Tęsiame temą „Kaip įveikti Rusiją“, nes girdime labai pavojingus taip vadinamos rusų opozicijos (ne di­si­­den­tų, kurių tikslas yra aiškus ir atvirai deklaruojamas – kolonijinės Rusijos ir jos saugumo struktūrų bei auto­kratinės valdymo sistemos demontavimas) atstovų pa­reiškimus bei viešus pamąstymus, jog esą įveikus pu­tinizmą, bus įveiktas ir agresyvusis rusiškasis imperia­liz­mas.

Kur slypi imperialistinės Rusijos gyvybės kiaušinio adata?

Tai ne tik yra mitas ar nekaltas klaidingas mąstymas, tai yra sąmoningas Kremliaus strategų ir informacinių operacijų planuotojų per visą savo agentūrinį tinklą brukamas teršalas, kurio paskirtis – užmigdyti naivių, Vakarų demokratijos šiltnamio sąlygomis užaugintų politikų ir analitikų budrumą. Istorija ne kartą jau patvirtino, kad vien­-

asmenė Petrapilyje ar Maskvoje reziduojančio vladykos įtaka yra fikcija. Net ir su visa jo šeima sušaudžius Rusijos carą, struktūrų įrėminta, ideologų angažuota bei religijos atstovų palaikoma Rusijos visuomenės agresyvi šovinistinė poliarizacija visada buvo ir bus nukreipta į kaimynus, tiek jų valstybes ar valstybingumą, tiek į tautą (-as) ir jos atskirus nepasiduodančius individus. Rusiškasis imperializmas nepriklauso nei nuo Putino, nei nuo Medvedevo, nei nuo kito karo nusikaltėlio, kriminalinio recidyvisto ar kokio nors panašaus asmens. Jei neliktų nė vieno iš šiandieninės Putino chuntos, kitą, lygiai tokią pat, o gal ir baisesnę, pagimdytų tas pats rusiškasis nacionalistinis imperializmas. Kad suvoktume realybę, turime įlipti į „russkij mir“ burbulą ir pamatyti, kas gi ten vyksta. O tame rusiškajame pasaulyje tarpsta šimtmečiais užkonservuotas imperijos kūrimo procesas, kai nesiskaitoma nei su savo pačių nuostoliais, nei juo labiau su nukariaujamų, okupuojamų, o tiksliau – išdeginamų ir išžudomų kaimynų sielvartu. Rusiškojo pasaulio apologetų filosofija čia buka ir ne­įmantri, suprantama bei pateisinama visiems, net ir eiliniame Rusijos kaime be kelių ir išviečių, vodkos perdegėsio rūke levituojančiam girtuokliui Ivanui, žaginančiam savo žmoną ir mušančiam savo vaikus: vilkas neliūdi dėl sudraskyto ėriuko, nes tokia jų abiejų prigimtis.

Apie tai kalba ir rašo patys rusai

Rusų politologas, apžvalgininkas Andrejus Kolesnikovas pastebi, jog šiandieninio putiniškojo rusiškojo pasaulio imperializmo ištakos yra istorinės. Putinas nekuria nieko nauja. Jis tęsia savo pirmtakų darbus. Jam lojalus Rusijos užsienio reikalų ministras Sergejus Lavrovas yra pasakęs, jog „Putinas turi tris patarėjus: Ivaną Rūstųjį, Petrą Didįjį ir Jekateriną Didžiąją“. Visi šie Rusijos carai, pridėjus Staliną, yra tiesioginiai Putino mokytojai. Puškino muziejaus direktorė Elizaveta Lichačiova yra pareiškusi, jog Stalinas nemirė, o „valdo šalį – netiesiogiai, per Putiną“.

Atsiremiant į šią istorinę ideologiją, užtikrinamas „naujas, laimingas gyvenimas“, kuomet milijonams rusų suteikiama laimė mirti „už carą“. Laimė mirti – tai galimybė apginti šalį nuo išgalvotos, sukurtos fizinės bei rusų suvokiamos kultūrinės Vakarų grėsmės, kitaip sakant, nuo visų mūsų už „russkij mir“ ribų, ir užtikrinti tolesnį „supervalstybės“ klestėjimą.

Kai kam rodosi, kad mes, rašantys šias eilutes, esame rusofobai, kad formuojame naują pagrindą rusų tautos holokaustui. Tai tik rodo, jog taip sakantys visiškai nesupranta ir nesuvokia rusiškojo nacizmo prigimties, negeba pamatyti, net ir baksnojant pirštu, Rusijos imperijos šaknų gelmės. Ją, savo laiku, apibrėžė Stalinas, išleidęs nutarimą dėl Sergejaus Eizenšteino filmo „Ivanas Rūstusis“ scenarijaus (1943 m.), kurio fabula rėmėsi ne marksistine, o imperialistine ideologija, o jos pagrindinis ramstis, žinoma, buvo opričnina.

Opričnina – tai MGB, NKVD, KGB, FSB, SVR, GRU pirmtakė ir šių teroristinių struktūrų motina. Apie lemiamą šių tarnybų įtaką Rusijos imperijos plėtrai dar rašysime, tačiau turime matyti ir kitą labai svarbų dalyką: Rusijoje šiandieniniam „carui“ pavaldžiose jėgos struktūrose dirba nuo 5 iki 7 milijonų žmonių, o su šeimos nariais jie sudaro ketvirtadalį, jei ne daugiau, pačios darbingiausios, aktyviausios, ir, manytina, labiausiai išsilavinusios Rusijos populiacijos. Tad retorinis klausimas – kas ką valdo: ar caras naująją opričniną, ar opričnina suranda savo imperinių metodų įtvirtinimui tinkamą figūrą. Manytume, kad procesas vyksta pasiskirstęs po lygiai, taip sakant 50 ant 50. Taip, kaip oprič­ninai reikia vladykos skirtingų jėgų subalansavimui, taip Putinui reikia kuo platesnio ištikimų rėmėjų ir vykdytojų rato.

Imperialistinę Rusijos samp­ratą labai gerai atliepia Fiodoro Tiutčevo eilės, rašytos 1848 m.:

„Maskva ir Petrogradas ar Konstantino miestas – 

Tai rusų karalystės sostinės...

Bet kurgi ta riba? 

Kur karalystės ribos – 

Gal šiaurėje, gal rytuose, gal pietuose, o gal saulėlydžio keliuos?

<…>

Nuo Nilo iki Nevos, nuo Elbės iki Kinijos,

Nuo Volgos iki pat Eufrato, nuo Gango iki Dunojaus...

Visa tai – didžioji rusų karalystė, ji niekada nepraeis,

Nes taip Dvasia numatė, o pranašas Danielius pranašavo“.

Dabar suprantate, ką citavo Putinas, sakydamas mažam mokinukui, kad „Rusijos sienos niekur nesibaigia“? Putinas citavo kiekvienam rusui iki skausmo žinomas Tiutčevo eiles apie Rusijos didybę. Rusijos galybė, didybė, išskirtinumas, naci­jos misija ginti nuo netikėlių (mū­sų) Trečiąją Romą – šie leitmotyvai tvirtai įaugę į milijonų rusų širdis ir protus. Tų naratyvų palaikymui ir „skiepijimui“ nebūtina prievarta ar Suvorovo bei Žukovo kultas. Visai pakanka Tiutčevo, Puškino, Ler­mon­tovo, Dostojevskio ir kitų kultūrinių rusiškojo imperializmo ikonų.

Ir mes tikrai puikiai suprantame, jog rusams apie tai yra labai skaudu kalbėti taip, kaip kai kuriems lietuviams apie Salomėją Nėrį ar Kazį Škirpą. Tačiau kalbėti būtina, nes kito taikaus savianalizės būdo ir priemonių imperialistinės mąstysenos atsikratymui mes nematome.

Daugeliui krinta į akis seniai egzistuojantis naratyvas, kad ir Rusijos kultūra yra išskirtinė, tai yra „velikaja“ (liet. – didi). Jei kultūra jau tokia didinga, didelė, turtinga, aukštesnė už visas kitas, vadinasi, ir kitų kultūrų tokią tiesą išpažįstančiai tautai nebereikia. Atvirkščiai – kitos kultūros gali būti ir yra suvokiamos kaip grėsmė.

O ir kam? Pakanka Čaikovskio, Tolstojaus, Turgenevo ir šimtų kitų kūrėjų. Ši kultūra tokia „didelė ir ypatinga“, jog nebereikia jokios kitos kultūros ne tik gyvenantiems Rusijoje, bet ir Berlyne, Niujorke ar Vilniuje. Kadangi visur labai daug rusų, išpažįstančių tą pačią kultūrą, todėl labai patogu Toronto ar Kauno centre nekalbėti tos valstybės, kurioje reziduoji ar lankaisi kaip turistas, kalba, ir tęsiant egzistavimą „rusiškojo pasaulio burbule“ piktintis, ko­­dėl šitie (tariami) rusofobai „ne­govorit po našemu“ (liet. – ne­kalba mūsiškai). Būtent dėl to Vakaruose egzistuoja didžiulės rusakalbių bendruomenės, kurios verda savo sultyse, tai yra toje pačioje rusiškoje kultūroje – kalba rusiškai, skaito rusų literatūrą, klauso rusiškos muzikos ir t.t.

Ar tai problema? Taip, tai didelė problema. Nes žmogus, kuris mano, kad jo kultūra išskirtinė, mesijinė, aukštesnė ar pakankama, kad niekuo kitu daugiau nesidomėtų, būtent toks žmogus neįsileidžia į savo vi­dų jokių kitų kultūrų. Iš tokios savivokos bei pasaulėjautos išplaukia arogancija, tuštybė ir agresija, kai girdi tik save ir saviškius (pamenat užrašus Sausio 13-ąją

ant šalmų „Naši“, liet. – mūsiškiai?). Šia prasme net vidiniai rusų priešai yra vis tiek savi.

Tai tampa ne tik problema, bet ir tragedija, nes kai vladykos palieptas eini grobti, deginti, prievartauti ir žudyti, pamatęs, kad kitos, „žemesnės“ kultūros tauta ar šalis už tave gyvena daug kartų geriau, turi ir skalbimo mašinas, ir net – unitazus, pradedi siautėti ne dėl įsakymo, o iš begalinio skausmo, kad ir tu, ir visos kartos iki tavęs buvo šlykščiai apgautos.

Šį kultūrinį uždarumą gerai iliustruoja pavyzdys, kai du labai gerai (Rusijoje, Ukrainoje, Lietuvoje ir kitoje posovietinėje erdvėje) žinomi Rusijos ir Ukrainos „blogeriai“ kalbina JAV generolą, patys nė sakinio nesuregzdami anglų kalba. Ką tai rodo? Tai rodo, kad ir šie, suvokiami kaip Rusijos „opozicijos“ atstovai, gyvena rusiškojo pasaulio burbule. Nesvarbu, jog dabar mūsų, vakariečių, akimis žiūrint, kalba „teisingai ir pozityviai“. Svarbu tai, jog Rusijos piliečiai, kurie yra ne tėvynėje, egzilyje, toliau mąsto tomis pačiomis kategorijomis, verty­bėmis, kurios mažai kuo skiria­si nuo pamatinės savivokos – mano kultūra tolia didelė ir galinga, kad man nereikalinga jokia ki­ta kultūra ar, juo labiau, kalba.

Ukrainiečiai jau bėga nuo šių „russkij mir“ spąstų, analizuoja ir atskleidžia ideologines rusiškojo imperializmo ištakas. Apie Rusijos imperijos ideologinius pamatus kalba ir patys rusai. Beje, dalis rusų „opozicionierių“ apie Ukrainą kalba, ieškodami šalies vietos tuose pačiuose istorinės Rusijos rėmuose. Iš čia išplaukia labai svarbus, ko gero, svarbiausias, jei norime iš tiesų nutraukti ne tik šį, Rusijos–Ukrainos, bet ir kitus Rusijos imperialistinius karus, dalykas: turime atsimerkti ir pripažinti, jog Rusijos transformacija be pačių rusų įsitraukimo, jų ideologų, filosofų ir reikšmingų visuomenei veikėjų pagalbos, deja, neįvyks. Mes pažįstame šimtus adekvačių, išsilavinusių rusų, su kuriais bend­raujame ir problemas matome visiškai vienodai. Matome panašius ir jų sprendimo kelius. Tai yra kitų kultūrų įsileidimas į „rusų pasaulį“ ir jo pastatymas lygiaverčiu tarp kitų kultūrų.

Ne, tai ne kultūrinė niveliacija, o kultūrinis bendravimas, priimant kitas šalis, jų kultūras, kaip lygiavertes. Be kalbų mokymosi ir švietimo šioje vietoje nepajudėsime iš mirties taško. Tik matant kitoje tautoje ar valstybėje lygiavertį partnerį, tokį pat žmogų, dings bet koks mesianizmas, nacijos išskirtinumas ar imperialistinė didybė.

Tačiau mūsų subjektyviu įsitikinimu, nei lietuviai, nei kita tauta nėra pajėgi vienašališkai atverti rusišką pasaulį kitoms kultūroms. Pradėję auklėti „didžią“ tautą, kaipmat tapsime atstumti. Tik patys rusai, su mūsų palaikančia ranka ir lyderyste iš šalies, gali pradėti vykdyti istorinį šalies transformavimą, iš esmės keičiant Rusijos, kaip valstybės, egzistavimo pagrindą.

Šiam transformacijos procesui prireiks dešimtmečių, o gal šimtmečių. Tačiau kito kelio nėra. Tam tikslui, norime to ar ne, pečius turi suremti progresyvūs rusai, ukrainiečiai bei kiti vakariečiai. Mes, lietuviai, turintys daugiausiai istorinės bend­ravimo patirties su kaimynine šalimi, čia galime ir privalome imtis pagrindinio vaidmens.

Aurimas NAVYS, 

Mindaugas SĖJŪNAS

Visuomenės informacinio saugumo agentūros ekspertai 

(www.visagentura.com/blog)

Vos pristatę savo spektaklį vaikams „Bildukas“, du Klaipėdos dramos teatro aktoriai, Samanta Pinaitytė ir Karolis Maiskis, jau dirba ties nauju kūrybiniu iššūkiu. Iniciatyvus duetas režisuoja interaktyvų kalėdinį spektaklį-žaidimą „Kalėdinė žaislų misija: išgyvenimas“. Bilietai į gruodžio viduryje startuojantį renginį nyksta akimoju, o idėjos sumanytojai ir režisieriai nekantrauja su vaikais pasidalinti šventinę nuotaiką jų širdyse pasėsiančiu spektaklio pasauliu.

„Labai norime vaikams priminti, kaip stipriai mūsų fantaziją žadina žaidimas, kiek daug kūrybiškumo slypi kiekvieno mūsų viduje. Norime pakviesti vaikus žaisti kartu su mumis“, – klausiama, kokios naujojo spektaklio-žaidimo ištakos, kalbėjo S. Pinaitytė. „Kalėdinė žaislų misija: išgyvenimas“ pasakos senų, apleistų žaisliukų istoriją. Užsimoję susikurti sau naują gyvenimą, keli žaislai išsiruoš į pačią svarbiausią kelionę – Kalėdų Senelio dirbtuvių paieškas, juk tiktai jis, magiškiausias ir įspūdingiausias žaislų dovanotojas pasaulyje, sugebės jiems padėti.

Spektaklio pasakojimas išsivystė režisieriams kalbantis apie didžiulį pokytį, per palyginti trumpą laiką įvykusi tame, kaip ir su kuo žaidžia vaikai. „Paprastas palyginimas – kai buvom vaikai, kaip smagiai žaisdavome su paprastu vilkeliu, bet dabar žaislų parduotuvių lentynose pilna elektroninių žaislų, o vaikui geriausia dovana – įvairūs patobulinimai jo kompiuteriniam žaidimui“, – vardijo K. Maiskis. Anot jo, patys geriausi žaidimai kažkada išsivystydavo tiesiog reaguojant į aplinką, „iki šiol prisimenu tuos žaidimus iš nieko pas senelį kaime. Senelis turėjo metalo atliekų krūvą, prisirinkęs visokių gelžgalių statydavau įvairius namelius ir tai man atrodė pats įdomiausias užsiėmimas. Vėliau augau, aišku, irgi žaidžiau kompiuterinius žaidimus, bet pats smagiausias prisiminimas iš vaikystės žaidimų yra būtent tų namelių statymas“.

Tiek S. Pinaitytė, tiek K. Maiskis jau ne vienerius metus dirba su vaikais, šventiniu laikotarpiu jie kurdavo įvairias programas, kurias vežiodavo per mokyklas ir darželius. Įsijungę į Klaipėdos dramos teatro aktorių gretas vis pamąstydavo, kad ir šio teatro erdvėje galėtų išsivystyti kokia nors šventinė iniciatyva vaikams – galiausiai pasiūlę savo idėją iškart gavo ir palaikymą ją įgyvendinti. „Didžiulis skirtumas vien tai, kad galime išplėtoti savo viziją nebe tik mokyklos ar darželio patalpose, bet pačiame teatre, jo salėje“, – entuziazmo neslėpė S. Pinaitytė. Teatro erdvė ir turimi techniniai ištekliai reiškia kur kas didesnes galimybes kuriant magišką patirtį vaikams, o būtent magija režisieriai ir tikisi pasidalinti su būsimais žiūrovais.

„Kalėdos yra stebuklų metas, kiek daug senovėje su tuo laiku buvo siejama pačių įvairiausių burtų ir ateities spėjimų, dar ir dabar prisimenu, kad kai buvau vaikas, tikėjau, jog Kūčių naktį kalba gyvuliai, pamenu, kaip senelis eidavo naktį purtyti obelų, ateinančiais metais tikėdamasis didesnio derliaus“, – pasakojo K. Maiskis. Magijos pilnas pasaulis yra platesnis, kupinas neįtikėtinų galimybių. Be to, pasak pašnekovo, šventiniai burtai turi ir kolektyvinį pobūdį – pokalbiui apie ateitį suburia šeimą. „Deja, šiandien kartais Kūčių burtus keičia šventines programas transliuojantys ekranai, o šventės esme tampa kuo gražiau papuoštas, ypatingai atrodantis stalas, bet juk Kalėdos ne apie atrodymą, o apie buvimo kartu stebuklą“, – pastebėjo S. Pinaitytė. Išaugami ir pamirštami žaislai naujame spektaklyje tampa simbolišku priminimu to, ką svarbu išsaugoti ir puoselėti – artimųjų bendrystę. Lygiai taip pat spektaklio herojai atliepia ir jau pirmajame K. Maiskio bei S. Pinaitytės kūrinyje, „Bilduke“ išryškėjusią tvarumo temą.

Abu aktoriai tikisi sukurti jaukią ir šventišką spektaklio aplinką, o joje atsidūrę vaikai prisidės prie šventinio stebuklo išsipildymo spektaklio herojams – pamirštiems žaisliukams. „Žiūrovų lauks spalvinga ir įkvepianti aplinka, prie jos kūrimo, prie spektaklio magijos kūrimo prisidės ir vaikai. „Kalėdinė žaislų misija: išgyvenimas“ bus nuotaikinga ir šventinėje būsenoje leidžianti pabūti patirtis, ji kvies tikėti magija ir tą tikėjimą parsinešti namo“, – apibendrino S. Pinaitytė.

Spektaklio-žaidimo rodymo grafikas www.kdt.lt

Idėjos autoriai ir režisieriai: Samanta Pinaitytė, Karolis Maiskis, scenografas Rytis Veverskis, kompozitorius Edvinas Vasiljevas, šviesų dailininkas Linas Rubinas, vaizdo projekcijų menininkas Albertas Vaitiekus

Pamirštus, nereikalingus žaislus vaidina: Samanta Pinaitytė, Renata Idzelytė, Toma Gailiutė, Jonas Baranauskas

Spalio 25 d., penktadienis, 12 val., – Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras, salė „Marios“. „Linksmasis orkestro laivas“ Edukacinė orkestro programa. Bilieto kaina 10 €.

Spalio 25 d., penktadienis, 18.30 val., – Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras, salė „Jūra“. Wolfgang Amadeus Mozart „Don Žuanas“. 2 veiksmų opera. Bilietų kainos: 20, 25, 35, 50 €.

Spalio 26 d., šeštadienis, 18.30 val., – Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras, salė „Jūra“. „Sapnai ir kaktusai“. Roberto Bondaros ir Alexanderio Ekmano šokio spektakliai. Bilietų kainos: 20, 25, 35, 50 €.

Spalio 27 d., sekmadienis, 15 val., – Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras, salė „Jūra“. Dan Goggin „Šounuolynas“. 2 veiksmų miuziklas. Bilietų kainos: 20, 25, 35, 50 €.

* * *

Lapkričio 5 d., trečiadienis, 12 val., – Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras, salė „Marios“. „Linksmasis orkestro laivas“. Edukacinė orkestro programa. Bilieto kaina 10 €.

Lapkričio 8 d., penktadienis, 18.30 val., – Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras, salė „Jūra“. Eduardas Balsys „Kelionė į Tilžę“. 2 veiksmų opera. Bilietų kainos: 20, 25, 35, 50 €.

Lapkričio 9 d., šeštadienis, 12 val., – Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras, salė „Marios“. Nijolė Sinkevičiūtė „Pasaka be pavadinimo“. Muzikinė pasaka vaikams. Bilieto kaina 15 €.

Lapkričio 9 d., šeštadienis, 18.30 val., – Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras, salė „Jūra“. Eduardas Balsys „Eglė žalčių karalienė“. 2 dalių (4 veiksmų) šokio spektaklis. Bilietų kainos: 20, 25, 35, 50 €.

Lapkričio 10 d., sekmadienis, 15 val., – Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras, salė „Jūra“. Antanas Kučinskas „Bulvinė pasaka“. 2 veiksmų opera vaikams. Bilietų kainos: 6, 9, 12, 17 €.

Lapkričio 15 d., penktadienis, 18.30 val., – Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras, salė „Jūra“. Philip Glass „Kelionė“. 3 veiksmų opera. Bilietų kainos: 20, 25, 35, 50 €.

Lapkričio 16 d., šeštadienis, 18.30 val., – Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras, salė „Jūra“. Philip Glass „Kelionė“. 3 veiksmų opera. Bilietų kainos: 20, 25, 35, 50 €.

Lapkričio 17 d., sekmadienis, 12 val., – Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras, salė „Marios“. Kristijonas Lučinskas „Tikroji dinozaurų istorija“. Šokio spektaklis vaikams (su fonograma). Bilieto kaina: 15 €.

Lapkričio 21 d., ketvirtadienis, 12 val., – Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras, salė „Marios“. „Linksmasis orkestro laivas“. Edukacinė orkestro programa. Bilieto kaina 10 €.

Lapkričio 23 d., šeštadienis, 18.30 val., – Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras, salė „Marios“. „Moterų dainos“. Kamerinės muzikos koncertas. Bilieto kaina: 15 €.

Lapkričio 29 d., penktadienis, 18.30 val., – Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras, salė „Jūra“. Antanas Jasenka „Legenda“. I premjera. 2 veiksmų šokio spektaklis. Bilietų kainos: 30, 35, 55, 70 €.

Lapkričio 30 d., šeštadienis, 18.30 val., – Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras, salė „Jūra“. Antanas Jasenka „Legenda“. II premjera. 2 veiksmų šokio spektaklis. Bilietų kainos: 30, 35, 55, 70 €.

* * *

Gruodžio 1 d., sekmadienis, 15 val., – Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras, salė „Jūra“. Antanas Jasenka „Legenda“. III premjera. 2 veiksmų šokio spektaklis. Bilietų kainos: 30, 35, 55, 70 €. 

Gruodžio 5 d., ketvirtadienis, 18.30 val., – Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras, salė „Jūra“. Gaetano Donizetti „Pulko duktė“. 2 veiksmų komiška opera. Bilietų kainos: 10, 15, 25, 35 €. 

Gruodžio 6 d., penktadienis, 18.30 val., – Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras, salė „Jūra“. Eduardas Balsys „Eglė žalčių karalienė“. 2 dalių (4 veiksmų) šokio spektaklis. Bilietų kainos: 20, 25, 35, 50 €. 

Gruodžio 7 d., šeštadienis, 18 val., – Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras, salė „Jūra“. Jerry Bock „Smuikininkas ant stogo“. 2 veiksmų miuziklas. Bilietų kainos: 20, 25, 35, 50 €.

Gruodžio 8 d., sekmadienis, 15 val., – Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras, salė „Jūra“. Antanas Kučinskas „Žvaigždžių opera“. 2 veiksmų opera vaikams. Bilietų kainos: 6, 9, 12, 17 €.

Gruodžio 11 d., trečiadienis, 18.30 val., – Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras, salė „Marios“. Gaetano Donizetti „Meilės eliksyras“. 2 veiksmų komiškos operos kamerinė versija. Bilieto kaina 25 €.

Gruodžio 13 d., penktadienis, 18.30 val., – Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras, salė „Jūra“. Antanas Jasenka „Legenda“. 2 veiksmų šokio spektaklis. Bilietų kainos: 20, 25, 35, 50 €.

Gruodžio 14 d., šeštadienis, 12 val. – Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras, salė „Marios“. Jurgis Gaižauskas „Buratinas“. 2 dalių (3 veiksmų) opera vaikams. Bilieto kaina 15 €.

Gruodžio 14 d., šeštadienis, 18.30 val., – Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras, salė „Jūra“. Antanas Jasenka „Legenda“. 2 veiksmų šokio spektaklis. Bilietų kainos: 20, 25, 35, 50 €.

Gruodžio 15 d., sekmadienis, 12 val., – Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras, salė „Marios“. Jurgis Gaižauskas „Buratinas“. 2 dalių (3 veiksmų) opera vaikams. Bilieto kaina 15 €.

Gruodžio 15 d., sekmadienis, 15 val., – Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras, salė „Jūra“. Dan Goggin „Šounuolynas“. 2 veiksmų miuziklas. Bilietų kainos: 20, 25, 35, 50 €.

Gruodžio 20 d., penktadienis, 18.30 val., – Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras, salė „Jūra“. „Sapnai apie Brodvėjų“. 2 veiksmų teatralizuotas muzikinis reviu. Bilietų kainos: 30, 35, 55, 70 €.

Gruodžio 21 d., šeštadienis, 18.30 val., – Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras, salė „Jūra“. „Sapnai apie Brodvėjų“. 2 veiksmų teatralizuotas muzikinis reviu. Bilietų kainos: 30, 35, 55, 70 €.

Gruodžio 22 d., sekmadienis, 15 val., – Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras, salė „Jūra“. Jacques Offenbach „Orfėjas pragare“. 2 veiksmų operetė. Bilietų kainos: 30, 35, 55, 70 €.

Gruodžio 27 d., penktadienis, 18.30 val., – Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras, salė „Jūra“. Jacques Offenbach „Orfėjas pragare“. 2 veiksmų operetė. Bilietų kainos: 30, 35, 55, 70 €.

Gruodžio 28 d., šeštadienis, 12 val., – Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras, salė „Marios“. Kristijonas Lučinskas „Tikroji dinozaurų istorija“. Šokio spektaklis vaikams (su fonograma). Bilieto kaina: 15 €.

Gruodžio 28 d., šeštadienis, 18.30 val., – Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras, salė „Jūra“. „Sapnai apie Brodvėjų“. 2 veiksmų teatralizuotas muzikinis reviu. Bilietų kainos: 30, 35, 55, 70 €.

Gruodžio 29 d., sekmadienis, 12 val., – Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras, salė „Marios“. Jurgio Gaižausko „Buratinas“. 2 dalių (3 veiksmų) opera vaikams. Bilieto kaina 15 €.

Gruodžio 31 d., antradienis, 18.30 val., – Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras, salė „Jūra“. Jacques Offenbach „Orfėjas pragare“. 2 veiksmų operetė. Bilietų kainos: 40, 50, 75 € 

Bilietus galima įsigyti internetu teatro svetainėje www.klaipedosmuzikinis.lt arba teatro kasoje (Danės g. 19, Klaipėda, Bokšto įėjimas). Bilietams taikomos visos teatro organizuojamiems renginiams galiojančios nuolaidos.
Kasos darbo laikas: I nedirba; II 10.30–18.30 val. (pietų pertrauka 14–15 val.); III–VI 9.30–18.30 val. (pietų pertrauka 14–15 val.); VII valandą prieš renginį, jei renginys vyksta sekmadienį.
Informacija ir bilietų užsakymas telefonu +370 645 59472; bilietų užsakymas grupėms telefonu +370 616 42129 arba el. paštu Šis el.pašto adresas yra apsaugotas nuo šiukšlių. Jums reikia įgalinti JavaScript, kad peržiūrėti jį..

Daugiau informacijos apie renginius ir taikomas nuolaidas: www.klaipedosmuzikinis.lt

Tiems, kas mėgsta lauko tenisą, padelis ne tik žinomas, bet jau ir išbandytas. Tačiau didžiajai visuomenės daliai bent jau kol kas tenisas ar teniso kortai yra daug geriau suprantami terminai, palyginti su padelio kortais, kurie vis dar yra naujiena. Šilalės rajono gyventojai jau visai netrukus galės pagrįstai didžiuotis, kad būtent mūsų rajone bus galima mėgautis viena sparčiausiai populiarėjančių sporto šakų pasaulyje.

Žydrūnė MILAŠĖ

AUTORĖS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 79

Pasaulinei operos dienai (spalio 25 d.) skirtame Wolfgango Amadeaus Mozarto operos „Don Žuanas“ spektaklyje pirmą kartą aštrialiežuvio tarno Leporelo vaidmenį atliks bosas Evertas Soosteris (Austrija). Nuo 2023 m. vasario Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre dirbantis solistas įvairiuose Europos teatrų spektakliuose ir koncertuose yra įkūnijęs įvairius šios operos herojus – Don Žuaną, Mazetą, Komandorą, tačiau Leporelą spektaklyje dainuos pirmą kartą per daugiau kaip du dešimtmečius besitęsiančią karjerą. Nepraleiskite progos pasimėgauti šia retai Klaipėdoje atliekama viena gražiausių visų laikų operų! Juoba, kad ypatinga proga publikai teatre paruošėme ne vien muzikinių gardumynų.

Pagrindinį vaidmenį spektaklyje atliks Klaipėdos publikos ypač mylimas solistas Mindaugas Rojus (Don Žuanas). Bene žinomiausiam visų laikų širdžių ėdikui asistuos tarnas Leporelas – Evertas Soosteris. Operos siužeto pinklės įtrauks taip pat debiutuojančią Vitą Merkelytę (Dona Ana, pirmą kartą), Aurimą Raulinavičių (Don Otavijus), Beatą Ignatavičiūtę (Dona Elvyra), Rasą Ulteravičiūtę-Kazlauskienę (Cerlina), Šarūną Šapalą (Mazetas) ir Valdą Kazlauską (Komandoras). Operos veiksmas skleisis nepaprasto grožio muzikos ir scenografijos fone.

Patinka dainuoti lietuviškai

Evertas Soosteris į Klaipėdą atvyko iš Austrijos. Atlikėjas daugiau kaip dvidešimt metų dainuoja boso-baritono partijas įvairiuose Europos operos teatruose ir festivalių scenose, o nuo 2023 m. vasario mėnesio dirba Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre.

„Mano vokalo pedagogė, dirbanti Suomijos ir Latvijos nacionalinėse operose, pamatė skelbimą, kad Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras skelbia atranką solistams bei pasiūlė man dalyvauti. Iki atvažiavimo į Klaipėdą nedaug žinojau apie šį miestą – tik tai, kad tai nuostabus miestas prie jūros. Iš anksčiau pažinojau daug puikių lietuvių, savo srities profesionalų. Taip nuo Karabaso Barabaso partijos Jurgio Gaižausko operoje vaikams „Buratinas“, Vandenio operoje Antoníno Dvořáko operoje„Undinė“, Klaipėdos festivalio istorijų operos „Klaipėda“, kur atlikau Petisnė adjutanto vaidmenį, prasidėjo mano karjera šiame teatre“, – pasakoja solistas E. Soosteris.

Solistas džiaugiasi puikia darbine atmosfera, kolegų profesionalumu ir įdomiais pastatymais. „Įvairiuose operos teatruose dainuoju nuo 1998 metų. Aš nelyginu teatrų, lyginu tik juose man tenkančius iššūkius. Vienas didesnių iššūkių KVMT – dainavimas lietuviškai, bet ir tai pavyksta įveikti. Juk man teko dainuoti anglų, vokiečių, italų, prancūzų ir turkų kalbomis. Pagal sudėtingumo lygį lietuvių kalbą prilyginčiau dainavimui prancūziškai, nes iš ši kalba pasižymi sudėtingu tarimu. Bet aš mėgstu iššūkius, noriu mokytis vis kažko naujo, atrasti savo naujus gebėjimus, tad dainavimas lietuviškai man puikiai tinka. Beje, lietuvių kalba – labai įdomi ir archajiška. Norėčiau Klaipėdoje pasilikti kuo ilgiau, o dainuoti tikiuosi iki pat mirties (juokiasi). Man dabar tik 55 metai. Solistui tai pati balso branda, tad jaučiuosi esantis pačios geriausios formos“, – sako E. Sooster.

Paklaustas, kuo Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras skiriasi nuo kitų teatrų, kuriuose jam teko dainuoti, dainininkas vardija: „Laisvi pirmadieniai. Vidurio Europos teatruose tokio stabilumo nėra: dainuoji ir niekada nežinai, kada bus tavo laisvadienis. Kitas išskirtinumas – pakankamai laiko skiriama vokalo repeticijoms. Tai didžiulis privalumas!“

Opera žavisi nuo mažens

E. Soosteris sako, kad opera susižavėjo nuo vaikystės, vos išgirdęs pirmuosius šio žanro kūrinius. „Opera mane įtraukė ir nepaleidžia. Galiu klausytis ilgiausių Richardo Wagnerio operų ir man gera. Jaučiuosi esąs savoje aplinkoje, savo pasaulyje. Operą galima pamilti tik natūraliai. Nepavyktų kažką įkalbėti pamilti šią muziką. Žmones tam reikia ruošti kryptingai, nuo vaikystės. Norint pamėgti operą reikia žinių, išsilavinimo ir įpročio. Nepratusiam – nepatiks. Norintiems pažinti ir pamilti operą puikiai tiktų toks ryškus ir įsimintinas spektaklis kaip Gaetano Donizetti komiška opera „Meilės eliksyras“. Jis linksmas ir įtraukiantis. Wolfgango Amadeaus Mozarto operos „Don Žuanas“ muziką pamilau visai neseniai repeticijų Vienoje metu. Išgirdau, kokia tai išraiškinga, net, sakyčiau, kosminė muzika“, –sako solistas.

Anot E. Soosterio, jo kuriamas Leporelas – daugiaplanis vaidmuo. „Don Žuanas visada toks pat, o Leporelas – sudėtingas: jis ir tarnas, ir juo nenori būti, jis užjaučia Don Žuano aukas, bet turi vykdyti pono nurodymus. Leporelas Don Žuanui sako, kad jo širdis lyg akmuo... Tačiau socialinė padėtis Leporelui neleidžia palikti savo šeimininko... Džiaugiuosi, kad šios Leporelo charakterio briaunos publikai atsiskleis būtent mano balso dėka ir, žinoma, jaudinuosi, laukiu debiuto“, – sako solistas.

Jauniesiems kolegoms solistas pataria niekada nenustoti mokytis ir visą gyvenimą ieškoti tobuliausio savo balso skambesio. „Geriausias patarimas? Kantrybė ir darbas. Žiūrėti, girdėti, matyti ir eksperimentuoti. Aš pats iki 2019 m. taikiau vienokią dainavimo techniką, o paskui viską radikaliai pakeičiau ir ėmiausi kitos. Nuo tada mokausi pas kitą vokalo pedagogą ir dabar dainuoju visiškai kitaip nei anksčiau. Su amžiumi keičiasi ne tik žmogaus kūnas, bet ir balsas. Kartais net tenka visko mokytis naujai. Aš daug sportuoju – atletika, sambo, kovų menai, bet žinau solistų, kuriems sportas visiškai nepatinka“, – pažymi pašnekovas.

KVMT inform.

2024 m. spalio 16 d. Tuskulėnų rimties parko memorialinio komplekso Konferencijų salėje vyko Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro organizuotas Mažosios Lietuvos gyventojų genocido 80-ųjų metinių minėjimas. Renginio pradžioje ir pabaigoje skambėjo Vilniaus kolegijos studentės Liepos Valeikienės atliekama dainuojamoji poezija.

Minėjimo dalyviams, prelegentams ir klausytojams sveikinimo žodį taręs Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro Okupacinių režimų veiklos tyrimo ir viešinimo skyriaus vedėjas doc. dr. Artūras Grickevičius pabrėžė, kad „šis renginys svarbus, kad ir mažas, bet tvirtas žingsnis, įtvirtinant mūsų tautos atminty žinias apie tą genocidą ir karo nusikaltimus, kurie ištiko mūsų brolius ir seseris iš Mažosios Lietuvos, taip pat kitus tuo laiku nukentėjusius to krašto gyventojus“.

„Šiandien džiaugiamės ilgamečiu geranorišku bendradarbiavimu su visuomeninėmis organizacijomis ir ypač su Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centru. Prieš porą savaičių čia, šioje salėje, vyko tarptautinė konferencija „Didysis pasitraukimas iš Baltijos šalių: emigraciniai procesai Europoje 1944–1949 m.“, kurią galime laikyti ir savotiška Mažosios Lietuvos gyventojų genocido atminimo dienos minėjimo įžanga, suteikiančia jam platesnį istorinį ir geopolitinį kontekstą. Atmindami krašto tragediją, iš akių ir minčių turėtume neišleisti platesnio vaizdo ir iki šiol atsklindančių tų laikų neteisingumo atgarsių“, – pabrėžė Mažosios Lietuvos reikalų tarybos pirmininkas Kęstutis Pulokas.

Mažosios Lietuvos reikalų tarybos pirmininkas K. Pulokas savo sveikinimo kalboje priminė sovietų padarytus nusikaltimus žmogiškumui, 1907 m. Hagos konvencijos nepaisymą, iškeldinant vokiečius iš Kaliningrado srities 1947 m. spalio 11 d. SSRS Ministrų Tarybos nutarimu. Paragino nepamiršti mūsų tautiečių ir kaimynų žudynių ir išvarymo, dėl kurių vietos žmonės neteko gyvybės, garbės, nuosavybės, Tėvynės. Ir palinkėjo Lietuvos Respublikos atminties institucijoms toliau vykdyti tyrimus, rengti minėjimus ir konferencijas, skelbti publikacijas, šviesti visuomenę, puoselėti istorinę atmintį.

Pranešimus minėjimo metu skaitė Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro, Mažosios Lietuvos reikalų tarybos ir Vilniaus Žirmūnų gimnazijos atstovai.

LGGRTC direktoriaus dr. Arūno Bubnio pranešime „Sovietų nusikaltimai Rytprūsiuose ir Mažojoje Lietuvoje 1944–1948 metais“ daug dėmesio buvo skirta nusikaltimams žmogiškumui, smurtui prieš civilius gyventojus, – moteris ir vaikus, taip pat Rytų Prūsijos teritorijos etninio valymo ypatumams atskleisti. Apibendrinant buvo konstatuota, kad „Pasaulio visuomenei tylint, SSRS įvykdė Rytų Prūsijos etnocidą – iškeldino senuosius krašto gyventojus, pasisavino jų žemę ir nuosavybę, pakeitė geografinius vietovardžius, kolonizavo kraštą rusakalbiais atvežtiniais gyventojais.“

LGGRTC Okupacijų ir laisvės kovų muziejaus direktorė Ramunė Driaučiūnaitė, su kolegomis, 2016 m. parengusi parodą „Vilko vaikai: duonos keliu iš Rytų Prūsijos į Lietuvą 1945–1948“, apkeliavusią Erfurtą, Berlyną, Potsdamą, Miunchną, eksponuotą 2024 m. birželio 3–29 dienomis Vilniaus apskrities Adomo Mickevičiaus viešojoje bibliotekoje, skaitė pranešimą „Vaikas karo akivaizdoje: Rytų Prūsijos vaikų patirtys“. Prelegentė priminė apie šiais metais Lietuvos Respublikos Seimo priimtą nutarimą rugsėjo 14-ąją paskelbti Vilko vaikų atmintina diena ir akcentavo, kad karą laimėjusioms šalims visiškai nerūpėjo Rytų Prūsijos tūkstančių našlaičių vaikų likimai.

 „Vilko vaikais“ buvo vadinami Rytų Prūsijos vaikai, kurie 1945–1949 m. pasiekė Lietuvos miestus ir kaimus. Šių vaikų patirtis išskirtinė. Jie matė, kaip į namus įsiveržę sovietų kariai prievartauja, kankina ir žudo jų seneles, motinas ir seseris, niokoja namus. Regėjo sovietų tankų traiškomas pabėgėlių kolonas, gatvėse gulinčius lavonus. Iš bado šie vaikai valgė šunis, kates, peles ir žiurkes. Dėl maisto gabalėlio jie galėjo nueiti dešimtis kilometrų ir be gailesčio kovoti tarpusavyje. Badas ir baimė buvo jų vaikystės palydovai“, – renginio metu akcentavo R. Driaučiūnaitė.

Mažosios Lietuvos reikalų tarybos garbės pirmininkas Vytautas Šilas, pranešime „Atminties keliu“, kalbėjo apie Mažosios Lietuvos reikšmę Lietuvos istorijoje, priminė sovietų propagandisto rašytojo Iljos Erenburgo žodžius, raginančius „sumindžioti fašistinį žvėrį jo urve“, sovietų 1944–1948 m. padarytus nusikaltimus prieš civilius Rytų Prūsijos gyventojus, jų iškeldinimą. Atkreipė dėmesį į daugkartinius Mažosios Lietuvos reikalų tarybos prašymus Mažosios Lietuvos genocido dieną paskelbti atmintina diena, kas buvo padaryta 2006 metais.

Vilniaus Žirmūnų gimnazijos istorijos mokytojas dr. Martynas Maniušis, kalbėjęs apie „Mažosios Lietuvos genocido temą mokyklinėje istorijos edukacijoje“, konstatavo, kad pastaroji tema mokykliniame istorijos naratyve yra pristatoma fragmentiškai, o daugeliu atveju, apskritai palikta edukacinėse paraštėse. Apibendrindamas teigė, kad skirdami dėmesį šiai temai mokyloje „pagerbtume žuvusiųjų atminimą, augintume labiau pilietišką, kritiškai mąstančią jaunąją kartą.“

Renginiui baigiantis, jo vedėja Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro vyriausioji istorikė dr. Sandra Grigaravičiūtė dėkojo dainuojamosios poezijos atlikėjai – Vilniaus kolegijos studentei Liepai Valeikienei, renginio organizatoriams – Okupacinių režimų veiklos tyrimo ir viešinimo skyriaus vedėjui dr. Artūrui Grickevičiui ir Tuskulėnų rimties parko memorialinio komplekso vedėjai Dovilei Lauraitienei.

Renginio metu buvo eksponuojama Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro Okupacijos ir laisvės kovų muziejaus paroda „Vilko vaikai: duonos keliu iš Rytų Prūsijos į Lietuvą 1945–1948“.

Nuotraukos Kęstučio Puloko ir LGGRTC darbuotojų  

Žemės ūkio ministerija parengė Žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo įstatymo ir jį lydinčiųjų įstatymų pakeitimo projektus. Jais siekiama spręsti įsisenėjusias valstybinės žemės efektyvaus panaudojimo ir žemės ūkio paskirties žemės sklypų formavimo problemas, gaunant didžiausią ekonominę naudą valstybei. Šiuo metu pernuomojant valstybinės žemės plotus, neretai pelnomasi žemę dirbančių žmonių sąskaita.

Pataisomis siekiama sudaryti sąlygas žemę dirbantiems žmonėms įsigyti nuomojamus valstybinės žemės ūkio paskirties žemės sklypus ir tarp privačių  sklypų įsiterpusius nenaudojamus valstybinės žemės plotus.

Nustatyti saugikliai, neleisiantys spekuliuoti valstybine žeme. Pirmumą įsigyti besiribojančius valstybinės žemės sklypus turės asmenys, iš valstybės įsigiję mažesnį žemės ūkio paskirties žemės plotą, ne mažiau kaip trejus metus aktyviai žemės ūkio veiklą vykdę ir patvirtinančius dokumentus pateikę ūkininkai. Vienas asmuo galės įsigyti ne daugiau kaip dviejose besiribojančiose savivaldybėse esančią valstybinę žemės ūkio paskirties žemę.

Šiandien Lietuvoje yra 310 tūkst. ha valstybinės žemės ūkio paskirties žemės, kurią pardavus tikimasi gauti iki 1,5 mlrd. Eur pajamų.

Seimui pritarus siūlomiems pakeitimams, sumažės apleistos žemės plotai,  valstybė gaus pajamų iš nenaudojamų valstybinės žemės plotų. Už parduotą valstybinę žemės ūkio paskirties žemę surinktos lėšos bus skirtos Valstybės gynimo fondui ir tai ženkliai prisidės prie krašto apsaugos stiprinimo.

Valstybės duomenų agentūros duomenimis, 2023 m. žemės ūkio ir maisto produktų eksportas sudarė 19,6 proc. viso Lietuvos eksporto – šios produkcijos eksportuota už 6945,3 mln. eurų. Tai yra 2,8 proc. daugiau negu 2022-aisiais. Svarbiausia eksporto produkcija – grūdai, pieno, mėsos ir žuvies gaminiai. „Žemės ūkio ministerija, įvertinusi eksporto plėtros teigiamą poveikį Lietuvos ekonomikai ir atsparumo geopolitiniams iššūkiams didinimui, aktyviai siekia diversifikuoti ir didinti Lietuvos žemės ūkio ir maisto pramonės produktų eksportą“, – teigia žemės ūkio viceministras Vytenis Tomkus.

Plečiasi eksporto geografija

Atverti naujas rinkas padeda nuoseklus Žemės ūkio ministerijos (ŽŪM) darbas su esamais ir potencialiais bendradarbiavimo partneriais. Vienas pastarųjų eksporto didinimui svarbių ŽŪM vadovų susitikimų įvyko rugsėjo 9 d. Tąkart dvišalis bendradarbiavimas ir didesnės lietuviškos produkcijos eksporto galimybės buvo aptartos su į Lietuvą atvykusia JAV Pensilvanijos žemės ūkio sektoriaus delegacija. „Mūsų bendradarbiavimas vis dar turi didžiulį neišnaudotą potencialą“, – susitikime pabrėžė žemės ūkio ministras Kazys Starkevičius, kalbėdamas apie naujas aukštos kokybės eksporto nišas.

JAV rinka jau atvira lietuviškai jautienai ir kiaušinių produkcijai. Pradėta procedūra paukštienos eksporto leidimui gauti, vyksta derybos dėl leidimo eksportuoti vartojimui skirtus kviečius.

2023 m. iš Lietuvos į JAV žemės ūkio ir maisto produktų eksportuota už 88,6 mln. eurų, 0,7 proc. aplenkiant 2022 m. Pagal eksporto apimtis JAV buvo 21 šalis iš 157 Lietuvos eksporto partnerių.

Kaip akcentuoja žemės ūkio viceministras V. Tomkus, be JAV, ministerija didelį dėmesį skiria Jungtinės Karalystės, Japonijos, Pietų Korėjos, Tai­vano, Persijos įlankos, Indijos-Ramiojo vandenyno regiono ša­lims. „Džiugu, kad, nepaisant geopolitinių iššūkių, dvišalė prekyba lietuviškos kilmės žemės ūkio produktais ir gėrimais su pagrindiniais eksporto partneriais išlaiko stabilaus augimo tendencijas“, – pažymi viceministras.

ŽŪM duomenimis, 2023 m., palyginti su 2021 m., šių produktų eksportas į Japoniją padidėjo 107,8 proc., į JK – 22,4 proc., į JAV – 16,1 proc., Jungtinius Arabų Emyratus – 89,4 proc., Vokietiją – 19,3 proc., Ukrainą – 47,8 proc.

Viceministro teigimu, tokio augimo priežastys yra ne tik aukšta lietuviškų produktų kokybė, bet ir kelerių metų nuoseklaus darbo, stiprinant prekybos ryšius, rezultatas.

Priemonės eksportui skatinti

2023 m. eksportui skatinti ŽŪM skyrė apie 750 tūkst. eurų paramos, kofinansuojant eksporto skatinimo veiklas. Tikimasi, kad šių metų parama sieks 800 tūkst. eurų.

Šios lėšos naudojamos padedant maisto pramonės įmonėms įsitvirtinti jau atvertose ir atveriant naujas rinkas lietuviškai produkcijai realizuoti, kuriant lietuviškos produkcijos teigiamą įvaizdį užsienio šalyse, didinant žemės ūkio ir maisto produktų eksporto apimtis, plečiant išvežamų produktų spektrą. Siekiant to, organizuojamas dalyvavimas svarbiausiose tarptautinėse maisto produktų ir gėrimų parodose, rengiamos išvykstamosios ir atvykstamosios verslo misijos, kurios yra svarbus instrumentas ieškant naujų rinkų. 2023–2024 m. organizuotos išvykstamosios verslo misijos į JAV, Korėją, Singapūrą, Jungtinę Karalystę, Australiją, Saudo Arabiją bei atvyksta­mosios verslo misijos iš Japo­nijos, JAE, JAV, Vokietijos, Tai­vano, Kataro, Armėnijos, Azer­baidžano.

Taip pat organizuojami vebinarai, seminarai, kiti renginiai, padedantys Lietuvos įmonėms susipažinti su tikslinėmis rinkomis ir potencialiais verslo partneriais. 2023–2024 m. buvo organizuojami seminarai apie JAV, Japonijos, Jungtinės Karalystės, Vokietijos, Prancūzijos, Korėjos, Saudo Arabijos rinkas. Taip pat lietuviškų maisto produktų ir gėrimų populiarinimo renginiai vyko Japonijoje, JAV, Prancūzijoje, Korėjoje, Sakartvele. Siekdama stiprinti ekonominius santykius, ŽŪM aktyviai dirba politiniu lygmeniu bendradarbiaudama su trečiųjų šalių institucijomis Lietuvos žemės ūkio produkcijos gamintojams ir maisto pramonei.

„Skatiname tarptautinius ryšius ir atrandame naujų rinkų, dalydamiesi žiniomis ir mokslo patirtimi apie kuriamus sveiko, saugaus, funkcinio ir ekologiško maisto bei gėrimų produktus“, – apžvelgdamas ŽŪM skatinamas eksporto priemones, pažymi V. Tomkus.

Ministerijos veiklos naudą atskleidžia teigiami eksportuotojų atsiliepimai. Įmonės akcentuoja ŽŪM indėlį plečiant verslo ryšius, pagalbą efektyviau pristatant produkciją naujose rinkose, užmezgant ilgalaikius bendradarbiavimo kontaktus su užsienio partneriais, sudarant galimybes geriau pažinti tarptautinius vartotojų poreikius, užtikrinant konkurencingumą globalioje rinkoje.

ŽŪM archyvo nuotr.