Su artėjančia rugsėjo pirmąja, garbūs ponai!
Pirmieji draugai, pirmasis sušoktas šokis ir išdainuota nata, džiaugsmingas klegesys, retos, tačiau tuomet labai skaudžios nusivylimo ašaros, pirmasis skambutis, pirmoji mokykla... Ne vietinis vargiai patikėtų, kad visi mano paminėti prisiminimai susiję su štai šiuo, dabar jau baisų vaiduoklį primenančiu pastatu...
Taip, tai pirmoji mano ir mano vaikystės draugų mokykla, į kurią žygiavome šešerius metus. Vyresni brolis bei sesuo – dar ilgiau. Nuo to laiko, kai užvėriau jos duris, prabėgo jau 17 metų. Tačiau tuose pačiuose suoluose po to dar sėdėjo ne vienas šio kaimo pyplys, kuriam savo darbui be galo atsidavusios mokytojos stengėsi perteikti visas reikalingas žinias.
Gal būsiu ne visiškai tiksli, bet, mano žiniomis, praėjo vos 8-eri metai, kai kaimo mokykla, sumažėjus vaikų skaičiui, buvo uždaryta. Dažnam žmogui per tiek laiko nespėja nė viena papildoma raukšlė veide atsirasti, o štai pastatas, kuris pasitiko ir išlydėjo ne vieną mokinių kartą, pasikeitė neatpažįstamai. Vaiduokliu buvusią mokyklą pavadinti būtų per daug švelnu... Netrukus ji taps rimtą pavojų keliančiais griuvėsiais. Vos per kelerius metus pastatas ir nebetvarkoma aplinka tapo šiukšlių bei kasdienio alaus mėgėjų prieglobsčiu. Kažkada su džiaugsmu bėgusi į čia vykusias pamokas, šiandien šią vietą noriu aplenkti kuo didesniu spinduliu - nežinosi, kada, einant pro šalį, ant galvos nukris stogo ar sienos gabalas... Tik bėda, jog aplenkti, net ir labai norėdamas, neturi šansų, mat mokykla stovi pačiame kaimo centre, prie kelio, kuriuo kasdien pravažiuoja ne tik vietiniai. Žinoma, svetimiems šis pastatas – tik dar vienas iš daugelio pakelės griuvėsių, tačiau vietos gyventojams tai – buvusi mokykla, švenčių, susibūrimų vieta, galiausiai (sukluskite, politikai!) – buvusi rinkimų apylinkė!
Neslėpsiu, kaskart, grįžus į gimtinę ir einant pro šalį, užverda pyktis, matant, kaip situacija, metams bėgant, ne tik negerėja, bet, drįsiu pasakyti, darosi jau pavojinga. Nejaugi reikia sulaukti (neduok Dieve!) kokios nors nelaimės, kad pagaliau būtų kas nors daroma?!
Mokinių neliko, mokykla uždaryta, pastatas medinis, senas, norint sutvarkyti ir pritaikyti kitoms kaimo žmonių reikmėms, žinoma, reikalingos nemažos investicijos. Čia tik mano asmeninės interpretacijos, tačiau galbūt dėl to rajono valdžia, nenorėdama terliotis, jo ir atsikratė, parduodama jį privačiam ponui. O tas nelemtas žmogaus godumas... Gal kaina buvo juokinga, gal mokyklą su dalimi jos teritorijos nusipirkęs ponas iš tiesų turėjo konkrečių ir gražių planų, ką su ja būtų galima nuveikti ir taip įeiti į kaimo istoriją, bet tam sutrukdė nenumatytos aplinkybės? Na, iš kaimo istorijos puslapių jo jau nebeišbrauksi. Bet įsirašė jis kaip ponas, kaimui padovanojęs akis badančią „pažibą“.
Džiugu tik tiek, jog krepšinio bei kitos sporto aikštelės, kuria vietos jaunimas laisvalaikiu dar aktyviai naudojasi, teritorija liko bendruomenės žinioje, tad yra reguliariai sutvarkoma. Nušienaujama žolė, pastatytos netgi dvi šiukšliadėžės! Deja, tas mažai gelbsti, mat padūkę vaikai, o galbūt jau minėti kasdieniai alaus „degustatoriai“ ne tik nesivargina į jas mesti šiukšlių, bet ir nepatingi jose esančias atliekas „pasėti“ po visą teritoriją.
Kažin, ar ilgai šitoks „grožis“ stovėtų, tarkime, rajono centre? Tačiau kaime, kuris yra autostrados Vilnius - Klaipėda pašonėje, tokią „pažibą“ turėti visiškai nieko tokio.
Paprastai vaiduoklių savininkams už nuosavybės nepriežiūrą yra taikomos piniginės baudos. Įdomu, ar čia galioja ta pati taisyklė? Jeigu taip, tai gal rajono valdžia tik džiaugiasi, kad šio statinio valdytojas taip papildo biudžetą?
Kreipiuosi ir į tamstą, pone, kuris esate šio pastato savininkas. Tuoj sunyksianti mokykla bei apleista aplinka rėkte rėkia, jog ši nuosavybė jums tikrai nereikalinga. Tai gal padovanokite ją kaimo bendruomenei, kuri bent žolę nušienaus. Gal ji turi neblogų ir dėmesio vertų idėjų, su kuriomis prisibelstų į rajono valdininkų sąžinę?
Daiva BETINGYTĖ,
buvusi Bytlaukio pagrindinės mokyklos mokinė
AUTORĖS nuotr.
