Kūryba skatina gyvenimo džiaugsmą

Šilališkė Genovaitė Vaitiekienė sako, jog rankdarbiais pradėjo domėtis dar ankstyvoje jaunystėje. Laikui bė­gant, ištekėjus ir augant dukroms šis pomėgis tik stip­rėjo. Tačiau moteris teigia niekada nepagalvojusi, kad jis gali tapti tarsi vaistas nuo vienatvės, kai prieš še­še­rius metus staiga dar pačiame amžiaus brandume Am­žinybėn išėjo vyras, kuris, kaip sako Genovaitė, jos pomėgį palaikė, vertino ir brangino.

Šilalės Vlado Stat­ke­vi­čiaus muziejuje veikia G. Vai­­tie­kie­nės rankdarbių ir keramikos dirbinių bei jos sesers Vla­dislavos Ru­kienės pieštų portretų pa­roda. 

„Kai man pasiūlė surengti parodą, nutariau padaryti staigmeną seseriai ir, jai nežinant, atnešiau jos darbų. Tie port­retai yra mūsų šeimos narių, artimųjų, kolegų, piešti iš nuotraukų pieštuku. Piešimu sesuo užsi­ima maždaug trejus metus. Tačiau mano planuota staig­mena ne visai tapo staigmena. Pasido­mė­jusi internete, kada bus atidaryta mano paro­da, sesuo sužinojo, jog kartu bus eksponuojami ir jos darbai. Labai apsidžiaugė. Atsivežė iš Kauno būrį savo draugų, visi liko sužavėti“, – pasakoja Ge­no­vai­tė.

Anot moters, šeimoje jos užaugo dvi seserys, polinkį į kūrybą turėjo abi. Genovaitė svarsto, jog tai galbūt paveldėta iš tėvų. Mama megzdavo nuostabiai gražias raštuotas pirštines, buvo viso kaimo siuvėja – siūdavo ir taisydavo drabužius visiems. Tėvukas lin­kęs prie medžio darbų: su­kalti stalą, kėdę, suoliuką jam būdavo juokų darbas. Genovaitė teigia ir dabar tebenaudojan­ti tėvuko padirbtą menišką skry­nutę – sau­go joje savo rank­darbius. Na­gingų būta ir ankstesnės kartos močiučių. Viena jų augančioms mergaitėms nuo­lat sakydavo: „Mokykitės! Nes­varbu, kad nedarysite, bet mo­kėti reikia“. Tie žodžiai Ge­novaitei labai įstrigo.

„Kaip ir nemažai panelių, nėriau kalnieriukus prie mokyk­linės uniformos, servetėles, ta­kelius. Kai ištekėjau ir gimė pirmoji dukra, išsiuvinėjau jai lino suknytę. Vienu metu labai mėgau siuvinėjimą. Kai duk­­ros užaugo ir išėjo, ėmiau nerti lėles, kitokius žaislus. Svarbiausia, kad mano vyras Va­cys visada mane palaikė: kai aš užsiėmusi, jis, būdavo, atlieka buities darbus. Aš tik kojas pakeldavau, kad jis galėtų pašluostyti grindis...“ – su šypsena prisimena Genovaitė.

O kad vyras brangino jos darbą ir kartu savo mylimą moterį, geriausiai įrodo tai, kad jis, anot Genovaitės, prašydavo ką nors išsiuvinėti jam ant baltinių ar kokį jos darytą niekutį mielai pasikabindavo mašinoje...

„Visada jaučiau palaikymą. Jau šešeri metai jo nebėra, bet negaliu susitaikyti su netektimi. Patyriau didelį skausmą, sukrėtimą. Gyvenome gra­žiai, sutarėme, dažnai laisvalaikį leisdavome kartu su visa šeima, nebuvome namisėdos – vis kur nors važiuodavome. Dabar viskas pasikeitė... Tad tie darbeliai man yra tarsi vaistas nuo vienat­vės...“ – prisipažįsta moteris.

Vaitiekai užaugino tris duk­ras, visos jau gyvena savo gyvenimus. Tiktai vyriausioji Edi­­­ta liko Lietuvoje – su šeima įsikū­rusi Vil­niuje. Vi­du­­­ri­nioji Rai­mon­da gyvena Nor­ve­­gijoje, ma­­žiausioji Er­nes­ta – Ang­li­jo­je. Raimondos vyras – ne lietuvis, močiutė, kai dukra parvyksta jos aplankyti, gali pasidžiaugti egzotiško grožio mulatike anūkėle.

„Turiu tris anūkus. Žinoma, ir jiems ką nors nuneriu. Aštuonerių anūkė, kuri gyvena Norvegijoje, labai domisi, kaip močiutė viską padaro, pati nori megzti lėles, siuvinėti. Keturiolikmetis anūkas, vilniškis, ypač vertina knygas, daug skaito. Kai nuvažiuoju pas dukrą į Vilnių, kartu su juo einame į Martyno Maž­vydo bib­lioteką, jis iš ten ima knygas. Atvažiavęs į Šilalę ir prie bibliotekos pamatęs dėžę, kur galima grąžinti knygas, pasibaisėjo: metant užsilanksto kampai! Knygos jam yra didžiausia vertybė, jis jas ypač saugo ir brangina. Jo kambaryje kny­gų – pilnos lentynos. Mano akimis, jis net per daug skaito“, – apie anūkus, jos manymu, linkusius prie meno bei kultūros, pasakoja Genovaitė.

Lankydamasi pas dukrą Vil­niuje, moteris teigia atradusi kitą širdžiai mielą užsiėmimą, kuris ją labai įtraukė ir šiuo metu yra bene svarbiausias.

„Dukters pažįstama turi keramikos studiją, tai ėmiau lankytis ten. Duoda molio, iš jo lip­dome, išdegame krosnyje, paskui glazūruojame. La­bai patinka dirbti su moliu. Va­ži­nė­dama lankyti mamos, kuri da­bar gyvena pas seserį, susira­dau panašią studiją Kaune. Tad keramika dabar daugiausia ir už­si­imu.

Mano darbų paroda muzie­juje – jau antroji. O pradžia buvo dar turbūt tada, kai „Sod­ros“ (Genovaitė ten dirba jau daug metų) direktore dirbo Vi­ta­lija Lin­kienė. Jos iniciatyva mes, įstaigos moterys, atsinešdavome įvairių savo rankų darbelių ir surengdavome parodėles. Vėliau bene bendradarbė Lina Sakavičiūtė paskatino mane: tavo rankdarbius turi pa­matyti visi. Pa­skambino į mu­ziejų, jos darbuotojos mielai priėmė. Taip mane ir įstūmė. Labai tuo džiaugiuosi, esu dėkinga. Pra­si­plėtė mano akiratis, lankau kitų parodas, tai išties yra nau­dinga.

Anksčiau dar esu siuvusi lėles iš lino. Pagal lekalus iškerpi, susiuvi, prikemši sintepo­no, paskui išsiuvinėji akytes, burnytę, padarai plaukus. Anū­kė su viena tokia miegodavo.

Vasario 16-osios proga išsiunčiau dovanų Prezidentei – 100 trispalvių nertų vėliavėlių. Gavau iš Prezidentūros atsakymą su padėka bei Pre­zidentės portretą su jos autografu. Kilo tokia mintis įamžinti Lietuvos 100-metį“, – pasakoja nagingų rankų moteris.

Genovaitė džiaugiasi galėdama užpildyti savo laisvalaikį mielu užsiėmimu, teikiančiu džiaugsmo ne tik jai, bet, viliasi, ir kitiems, kurie išvysta jos kūrinius.

Paroda Šilalės Vlado Stat­ke­vičiaus muziejuje veiks iki sausio 11 d.

Eugenija BUDRIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.