Tauragės regiono atliekų tvarkymo centro (TRATC) pranešimus dėl vieti­nės rinkliavos mokėjimo gavusiems rajono gyventojams kilo daug klau­simų. Ir ne tik dėl to, kad rinkliava padidėjo. Skatinimus rūšiuoti ir taip taupyti nuolat girdintys gyventojai tokių pastangų rezultatų nemato, be to, išgąsdino ir ant vokų raudonai išspausdintas pranešimas, jog už popie­rines sąskaitas kitąmet reikės sumokėti papildomai.

Daiva BARTKIENĖ

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 16

Pamatyti kirpėjo žirklėmis čeksint vyrą daugelyje didesnių miestų jau nebėra jokia naujiena. Bet Šilalėje šioje grožio srityje besidarbuojantis stipriosios lyties atstovas vis dar sukelia nuostabą – esame įpratę, jog plaukus klientėms kerpa ar dažo moterys. Tačiau šiuos stereotipus laužo grožio studijos „G. L“. įkūrėjai Gediminas ir Laima Petrikai – jie abu gražina šilališkius ir juokiasi, kad salono languose šmėžuojanti vyriška figūra yra geriausia reklama, pritraukianti smalsuolius, kurie vėliau tampa ištikimais klientais.

Žydrūnė MILAŠĖ

Pašnekovų ir Algimanto AMBROZOS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 16

Jau nekalbant net apie įžūlų Ame­rikos „karaliaus“ spaudimą Volodymyrui Zelenskiui ir diplomatijoje nepriimtinus akibrokštus, ateina vis įdomesnių naujienų. Jomis galima tikėti, galima ir ne, bet, kaip sakydavo propagandos vilkai, kiekvie­na­me anekdote ar paskaloje yra kruopelė teisybės. Kalbama, kad JAV net yra institutas, analizuojantis tokio pobūdžio informaciją.

Ilgametis Sovietų sąjungos KGB karininkas Alnuras Musajevas pareiškęs, kad 40-metis Donaldas Trumpas dar 1987-aisiais buvęs užverbuotas KGB ir gavęs „Krasnov“ slapyvardį. Apie JAV prezidento ryšius su Rusija jis rašęs 2018 m. ir liudijęs, jog „Trumpas sėdi ant FSB kabliuko ir vis giliau ir giliau ryja masalą“. Pasirodo, jis ir šiandien sėkmingai paveikiamas ir galbūt užverbuojamas. 

Naujienų agentūra „Reuters“ paskelbė kitą žinią: pastaraisiais mėnesiais JAV ir Rusijos atstovai slapta susitikinėjo Šveicarijoje. Šie ryšiai buvo užmegzti iškart po D. Trumpo pergalės lapkritį. Bent vienas susitikimas įvyko Ženevoje praėjusią savaitę, kuomet buvo sušaukta Miuncheno saugumo konferencija. Greičiausiai tuomet ir paaiškėjo pagrindinės D. Trumpo plano detalės, kaip atkurti taiką Ukrainoje, kitaip sakant, kaip kartu su Putinu paspausti Kyjivą. Planas virto reikalavimu europiečiams, kad šie parengtų Ukrainos kapituliacijos tvarką. 

Prie rankų išsukinėjimo V. Zelenskiui prisijungė ir Elonas Muskas, grasinantis Ukrainai atjungti pasaulinę palydovinę interneto sistemą „Starlink“, jei ši nesutiks atiduoti JAV 50 proc. savo mineralinių ir retųjų metalų iškasenų bei naftos ir dujų išteklių. D. Trumpas reikalauja šiais resursais, įkainotais 500 mlrd. dolerių, atsilyginti už Amerikos teiktą paramą. Londono „The Tele­graph“ priduria, jog Vašingtonas taikosi ir į Ukrainos uostų bei kitos infrast­ruktūros eksploataciją. Laikraštis rašo, kad šios sąlygos netgi griežtesnės, lyginant su reparacijomis, kurių sąjungininkai pareikalavo iš nacistinės Vokietijos bei Japonijos po antrojo pasaulinio karo.

Einame toliau. Jungtinės Tautos ruošėsi paminėti trečiąsias Rusijos karo prieš Ukrainą metines. Pirmadienį JTO Generalinė Asamblėja turėjo priimti rezoliuciją, kuriai pataisas pasiūlė JAV. Joje raginama „baigti Rusijos ir Ukrainos konfliktą“ (terminologija sutampa su Maskvos) ir nė žodžiu neužsimenama, kas yra agresorius, nereikalaujama išvesti Rusijos kariuomenės iš Ukrainos. Kad suminkštintų klausytojų širdis, „didysis humanistas“ D. Trumpas nuolat rypuoja apie „konflikte“ prarandamus tūkstančius gyvybių. 

Pasak Amerikos prezidento, dabar jau ne Lukašenka esąs „paskutinis Europos diktatorius“, bet V. Zelenskis. Jis dar šiemet turįs surengti visuotinius rinkimus, kurie pagal Ukrainos konstituciją yra atidėti dėl vykstančio karo ir įvestos karo padėties. Dabar nėra abejonių, kad JAV kartu su Rusija pasistengtų, jog šalyje būtų išrinktas prorusiškas lyderis. Juk aplink Ukrainą zuja – tai atvyksta į Minską, tai grįžta Maskvon – buvęs Putino statytinis Viktoras Janukovyčius... Bet politologai mini ir kitas, nuosaikesnes pavardes: Porošenką, Tymošenko, Zalužną, Budanovą... Klau­simas tik toks: ar rinkimai įvyktų pasiekus taikos susitarimą, ar nedelsiant? Visiškai nerealu, jog Ukraina skubėtų, nes, pirma, reiktų atšaukti karo padėtį, antra, pasiruošti rinkimų kampanijai, trečia, pagal įstatymus ji užsitęstų dar 90 dienų. Visi šie klausimai neišsprendžiami be dabartiniam Kyjivui palankios Aukščiausiosios Rados. D. Trumpui ir Putinui belieka viena išeitis: pašalinti V. Zelenskį arba jį įtikinti pasitraukti ir išvykti iš šalies. Jūs tuo tikite?

Suprantama, kad viena Ukraina iš šios „abrakadabros“ neišsipainios. Amerikai pasitraukus iš demokratinių režimų gynimo forposto, belieka Europa. Europos Sąjunga ne be reikalo užsitarnavo „senutės vėžlės“ pravardę dėl lėtų, nevykusių sprendimų, ilgo svarstymo ir keleto priešiškai nusiteikusių narių. Bet rinktis nėra iš ko. Šią savaitę į Vašingtoną išskuba keletas Europos lyderių, kad įtikintų 47-ąjį Amerikos prezidentą pakeisti savo retoriką. Vargu ar tai pavyks, bet mėginti reikia. 

Nesunku bendriją menkinti, bet juk ji nuo Rusijos invazijos pradžios suteikė Ukrainai daugiau kaip 88 mlrd. eurų vertės ekonominę, humanitarinę ir karinę paramą, nors pačios gynybai reikia skirti bent 250 mlrd. Eur per metus. Dabar ruošiamas naujas 20 mlrd. Eur vertės pagalbos paketas.

Bet grįžkime prie sensacingos, tačiau, ko gero, įtikinamos žinios apie D. Trumpo tarnystę KGB. Seno sovietinio saugumiečio liudijimas (jo „Facebook“ paskyroje yra ir nuotrauka iš D. Trumpo susitikimo su M. Gorbačiovu) dar neįrodo ano meto JAV statybų verslininko pažinties su SSRS užsienio žvalgybos agentu Drezdene. Sunaikinęs saugumo dokumentus, Putinas į Leningradą grįžo tik 1990-ųjų sausį. 1987 m. liepą jis apsilankė Maskvoje viešbučio priešais Kremlių statybos reikalais, čia jį, žurnalo „Forbes“ žiniomis, ir „pakabino“ KGB...

Sunku patikėti. Tačiau buvusių saugumiečių, sako, nebūna. Matyt, Putinas su D. Trumpu liko artimi sielomis. Tai rodo ir dabartiniai įvykiai. 

Česlovas IŠKAUSKAS

Kelionės po Kiniją „vinis“ vienareikšmiškai buvo Vai­vorykštės kalnai ir Ledo slėnis. Tai kažkas nuostabiau už nuostabiausius reginius... Gamtos sukurti vaizdai čia pranoksta bet kokį žmogaus sukurtą, tegul ir patį genialiausią žanrą ar epochą.  

Visos spalvos

Šį gamtos stebuk­lą­vargu ar galima pavadinti­ Vai­vo­rykš­ti­niais kalnais. Juk vaivorykštė­ turi vos septynias spalvas, tuo tarpu šie kalnai turi visas žemėje esančias spalvas bei atspalvius. Ir jos dar priklauso nuo saulės kritimo kampo, nuo debesėlio. Rodos, žiūri į tą pačią vietą, o po minutėlės matai jau visai kitokias spalvas. Todėl ir sunku patikėti savo akimis, žvelgiant į tokius stebuk­lus, prie kurių žmogus nė piršto neprikišo. Beje, keliautojai prie Vaivorykštės kalnų labiausiai laukiami dar prieš saulėlydį, kuomet smiltainių ir mineralų piramidėse suintensyvėja spalvos, kurios tiesiog prieš akis sukuria neįtikėtiną, it iš sapno ištrauktą ir ant žemės pagrindo užtiestą paletę.

Milijonai metų

Kinijos Gansu provincijoje išsidėsčiusiame geologiniame reljefo parke Zhangye Danxia plytintis kalnynas atrodo tarsi būtų nutapytas. Tačiau net talentingiausiam šios žemės dailininkui to atkartoti nepavyks. Ir motulei gamtai ne iš karto pavyko – ji šiuos kalnus „tapė“, iš mineralinių nuosėdų ir spalvoto smiltainio lipdė keliasdešimt milijonų metų. Skirtingų spalvų uolienos formavosi viena ant kitos. Tačiau prieš 40 ar 50 mln. metų įvyko tektoninių plokščių susidūrimas, kurio metu tuometinė Indijos sala buvo prijungta prie Eurazijos žemyno. Per 50 mln. metų Indija, judėdama maždaug 8 metrų per šimtą metų greičiu, prisidėjo prie Himalajų kalnų masyvo ir Vaivorykštinių kalnų Gansu provincijoje susidarymo.

Suprantama, kad toks stebuk­las yra apipintas tikėjimais, burtais, legendomis, jis įsipynė ir į kinų mitologiją. Viena legendų pasakoja, jog vaivorykštė kalnuose pa­rodo tą vietą, kurioje gyvena ar apsilanko drakonas. Drakonas Ki­nijoje – gėrio, sveikatos, turtų, galybės simbolis. Jis nesispjaudo ugnimi kaip kitų Azijos šalių drakonai – jis lieja vandenį. O kur vanduo, ten ir gyvybė, ten puikus derlius... Pamatęs kalnuose­ vaivorykštę,­ beveik gali tikėtis, kad netrukus sulauksi didelės sėk­­mės. Tik, manau, labai sunku tą vaivorykštę pamatyti, nes kalnai taip pakeri visas jusles, kad nieko daugiau nebematai, kaip tiktai nepakartojamą kalnų grožį.

Taoizmo simbolis 

Vaivorykštė yra labai reikšmingas taoizmo simbolis. Jos spalvos­ atstovauja penkioms budizmo šei­moms. Oranžinė siejama su Bod­histava, t.y. žmogumi, pasiekusiu­ nušvitimą, tačiau pasirinkusį gyventi Žemėje ir tarnauti žmonėms. Todėl mes Rytų kraštuose matome tiek daug oranžinės spalvos. Oranžinį rūbą dėvi dauguma vienuolių, į tokios spalvos audeklą yra supami mirusieji.

Pasak mus lydėjusio gido Igno, tikriausiai nėra jokio­ atsitiktinumo, kad būtent Vai­vorykštiniuose kalnuose susiformavo Budą garbinanti religija. Tolimojoje Kinijoje tarsi visa gamta išpažįsta šią religiją. Juk taoistai turėjo savo asmenybės tobulumo idealą. Tas idealas reiškė psichiškai atsipalaidavusį, visiškai susiliejusį su gamta žmogų. Taoistai tikėjo, kad, prisilaikant maitinimosi, fizinės ir psichinės higienos, galima pasiekti nemirtingumą. Jie pasiekdavo didelių laimėjimų taikydami adatų terapiją, gydydami žolėmis ir kitomis natūraliomis priemonėmis, kurios šiandien kelia didelį medikų susidomėjimą. Iš tiesų jie tiesiog buvo gamtos vaikai.

Saugo UNESCO

Zhangye Danxia kalnų reljefas kartais vadinamas Azijos Di­džiuoju kanjonu. Šis geologi­nis kinų parkas 2009-aisiais bu­vo įtrauktas į UNESCO paveldo­ sąrašą. O prieš tai kinai spėjo ja­me nutiesti keliukų – takiukų, pristatyti parduotuvėlių, kavinu­kių, t.y. tokių objektų, kurie šiame parke dera it karvei balnas.  

Kinų archeologai žemėlapiuose Vaivorykštinius kalnus pradėjo žymėti tik apie 1920 – 1930 m. Tačiau už Kinijos ribų šis stebuklas ir toliau liko nežinomas, turistai jį atranda tik dabar. Be to, pasirodo, smalsieji lietuviai buvome pirmieji, kurie atvažiavome į šią vietą. Tad jeigu kuriam skaitytojui pavyktų aplankyti Kiniją, rekomenduojama rinktis tik „laukinį“ jos maršrutą – gamta tikrai neapvils.

Turi analogų

Zhangye Danxia kalnų rel­je­fas pasaulyje turi analogų. Pa­­­vyzdžiui, Šiaurės Amerikoje, Ka­nadoje panašų vaizdą galima­ pa­matyti Britų Kolumbijoje Spect­rum Range kalnuose. Jie yra vulkaninės kilmės ir atsirado tokiu pat būdu kaip kinų Vaivorykštiniai kalnai. Tačiau Kanados kalnų juostas sudaro lavos, pemzos, pelenų ir mineralų sluoksniai. 

Jungtinių Amerikos Valstijų pie­tuose stūkso Chilcotin plokščiakalnis, kuris taip pat žavi vaivorykštę primenančiu reljefu. Kaip ir Kanados kalnai, taip ir šie yra vulkaninės kilmės, o sudaro jį šiek tiek kitokia uoliena, kurioje yra kiek mažiau aliuminio ir daugiau natrio bei kalio. Unikali šių mineralų koncentracija sukuria plokščiakalniui būdingą spalvų gamą.

Tačiau nors Zhangye Danxia kalnų reljefas turi į save panašių „giminaičių“, bet yra vienintelis vaivorykštę primenantis gamtovaizdis, kuris nėra vulkaninės kilmės. Todėl jis ir yra laikomas vienu iš pasaulio stebuklų. Kažkur prieš kelionę perskaičiau, jog kalnų masyvas vidurio Kinijoje turėtų būti įtrauktas į objektų sąrašą, kuriuos būtina pamatyti prieš mirtį...

Ledo slėnis

Koks nusivylimas – Ledo slėnyje ledo... nėra. Šią vietovę užplūdusios ne atšiaurios, bet šiltos spalvos: šakotas, dantytas, karpytas reljefas kai kur atrodo tarytum nuauksintas, kai kur įgyja ramesnį, matinį molio arba sodrų oranžinį, rausvą toną, priklausomai nuo vietos, paros meto, saulės nuotaikų. Tačiau negalima sakyti, kad ir ledo visai nėra. Vietomis tarp uolų baltuoja lopinėliai, kurie atrodo kaip tikras ledas. Iš pradžių pagalvojau, jog tai gali būti druska, todėl, kad įsitikinčiau, palaižiau. Pasirodo, ne druska baltuoja, o kažkoks kitoks mineralas.

Ledo slėnis ypatingas tuo, kad į neaprėpiamą horizontą driekiasi prieš milijonus metų dėl tektoninių slinkčių ir ardomųjų procesų (vandens, vėjo, sniego) susiformavusios eilės natūralių žemės skulptūrų. Ką šiuose gamtos kūriniuose galima įžiūrėti, yra kiekvieno fantazijos lygis: vienas mato grybą, kitas įžiūri savo kaimyną su keista kepure, vienam atrodo, jog tai – piramidė, o kitam – apžvalgos bokštas, kažkas įsivaizduoja plepančias bobutes, o kažkas – dramblį su drambliuku... 

Nuostabu tai, kad Ledo slėnis yra nuogas, jokia agresyvia žmogaus veikla nepridengtas ir nesudarkytas žemės paviršius, kur erozija virto aukštojo pilotažo kūryba. Išskyrus vėlgi tuos takelius, kurių tikrai galėtų būti kur kas mažiau, nes jie tiesiog darko kraštovaizdį. Be to, jie visiškai nėra būtini, jei nori pasiekti vieną ar kitą tašką – juk į kalnus eini ne parko takelių tikėdamasis. 

Kai po gausybės „ach ir och“ sulipome į autobusą, gidas Ignas mįslingai paklausė: galbūt tai mums, žemės gyventojams, yra užuomina apie tai, kaip atrodo homo sapiens dar nepasiektos kitos planetos? Ir kas drįstų ginčytis. 

Nijolė PETROŠIŪTĖ

AUTORĖS nuotr.

Profesorius Petras Bielskis – teatro legenda, praėjusią savaitę pasitiko garbingą 90-ąją sukaktį. Ta proga re­žisierių, teatrologą, humanitarinių mokslų daktarą, Šilalės garbės pilietį sveikino ne tik Klaipėdos kultūros bend­ruomenė, buvę jo studentai, bet ir gimtojo krašto atstovai – Laukuvos Norberto Vėliaus gimnazija, seniūnija, bendruomenė, bu­vęs Seimo narys Jonas Gudauskas. 

Režisierius, teatrolo­gas, Klaipėdos uni­ver­si­teto profesorius, teat­ro meno puoselėtojas, klojimo teatrų judėjimo atgai­vin­tojas prof. dr. P. Biels­­kis gimė 1935 m. vasario 20 d. Mėčiuose, Laukuvos valsčiuje. Todėl į iškilaus Šilalės kraštiečio jubiliejui skirtą vakarą Klaipėdos universiteto Socialinių ir humanitarinių mokslų fakulteto Baltojoje menėje pasveikinti jo susirinko buvę studentai, artimieji ir, žinoma, kraštiečiai. Buvęs laukuviškis niekada nepamiršo savo šaknų, stiprūs ryšiai su Laukuva ir Šilale jį sieja iki šiol, 2008 m. jam buvo suteiktas Šilalės garbės piliečio vardas.

P. Bielskis neatsiejamas nuo Lietuvos teatro istorijos – per dešimt­mečius jis sukūrė daugybę spektaklių, skleidė kultūrą per akademinę ir meninę veiklą, jo darbai paliko neišdildomą pėdsaką Lietuvos meninėje ir edukacinėje erdvėje. Per savo ilgą ir prasmingą karjerą jis yra pelnęs gausybę garbingų apdovanojimų, tarp jų – Balio Sruogos, vyskupo Motiejaus Valan­čiaus premijas, Klaipėdos mies­to Kultūros magistro titulą, jam buvo įteiktas Kultūros ministerijos garbės ženk­las „Nešk savo šviesą ir tikėk“ ir kt. Jis yra žinomas ne tik kaip talentingas menininkas, bet ir kaip mokytojas, padėjęs ugdyti naująsias teatro kartas, P. Bielskio iniciatyva prieš daugiau nei 10-metį Laukuvoje buvo surengta Lietuvos klojimo teat­rų krivūlė. 

Ir nors kraštietis yra sukūręs daugybę vaidmenų, jam artimiausias yra žemaičių vyskupo, kovotojo su rusifikacija, blaivybės sąjūdžio Lietuvoje pradininko M. Valančiaus gyvenimo kelias ir veikla. P. Bielskis yra sakęs, jog įvairiuose pastatymuose su savo auklėtiniais vyskupo M. Valančiaus vaidmenį yra atlikęs daugiau kaip pusšimtį kartų, tai yra pats mylimiausias jo herojus ir personažas scenoje. 

Minint garbingą 90-ąją sukaktį, Klaipėdos universitete atidaryta profesoriaus tapybos darbų paroda – pasak Klaipėdos universiteto Socialinių ir humanitarinių mokslų fakulteto dekano prof. dr. Rimanto Balsio, ko gero, daugelis turbūt net nežino, kad profesorius yra nutapęs per 200 paveikslų. 

Taip pat šio renginio metu P. Biels­kio svečiai turėjo unika­lią galimybę išgirsti jubiliatą skaitant vyskupo M. Valančiaus laiškus bei susipažinti su naujausia jo novelių knyga „Ma­žosios sak­mės: laiko atodangos“.

„Šilalės artojo“ inform.

Sigito KANCEVYČIAUS nuotr.

Neformalaus švietimo esmė yra sudaryti sąlygas mokinių papildomai savišvietai, skatinti kūrybiškumą, sa­viraišką, atrasti vis naujų galimybių pažinti save, ateityje renkantis profesiją ir planuojant karjerą. Šilalės Da­riaus ir Girėno progimnazijoje mokiniai gali lankyti daugiau nei 30 įvairių neformaliojo ugdymo būrelių, tad rinktis tikrai yra iš ko.

Įgyvendinant įtraukiojo ugdy­mo koncepciją, šiais mokslo metais specialiųjų poreikių mokiniai turi galimybę lankyti technologijų mokytojos Danguolės Mikutavičienės vadovaujamą būrelį „Keliauk į technologijų pasaulį mažais žingsneliais”. O štai visus mėgstančius rašyti, tirti, domėtis įvykiais, lietuvių kalbos mokytoja Zita Kasiliauskienė pakvietė į Jaunųjų žurnalistų būrelį. Jo nariai, 7–8 klasių mokiniai, leidžia progimnazijoje laik­raštuką „Saulės spindulys“. Beje, toks jo pavadinimas sumanytas, žvelgiant į mokyklos emb­lemą. Šiuo metu leidiniui yra renkama medžiaga projektui „Mano sėkmės istorija“. Skaitytojams pateiksime buvusių mokyklos mokinių pasiekimus, papasakosime, kaip jiems sekasi versle ar asmeniniame gyvenime. Neabejojame – tokios istorijos gali tapti įkvėpimo šaltiniu jaunesniajai kartai.

O visai neseniai jaunieji Šilalės Dariaus ir Girėno progimnazijos žurnalistai apsilankė ra­jono laikraščio „Šilalės arto­jas“ redakcijoje – ekskursija buvo puiki galimybė iš arčiau susipažinti su žurnalistikos pasauliu ir sužinoti, kaip gimsta laik­raštis. Mokiniai buvo šiltai sutikti laikraščio korespondentų bei redaktorės, iš jų išgirdo apie kasdienį darbą, laik­raščio leidybos procesą ir iššūkius, su kuriais tenka susidurti rašant straipsnius, rengiant interviu, renkant informaciją. Mokiniai turėjo galimybę pamatyti, kaip atrodo redakcijos darbas iš vidaus – nuo idėjos iki straipsnio publikavimo.

Jaunieji žurnalistai smalsavo, kaip renkami faktai publikacijoms, kaip vyksta laikraščio maketavimas, kur jis yra spausdinimas, klausinėjo, su kokiais netikėtumais susiduria žurnalistai. „Šilalės artojo“ redaktorė Angelė Bartaševičienė papasakojo laikraščio istoriją, jo svarbą bendruomenei ir paragino mokinius nebijoti rašyti bei dalintis savo nuomonėmis – pasak redaktorės, laikraštis visuomet laukia jaunųjų talentų idėjų, mielai spausdina jų mintis ir nuomones.

Ekskursija mokiniams paliko didelį įspūdį – jie ne tik praplėtė savo žinias apie žurnalistiką, bet ir suprato, koks atsakingas ir įdomus yra žurnalisto darbas. Kai kurie netgi svarsto galimybę ateityje išbandyti save šioje srityje. Susitikimas su „Šilalės artojo“ redakcija buvo ne tik edukacinis, bet ir įkvepiantis. Tikimės, kad panašios išvykos taps tradicija, skatinančia jaunimą domėtis žiniasklaida bei kūrybiniu rašymu.

Zita KASILIAUSKIENĖ

Šilalės Dariaus ir Girėno progimnazijos lietuvių kalbos mokytoja,

Jaunųjų žurnalistų būrelio vadovė

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Kaip ir kasmet, vasario pa­baiga atneša didžiausią šventę mylintiems lite­ra­tū­­rą: Vilniaus knygų mugė ža­da įspūdingą literatūros fiestą su Lietuvos ir už­sie­nio autoriais, o ką tik pa­skelbtas kūrybiškiausių lietuvių autorių knygų dvy­liktukas sufleruoja, ko dai­rytis leidyklų stenduose. 

Šiandien paskutinė proga Šilalės kultūros centro fojė pamatyti vykstančią vaikų pieši­nių parodą „Dovanoti gera!“, kurią remia Nacionalinis transplantacijos biuras su Klaipėdos universiteto ligoninės Klaipėdos regiono donorystės paslaugų koordinavimo centru. Darbai parodai buvo atrinkti iš dau­giau nei 300 5–10 klasių mokinių piešinių, kuriuose jaunieji kūrėjai iš visos Lietuvos dalinosi savo donorystės vizija – piešė su ja susijusius žmones, simbolinį organų ir audinių dovanojimo aktą, praradi­mo skausmą ir suteiktą viltį gyventi.

Jau 25 kartą kviečia tarptautinė Vilniaus knygų mugė, šiemet pasitiksianti su tema „Kukutis eina į mugę“. Į šiųmetinę mugę atvyks daug užsienio sve­čių, tarp kurių Nobelio lite­ra­tūros premijos laurea­tė Svet­lana Aleksijevič, norvegų rašy­tojas, romano „Plauk su skęstančiais“ autorius Larsʼas Myt­tingʼas, ukrainiečių rašytoja Tania Pjankova ir kt. Knygų mu­gė vyks vasario 27–kovo 2 d. Lie­tuvos parodų ir kongresų centre LITEXPO.

Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto Šiuolaikinės literatūros skyriaus mokslinin­kai išrinko kūrybiškiausių 2024-aisiais išleistų lietuvių autorių knygų 12-ą. Į jį pateko Kotrynos Zylės pirmasis romanas suaugusiesiems „Mylimi kaulai“, skulptoriaus Mykolo Saukos romanas „Kambarys“ ir kt. 

Praėjusią savaitę už nuopelnus kultūrai bei menui paskirta 12 Vyriausybės kultūros ir meno premijų. Jos įteiktos vertėjai I. Aleksaitei, menininkų duetui N. Černiauskaitei ir U.  Gel­gudai, dailės istorikei E. Grigoravičienei, knygų leidėjai G. Kadžiulytei, aktorei V. Mockevičiūtei, kompozitorei L. Narvilaitei, literatūrologei J. Sprindytei, aktoriui E. Stancikui, dirigentui M. Staškui, teatro ir kino dailininkei S. Šimkūnaitei, vitražistei D. O. Truskaitei, teatrologei R. Vasinauskaitei. 

Tarptautinės gimtosios kalbos dienos proga 17 kartą surengtas Gražiausių įmonių pavadinimų konkursas, jo nugalėtojais tapo įmonės, pasivadinusios „Kanda žandą“, „Kreiva lentyna“, „Mažasis nuotykis“, „Mes jau čia“, „Molis marguolis“, „Saldžių sap­nų“, „Lengvai lengvai“, „Noksta“, „Pabirusios raidelės“, „Raktulis“, „Trepsius“, „Smėlis batuose“ ir kt.

Kotryna PETRAITYTĖ

Apie tai, kokiomis nuotaikomis charkiviečiai pasitinka ketvirtus karo metus, nusprendžiau praeivių gatvėje paklausinėti pasiėmęs ryškų mikrofoną, mat vietiniai bijo atvirauti dėl įsivyravusio nepatiklumo, dėl draudimo viešinti strateginius objektus, žuvusių bei sužeistų karių skaičių. Prisistačius, kad esu karinę akreditaciją turintis lietuvis ir darau įrašą neklausdamas pavardės bei nefotografuodamas pašnekovo, atsiranda gerokai didesnė tikimybė, kad išgirsiu tikrą nuomonę.

Ketvirtus karo metus Ukraina pasitinka traukdamasi mūšio lauke ir prarasdama vis daugiau teritorijų, tautoje mažėjant vienybės, o pasauliui ginčijantis dėl JAV pradėtų keistų „taikos derybų“. Apie karo eigą objektyvų vaizdą susidaryti nėra lengva, nes Kyjivas ir Maskva apie mūšius dažnai specialiai skleidžia melagingą informaciją, siekdamos suklaidinti priešininką. 

„Tai, kad JAV tariasi su Rusija, ignoruodama mus, yra labai skaudu ir neteisinga. Tiek laiko buvo kalbama, kad giname ne vien savo šalį, bet ir visą Europos bei pasaulio demokratiją nuo autokratinės Rusijos, bet dabar paaiškėjo, jog mūsų tikrai nepriims į NATO, o Trumpui Maskva yra svarbesnė už Kyjivą“, – pareiškė 38 metų Ženia.

Jis iš prakalbintų keliolikos praeivių buvo vienintelis, sakęs, kad Ukraina turi nesutikti pasirašyti jokios taikos sutarties, jeigu nebus grąžintos Kremliaus užimtos žemės. Santechniku dirbantis Ženia per karą prarado šeimą, žmona su dukra pabėgo į Vokietiją, ten susirado kitą partnerį. Vyriškis į savo butą priėmė gyventi tetą, nes šios namas sudegė per priešo apšaudymą Kupianske. 

„Esu piktas ant Putino, ant Vakarų, jog delsė su ginkluote, o dabar nori mus išduoti – priversti pasirašyti taiką, atiduodant penktadalį teritorijos užpuolikui. Esu piktas ant prezidento Volodymyro Zelenskio, jog neištesėjo pažadų suvaldyti korupciją, todėl iš kariuomenės išsisuka turčiai ir politikų vaikai, o seniai ir invalidai yra verčiami kariauti. Aš turiu įgimtą regos ligą, seniai esu atleistas nuo tarnybos, tačiau dabar kviečia į karinį komisariatą, nors viena akimi beveik nieko nematau. Kasdien bend­rauju su žmonėmis, tad galiu tvirtinti, jog dauguma Charkive pasilikusių žmonių yra vargetos arba pensininkai. Jie vos suduria galą su galu ir labiausiai trokšta karo pabaigos, nes Rusija už 30 km, o baimė dėl kasdienių apšaudymų visus pavertė ligoniais“, – dėstė Ženia.

„Fronte žuvo pusbrolis ir geriausias draugas, esu studentas, bet bijau, kad gali tekti kariauti, jei nebus susitarta dėl taikos. Į D.Trumpą dedu dideles viltis, noriu, kad karas greičiau pasibaigtų. Teritorija nėra pats svarbiausias dalykas, pirmoje vietoje turi būti žmonių gyvybė. Be užimtų teritorijų pragyvensim, esam didelė valstybė, tad su taikos planu reikia sutikti kuo greičiau, kad nebežūtų kariai. Pritariu dėl Ukrainos stojimo į ES, bet ne į NATO, nes tai yra karinė organizacija, tai reikštų tolesnį karo eskalavimą“, – įsitikinęs 26-erių Romanas. 

Inžinieriumi prisistatęs 63 me­tų Vadimas sakė, kad irgi viliasi, jog karas baigsis per artimiausius 3–4 mėnesius, nes, anot jo, D. Trumpas to siekia, o neva Rusija „tam neprieštarauja“. 

„Jei užsispirs mūsų prezidentas ir jį palaikys ES šalys, derybos gali įstrigti arba sužlugti. Turim pamiršti planus dėl stojimo į NATO, nes Rusija padarys viską, kad to neleistų. Iš pat pradžių man buvo aišku, jog šansų laimėti neturim, pas juos daugiau karių, daugiau šaudmenų, o ir atominis ginklas, kurio baiminasi net Vakarai. Jei karas užsitęs kaip Donbase, Charkivas liks pustuštis ir degraduos, nes iš čia išsikels įmonės, universitetai. Norim taikos, pavargom nuo karo“, – kalbėjo Vadimas.

„Labai nenoriu palikti okupan­tams jų užgrobtas žemes, tačiau spėju, kad jų neatgausim. Užsienio šalys dėl Ukrainos nesiaukos, nesijungs kariauti, o mū­sų vyrai nebenori į frontą, slapstosi. Esu pensininkė, buvusi pedagogė, po kiekvieno pranešimo apie kritusį auk­lėtinį nemiegu, geriu vaistus ir meldžiu taikos. Nebenoriu mirčių, nebenorių pavojaus sirenų“, – prisipažino Oksana.

Esu tikras, kad pakalbinęs žmones Kyjivo ir ypač Vakarų Ukrainos miestų gatvėse būčiau išgirdęs kiek kitokius atsakymus nei Charkive. Didžiausiame Rytų Ukrainos mieste net ir po trijų karo metų vis dar dominuoja rusų kalba, o gyventojai informacijos neretai semiasi tik Mask­vos administruojamuose socialiniuose tinklapiuose. Tuo įsitikinau, gatvėje prakalbinęs

80-metę Olią. Buhaltere dirbusi pensininkė pareiškė netikinti, kad D. Trumpas rimtai siekia taikos, nes, anot pensininkės, JAV pati ir sukėlė karą Ukrainoje, pati iš to neva ir pelnosi. Senolė tvirtino, jog Krymas ir Donbasas nuo amžių buvusios Rusijos žemės, o Ukrainai nereikia stoti nei į ES, nei į NATO. 

„Geriausia buvo tarybiniais laikais – butus gavom, mokesčiai maži, maistas pigus, medicina nemokama. Jei Ukraina būtų likusi su Rusija, gyventume dabar ir geriau, ir taikoje“, – postringavo senolė. 

Žinoma, ir Charkive galima sutikti visiškai kitaip manančių žmonių, tačiau dabartinės gyventojų nuotaikos labai skiriasi nuo vyravusių karo pradžioje. Kai prieš metus ar du pašnekovų užklausdavau, ar nereikėtų Ukrainai sekti Suomijos pavyzdžiu ir atiduoti dalį žemių Rusijai mainais į taiką, dauguma į mane pažiūrėdavo kaip į provokatorių ar net Mask­vos agentą. Dabar daugelis jau patys teigia, jog neva tokia taktika būtų priimtina karui užbaigti. 

Iš Lipcių fronto zonos grįžęs Kolia kovoja viename padalinyje su dviem savanoriais kariais lietuviais. Vaikino paklausiau, ar tiki greita karo pabaiga ir ką mano apie D. Trumpo pareiškimą, kad karą pradėjo V. Ze­lenskis. Pasak kario, jis yra išgyvenęs kelis sužeidimus, matęs draugų žūtis ir jaučiasi labai pavargęs, trokšta taikos ir nori grįžti namo, bet tuo pačiu jis yra pasiryžęs kariauti toliau.

„Nekvaršinu galvos dėl politikų sapalionių, nes turiu ruoštis naujam mūšiui, man svarbiausia yra nepraleisti priešo ir išlikti gyvam, visa kita fronte yra mažiau reikšminga“, – sakė vaikinas ir prašė padėkoti Lietuvai už nuolatinę paramą jų brigadai.

Vis labiau realu, kad Ukraina po šio karo praras penktadalį teritorijos su daugybe užminuotų žemių, sugriautų namų, žuvusių bei suluošintų žmonių. Be to, iš šalies yra išvykę apie 8 milijonus gyventojų, dauguma jų greičiausiai į tėvynę nebegrįš. Šaliai bus daug darbo, atstatant ūkį, nuginkluojant visuomenę, įveikiant korupciją, tačiau jos žmonės vis tiek tiki, kad gyvens laisvi ir nepavaldūs Mask­vai.

Kolia prie kelio, vedančio į Lipcių frontą, parodė pernai ant tvoros išpaišytą žodį „Gara“. 

„Tai jūsų tautiečio Tado Tumo įamžinimas, jis žuvo pernai, vasario 23 d., netoli Bachmuto“, – priminė ukrainiečių karys. 

T. Tumas buvo aistringas Vilniaus „Žalgirio“ futbolo klubo fanas, dėl aukšto ūgio draugų vadinamas Milžinu. Nuvykęs į Ukrainą savo šaukiniu jis pasirinko žodį „Gara“ – lietuviškai tai reiškia kalnas... 

Šis grafiti užrašas mūsų tautiečiui atminti puikuojasi ant mūro sienos šalia kitų piešinių, skirtų pagerbti karius bei karinius dalinius. Už jos – sudegę garažai bei namai su skylėmis vietoj langų, nes jie išbyrėjo per priešo bombardavimus...

Eldoradas BUTRIMAS

AUTORIAUS nuotr.

Patvirtinti atnaujinti Valdymo reikalavimai ne tik nesukuria žemės ūkio subjektams naujų prievolių, bet ir supaprastina jų įgyvendinimą bei mažina administracinę naštą, atsiranda daugiau lankstumo. 

Tręšiantiems TIK mėšlu ir (ar) srutomis arba tręšiamaisiais produktais (azoto trąšo­mis) tręšimo planas NĖRA PRIVALOMAS. Anksčiau tręšiantiems mėšlu toks planas buvo privalomas. Po šio keitimo tręšimo planas privalomas tik tada jeigu tręšiama kompleksiškai, t.y. ir mėšlu, ir (ar) srutomis, ir azoto turinčiomis trąšomis. Kitaip tariant, tręšimo planas reikalingas tik šiais trim išskirtiniais atvejais, t.y. kai tas pats laukas: 

•tręšiamas mėšlu ir azoto turinčiomis trąšomis;

•tręšiamas srutomis ir azoto turinčiomis trąšomis;

•tręšiamas mėšlu ir srutomis bei azoto turinčiomis trąšomis.

Iki tręšimo sezono bus pakeistas šiuo metu derinamas Mėšlo ir srutų tvarkymo aplinkosaugos reikalavimų aprašas, kuriame bus grąžintas iki 30 ha plotas, kuriam tręšimo planas bus neprivalomas. Tręšimo planas bus reikalingas, kaip ir anksčiau, tik tada, kai bus tręšiama 30 ha ir didesnis plotas ir TIK tuo atveju, kai bus tręšiama kompleksiškai: mėšlu ir (ar) srutomis, ir azoto trąšomis. Tokiu atveju tręšimo planas privalomai turės būti rengiamas tręšiamiems laukams, o ne visam ūkiui. Jeigu ūkis atskirus laukus tręš išskirtinai tik mėšlu (srutomis), o kitus – išskirtinai tik mineralinėmis trąšomis, tręšimo planas nebus privalomas.

Atsiranda laisvumas ir pildant mineralinių (neorganinių) ir organinių trąšų žurnalus. Žurnalą bus galima pildyti Žemės ūkio duomenų cent­ro PPIS (https://paseliai.vic.lt) arba popierinėje, arba elektroninėje formoje. Duomenys popierinėje ar elektroninėje formoje gali būti pateikiami lauko arba valdos lygmeniu. 

Visais atvejais žurnalų pildymas PPIS elektroninėje aplinkoje mažina patikrų kiekį ūkiuo­se, ką visada žemdirbiai ir akcentuoja.

Taip pat svarbu žinoti, jog pareiškėjai, dalyvaujantys Lie­tu­vos žemės ūkio ir kaimo plėtros 2023–2027 m. strateginio plano ekologinėse sistemose, pagal kurias draudžiama naudoti mineralines ir (ar) organines trąšas, žurnalus privalės pildyti bendra, anksčiau išdėstyta, tvarka (papildomų žurnalų pildyti nereikės).

Sigito Strazdausko nuotr.