Praėjusių metų viduryje Seimas apsisprendė kariams savanoriams, priėmusiems priesaiką 1990–1991 m. ir da­ly­vavusiems atkuriant Lietuvos valstybingumą, suteikti Lais­vės gynėjo statusą. Tai pagarbos ženklas, į kurį pretenduoti gali ir nemažas būrys šilališkių, tapusių pirmaisiais Savanoriškosios krašto apsaugos tarnybos kariais. Jų pasiryžimas ginti ką tik atkurtą valstybę turėtų tapti pa­vyz­džiu dabartiniam jaunimui.

Idėjinė savanorių kartą

„Lyginant su Kvėdarna, mūsų nebuvo daug, vos keli vyrai iš Kaltinėnų, Gi­neikių. Daug kas tada šaipėsi, kaltino, kad mes kolchozus sugriovėme“, – šian­dien sako kaltinėniškis Aloyzas Laz­daus­kas.

Kartu su juo prisiekė Są­jū­džio laikų bendražygiai Bro­nius Kučinskas, a. a. Česlo­vas Zemleckis, Petras Urbonas. Anuo­met, kai ką tik atkurtai Lietuvos valstybei buvo kilusi grėsmė patirti tai, kas dabar vyksta Ukrainoje, dauguma žmonių stengėsi niekur nesikišti. To lietuvius išmokė tragiška pokario patirtis, kai trėmimai ir kovos už laisvę pražudė sąmoningiausią, labiausiai išsilavinusią tautos dalį.  

A. Lazdauskas 22-ejus metus dirbo Kal­tinėnų televizijos bokšte, padėdavo ir kolūkyje, kai reikėdavo sutaisyti elekt­rotechnikos aparatūrą. Prasidėjus tragiškiems Sausio įvykiams, neliko nuošalyje – sąjūdietis budėjo Šilalės savival­dybėje, sau­gojo televizijos bokštą, o va­sarį su būriu kraštiečių prisi­jungė prie Aukščiausiosios Tary­bos (AT) gynėjų.  

„Į Savanoriškąją krašto apsaugos tarnybą mane pakvietė Pra­nas Gedmontas. Šis žmogus buvo dalyvavęs partizaniniame judėjime, žinojo, ko verta laisvė. Tikinčių Lietuvos nepriklausomybe atsirado ir daugiau – budėti AT sargyboje iš Šilalės išvažiavo 21 savanoris“, – prisimena A. Lazdauskas. 

Tvarka, pasak Aloyzo, ten buvo griežtai kariška: kad išvengtų incidentų, nuo 23 valandos vakaro iki 7 valandos ryto be leidimo pastate niekas negalėjo vaikščioti. Per rugpjūčio pučą į AT savanoriai neįleido net tiesioginių televizijos laidų vedėjos – namuose leidimą palikusi žurnalistė turėjo skubiai ieškoti Parlamento vadovų pagalbos.

„Mano postas buvo po stik­liniu kupolu, virš kurio Nor­ve­gijos televizijos operatoriai buvo sumontavę ryšio an­teną. Buvo ir nesusipratimų – pamatėme, jog į Vytauto Lands­bergio kabineto langus nukreiptas lazerio spindulys. Ta­da ir AT apsauga įsigijo lazerį, tualete sumontavo aparatūrą. Nežinojome, ko laukti ir kaip viskas baigsis, bet supratome, kad mūsų ten reikia“, – sako A. Laz­dauskas. 

Kario savanorio priesaiką kaltinėniškis priėmė 1991 m. balandžio 21 d. Kvė­darnos Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo prasidėjimo bažnyčioje. Ta proga su bičiuliais nusifotografavo prie Vytauto Didžiojo paminklo. Aloyzas dar ir dabar tebeturi 1993 m. išduotą kario savanorio pažymėjimą. Nors jis senų seniausiai nebegalioja, savanoriui tai yra pats tikriausias įrodymas, jog dalyvavo visuose svarbiausiuose Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo įvykiuose ir kovojo už savo valstybės išlikimą. 

„Man atrodo labai svarbu, kad Sava­noriškosios krašto apsaugos tarnybos pagrindu formavosi Lietuvos kariuo­menė. Buvome idėjinė karta, už Lietuvą būtume ėję negailėdami gyvybės. Ti­kiuo­si, jog tokie yra ir dabartiniai savanoriai. Nors man atrodo, kad daug jaunuolių dabar paprasčiausiai vengia tarnybos Lietuvos kariuomenėje“, – apgailestauja A. Lazdaus­kas. 

Laisvė visada verta kovos

„Kai Sąjūdis susikūrė, visi tos laisvės norėjome. Jei dabar kiltų karas, vėl eitume ir gintume Lietuvą – širdis džiaugiasi, kai matau, kaip didvyriškai už laisvę kovoja ukrainiečiai“, – sako netoli Kaltinėnų, Pasausalio kaime, gyvenantis B. Ku­čins­kas.

Jis irgi yra savanoris, 1991-ai­siais prisiekęs Lietu­vai. Kokia yra laisvės kaina, Bronius sako supratęs dar vaikystėje, kai į Sibirą buvo ištremta mama ir sesuo.

„Mes, trys broliai, pabėgome ir pasislėpėme – metus slapstėmės pas mamos brolį, paskui grįžome ir dykai ganėme Vo­rošilovo, vėliau Stalino kolū­kio karves. Atlyginimas už darbą atsirado tik tada, kai mus priskyrė Varnių eksperimentiniam ūkiui. Sunkiai, bet išgyvenome – mama grįžo tik po dešimties metų. Gerai buvo tik tiek, kad nenugriovė mūsų namų“, – apie paauglystėje pa­tirtą tragediją pasakoja B. Ku­čins­kas. 

Jo tėvai valdė 30 hektarų žemės, kuri vos išmaitino šeimą, tačiau buvo priskirti „buožėms“. Kad netalkintų už laisvę kovojantiems partizanams, 1948 m. į Sibirą buvo ištremti kone visi Pa­sau­salio kaimo gyventojai. Aplink Kal­ti­nėnus partizanų buvo daug, vien Ka­rei­viškės kaime, prisimena Bro­nius, vie­tinių išduoti žuvo aštuoni vyrai.  

„Atveždavo lavonus ir numesdavo turgaus aikštėje – stebėdavo, ar kas nors ateis jų apraudoti. Paskui užkasdavo pelkėje. Nepriklausomybę atkūrus, P. Gedmontas juos iškasė, garbingai į kapines perlaidojom. Daug tada buvo kalbama apie partizanus, ir mes apie juos žinojom, nors sutikę niekada nebuvom. Porą metų vyresnis brolis būtų ėjęs, bet vaikų nepriėmė, bijojo, kad išduos, neatlaikę kankinimų. O per radiją iš Amerikos visą laiką skelbė, kad tuoj mus išvaduos. Tokia buvo politika. Man ir dabar nuo jos baisu darosi“, – neslepia B. Kučinskas. 

Grįžęs į savo Pasausalį, Bro­nius iš jo niekur daugiau ir neišvyko. Liko čia gyventi ir abu broliai. Sąjūdžiui susikūrus, nė vienas neabejojo, kokią poziciją užimti. Savanoriškoji krašto apsaugos tarnyba irgi buvo savaime suprantamas pasirinkimas. Nors namuose augo trys vaikai, reikėjo uždirbti pragyvenimui, per gyvenimą Bronių lydinti Ona, taip pat buvusi tremtinė, niekada neprieštaravo vyro apsisprendimui. 

Net ir dabar, sukaupęs nemažą metų turtą, B. Kučinskas aktyviai tebedalyvauja Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos Šilalės skyriaus veik­loje, nepraleidžia nepaminėjęs valstybinių švenčių. Tris vaikus užauginęs žmogus didžiuojasi, jog vyriausiasis sūnus tapo policininku, jaunesnysis dirba Lietuvos karinio jūrų laivyno štabe, šeimos istorija suformavo ir Kaune gyvenančios duk­ros moralines nuostatas. 

Pasak Broniaus, šiuo metu jos tapo tokios pat svarbios, kaip ir 1991-aisiais, kai sprendėsi Lietuvos valstybės likimas, nes Rusijos agresija Uk­rai­noje yra pavojaus signalas Va­karų visuomenei. 

„Istorija yra linkusi kartotis, todėl jaunimas turi suprasti, kad už laisvę reikės kovoti. Man baisiausia, jog jie dabar tokie viskam abejingi. Gal ne visi, bet daugumai nieko nereikia ir niekas nerūpi“, – apgailestauja savanoris. 

Priešiškumas sovietams – įgimtas 

Šilališkis Juozas Petkus įsi­ti­kinęs, kad pirmieji atkurtos Lie­tuvos valstybės nepriklausomybės savanoriai ir dabar neabejodami eitų ginti šalies laisvės. 

„Patriotų dabar daug, visi sau prisiskiria nuopelnus, tik kažkodėl aiškina, jog esą ne už tokią Lietuvą kovojo. Taip, blogybės išlindo, daug jų ir ten, kur net nesitikėjome, bet juk ne­įsivaizdavome ir tokių pasiekimų. Visi sutinka, kad Lietuvoje žmonės dar niekada taip gerai negyveno“, – teigia J. Petkus.

Šilališkis neslepia, jog nuo jau­nystės jautė priešiškumą so­vietų valdžiai, tačiau tik gerokai subrendęs suprato, kad įgavo jį su motinos pienu. Na­muose buvo sieninis laikrodis, visada dviem valandomis atsilikdavęs.

„Tėvai jo taip ir nepersuko, kai kas nors klausdavo, kiek va­landų, sakydami pridėdavo „Mask­vos laiku“, – šiandien sa­ko jis.  

1991 m. jis vienas pirmųjų išvažiavo į Vilnių ginti atkur­tos nepriklausomybės. Po Spau­dos rūmų šturmo J. Pet­kus buvo paskirtas saugoti Vy­riausybės pastato. Prie jo nebūdavo daug žmonių, nuolat vaikščiodavo tik kelios dešimtys smalsuolių. Sausio 13-osios išvakarėse keli Vyriausybės na­riai, vakare išeidami iš pastato, patarė žmonėms nevargti, nesišaldyti – sakė, viskas bus gerai, nieko nereikia baimintis. O netrukus pradėjo važiuoti kareivių prigrūsti sunk­vežimiai, prie Televizijos bokš­to tankai traiškė žmones. Vil­niuje J. Petkus liko tol, kol atslūgo įtampa. Tuomet išgirdo pasiūlymą vykti namo ir stoti į Sa­va­noriškąją krašto apsaugos tarnybą. 

„Sausio pabaigoje susirinkom koks 30 vyrų po ąžuolu, visi manėm, jog reikės gink­lu ginti Lietuvą. Buvau jaunas, įpusėjęs ketvirtą dešimtį, nesi­jaučiau labai patyręs, bet tai, kas tuomet vyko, paskatino apsispręsti. Dar ir dabar sunku suprasti, kaip mums taip pasisekė, kad žuvo tik 14 žmonių – Ukrainoje šimtai tūkstančių jau palaidoti, liko be namų, šalis griaunama, žmonės grobiami, išvežami, šaldomi. Bet kai jie laimės, tai bus ir mūsų pergalė“, – įsitikinęs Juozas.  

Pirma užduotis savanoriams, anot jo, buvo saugoti mūsų rajone esančias įstaigas nuo okupacinės kariuomenės užėmimo. J. Petkus prisimena, jog komandoje turėjo vienintelį gink­lą, kuris priklausė policininkui.

„O tas sako mums, kad jei puls – mes ginklą ir bėgs. Gal­vo­ju, tegul meta, aš pagriebsiu“, – pasakoja J. Petkus. 

Ginklų savanoriai taip ir ne­gavo. Nors būrių vadai – J. Pet­kus, Vaidas Budvytis, Kęstutis Lebrikas – ir dalyvavo karybos kursuose, po kurių ginklai jiems turėjo būti išduoti, paskutinę minutę sprendimas buvo atšauktas. J. Petkus dabar svarsto, jog vadovybė pasielgė išmintingai. Lie­tuviams, kokią valdžią be­išrinktų, visos yra blogos – kas žino, kas bū­tų nutikę, jei anuomet savanoriai būtų apsigink­lavę. 

„Bet laisvės šauksmas lie­tu­viams yra įaugęs į kraują. Kiek­vieną šimtmetį bene du kartus kildavo sukilimai – įkvėpę gurkšnį laisvės, žmonės suprasdavo, kokia tai vertybė. Kuo laisvesnė šalis, tuo įdomiau darosi gyventi“, – tvirtina savanoris. 

Dauguma tebestovi šešėlyje

Sąjūdžio subrandinti savanoriai sutinka, jog ir po daugiau nei trijų nepriklausomybės dešimtmečių visuomenėje dar labai daug skeptiškai nusiteikusių žmonių. Kaip ir anksčiau, taip ir dabar, į savanorius neretai žiūrima su pašaipa, jie kaltinami nuskurdinę Lietuvą, sugriovę sovietmečiu kurtą pramonę ir žemės ūkį. 

„Negražu sakyti, bet atrodo, kad dalis vis dar besiilginčiųjų anų laikų buvo pripratę vogti iš kolūkių, nau­dotis išskirtine padėtimi. Su-­

pykęs vieną kartą netgi pasakiau, jog privati nuosavybė neliečiama, jei nori kolūkių, gali juos atkurti, tik tegul deda savo pinigus“, – sako A. Lazdauskas. 

Kad nemaža visuomenės dalis, deja, tebestovi šešėlyje, už kitų nugarų, įsitikinęs ir J. Petkus. Pasak jo, sunku suprasti, kodėl žmonių sąmoningumas toks menkas – nors ir keista, bet kai kurių nepaveikė net Ukrainos tautos  tragedija.

„Dejuoja, kad pas mus nieko neliko, kad trūksta šio ar ano, nors gyvename nepaly­ginamai geriau nei Rusija, ku­ri sėdi ant naftos, tačiau jos bend­rasis vidaus produktas yra du kartus mažesnis“, – tikina aktyviai politika besidomintis šilališkis. 

B. Kučinsko nuomone, reikėtų kuo daugiau rašyti ir kalbėti, kad jaunimas žinotų, kaip buvo iškovota ne­priklausomybė, ir suprastų, jog jiems reikia ją saugoti ir ginti.

Buvę Savanoriškosios krašto ap­saugos tarnybos kariai jaučiasi pamiršti, nes beveik niekada nesulaukia kvietimų į rajone vykstančius renginius. Tie­sa, praėjusią vasarą dalyvavo minint įsikūrimo 30-metį, bet prisipažįsta šventinio džiaugsmo nejautę.

„Daug jaunų savanorių dabar yra, tačiau visi veidai nepažįstami, mes jiems neįdomūs, nes jaunimas nežino mū­sų istorijos, nesupranta, ką išgyvenome – tikriausiai niekas apie tai jiems nepasakoja“, – apgailes­tauja gyvosios istorijos atsiminimus tebesaugantys vyrai. 

Daiva BARTKIENĖ

AUTORĖS ir Algimanto AMBROZOS archyvo nuotr.

Gruodžio 31 d., 20 val., dainininkė Jurga kviečia sutikti Naujuosius metus Klaipėdos dramos teatre su muzika ir specialia šventine programa! 

Naujųjų metų proga Jurga su grupe paruošė išskirtinę programą – pačias gražiausias savo balades, didžiausius hitus, kelis naujus kūrinius ir netikėtus muzikinius siurprizus.

„Naujuosius metus sutiksime su žiemiškiausiomis dainomis ir šviesiausiomis mintimis, paleisdami tai, kas galbūt vargino ar slėgė, – kviečia dainininkė. – Padarysime viską, kad iš koncerto išeitumėte šventiškai nusiteikę ir pakylėti!"

Naujametiniame koncerte Jurga su grupe atliks ryškiausias ir klausytojų labiausiai mylimas dainas iš visos kūrybos, specialiai paruoštus kūrinius „Kalėdų eglutė", „Let it Snow!" ir „Nauji metai" bei kitas muzikines staigmenas.

TRUKMĖ - 1.30 (BE PERTRAUKOS)

BILIETO KAINA - 26,15 - 46,15 Eur

Kultinio Brodvėjaus miuziklo „Čikaga“ žaviosios nusikaltėlės Velma Keli ir Roxie Hart jau netrukus stos prieš prisiekusiųjų arba žiūrovų teismą didžiosiose Lietuvos arenose: gruodžio 15 d. Klaipėdos „Švyturio“, gruodžio 17 d. Šiaulių, o gruodžio 20 d. Kauno „Žalgirio“. Neabejojama, kad žaviosioms solistėms ir jų advokatui vėl pavyks pavergti publikos širdis!

Su trenksmu po didžiąsias Lietuvos arenas keliaujantį Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro miuziklą dažniausiai lydi frazė „Bilietai išparduoti“ kartu su jaustukais „Puiku!“, „Bravo!“ ir meilės prisipažinimais („Geriausias miuziklas Lietuvoje“, „Jūs buvote nuostabūs“).

Miuziklo režisierė Rūta Bunikytė sako, jog pirmą kartą Lietuvoje pastatyta „Čikaga“ – tai ekspresyvus ir ryškus šou, kuriame dalyvauja ryškūs miuziklo profesionalai: „Tai tikrai interpretacija, tačiau ne šiuolaikinė. Stengėmės stilizuoti originalų laikmetį bei atskleisti J. Kanderio muzikoje slypinčias Čikagos miesto kriminalinio pasaulio subtilybes. „Čikaga“ - stilingas, seksualus, ekspresyvus kriminalinis šou“.

Pagrindiniai moterų vaidmenys patikėti - žaviajai Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro solistei Beatai Ignatavičiūtei (Velma Keli) ir charizmatiškai kviestinei solistei Viktorijai Zeilikovičiūtei (Roksė Hart). Kaip Bilis Flynas sugrįžta temperamentingasis Rokas Spalinskas, taip pat scenoje dainuos klaipėdiečiams gerai pažįstama Kristina Jatautaitė (Mama Morton), Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro solistai: Tadas Jakas (Eimosas Hartas), Rita Petrauskaitė (Merė Sanšain), Gytis Šimelionis (Seržantas Fogartis), Martynas Kazlauskis (Aronas), Valdas Kazlauskas (Teisėjas), Vytautas Bytautas (Teismo klerkas), Vilius Trakys (Martinas Harisonas), Ernesta Stankutė (Mona), Oksana Auškalnytė-Mockuvienė (Lizė), Vitalija Trinkė (Enė), Živilė Subačiūtė (Džiunė) ir kiti.

Ryškaus vaidmens – Velmos Keli atlikėja – solistė Beata Ignatavičiūtė pasakoja, kad „Čikaga“ sujungia net kelias sritis – dainavimą, vaidybą ir šokį. Velmos Keli vaidmuo įpareigoja, nes filme „Čikaga“ jį atlieka garsi Holivudo aktorė Catherine Zeta-Jones.

„Mano Velma Keli - energijos bomba. Jei kažko jai prireikė, tai turi įvykti čia ir dabar, nėra žodžių „vėliau“ ar „palauk“. Jei vienas noras įgyvendintas, tuomet žaibišku greičiu jos galvoje atsiranda naujas planas, gimsta nauja strategija... Velmai nesvarbus šalia esantis žmogus. Ji tiesiog – impulsyvi, savanaudė ir egoistė... Velma seksuali, kerinti, užburianti, tam tikrais momentais stačiokiška... Niekam nevalia stoti jai skersai kelio (juokiasi)... Visus norėčiau pakviesti į miuziklą ,,Čikaga“. Tik žiūrovas gali nuspręsti: kaltos pagrindinės miuziklo herojės ar ne. Ir manau, kad kiekvienas atras atsakymą į šį klausimą. Savitą...“,- sako solistė B. Ignatavičiūtė.

Retas gerbėjas patikėtų, kad atrodytų gera iš prigimties šviesiaplaukė džiazo atlikėja Kristina Jatautaitė Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro miuzikle „Čikaga“ meistriškai įkūnija moterų kalėjimo viršininkę Mamą Morton. „Teatro scenoje neturiu jokių baimių, kaip ir mano personažai... Mano Mama Morton yra moterų kalėjimo viršininkė – karalienė, ryški, valdinga, ypatinga, užsukusi juodų pinigų sistemėlę – paslauga už dovanėlę. Niekas kalėjime nevyksta be Mamos žinios. Kuriant vaidmenį man svarbu rasti dar daugiau aplinkybių nei apie jį yra žinoma tam, kad dar labiau įsijausčiau ir galėčiau jas parodyti publikai. Kaskart eidama į sceną be to, kad turiu techniškai gerai atlikti kas buvo sumanyta, atidirbta, stengiuosi, kad tik žiūrovui būtų įdomu: tiek žiūrėti į mane, tiek klausytis. Ir nulipus nuo scenos, manęs ta mintis nepaleidžia – mąstau ar tikrai buvo gerai. „Čikagą“ būtina pamatyti visiems, nes miuziklo populiarumas visame pasaulyje kalba pats už save: nuostabiausia muzika, įdomūs režisūriniai, choreografiniai sprendimai, kostiumai, artistai. Kiekvienas ras ko pasisemti ir išeis praturtėjusia siela“ – sako atlikėja K. Jatautaitė.

Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras turi licenciją trims miuziklo parodymams. Ketinančius apsilankyti „Čikagoje“ raginame paskubėti įsigyti bilietus, nes jų mažėja, o publikos susidomėjimas tik auga!

Bilietus platina bilietai.lt ir ticketmarket.lt

Kiekvienas iš mūsų galime susidurti su įvairiomis teisinėmis problemomis: neteisėtai atleido iš darbo, laiku nesumokėjo darbo užmokesčio, pavėluota kreiptis į notarą dėl palikimo priėmimo arba reikia išspręsti klausimą dėl vaikų išlaikymo. Tačiau ką daryti, neturint teisinių žinių, kaip išspręsti kilusias teisines problemas, tuo labiau, jog kreiptis į privatų advokatą nėra finansinės galimybės. Tokiu atveju galima pasinaudoti valstybės garantuojama teisine pagalba.

Anksčiau valstybės garantuojamos teisinės pagalbos paslaugų teikimas buvo administruojamas gyventojui atvykus į savivaldybę ar Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybą bei jos skyrius, arba teikiant dokumentus elektroniniu paštu. Dabar atsirado galimybė pagalbą gauti paprasčiau, t. y. nebūtina  tiesiogiai kreiptis dėl šių paslaugų suteikimo, o galima savarankiškai pateikti prašymus dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo per teisinių paslaugų informacinę sistemą – TEISIS.

„Plėtojame lankstesnius ir patogesnius paslaugų teikimo būdus, kad gyventojai galėtų tvarkyti teisinius klausimus neišeidami iš namų. Ši sistema padės toliau tobulinti įstaigos darbą, tausoti žmonių laiką, o kilusi pandemija tik patvirtino elektroninių paslaugų poreikį. Be abejo, tobulintinų sričių visuomet atsiranda, ypač dabartinėje visuomenėje, kur vis greičiau šiuolaikinės technologijos, naujovės leidžia modernizuoti daugelį paslaugų, didinti jų prieinamumą patogesniais būdais, tačiau tai nėra statiškas procesas, jis nuolat kinta ir skatina mus žvelgti į ateitį“, – pažymi Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos direktorė Živilė Poželienė.

Prašymus, kitus dokumentus galima pateikti ir įprastais būdais. Bet asmenys gali kreiptis į savivaldybėse pirminę teisinę pagalbą teikiančius specialistus, kurie per TEISIS sistemą padės užpildyti prašymus ir kitus dokumentus. Paslaugos užsakymas elektroniniu būdu yra paprastesnis, greitesnis, nurodoma, kokius dokumentus būtina pateikti, žmogus gali stebėti paslaugos teikimo būseną bei matyti, kada ji bus suteikta. Prašymo ir kitų dokumentų formų tam tikri laukai užpildomi automatiniu būdu, todėl mažesnė klaidų tikimybė. Be to, TEISIS sistema gyventojams suteikia galimybę ne tik teikti užsakymus dėl antrinės teisinės pagalbos gavimo, gauti aktualią teisinę informaciją, išreikšti nuomonę apie jau suteiktas paslaugas, bet ir interaktyviu būdu konsultuotis teisiniais klausimais su savivaldybėse dirbančiais nemokamą pirminę teisinę pagalbą teikiančiais specialistais.

Ne visais atvejais asmenims suteikiama antrinė teisinė pagalba. Tarnyba turi teisę ir pareigą patikrinti, ar pareiškėjo reikalavimas yra pagrįstas, ar atstovavimas byloje yra perspektyvus, ar nėra kitų antrinės teisinės pagalbos neteikimo pagrindų. Tokia Tarnybos pareiga numatyta tam, kad būtų išvengiama piktnaudžiavimo valstybės garantuojama teisine pagalba bei užtikrinamas teisinės pagalbos teikimas tik asmenims, kurių teisės yra pažeistos ir kuriems teisinė pagalba iš tikrųjų yra būtina, taip pat tausojamos valstybės lėšos.

Teisinius ginčus ne visuomet būtina spręsti tik teisme, galima pasitelkti mediaciją – taikų ginčo sprendimo būdą.

Šiuo metu nemokamą valstybės garantuojamą antrinę teisinę pagalbą gali gauti asmenys, kurių metinės pajamos sudaro iki 5538,96 Eur per metus, o gaunantys iki 8308,44 Eur per metus turi apmokėti pusę teisinės pagalbos išlaidų. Jei pareiškėjas turi išlaikytinių, šie pajamų lygiai yra didesni: pavyzdžiui, turintiems vieną išlaikytinį 100 proc. teisinės pagalbos išlaidų apmokama, jei jų metinės pajamos neviršija 7616,07 Eur, o 50 proc. išlaidų apmokama, jeigu pajamos neviršija 11 tūkst. 357,22 Eur. Turto vertės normatyvas taikomas pagal asmens gyvenamąją vietą ir turimą turtą.

Tam tikros grupės asmenų turi teisę gauti antrinę teisinę pagalbą neatsižvelgiant į turtą ir pajamas. Tai nukentėjusieji dėl nusikaltimų atsiradusios žalos atlyginimo bylose, asmenys,  išlaikomi stacionariose globos įstaigose, asmenys, kuriems nustatytas sunkus neįgalumas arba kurie yra pripažinti nedarbingais, arba sukakę senatvės pensijos amžių, kuriems teisės aktų nustatyta tvarka yra nustatytas didelių specialių poreikių lygis bei šių asmenų globėjai (rūpintojai), asmenys, turintys pranešėjo statusą ir kitais teisės aktuose numatytais atvejais.

TEISIS sistema leidžia greičiau įvertinti asmenų galimybes gauti paslaugą, kadangi daugeliu atvejų nereikia pateikti dokumentų apie gaunamas pajamas, turimą turtą, statusą, todėl kviečiame gyventojus pasinaudoti šia sistema ir kreiptis dėl elektroninių valstybės garantuojamos teisinės pagalbos paslaugų  TEISIS interneto svetainėje: www.teisis.lt.

Norėdami naudotis elektroninėmis paslaugomis, gyventojai turi patvirtinti savo asmens tapatybę, prisijungę per elektroninius valdžios vartus. Informaciją apie prisijungimą rasite čia.

Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos inform.

Jaunieji ūkininkai iš Žadeikių Aistė ir Mantas Paliakai už naujas idėjas bei jaunatvišką ryžtą plėtojant savo šeimos ūkį šių metų Žemdirbių šventėje apdovanoti Žemės ūkio rūmų padėkos raštu ir simboliniu prizu. Apsilankėme jų ūkyje su Žemės ūkio rūmų atstove Birute Dromantiene.

Aldona BIELICIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 91

Lietuvos žemės ūkio ir kaimo plėtros 2023–2027 m. strateginiame plane (Strateginis planas) numatyta iki tol nebuvusi galimybė pajamoms padidinti – savanoriškas dalyvavimas klimatui, aplinkai ir gyvūnų gerovei nau­dingose sistemose (ekoschemose). Ankstesniuose straips­niuose pristatėme kompleksinę ekoschemą, skir­­tą veik­loms ariamoje žemėje, dabar aptarsime, ko­kio­mis eko­schemomis bus skatinamas ekologinis ūki­nin­­kavimas. 

Prioritetas ekologiniam ūkininkavimui

„Nacionaliniuose strategi­niuose dokumentuose Lie­tu­va iki 2030 m. yra įsipareigojusi  padvigubinti ekologinių ūkių plotus. Tai sudarytų 16 proc. žemės ūkio naudmenų“, – Lietuvos siekius akcentuoja Žemės ūkio ministerijos (ŽŪM) Europos Sąjungos reikalų ir paramos politikos departamento patarėjas Dai­nius Stravinskas. 

Strateginiame plane ekolo­ginio ūkininkavimo plėtra skatinama tiek tiesioginės paramos, tiek kaimo plėt­ros lėšomis – perėjimas prie eko­loginio ūkininkavimo bus remiamas per ekoschemą, o eko­loginis ūkininkavimas – ir per ekoschemą (so­di­­nin­kys­tė, uogininkystė, daržininkystė, vaistažolės bei prieskoniniai augalai), ir per kaimo plėtros intervencinę priemonę (parama už javus bei daugiametes žoles).

Parama sodams ir uogynams

Ekoschemą „Sodų ir uogy­nų tvarkymas gamtai palankiu būdu“ gali rinktis norin­tieji soduose bei uogynuose įrengti feromonų gaudykles, vabzdžių namelius, paukščių in­kilus, tarpueiliuose išlaikyti žo­linę dangą ir taip sumažin­ti augalų apsaugos produktų naudojimą. Išmokos dydis – 102 Eur/ha. Ji bus mokama pa­reiš­kėjams, sodus bei uogynus tvarkantiems gamtai palan­kiu būdu ne mažesniame kaip 1 ha plote.

Pareiškėjai, pasirinkę šią eko­schemą, įsipareigos 1 ha sodų ar uogynų plote nuo gegužės 1 d. iki rugsėjo 1 d. įrengti bent vieną feromonų gaudyk­lę vabzdžių kenkėjams, bent du inkilus paukščiams, lizdus vabz­džiams, o sodų bei uo­ga­krū­mių tarpueilius apsė­ti ir/ar lai­kyti apsėtus žoliniais augalais.

Draudžiama naudoti augalų apsaugos produktus, kurių sudėtyje yra glifosato.

Tausojanti programa

Norintieji vaisiams, uogoms ir daržovėms auginti naudoti aplinkai palankesnes gamybos technologijas gali rinktis ekoschemą „Tausojanti vaisių, uogų ir daržovių programa (NKP)“, pagal kurią jiems bus mokama 337 Eur/ha išmoka kasmet per visą trejų metų įsipareigojimų laikotarpį. Ma­žiau­­sias plotas šiai išmokai gauti – 1 ha.

Pareiškėjai, ėmęsi šios veik­los, įsipareigos agrarinės ap­linkosaugos klausimais naudotis individualiomis speciali­zuo­tų konsultantų paslaugo­mis, auginti sertifikuotus iš­skirtinės kokybės vaisius, uogas ir (ar­ba) daržoves at­vi­rame grunte, laikantis Na­cio­nalinės maisto kokybės sistemos taisyklių, taip pat pateikti sertifikatą, patvirtinantį dalyvavimą nacionalinėje kokybės sistemoje.

Tarp papildomų reikalavimų, norint produkciją ženk­linti ženklu „Kokybė“, – dirvožemio laboratorinių tyrimų atlikimas ir jais remiantis sudaromas bei vykdomas tręšimo planas, sėjomainos plano sudarymas ir jo laikymasis (daržininkystės ūkiams), piktžolių naikinimas pasėliuose (antrojoje vegetacijos pusėje), atliekamas mechaninėmis priemonėmis ir kt.

Ekologinis ūkininkavimas ir perėjimas prie jo

Ekoschema „Ekologinis ūki­ninkavimas (vaisiai, uogos, daržovės, vaistažolės ir prie­skoniniai augalai)“ pareiškėjams sudaro galimybes už 1 ha ploto, kuriame auginamos ekologiškos daržovės, bulvės, uogynai, sodai, vaistažolės, aromatiniai ir prieskoniniai augalai, per visą penkerių metų įsipareigojimo laikotarpį gauti po 560 Eur/ha kasmet, jei ši veikla plėtojama ne mažesniame kaip 1 ha plote. Reikia atkreipti dėmesį, jog parama už javus, javus pašarams, javus bei daugiametes žoles sėk­lai (239 Eur/ha), daugiametes žoles (198 Eur/ha) bus mokama iš kaimo plėt­ros intervencinės priemonės „Eko­loginis ūkininkavimas. Eko­loginio ūki­ninkavimo tęstiniai įsipareigojimai“ lėšų.

Ekologinio ūkininkavimo plėtrai skirta ekoschema „Per­ėjimas prie ekologinio ūki­ninkavimo“. Per visą dvejų–trejų metų įsipareigojimo laikotarpį auginantieji javus, ja­vus pašarams, javus bei daugiametes žoles sėklai kasmet gaus po 280 Eur/ha, daugiametes žoles – po 206 Eur/ha, daržoves, bulves, uogynus, sodus, vaistažoles, aromatinius bei prieskoninius augalus – po 652 Eur/ha. Paraišką išmokai gauti reikės teikti kiek­vienais metais. 

Įgyvendinantieji pastarąsias dvi ekoschemas privalės laikytis Ekologinės gamybos tai­syklių ir Produktų ženklinimo ekologiškų produktų ženk­lu bei su ekologine gamyba susijusio ženklinimo bei rek­lamos oficialios kontrolės tvarkos aprašo reikalavimų, pil­dyti Ekologinės gamybos žur­nalą.

(Pabaiga – kitame numeryje)

Neabejinga valstybingumui visuomenės dalis, reikalinga moderniai Lietuvai, prisideda prie sektinų pavyzdžių iš praeities sklaidos. Apie šimtą metų tęsiasi gyvoji isto­rija, bet su trečiąja karta ji miršta, tad švietimo srities specialistų tikslas – ją gaivinti ir priminti. 

Prieš 104-erius metus valstybės atkūrimą skelbė bei gynė iš įvairių kaimų ir miestelių kilę Lietuvos žmonės su nepaprastai stipriu idėjiniu užtaisu. Turbūt dažnas sutiks, jog iš šiandieninio „šokoladinio“ gyvenimo gana sudėtinga įsivaizduoti ir suprasti tuometinius vaizdinius bei naratyvus, bet jei to nedarysime, nesistengsime, niekada ir nesuprasime.

Respublikinėje konferencijoje „Mane įkvepia mano Signa­taras“ Plungės rajono Alsėdžių Stanislovo Narutavičiaus gimnazijoje pabandėme iš naujo prisiminti keleto tuomet atkuriamos Lietuvos valstybės lyderių indėlį, nueiti atminties keliu iki jų gyvenimo pabaigos ir galbūt pasisemti idealizmo…

Renginys subūrė ne tik plun­giškius, bet ir Kaltinėnų Alek­sandro Stulginskio, Klaipėdos rajono Veiviržėnų Jurgio Šau­lio, Žemaičių Kalvarijos ir Var­nių Motiejaus Valančiaus gimnazijų, Plungės verslo ir paslaugų mokyklos mokinius bei jų mokytojus, Renavo dvaro mu­ziejininkus, vietos savivaldos lyderius.

Konferencijos organizatorių vardu gimnazijos direktoriaus pavaduotoja Daiva Gramalienė, prabilusi eilėmis, priminė tuos, kurie gyveno praeitame šimt­metyje su viltimi, jog galbūt atsiras tarptautinis maršrutas, tarsi sujungsiantis signatarų ke­lius per Alsėdžius, Renavą, Var­šuvą. 

Simboliška, tačiau iš Stras­bū­ro per Varšuvą į Plungę atvy­ko konferencijos globėjas Eu­ro­pos Parlamento narys, profesorius Liudas Mažylis. 

„Įsiklausiau į eilėraščio žodžius – kita epocha, bet mąstymas tįsta į mūsų laikus: laisvė, nepriklausomumas, taikos įsipareigojimas. Mūsų laikais vykstantis kitos valstybės daužymas primena, kokioje nesaugioje aplinkoje gyvename“, – kalbėjo profesorius. 

Jis priminė, jog prieš kelis metus jo atrastas Vasario 16-osios akto originalas vis dar eksponuojamas Lietuvoje – jį galima išvysti isto­ri­nė­je prezi­dentūroje Kaune. Ir tai yra be­ne paskutinė galimybė jį pamatyti gyvai, nes, anot europarlamentaro, netrukus Aktas grįš ten, kur beveik visą 100-metį ir buvo saugomas – į Vokietiją.

Labai svarbu prisiminti, jog kiekviena karta gauna sa­vo išbandymą. Tie dvidešimt 1918 m. vasario 16 d. Lie­tu­vos nepriklausomybės akto signatarų atliko žygdarbį, o mūsų pareiga dabar – gilinti savo istoriją, neleisti jos užgožti demagogijoms ir grėsmėms, sklindančioms iš Rytų. Jiems, 1918-ųjų signatarams, Valstybės atkūri­mo akto priėmimas, mūsiš­kiams – Kovo 11-osios Nepri­klau­somybės paskelbimas bu­vo iššūkis ir išbandymas.

„Tie išbandymai, laisvė laikas nuo laiko aplaistomi krauju. Šiandien tai vyksta Ukrainoje, kurios užpuolimas primena Hit­lerio režimo elgesį su kitomis tautomis“, – gretino įvykius Plun­gės rajono meras Audrius Kli­šonis. 

Ir linkėjo, kad mokyklų, pavadintų signatarų vardais, atsirastų dar daugiau – būtent jaunoji karta privalo prisiimti atsakomybę išsaugoti signatarų žygio prasmę.

Mokinių, specialistų lūpomis, su aštria harmonija, netgi pikantiškomis, retai girdėtomis detalėmis veriasi  Va­sa­rio 16-osios akto signatarų – Sta­nislovo Naruta­vičiaus, Jono Smil­­ge­vi­čiaus, Jur­gio Šaulio, Alek­sand­ro Stulginskio – gausi da­lis as­meninių bei visuomeninių motyvų, jų įgyvendinimo pa­radigmų, buitinis realizmas. Pra­­nešimus komentavęs prof. L. Mažylis juos papildė, pateikdamas galimas tolimesnes tyrimų perspektyvas. 

Tarsi sąsaja su praeitu šimt­mečiu nuskambėjo Plungės My­kolo Oginskio muzikos mokyk­los berniukų choro, vado­vau­jamo mokytojos Ritos Ur­­niežienės, atliekami kūriniai. Kon­ferencijos dalyviams – organizatorių, savivaldybės padėkos, specialūs prof. L. Ma­žylio prizai atitenka Veiviržėnų ir Al­sėdžių gimnazijų pranešimų autoriams.

Be to, konferencijos dalyviai apsilankė Alsėdžių, šių metų Mažosios Lietuvos kultūros sostinės, Pažinimo centre, pagerbė vietos kapinėse palaidotą signatarą S. Narutavičių.

Toks renginys – graži dova­na, pozityvo šaltinis, matant, kad auga karta, prisidėsianti prie visuotinės gerovės. Pe­dagogams tai – viena iš paskatų eiti pirmyn, o geriausias įvertinimas gali būti socialiniame tinkle vienos gimnazistės parašyti žodžiai: „Ačiū, kad mus ten nusivežėte“...

Arūnas MIKALAUSKAS 

Klaipėdos r. Veiviržėnų Jurgio Šaulio gimnazijos istorijos ir pilietiškumo pagrindų mokytojas

AUTORIAUS nuotr.

Siekiant paskatinti šalies ūkininkus aktyviau prisidėti prie aplinkosaugos, tausesnio išteklių naudojimo, už dalyvavimą Lietuvos žemės ūkio ir kaimo plėtros 2023–2027 m. strateginiame plane (Strateginis planas) numatytose bei savo noru pasirinktose ekologinėse sistemose (ekoschemos) bus atlyginta papildomai. Ankstesniame straipsnyje aptarėme Kompleksinės ekoschemos gamybines veiklas, šiame pristatome Kompleksinės eko­sche­mos veiklos ariamoje žemėje negamybines veiklas.

Negamybinės veiklos: kraštovaizdžio elementai, augalų juostos

Kraštovaizdžiui atkurti ir jo tradiciniam mozaikiš­ku­mui išsaugoti ūkininkai skatina­mi imtis veiklos „Kraš­to­vaiz­džio elementų priežiūra“. Parama bus skiriama už kraštovaizdžio elementų tvarkymą bei naujų įkūrimą, viršijant  reikalavimus, numatytus GAAB8 standarte. Pasirinkę šią veiklą pareiškėjai privalės deklaruoti esamus arba ketinamus įrengti kraštovaizdžio elementus  (pavyzdžiui, ežias, palaukes, vandens apsaugos juostas ir pagriovius, pavienius medžius bei krūmus, jų juostas ar grupes, akmenynus, šakų ar kelmų krūvas, kūdras ar kasmet užmirkstančias vie­toves) bei juos tinkamai prižiūrėti: šienauti, nenaudoti augalų apsaugos produktų, nearti prie pat šaknų ar po la­ja, neleisti apaugti sumedėjusia augalija.

Išmoka už esamų kraštovaiz­džio elementų priežiūrą – 150 Eur/ha, už naujų žolinių elementų įkūrimą – 157 Eur/ha pirmaisiais metais, o už naujų medėjančių elementų sodinimą – 1329 Eur/ha pirmaisiais metais. Veiklos įsipareigojimų laikotarpis – treji metai, paraišką teikiant kasmet.

Pasirinkusieji veiklą „Trum­paamžių medingųjų augalų juostos“ įsipareigos balandžio–gegužės mėnesiais įsė­ti medingųjų augalų mišinį, susidedantį iš ne mažiau kaip trijų rūšių augalų (pupinių ir nepupinių). Mišinys turi būti pasėtas arba atskiruose laukuose, arba ne siauresnėse kaip 3 met­rų pločio juostose. Nuo liepos 15 d. iki spalio 1 d. žolę visame apsėtame plote reikės nupjauti ir išvežti arba susmulkinti. 

Išmoka pagal šią veiklą – 180 Eur/ha. Įsipa­rei­gojimų laikotarpis – vieneri metai.

Veikla „Daugiamečių žolių juostos“ įpareigojama balandžio–gegužės mėn. įsėti žolių mišinį, susidedantį iš ne mažiau kaip trijų rūšių pupinių ir varpinių žolių rūšių. Žolių mišinys turi būti pasėtas atskiruose laukuose arba ne siauresnėse kaip 3 m pločio juostose. Nuo liepos 15 iki spalio 1 d. visame šiai veiklai skirtame plote žolę bus būtina nupjauti ir išvežti arba susmulkinti. To­je pačioje vietoje daugiametes žoles reikės auginti trejus metus.

Išmoka pagal šią veiklą – 170 Eur/ha kasmet per visą trejų metų įsipareigojimo laikotarpį, kiekvienais metais teikiant paraišką.

Tiek auginant trumpaamžius medinguosius augalus, tiek dau­giametes žoles, draudžiama naudoti augalų apsaugos priemones, mineralines ir organines trąšas.

Tinkamas plotas išmokai pagal visas tris negamybines veik­las gauti – ne mažiau kaip 0,5 ha, o turintiems iki 10 ha pakaks ir 0,1 ha. Pagal veiklą „Kraštovaizdžio elementų prie­žiūra“ deklaruojami mažiausi atskirų kraštovaizdžio ele­mentų plotai nustatyti Stra­te­giniame plane.

Kompleksinės ekoschemos metodika

Kompleksinei ekoschemai tai­koma metodika, siekiant užtikrinti jos veiksmingumą ir efektyvumą. Ūkininkai, norėdami dalyvauti šioje ekoschemoje, privalės pasirinkti bent 3 veiklas, mažiausiai viena iš jų – negamybinė, geriausiai atitinkanti ūkio poreikius (pasirinktinai iš „Kraštovaizdžio elementų priežiūra“, „Trum­paamžių medingųjų augalų juostos“, „Daugiamečių žolių juostos“, taip pat ekoschemos „Aria­­mųjų durpžemių keitimas pievomis“ ir „Eroduotos žemės keitimas pievomis“ arba žaliasis pūdymas pagal GAAB8), ir šiai negamybinei veiklai skirti ne mažiau kaip 5 proc. sa­vo deklaruotos ariamosios žemės, o likusios – gamybinės veiklos (pasirinktinai iš „Au­ga­lų kaita“, „Tarpiniai pasėliai“, „Ser­ti­fikuotos sėklos naudojimas“, „Tausojamosios žemdirbystės technologijos“). 

Ekologiniai ūkiai turės galimybę dalyvauti ne daugiau nei dviejose gamybinėse veik­lose (išskyrus veik­lą „Ser­ti­fi­kuotos sėk­los naudo­jimas“). Ūkininkų, pasirinku­sių dalyvauti tik negamybinėse veik­lose, nebus reikalaujama da­lyvau­ti gamybinėse. Ši metodika netaikoma tiems ūkiams, kuriems netaikomas ir GAAB8, – visų pirma, ūkiams, deklaruo­jantiems mažiau nei 10 ha aria­mos žemės, taip pat ūkiams, kuriuose daugiau kaip 75 proc. ūkio ariamos žemės yra daugiametės pievos arba naudojama žolei ar žoliniams pašarams auginti, pūdymui palikta žemė arba yra naudojama ankštiniams augalams auginti, arba naudojama keliais minėtais tikslais.

Išsamiau susipažinti su Lie­tuvos žemės ūkio ir kaimo plėtros 2023–2027 m. strateginiu planu galite https://zum.lrv.lt/lt/lietuvos-zemes-ukio-ir-kaimo-pletros-2023-2027-m-strateginis-planas-1/pagal-ek-pastabas-atnaujintas-strateginis-plano-projektas-2022-m.   

(Tęsinys kitame numeryje)

Troliai yra tradicinės skandinaviškos mitologijos pabaisos. Pasakose jie gyvena po tiltais ir stengiasi pakenkti keliauninkams, siekiantiems pereiti tiltu iš vienos upės pusės į kitą. Tačiau šiame tekste kalba eis nei apie pasakas, nei apie mitologiją. Šiandien žodis „trolis“ dažniausiai skamba kitokiame, šiuolaikiniame kontekste. Galima sakyti, kad dabar troliai nesislepia po tiltais – jie tūno socialinėje medijoje. 

Nematomi žaidėjai

Pirmiausia pabandykime apžvelgti temą retrospektyviai. Ga­li­ma sakyti, jog troliai tiesiog ne­galėjo neatsirasti internete, nes jis pats savaime yra gana pa­lanki terpė šiam reiškiniui. Ano­ni­miš­ku­mas (o kartais tiesiog jo iliuzija) buvo ir išlieka tam tikru išskirtiniu interneto bruožu. Tai gerai iliustruoja 1993 m. karikatūra iš žurnalo „New Yourker“. Joje pavaizduoti du šuniukai. Vienas jų sėdi prie kompiuterio ir sako kitam: „Internete niekas nežino, kad tu esi šuo“... 

Atsižvelgiant į metus, kai ši karikatūra buvo sukurta, ją galima pavadinti pranašiška. Šiandien „buvimas troliu“ pirmiausia suvokiamas kaip apsimetimas kitu, daž­-

nai – išgalvotu žmogumi, vaidinimas įvairių vaidmenų socialinėje medijoje, skirtingų paskyrų valdymas. Tai daroma, siekiant už pinigus skleisti tam tikrus teiginius, naratyvus bei idėjas. Neretai kalba eina apie propagandos bei dezinformacijos skleidimą. 

Pirmas bandymas pažiūrėti į trolių technologiją iš esmės siekia dar 2003 m. Tiesa, tada troliai dar nebuvo vadinami troliais. Tų pačių metų balandžio mėnesį rusiškame leidinyje „Vestnik online“ buvo publikuotas straipsnis „Virtuali Didžiojo Brolio akis“. Jame buvo aprašoma pastebėta tendencija, jog tuometiniuose virtualiuose forumuose pradėjo atsirasti grupės vartotojų, veikiančių gana koordinuotai ir paverčiančių bet kokią konstruktyvią diskusiją beprasmiu barniu. Taip pat buvo pastebėta, kad šitos grupės dažnai skleidžia sovietinę praeitį šlovinančius naratyvus (būtina paminėti, jog tuo metu rusiškame interneto segmente dominavo gana jauni ir išsilavinę vartotojai, o pats vadinamasis runetas buvo gana liberalus).

Nuo to momento vis kildavo įtarimų, kad internete gali veikti organizuotos anoniminių vartotojų grupės, kurios sutartinai skleidžia tam tikrus naratyvus (pavyzdžiui, atitinkančius Kremliaus propagandos pasakojimus), puldinėja kitaip mąstančius vartotojus ir pan. 

Tiesa lenda į šviesą

Šiandien internetinių trolių egzistavimas yra įrodytas ir nekelia abejonių. Labai reikšmingas šia­me kontekste buvo Rusijoje lei­džiamo liberalaus laikraščio „No­vaja gazeta“ žurnalistės Alek­sand-

ros Garmažapovos tyrimas, publikuotas 2013 m. rugsėjį. Jis vadinosi „Kur gyvena troliai. Ir kas juos maitina“. A. Gar­ma­ža­pova pati buvo įsidarbinusi vadinamoje „trolių fermoje“ Sankt Pe­terburge ir dirbo ten mėnesį. Pub­likacijoje buvo gana detaliai aprašyta darbo diena šioje įstaigoje. „Trolių ferma“ dirba 24 valandas per parą, 7 dienas per savaitę. Temos, kuriomis turėjo rašyti „troliai“, buvo „nuleidžiamos“ iš viršaus. Egzistavo įrašo įforminimo reikalavimai, taip pat normos, kiek komentarų internete ar įrašų tinklaraščiuose bei socialiniuose tinkluose darbuotojas privalo parašyti per pamainą. Faktiškai publikacija atskleidė sklandžiai veikiančią dezinformacijos bei propagandos sklaidos sistemą. 

Vėliau dar keli žurnalistiniai tyrimai iš esmės patvirtino „trolių fermų“ egzistavimą. Buvo nutekintos kai kurios medžiagos – pavyzdžiui, vie­nos ar kitos dienos temų sąrašai, vidinės instrukcijos. 

Troliai veikia ne vien Rusijoje. Pavyzdžiui, žur­nalistė Jessikka Aro nag­rinėjo, kaip Krem­liaus naratyvus palaikan­tys samdomi komentuoto­jai veikia Suomijoje (jos knyga „Putino troliai“ yra išversta ir į lietuvių kalbą). Sa­vo tyrimuose ji atrado, jog „troliams buvo mokama mėnesinė alga už tai, kad jie, kaip tikri ideo­logai, socialinėje žiniasklaidoje pristato, palaiko ir atnaujina netikras socialinių tinklų paskyras, šlovina Putiną, koneveikia Rusijos opozicijos veikėjus ir Jungtines Amerikos Valstijas“.

Būtina paminėti, kad vėliau pati J. Aro patyrė nemažai trolių atakų, ji buvo persekiojama, puldinėjama ir šmeižiama socialinėje medijoje. Galiausiai Suomijos policijai pavyko išsiaiškinti tam tikrus už to stovinčius asmenis, jie buvo nuteisti. 

Iliuzijų meistrai

Trolių technologija (apibūdinkime šį reiškinį taip) yra grindžiama dominuojančios nuomonės iliuzijos viešoje erdvėje kūrimu. Šioje vietoje žaidžiama su kai kuriais masinės psichologijos aspektais. Trolių įtaka grindžiama tokiu stereotipiniu teiginiu, kad „dauguma negali klysti“. Ji taip pat kuria iliuzija, jog viena ar kita nuomonė dominuoja visuomenėje, o tokioje situacijoje žmonės, turintys kitokią poziciją, gali vengti ją garsiai išsakyti. 

Vienaip ar kitaip veikia ir vadinamasis „bandos jausmas“. Žmo­nės yra linkę pritarti – ar bent jau teigti, kad pritaria – dominuojančiai nuomonei. Ypač stipriai tai ga­li veikti tuos, kurie dar neturi aiškios pozicijos vienu ar kitu klausimu. Pritarimas dominuojančiai nuomonei vertinamas kaip saugiausia strategija, leidžianti išvengti potencialių konfliktų. 

Kita vertus, trolių siekiai neapsiriboja vien viešosios nuomonės iliuzijos kūrimu. Jų tikslas gali būti ir informacinio triukšmo, kuriame paprastas interneto vartotojas pasimeta, kūrimas. Nesantaikos ir ginčų kurstymas, taip pat, kaip minėta, virtualus oponentų persekiojimas, naudojant psichologinį smurtą. Visa tai rodo, kad trolių veiklą reikia vertinti kaip rimtą iššūkį, tuo labiau, jog už samdomų trolių stovi interesų grupės ar net priešiškai nusiteikusios valstybės.   

Nutraukti kaukę

Dažnai kylantis klausimas: kaip demaskuoti trolį, nutraukti nuo jo kaukę? Deja, bet absoliučiai veiksmingo būdo paprastam vartotojui atskirti trolį nuo tikro žmogaus nėra. Gali būti, jog net ir paskyra, per kurią yra skleidžiami įvairūs dezinformacijos bei propagandos naratyvai, nebūtinai priklauso troliui. Už jos gali stovėti realus vartotojas, kuris pats buvo apgautas bei įtikėjo propagandos paistalais. 

Kita vertus, kilus įtarimams, galima bandyti analizuoti įtartiną paskyrą. Troliai dažnai naudoja savo paskyrų profilio nuotraukoms abstrakčius paveiksliukus, vaizduojančius gamtą ar gyvūnus. Žinoma, gali būti naudojamos ir kitų, tikrų žmonių nuotraukos, tiesiog „pasiskolintos“ interneto platybėse. 

Trolių paskyroms būdingas netipinis elgesys. Kitaip sakant, tokia paskyra gali skelbti nemažai neut­ralių įrašų, tarp kurių staiga įterpiami aštrūs politiniai ir ideologiniai pasisakymai. Pernelyg dažnos publikacijos (pasitaiko tada, kai vieną paskyrą valdo keli troliai) irgi gali sukelti įtarimų. Kitaip sakant, jeigu atrodo, kad paskyrą valdantis žmogus nevalgo ir nemiega, o tik rašo į internetą, tai irgi turėtų sukelti įtarimų. Tokiu atveju taip pat gali būti, jog paskyrą valdo net ne žmogus, o specializuota automatizuota programa – botas. 

Kartais trolius išduoda ir prastas darbas. Pavyzdžiui, kai skirtingos, tarpusavyje, atrodytų, nesusijusios paskyros kaip savo originalų pranešimą publikuoja identišką tekstą – tokie dalykai irgi turėtų suteikti peno pamąstymams. 

Belieka kiekvienam aktyviam socialinių tinklų vartotojui patarti rimtai žiūrėti į virtualios draugystės reiškinį, neskubėti patvirtinti užklausų draugauti iš neaiškių ar įtarimų keliančių profilių. Būkime budrūs ir nemaitinkime trolių. 

Viktor DENISENKO

Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto Žurnalistikos ir medijų tyrimų centro docentas, daktaras

Laukuvos Norberto Vėliaus gimnazijoje vyko Mikalojaus Konstantino Čiurlionio fondo renginys „Augame su M. K. Čiurlioniu“ 8–10 klasių mokiniams. Fondo atstovai, bendradarbiaudami su profesionaliais ak­toriais bei muzikantais, keliauja po Lietuvos mokyklas, supažindina su šio iškilaus menininko gyvenimu bei kūryba. Ir Laukuvos mokslei­viai edukacijos metu atsakinėjo į M. K. Čiurlionio namų Vilniuje edu­ka­torės, aktorės Livijos Krivickaitės pateiktus klausimus, o už teisingus at­sakymus gavo po atviruką su dailininko paveikslais. Jie taip pat galėjo apžiūrėti keletą paveikslų bei išsakyti savo įžvalgas. M. K. Čiur­lio­nio kū­rinių atliko pianistė Kotryna bei smuikininkės iš Lietuvos mu­zi­kos ir teatro akademijos.

M. K. Čiur­lio­nio fondo projektinės veiklos vadovė ir renginių or­ga­ni­za­to­­rė Mo­des­ta Kuz­­­menkaitė sakė, jog projektas „Au­­game su M. K. Čiur­lioniu“ vyksta nuo 2009 metų.

„Skleisdami M. K. Čiurlionio šviesą, esame apkeliavę labai daug Lie­tuvos mokyk­lų. At­sižvelgdami į tai, jog did­miesčių vaikams kultūra daug prieinamesnė, maždaug prieš dvejus metus atsigręžėme į Lie­tuvos regionus, nes čia kultūros sklaidos išties labai trūksta. Mo­kyklose mūsų laukia išskėstomis rankomis, tai išduoda ir vaikų reakcija: jeigu miesto mokiniai kartais nesivaržo parodyti, kad šita edukacija jiems lyg ir trukdome, tai regionų vaikai po renginio nenori skirstytis, domisi, klausia, prašo pagroti kūrinius dar kartą. Projekto tikslas yra saugoti M. K. Čiur­lionio atminimą, kuo plačiau garsinti šį menininką, pasaulinio lygio genijų, lietuvių tautos vertybę. Gaila, kad mokyklinės 

programos neleidžia vaikams susipa­žinti su juo plačiau, jis yra tarsi nustumtas į užmarštį. O iš tikrųjų M. K. Čiur­lionis – labai plati, iki galo neatskleista, ne­įtikėtinai turtinga tema. Manau, šis fondo projektas tam itin pasitarnaus“, – sakė M. Kuzmenkaitė.

Laukuvos Norberto Vėliaus gimnazijos direktoriaus pavaduotoja ugdymui Asta Racevičienė teigė, jog gimnazijos bendruomenė labai džiaugiasi sulaukusi tokios unikalios galimybės – menininkai patys atvyksta, suteikia mokiniams daug žinių, skatina domėtis. Juo labiau, jog, esant toli nuo didžiosios kul­tūros židinių, pasiekti juos tampa sudėtinga. Pedagogė apgailestavo, kad nedidelė gimnazijos aktų salė negalėjo sutalpinti visų norinčiųjų dalyvauti edu­kacijoje.

Renginio vedėja aktorė L. Krivic­kai­tė džiaugiasi, kad darbas M. K. Čiur­lionio namuose Vilniuje bei jos profesija gali pasitarnauti tam, jog šis menininkas būtų labiau atskleidžiamas.

„Per Čiurlionį pasaulis žino Lietuvą. Po trejų metų minėsime menininko 150-ąsias gimimo metines, tie metai bus paskelbti M. K. Čiurlionio metais. Šitas projektas vertingas ir tuo, jog per M. K. Čiurlionį galima atskleisti daug lietuvybės, mūsų tautinių vertybių. De­ja, pastebime, kad nemažai vaikų išvis nežino apie M. K. Čiurlionį, todėl būtina mokyklinėse prog­ramose skirti jam daugiau dėmesio. Ži­no­ma, tai priklauso ir nuo mokytojų: derėtų pasidomėti patiems bei perduoti mokiniams daugiau žinių. Vien paklausius M. K. Čiurlionio sukurtų simfoninių poemų, vaikams, kaip sakoma, nei šilta, nei šalta. Kur kas galbūt labiau „užkabintų“ klausimai apie sunkų ir tokį trumpą bei tragišką jo gyvenimą, mistinę mirtį, trumputis laimės laikotarpis su mylimąja Sofija, jos našlystė visą gyvenimą... Šios dramatiškos linijos nepalieka abejingų, verčia žavėtis tuo, jog per tokį neilgą savo gyvenimą M. K. Čiurlionis šitiek daug sukūrė. Manau, per jo asmenybės atskleidimą atsiskleistų ir jo kūryba“, – įsitikinusi L. Krivickaitė.

Projekto „Augame su M. K. Čiurlioniu“ nauda neabejoja ir pianistė Kotryna.

„Labai džiaugiuosi, kad buvau pakviesta, miela susitikti su tokia publika, tai man gera patirtis. Jaunimas neabejotinai privalo žinoti apie tokį didį menininką, ir šis projektas, manau, skatins domėtis plačiau. Apskritai mokinių kultūrinis lavinimas šiais įtampos, skubos laikais yra sumažėjęs, tam nejaučiama poreikio. Tad projektas gali pajudinti tai iš mirties taško“, – sakė Kotryna.

Eugenija BUDRIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.