnę Rusijos okupaciją ir nepasitikinčios šios šalies taikingumu, rems tokius Ukrainos siekius. Ar jiems bus lemta išsipildyti, parodys laikas.

Eldoradas BUTRIMAS

AUTORIAUS nuotr.

Praėjusių metų pabaigoje jau aštuntą kartą įteikti „Auksinio jaunimo“ apdovanojimai. Už aktyvią socialinę, visuo­meninę veiklą apdovanoti Edvinas Toliušis, Gabija Jakaitė, Rokas Auryla ir Akvilė Grikšaitė. Apie savo veiklą, tikslus bei siekius jie pasakoja „Šilalės artojo“ skaitytojams. 

Skatina patriotišką veiklą

Kvėdarniškis E. Toliušis – aktyvus Jaunųjų šaulių sąjungos narys. Vaikinas padeda organizuoti įvairius renginius, taip pat prie patriotiškos veik­los ragina prisijungti ir kitus. 

„Vyresnio brolio paskatintas į Jaunųjų šaulių organizaciją įstojau dar 5-oje klasėje. Pra­džia buvo sunki, teko visko mokytis. Tačiau tai nereiškia, kad įvairūs užsiėmimai, kaip rikiuotės mokymasis, taktika ar žygiai, buvo įkyru ar nuobodu. Prie­šingai, buvo labai įdomu“, – prisimena jaunuolis.

Jo nuomone, Jaunųjų šaulių są­junga skatina patrio­tiš­kumą visuomenėje, ugdo jau­nų žmonių pilietiškumą, suteikia žinių apie kariuomenę bei jos struktūrą. 

O ar pakito vaikino požiūris į šaulių sąjungą prasidėjus karui Ukrainoje?

„Jis tik pagerėjo. Pamačiau, kokie vieningi galime būti organizuojant renginius, siekiant padėti dėl karo Ukrainoje nukentėjusiems žmonėms“, – sa­ko jaunuolis.

Beje, Edvinui teko ne tik už­imti įvairias pareigas Jaunųjų šaulių sąjungoje, bet ir atstovauti Lietuvai kitose šalyse.

„2019 m. brigados generolo Motiejaus Pečiulionio artilerijos batalione vykusioje stovyk­loje buvau pripažintas pavyzdingiausiu šauliu. O praėju­sią vasarą teko atstovauti Lietuvai tarptautinėje stovyk­loje Ang­lijoje kartu su kitais devyniais iš visos Lie­tuvos išrinktais šauliais“, – pasakoja vai­kinas. 

Kvėdarniškis planuoja baigęs veik­lą šaulių organizacijoje siekti aukštojo išsilavinimo, to­bulinti žinias jaunesniųjų karininkų vadų mokymuose. Taip jis stengsis prisidėti prie ateities kartų pilietiškumo ir meilės tėvynei stip­rinimo.

Grąžina renginį jaunimui 

Vilniaus universitete studi­juo­janti G. Jakaitė sa­ko, kad žinia, jog tapo viena iš „Auk­sinio jaunimo 2022“ nominančių, bu­vo labai džiuginan­ti. Kartu teigia pajutusi ir didžiulį dėkingumą, nes nemano, kad jos darbai yra kažkuo ypatingi ar reikšmingi. 

„Todėl esu dėkinga tiems, kurie mane pastebėjo, skatino, ir tiems, kurie įvertino. Tai suteikė daugiau pasiti­kėjimo savimi, motyvacijos bei ryžto veikti, kurti, daryti ir nie­kada nesustoti“, – džiaugiasi Ga­bija.

Aktyvi veikla, už kurią ir buvo nominuota, merginą lydėjo nuo mažų dienų. Lankydama Šilalės meno mokyklą, mokydamasi groti akordeonu bei fortepi­jo­nu, Gabija dalyvavo Šilalės kul­tūros centro meno kolektyvų veikloje, kurių nare tebėra ir dabar.

„O susidomėjimas savanorys­te atsirado nuo įsitraukimo į jaunimo sąjungos „Aps­kritasis stalas“ veiklą. Vėliau, at­liekant savanorišką tarnybą mies­te bei rajone vykstančiuose rengi­niuo­se, prisidedant prie jų orga­­nizavimo, ši­tas tikslas tik stip­­rėjo“, – sako mergina.

Anot Gabijos, šios veiklos tarpusa­vyje yra glaudžiai susijusios ir turi reikšmingą indėlį formuojant jos asmenybę, padeda visokeriopai atsiskleisti, realizuoti gebėjimus bei tikslus.

„Iki tol laikiau save introvertišku žmogumi – labiau uždaro būdo, santūria, nelinkusia bend­rauti. Tačiau įsitikinau, kad bend­ravimas yra turbūt labiau­siai pasaulėžiūrą ugdantis dalykas. Tenka susi­pa­žin­ti su skir­tingais žmonėmis, užmegzti ry­šius su bend­­ra­minčiais, nenu­ilstamai mokytis vienam iš ki­to“, – teigia mergina.

Kiekviena veikla suteikia daug naujų potyrių bei patirčių, todėl jai svarbiausia pasiimti viską, ką gali pasiūlyti kiek­vienas naujas išbandymas. 

O kaip jaunimas gali prisidėti prie Lietuvos kūrimo, jos įvaizdžio pasaulyje? 

„Neretai vyrauja stereotipas, kad lietuviai yra rūsti tauta. Tačiau šiuolaikinis jaunas žmogus, ieškodamas savęs ir jam džiaugsmą bei pilnatvę teikiančių veiklų, yra puikus pavyzdys, jog mes, lietuviai, iš tiesų esame kupini entuziazmo, naujų idėjų ir noro kurti, burti aplink save laimingus, kūrybiškus ir darbščius žmones“, – įsitikinusi antrakursė teisės studentė G. Jakaitė. 

Beje, mergina džiaugiasi laimėtu projektu pagal prog­ramą „Europos solidaru­mo korpusas“, kuris Šilalės jau­nimui grąžins jau netrukus prasidėsiantį tęstinį renginį „Po­kalbiai su (ne)jaunimu“. Tai Ga­bijos ir jos suburtos iniciatyvinės grupės darbo rezultatas, ku­ris, anot merginos, yra tarytum padėka visiems už jai svarbią nominaciją. Gabija tikisi, kad šis projektas sulauks didžiulio jaunimo dėmesio.

Įvairios veiklos – didžiausias malonumas

R. Auryla teigia patyręs, jog, norint būti aktyviam, būtina labai planuoti laiką. Tačiau neslepia, jog kartais prireikia tos pas­kutinės nakties. O kokiomis veiklomis Rokas už­siima? 

„Savanoriauju įvairiose organizacijose: ,,Apskritasis stalas“, Jaunimo konservatorių lyga, Lietuvos moksleivių sąjunga bei kt. Taip pat užsiimu savanoryste rengi­niuose, mokyk­los savi­val­doje. Tiesą sakant, jei­gu ma­ne pakviečia daly­vau­ti ar padėti, aš ir sutinku“, – juokiasi vai­kinas.

Pasak „Auksinio jaunimo“ ap­dovanojimo laimėtojo, įsitraukti į visuomenines veiklas jį motyvuoja noras kuo daugiau išmokti, sužinoti bei patirti. Sa­va­no­rystė, prisidėjimas prie įvairių veiklų įgyvendinimo, anot Roko, yra vienas iš didžiausių jo gyvenimo malonumų. 

„Tikslas yra nesustoti. Na, gal­būt kiek sumažinti tų užsiėmi­mų, nes reikia padirbėti su mokslais, bet tikrai nežadu atsisakyti bendruomeniškos veik­los. O kažkokių konkrečių planų neturiu, nesu mėgėjas planuoti“, – prisipažįsta jaunuolis.

Socialinę bei visuomeninę veiklą mėgstantis Rokas įsiti­kinęs, kad Šilalėje yra ir daugiau aktyvaus jaunimo, tik reikia juos pastebėti, sudominti, paskatinti, ištraukti iš užkulisių, nes kai kuriems tiesiog trūksta drąsos bei pasitikėjimo savimi.

Šilalėje veiklos pakankamai

„Auksinio jaunimo“ apdovanojimą pelniusi A. Grikšaitė sa­ko, kad jos gyvenimas ir veik­los labiausiai susiję su muzika. Mergina ne tik garsina kraštą dainų konkursuose, bet ir aktyviai prisideda prie įvairių muzikinių renginių.

„Groju ir dainuoju ansamb­lyje „Dūzginėlis“, „Tekinio“ ir „Bi­jotaičių“ kapelose, taip pat folk­loro grupėje „Uk­nolis“. Su muzika draugauju nuo penkerių – tada pradėjau groti su seneliu armonika. Patiko ir nebesustojau“, – teigia Akvilė.

Merginą dainuoti mo­ko garsi Lietuvos atlikė­jų po­ra – Violeta ir Vilius Tara­so­vai. O vienas vaizdo įrašas socialiniuose tink­luose, kuriame ji dainuoja su savo mokytojais, sulaukė tūkstantinių peržiūrų. 

„Viskam pirmiausia reikia no­ro ir daug dirbti. Esu veiklus žmogus, tai ir dalyvauju kur tik įmanoma. O Šilalėje, nors ir nedideliame mieste, veiklos yra užtektinai, tik spėk suktis. Svar­bu nesėdėti sudėjus rankų, bet ieškoti ir siekti savo tikslų“, – ir kitus aktyvumo skatina mergina. 

Jos nuomone, mūsų krašte yra daug veik­laus jaunimo. Todėl ji kviečia bendraamžius savo darbais bei idėjomis garsinti ir Šilalę, Lietuvą visame pasaulyje. 

Vesta VITKUTĖ

Ievos TVARONAVIČIŪTĖS – 7kadras nuotr.

Šilalės Vlado Statkevičiaus muziejuje veikia meni­ninkės, tauto­dai­lininkės Irenos Šarkuvienės tapybos bei piešimo darbų paroda, skirta Lietuvos Nepriklau­somybės atkūrimo dienai. Ant ekspozicijos salės sie­nų sugulę kūriniai traukia ir žavi tematikos bei technikos įvairumu, autorės minties, paslėptos savo kūryboje, subtilumu.

I. Šarkuvienė gyvena ir kuria Švėkšnos pašonėje, Pavilnučio kaime. Studijavo Telšių taikomosios dailės technikume, kur įgijo metalo meninio apdirbimo specialybę. Pasak menininkės, bene dešimtmetį ji paskyrė keramikai, bet, pripažįsta, visada viliojo tai, kas nepatirta, norėjosi išbandyti vis ką nors naujo. Todėl pabandė ir kalvystę, ir juvelyriką.

„Tačiau labiausiai traukia piešimas ir tapyba. Nuo mažens, kiek save prisimenu, piešiau – regis, nieko daugiau nenorėjau. Nežinau, iš kur tai manyje užgimė, bet kūryba yra nuolatinė mano gyvenimo būsena. Įkvepia viskas: diena, rytas ar vakaras, gamta, kuri pilna įvairovės, spalvų, gyvybės. Taip pat ir žmonės, kai įžvelgiu jų veiduose kažkokią išskirtinę išraišką, jausmą, nuotaiką“, – pasakojo I. Šarkuvienė.

Anot tautodailininkės, tai jau antroji jos autorinė paroda Šilalėje. Pirmojoje prieš metus ji eksponavo pieštus metalinius kryžius, kurių suranda lankydamasi senose kapinėse, primirštose nuošaliose kaimų kapinaitėse ar tiesiog pasiklausdama žmonių. Jos kolekciją sudaro per 70 pieštų metalinių kryžių. 

Autorė sako, jog iš viso yra surengusi daugiau nei 40 įvairių parodų, su kuriomis apkeliavo daugybę Lietuvos miestų bei miestelių. Šilalėje menininkė dabar pateikia piešimo bei tapybos darbus.

„Parodą sudaro aliejiniais dažais ant drobės tapyti kūriniai: gamtos vaizdai, gėlės, portretai, peizažai – viską, ką matau aplink save, stengiuosi perkelti ant drobės. Pie­šimui naudoju pieštuką, akvarelę, kreideles, angliukus – leng­vesnes priemones. Šie mano darbai – įvairaus laikmečio, yra net 20 metų senumo. Įdomu tai, kad kai kurios vietos, kurias įamžinau savo kūriniuose, dabar jau yra pasikeitusios: tai vaizdas kitoks, tai medžių nebėra, tai pastatas pakitęs, kitokios spalvos bei pan. Tad piešiniai tapo tarsi istoriniai“, – parodos atidaryme kalbėjo menininkė.

I. Šarkuvienės kūryba – įvairiapusė: nuo šiltų, spalvingų darbų iki griežtos grafikos. Taip nutapytos Veiviržėnų ir Švėkšnos bažnyčios, Lais­vės pamink­las, Angelai bei kiti darbai, eksponuojami parodoje kartu su paveikslais, kurie traukia žvilgsnį spalvin­gomis gėlėmis, gamtos motyvais, nuo jų sklindanti šiluma jaučiama net fiziškai.

Realistiški autorės tapyti portretai – tarsi gyvi žmonės žvelgtų nuo sienos.

„Portretai yra tikrų žmonių, mano pažįstamų ar sutiktų gyvenimo kelyje. Nelengva prikalbinti žmones pozuoti. Paprastai jie labai drovisi, kuklinasi, o kai žmogus būna susikaustęs, dingsta ir toji pirmapradė emocija. Tad darbas yra gana sudėtingas. Tačiau ir malonus, įkvepiantis. Štai tapiau portretą 80-metės močiutės, kuri turėjo šitiek entu­ziazmo, pozityvumo! Pati pasisėmiau iš jos stiprybės. Tai neįkainojama patirtis“, – pasakojo menininkė.

Pasak Irenos, kūryba yra jos gyveni­mo variklis, skatinantis nuolat tobulėti, siekti kažko vis aukštesnio, atrasti ką nors naujo. Jeigu nebūtų piešimo, sako menininkė, nežinau, ką reikėtų daryti su galva: mintys tiesiog sprogtų kaip bičių spiečius. Tad kai jų susikaupia, ima į rankas pieštuką, teptuką ar kitą kūrybos priemonę, ir dažnai ranka sunkiai spėja paskui mintį.

„Didžiausia įkvėpėja yra gamta: gėlės, medžiai, paukščiai. Kaip galėčiau nenupiešti viso to grožio, kuris supa kiekvieną iš mūsų“, – sako menininkė.

Parodos atidarymo metu buvo skai­tomos eilės, skambėjo Vestos Tri­mir­kie­nės ir Karolio Kaminsko dueto atliekamos dainos.

Paroda veiks iki balandžio 4 d.

Eugenija BUDRIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Lietuva atšventė Nepri­klau­­somybės atkū­rimo die­­ną. O dabar jau pra­sideda renginiai, ve­dan­tys mus šv. Velykų link. Štai Kvėdarnoje kovo 16-ąją dau­gia­­funk­ci­nia­me cent­re vyks Knyg­ne­šių dienos pa­minėjimas, o jau kitą savaitę, kovo 21 ir 23 d., ten pat bus rengiamos Kū­ry­bi­nės dirbtuvės „Ve­ly­ki­nis margutis mano akimis”.

Praėjusią savaitę Lietuvoje taip pat vyko ne vienas renginys, skirtas lietuvių kalbos dienoms paminėti – jos nuo 2016 m. rengiamos kasmet, vasario 16–kovo 11 d. Minėjimas surengtas ir Tauragėje, kur B. Baltrušaitytės viešojoje bibliotekoje klausytojai stebėjo renginį „Metų žodis ir naujažodžiai“. Jame daly­va­vo žurnalo „Gimtoji kalba“ vy­riau­sioji redaktorė, lietuvių kal­bos tyrinėtoja, puoselėtoja Ri­ta Ur­nėžiūtė ir Lietuvių kalbos instituto jaunesnioji mokslo darbuotoja Agnė Aleksaitė. Kal­bi­ninkė R. Urnėžiūtė pristatė 2022-ųjų Metų žodžio ir Metų posakio rinkimų rezultatus. In­ternetiniame balsavime Metų žodžiu išrinktas klaikotarpis (klai­kus metas), o specia­lios komisijos balsavime Metų žodžiu išrinktas karas. Metų posakiu internetiniame balsavime išrinkta frazė Pasiųsti laivo kryptimi/paskui laivą, o komisija Metų posakiu išrinko šūkį Слава Україні!/Šlovė Ukrainai! 

Praėjusi savaitė buvo svarbi scenos meno gerbėjams. Pro­fe­sionaliojo scenos meno vertinimo komisija iš 102 pateiktų pasiūlymų išrinko „Auksinių scenos kryžių“ nominantus pagal atskiras kategorijas. Kaip pastebėjo komisija, 2022-ieji – jaunų kūrėjų laikas, atskleidžiantis naujos Lietuvos teatro kartos veidą. Nominuoti režisieriai, aktorės ir aktoriai, aktorių ansambliai, solistai, choreografai ir kt. Konkurso laureatams kovo 26 d. Lietuvos nacionaliniame dramos teatre bus įteikti atminimo ženklai „Auksiniai scenos kryžiai“, o už naujų sceninės išraiškos formų paieškas – atminimo ženklas „Boriso Dauguviečio auskaras“.

Vyriausybės rūmuose Vil­niu­je pagerbti Vyriausybės kultūros ir meno premijų laureatai. Premijos šiemet skirtos režisie­riui Laurynui Bareišai, animatoriui Iljai Bereznickui, litera­tū­rologui, vertėjui Vytautui Bi­kul­čiui, architektui Gintarui Čai­kauskui, šokio kritikui, kultūros vadybininkui Audroniui Imb­rasui, kompozitoriui, atlikėjui Andriui Kulikauskui, muziko­logei Laimutei Ligeikaitei-Gru­bevičienei, menininkei Ma­ri­jai Marcelionytei-Paliukei, cho­­­reo­g­­ra­fui Martynui Ri­mei­kiui, teat­ro­logei Daivai Ša­ba­se­vi­­čie­nei, menininkei Emilijai Škar­nu­ly­tei, rašytojui Alvydui Šlepi­kui. Vy­riausybės kultūros ir meno pre­mijos skiriamos Lie­tuvos, pasaulio lietuvių kultūros ir meno kūrėjams bei veikėjams už svarų indėlį į kultūrą ir meną bei ypatingus šios srities nuopelnus.

Kotryna PETRAITYTĖ

Rajono pakraštyje prisiglaudusi Upyna ateinančiais metais švęs 470-ąjį gimtadienį. Šalimais esantys Varsėdžiai minės 500-ąsias pirmo­jo pami­nėjimo istoriniuose šaltiniuose metines, o Vytogala, lakūno di­džia­vyrio Stasio Girėno gimtinė, šiemet renginių ciklą skiria ypatingam įvykiui – skrydžio per Atlantą 90-mečiui. Svarbių istorinių progų yra ir daugiau, o upyniškiai savo istoriją žino ir ypatingai gerbia: šio krašto gyventojų požiūrį į savo valstybę bei jos kultūrą lėmė per šimtmečius susiformavusios tradicijos.    

Ieško vilties ženklų

Upynos kaimu tikrai nepavadinsi – kaip bežiūrėtumei, tai miestelis ir netgi su priemiesčiu, kaip juokauja patys upyniškiai – taip vadinami greta esantys Galvyčiai ir Petkalnis. Kita vertus, „miestas su priemiesčiu“ teturi 350 gyventojų – tiek pat, kiek trys vienas šalia kito esantys Obelyno kaimai. O ir visa Upynos seniūnija nėra didelė: šių metų pradžioje gyvenamąją vietą čia buvo deklaravę mažiau kaip 1500 žmonių. Demografijos problemos pastaraisiais dešimtmečiais skaudžiai kirto Upynai. Sumažėjus gyventojų skaičiui, prieš ket­verius metus mokykla buvo sujungta su Šilalės Dariaus ir Girėno progimnazija. Bet ir tai, kad ugdymo įstaiga tapo kitos mokyklos skyriumi, ne pati didžiausia problema. Daug blogiau, jog visi mokiniai, išskyrus pradinukus, išvažiavo mokytis į miestą, o erdviame mokyklos pastate dabar skamba tik mažųjų juokas. 

Nuskurdino Upyną ir valstybės politika, paskutinį atėmusi paštą – seniūnijoje susirinkę aktyviausi žmonės piktinosi, kad iš Šilalės atsiųsta mobili laiškininkė vietinių nepažįsta, o ir kaip pažins, jei net neturi kada „laba diena“ pasakyti – kūlversčiais ritasi iš vienos trobos į kitą. Ko nors neradusi, palieka pranešimo lapelį, tad ne vienam jau teko laiško ar siuntos važiuoti į Šilalę. Žmonėms pikta, kad Lietuvos pašto valdžia daug nesąmonių pridarė: vietinė paštininkė, kuri visus gyventojus pažįsta, žino, kur kuriam siuntinuką palikti, išsiųsta aptarnauti miestiečių. 

„Blogiausia, jog valstybė neturi strateginės vizijos, dėl to žmonės nemato perspektyvos – nusiima rožinius tikėjimo ateitimi akinius ir tyliai traukiasi ten, kur gyvenimas nėra toks sunkus ir permainingas. Ūkininkai priversti streikuoti, bet kai nieko nepasieks, parduos karves ir išvyks. Jau šnekama, jog net Mišios Girdiškės bažnyčioje vyks tik kas antrą sekmadienį, nes žmonės nesusirenka“, – sako iš Gaidėnų kaimo kilęs Vytautas Bambalas.

Upynoje nuo 1998-ųjų gyvenantis Leo­nydas Raudonius, atsargos kari­nin­kas, daug matęs pasaulio, svarsto, kad dėl didžiulės migracijos kaltas ir žmonių mentalitetas. Tarnaudamas Lie­tu­vos kariuomenėje, upyniškis priprato kasmet kelti kvalifikaciją, žino, jog, norint siekti aukštesnio laipsnio, reikia mokytis. Bet grįžęs į Šilalę pamatė, kad išsilavinę, savo nuomonę turintys mokytojai kažkodėl niekam nereikalingi, nustumti į šoną. Pasak Leonydo, išginta iš Lietuvos pusė milijono darbingų žmonių, kurie mokėtų mokesčius, o jei reikėtų – eitų ginti savo krašto.

Upynos seniūno Kęstučio Ačo nuomone, ne viskas yra blogai. Pernai seniūnijoje gimė vienuolika vaikų. Nedaug, bet po kelių metų jie ateis į darželį, paskui Upyna turės visą klasę pirmokų. Tai, seniūno nuomone, vilties ženklas. O gerai ar blogai vertini gyvenimą, pasak K. Ačo, priklauso nuo to, kokiomis akimis į jį žiūri.  

Tautinio atgimimo lopšys 

Dejuoti šio krašto žmonės nepratę. Ir jei kurio paklaustume, kuo garsė­ja Upy­na, daugelis pasiūlytų apsilankyti prieš pusšimtį metų upyniškio šviesuolio Klemenso Lovčiko įkurtame Liau­dies amatų muziejuje. Čia jau treti metai lankytojams svetingai duris atveria muziejininkė Regina Mickuvienė, gimusi ir užaugusi šioje seniūnijoje, keturis dešimtmečius dirbusi istorijos mokytoja Upynoje, užtat apie Upyną ir jos žmones žinanti beveik viską. 

Tad kuo išskirtinė Upynos istorija? Ogi tuo, kad miestelyje, kuris istoriniuose šaltiniuose pirmą kartą paminė­tas 1554 m., žmonių gyventa nuo žilos senovės – archeologai yra radę X–XI a. senkapių. Dar senesnis gali būti Gai­dė­nų kaimas, kronikose minimas XIV a. ket­virtajame dešimtmetyje, o netoli esantis alkakalnis išlikęs nuo pago­ny­bės laikų. Nuo seno pasakojama, kad, javapjūtei pasibaigus, šioje vietoje žmonės susirinkdavo pagonių dievams aukoti gaidį.

Upyna klestėti pradėjo karaliui Vla­dis­lovui Vazai 1633 m. suteikus privile­giją rengti trečiadienio turgus ir du prekymečius. Bet vėliau miesteliui ne kartą teko kilti kone iš pelenų: 1711 m., praėjus marui, badmečiui ir karui su švedais, gyventojų praktiškai nebebuvo likę. Degė Upyna ir per Antrąjį pasaulinį karą, dėl to dabartiniai gyventojai dažnai skaudžiai juokauja, jog visi jie yra „svetimšaliai”. 

Ne iš karto susiformavo ir miestelio centras. Sakoma, kad jis galėjo būti už kelių kilometrų nuo dabartinės Upynos, Gudirvių kaimelyje, kur nuo amžių guli Gudirvių akmuo. 1970 m. kolūkis norėjo šį archeologijos paminklą nutempti, bet nepavyko. Kur jis yra, net upyniškiai ne visi žino, todėl bendruomenė planuoja šį pavasarį prie akmens sutvarkyti aplinką, įrengti nuorodą. 

Garsios šio krašto kraštotyrinin­kės Marijonos Čilvinaitės užrašy­ti liudi­ji­mai rodo, jog dabartinis miestelio cent­ras susiforma­vo XIX a. pabaigoje, o XX a. pradžio­je Upyna pradėjo plėstis. Mu­­­zie­ji­ninkė R. Mickuvienė tikina, kad Upy­na nuo seniausių laikų yra švie­suolių kraštas. Dungerių dva­ro savininkai buvo fundatoriai, aukoję pastatytai Varsėdžių Šv. Roko bažnyčiai. Dva­­rininkas Bur­nei­ka rėmė 1863 m. sukilimo daly­vius, dėl to buvo ištremtas į Sibirą. Gim­tajame dvare likusios Bur­­­nei­kų dukros prijautė lietuvių tau­tiniam atgimimui, todėl čia lankėsi Mai­ronis, Šatrijos Ragana, Adomas Jakš­tas ir kiti XIX a. pabaigos šviesuoliai. Po 1863 m. sukilimo Rusijos caro administracija pasirūpino užgniaužti lietuvybę: šiuose kraštuose koloniza­vo apie 50 rusų – taip susikūrė Rusų Obe­lynas. Obelyniškiai dar gerai mena Kle­mentovų, Kiseliovų, Charunovų bei kitas pavardes. Tačiau caro valdžios užmačios buvo pasmerktos iš pradžių: atkeltieji buvo nagingi žmonės, ėmėsi kriaučių, šiaučių amato, išmoko lietuviškai, priėmė katalikybę ir gerai sugyvendavo su visais vietiniais. 

„Jokio tautinio susipriešinimo nebūdavo – draugiški, paprasti žmonės, palaikydavo lietuvybę net ir sovietiniais laikais. Komunistai daug labiau pakenkė, visus varydami į Obelyną, kad būtume toliau nuo Varsėdžių bažnyčios. Sovietmečiu Varsėdžiai daug prarado – tuo metu turėjo ir savo paštą, siuvyklą, parduotuvę, mokyklą, kurioje vienu metu mokėsi net 200 mokinių. Praktiškai nieko nebeliko, tik bažnyčia ir senieji klevai. Bet jie saugo ypatingą Varsėdžių aurą – net pirmą kartą atvažiavęs žmogus ją pajaučia. O kokie Žolinės, Šv. Roko atlaidai! Vienintelė Varsėdžių Šv. Roko bažnyčia išsaugojo senąją atlaidų tradiciją – ir dabar per juos giminės iš toliausiai suvažiuoja, niekur kitur tiek žmonių nesusirenka“, – pasakoja V. Bambalas.  

Vytogala garsėja transatlantinio lakūno S. Girėno gimtąja sodyba, kurios pažiūrėti žmonės plūsta iš visos šalies. Tačiau vietiniams taip pat svarbu, jog 1911 m. čia mokytojavo žurnalistas, rašytojas ir keliautojas Matas Šalčius, nuvažiavęs į Peterburgą ir pasakęs kalbą visos Rusijos mokytojų suvažiavime, kurioje akcentavo, kad privaloma vaikus mokyti gimtąja kalba. Caro admi­nistracija jam uždraudė dirbti mokytoju ir ištrėmė iš Lietuvos. 

1911 m. mokykla buvo atidaryta ir Upynoje. Iš pradžių vaikai buvo mokomi rusų kalba, bet po metų pereita prie gimtosios kalbos. Upyniškius mokė An­­tanas Šlapikas – taip pat išskirtinis žmogus, nes tuo pat metu užsiėmė dar ir gydymo praktika. Liaudies amatų muziejuje išsaugotos žnyplės, kuriomis jis upyniškiams traukdavo dantis. 

Miestelio širdis – mokykla

Nors Upynos mokykloje dabar šeimininkauja tik pradinukai ir ikimokyklinukai, apie ją miestelyje vis dar pasakojamos legendos. Seniausia upyniške save vadinanti mokytoja Rasa Umantaitė-Petrikienė yra vyresnės kartos, smetoniniais Upynoje tebevadinamų mokytojų Onutės ir Kleopo Umantų dukra. Jos tėvai į Upyną vienas paskui kitą atvyko šeštojo dešimtmečio pabaigoje.

„Atsimenu ir M. Čilvinaitę, ir visus mokytojus, atsimenu, kaip Upyna keitėsi, prasidėjus Sąjūdžiui – mano tėvukas buvo pirmasis, kuris padėjo TSKP bilietą, tebejaučiu širdyje tą ypatingą dvasią, kuria tuomet gyvenome. Gal dėl to, kad tai buvo mano vaikystė ir jaunystė. Ir dabar viskas, kas vyksta, ką darome savo kraštui su meile ir iš širdies, viskas yra gerai, svarbiausia stengtis, sutarti, draugauti“, – tikina Rasa. 

Jos tėvas buvo gimęs vasario 16-ąją, todėl mokytojai negalėdavo net pasveikinti jo su gimimo diena. Bet patriotinės nuotaikos šioje mokykloje niekam nebuvo paslaptis – etnografinis ansamb­lis „Kukutis“ buvo garsus visoje Lie­tu­voje, o upyniškių dainos skambėjo net televizijos laidose. 

Praėjusio amžiaus aštuntame dešimt­metyje Upynos mokykloje buvo visos paralelinės klasės, nuo pradinių iki vienuoliktos. Vaikus mokė mokytojų O. ir

K. Umantų, Valerijos ir Algirdo Bar­gai­lų, Stasės ir Motiejaus Martišių, Da­nutės ir Juozo Kvietkų šeimos, Morta Mil­man­tienė ir jos dukra Dalia, ypatingą tautinę šviesą skleidė lietuvių kalbos mokytoja Vaidilutė Jončaitė-Lovčikienė bei technologijų mokytojas K. Lovčikas.

„Tai buvo Smetonos laikų karta – išsilavinę, kultūringi, šviesūs žmonės. Upy­nos mokykla visuomet pirmaudavo rajone, ją kritikuodavo tik dėl „prasto mokinių ateistinio auklėjimo“ – daug vaikų atsisakydavo būti komjaunuoliais, lankydavo bažnyčią. Toks įspūdis apie Upynos mokyklą man liko visam gyvenimui“, – neslepia R. Mickuvienė. 

Praėjusį rudenį muziejininkė R. Mic­­kuvienė kartu su buvusia mokyk­los direktoriaus pavaduotoja Brone Kas­putiene gavo galimybę pasklaidyti mokytojų S. ir M. Martišių archyvą. Jos rado visą pluoštą rašytojo Kazio Sajos laiškų, rašytų mokytojui M. Martišiui, kuriuose aptariami Sąjūdžio, gydytojos tremtinės Dalios Grinkevičiūtės knygos leidybos reikalai. Tai akivaizdžiai patvirtina, jog M. Martišius buvo tikras lietuvybės puoselėtojas.

Trispalvė ąžuolo šakose

Kiek Upynos apylinkėse įdomių vietų, sunku suskaičiuoti, tik daugelį jų dar reikėtų sutvarkyti, pritaikyti turistų lankymui. Obelyniškė Giedra Pet­ri­kienė, kurios tėvas, garsus šių apylinkių medžio meistras, kryždirbys An­tanas Rabiza nugyveno šimtą metų be kelių dienų, prisimena jo pasakojimus apie senąjį Obelyno dvarą, kuriam priklausė šešiolika kaimų ir net už miško esantys Vaitimėnai. Po 1863 m. sukilimo dvaras pradėjo nykti, iš jo susiformavo trys kaimai. Giedros tėvo šeima gyveno prie pat dvaro, tad jis vis prisimindavo, kaip, mažas būdamas, ponams atidarinėjo dvaro vartus. Vis rodydavo dvarprūdį, sakydavo, kad jame yra daug retos augmenijos ir gyvūnijos.

Dvi poezijos knygas išleidusi ūkinin­kė Dalia Petkevičienė gali vadintis tik­ra dvarininke – jai priklauso Donylų dvaras. Jo savininkai buvo ištremti į Sibirą, liko tik jų priglaustas Donylienės sūnėnas, kuris ir padovanojo D. Pet­ke­vičienei jam paliktą turtą. Dalia pasakoja, kad Donylų sūnus maždaug prieš 13 metų buvo atvykęs į gimtinę, apsidžiaugė radęs gyvą buvusią savo auk­lę. Didžiulis medinis senovinis pastatas reikalauja didelių investicijų, todėl šeima tebesvarsto, ką su juo daryti. Kol kas vienintelis džiuginantis dalykas – bijūnų alėja, vasaros pradžioje pasipuošianti žiedais ir skleidžianti malonų kvapą. 

Žakaimė, kur gyvena Dalios šeima, vienas įdomesnių, nors ir mažai žinomų Upynos seniūnijos kaimų. Jame auga ąžuolas, skiriantis „užsienį nuo Lie­tu­vos“ – Šilalės ir Tauragės savivaldy­bes. Auga jis buvusiose, visų seniai pamirštose, aštuntajame dešimtmetyje panaikintose kareivinėse, kurių griuvėsiai sudomintų ne vieną smalsuolį, o Va­sa­rio 16-ąją ant šio ąžuolo šakos plevėsuoja Trispalvė.

Dar Žakaimėje yra kalnas, nuo kurio matosi Stulgių bažnyčios bokštai, kone ranka, atrodo, pasiekiama Girdiškės bažnyčia, o per žiūronus netgi matyti Kryžkalnis ar Skaudvilės mokyklos pastatai.

Ir tokių unikalių vietų seniūnijoje daug – muziejininkė R. Mickuvienė net sudarė turistinį maršrutą, lydi ekskursijas. Pradeda Vytogaloje, suka per Obe­lyną, sustoja pasižvalgyti nuo Svyst­­kalnio, tada jau pasiekiama Upy­na, o ke­lionė baigiasi Girdiškėje. Mu­zie­ji­nin­kė neslepia, jog su baltu pavydu žvelgia į Pagramantį, jau gavusį finansavimą apžvalgos bokštui statyti. Jos įsitikinimu, kitas bokštas turėtų atsirasti ant Svystkalnio. Nuo 163 metrų virš jūros lygio iškilusio kalno, ne taip labai nusileidžiančio Medvėgaliui, visos apylinkės – kaip ant delno. Būtų teleskopas – nieko nereikštų pasidairyti net į Tilžės bažnyčių bokštus.

Bet Upynos bendruomenė turi ir daugiau užduočių seniūnui: dar šiemet norima ant Upynos Švč. Mergelės Marijos bažnyčios pritvirtinti lentelę, skelbiančią, kad joje buvo pakrikštytas lakūnas S. Girėnas. Pavyzdys jau yra – Šilalės bažnyčioje pažymėta, jog čia meldėsi Laurynas Ivinskis. 

„Kai tiek idėjų, seniūnui lengva dirbti. Upyna gražėja, mūsų žmonės tuo džiaugiasi“, – tikina K. Ačas. 

Didžiausia vertybė – žmonės

Nors bėdų nestinga, upyniškiai tvirtina, jog gyvena gerai. Dauguma gyven­tojų verčiasi iš žemės ūkio – turi pieno ūkius, augina mėsinius galvijus. Bendruomenes džiugina, kad jauni žmo­nės nebijo darbo, mato ateitį kaime. 

„Mūsų ūkininkai jau toli pažengę, rusiškais traktoriais nevažinėja, jų sodybos sutvarkytos, vienkiemiai neregėto gražumo – sunku net suprasti, kaip viską spėja“, – stebisi R. Mickuvienė. 

Labiausiai džiugina upyniškius pradedančios rastis verslo užuomazgos. Iš Lazdijų į šį kraštą atvykęs „meilės emigrantas“ Ernestas Rinkevičius įsirengė dirbtuves, teikia žemės ūkio technikos remonto paslaugas, kuriomis naudojasi ne tik Šilalės, bet ir aplinkinių rajonų ūkininkai. Jo žmona Jus­tina siuvinėja lino gaminius, gamina suvenyrines lėles – iš Dionizo Poškos Baublių muziejaus lininės „lietuvaitės“ jau pasklido po visą Europą. Jos mama Džiuljeta Kareivienė iš prigimties meniškos sie­los žmogus, didžiuojasi šis kraštas ir audėja Nastazija Sungailiene iš Vy­to­galos, mokytoja V. Jončaite, rišančia nuostabiausius šiaudų sodus, mezgančia nepakartojamais tradicinio taikomojo meno kūriniais laikomas riešines, Laima Liekiene, siuvinėjančia kryželiu, Rima Jonušaite, dekoruojančia gėlėmis švenčių vietas ir kt. Savo miestelio upyniškiai neįsivaizduoja ir be Renatos Gužauskienės – daini­nin­kės, poetės, kompozitorės, kurios dainos skamba ne tik visuose renginiuose, bet ir užsakomos televizijos „Pageidavimų koncertuose“.

„Renatos bei kitų kultūros darbuotojų dėka Upynoje auga puiki jaunimo karta – mūsų vaikai nuo mažens vaidina spektakliuose, dalyvauja renginiuose, eina su Renata į žygius. Buvo labai gražu, kai Upynoje organizavome „protmūšį“ Sausio 13-ajai paminėti. Registravau savo komandą ir pasiūliau dalyvauti vaikams – patys surinko komandą, pasipuošė, atsinešė atributikos“, – džiaugiasi Upynos bend­ruomenės pirmininkė Lina Bajori­nie­nė.  

Jei reikėtų rinkti patriotiškiausią Upy­nos apylinkių kaimą, daugiausiai balų tikriausiai gautų Paežeris. Nors neturi nei bendruomenės, nei seniūnaičio, tačiau vos ko nors prireikia, viskas padaryta. Prie paminklo žuvusiam Sausio 13-osios gynėjui Vytautui Vaitkui patys pastatė stovus, iškėlė vėliavas. Vos prasidėjo karas Ukrainoje, istorinę Lie­tuvos vėliavą pakeitė Ukrainos vėliava. Lietus ar vėjas, Sausio 13-ąją žmonės renkasi prie paminklo, mini svarbią dieną, prisimena žuvusį savo kraštietį – šito kaimo žmonių sąmoningumas, pasak R. Mickuvienės, neturi ribų. Tas kultūrinis aktyvumas paperka į Upyną atvykstančius svečius – buvusi Nacionalinio muziejaus direktorė Birutė Kulnytė, dalyvavausi K. Lovčiko knygos „Etnografija“ pristatyme, tapo savotiška Upynos globėja, netgi padovanojo kelias dėžes Nacionalinio muziejaus išleistų vertingų knygų. 

Kviečia kartu spręsti problemas 

Seniūnas K. Ačas sako įgyvendinantis du miestelį pakeisiančius projektus: šiemet aplink tvenkinį atsiras poilsio zona, Upyną papuoš ir pradėtas kurti liaudies amatų parkas. Seniūnijoje veikia keturios bendruomenės, išrinkti keturi seniūnaičiai. Visi dirba skirtin­gai, bet kiekvieno pagalba, tikina K. Ačas, labai reikalinga. Nemenka paspirtis upyniškiams yra seniūnaičio L. Raudoniaus pagalba. Tiesa, Leonydas juo išrinktas prieš šešerius metus, tačiau pripažįsta, jog reikalingas pasijuto tik K. Ačui. Seniūnaitis stebi kelių būklę, perduoda informaciją seniūnui, kur ir kokius darbus reikėtų atlikti. Kelių reikalai atsargos karininkui „pagal profesiją“ – L. Raudonius yra karo inžinierius. 

„Man smagu tarp žmonių, kartu sprendžiame problemas. Apmaudu, kad Lietuvoje įstatymai pradeda veikti tik po dešimt metų. Anksčiau dirbę seniūnai neprašė patarimų, o šitam svarbi žmonių nuomonė: atnaujinome maždaug kilometrą žvyrkelio su tais pačiais resursais, kuriuos turėjo ir prieš tai dirbę seniūnai. Kartais bendrai ką nors organizuojam, skatiname gyventojus ge­riau tvarkytis“, – sako nauja veikla pa­tenkintas Leonydas.

Dėl Upynos besistengiantys irgi nelieka be įvertinimo – labiausiai nusipelniusiems savo krašto žmonėms pagerbti 2020 m. įsteigtas apdovanojimas „Upynos krašto istorijos ir kultūros sergėtojas“. Pirmajam šis garbingas titulas buvo suteiktas politiniam kaliniui ir tremtiniui, kryždirbiui iš Obelyno A. Rabizai, pernai šia nominacija pagerbti Upynos šviesuoliai V. Jončaitė ir K. Lovčikas, o šių metų Kovo 11-ąją už Upynos vardo garsinimą Lietuvoje bei pasaulyje bus padėkota edukologijos mokslų profesoriui, habilituotam daktarui Romanui Vasiliauskui ir Lietuvos edukologijos universiteto Istorijos fakulteto didaktikos centro vedėjui Be­nediktui Šetkui.

Seniūnija nedidelė, bet čia gyvena žmonės, stiprūs savo tautine savimone, iš protėvių paveldėję ypatingą bruožą saugoti ir branginti krašto istoriją bei paveldą, mokantys puoselėti ir kurti naujas kultūrines tradicijas. Tokiais tautos grynuoliais visais laikais didžiavosi ir rėmėsi Žemaitija.

Daiva BARTKIENĖ

AUTORĖS ir upyniškių nuotr.

Artimo žmogaus liga, o ypač staigus širdies priepuolis, kai brangi kiekviena akimirka, visada sukelia ne­išmatuojamą stresą. Tokiais atvejais kviečiami greitosios pagalbos medikai ir tikimasi, kad jie padarys viską, ką gali, jog žmogaus gyvybė būtų išsaugota. Deja, ne kiekvienas susitikimas su skubiosios pagalbos medikais baigiasi padėkomis. Nors jie ir tikina, kad nėra dievai ir stebuklų nedaro, žmogiška logika reikalauja, jog skubi pagalba ir būtų skubi, o atvykę specialistai bent jau darytų tai, ką gali ir privalo padaryti.

Daiva BARTKIENĖ

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 20