Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras pradeda naują kamerinių koncertų ciklą, kuriame pasirodys teatre reziduojančių muzikos kolektyvų nariai jiems kiek neįprastais kamerinės muzikos atlikėjų amplua. Neįprastas bus ir šių koncertų pateikimo būdas, kur klausytojų laukia akistata „veidu į veidą“ su muzikuojančiais atlikėjais čia pat didžiosios salės scenoje.

Tuo norima ne tik sustiprinti kamerinius koncertus gaubiančią intymumo aurą, bet ir suteikti teatro žiūrovams įelektrinančią, jaudinančią, transformuojančią buvimo scenoje patirtį. Tuo pačiu siekiama publikai iš arčiau pristatyti savo profesijai atsidavusius muzikus, kurie, pasak KVMT vyriausiojo dirigento Tomo Ambrozaičio, „šalia kasdienio darbo teatre nuolatos ieško naujų veiklos krypčių, ne tik patys žengia pirmyn, bet ir veda paskui save kitus“.

Didžiosios salės „Jūra“ scena šiuose koncertuose virs savotiška sala aidžioje tuščios salės erdvėje, o joje susitikę muzikos atlikėjai ir klausytojai – ne vien atsitiktiniais pakeleiviais, bet tikrais bendrakeleiviais kaskart vis naujais atradimais stebinančiose, nenuspėjama kryptimi vedančiose muzikinėse kelionėse po įvairių laikotarpių, kraštų ir kultūrų kompozitorių kūrybą. Spalio 30 d. pirmajame ciklo koncerte „Tolimosios žemės ilgesys“ didžiosios salės „Jūra“ scenoje gros KVMT simfoninio orkestro muzikantai: Martyna Rudelytė-Lisovoj (kontrabosas), Regina Sarkisova (smuikas), Aliaksandr Serdziukou (violončelė), Anita Barlote (fleita), Miglė Kristina Sakavičiūtė (arfa), Artūras Šukys (klarnetas) ir Gintaras Stebuliauskas (altas). Jiems akompanuos šio koncerto sumanytoja, KVMT pianistė korepetitorė Narine Stepanyan. Kokia bus pirmoji ciklo kelionė į „tolimąją žemę“ pasakoja koncerte dalyvaujantys atlikėjai.

Nustebinti klausytojus

Pasak koncerto programos sumanytojos, pianistės Narine Stepanyan, idėja surengti kamerinį koncertą užgimė dar pavasarį, belaukiant naujojo teatro pastato atidarymo. „Įprastai orkestras ruošiasi spektakliams ir koncertams, aš ir kiti koncertmeisteriai dirbame su solistais. Tačiau kol laukėme naujojo teatro atidarymo, susidarė šiokia tokia pauzė, kai nebuvo rodomi spektakliai. Tad kilo mintis suorganizuoti kažką neįprasto ir nekasdieniško, t. y. surepetuoti naują medžiagą ir ją pristatyti publikai. Tiek man, tiek kolegoms visada svarbu kuo nors nustebinti klausytojus. Taip gimė idėja surengti kamerinės muzikos koncertą, kuriame galėtume pristatyti skirtingos nuotaikos kūrinius, spalvingus lyg nuostabi rudeniška pajūrio gamta. Į koncerto programą, pavadintą „Tolimosios žemės ilgesys“, įtraukėme įvairiais romantizmo etapais – nuo ankstyvojo (Schubertas), konservatyviojo arba klasikinio (Bruchas, Poenitzas) iki vėlyvojo (Mahleris, Debussy, Montagas) – sukurtus solinius kūrinius, duetus, trio ir kvartetus. Nuodugniai juos nagrinėjome, o dabar nuoširdžiai norime publikai perteikti tai, ką, mūsų manymu, šioje muzikoje užkodavo kompozitoriai. Koncerte ne tik pademonstruosime skirtingų instrumentų – smuiko, violončelės, kontraboso, fleitos, klarneto, arfos, fortepijono – išraiškos galimybes. Sudarėme tokią programą, kuri ir mums atlikėjams būtų įdomi. Tarkime, koncerto pabaigoje skambės Gustavo Mahlerio Fortepijoninis kvartetas a-moll, kurio finale man kaip muzikei norisi dėti ne įprastą tašką ar daugtaškį, bet klaustuką... Šis kūrinys tarsi be pabaigos – ją kompozitorius leidžia susikurti klausytojams savo vaizduotėje. To siekiame ir mes, atlikėjai“, – pasakoja N. Stepanyan.

N. Stepanyan baigė fortepijono studijas Jerevano konservatorijoje, vėliau ten pat dėstė ir 25 metus dirbo koncertmeistere prof. Gehamo Grigoriano (žymaus armėnų tenoro ir mūsų operos žvaigždės Asmik Grigorian tėvo) dainavimo klasėje. Nuo 2011 m. pianistė gyvena Klaipėdoje, nuo 2014 m. dirba Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre. 2018 m. surengė koncertų G. Grigoriano (1951–2016) atminimui Klaipėdoje ir Vilniuje, dalyvaujant Lietuvos ir Armėnijos operos solistams. „Labai myliu savo darbą. Mėgstu ieškoti naujų muzikos spalvų“, – prisipažįsta N. Stepanyan.

Kontrabosas – lyg didelis grambuolys

„XX a. vengrų kompozitoriaus Vilmoso Montago (1908–1991) Sonata kontrabosui ir fortepijonui e-moll, kurios pirmą dalį koncerto pradžioje atliksime kartu su N. Stepanyan, su manimi keliauja nuo studijų Lenkijoje laikų. Malonu prisiminti, kas jau buvo grota, sugrįžti prie pamilto kūrinio. Po daugelio metų tą patį kūrinį visada atliekame kažkaip kitaip, su daugiau patirties. Man ši sonata – ne šiaip natų rinkinys, o labai gražus, išraiškingas, romantinio stiliaus kūrinys, kuriame girdžiu naktinio gamtos gyvenimo atgarsius. Kontraboso skambesys – lyg koks didelis sparnuotas vabzdys, skriejantis šiltoje vasaros naktyje“, – vaizdžiai apie mėgstamą sonatą pasakoja KVMT simfoninio orkestro kontrabosininkė Martyna Rudelytė-Lisovoj. Koncerte skambės pirma sonatos dalis.

M. Rudelytė-Lisovoj muzikos mokslus pradėjo Kretingos meno mokykloje, vėliau studijavo Klaipėdos Stasio Šimkaus konservatorijoje ir ilgai mąstė, kokį kelią jai rinktis – kontrabosą, dirigavimą, dainavimą, kompoziciją ar muzikos teoriją. Galiausiai pagrindine specialybe pasirinkusi kontrabosą, pradėjo studijuoti šį instrumentą Klaipėdos universiteto Menų fakultete pas Aną Šabasovą. Po pirmo pusmečio Klaipėdos universitete gavo darbą Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro simfoniniame orkestre, kuriame su pertraukomis kontrabosu griežia jau nuo 2009-ųjų. Vėliau pagal mainų programą išvyko į Krokuvos muzikos akademiją, kur baigė bakalauro studijas, dirbo Lodzės didžiojo operos teatro chore. Studijavo magistrantūrą Lodzės, paskui Poznanės akademijose. Čia sutiko savo pagrindinį pedagogą Piotrą Červinskį, kuris ją galutinai suformavo kaip kontrabosininkę. Baigusi magistro studijas grįžo į KVMT simfoninį orkestrą, iki šių metų spalio dirbo KVMT Kūrybinės veiklos ir solistų skyriaus vedėja. Kaip pati sako, ją tiesiog užbūrė, įtraukė orkestro dvasia ir teatro gyvenimas.

Laimė muzikuoti, tobulėti ir dalintis muzika

N. Stepanyan iniciatyvą palaikė ir KVMT simfoninio orkestro primarija Regina Sarkisova, teatre dirbanti nuo 2021-ųjų. Iki tol ji 23 metus dirbo koncertmeistere Baltarusijos nacionalinio akademinio didžiojo operos ir baleto teatro simfoniniame orkestre, kuriame įsidarbino pabaigusi smuiko studijas ir aspirantūrą Minsko konservatorijoje, dalyvavo įvairiuose simfoninės ir operinės muzikos projektuose. Per pandemiją su vyru, to paties orkestro perkusininku Vladimiru Sudnovskiu buvo priversti bėgti iš Baltarusijos, baimindamiesi represijų už pilietinį nepaklusnumą. „Su Narine ir kolega, baltarusių violončelininku Aliaksandru Serdziukou (violončelė) atliksime žymųjį Adagio con moto iš Franzo Schuberto Fortepijoninio trio Nr. 2. O koncertą užbaigsime Gustavo Mahlerio Fortepijoniniu kvartetu a-moll, kurį atliekant prie mūsų prisijungs altininkas Gintaras Stebuliauskas. Mes su džiaugsmu palaikėme ir prisijungėme prie šio sumanymo. Romantinė muzika man labai artima. Kita vertus, kiekvienas kamerinės muzikos koncertas – žingsnis profesinio tobulėjimo link“, – džiaugiasi smuikininkė R. Sarkisova.

Jai antrina KVMT simfoninio orkestro fleitų grupės koncertmeisterė, Latvijos Jazepo Vytuolio muzikos akademijos absolventė Anita Barlote: „Narine Stepanyan pakvietė mane kartu su violončelininku Aliaksandru Serdziukou atlikti Claude’o Debussy Fortepijoninį trio G-dur. Man tai puiki proga ir vėl užlipti ant scenos, pasidalyti šios muzikos grožiu su savo kolegomis ir publika“, – sako nebe pirmą kartą KVMT organizuojamuose koncertuose kaip solistė pasirodanti A. Barlote. Iki 2017 m., kai pradėjo dirbti KVMT simfoniniame orkestre, fleitininkė buvo Naujojo Rygos kamerinio orkestro fleitų grupės koncertmeisterė (1999–2015), Liepojos simfoninio orkestro fleitų grupės koncertmeisterio pavaduotoja (2005–2014) ir pakaitinė koncertmeisterė (2014–2015). Profesine patirtimi, įgyta dirbant įvairiuose Latvijos orkestruose, dėstant fleitą vaikų muzikos mokyklose, dalyvaujant meistriškumo kursuose ir grojant Gustavo Mahlerio jaunimo orkestre (2001) bei Tarptautinės Bacho akademijos orkestre Štutgarte (2002), A. Barlote nuo 2022 m. dalijasi su Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Klaipėdos fakulteto studentais.

Skirtingų tembrų deriniai

Koncerte taip pat skambės mažiau žinomo Vakarų Prūsijoje (dabartinės Lenkijos teritorijoje) gimusio vokiečių arfininko ir kompozitoriaus Franzo Poenitzo (1850–1920) Kapričas arfai ir klarnetui, atliekamas KVMT simfoninio orkestro arfų grupės koncertmeisterės Miglės Kristinos Sakavičiūtės ir klarnetininko Artūro Šukio. „Pasirinkome šį kūrinį visų pirma dėl neįprasto instrumentų derinio, suteikiančio kūriniui išskirtinę, retai girdimą garso tekstūrą. Kapričas – labai subtilus savo harmonijomis, ypač švelniomis arfos arpeggio linijomis bei lyriškais klarneto solo. Šis kūrinys reikalauja tiek klarnetininko, tiek arfisto (-ės) virtuoziškumo, nes abu instrumentai yra lygiaverčiai partneriai. F. Poenitzo muzikos stilius kupinas lyrikos ir rafinuotumo, todėl sukuria lengvą ir elegantišką nuotaiką“, – pasakoja A. Šukys.

Nuo 2018 m. KVMT simfoniniame orkestre klarnetu grojantis ir orkestro tarnybos administratoriumi dirbantis A. Šukys už savo muzikinį kelią, prasidėjusį Skuodo meno mokykloje, dėkingas mokytojui Broniui Anužiui. „Su maestro B. Anužiu tapome M. Rostropovičiaus fondo stipendininkais. Stipendijos dėka baigęs Skuodo meno mokyklą turėjau galimybę mokytis Juozo Naujalio muzikos gimnazijoje Kaune, puikaus pedagogo Vitaliaus Žemaičio klasėje. Vėliau tęsiau mokslus Sibelijaus muzikos akademijoje (Suomijoje) pas Osmo Linkolą bei Estijos muzikos ir teatro akademijoje pas Tomą Vavilovą. Daug metų bendravome su KVMT orkestro klarnetų grupės koncertmeisteriu Antonu Mileriumi – mano manymu, vienu geriausiu klarnetininkų Lietuvoje. Man didžiulė garbė KVMT orkestre groti kartu su šiuo profesionalu“, – pažymi A. Šukys.

Arfininkė M. K. Sakavičiūtė taip pat pasakoja, kad meilė savo instrumentui ją lydi nuo pat pirmos klasės Nacionalinėje M. K. Čiurlionio menų mokykloje, kur ji mokėsi Vilijos Grencevičiūtės arfos klasėje. „Baigusi bakalauro studijas Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje pas Joaną Daunytę, KVMT simfoniniame orkestre pradėjau dirbti 2019 metais, pakviesta vyriausiojo dirigento Tomo Ambrozaičio. Šis orkestras tapo pirmąja ir kol kas vienintele mano darboviete. Anksčiau esu grojusi su daug skirtingų ansamblių, kolektyvų bei orkestrų, dalyvavusi daugelyje muzikinių renginių Lietuvoje ir užsienyje. Kūrinį, kurį koncerte atliksime drauge su kolega Artūru, pasirinkome dėl to, kas jis labai gražiai atskleidžia arfos ir klarneto tembrus bei jų sąskambį grojant kartu, parodo daug skirtingų šių instrumentų spalvų“.

Klarnetą dar išgirsime ir dviejose pjesėse iš vokiečių kompozitoriaus Maxo Brucho (1838-1920) ciklo „Aštuonios pjesės“ (Acht Stücke) altui, klarnetui ir fortepijonui. Brandžiuoju M. Brucho kūrybos laikotarpiu sukurtas ciklas buvo skirtas kompozitoriaus sūnui Maxui Felixui, kuris amžininkų buvo liaupsinamas kaip puikus klarnetininkas. „Šių instrumentų derinys – altas, klarnetas ir fortepijonas – sutinkamas kur kas dažniau. Mano nuomone, tai vienas nuostabiausių derinių. Švelnus, lyriškas klarneto tembras žemame registre puikiai dera su tamsiu, ekspresyviu alto tembru. Nors šios M. Brucho pjesės nėra techniškai sudėtingos, kaip kai kurie kiti jo virtuoziniai kūriniai, jos reikalauja aukšto meistriškumo, norint perteikti subtilią dinamiką, frazavimą, emocinę įtampą. Sieksime sužavėti klausytojus įspūdingu tembrų deriniu ir romantiškais, jausmingais muzikos potėpiais“, – žada A. Šukys.

Gyvenimo keliai ir keleiviai

KVMT orkestro violončelių grupės muzikantas Aliaksandr Serdziukou atskleidžia, kad kiekvienas iš koncerte jo atliksimų kūrinių siejasi su tam tikrais jo asmeninio ir profesinio gyvenimo etapais. Iki pilnametystės mokęsis Minske, Respublikinėje muzikos kolegijoje, vėliau mokslus tęsė Maskvos P. Čaikovskio valstybinėje konservatorijoje, Kirilo Rodino klasėje. Studijų metais griežė Pavelo Kogano vadovaujamo Maskvos valstybinio akademinio simfoninio orkestro (MGASO) violončelių grupėje (2015–2017) ir Maskvos filharmonijos kameriniame orkestre (2017–2018). Baigęs studijas grįžo į Baltarusiją ir dirbo Minsko valstybiniame kameriniame orkestre (2018–2021). „F. Schuberto Fortepijoninį trio Nr. 2 grojau dar būdamas studentu. Žinodamas kompozitoriaus gyvenimo aplinkybes, spėju, kad pagrindinis herojus šiame kūrinyje yra keleivis. Keleivis, kuris dar nežino, kur keliauja. Man tai pažįstama, nes su panašiais jausmais palikau savo gimtąją šalį 2021 metais,“ – pasakoja violončelininkas. Koncerte skambės antroji vieno paskutiniųjų Schuberto kūrinių dalis Andante con moto. Jos tema, pagrįsta švedų liaudies dainos „Žiūrėk, kaip leidžiasi saulė“ tema, daugeliui pažįstama iš daugybės meninių ir dokumentinių filmų garso takelių.

Apie aštuoniolikmečio C. Debussy viešnagės Italijoje metu sukurtą Fortepijoninį trio G-dur, kurio muzikinis braižas dar niekuo nepranašauja kompozitorių išgarsinusio impresionistinio stiliaus, violončelininkas pasakoja taip: „C. Debussy kūrinys man simbolizuoja bandymą pritapti ir prisitaikyti prie naujų sąlygų. Iš pradžių jautiesi vienišas, svetimas ir nesuprastas, bet su laiku tampi vis artimesnis ir suprantamesnis. Tai pokalbis tarp skirtingų žmonių, kurie bendraudami atranda vienas kitą ir suartėja.“ G. Mahlerio Fortepijoninis kvartetas a-moll smuikui, altui, violončelei ir fortepijonui – taip pat jauno kompozitoriaus kūrinys, parašytas, kai jam tebuvo 15 ar 16 metų, besibaigiant pirmiesiems studijų metams Vienos konservatorijoje. Per premjerą 1876 metais kompozitorius pats atliko fortepijono partiją, muzikuodamas su savo studijų draugais. „G. Mahleris irgi mus kviečia į kelionę. Tik šįkart jis buria ne vienišus keleivius, o partnerius ir draugus, kuriuos atradome keliaudami. Ir nors priešakyje dar daug posūkių ir išbandymų, svarbiausia, kad per visus tris kūrinius matome, kaip vienišas herojus atranda artimus žmones, kolegas, draugus...“, – pastebi A. Serdziukou, nuo 2021 m. atradęs palaikančių kolegų būrį KVMT simfoniniame orkestre.

Vienas iš jų – taip pat nuo 2021 m. KVMT simfoniniame orkestre altų grupės koncertmeisteriu dirbantis LMTA profesoriaus Petro Radzevičiaus auklėtinis Gintaras Stebuliauskas – papildo: „G. Mahleris sukūrė vos keletą kamerinės muzikos kūrinių savo ankstyvaisiais metais, tačiau Fortepijoninis kvartetas a-moll yra vienintelis išlikęs jo kamerinės muzikos kūrinys. Negana to, išlikusi tik pirmoji kvarteto dalis. Nors tai ankstyvas kūrinys, jame jau galima įžvelgti besiformuojantį kompozitoriaus stilių, ypač jo muzikos emocinį gilumą ir dramatiškus kontrastus – bruožus, kurie vėliau jį išgarsino simfoninėje kūryboje. Man šis kūrinys yra itin brangus dėl savo emocinio krūvio bei kontrastų gausos. Gan sudėtingas, bet malonus uždavinys per muziką papasakoti džiaugsmo ir tiesos ieškančio žmogaus išgyvenimus, kuriam gyvybiškai būtina juos rasti, nes skausmas ir liūdesys per stipriai slegia jo sielą… Manau, daug žmonių yra taip jautęsi, tad publikai šis kūrinys turėtų būti artimas…“

KVMT inform.

2024 m.spalio 23 d. Mažeikių muziejuje vyko konferencija, skirta Lietuvos ginkluoto pasipriešinimo okupacijai 80-mečiui paminėti ir Lietuvos Vietinės rinktinės įkūrėjui, iš Mažeikių krašto kilusiam generolui Povilui Plechavičiui atminti. Renginyje dalyvavo rajono moksleiviai, jaunieji šauliai, istorijos mokytojai, muziejininkai ir kiti garbūs svečiai.

Konferencijoje pranešimą „ Lietuvos Vietinė rinktinė ir jos štabo narių suėmimas bei kalinimas Salaspilio lageryje 1944 metais“ skaitė Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro generalinis direktorius dr. Arūnas Bubnys.

1944-ųjų vasario 16-osios generolo P.Plechavičiaus kvetimas per radiją

„Generolo P. Plechavičiaus 1944 m. vasario 16 d. kalba per radiją padarė stiprų emocinį įspūdį, atspindėjo nuotaikas Lietuvos visuomenėje. Didžioji tautos dauguma vylėsi, kad pasibaigus karui vėl pavyks atkurti šalies nepriklausomybę. Norint kovoti dėl nepriklausomybės, reikėjo turėti savo kariuomenę. Lietuvos Vietinėje rinktinėje politikai, karininkai ir jaunimas įžvelgė galimybę atkurti Lietuvos kariuomenę, vertino LVR kaip būsimos kariuomenės užuomazgą ir branduolį. Skubėti vertė ir pavojinga situacija šalies viduje. Iš pradžių Lietuvos jaunimas, skatinamas patriotinių jausmų ir pažadų, kad galės tarnauti Lietuvoje (nebus išvežami į Vokietiją ar Rytų frontą), noriai stojo į LVR. 1944 m. vasario 21 – kovo 1 d. užsiregistravo 19,5 tūkst. vyrų ir buvo suformuotas 5 tūkst. karių kontingentas. Nutarta suorganizuoti 13 batalionų po 750 karių . Įpratę prie nesėkmingų mobilizacijų Lietuvoje, naciai buvo nustebinti netikėtos LVR sėkmės. SS vadovybė, viena vertus, darė LVR įvairias kliūtis, kita vertus, prisidengdama ja, stengėsi kuo daugiau jaunimo paimti į Vokietijos kariuomenę ir įvykdyti visuotinę mobilizaciją. Pačioje Rinktinėje stiprėjo antivokiškos nuotaikos. LVR štabas stengėsi sutvarkyti apginklavimo, tiekimo ir kareivių mokymo reikalus. Marijampolėje buvo įsteigta karo mokykla, turėjusi rengti karininkų kadrus LVR batalionams.

Vis labiau stiprėjant vokiečių spaudimui, 1944 m. balandžio 28 d. gen. P. Plechavičius paskelbė mobilizaciją. Lietuvių pogrindžio spauda aktyviai agitavo prieš naują mobilizaciją“,– akcentavo LGGRTC vadovas dr. A. Bubnys.

Lietuvos Vietinė rinktinės vaidmuo antisovietinėje rezistencijoje

LVR istorija buvo paskutinis rimtas nacių bandymas įvykdyti Lietuvoje masinę karinę mobilizaciją ir savo žinion paimti didelę karo tarnybai tinkamo Lietuvos jaunimo dalį. Tačiau ir ši mobilizacija, pirmiausia dėl pačių nacių kaltės (susitarimų laužymo ir vienašališko keitimo) sužlugo. Generolas P. Plechavičius nepakluso vokiečių spaudimui, nepaaukojo jų interesams Lietuvos jaunimo, įstojusio į jo vadovaujamą Rinktinę, nepavertė jos vokiečių įrankiu. Dėl nuolatinių nacių bandymų prisidengiant LVR įvykdyti masinę Lietuvos jaunimo mobilizaciją ir pasiųsti kuo daugiau lietuvių į Rytų frontą, LVR kūrimas ir veikla tapo dramatiškomis varžybomis tarp lietuvių ir nacių interesų. Ši kova neturėjo nugalėtojų. LVR nepavyko tapti Lietuvos kariuomenės užuomazga, tačiau ir naciams nepavyko įvykdyti masinės mobilizacijos ir paversti lietuvius patrankų mėsa Rytų fronte. Pozityviai reikėtų vertinti tą faktą, kad nemaža dalis kariškai parengtų LVR karių įsijungė į partizaninį pasipriešinimą sovietams pokario metais. Kai kurie buvusieji LVR karininkai (Jonas Žemaitis, Juozas Šibaila) suvaidino ypatingą vaidmenį antisovietinėje rezistencijoje.   

Savo pranešime LGGRTC vadovas dr. A.Bubnys išsamiai apžvelgė Lietuvos Vietinės rinktinės susidarymo, veiklos ir sunaikinimo aplinkybes. Generolas P. Plechavičius ėmėsi itin sudėtingo vaidmens kurti ir vadovauti Lietuvos Vietinei rinktinei, atlaikyti nacių vadovybės siekius rinktinę panaudoti Rytų fronte. Nepavykus Lietuvos Vietinės rinktinės panaudoti šiam tikslui, nacių okupacinė valdžia su rinktinės kariais ir karininkais žiauriai susidorojo.

Vėliau kalbėjo generolo Povilo Plechavičiaus atminties išsaugojimo labdaros ir paramos fondo vadovė Genoveita Gricienė. Ji supažindino su fondo veikla bei atkreipė dėmesį, kad Povilas Plechavičius ir jo veikla vis dar nėra deramai įvertinti, neskiriama dėmesio sutvarkyti su šia neeiline asmenybe susijusių atmintinų gimtinės vietų. Tai daugeliu atveju lemia dalies visuomenės nepagrįstai nepalankus požiūris į generolą Povilą Plechavičių. Prieš du metus G.Gricienės iniciatyva įkurtas fondas siekia, kad Lietuvos žmonės kuo daugiau sužinotų apie P. Plechavičiaus nuopelnus Lietuvai.

Renginio metu vyko filmo dokumentinio filmo „1944-ieji. Generolo misija“ peržiūra. Filmas parengtas Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro užsakymu.

Filmą Mažeikių krašto visuomenei pristačiusi jo autorė ir režisierė, žurnalistė Rūta Sinkevičienė papasakojo apie filmo kūrimo aplinkybes. Ji pažymėjo, kad dabartinį dalies visuomenės požiūrį į Povilą Plechavičių vis dar lemia sovietinės propagandos suformuotos nuostatos. Filmas aiškia ir suprantama kalba ir filmuotais vaizdais supažindina su Lietuvos Vietinės rinktinės veikla. Jame panaudoti unikalūs arhyviniai kadrai iš Lietuvos centrinio valstybės archyvo. Žiūrovai išgirdo unikalų Povilo Plechavičiaus balsą, dokumentinėje kino juostoje įamžinti šios rinktinės narių prisiminimai. Taip pat filme atskleista, kaip stipriai Povilas Plechavičius buvo nekenčiamas sovietinio režimo, kaip propaganda visomis priemonėmis stengėsi visuomenėje sukurti iškreiptą ir melagingą vaizdą apie generolą.

„ O šiandien skleidžiame tikrą ir gerą žinią apie generolą Povilą Plechavičių ir jo nuopelnus Lietuvai, perduodame jaunajai kartai“, – pabrėžė dokumentinio filmo „1944-ieji. Generolo misija“ autorė R. Sinkevičienė.

Mažeikių muziejaus darbuotojai pakvietė susipažinti su paroda, kurios stendai gausiai iliustruoti nuotraukomis, pasakojančiomis apie generolo P. Plechavičiaus ir jo artimųjų gyvenimą ir darbus dėl Lietuvos.

Renginiui baigiantis, LGGRTC vadovas dr. A.Bubnys organizatoriams prisiminimui įteikė Centro atminties leidinių. Iš pačios generolo P.Plechavičiaus atminties išsaugojimo labdaros ir paramos fondo vadovės G. Gricienės rankų – generolo P.Plechavičiaus portretas padovanotas LGGRTC vadovui dr. A.Bubniui.

LGGRTC vadovas dr. A. Bubnys ir dokumentinio filmo autorė R. Sinkevičienė po konferencijos buvo pakviesti į Mažeikių Aido radiją. Tiesioginėje radijo laidoje buvo suteikta galimybė papasakoti apie Lietuvos Vietinės rinktinės istoriją, generolo P. Plechavičiaus vaidmenį Lietuvos istorijoje. Mažeikių, Telšių, Plungės ir Skuodo kraštų klausytojai buvo pakviesti pasižiūrėti dokumentinį filmą ,,1944-ieji. Generolo misija“.

Renginį organizavo: Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras, Mažeikų muziejus, generolo Povilo Plechavičiaus atminties išsaugojimo labdaros ir paramos fondas.

Nuotraukos Mažeikių muziejaus ir LGGRTC darbuotojų

Registruoti istorijas konkursui galima savaite ilgiau – lapkričio 4 d.

„EMP Recycling“ ir žurnalo „60+“ organizuojamas projektas „Senas daiktas – nauja istorija 2024“ subūrė įvairių sričių ekspertus, kurie vertina konkurso dalyvių kūrybiškumą ir gebėjimą prikelti senus daiktus antram gyvenimui. Viena iš komisijos narių, televizijos laidų vedėja bei konsultacijų įmonės „Enough“ verslo partnerė Živilė Vaškytė-Lubienė aktyviai remia tvarumo iniciatyvas ir tiki, kad šis projektas gali padėti auginti visuomenės sąmoningumą.

Taip pat skelbiama, kad registruoti konkursui senjorų istorijas galima ilgiau - iki lapkričio 4 d., nes pratęstas terminas, per kurį galima pateikti anketą ir senų daiktų nuotraukas.

Tvarumo svarba ir asmeninė patirtis

Pasak Ž. Vaškytės-Lubienės, jos sprendimą prisijungti prie komisijos lėmė noras skatinti tvarumo idėjas.

„Stengiuosi pagal galimybes prisidėti prie tvarumo iniciatyvų, projektų, kurie leidžia žmonėms suvokti jų svarbą. Tikiu, kad ir šis projektas prisidės prie augančio sąmoningumo, mažų, bet svarbių žingsnių kasdien link to, kad išsaugotume švarią aplinką ateinančioms kartoms“, – sako projekto globėja.

Ž. Vaškytė-Lubienė pastebi, kad senjorai vertina tvarumą ir taupumą, o jų požiūris į daiktus itin aktualus ir dabarties bei ateities kartoms. Moteris prisimena, kad jos seneliai visada buvo taupūs, apsvarstydavo kiekvieno pirkinio būtinybę ir jų namuose daiktų nebuvo daug. To nevartotojiško požiūrio iš jų galėtume pasimokyti. Tvarumo principus pašnekovė taiko ir savo kasdieniame gyvenime. Ji pabrėžia, kad svarbu apgalvoti kiekvieną pirkinį bei vengti impulsyviai išlaidauti.

„Nesame tobuli, bet tikrai galime pasistengti. Ir gyvenimo kokybė nuo to tikrai nenukentės, tiesiog pakeisime kai kuriuos įpročius“, – įsitikinusi ji.

Iš kartos į kartą keliaujančios vertybės

Paklausta, kaip galima prikelti daiktus antram gyvenimui, projekto komisijos narė sako, kad neretai įkvėpimo galima pasisemti iš artimos aplinkos. Moteris prisimena savo senelį, kuris kasdien eidavo į tvarkingą garažą taisyti senų daiktų.

„Iki šiol mano tėvų ar tetų namuose ant sienų kabo seni laikrodžiai, kuriuos išmestus šalia garažo bočiukas parsinešdavo ir sutvarkydavo. Tad valandas jie muša iki šiol“, – pasakoja Ž. Ž. Vaškytė-Lubienė.

Kalbėdama apie savo namuose saugomus daiktus, žinoma moteris mini močiutės siūtas sukneles, kuriomis ji puošiasi ypatingomis progomis.

„Mano mama išsaugojo mano vaikystės suknelę, kurią jau dėvėjo ir mano dukra. Tikiu, kad ją dėvės ir mano anūkės ar kitos giminės mergaitės“, – sako pašnekovė.

Tokie daiktai, anot jos, ne tik puikus žiedinės ekonomikos pavyzdys, bet ir neįkainojama vertybė, perduodama iš kartos į kartą.

Būdas užmegzti naujus ryšius

Projekto „Senas daiktas – nauja istorija 2024“ komisijos narė tiki, kad senjorų dalijimasis savo daiktų istorijomis gali padėti užmegzti naujus ryšius su vaikais ir anūkais.

„Daugelis senjorų sunkiai atsisveikina su daiktais dėl jiems priskiriamų sentimentų, prisiminimų ar asmeninių ryšių. Labai tikiuosi, kad pažadinta nostalgija, prisiminimai bus ne tik įkvėpimas mums visiems, bet ir paskatins jungtis tarp kartų bei pažvelgti į daiktus kitaip – suteikti jiems naują gyvenimą“, – teigia ji.

Ž. Vaškytė-Lubienė ragina semtis išminties iš vyresnės kartos, kol turime tokią galimybę.

„Kai mūsų senoliai išeina, tada suvokiame, kad dar ir to, ir ano nepaklausiau... nespėjau. Išmintis yra didžiausia senjorų vertybė. Jie geba kitaip vertinti įvykius, situacijas, nes patirtis ir branda leidžia visai kitaip suvokti reiškinius ar net numatyti tam tikrus dalykus“, – teigia Ž. Ž. Vaškytė-Lubienė.

Projekto globėja tikisi, kad iniciatyva „Senas daiktas – nauja istorija 2024“ spinduliuos įkvėpimu ir pozityvumu.

„Esu tikra, kad išgirsime daug įdomių istorijų. Tad linkiu, kad šis konkursas būtų įdomus, įkvepiantis, kupinas malonių emocijų bei džiugių susitikimų“, – sako komisijos narė, skatindama senjorus dalintis savo daiktų istorijomis ir taip prisidėti prie tvarumo idėjos plėtros.

Dar daugiau istorijų – naujienų portalo Lrytas specialiame socialiniame projekte „Senas daiktas – nauja istorija 2024“.

Apie svaiginimosi priežastis, įspėjamuosius priklau­somybės signalus ir pasekmes kalba Respublikinio pri­klausomybės ligų centro (RPLC) Klaipėdos filialo spe­cialistės: „Minesotos“ skyriaus vedėja – gydytoja psi­chiatrė-psichoterapeutė Agnė Stražinskienė, medici­nos psichologė Rineta Rabačiauskienė ir Vaikų die­nos stacionaro vedėja – socialinė darbuotoja Simona Ka­ce­vi­čė. 

Kodėl svaiginamės, žinodami pasekmes?

Pasak A. Stražinskienės, var­tojantys psichoaktyvias medžiagas dažniausiai siekia malonumo, atsipalaidavimo: „Tokiu būdu bandoma pasiekti bent trumpalaikę apgaulingą vidinę ramybę ar euforiją – malšinti nerimą, nemigą, „pabėgti“ nuo stresą keliančių atsakomybių, sunkumų ar slegiančių minčių“.

Jos teigimu, tokiam grėsmę sveikatai keliančiam elgesiui didelę įtaką turi socialiniai veiksniai, noras būti bend­ruomenės dalimi. Tai ypač aktualu paaugliams, jaunimui. 

Be to, sirgdami įvairiomis psichikos ligomis, tokiomis kaip nuotaikos ar nerimo sutrikimai, ir nesikreipdami profesionalios pagalbos, žmonės yra linkę užsiimti savigyda. RPLC specialistė perspėjo, kad psichoaktyviųjų medžiagų vartojimas nepalengvins varginančių simptomų ir ilgainiui sukels tik dar didesnę žalą fizinei ir emocinei sveikatai: „Susiformavus priklausomybės sindromui, žmonės vartoja siekdami palengvinti blogą savijautą. Ta­čiau tokiu būdu jie pakliūna į ydingą vartojimo ratą, iš kurio labai sunku ištrūkti“.  

Negrįžtama žala fizinei ir psichoemocinei sveikatai

Psichoaktyvių medžiagų vartojimas gali sukelti daugybę grėsmių fizinei ir psichinei sveikatai, priklausomai nuo vartojamos medžiagos kiekio, rūšies, vartojimo dažnumo ir vartotojo sveika­tos būklės. Moksliniai tyrimai pateikia įvairių šių medžiagų vartojimo neigiamų padarinių fizinei sveikatai.

A. Stražinskienė pažymėjo, kad šių medžiagų vartojimą išduoda dažnai varginantys ryškūs nuotaikos svyravimai, irzlumas. Gali išsivystyti depresiniai, nerimo, miego sutrikimai, ima trūkti energijos, motyvacijos kitoms veik­loms, niekas nebedomina, nebedžiugina, menksta savivertės jausmas. Neretai nukenčia santykiai su artimaisiais, sumažėja darbingumas. 

Anot S. Kacevičės, stimuliantai gali sukelti širdies priepuolius, insultus, širdies nepakankamumą ar aritmijas, ilgalaikis jų vartojimas didina kraujagyslių ligų riziką. 

„Opioidai gali sukelti deguonies trūkumą organizme ir net mirtį dėl jų gebėjimo slopinti kvėpavimą. Vartojant kanapes, tabaką ir kitas rūkymo medžiagas, kyla rizika sirgti bronchitu, lėtine obstrukci­ne plaučių liga ir visada yra di­des­nė plaučių vėžio rizika. Il­ga­laikis psichoaktyviųjų medžiagų vartojimas sukelia smegenų pažeidimus, turinčius įtakos atminčiai, dėmesiui, emocijų reguliavimui, slopina imuninės sistemos veiklą, padidina infekcijų, tokių kaip hepatitas C, hepatitas B ir ŽIV, rizi­ką“, – kalbėjo ji, pridurdama, kad visos minėtos ligos gali turėti ilgalaikių, negrįžtamų padarinių sveikatai.

Atsarga gėdos nedaro

Siekiant išvengti rizikos ir apsisaugoti festivaliuose ar nak­tiniuose klubuose, būtina laikytis tam tikrų saugos priemonių.

S. Kacevičė pabrėžė, kad svarbu nepasitikėti nepažįstamais žmonėmis, kurie gali siūlyti nemokamų ar „nekenksmingų“ medžiagų. Niekada ne­priimti atvirų gėrimų – vietoj jų naudoti uždengtus gėrimų indus ir pirkti juos iš patikimų, legalių vietų ir niekada nepalikti savo gėrimo be priežiūros. 

„Būkite atsargūs su savo kom­panija, eikite į klubus ar festivalius su patikimais, gerai pažįstamais draugais, kad galė­tumėte pasirūpinti vienas ki­tu. Žinokite, kokiose vietose yra medicinos punktai“, – patarė specialistė. 

Pasak jos, visų svarbiausia sugebėti atsispirti kitų raginimui vartoti psichoaktyvias medžiagas: „Norėdami išvengti nemalonių situacijų, galite iš anksto apgalvoti, ką atsakysite, gavę tokį siūlymą“.

Užburtas priklausomybės ratas

Anot medicinos psichologės R. Rabačiauskienės, nėra vieno signalo, išduodančio žmogaus priklausomybę nuo psichoaktyvių medžiagų. Daž­niau­siai apie tai signalizuoja šeši pagrindiniai komponentai: išskirtinumas, nuotaikos pakeitimas, tolerancija, abstinencijos būsena, konfliktas ir atkrytis. 

„Išskirtinumas pasireiškia tuomet, kai medžiaga tampa pačia svarbiausia asmens gyvenime. Kai vartojama nuolat arba intensyviai, dažnai apie ją galvojama. Vartojama net ir tada, kai gresia akivaizdūs neigiami padariniai, tokie kaip liga, trauma ar teisėsauga“, – sakė specialistė. 

Jos teigimu, psichoaktyvių medžiagų vartojimas daro didelę įtaką emocijoms, jausmams ir nuotaikai. Palaipsniui atsiranda tolerancija ir yra reikalingas vis didesnis medžiagos kiekis, norint gauti tą patį efektą. Bandant nutraukti vartojimą, patiriamos fizinės ir psichologinės pasekmės. Vartojantis asmuo konfliktuoja tiek su savimi, tiek su kitais asmenimis, kadangi jo sveikata vis prastėja ir vis mažiau laiko lieka šeimai, darbui ir kitoms gyvenimo sritims, kurios teikia laimę. 

RPLC medicinos psichologė pabrėžė, kad pakeisti, sumažinti ar nutraukti medžiagų vartojimą nėra lengva: „At­krytis yra skiriamasis priklausomybės ženklas – kai asmuo pagaliau suvokia, kad jis negali pats liautis vartojęs.“

Pirmoji pagalba – gyvybiškai svarbi 

R. Rabačiauskienė atkreipė dėmesį, kad laiku suteikus tinkamą pagalbą galima išvengti itin skaudžių pasek­mių. 

„Visų pirma, reikėtų įvertinti pačią situaciją: ar apsvaigęs asmuo yra orientuotas, geba adekvačiai mąstyti. Jeigu žmogus negeba orientuotis, ryškiai stebimi abstinencijos simptomai, būtina tuojau kviesti greitąją pagalbą“, – patarė ji, papildydama, kad iškvietus greitąją medicinos pagalbą nereikėtų palikti žmogaus vieno, bet kartu su juo laukti pagalbos. Esant būtinybei, vykdyti telefonu gaunamus nurodymus. 

Kitais atvejais rekomenduojama nelaukti, kol prob­le­ma „įsisenės“, ir kuo greičiau kreiptis į kurį nors Res­pub­likinį priklausomybės li­gų centro filialą. Su šeimos gydytojo ar psichiatro siuntimu konsultacijos bus nemokamos. Taip pat yra galimybė gydytis neatskleidžiant asmens tapatybės. 

Pasak RPLC medicinos psichologės, Priklausomybės li­gų centro gydytojai ir specia­listai, bendradarbiaudami su pacientu, jo artimaisiais, sudarys individualų gydymo pla­ną, į kurį bus įtrauktos ambulatorinės ar stacionarinės paslaugos. 

Taip pat galima kreiptis į kitas įstaigas, pavyzdžiui, pirminio lygio Psichikos sveikatos centrą. Jei asmuo ar jo artimieji yra susirūpinę dėl sveikatos, tačiau abejoja ar nenori kreiptis į gydymo įstaigą, raginama kreiptis į priklausomybių konsultantus arba apsilankyti anoniminėje savitarpio pagalbos grupėje.

Anot specialisčių, svarbiausia nedelsti ir kreiptis profesionalios pagalbos, nes tik tokiu būdu bus galima greičiau užkirsti kelią negrįžtamai fizinės ir psichoemocinės sveikatos žalai. 

Valdžios planais tarp Ko­vo 11-osios ir D. Poškos gat­vių statyti daugiabutį pa­ti­kėję gyventojai šiemet li­ko it musę kandę – neteko ir savo daržų, ir derliaus. Ne­naudojama žemė apžėlė piktžolėmis, teritorija tapo panaši į karo zoną, o darbų pradžios dar gali tekti laukti ne vienerius metus.

Žydrūnė MILAŠĖ

AUTORĖS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 80

Lietuvos hidrometeorologijos tarnybos duomenimis, Lie­­tuvoje šį rudenį fiksuojamas didelis kritulių deficitas. Nors orams atšalus sausra formaliai baigėsi, vis dėlto, jeigu žiema bus šilta ir pagailės gausaus sniego, orams atšilus pavasarį sausra sugrįš.

„Šilalės artojo“ inform.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 80

Šilališkiai nesistebi vis dažniau girdėdami kalbas apie naują ekonominę krizę. Daugelio vietinių verslininkų įmonių apyvarta vos išlaiko buvusį lygį, bet yra ir tokių, kurios po pandemijos vis dar niekaip neatsigauna ir jų savininkai jau galvoja apie veiklos pobūdžio keitimą ar visišką nutraukimą. Bet yra verslų, kurie per porą metų tris kartus padidina pajamas ir, kas keisčiausia, nestokoja klientų. Toks verslas – ilgalaikė senelių globa, ir jį šimtais tūkstančių eurų kasmet dotuoja mokesčių mokėtojai.

Daiva BARTKIENĖ

Žydrūnės MILAŠĖS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 80

Tautodailininkas Augustas Rupšys – kūrybingas ir bendruomeniškas žmogus, kvėdarniškių gerbiamas už nuoširdumą ir atsidavimą savo kraš­tui. Jo darbai puošia Kvėdarnos miestelį, seniūnijoje vykstančias šventes, nes Augustas niekada ir niekam dar nėra atsisakęs padėti. Už kūrybinį aktyvumą, tradicijų puoselėjimą ir pilietines iniciatyvas šiemet jam  įteiktas garbingiausias Šilalės krašto apdovanojimas – „Auksinė gilė“. 

Augustas gimė ir užaugo Kvėdarnoje. Gausios šeimos vaikas iš paskutiniųjų stengėsi kuo anksčiau pradėti gyventi savarankiškai. Dar mokyklos suole supratęs, kad tėvai neturės iš ko leisti jį studijuoti, nusprendė mokytis profesijos ir tapti baldų apipavidalintoju. Klaipėdos technikume A. Rupšys mokėsi įvairiausių menų, bet po švietimo reformos tapo paprasčiausiu staliumi. Niekada to nesigailėjo. Pradėjęs dirbti, daug sužinojo, plėtėsi akiratis, profesija vis labiau patiko, nes teko pažinti daug gerų, sumanių žmonių, pasidalijusių aukso vertės patarimais.

Baigęs mokslus, A. Rupšys galėjo likti gyventi ir dirbti Klaipėdoje, bet suprato, kad didmiestis ne jam. Grįžo į Kvėdarną, įsidarbino tuometinėje MSV (dabar – UAB „Kvėdarsta“). O po tarnybos sovietų armijoje vedė šokiuose į akį kritusią vietinę merginą. Kartu užaugino tris vaikus ir įgyvendino vaikystės svajonę – pasistatyti nuosavą namą. Nebuvo lengva, teko parduoti butą, pasiraitoti rankoves ir  kibti į darbą.

„Statybas pradėjome 1993-iaisiais, pa­čioje nepriklausomybės atkūrimo pradžioje. Kūrėmės greta pasiturinčių vers­lininkų. Vyrai juokėsi, kad mano namas atrodo kaip kaimyno pirtis. Turime tris vaikus, bet mums to namo ir tada, ir dabar užtenka“, – sakė praktiškai į gyvenimą žiūrintis A. Rupšys.

Naujus namus šeima įsirengė taip, kad kiekviena atžala turėtų savo atskirą kambarį, todėl ir dabar tėviškė jiems yra kaip savi namai. Patys savo kambarius ir remontuoja, ir baldaus juose keičia, dėl to visų vaikų kambariai atrodo skirtingai, o Augustas jaučiasi taip, lyg gyventų keturių  butų name. Išskirtinis dukros Augustės, tapusios aeronauti­kos inžiniere ir dalyvaujančios ralyje ap­link Lietuvą, kambarys, kuriame lyg mu­ziejuje išrikiuota gausybė sportinius laimėjimus patvirtinančių taurių ir apdovanojimų. 

A. Rupšys kūryba užsiima nuo mokyklos laikų. „Man visada buvo smalsu pabandyti, ar sugebėsiu savo ranko­mis pagaminti norimą daiktą. Turiu silp­nybę – nemoku žmonėms atsakyti, kai prašo. Tai mane nuvedė į liaudies meist­rų draugiją, dabar vadinamą Tau­to­dai­lininkų sąjunga. Ypač daug darbo turėjau valstybei atkūrus nepriklausomybę: lietuviai mėgsta atmintinas vietas pažymėti kryžiais, koplytėlėmis. Jų ir dabar vis dar reikia bažnyčiai, bendruomenėms, kultūros įstaigoms“, – apie profesija tapusią kūrybą pasakojo kvėdarniškis.

Mėgstama veikla praskaidrindavo juodą darbą „melioracijoje“ dirbusio A. Rupšio gyvenimą. Daug darbo turėjo ir su draugu įkūręs nuosavą stalių įmonę: dešimtmetį gamino langus, duris, lauko baldus. Buvo laikas, kai išbandė net emigranto duoną – Norvegijoje dirbo apdailininku laivų statybos įmonėje.

„Reikėjo tris vaikus į mokslus išleisti. Du tapo inžinieriais, viena – kineziterapeute. Atvažiavusi pasisvečiuoti, ji apsisprendė likti Norvegijoje. Rado darbą, išmoko kalbą, norvegai pripažino jos išsilavinimą, sėkmingai sukūrė šeimą. O aš po keturiolika metų trukusio blaškymosi supratau, kad laikas grįžti namo, į Kvėdarną“, – sakė namų ilgesio taip ir neįveikęs Augustas. 

Nors į užsienį A. Rupšys išvyko dėl didesnio uždarbio, neslepia, jog pinigai nėra jo gyvenimo pamatas. 

„Pinigų reikia tik tiek, kad patenkintum poreikius ir galėtum oriai gyventi. Gy­venimo prasmė yra  žmogaus bendrystėje su greta esančiais. Gal todėl ir negaliu niekam atsakyti, visada padedu, jei prašo. Be to, ir pačiam smagiau gyventi gražesnėje, jaukesnėje aplinkoje. Taip įsisukau ir į etnografinių ansamb­lių veiklą: Jolanta Kažukauskienė ir Jūratė Augienė yra moterys, kurios vienija visą Kvėdarnos bendruomenę“, – įsitikinęs dainuoti ir šokti mėgstantis vyras.

Žinia, kad jo kandidatūra siūloma „Auksinės gilės“ nominacijai, Augustui buvo labai netikėta. O išgirdęs, kad kandidatūrai pritarta, neslėpė džiugesio. 

„Suvirpėjo visas kūnas. Atrodo juk nieko nenutiko – dirbau, gyvenau taip, kaip liepia širdis, kaip visi, bet kažkas įvertino, pastebėjo, išskyrė iš kitų. Tai nenusakomas jausmas. Šilalės bažnyčioje vykusi ceremonija buvo tarsi vyšnaitė ant torto. Manęs laukė jūra gėlių ir didelis  būrys sveikintojų, tarp jų buvo ir sūnus su žmona. Tai ypatinga, viena svarbiausių dienų mano gyvenime“, – sakė A. Rupšys, visuomenės įvertinimą priėmęs kaip įsipareigojimą savo bend­ruomenei. 

„Auksinę gilę“ Augustas nešė ir rodė visiems, su kuriais likimas lėmė būti drauge, o namuose apdovanojimą padėjo matomiausioje vietoje. Kad džiugintų ir primintų, jog gyvenime svarbiausia būti reikalingu.

Žydrūnė MILAŠĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Spalio 20-ąją Paskarbiškių koplyčioje vyko ju­bi­lie­ji­niai, dvidešimtieji, tituliniai Šv. Ignoto Antio­chie­čio atlaidai. Kelios dešimtys tikinčiųjų iš ap­­linkinių kai­mų meldėsi po daugelio metų atnaujintoje ir visu savo grožiu nušvitusioje koplyčioje. 

Paskarbiškių kaime pirmoji koplyčia, kuriai buvo suteiktas Šv. Ignaco titu­las, buvo pastatyta dar 1787 m. Bu­vęs Kvėdarnos Švč. Mergelės Marijos Ne­­kaltojo Prasidėjimo parapijos klebo­nas kun. Kazys Žąsy­tis savo knygelėje „Kvėdarnos pa­rapijos istorija“, išleistoje 2002 m., apie Paskarbiškių koplyčią rašė: „Dvarininkas Ignacas Silvest­ravičius 1787 m. Paskarbiškių kaime pastatė koplyčią. Kop­lyčia buvo su dviem bokštais, viduje – trys altoriai. Ša­lia koplyčios stovėjo varpinė, kurioje buvo 160 svarų varpas. Kop­lyčia turėjo visus reikalingus bažnytinius rūbus, indus ir kitus reikmenis. Kunigui nebuvo skirta žemės. Jį, vargonininką, varpininką-šlavėją išlaikė dvaras. 1809 m. čia dirbo kun. A. Mažonovičius. Vėliau nuo 1822 m. dirbo kun. Jonas Jurce­vi­čius, nuo 1831 m. – kun. Jonas Juškevi­čius, nuo 1833 m. – kun. Vin­cen­tas Mons­tavičius, nuo 1841 m. – kun. Benedik­tas Daugintas, 1848–1850 m. – kun. Vladislovas Lukauskis, nuo 1860-ųjų – kun. Juo­zas Stankevičius. Nuo 1861 m. Paskarbiškių koplyčiai kunigas nebeskiriamas“. 

Taigi kadaise čia stovėjusi Paskar­biš­kių Šv. Ignoto koplyčia beveik prilygo bažnyčiai. Laikui bėgant ji buvo apleista, nyko, sugriuvo iki pamatų, apaugo medžiais ir krūmais. 2001 m. šioje vietoje buvo atlikti žvalgomieji archeo­logijos tyrimai. Pa­gal šilališkio archi­tekto, šviesios atminties Juozo Spudulio paruoštą projektą nuspręsta šioje vietoje pastatyti naują erdvią koplyčią. Šio sumanymo iniciatorėmis tapo iš netolimo Lileikėnų kaimo kilusios Skolastika ir Kazimiera Kai­rytės. S. Kairytė-Šerpytienė visą laiką gyveno Lilei­kė­­nuose, o K. Kairytė-Kriauza – Ame­ri­koje. Būtent Kazimiera ir skyrė koplyčios statybai didžiąją dalį lėšų. 

Atstatant koplyčią prisidėjo Rietavo miškų urėdija, Pajūrio seniūnija, daug privačių asmenų, tiek gyvenančių aplinkiniuose kaimuose, tiek išvykusių gyventi į kitas Lietuvos vietas. Pa­ra­­pi­jie­čių, rėmėjų iš JAV bei geros valios žmonių pastango­mis meistras Stasys Ber­no­tas darbus užbaigė 2004 m. 

Per dvidešimt metų sutręšo ir keliose vietose net įlūžo medinės koplyčios grindų lentos, nusilaupė fasado dažai, vėjai apdraskė bokštą. Praėjusiais metais Kvė­darnos parapijos klebono kun. E. Pet­ke­vi­čiaus paraginti ir sutelkti surinkome lėšas koplyčios grindų remontui. Ne­liko abejingi nei netoliese Jonaičių, Lo­mos, Visdžiaugų, Palaivio, Pažvėrio, Paskar­biš­kių, Libartų kaimuose gyvenantys tikintieji, nei vis dar nepamirštantys savo gimtojo krašto išeiviai iš šių kaimelių. Sumaniai ir taupiai darbams vadovaujant kun. E. Petkevičiui grindys buvo suremontuotos. Šiemet Kvėdar­nos parapijos klebonas pateikė projekto finansavimo paraiš­ką Šilalės rajono religinių bend­ruomenių rėmimo ir kultūros paveldo tvarkymo 2022–2024 m. prog­ramos projektų finansavimo atrankai ir gavo lėšų atnaujinti koplyčios fasadą ir bokštą. 

Prieš titulinius Šv. Ignoto Antiochiečio atlaidus Paskarbiškių koplytėlė nušvi­to visu savo grožiu, todėl jubiliejiniai, dvidešimtieji atlaidai sulaukė didelio būrio tikinčiųjų. Šv. Ignoto Antio­chiečio atlaidus vedė Šilalės Šv. Pranciškaus Asy­žiečio parapijos vikaras, kun. Virginijus Būta, jam talkino šia koplyčia besirūpinantis Kvėdarnos parapijos klebonas kun. E. Petkevičius, Kvėdarnos para­pi­jos zakristijonas Jeronimas Oželis, skam­bio­mis giesmėmis Viešpa­tį garbino vargonininkė Rita Kiškūnienė. 

Po atlaidų iškilmių, Visdžiaugų kaimo bendruomenės namuose susirinkome į Agapę. Šventinių vaišių stalą palaiminęs kun. E. Petkevičius drąsino mus tvirtam tikėjimui, linkėjo įveiklinti Šv. Ignoto Antiochiečio koplyčią, dažniau joje rinktis bendrai maldai. Skambėjo Virginijos Urbonienės ir Liucijaus Nor­kaus atliekamos dainos, džiaugėmės jaus­dami bend­rystę, kuri kiekvienam žmo­gui yra labai svarbi.

Už nuoširdų rūpestį ir nuolatinį dėmesį Paskarbiškių Šv. Ignoto Antiochiečio koplyčiai ir ten besirenkantiems melstis esame dėkingi Kvėdarnos parapijos klebonui E. Petkevičiui, atlaidų iškilmes vedusiam kun.

V. Būtai. Kad šventė bū­tų įsimintina, prisidėjo daugybė žmo­­nių. Pajūrio seniūnijos seniūnei Ro­mai Vesčiūnienei esame dėkingi už pagalbą tvarkant kop­lyčios aplinką, Dai­vai ir Vytautui Vėlavičiams – už nuo­latinę koplyčios priežiūrą, Virginijai ir Liu­cijui – už sukurtą šventinę nuotai­ką, Visdžiaugų kaimo bendruomenės pirmininkei Virgilijai Jakienei – už suteiktas patalpas šventinei popietei, Zitai, Romui, Ramūnui ir Aud­riui Kas­naus­kiams už finansinę paramą Agapės suėjimui, už maistą – „Irmos virtuvei“, ir visiems, savo darbu, patarimais, ar piniginėmis lėšomis prisidėjusiems, kad jubiliejiniai atlaidai taptų įsimintina tikėjimo švente. 

Geriausia, ką žmonės gali suteikti vieni kitiems – tai palaikymas, nuoširdus rū­pestis ir vienybės pojūtis. Mylėkime, rūpinkimės vieni kitais, padėkime vieni kitiems – šiltu žodžiu, šypsena, nuoširdžiu pokalbiu, geru palinkėjimu ir veiksmu.

Violeta KASNAUSKAITĖ

Šilalės krašto neįgaliųjų sąjungos pirmininkė

AUTORĖS nuotr.