Kūryba skatina gyvenimo džiaugsmą
Šilališkė Genovaitė Vaitiekienė sako, jog rankdarbiais pradėjo domėtis dar ankstyvoje jaunystėje. Laikui bėgant, ištekėjus ir augant dukroms šis pomėgis tik stiprėjo. Tačiau moteris teigia niekada nepagalvojusi, kad jis gali tapti tarsi vaistas nuo vienatvės, kai prieš šešerius metus staiga dar pačiame amžiaus brandume Amžinybėn išėjo vyras, kuris, kaip sako Genovaitė, jos pomėgį palaikė, vertino ir brangino.
Šilalės Vlado Statkevičiaus muziejuje veikia G. Vaitiekienės rankdarbių ir keramikos dirbinių bei jos sesers Vladislavos Rukienės pieštų portretų paroda.
„Kai man pasiūlė surengti parodą, nutariau padaryti staigmeną seseriai ir, jai nežinant, atnešiau jos darbų. Tie portretai yra mūsų šeimos narių, artimųjų, kolegų, piešti iš nuotraukų pieštuku. Piešimu sesuo užsiima maždaug trejus metus. Tačiau mano planuota staigmena ne visai tapo staigmena. Pasidomėjusi internete, kada bus atidaryta mano paroda, sesuo sužinojo, jog kartu bus eksponuojami ir jos darbai. Labai apsidžiaugė. Atsivežė iš Kauno būrį savo draugų, visi liko sužavėti“, – pasakoja Genovaitė.
Anot moters, šeimoje jos užaugo dvi seserys, polinkį į kūrybą turėjo abi. Genovaitė svarsto, jog tai galbūt paveldėta iš tėvų. Mama megzdavo nuostabiai gražias raštuotas pirštines, buvo viso kaimo siuvėja – siūdavo ir taisydavo drabužius visiems. Tėvukas linkęs prie medžio darbų: sukalti stalą, kėdę, suoliuką jam būdavo juokų darbas. Genovaitė teigia ir dabar tebenaudojanti tėvuko padirbtą menišką skrynutę – saugo joje savo rankdarbius. Nagingų būta ir ankstesnės kartos močiučių. Viena jų augančioms mergaitėms nuolat sakydavo: „Mokykitės! Nesvarbu, kad nedarysite, bet mokėti reikia“. Tie žodžiai Genovaitei labai įstrigo.
„Kaip ir nemažai panelių, nėriau kalnieriukus prie mokyklinės uniformos, servetėles, takelius. Kai ištekėjau ir gimė pirmoji dukra, išsiuvinėjau jai lino suknytę. Vienu metu labai mėgau siuvinėjimą. Kai dukros užaugo ir išėjo, ėmiau nerti lėles, kitokius žaislus. Svarbiausia, kad mano vyras Vacys visada mane palaikė: kai aš užsiėmusi, jis, būdavo, atlieka buities darbus. Aš tik kojas pakeldavau, kad jis galėtų pašluostyti grindis...“ – su šypsena prisimena Genovaitė.
O kad vyras brangino jos darbą ir kartu savo mylimą moterį, geriausiai įrodo tai, kad jis, anot Genovaitės, prašydavo ką nors išsiuvinėti jam ant baltinių ar kokį jos darytą niekutį mielai pasikabindavo mašinoje...
„Visada jaučiau palaikymą. Jau šešeri metai jo nebėra, bet negaliu susitaikyti su netektimi. Patyriau didelį skausmą, sukrėtimą. Gyvenome gražiai, sutarėme, dažnai laisvalaikį leisdavome kartu su visa šeima, nebuvome namisėdos – vis kur nors važiuodavome. Dabar viskas pasikeitė... Tad tie darbeliai man yra tarsi vaistas nuo vienatvės...“ – prisipažįsta moteris.
Vaitiekai užaugino tris dukras, visos jau gyvena savo gyvenimus. Tiktai vyriausioji Edita liko Lietuvoje – su šeima įsikūrusi Vilniuje. Vidurinioji Raimonda gyvena Norvegijoje, mažiausioji Ernesta – Anglijoje. Raimondos vyras – ne lietuvis, močiutė, kai dukra parvyksta jos aplankyti, gali pasidžiaugti egzotiško grožio mulatike anūkėle.
„Turiu tris anūkus. Žinoma, ir jiems ką nors nuneriu. Aštuonerių anūkė, kuri gyvena Norvegijoje, labai domisi, kaip močiutė viską padaro, pati nori megzti lėles, siuvinėti. Keturiolikmetis anūkas, vilniškis, ypač vertina knygas, daug skaito. Kai nuvažiuoju pas dukrą į Vilnių, kartu su juo einame į Martyno Mažvydo biblioteką, jis iš ten ima knygas. Atvažiavęs į Šilalę ir prie bibliotekos pamatęs dėžę, kur galima grąžinti knygas, pasibaisėjo: metant užsilanksto kampai! Knygos jam yra didžiausia vertybė, jis jas ypač saugo ir brangina. Jo kambaryje knygų – pilnos lentynos. Mano akimis, jis net per daug skaito“, – apie anūkus, jos manymu, linkusius prie meno bei kultūros, pasakoja Genovaitė.
Lankydamasi pas dukrą Vilniuje, moteris teigia atradusi kitą širdžiai mielą užsiėmimą, kuris ją labai įtraukė ir šiuo metu yra bene svarbiausias.
„Dukters pažįstama turi keramikos studiją, tai ėmiau lankytis ten. Duoda molio, iš jo lipdome, išdegame krosnyje, paskui glazūruojame. Labai patinka dirbti su moliu. Važinėdama lankyti mamos, kuri dabar gyvena pas seserį, susiradau panašią studiją Kaune. Tad keramika dabar daugiausia ir užsiimu.
Mano darbų paroda muziejuje – jau antroji. O pradžia buvo dar turbūt tada, kai „Sodros“ (Genovaitė ten dirba jau daug metų) direktore dirbo Vitalija Linkienė. Jos iniciatyva mes, įstaigos moterys, atsinešdavome įvairių savo rankų darbelių ir surengdavome parodėles. Vėliau bene bendradarbė Lina Sakavičiūtė paskatino mane: tavo rankdarbius turi pamatyti visi. Paskambino į muziejų, jos darbuotojos mielai priėmė. Taip mane ir įstūmė. Labai tuo džiaugiuosi, esu dėkinga. Prasiplėtė mano akiratis, lankau kitų parodas, tai išties yra naudinga.
Anksčiau dar esu siuvusi lėles iš lino. Pagal lekalus iškerpi, susiuvi, prikemši sintepono, paskui išsiuvinėji akytes, burnytę, padarai plaukus. Anūkė su viena tokia miegodavo.
Vasario 16-osios proga išsiunčiau dovanų Prezidentei – 100 trispalvių nertų vėliavėlių. Gavau iš Prezidentūros atsakymą su padėka bei Prezidentės portretą su jos autografu. Kilo tokia mintis įamžinti Lietuvos 100-metį“, – pasakoja nagingų rankų moteris.
Genovaitė džiaugiasi galėdama užpildyti savo laisvalaikį mielu užsiėmimu, teikiančiu džiaugsmo ne tik jai, bet, viliasi, ir kitiems, kurie išvysta jos kūrinius.
Paroda Šilalės Vlado Statkevičiaus muziejuje veiks iki sausio 11 d.
Eugenija BUDRIENĖ
Algimanto AMBROZOS nuotr.