Paskutinę praėjusių metų dieną pasibaigęs projektas „Kompleksinės paslaugos šeimai Šilalės rajone“ be pagalbos paliko kelis šimtus emocinės sveikatos problemų turinčių žmonių. Ir nors jie vis dar tikisi, kad savivaldybė skirs finansavimą konsultacijoms tęsti, valdžia pasielgė taip, kaip įpratę biurokratai – pigiausiu būdu užsidėjo „pliusą“, palikdama problemos sprendimą savieigai. Akivaizdu, jog rajono vadovams svarbiau buvo pasigirti visai Tauragės apskričiai, kaip neva Šilalė rūpinasi gyventojais, o ne iš tiesų jiems padėti.   

Daiva BARTKIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 7

Nauji metai – nauji tikslai, tad kodėl nepradėjus jų siekti kartu su dar funkcionalesniais įrenginiais? Dabar ypač gera proga įsigyti išmaniuosius prietaisus ir telefonus, nes „Tele2“ skelbia mažų kainų startą! Nepraleiskite geriausių pasiūlymų, kuriuos rasite mobiliojo ryšio operatoriaus „Tele2“ svetainėje ir atsinaujinkite pigiau!

Jei Naujaisiais metais nusprendėte atsinaujinti – paskubėkite pasinaudoti „Tele2“ pasiūlymais, kuriuos rasite čia.

Įsigykite „Samsung“ ir sutaupykite – pradinė įmoka siekia vos 1 Eur

Geros naujienos „Samsung“ prekių ženklo gerbėjams – dabar „A“, „S“, „Flip“ ir „Fold“ serijų išmanieji „Tele2“ internetinėje parduotuvėje dar geresnėmis kainomis. Įrenginiams taikoma vos 1 Eur pradinė įmoka.

Vartotojų pamėgtą „Samsung Galaxy A53 5G 256GB“ modelį „Tele2“ puslapyje įsigyti galima sumokėjus vos 1 Eur pradinę įmoką. Šis telefonas puikiai tiks tiems, kurie siekia žengti koja kojon su technologijomis, nes įrenginys palaiko 5G ryšį. Telefonas taip pat pasižymi 5000 mAh baterijos talpa ir 25W greitu įkrovimu. „FHD+ Super AMOLED“ 6,5 colių ekranas leis mėgautis pačiais ryškiausiais vaizdais, o akių apsaugą užtikrins „Eye Comfort Shield“ funkcija, kuri sumažins mėlynos šviesos poveikį.

Dabar „Tele2“ internetinėje svetainėje „Samsung Galaxy A53 5G 256GB“ modelį įsigijus su 24 mėn. sutartimi, mėnesinė kaina kartu su pokalbių planu sieks 18,25 Eur/mėn. Įsigyjant įrenginį taikomas vienkartinis laikmenos mokestis – 5,25 Eur. Perkant šį telefono modelį, galima rinktis iš dviejų spalvų: baltos ir juodos.

Klientams siūlome rinktis net iš 12 skirtingų „Samsung“ modelių, kuriems šiuo metu galioja akcijinės kainos. Išmaniesiems papildomai taikomas vienkartinis, valstybės nustatytas, laikmenos mokestis. Daugiau informacijos apie pasiūlyme dalyvaujančius telefonus galite rasti čia.

Visas pokalbių planų sąlygas galima rasti www.tele2.lt

Nauji metai žymi mažų kainų startą „Tele2“

Jei svarstote apie naują televizorių – pasinaudokite geriausiu šansu atsinaujinti! Stulbinančia raiška pasižymintis „Xiaomi Mi Smart TV P1 (55“)“ išsiskiria minimalistiniu ir elegantišku dizainu, tad jis puikiai įsilies į bet kurio kambario interjerą.

Šį „Xiaomi“ televizorių juosia itin ploni rėmeliai, o papildomo įspūdžio vaizdui prideda „4K Ultra HD“ raiška ir „Dolby Vision“ technologijos, leidžiančios pastebėti kiekvieną detalę. Čia veikia ir „Android TV“ operacinė sistema, tad naršymas internete, aukščiausios kokybės filmai ir žaidimai bus pasiekiami vos keleto mygtukų paspaudimu.

Nugarėlėje rasite ir visas reikalingas jungtis, kurios pasitarnaus prijungiant televizorių prie kitų įrenginių. Dabar „Tele2“ internetinėje svetainėje šį televizorių įsigyti galima neįtikėtinomis sąlygomis – pasirašius 36 mėn. sutartį, pradinė įmoka sieks vos 1 Eur, o mėnesinė įmoka – 10 Eur/mėn.

Ieškantiems mažesnio ekrano ir daugiau mobilumo „Tele2“ taip pat parengė išskirtinį pasiūlymą – dabar planšetinis kompiuteris „Lenovo IdeaTab M10 X306X SIM (32 GB)“, pasirašius 24 mėn. sutartį, kainuos vos 6,75 Eur/mėn. Pradinė įmoka siekia 1 Eur, o vienkartinis laikmenos mokestis – netaikomas.

Šis planšetinis kompiuteris turi 10,1 colių įstrižainės HD ekraną ir metalinį korpusą. 8 MP galinė kamera ir 5 MP priekinė kamera padės įamžinti visas akimirkas. Naršant internete, baterija tarnaus iki 10 valandų, o žiūrint filmus – iki 8 valandų.

Šios kainos įrenginiams galioja kartu užsisakant 50 GB „Laisvo interneto“ paslaugą (kaina – 6,90 Eur/mėn.).

Visas interneto planų sąlygas galima rasti www.tele2.lt

Šilalės rajono gyventojai maloniai kviečiami atsakyti į keletą klausimų ir pareikšti savo nuomonę apie Šilalės rajone vykdomas statybos/kasimo darbų paslaugas ir jų poreikį gyventojams.

Norėdami dalyvauti apklausoje, spauskite šią nuorodą:

https://docs.google.com/forms/d/e/1FAIpQLSfptw6zoelEVd3Jw86CQLy95KP8ecNCTh4FDN9_BO9jTyM67w/viewform

„Nepamenu, kiek tada man buvo metų, dar nedaug, tė­vų draugų ūkyje padėjau rinkti akmenis. Nusibodo man tas darbas ir nusprendžiau eiti namo, pareikšdama: „Bū­siu ūkininkė, bet akmenų nerinksiu“. Ūkininke tapau, bet akmenis vis tiek renku“, – nusijuokia Radviliškio ra­jone pienininkystės ūkį plėtojanti jaunoji ūkininkė Ieva Bi­tai­tytė, viena iš 2022 m. konkurso „Gerieji KPP pavyzdžiai – TOP 10 geriausių KPP pavyzdžių Lietuvoje“ nugalėtoja.

Ji apdovanota už sėkmingai įgyvendintą projektą, fi­nan­suotą pagal Lietuvos kaimo plėtros 2014–2020 m. prog­ramos (KPP) priemonės „Ūkio ir verslo plėtra“ veiklos sritį „Parama jaunųjų ūkininkui įsikūrimui“.

Ūkininkauja prosenelių žemėje

„Nenorėjau gyventi mieste, o pasilikusi kaime norėjau turėti savo ūkį. Imtis šios veiklos paskatino ir tai, kad Vaitiekūnų kaime, kur dabar ūkininkauju, gyveno mano proseneliai. Aš paveldėjau jų turėtus 24 hektarus žemės, dar 5 ha perdavė tėvai“, – apie veiklos pradžią pasakoja jaunoji ūkininkė, savo ūkį įkūrusi 2015 m., kai buvo tik perkopusi dvidešimtmetį.

Nusprendė imtis pienininkystės. Nusipirko 10 melžiamų karvių ir 20 telyčių. Dabar jos ūkyje – apie 60 melžiamų karvių, o visa banda sukasi apie šimtą. Pati augina telyčaites. 

„Banda labai mišri. Yra ir holšteinių, ir Lietuvos juod­margių, ir žalmargių, ir švicių, džersių. Man labiausiai patinka džersės. Jos labai meilios. Joms reikia, kad jas glostytumei, o viena įsigudrino net mane pasitikti, kitai būtina atnešti obuolį“, – savo karvutes, kurių nereta turi ir vardus, pristato Ieva. 

Ji priduria: „Priklausau kooperatyvui „Pienas LT“ ir jam parduodu pieną“.

Atspirties taškas – parama įsikurti

Šiuo metu ūkininkė dirba apie 80 ha, iš jų apie pusė ploto – nuosava žemė. 

„Ūkį pradėjau kurti neturėda­ma nei technikos, nei padargų. Vienintelė galimybė įsigyti reikalingos technikos buvo teikiama parama. Pasinaudodama lė­šomis, skirtomis pagal KPP veiklos sritį „Parama jaunųjų ūkininkų įsikūrimui“, nusipirkau traktorių. Tik tada padariau klaidą. Reikėjo, pasinaudojant parama, ir padargų įsigyti, tačiau to nepadariau, todėl kurį laiką juos reikėjo nuomotis“, – patirtimi dalijasi ūkininkė.

Pirmoji parama paskatino imtis naujų projektų. Pa­si­­nau­dodama šiomis lėšomis, skirtomis pagal KPP priemonės „In­vesticijos į materialųjį turtą“ veiklos sritį „Parama investicijoms į žemės ūkio valdas“, ūkininkė pasistatė grūdų džio­vyklą. 

„Par­duodamas neišdžiovintus grū­dus turi tenkintis mažesne kai­na. Pa­si­naudodama parama, nusipirkau srutovežį, priekabą gyvuliams vežti, šieno vartytuvą bei pašarų daly­tuvą. O pastarasis pirkinys – mel­žimo ro­botas. Netrukus man jį turėtų įreng­ti. 

Pirkti robotą paskatino dvi priežastys. Pirmoji – melžimo aikštelė jau gana nusidėvėjusi ir ją reikėjo keisti. Kita – kaime nėra tiek daug žmonių, kurie norėtų keltis ketvirtą valan­dą ryto ir eiti melžti karvių. Ir aš pati nenoriu taip dirbti. Ži­no­ma, reikės daugiau laiko skirti, kol karvės pripras prie roboto, bet paskui bus leng­viau. Aš neplanuoju kurti didelio ūkio. Noriu esamą modernizuoti, kad liktų daugiau laiko sau, kad galėčiau normaliai gyventi ir dirbti“, – sako pašnekovė.

Ūkininkavimas – perspektyvus verslas

Pasak Ievos, jaunimui, kurio nevilioja miestietiškas gyvenimas, ūkininkavimas yra puiki galimybė susikurti pakankamai normalų pragyvenimo šaltinį, nesiejant šios veiklos su darbu, dėl kurio negali matyti šviesios dienos. Jau prasidėjusio naujojo paramos laikotarpio pagal Lietuvos žemės ūkio ir kaimo plėtros 2023–2027 m. strateginį planą suteikiamos galimybės leidžia kurti modernų ūkį. Jaunieji ūkininkai įsikurti galės gauti 60 tūkst. eurų. Tai 20 tūkst. Eur daugiau, nei buvo galima gauti pagal KPP. Skirtingai nuo ankstesniųjų laikotarpių, nuo šių metų jauniesiems ūkininkams siūloma nauja paramos forma – jie galės naudotis lengvatine paskola iki 40 tūkst. Eur papildomai prie 60 tūkst. Eur išmokos. Lengvatinės paskolos dydis gali siekti 100 proc. tinkamų finansuoti ir būtinų veik­lai vykdyti išlaidų.

2023–2027 m. jauniesiems ūkininkams įsikurti numatyti 95 mln. Eur, iš jų 20 mln. Eur skirti paskoloms.

Parama jauniesiems ūkininkams įsikurti teikiama ne vyresniems kaip 40 m. amžiaus ūkininkams, kurie pirmą kartą steigiasi žemės ūkio valdoje ir ūkyje yra kaip valdos ir ūkio valdytojai bei kuriems nuo ūkio įregistravimo iki paraiškos paramai teikimo nėra praėję daugiau nei 24 mėnesiai.

Kitos paramos formos 

„Be to, ūkininkams teikiama parama ir kitomis formomis. Už dirbamos žemės plotus gauname tiesiogines išmokas, už gyvulius – susietąsias“, – pabrėžia I. Bitaitytė. 

2023–2027 m. jaunieji ūkininkai už deklaruotą plotą

gaus didesnes tiesiogines išmokas. Jaunųjų ūkininkų tiesioginė išmoka vidutiniškai sieks 137 Eur už ha ir bus mokama už pirmus 70 ha. Anks­tesniu laikotarpiu išmokos dydis siekė 87 Eur už ha ir buvo mokamas už pirmus 90 ha. Be to, jiems, kaip ir visiems ūkininkams, bus mokama apie 80 Eur už ha tiesioginė bazinė išmoka bei perskirstymo tiesioginė išmoka už pirmuosius 50 ha.

„Manęs negąsdina paramos susiejimas su didesniais aplinkosaugos reikalavimais. Juk mūsų veikla ir gaunamos pajamos susijusios su aplinka, todėl turime ją saugoti“, – įsitikinusi jaunoji ūkininkė. 

Kvėdarnos gimnazijos mokiniai neabejingi beglobiams gyvūnams ir stengiasi pri­si­dėti prie jų gerovės įvairiausiais būdais.

Šią savaitę Kvė­darnos Kazi­mie­ro Jauniaus gim­nazijos moki­nių tarybos na­riai vy­ko į gyvū­nų prieglaudą Klaipėdoje VšĮ „Links­­mo­sios pėdutės“.

Jau nuo spalio mū­sų gimna­zis­tai auko­jo ir ne­šė įvairaus maisto, skanukų prieglaudose gyvenantiems gy­vū­­nė­liams. Kai ku­rie prie jų gerovės prisidėjo ir pinigine auka. Tokią akciją gimnazijoje inicijavo mokinių taryba, taip siekiant paminėti gyvūnų gerovės metus bei paremti gyvūnų prieglaudas, kuriose globą ir meilę gauna be šeimininkų priežiūros likę gyvūnai. 

Tokios akcijos neabejotinai ugdo atsakomybę ir meilę ne tik pačių auginamiems, bet ir namų netu­rintiems gyvūnams. Mokiniams buvo įdomu susipažinti su gyvūnais, kurie prieglaudoje yra tikrai prižiūrimi, patalpos, kur jie įkurdinti, yra tvarkin­gos, jaukios – ši prieglauda orientuota į kokybišką, o ne kiekybišką gyvūnų globą. Šiuo metu joje gyvena virš 60 gyvūnų. Ir visiems jiems reikia rūpesčio, todėl mūsų mokinių parama tikrai pravers. Be to, tokie susitikimai įrodo, kaip gera daryti gerus darbus bei padėti ne tik žmonėms, bet ir gyvūnams. Tiki­mės, kad ši akcija taps tradicine.  

Lina IVANAUSKAITĖ-BERTAŠIENĖ

Kvėdarnos Kazimiero Jauniaus gimnazijos socialinė pedagogė

AUTORĖS nuotr.

Šilalės kultūros centro atvirasis jaunimo centras nuo šių metų pradžios pradėjo įgy­vendinti projektą „Jaunimo pulsu“, kuriam finansavimą (14 tūkst. 400 eurų) skyrė Jaunimo reikalų agentūra.

Projekto tikslas – stiprinti atvirąjį darbą su jaunimu, vadovaujantis pag­rindiniais tokio darbo principais, sprendžiant mažiau gali­mybių bei motyvacijos turinčių jaunuolių įsitraukimo į profesinio orientavimo, emocinės bei fizinės sveikatos, verslumo, saviraiškos, savęs pažinimo veiklas. Atvirajame jaunimo centre bus organizuojami kompiuterinio raštingumo pagrindų mokymai, filmavimo ir fotografavimo kursai, diskusijos su įvairių profesijų atstovais, jaunuoliams bus suteikiamos individualios bei grupinės psichologo konsultacijos. Kiekvienas turės galimybę tikslingai praleisti laiką, išmokti planuoti biudžetą, atrasti mėgiamą veiklą, pažinti save bei priimti aplinkinius kartu su jų išskirtinumais.

Jaunuoliai bus supažindina­mi su individualaus darbo per­s­pektyvomis, vasarą bus organizuojamos „Naktynės“ ar­ba ki­taip – išgyvenimo stovykla. Pro­jekto lėšomis numatoma įsi­­gyti dviračių – ši transporto priemonė palengvins jaunuolių at­vykimą į užsiėmimo vietą. At­virojo jaunimo centro lankyto­jams visus metus sporto veik­­las organizuos sporto treneris. 

Projektą numatoma įgyvendinti iki gruodžio 29 d.

Orinta MERKELIENĖ

Šilalės kultūros centro socialinio darbo organizatorė

Orinta SABOCKYTĖ,

centro savanorė

Atvirojo jaunimo centro nuotr.

Šokio pasaulis priblokštas: kaip Klaipėdos valstybiniam muzikiniam teatrui pavyko prisikviesti laukiamiausią, garsiausių pasaulio teatrų scenoms kuriantį choreografą – Alexanderį Ekmaną! Juk tai taps pirmu A. Ekmano pastatymu Lietuvoje. Šiuo metu labiausiai pripažintas choreografo kūrinys „Kaktusai" statomas Berlyne (Vokietija), Insbruke (Austrija), JAV ir kituose miestuose nuo Europos iki Australijos. Nekantriai laukiame premjeros Klaipėdoje!  

„Stebuklu galima vadinti tai, kad mums pavyko į Klaipėdą prisikviesti vieną žymiausių pasaulio choreografų A. Ekmaną, kurio darbo grafikas kruopščiai planuojamas trys ar keturi metai į priekį, nes žymiausiose pasaulio scenos laukia jo choreografinių šedevrų. Jis pirmą kartą dirbs Lietuvoje. Mūsų laukia, mano manymu, įstabi premjera, kuri bus svarbi ne tik Muzikiniam teatrui, mūsų baleto trupei, bet ir pajūrio ar visos šalies publikai", – pasakoja vadovė Laima Vilimienė. 

Pasaulinis pripažinimas 

Alexanderis Ekmanas – jaunosios kartos švedų choreografas kuriantis šokio spektaklius, meno akcijas ir performansus, šokio instaliacijas ir vaizdo projekcijas dramos, operos, šokio teatrams ir muziejams. Tarsi to būtų maža, įvairiais talentais apdovanotas kūrėjas neapsiriboja vien choreografija: jis dažnai savo spektakliams parenka arba pats kuria muzikinį foną, kostiumus, scenografiją, dekoracijas, režisuoja filmus ir pats filmuoja, kalbina pašnekovus savo vedamose radijo laidose ar dokumentiniuose filmuose ir t. t.  

Savo garsiausią šokio spektaklį „Kaktusai"  2010 m. sukūrė Olandijos šokio teatro Hagoje trupei. Tai buvo josukurtos choreografijos sėkmės pradžia. Šį vienaveiksmį spektaklį Nyderlandų karalienė Beatričė įteikė dovanų Oslo operos teatrui per valstybinį vizitą Norvegijoje. Tais pat metais spektaklis buvo nominuotas prestižiniam Nyderlandų teatro ir koncertinių įstaigų vadovų asociacijos (VSCD) šokio apdovanojimui „Zwaan" Mastrichte, o vėliau pelnė britų kritikų asociacijos „The Critic's Circle" Nacionalinį šokio apdovanojimą (2012) bei Londono teatrų draugijos Laurence'o Olivier apdovanojimo nominaciją (2013). Vėlesniais metais A. Ekmanas dar ne kartą sugrįžo į Hagą, kur 2011–2013 m. buvo NDT reziduojančiu choreografu ir NDT 2 trupei sukūrė šokio spektaklius „Left Right Left Right" (2012), „Maybe Two" (2013), „FIT" (2018) ir „Four Relations" (2020), o NDT 1 trupei – „Definitely Two" (2013). 

„Kaktusai" – tai ironiška komedija  

Švedas Alexanderis Ekmanas, žinomas kaip humoristas ir įdomybių meistras, sako, kad „Kaktusai" - tarsi meno kritika. Jie pasakoja kaip profesionalūs ir neprofesionalūs žiūrovai suvokia meną ir kas daro svarbiausią įtaką jų percepcijai. Ar pažinimas įmanomas tik susidūrus su sunkios, dramatiškos formos kūriniu? O kas, jei spektaklis lengva humoro forma siūlo pažvelgti į save, gvildenant savo santykį su komišku pramoginiu darbu? „Kaktusai" – tai ironiška komedija, tam tikra prasme net pramoginis spektaklis. Klausdamas ar ne per rimtai kartais žvelgiame į meno kūrinius ir gindamas kokybišką pramogą, choreografas teigia, jog pramoginiai spektakliai prikausto žiūrovų dėmesį, o būtent to ir reikia, kad žiūrovas iš tiesų gyventų spektakliu ir suvoktų save čia ir dabar. Ekmanas visa tai pagardina šio laikmečio „nauju nuoširdumu" ir kuria taip, tarsi jo rūpestis būtų nudžiuginti žiūrovą, kad jis išeitų iš spektaklio, jei ne kaip iš priėmimo pas gerą psichoterapeutą, tai kaip iš gero vakarėlio. 

Bendradarbiauja su geriausiomis pasaulio baleto trupėmis 

Dvidešimt dvejų buvęs baleto artistas A. Ekmanas nusprendė atsidėti vien kūrybai. Taip choreografas jau beveik du dešimtmečius dirba kaip laisvai samdomas menininkas, kurio biografijoje – apie pusšimtį bendrų projektų su pajėgiausiomis baleto ir šiuolaikinio šokio trupėmis iš viso pasaulio, neskaitant daugybės jos kūrinių perstatymų įvairiose šalyse. Tarp jų galima paminėti Švedijos karališkojo baleto ir Cullberg baleto trupes Stokholme, Geteborgo baletą (Švedija), „Compañia Nacional de Danza" Madride (Ispanija), Islandijos šokio trupę Reikjavike (Islandija), Berno baletą ir Ženevos jaunimo baletą (Šveicarija), „Cedar Lake Contemporary Ballet" Niujorke ir Bostono baletą (JAV), „Opéra national du Rhin" baleto trupę Kolmare (Prancūzija), Norvegijos nacionalinį baletą Osle (Norvegija), Flandrijos karališkąjį baletą Antverpene (Belgija), Nyderlandų šokio teatro I ir II trupes Hagoje (Nyderlandai), Sidnėjaus šokio trupę (Australija), Naujosios Zelandijos šokio trupę Oklande (Naujoji Zelandija), Danijos karališkąjį baletą Kopenhagoje (Danija) ir Vienos baletą (Austrija). 

Kovo 17, 18 ir 31 dienomis Muzikinis teatras pakvies į išskirtinę dviejų dalių šokio spektaklio „Sapnai ir kaktusai" premjerą, kurioje greta A. Ekmano (Švedija) bus pristatytos ir  Roberto Bondaros (Lenkija) choreografinės kompozicijos. Baleto trupė šiuo metu jau repetuoja su choreografo asistente Ana Maria Lucaciu ruošdamasi A. Ekmano choreografinei kompozicijai „Kaktusai", o nuo vasario pradžios planuoja imtis R. Bondaros kūrinių „ŽAGSULYS" (Hiccup) ir „8m68". 

KVMT inform. 

Traukinyje, vykusiame iš Kramatorsko į Kyjivą, mano kaimyne tapo kariūnė. Pasisakius, kad esu žurnalistas, moteris iš pradžių labai griežtai pareiškė negalinti kalbėtis ir teikti jokios informacijos. Be to, ji esą yra labai pavargusi po kovinės operacijos ir nori visas šias penkias kelionės valandas pamiegoti. Tačiau po kurio laiko prabudo ir priėmė mano pa­siūlymą atnešti kavos iš kitame vagone esančio maisto baro. Pasistip­ri­nusi užkandžiais moteris sutiko pasikalbėti ir leido įrašyti mūsų pašne­kesį, iš anksto įspėjusi, jog neatskleis savo pavardės ir nutylės kai ku­riuos atsakymus. Tačiau ji sutiko pasakyti, jog jos vardas yra Viktoria, o jos vyras vardu Oleksandras. Taip pat leido viešinti savo šeimos nuotraukas.

– Kiek jums metų?

– 43-eji.

– Ar turite šeimą, vaikų?

– Turiu vyrą ir tris vaikus: 21-erių bei 9-erių sūnus ir 20-metę dukrą.

– Ar vaikus dabar prižiūri vyras?

– Ne, jis jau daug mėnesių yra rusų nelaisvėje, į kurią pateko Mariupolyje gindamas „Azovstal“ gamyklą. Žinau, kad yra laikomas labai prastomis sąlygomis, bet tikiu, jog bus iškeistas ir grįš pas vaikus.

– O jūs liksite toliau kovoti fronte?

– Manau, taip. Esu savanorė „Azov“ būrio karė. Savanoris buvo ir mano vyras, tačiau jis tame būryje su priešu kovėsi nuo 2014 metų, o aš tik prieš keturis mėnesius užsirašiau į frontą. Kai vyrą paleis iš nelaisvės, jam teks ilgai gydytis, nes belaisviai patiria žiaurius kankinimus ir yra laikomi pusbadžiu.

– Ar nebijote, kad jums fronte gali nutikti kažkas labai rimto, ir vaikai liks be mamos, be to, ypač mažasis turbūt labai ilgisi tėvų...

– Aš ilgiuosi jų visų, bet kitaip pasielgti negalėjau. Sužinojus, ką priešas išdarinėja mūsų žemėje ir ką daro su belaisviais, man verda kraujas. Supratau, jog turiu eiti keršyti už vyrą ir už visas tas baisybes. Dėl vaikų nesibaiminu – jie yra patikimose mano tėvų, savo senelių, rankose.

– Ką veikėte iki karo?

– Dirbau finansininke auditore. Or­ga­nizavau paramos „Azov“ kariams rinkimą, dalyvavau patriotiniuose būrio karių renginiuose.

– Kaip prisimenate karo pradžią?

– Esame iš miesto, kuris kol kas nepateko į fronto zoną, nors priešo bombos atskrido ne kartą. Karo pradžia man reiškė nerimą dėl vyro, atsidūrusio ko­vų epicentre Mariupolyje, nerimą dėl vaikų, kuriuos išvežiau į Kyjivą, rūpestį į miestą suplūdusiais pabėgėliais ir fronte esančiais „Azov“ kariais.

– Ar daug moterų kovoja „Azov“ gretose?

– Iš 800 bataliono kovotojų 23 yra moterys.

– Ar vyrai jas saugo ir skiria lengvesnes užduotis?

– Ne, fronte moterys neturi lengvatų. Tarnauju koviniame būryje ir rizikuoju tiek pat, kiek ir kiti. Privalau būti susitelkusi savo užduočiai, nes nuo to priklauso ne tik mano, bet ir kitų gyvybė bei operacijos sėkmė.

– Ar pasidažote ir prieš kovinę operaciją?

– Taip. Tai mane ramina, suteikia nors trumpą galimybę užsiimti savais reikalais, pamiršti karo įtampą.

– Ar bendražygiai nesako, kad juos tai trikdo, išmuša iš kovinio nusiteikimo?

– Ne. Be to, „Azov“ padalinyje dauguma karių yra seni mano vyro bičiuliai, aš juos irgi gerai pažįstu. Mes esame tarsi didelė šeima, tad jokių nesusipratimų ir dviprasmybių nebūna.

– Apie ką svajojate, kai ilsitės po karinės operacijos?

– Kaip bus gera gyventi po karo, kai užbaigsime statyti savo namą. Jame bus didelė svetainė ir didelis stalas, kad visi sutilptume – ir vaikai, ir anūkai, o aš tokiame dideliame savo šeimos rate regiu save labai laimingą. Manau, tęsime ir savo verslą – bitininkystę, kuri iš pradžių buvo vien hobis, bet vėliau ėmė duoti neblogą pelną.

– Koks jums buvo pats liūdniausias momentas šiame kare?

– Kai išgirdau žinią apie jaunų vaikinų, mano sūnaus draugų, kuriuos pažinojau nuo mažumės ir bičiuliaujamės su jų tėvais, žūtį. Jie buvo tokie jauni, tokie gabūs, turėjo tokių didelių siekių...

– Ar bijote dėl vyro gyvybės?

– Ne.

– O dėl savo?

– Ne. Mes visi anksčiau ar vėliau mirsime. Aišku, norisi gyventi, tačiau gyventi laisviems, o ne vergijoje ir bijoti, kad okupantas karaliaus tavo šalyje ir nurodinės, kaip elgtis.

– Nebijote, jog vaikai gali likti našlaičiais?

– Per karą net gatve einant galima žū­ti. Nenoriu sėdėti sudėjusi rankų, kai mano tėvynė užpulta. Jei bus lemta mirti, geriau mirti kovojant.

– Dabar vykstate atostogų?

– Taip.

– Ilgam?

– Ne, atlikę kovinę užduotį ilsimės 2–3 dienas ir retkarčiais tuo laiku leidžiama nuvykti į namus.

– Dažnai aplankote vaikus?

– Dabar pirmą kartą per keturis mėnesius.

– O kur buvo karinė užduotis?

– Bachmuto apylinkėse.

– Jūsų batalione vien ukrainiečiai?

– Ne, yra baltarusių, rusų, iš Jungtinės Karalystės.

– O iš Lietuvos, Latvijos, Estijos?

– Mūsų batalione nėra. Tačiau girdėjau, kad Lietuva labai mus remia, daug padeda. Amžiams liksime už tai dėkingi.

– Kaip tėvai reagavo į jūsų sprendimą vykti į frontą?

– Jie mane supranta ir palaiko.

– Gal jūsų tėvai ar seneliai buvo kariškiai?

– Ne, aš ne iš kariškių šeimos.

– Ar teko nušauti priešą?

– Į šį klausimą neatsakysiu.

– Ar buvote patekusi į situaciją, kai galvojote, jog išsigelbėti nepavyks?

– Per kovinę operaciją apie tai nėra laiko galvoti, tačiau jai pasibaigus keletą kartų suvokiau, kad galėjome žūti, kad viskas galėjo pasisukti bloga link­me.

– Ar didelio pavojaus akimirką meldžiatės?

– Operacijos metu tam nėra laiko, bet šiaip meldžiuosi. Pastebėjau, jog dauguma karių pasimeldžia.

– Ar nebūna akimirkų, kai pasijaučiate pervargusi ir svarstote pasitraukti iš fronto?

– Būna. Kartais taip norisi grįžti na­mo... Bet imu galvoti, kad negaliu nu­vilti savo bendražygių, mes juk karo šei­ma. Pa­kalbu su jais, jie paguodžia. Įpi­la arbatos, atneša saldainių, pyragėlių, ir pagerėja nuotaika...

– Saldumynai padeda?

– Man taip. Galvoju, kad ir daugumai. Labai įstrigo atvejis, kai, einant pro kažkokį kaimelį, tokia močiutė išėjo mūsų pasitikti ir atnešė tris pyragėlius. Ji labai apsidžiaugė pamačiusi ukrainiečius karius ir atidavė tai, ką turėjo skaniausio – gal laikė anūkėliui. Ta akimirka labai sugraudino.

– O kolaborantų sutinkate?

– Gaila, bet tokių yra daug. Sutikę žmogų iš jo akių žvilgsnio, elgesio suprantame, ar jis palaiko ukrainiečius, ar okupantus, ir žinome, jog kai kurie netrukus praneš mūsų koordinates priešui ir būsime apšaudyti. Tačiau ne­galime jais užsiimti, nes einame vykdy­ti užduoties. Kolaborantais užsiima ki­ta tarnyba.

– Ar tenka bendrauti su rusų belaisviais, ką apie juos galvojate?

– Šitas karas vyksta ne pagal karo taisykles – okupantai žudo ir prievartauja, sprogdina ligonines, mokyklas, cerk­ves, už­minuoja vaikų žaidimų aikšteles. Kal­bin­dama belaisvius susidariau nuomonę, kad jie yra aklai įtikėję Kremliaus propaganda, nežino nei savo šalies, nei Ukrainos istorijos, nesusigaudo politikoje ir neturi jokių moralės principų. Jie atvyko už pinigus žudyti mūsų vaikų ir čia dauguma gaus galą, o už tuos pinigus jiems gal pastatys antkapį. 

Mes, ukrainiečiai, žinome, už ką kovojame – už savo vaikų ateitį laisvoje, demokratinėje šalyje.

Eldoradas BUTRIMAS

AUTORIAUS nuotr.

Kaimų bendruomenės „Saulietekis“ pirmininkei Astai Nor­butienei savivaldybės Padėkos dienos renginyje „Pa­gar­bos lašas“ įteiktas už iniciatyvumą, novatoriškas idė­­jas, bendruomenės subūrimą įvairioms veikloms, pro­­jektų ra­šymą ir dalyvavimą juose, pažintinių išvykų or­ga­­nizavimą, aktyvų dalyvavimą bendruomenės mė­gė­jų teat­re „Pa­ple­pys“ bei Kvėdarnos kultūros namų mo­terų ansamb­lio „Allegro“ veiklose.

Būryje – jau 15 metų

„Praėjusiais metais atšventė­me 15 metų sukaktį – esame viena iš rajono kaimų bend­ruomenių, kurios įsikūrė pačios pirmosios – 2007-aisiais, kai ji buvo įregist­ruota oficialiai. Nors neoficialiai, be įstatų bei registracijos pažymėjimo, galima sakyti, susibūrėme jau 2005-aisiais – tiesiog būrys entuziastų. Į šią veik­lą įsitraukiau nuo pat pradžių – buvusi bend­ruomenės pirmininkė

paprašė vesti tuomet dar vei­kusio medicinos punkto elekt­­ros apskaitą. Paskui nutiko taip, kad naująja pirmininke bu­vau išrinkta aš. Tad vadovauju bend­ruomenei jau 10 metų“, – veik­los pradžią prisimena Asta.

O ji, anot pirmininkės, nebuvo lengva, kaip nėra paprasta ir dabar, juo labiau, pasak Astos, jog kuo toliau, tuo viskas darosi sudėtingiau, kiekvienas projektas tampa iššūkiu nuo jo pateikimo iki įgyvendinimo bei atskaitomybės.

„Mūsų bendruomenei priklau­so Grimz­dų, Lembo, Para­gau­džio kaimai. Pra­džioje bend­ruomenė vienijo apie 500 žmo­nių, dabar – apie 400, dau­giausia vyresnio amžiaus. Jau­nimas prisijungti nelabai nori, jų kiti interesai bei galimybės, jiems galbūt neįdomu. Gy­ve­­nan-

­­čius toliau į renginius, šven­tes, edukacijas stengiamės atvežti, deriname, kad laikas būtų kuo patogesnis daugumai, kad žmonės galėtų atitrūkti nuo kasdienybės, pabūti būryje, pabendrauti. Nors susiduriu ir su abejingumu, neretai žmonės dar abejoja bendruomenės nauda. 

Pastebiu, jog žmonės po koronaviruso tapo atsiriboję – baiminasi susirgti. Tačiau dažniausiai vis tik pavyksta įkalbėti dalyvauti, o tada lieka patenkinti, dėkoja. Bendruomenė yra žmonių namai, čia jie yra svarbiausi, jų interesai, poreikiai. O žmonės yra šaunūs – suėję būrin ir dainą neraginami užtraukia. Džiaugiuosi jau garbaus amžiaus aktyviomis gaspadi­nė­mis, kurios dar naminio alaus, kitokių skanumynų, reikalui esant, pagamina. Esu dėkinga visiems, kurie pagel­bs­ti, pavėžina, kai tai būtina. Štai bendruomenės nariui Juozui Kiš­kū­­nui įteikėme apdovanojimą už tai, kad jis savo devynviečiu automobiliu nuveža žmones į Ši­luvą, į Kalvariją“, – sako A. Nor­butienė.

Svarbiausias dėmesys – žmogui

Tačiau apskritai, anot bend­ruomenės vadovės, žmonės tampa vangesni.

„Kaimai pamažu sensta, tuštėja – kas beliks po kokių penkerių metų... Todėl labai smagu, kad „Saulietekiui“ dar pavyksta išlaikyti mėgėjų teat­rą „Paplepys“, kuris, galima saky­ti, yra mūsų bendruomenės varikliukas ir yra vienintelis toks rajone. Bet kai nuvažiuojame gastrolių į kitas bendruome­nes – buvome Stalgėnuose (Plun­gės r.), su kuriais bendradarbiaujame, mū­sų 10 žmonių kolektyvo pasi­rodymo pažiūrėti atėjo gal pen­­kiolika... Vadinasi, ir kituose rajonuose žmonių aktyvumas yra žemas. 

O renginį suorganizuoti nelengva – viskas remiasi į pinigus, kaip ir apskritai bendruomenės veik­la. Reikia viską gerai apgalvoti. Man nekyla ranka pinigus atiduoti „brangiai“ atlikėjų grupei – kur kas naudingiau už tas lėšas suorganizuoti pažintinę išvyką. Prisimenu pirmąją ekskursiją į Delfinariumą – ne vienas žiūrėdamas delfinų pasirodymą verkė. Reikia įsivaizduoti, kokios emocijos žmogų užplūsta. Vien dėl to jauti, kad padarei naudingą darbą“, – džiau­­gia­si ir geromis veiklos akimirkomis Asta.

Projektų rašymas – nemažas iššūkis

Bendruomenių veik­lai, pasak A. Nor­butienės, bene pag­rindinę įtaką daro dalyvavimas projektuose – jų lėšomis tvarkomos patalpos, aplinka, organizuojami renginiai bei kt.

„Pernai, kad paminėtume bend­ruomenės 15 metų sukaktį, dalyvaudami projekte įsi­gi­jome sceną. Reikėjo surinkti 110 parašų, mums pavyko 150 – manau, mūsų bend­ruomenei tai neblogas skaičius. Nuo­la­tos dalyvauju semi­na­ruose, tik gaila, kad tepavyksta pritraukti labai mažai žmonių: štai iš būtinų dalyvauti penkių prikalbinau tik du. Suprantu, žmonės turi darbus, yra užsiėmę. Man paprasčiau – keliuosi penktą ryto, apeiname su vyru ūkį, ir žinau, kad iki vakarinės ruošos turiu šiek tiek laiko. Taip sakant, derinuosi pati su savimi, su šeima. Vyras mane supranta, pats vaidina mūsų teatre, dalyvauja bendruomenės gyvenime.

Vis sunkiau rašyti projektus, daugėja beprasmio popierizmo atsiskaitant. Pateisinama, kai didelės bendruomenės turi verslus – tuomet ir reikalavimai gali būti giežtesni. Todėl, manau, reikėtų atskirti, supaprastinti dokumentų pateikimą, atsiskaitymą. Sąs­kaita už įgytas prekes, atliktus darbus, aišku, būtina, bet dabar – daugybė formų: kokie projekto tikslai, uždaviniai, ką tai duos bendruomenei. Paskui, viešinant projektą, vėl: kokią naudą davė... Tas pats per tą patį, tik kitais žodžiais... Todėl kaip ir pateisinu tuos, kurie vangiai dalyvauja projektuose – tai atima daugybę laiko, kainuoja nervų, sveikatos, ir ne visi tai atlaiko. 

Beje, pateikus projektą nėra garantijos, kad finansavimas bus skirtas. Vadinasi, pastangos lieka bevaisės. Be to, ne viską gali suprasti, o mūsų savivaldybėje nėra specialisto, kuris dirbtų su projektais, ir galėtumei kreiptis pagalbos. Todėl nuoširdus ačiū tiems pagalbininkams, kurie man padėjo ir padeda. Ypač sudėtingi Žemės ūkio ministerijos projektai, tai dabar rengia nuotolinį seminarą – gal pradėjo suvokti, jog reikia suteikti daugiau informacijos“, – apie neleng­vą bend­ruomenių vadovų darbą kalba Asta.

Ji taip pat pastebi, jog projektai apima mažai sričių – tai bend­ruomenės namai, aplinka, renginiai.

„O gal reikėtų projektų žmonių švietimui, sveikatinimui, ieš­­ko­ti įvairesnių veik­lų, kad būtų naudinga. Mūsų bendruomenės pastatas – buvusi Grimzdų mokykla – projektų lėšomis renovuota, sutvarkytas šildymas. Dabar reikėtų atnaujinti vidų. Teikiant projektus, būtina gauti savivaldybės sutikimą, jog skirs pinigų iš rajono biudžeto, nurodyti, kokia suma prisidės pati bend­ruomenė. Bet iš kur bendruomenei gauti pinigų? O koks „kosmosas“ yra viešieji pirkimai, kai viską privalai padaryti sekundžių tikslumu. Ir buhalterį apskaitai reikia samdyti. Laimė, man gelbsti sesuo“, – sudėtingą veiklos kasdienybę atskleidžia Asta.

Negali nusisukti nuo savo žmonių

Tačiau ji nenuleidžia rankų: sako, pavargstu, pailsiu porą dienų, ir vėl rūpi eiti, dirbti, organizuoti...

„Per tiek metų pripratau prie tos veiklos ir negaliu nusėdėti be darbo. Norisi, kad žmonės pajustų, jog yra svarbūs, reikalingi. Štai karantino metu, kai visiškai niekas negalėjo vykti, už šventei skirtas lėšas suruošėme dovanėles senoliams. Koks buvo džiaugsmas, kad juos prisiminė, aplankė. Ir už renginius žmonės dėkoja, yra bend­ruomeniečių, kurie pasveikina su visomis šven­tėmis, gimtadieniu. Tai be galo malonu.

Vis pamąstau, kad ši kadencija turbūt man paskutinė (kadencija – 4 m.). Bendruomenės vairą perimti turėtų jaunesnis, veiklesnis žmogus, o ir reikia leisti pasireikšti kitiems. Be to, noriu skirti daugiau laiko šeimai. Dar turiu mamą, kuri gyvena Kvėdarnoje. Vis sakau jai: na, gerai, bene turėsiu laisvesnę minutę, užlėksiu. Bet kaip taisyk­lė, tuo metu prisieina lėkti kažkur kitur... Dar dainuoju ansamblyje „Allegro“, reikia ir repeticijose, ir koncertuose dalyvauti, giedu bažnyčios chore.

Dukra ir sūnus jau suaugę, baigę mokslus. Sūnus yra jaunasis ūkininkas, nors mūsų šeimos ūkis bendras. Jame – apie šimtas „galvų“, iš jų – apie 60 melžiamų karvių. Samdomų darbuotojų neturime, tad rytą vakarą mudu su vyru po tris valandas praleidžiame prie gyvulių. Taigi suskaičiuota kiekviena minutė: kada išvažiuoji, kada grįši, kiek tiksliai turi laiko. O jei koks nenumatytas atvejis, tarkime, karvė veršiuojasi, tai nebežinai, kaip persiplėšti...

Bet man smagu padėti žmonėms – ateina su įvairiais prašymais, nes žino, kad jie ne vieni, juos išklausys, pagelbės. To­kia ir yra bendruomenių veik­los prasmė“, – įsitikinusi „Sau­lie­tekio“ pirmininkė A. Nor­bu­tienė.

Eugenija BUDRIENĖ

Nuotr. iš pašnekovės albumo