Jeigu rusų raketos pasiekia toli­miausius Ukrainos rajonus, tai ir uk­rainiečiai turi teisę jas skraidinti į Rusijos teritoriją, net į Kremlių. Jeigu Putinas perrengia 11 tūkst. Šiaurės Korėjos karių rusiška uniforma ir siunčia į frontą Ukrainoje, tai ir Kyjivas turi teisę prašyti NATO ir ES šalių siųsti savo dalinius į karą prieš Maskvą. Jeigu Volodymyras Zelenskis ketina įsigyti branduolinį ginklą, tai juk yra atsakas Puti­nui, kuris nuolat grasina numesti atominę bombą ant ukrainiečių galvų...

Logiška. Teisinga. Tokios gynybinės pozicijos pateisinamos. Tačiau Vakarus užvaldžiusi kita logika: delsti, laukti, sukišti galvas į smėlį, drebinti kinkas. Tiek iš politikos elito nurašomas J. Bidenas, tiek Vokietijos kancleris O. Scholzas ar kiti lyderiai smaginasi Ukrainos palaikymo retorika, bet tuojau pat pertaria: ne, Ukrainai dar ne laikas į NATO, ne tolimojo veikimo raketoms, ne artimesniems kontaktams su Kyjivo politikais. Jau nekalbant apie D. Trumpą, kuris atsakomybę dėl Rusijos karo prieš Ukrainą suvertė ir V. Zelenskiui. Tai jis, esą, nesustabdė maždaug 130 tūkst. rusų kariuomenės įžengimo prieš beveik trejus metus...

Krūpčiojančius Vakarus nebe pagrindo išgąsdino V. Zelenskio jiems pateiktas „Pergalės planas“. Pasipylė kritika. Esą, jis pernelyg abstraktus, o penki jo punktai nukreipti tik į įpareigojimus partneriams, o ne prievoles pačiai Ukrainai. Pavyzdžiui, pirmas – dėl stojimo į Aljansą. Šiaip jau Ukrainą žodžiais aktyviai remiąs kadenciją baigęs Jensas Stoltenbergas interviu laikraščiui „Financial Times“ pareiškė, kad Ukrainos narystė NATO galėtų būti visai reali net be prarastų teritorijų, nes joms nebūtų taikoma NATO apsauga.­ Kitaip sakant, atiduokit penktadalį­ okupuotos teritorijos, tada Briuselis pagalvos, ar jus priimti į NATO.

Antras punktas – dėl Vakarų part­nerių pagalbos, gynybos pramonės apimčių didinimo. O. Scholzas ir toliau atsisako į Ukrainą siųsti sparnuotąsias raketas „Taurus“. Kitos šalys atideda F-16 tiekimą, prancūziškieji „Mirage 2000“, galintys nešti raketas SCALP, galbūt bus pristatyti kitų metų pradžioje, bet dar reikia apmokyti pilotus. Tačiau šiuolaikinių naikintuvų „Dassault Rafale“ neduos.

Trečiasis „atgrasymo“ punktas sukėlė tikrą skandalą. V. Zelenskis dar rugsėjį pokalbyje su D. Trumpu iškėlė dilemą: arba Ukraina taps NATO nare, arba turės savo branduolinių­ ginklų.  Politologas Linas Kojala vaizdingai aiškino, kodėl Ukrainos prezidentas metė branduolinio gink­lo kortą: jis tikisi dar tvirčiau įkišti koją į narystės NATO tarpdurį.D. Trum-

pui šis pasirinkimas tarsi patiko, nes suveikė jo verslininko instinktas. Štai kodėl jis Ukrainos lyderį giria už unikalius prekybininko sugebėjimus...

Bet Vakarų politikams nuo tokių žodžių plaukai šiaušiasi. Tiesa, Putinas nedaug jų teturi, o ir jo frazė, kad Maskva „jokiu būdu“ Kyjivo režimui neleis įsigyti branduolinio ginklo, nes tai „pavojinga provokacija“, padarė įspūdį nebent tam pačiam Vokietijos kancleriui, kuris apie taikos derybas nori telefonu pasikalbėti su Putinu, bet šis tokią galimybę atmetė.

Ketvirtas plano punktas apima strateginio ekonominio potencialo panaudojimą, taip pat didesnį sankcijų spaudimą agresoriui, o penktas skirtas pokario laikotarpiui – šalies atstatymo ir Ukrainos ekonominio karinio patyrimo panaudojimą Europoje. Planą papildo trys slaptieji dokumentai, kurių vienas nurodo objektus Rusijoje, kuriuos galėtų pasiekti Ukrainai tiekiamos tolimojo nuotolio raketos...  Bet jų nėra ir vargu ar bus.

Akivaizdu, kad Vakarai delsia vienareikšmiškai įvertinti šį planą, lyg dairydamiesi į lapkričio 5 d. vyksiančius prezidento rinkimus JAV. Jei prezidentu bus perrinktas D. Trum-

pas, Europai teks didesnė para­mos­ Ukrainai našta. Tiesa, J. Bidenas liks prezidentu iki sausio 20 d. inauguracijos, bet Vašingtonas jau­ dabar didesnį dėmesį skiria Artimiesiems Rytams ar Kinijos ir Taivano santykiams. O ir artimiausi Kyjivui Europos vadovai kartais nustebina. Antai, Lenkijos premjeras D. Tuskas paragino „užtikrinti tiesą“ ir ekshumuoti Antrojo pasaulinio karo metais Ukrainos nacionalistų vykdytų­ žudynių aukas­ Voluinėje. Anksčiau jį papildė­ vicepremjeras Wladyslawas Kosi­nia­kas-Kamyszas, pareiškęs, kad Uk­raina negalės būti priimta į Europos Sąjungą, kol nebus išspręstas šis istorinis ginčas.

Sunkus metas Ukrainai atėjo ne tik dėl žiaurios Rusijos agresijos, bet ir dėl Vakaruose tvyrančios baimės prieš Putino grasinimus. Gal ir teisinga kažkur skaityta paradoksali mintis, kad Vakarai labiau bijo V. Zelenskio negu Putino...

Atrodo, gyvename pagal beveik tikslią Antrojo pasaulinio prieškario kopiją: apie dešimt metų didžiųjų valstybių lyderiai stebėjo, kaip Hitleris praryja suverenias teritorijas, ir puoselėjo naivias viltis, kad vieną kartą jis gi liausis... Anaiptol.

Česlovas IŠKAUSKAS

Spalis Pajūrio miestelio­ bendruomenės centro nariams prasidėjo bloga žinia – Energijos skirstymo operato­rius (ESO) pranešė, kad bendruomenė už elektrą yra skolinga net 1603,69 euro, ir netrukus skolos administravimą perdavė skolų išieškojimo įmonei. Skolos sumokėjimo termi­nas baigėsi spalio 14 d., bendruomenės patalpose jau kelinta savaitė nėra elektros, o jos pirmininkė Ingrida Syminaitė-Paulaus­kienė  bet kurią akimirką gali sulaukti pasirodant antstolių.

Daiva BARTKIENĖ

Žydrūnės MILAŠĖS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 79

Nuo savaitgalio miestą puošia moliūgais ir jų kompozicijomis išdabintas centrinis skveras. Renginio sumanytojai skelbia, jog vien tik žvakutėmis šviečiančių, raižytų gėrybių bus apie pusė tūkstančio. Bet skvere gausu ir kitų miestiečius džiuginančių rudens puošmenų.

Žydrūnė MILAŠĖ

AUTORĖS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 79

„Kiek metų bepraeitų, Šilalė visada bus mano namais – ta vieta, kur esu įaugusi šeimos šaknimis“, – taip sako Tauragės pakraštyje, Norkaičių kaime, jau aštuonerius metus gyvenanti ir Tradicinių amatų bei etnokultūros cent­rui vadovaujanti Jurgita  Brazauskienė. Pajūryje, iš kur kilusios net kelios jos šeimos kartos, artimuosius dažnai lan­kanti Jurgita tikina, jog vien nuo minties, kad grįžta namo, jos širdis pradeda greičiau plakti. 

Gyvenimas parvedė arčiau gimtinės

Jurgita – gyvenimo mėtyta ir vėtyta, kaip pati sako, pasiutmergė. Su mama iš Šilalės ji išvyko būdama dešimties. Gyveno Plateliuose, paskui Salantuose prie Kretingos, kur gerai išmoko žemaitiškai. O vidurinę baigė Skuode. Svarstė tapti policijos pareigūne, bet draugė­ dirbo Lietuvos kariuomenės Krašto apsaugos savanorių pajėgų Žemaičių apygardos 3-iosios rinktinės  Skuodo pėstininkų kuopoje, tad Jurgita apsidžiaugė sužinojusi, kad ten priima ir paneles. 

„Patikrinimas buvo vienas malonumas – išlaikiau ir fizinio pasirengimo, ir psichologijos testus. Kai paprašė atnešti banko sąskaitos nume­rį, pradėjau kvatotis, nesitikėjau, kad už tokį malonu­mą dar ir pinigus moka. Ka­riuomenėje man buvo labai gerai. Daug laiko leisdavome­ gamtoje, o aš iš prigimties esu­ gamtos žmogus. Man patiko disciplina, nors negaliu pakęsti jokių taisyklių. Buvau eilinė karė, bet išmokau daug – ir kulkosvaidžiu šaudyti, ir pirmąją pagalbą suteikti, tapau šaule gelbėtoja. Kokių buvo įmanomų kursų, į visus važiavau. Gavau net grandies vado laipsnį, po šešių metų tarnybos man suteikė apdovanojimą – medalį už gerą tarnybą. Norėjau net į misiją Afganistane važiuoti, bet sutuoktinis prieštaravo“, – pasakoja Jurgita.

Po šešių metų Lietuvos kariuomenėje supratusi, kad be aukštojo išsilavinimo tarnyboje nebekils, nusprendė išeiti. Dirbo net bandelių kepėja: išmoko formuoti batonus, kepti duoną. Visa tai duoda naudos ir dabar, bet maistą gaminti jai nepatiko – iškentė tik keturis mėnesius. Tačiau laiko veltui neleido. Įstojo į Klaipėdos universitetą, baigė psichologijos studijas. Gyvendama Klaipėdoje ir sugalvojo, jog reikia arčiau gimtinės nusipirkti kokią nors trobelę – mieste likti nenorėjo. 

„Dūriau pirštu į skelbimą ir pasakiau,­ kad tame name mes gyvensim. Vy­ras,­ grynas klaipėdiškis, nusistebėjo,­ bet jau aštuoni metai kaip esame Nor­kaičiuose“, – apie painius savo gyvenimo kelius pasakoja Jurgita.

Septynių mėnesių kelionė per trobas

Įsikūrusi Norkaičiuose, Jurgita dvejus metus augino sūnų. Buvę dėstytojai siuntė įvairiausius darbo pasiūlymus, nes Tauragės mokyklose verkiant reikėjo psichologų, bet tokio darbo ji nenorėjo. Kai atsirado laisva vieta Norkaičių tradicinių amatų centre, buvusi vadovė pasiūlė nunešti dokumentus. Pakviesta pokalbio, J. Brazauskienė išgirdo, kad centrui reikia žmogaus, kuris iš tiesų norėtų tą darbą dirbti.

„Kai paklausė, kokios mano vizijos, prisipažinau, kad turėsiu mokytis, o tobulėsiu dirbdama. Neslėpiau, jog puoselėti tradicijas man labai patinka. Nuo vaikystės žavėdavo senos, negyvenamos trobos. Atsimenu, kaip po jas landžiodavau, apžiūrinėdavau senus daiktus, nuo jų grožio man širdis pradėdavo greičiau plakti, akyse kaupdavosi ašaros. Nežinau, kodėl man taip nuo vaikystės būdavo. Šeimoje švęsdavome tradicines šventes, gamindavome senų laikų patiekalus, žinojome prietarus, bet nieko tokio labai etninio nepuoselėjome. O mane ypatingai traukė ir žavėjo folkloras, liaudies dainos“, – tikina Jurgita.

Norkaičių tradicinių amatų ir etnokultūros centre ji dirba jau septinti metai. Šią vasarą su Jurgita susipažino ir šilališkiai, Dionizo Poškos muziejuje aplankę parodą „Bobutės raštų pynė“. Bijotų vasaros festivalio dienomis parke vėjas kedeno tarp medžių iškabintus senuosius divonus, o muziejaus klėtyje įsikūrė audiniais bei siuviniais išpuoštas bobutės kambarėlis. Jame J. Brazauskienė šimtus kartų vis naujiems lankytojams pasakojo senojo kaimo istorijas. Visas jas Jurgita išgirdo ir į širdį susidėjo septynis mėnesius per atostogas, savaitgaliais, švenčių dienomis eidama per Tauragės, Šilalės, net Jurbarko ir Raseinių rajonų kaimus. Aplankiusi 27, J. Brazauskienė surinko duomenis apie 100 audėjų, iš kurių 30 gimė ir gyveno Norkaičiuose.

Širdį užkabino skaudžios istorijos

Bene smagiausia kelionė buvusi­ į Dapkiškės kaimą šalia Pajūrio, pas ba­bą Oną Jonelienę.

„Tada ir sužinojau, kad audė jos mama, mano probabė (prosenelė) Ona Rudienė. Turiu du labai gražius jos nuaustus divonus. Probabė buvo bitininkė, tai dabar jau žinau, kodėl ir aš noriu bites laikyti ir jas laikau“,– prisipažįsta Jurgita, kuriai kelionė per Šilalės krašto kaimus – Upyną, Iždonus, Genius ir kitus padėjo suprasti savo pomėgius bei norus. 

Norkaičių tradicinių amatų ir etnokultūros centro vadovė neslepia, kad iki tol jokio potraukio senoviniams tekstilės gaminiams nejautė, o austą divoną buvo mačiusi tik močiutės vežime, kai arkliais į turgų veždavo parduoti paršiukus. Bet divonai patys braute įsibrovė į Jurgitos gyvenimą. 

„2019 m. žmonės į centrą pradėjo­ nešti austinius divonus. Sakydavo, kad nenori mesti lauk, gal kam panaudosim. Krovėm į krūvas, nešdavausi­ namo skalbti, džiovindavau lauke. Pa­mačiusi  vėjo kedenamus audinius, Pa­g­ramančio regioninio parko kultūrologė Lina Misiulytė pasiūlė surengti parodą. Tada nutariau kaime paieškoti daugiau ir įvairesnių divonų. Pradėjau eiti per Norkaičius, žiūriu, jog tų divonų žmonės turi nemažai. Lina pasiūlė surinkti 513 divonų Tauragės gimtadienio šventei“, – sumanymą rinkti divonus prisimena J. Brazauskienė.

Tais 2019 m. ji galvojo, kad, eidama per kaimų trobas, turės smagią atostogų pramogą, pabendraus ir geriau susipažins su žmonėmis. Bet kiekvienoje troboje išgirsdavo daugybę istorijų apie audėjas, jų gyvenimus. Tos istorijos, pasak Jurgitos, buvo labai jautrios, skaudžios, dažnai priverčiančios nubraukti ašarą, o jas pasakojantys audėjų artimieji paskleisdavo tiek daug šilumos, tiek grožio, kad jos paliesdavo pačius giliausius širdies kampelius. 

Ne be reikalo daug ir sunkiai dirbo

Divonų projektas baigėsi, bet jie vis dar tebenešami į Norkaičių tradicinių amatų centrą. Trys didžiulės skrynios jau prikrautos gražiausių audinių, keliuose sąsiuviniuose surašytos istorijos laukia, kol bus suguldytos į knygą apie Tauragės krašto audėjas. Jurgita sako, kad tai bus jos gyvenimo misija. 

„Man labai rūpi, kad mūsų senoliai Aukštybėse džiaugtųsi, jog ne be  reika­lo šitaip daug vargo, sunkiai gyveno ir mums paskutinį kąsnį atidavė, kad šiandien čia sėdėtume. Anie verti nors kokio paminavojimo ir prisiminimo. Nieko tos mūsų babos be reikalo nedarė. Jų austų divonų raštai parėję iš labai senų Baltų laikų. Protu nesuvokiama, kaip žmogus su kelias pedalais juos sukūrė. Tie patys raštai atsikartoja šiaudiniuose soduose, juostose. Turiu šimtamečių divonų, kurie yra  išausti iš gryno lino, jų nei kandys ėda, nei kinivarpos, o tai juk natūralus pluoštas. Vilną sukapoja į skutus, o divonai puikiausiai laikosi, jiems nieko neatsitinka. Ne be reikalo sakoma, jog divonai amžini – žmonės ir gulėjo ant jų, ir apsiklojo, ir visus drabužius iš tų audinių siūdavo“,– stebisi J. Brazauskienė.   

Jurgitai sekasi įtraukti kaimo gyventojus į tradicinių amatų ir etnokultūros veiklą. Bet labiausiai ji džiaugiasi, kad, pabuvę vienoje ar kitoje edukacijoje, tradicinėje šventėje, dauguma patys savo noru sugrįžta, ateina netoliese gyvenantys vaikai.

„Man svarbu, kad mes nepamestume savęs. Vaikai labai greitai susiurbia šviežia informaciją, jei jiems pateiki per žaidimą, jumorą, kitaip nei pamokoje. Jie pareina namo ir pasakoja, kad per Adventą miške žila moteris vaidenasi, jei vyrai mišką kerta. Nesu profesionalė, bet gal ne be reikalo dirbu“,– sako Jurgita, profesionaliausios etnokultūrinės veiklos pavyzdžiu laikanti Šilalės kultūros centrą.  

Daiva BARTKIENĖ

AUTORĖS nuotr.

Meno terapija savyje talpina didžiulę jėgą. Tuo įsitikinusi ir kitus nori įtikinti Šilalėje gyvenanti Rita Vaičekauskaitė-Lizunenko. Šiuo metu Vlado Statkevičiaus muziejuje veikia jos darbų paroda, į kurią autorė pakvietė praėjusią savaitę.

Ritai parodų atidarymas – jau nebe naujiena, mat anksčiau ji yra fotografavusi, rengusi bendras ir autorines savo darbų ekspozicijas. Šįkart žiūrovų vertinimui ji pateikia paveikslus, kurie tapomi pagal trafaretą. 

„Daugelis, pamatę šias drobes, taip ir sako: tai ne piešimas, o spalvinimas. Iš pirmo žvilgsnio ir man taip bu­vo pasirodę: maniau, nėra, ką veikti. Tačiau veikti tikrai yra ką, o tai geriausiai įrodo laikas, kurį sugaištu prie vieno darbo. Žinoma, priklauso nuo jo sudėtingumo, bet paprastai vienam paveikslui prireikia mėnesio-pusantro“, – parodos atidarymo metu kalbėjo autorė.

Ritos daugumai šilališkių pri­statinėti nereikia – ji, nors ir sėdi neįgaliojo vežimėlyje,­ aktyviai dalyvauja visuose ren­giniuose, lankosi šventėse, koncertuose. 

Su šia meno terapijos rūšimi Rita susipažino dalyvaudama socialinės reabilitacijos asmens su negalia bendruomenės veikloje. Ji taip ir vadinasi – spalvinimas pagal skaičius. Paveikslų temą gali rinktis patys autoriai, o Ritai labiausiai patinka natiurmortai ir peizažai.

„Parodoje yra ir vienas šventųjų paveikslas – jį nupiešiau ir padovanojau Violetai Kasnauskaitei, Šilalės krašto neįgaliųjų sąjungos vadovei. Yra ne vienas paveikslas ir su gyvūnais, paukščiais. Pastebėjau, jog šiuos piešti yra sudėtingiausia, prie jų spalvinimo užtrunku ilgiausiai. Paskutinysis mano darbas būtent toks ir yra – su dviem paukščiais. Prie jo sėdėjau tikriausiai du mėnesius. Ir nors tai pareikalavo daugiausiai pastangų, šiandien šis piešinys man yra pats mieliausias“, – pasakojo R. Vaičekauskaitė-Lizunenko.

Iš viso muziejuje eksponuojama 13 Ritos darbų ir vienas nepradėtas piešinio rėmas. Greta šio molberto išdėlioti ir reikmenys, kuriuos naudoja šių užsiėmimų dalyviai. Be dažų ir teptukų čia galima rasti ir didinamąjį stiklą. Rita paaiškino, jog be jo sukurti tikslaus darbo neįmanoma – reikia ypatingos ramybės ir susikaupimo. 

„Jau seniai nebepiešiau. Todėl dabar esu laiminga, nes, sėdėdama vežimėlyje, per spalvų terapiją atradau ypatingą ryšį su menu, kūryba. Šie mano paveikslai – ne tik kruopštus sunumeruotų zonų spalvinimas, o ir asmeninė kelionė per mintis, jausmus, prisiminimus. Kiekviena spalva fiksuoja tam tikrą emociją, o visas meninis procesas tampa savotiška terapijos forma“, – apie keliariopą tokių užsiėmimų naudą su užsidegimu pasakojo autorė. 

R. Vaičekauskaitės-Lizunenko tapybos pagal skaičius pa­roda „Atgaiva sielai“ V. Statkevičiaus muziejuje veiks iki lapkričio 15 d.

Žydrūnė MILAŠĖ

AUTORĖS nuotr.

Kas iš mūsų negirdėjo apie Šaolino vienuolyną, esantį centrinės Kinijos Sunšano kalnuose. Šiandien tai – kovos menų piligrimystės vieta, kurion tūkstančiais traukia kovos menų entuziastai ir dzen budistai. Būtent čia prieš pusantro tūkstančio metų gimė kung fu. Kovos meno šakų čia mokosi ir lietuvaičiai.

Gyva legenda

Šaolino vienuolyno šventyk­la yra žinomiausia budistų šventykla Kinijoje. Šį vienuolyną kadaise įkūrė indų dzenbudistų vienuolis Bodhidnarma. Ir tai atsitiko penktajame amžiuje. Sako, kad Kung Fu Šaolino vienuoliams yra ne kažkokio tai meno šaka, o budizmo tikėjimo išraiška. Gidas pasakojo, jog Šaolinas – tai tradicinio Ušu ir Čan budizmo švarumo bei išminties simbolis, kurio šaknys glūdi legendinėse kinų kultūros gelmėse. Iš esmės Šaolinas ir yra gyva legenda. Šiandien tradicinis Šaolino Ušu įtrauktas į UNESCO reprezentatyvų žmonijos nematerialaus kultūros paveldo sąrašą.

1928-aisiais vienuolyną nusiaubė didelis gaisras. Sako, kad dar XIX a. pabaigoje vienuolyno teritorijo­je buvo daugiau nei penkiasdešimt įvairiausių statinių. De­ja, šiandien nelikę jų nė pusės.  Mat Kini­jos valdžiai tokie objektai nerūpi, jei ką iš aukų pa­sidaro, tai to ir turi užtekti. Tačiau įspūdinga, jog didžioji šiandieninio vienuolyno statinių dalis te­bėra išlikusi nuo XVIII a.

Kiekviena vienuo­lyno smulk­me­na yra kažkoks simbolis. Nors ir labai stengėsi gidas tuos simbolius mums perskaityti, įsiminti juos sekėsi sunkokai. Gal jų tiesiog per daug tokiai trumpai pažinčiai su vienuolynu?

Pirmiausia į akis krito milžiniški, 12-os metrų aukščio Kalnų vartai, pastatyti XVIII a. pradžioje. Už jų stovi Dangiškojo valdovo salė. Virš įėjimo puikuojasi kaligrafinis užrašas –

Shao Lin Si Šaolino vienuolynas. Būtent šis vaizdas – vartai ir užrašas virš jų – yra laikomi vienuolyno vizitine kortele. Simboliai yra skirti apsaugoti vienuolyną nuo piktųjų dvasių, nuo bet kokių išorinio pasaulio negerovių. Tuoj už vartų atsiveria ilgas kiemas, kuriame stovi stelos, skirtos  žymiųjų vienuolių ar čia apsilankiusių garbingų svečių atminimui. Kaip tas garbingumas nustatomas, nepaaiškino, bet sakė, kad gali būti ir šiandienos pasaulio žmogus. Vienuolyno  šventyklėlės pakopomis kyla į viršų. Gidas atkreipė dėmesį į nedidukę šventyk­lėlę, kurią pavadino Stovinčiojo sniege sale. Sakė, ši šventyklėlė primena vienuoliams antrojo Čan budizmo patriarcho Hui Ke žygdarbį, kuris praklūpėjo net tris dienas sniege, maldaudamas Bodhidharmos priimti jį mokiniu. Ir Bodhidharmos širdis suminkštėjo. Čia pat saugomas ir žymusis Bodhidharmos akmuo, dar vadinamas Šešėlių akmeniu, ant kurio esą įamžintas pirmojo Čan patriarcho Bodhidharmos atvaizdas. Ir galop –Tūkstančio Budų salė, pastatyta 1588-aisiais. Jos sienose nutapytos scenos iš budistų šventųjų gyvenimo. 

Atkreipė mūsų dėmesį į grindyse esančius įdubimus – pasak gido, juos čia paliko tie, kurie mokėsi itin sudėtingų kovos menų. Tiesiog basomis kojomis „prakalė“ akmenį. Treniruočių kiemą supa ilga keturkampė galerija. Joje įkurdintos medinės figūros, vaizduojančios įvarius kovinės Šaolino istorijos tarpsnius. Celės – labiau nei kuklutės: dvi arba keturios viena virš kitos esančios lovos, nedidelis staliukas atstoja altorių, ant jo dažniausiai pastatoma gailestingumo dievybės Guan Ši statulėlė... 

Dar į akis krito labai dideli ventiliatoriai, nes vasaromis kalnuose yra nepakenčiamai tvanku. 

Pagodų miškas

Šaolino kalno papėdėje yra žymiosios budizmo patriarchų ir vienuolių kapinės, vadinamos Pagodų mišku. Pagodos iš tikro savo formomis primena gelsvo smiltainio mišką. Čia stovi daugiau nei 220 savitų konstrukcijų, įvairaus amžiaus pagodų – paminklų, pastatytų mirusiems Šaolino vienuoliams. Pagodos dviejų tipų: apvalios bei neaukštos, būdingos indiškajai ir tibetietiškajai tradicijai, bei aukštos – keleto aukštų, būdingos Kinijai. Tradiciškai budistų vienuolių palaikai būdavo sudeginami, o pelenai įmūrijami į nedidelę ertmę, esančią pagodos cent­re. Legenda pasakoja, kad pirmosios pagodos čia buvo pastatytos Tang dinastijos imperatoriaus, kuris suteikė teisę vienuoliams taip iškilmingai laidoti savo mokytojus. Pati seniausia iki šių dienų išlikusi pagoda, kurioje palaidotas vienuolis Fu Juan, yra vienuolikos laiptų. Tang dinastijos valdymo laikais čia buvo įrengta apie 500 kapaviečių, tačiau iki mūsų dienų iš tos epochos išliko tik viena. Nepaisant pagarbaus požiūrio į mirusiuosius, neretai naujos kapavietės dėl vietų trūkumo buvo įrengiamos ant senųjų. Pagodų aukštį nulemia vienuolio nuopelnai, dorybingumas ir darbai, atlikti Šaolino mokymo labui. Aukščiausios pagodos siekia 15 metrų.

Tampa muziejumi

Šoalino vienuolynas labai spė­riai praranda savo veidą, ga­na sparčiai virsta turizmo kompleksu. Agresyvi ir su vienuolyno gyvenimu nesuderinama civilizacija įsiveržė ir į už kadaise tylių vienuolyno sienų. Šaolinas netolimoje ateityje pasmerktas tapti muziejumi, kur jauni vienuoliai atliks gyvų eksponatų vaidmenį. Beje, teigiama, jog šiandienos vienuoliai anaiptol nesilaiko tradicinių vienuoliškų tai­syklių, o ir valstybė esanti suinteresuota paversti Šaolino vienuolyną muziejumi, savotišku turistiniu kompleksu. Bet tai esanti tikroji vienuolyno tragedija. Dėl didžiulio turistų antplūdžio pakito net aplinka apie vienuolyną. Kadaise buvusiame užkampyje ir nepatraukliame kaimelyje, vos per keletą metų virtusiame miestu, statomi labai aukšti pastatai ir kotedžai, steigiami visai ne vienuoliški viešbučiai. Iš esmės Kinijos valdžia pateikė Šaolino vienuolyną pardavimui...

Nuodėmingas?

Vienuolyną drebina ir vidiniai skandalai. Vienuolyno vadovas Shi Yongxinas jau seniai garsėja kaip vienuolis – verslininkas, kuris pavertė senovinę budistų šventovę pasaulinio lygio komercine įstaiga. Buvę vienuoliai kaltino Shi Yongxiną dėl prabangaus gyvenimo būdo, brangių automobilių kolekcijos, pinigų grobstymo iš bendrovės, kuriai vadovauja šis vienuolynas. Įtariama, kad jis taip pat yra susilaukęs vaikų su dviem moterimis. Shi Yongxinas yra pirmasis Kinijos vienuolis, įgiję verslo vadybos magistro laipsnį. Nesigilinome, kiek vienuolyno bosas yra nuodėmingas, tačiau vidinė nesantaika dar niekam gero neatnešė.

Longmeno grotos

Aplankome ir Longmeno grotas. Kinų poetas Bo Dziui kadaise pasakė: „Iš visų kraštovaizdžių Luojango mieste Longmenas yra gražiausias“. Čia, smiltainio uolose, 494 m. buvo įkurtas vienas didžiausių budizmo vienuolynų Kinijoje. Šiose grotose iki mūsų laikų išliko 43 pagodos, 150 tūkstančių šventųjų paveikslų ir skulptūrų. Valdant Tangų ir Sungų dinastijoms, kinų meistrai šią vietovę pavertė milžiniška budistine šven­tykla. Uolose iš akmens buvo išskaptuotos įvairaus dydžio Budos skulptūros. Longmeno grotos yra vienos iš trijų svarbiausių Kinijos akmens skulptūrų ir įrašų saugyklų, įkurtų natūraliuose uolynuose. Penkta­me amžiuje čia buvo iškasti spe­cia­lūs urvai ir juose įrengtas vienuolynas, kurio istoriją šiandien atspindi tūkstančiai įvairaus dydžio ir formų Budos raižinių, drožinių bei skulptūrų. Urvai ir juose įrengtos nišos driekiasi beveik kilometrą.

Deja, visos tokios vietovės Kinijoje labai keičiasi. Anot gido, jei mes čia vėl atvyktume po keliolikos metų, daug ko nebepamatytume. Ypatingai traukiasi dvasingumas, tikėjimas, o juos sėkmingai užgožia komercija. Visame pasaulyje kuriamos kovos menų asociacijos taip pat neprisideda prie pradinės kultūros išsaugojimo.

Nijolė PETROŠIŪTĖ

AUTORĖS nuotr.

Daugelis žmonių tikrai žino, kad rūkymas kenkia sveika­tai, brangiai kainuoja ir suformuoja priklausomybę, kurios kasmet vis sunkiau atsikratyti. Tačiau, atsiradus­ pagalbai, rūkantieji vis dar neskuba žengti pirmojo žingsnio: paskambinti nemokama Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamento įsteigta telefono linija 1819 ar kreiptis į tokią paslaugą teikiantį Respublikinį priklausomybės ligų centrą. Kodėl taip yra ir kodėl žmonės nesiryžta atsikratyti priklausomybės nuo nikotino, kalbamės su gydytoju toksikologu Hariu Jakavičiumi. 

Medikas pastebi, kad dažniausiai žmonės pradeda galvoti apie rūkymo žalą tik tuomet, kai pajunta nemalonius simptomus ar ilgalaikio vartojimo pasekmes: pradeda prasčiau to­leruoti fizinį krūvį, pasunkėja kvėpavimas, ypač tai pasijunta vyresniame amžiuje.

„Nikotino vartojimo padariniai pasireiškia ganėtinai vėlai. Ūmių apsinuodijimų rūkant beveik nefiksuojama, o lėtinių ligų požymiai išryškėja tik po daugelio metų. Todėl dažniausiai žmonės, kol nejaučia jokio blogo efekto ir lėtinių rūkymo padarinių, nesusimąsto, kaip patys sau kenkia“, – priežastį, kodėl nebandoma mesti rūkyti, įvardija gydytojas H. Jakavičius. 

Medikas tvirtina, kad ilgesnį rūkymo stažą turintiems rūkoriams kur kas sunkiau atsikratyti priklausomybės nuo nikotino, todėl ir prireikia specialistų pagalbos. 

Kokios priemonės paskatintų norą mesti rūkyti? 

Pasak toksikologo, jau seniai svarstoma, kaip padidinti žmonių motyvaci­ją ir norą atsikratyti žalingo įpročio.

„Kaip įprastinių cigarečių pakaitalas buvo sukurtos elektroninės cigaretės,­ tikint, jog žmonės pakeis rūkymo įpročius ir rinksis saugesnį ir sveikesnį pakaitalą, nutylint, kad jos pačios yra kenksmingos ir neretu atveju turinčios netgi didesnius nikotino kiekius nei įprastos cigaretės. Buvo tikimasi, kad žmones šokiruos rūkymo pasekmes liudijančios nuot­raukos ant cigarečių­ pakelių, jie susimąstys, pradės bent jau mažiau rūkyti. Kainų kėlimas, akcizų didinimas, įvairio­mis priemonėmis bandoma ma­žinti nikotino prieinamumą“, – vardija pašnekovas.  

Medikas įsitikinęs, kad teigiamos įtakos gali turėti artimieji, šeimos nariai ar mylimas žmogus.

„Dažnai būna, kad rūkantieji kreipiasi ne savo noru, o paskatinti ar motyvuoti artimų žmonių. Natūralu, kad dėl vieno iš partnerių rūkymo gali kentėti tarpusavio santykiai, nes nuo nikotino priklausančiam žmogui reguliariai reikia parūkyti, o to nepadaręs jis tampa irzlus, negali susikaupti, prastėja darbingumas“, – pasakoja specialistas. 

Bandyti patiems ar kreiptis pagalbos?

Pagalbos į specialistus dažniausiai kreipiasi žmonės, kurie jau būna įsitikinę, kad patys nesugebės mesti rūkyti. 

„Mes dažniausiai matome žmones, kurie jau yra bandę patys nutraukti rūkymą ir ne po vieną kartą, bet jiems nepavyko. Todėl jie ieško tiek medikamentinės pagalbos, tiek papildomų konsultacijų, taip pat ir papildomos motyvacijos, kaip išlaikyti tą sklandų gydymo procesą“, – teigia gydytojas H. Jakavičius.

Pasak mediko, pacientai neretai pradeda sėk­mingai, bet kurioje nors stadijoje palūžta ir jiems nebepavyksta laikytis numatyto plano. 

„Rūkymą dažnas laiko priemone nusiraminti, todėl, užklupus gyvenimiškoms problemoms, tampa sunku suvaldyti emocijas, minčių chaosą, todėl įvyksta atkryčiai“, – teigia gydytojas toksikologas. 

Gydant priklausomybę nuo nikotino, kaip ir visas kitas prik­lausomybes, gydytojo teigimu, efektingiausiai veikia medikamentinio ir psichosocialinio gydymo kombinacija. Tai gali būti nikotino pakaitinė terapija, medikamentai, mažinantys pot­raukį rūkyti.

„Gydymui naudojamos įvairios vaistų kombinacijos, psichosocialinis gydymas. Tai gali būti psichologo konsultacijos, psichosocialinis stacionarinis­ ar ambulatorinis gydymas, kas įprastai yra taikoma gydant ir priklausomybes nuo kitų medžiagų“, – pasakoja gydytojas. Medikas įspėja, kad mesti rūkyti gal ir nėra labai sudėtinga, kur kas sunkiau išsilaikyti remisijoje, neatkristi ir negrįžti prie seno įpročio: „Kai žmogus yra įpratęs ilgą laiką vartoti nikotiną ir pradeda gydytis, gydymo procesas yra sklandus, skiriami medikamentai padeda numalšinti nemalonius fizinius simptomus, tačiau įkyrios mintys apie rūkymą gali pastūmėti atkryčio link. Jam reikia išmokti, kaip išlaikyti tą remisiją.“ 

Gydytojas pasakoja, kad paskyrus medikamentus labai svarbu, jog pacientai lankytų psichologo konsultacijas, taip pat rekomenduoja paskambinti į metimo rūkyti pagalbos telefono liniją 1819. 

„Mes pacientus mato­me fiksuotą laiką, kai vyksta konsultacijos. Tačiau tarp jų, jeigu žmogus pajunta nenugalimą troškimą parūkyti ir nežino, ką daryti, tokiais atvejais ypač naudinga paskambinti į nerūkymo liniją, pasikalbėti su konsultantais“, – teigia pašnekovas.

Atkrytis nėra pasaulio pabaiga

Gydytojas toksikologas H. Ja­kavičius pasakoja, kad priklausomybės nuo nikotino gydymas nėra lengvas procesas, todėl ir atkryčiai pasitaiko ne taip jau retai. Ir tai tikrai nėra pasaulio pabaiga.

„Žmogui nustojus rūkyti nereiškia, kad gydymo procesas jau pasibaigė. Jeigu jis aktyviai ir nebendrauja su specialistais, turi sau nuolat priminti, pagalvoti, ką turi daryti, kad neatkristų. Sveikimo procesas tęsiasi ir toliau. O jeigu įvyksta atkrytis, tiesiog reikia ieškoti papildomos pagalbos, vėl kreiptis į specialistus ir vėl inicijuoti tą gydymo procesą. Ir dažniausiai procesas jau būna lengvesnis ir lengviau pereinamas, todėl tikrai nereikia labai graužtis, jeigu nepavyksta iš pirmo karto. Jeigu žmogus laiku kreipiasi pagalbos, atkryčiai dažniausiai būna trumpalaikiai. Neretai pavyksta susitvarkyti ir patiems“, – sako medikas. 

Didžiausia klaida – nepasitikėjimas savimi

Gydytojas įspėja, kad metimo rūkyti procesas gali būti sudėtingas, todėl nereikia nuleisti rankų, net jeigu žmogus mato, kad jam nesiseka. Pasak specia­listo, neretai pacientai įsivaizduoja, kad turi preciziškai laikytis sudaryto gydymo plano. Vieniems sekasi­ geriau, kitiems prasčiau. Gydant tas planas gali keistis priklausomai, kaip jiems sekasi.

„Deja, kai kurie pacientai nusivilia, jeigu jiems nesiseka. Gydymo planas priklausomai nuo paciento organizmo reakcijos ir simptomų gydantis gali keistis, jei potraukis rūkyti nedingsta, vargina abstinentiniai simptomai, skiriamų medikamentų dozės gali būti didinamos. Nereikia nuleisti rankų, atvirai pasikalbėti su specialistu, pasakyti, kaip jis jaučiasi ir esant poreikiui tikrai galima tą gydymo planą pakoreguoti pagal tai, kokioje gydymo stadijoje yra pacientas ir kaip jam sekasi“, – pataria gydytojas toksikologas H. Jakavičius.

Nacionalinė metimo rūkyti pagalbos tel. linija 1819 veikia: 

darbo dienomis – nuo 11 iki 19 val.;

savaitgaliais – nuo 11 iki 14 val. 

Skambučiai – nemokami.   

Minint buvusio Telšių vyskupijos vyskupo kun. Jono Borutos SJ gimimo 80-metį, „Šilalės artojo“ skaitytojams siūlome prisiminti šio dvasininko ir visuomenės veikėjo, „Lietuvos katalikų bažnyčios kronikos“ redaktoriaus, vieno iš seserų vienuolių teologijos ir katechetikos slaptųjų kursų vadovų nueitą gyvenimo kelią – spausdiname Lietuvos gyventojų genocido ir re­zistencijos tyrimo centro istoriko Arvydo Gelžinio parengtą informaciją. 

J. Boruta gimė 1944 m. spalio 11 d. Kaune. Jo tėvas Jonas Boruta (1915–1996 m.), Kauno VDU profesorius, inžinierius mechanikas, priklausė pokario rezistencinei organizacijai Bendrojo demokratinio pasipriešinimo sąjūdžio (BDPS) prezidiumui ir 1948 m. buvo nuteistas 25 metams lagerio. Mama Zinaida Daukšaitė-Borutienė buvo gydytoja stomatologė. J. Boruta, baigęs Kau­no 13-ąją vidurinę mokyklą, 1962 m. mėgino stoti į Kauno tarpdiecezinę kunigų seminariją, tačiau kaip politinio kalinio sūnus nebuvo priimtas. 1970 m. jis baigė Vilniaus universiteto fizikos-matematikos fakultetą, įgijo teorinės atomo fizikos specialybę, dirbo Mokslų akademijos Fi­zikos instituto moksliniu bend­radarbiu. 1982 m. apsigynė kandidato disertaciją, tačiau pažymėjimas, liudijantis apie fizikos-matematikos mokslų kandidato laipsnio suteikimą, tuomet nebuvo išduotas. (1992 m. Lietuvos mokslo taryba šią disertaciją nostrifi­kavo, suteikdama J. Borutai gamtos mokslų daktaro laipsnį.) 1975 m. pradė­jo teologijos studijas pogrindinėje kunigų seminarijoje, 1981 m. – pogrindžio noviciatą Lietuvos jėzuitų provincijoje. 1982 m. rugpjūčio 5 d. Skaistgirio (Joniškio r.) Šv. Jurgio bažnyčioje vysk. Julijonas Steponavičius jį slapta įšventino kunigu.

Po to kun. J. Boruta nelegaliai padėjo kunigams įvairiose parapijose, pats nesėkmingai bandė gauti kunigo regist­racijos pažymėjimą Ukrainoje. 1982 m. slapta buvo paskirtas dirbti į Ukrainos Chmelnickio srities katalikų parapiją.­ Ten išbuvo vos mėnesį, nes KGB įsakė išvykti. 1982–1989 m. buvo Kybartų (Vilkaviškio r.), Valkininkų (Varėnos r.) ir Viduklės (Raseinių r.) klebonų pagalbininkas, šias pareigas ėjo neviešai. 1983–1989 m. dėstė pogrindinėje kunigų seminarijoje, oficialiai buvo įsidarbinęs Valkininkų bažnyčios zakristijonu.

J. Boruta į aktyvią disidentinę veik­lą įsijungė 8-ajame dešimtmetyje,­ pradėjęs studijas pogrindinėje kunigų seminarijoje. Su „Lietuvos katalikų bažnyčios kronika“ jį labiau supažindino brolis, Kauno politechnikos instituto studentas Šarūnas Boruta, priklausęs Eucharistijos bičiulių sąjūdžiui ir atnešdavęs pirmuosius numerius į namus. Vėliau, paskatintas kun. Jono Lauriūno, Jonas rašydavo į „Kroniką“ žinutes iš uni­versiteto gyvenimo, versdavo į lietuvių­ kalbą informaciją, gautą iš Rusijos ir Ukrainos. Susipažino ir bendravo su vienu iš „Kronikos“ iniciatorių ir redaktoriumi kun. Sigitu Tamkevičiumi. Pastarasis, nujausdamas, jog gali būti areštuotas, 1983 m. pradžioje paprašė J. Borutos toliau globoti šį leidinį, mat kiti aktyvūs kovos už Bažnyčios ir tikinčiųjų teises dalyviai-kunigai buvo KGB budriai prižiūrimi, o J. Boruta dar nebuvo suspėjęs sukelti įtarimo. Tad po kun. S. Tamkevičiaus arešto 1983 m. gegužės mėnesį, nuo 59-ojo „Kronikos“ numerio J. Boruta tapo redaktoriumi, leidinį redagavo iki 1988 m. Šiuo laikotarpiu buvo išleistas 21 „Kronikos“ numeris. Kun. J. Boruta ne tik redagavo, bet ir buvo pagrindinis informacijos rinkėjas – neturėdamas savo parapijos, važinėdavo po Lietuvą į atlaidus ir ten surinkdavo žinių šiam pogrindžio leidiniui. 

Nuo 1985 m. kun. J. Boruta vadovavo pas jėzuitus besimokantiems pog­rindinės kunigų seminarijos auklėtiniams, dėstytojavo, pasirašė ne vieną pareiškimą dėl tikinčiųjų diskriminavimo, dalyvavo kun. Alfonso Svarinsko, S. Tamkevičiaus teismuose, nevengė kritikuoti sovietų valdžios religinės politikos. Dėl to jo, kaip ir daugumos disidentinio sąjūdžio dalyvių, veikla buvo sekama, nors didesnių represijų pavyko išvengti. Tuo laikotarpiu jis kartu su kun. Vaclovu Aliuliu ir Albinu Deltuva dar vadovavo ir slaptiems seserų vienuolių teologijos bei katechetikos kursams.

1989 m., prasidėjus Atgimimui, kun. J. Boruta buvo paskirtas Vilniaus arkikatedros vikaru ir Lietuvos bei Latvijos jėzuitų provinciolu, tapo Vilniaus arkivyskupijos katechetinės komisijos nariu, neakivaizdinės katechetų mokyklos prie Vytauto Didžiojo universiteto Teologijos fakulteto Vilniaus skyriaus dėstytoju bei globėju, 1996 m. – šio skyriaus direktoriumi. Be to, buvo ir Vilniaus kunigų seminarijos dėstytojas, ir Šv. Kazimiero bažnyčios Vilniuje rektorius, Lietuvių katalikų mokslo akademijos vicepirmininkas, dėstė Vilniaus universitete Bažnyčios istoriją ir teologiją ir kt.

1997 m. įšventintas į vyskupus ir paskirtas Vilniaus arkivyskupo augziliaru, iki 2002 m. buvo Lietuvos Vyskupų Konferencijos generalinis sekretorius, o 2002 m. sausio 5 d. popiežius Jonas Paulius II J. Borutą paskyrė Telšių vyskupu. 

J. Boruta paskelbė apie 40 straipsnių iš atomo fizikos, atominės spektroskopijos ir Bažnyčios istorijos, kartu su kitais parengė spaudai knygą „Arkivyskupas Teofilius Matulionis laiškuose ir dokumentuose“, 1993 m. apie jį sukurtas dokumentinis filmas „Širdis pelenuose“ (rež. Edmundas Zubavičius).

Kun. J. Boruta apdovanotas Sau­sio­ 13-osios atminimo medaliu, Vyčio Kryžiaus ordino Komandoro didžiuoju kryžiumi, Lietuvos nepriklausomybės medaliu, 2021 m. tapo Laisvės premijos laureatu.

Prisimindamas savo pogrindžio veik­lą, kun. J. Boruta rašė: „Viešpatie, kokia laimė, kad leidai prie to prisidėti! Didžiausias mums atlyginimas, kad pasirinkai mus, leidai tarpininkauti, kai Tu mūsų krašte pratęsei savo auką ant kryžiaus. Norėčiau, kad ir šiandien visi dirbtume pagal seną anų laikų principą: daryti, nesidairant, ką kiti daro, o daryti visa, ką gali, čia, dabar, šitoj vietoj, kur Dievas mane pastatė ir leido dirbti didesnei Jo garbei. Didesnei garbei To, kuris mus visus myli.“

Nuo 2017 m. rugsėjo 18 d. J. Boruta buvo Telšių vyskupas emeritas. Mirė 2022 m. gruodžio 19 d., palaidotas Že­maičių Kalvarijos kapinėse, vienuolių ka­pavietėje.

Aldona JAKAVONIENĖ

Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro Strateginio vystymo ir komunikacijos skyriaus vyresnioji patarėja

Nuotr. iš įvairių archyvų

Praėjo premijų savaitė – paskelbti prestižinių tarptautinių literatūrinių, kultūrinių ir meninių apdovanojimų laureatai. Lietuvos vardą pasaulyje garsinančių įvertinimų sulaukė ir Lietuvos kū­rėjai – rašytojos Undinės Ra­dzevičiūtės knygos „Grožio ir blogio biblioteka“ (prancūzų kal­ba – „La bibliotèque du beau et­ du mal“, vertė Margarita Barakauskaité-Le Borgn) vertimas pa­teko į prestižinės Prancūzijos Médicis premijos trumpąjį są­ra­šą.

2024 m. Nobelio literatūros premija buvo paskirta pietų korėjietei Han Kang „už intensyvią poetinę prozą, kurioje susiduriama su istorinėmis traumomis ir atskleidžiamas žmogaus gyvenimo trapumas“, pranešė Švedijos akademija. Lietuvių kalba yra išleistos dvi šios 53-ejų rašytojos knygos: „Vegetarė“ ir „Ateina berniukas“.

Lietuvos Kultūros ministerijos pre­mijos už gautus svarbiausius tarp­tautinius­ apdovanojimus kultū­ros­­ srityje skirtos šių metų tarptau­tiniame Lokarno kino festivalyje­ Šveicarijoje geriausiai įvertintiems Lietuvos kino kūrėjams. Jos atiteko pagrindinį festivalio prizą – „Auk­sinį leopardą“ – laimėjusio filmo „Akiplėša“ režisierei Saulei Bliuvaitei ir prodiuserei Giedrei Burokaitei, taip pat skirtos už geriausios režisūros apdovanojimą šiame festivalyje pelniusio filmo „Sesės“ režisieriui Laurynui Bareišai ir už geriausią vaidybą įvertintai vaidybinei šio filmo komandai: aktoriams Gelminei Glemžaitei, Agnei Kaktaitei, Giedriui Kielai ir Pauliui Markevičiui. Šios premijos skiriamos, siekiant įvertinti fizinių ir juridinių asmenų, gavusių svarbiausius tarptautinius apdovanojimus kultūros srityje, indėlį, garsinant Lietuvos vardą pasaulyje. 

Praėjusį savaitgalį įvyko dar vienas Klaipėdoje organizuojamo festivalio „Kanto dienos Klaipėdoje“ renginys – 48-ojo tarptautinio Renatės Lūšis vardo Vandens medijų plenero „Laudacija Imanueliui Kantui: vaizduotė ir realybė“ uždarymas. Festivalis organizuojamas pirmą kartą ir vyksta iki spalio 15-osios, jo metu gyventojai kviečiami į kultūrinius renginius ir muges, kuriose galima įsigyti net 48 dailininkų iš Lietuvos ir užsienio darbų.

Šilalėje kultūrinis ruduo taip pat gana intensyvus. Štai Laukuvos suaugusių šokių kolektyvas „Laukiva“ spalio 26 d. visus kviečia į 20 metų įsikūrimo jubiliejinį koncertą „Šokiu nuspalvintas gyvenimas“, Bilionių (o ir daugelio kitų miestelių) laisvalaikio salėje spalio 16 d. rengiama oranžinė popietė „Viskas iš moliūgo“, obelyniškiai spalio 18 d. šilališkių laukia Obuolienės šventėje, šeštadienį (spalio 19 d.) Kaltinėnų kultūros namai plaks „Rudens kokteilį“ ir rengs muzikantų fiestą, o spalio 26-ąją Traksėdyje vyks respublikinė kapelų šventė „Kaip sako mūsų senoliai“.

Kotryna PETRAITYTĖ

Štai ir turime didžiąją naujojo Sei­mo dalį – 26-ąjį nuo Steigiamojo 1920 m. Seimo, įskaitant ir oku­pa­ci­nės 1940 m. valdžios išrinktą va­di­­na­mąjį Liaudies Seimą, vėliau pa­­va­din­tą pirmojo šaukimo LTSR aukš­čiau­siąja taryba, ir dešimt tokių so­vietinių ministrų tarybų, ir tiek pat įs­ta­tymų leidimo organų, atkūrus nepriklausomybę. 

Po rinkimų ir Premjerų kaitos paprastai suformuojama ir nauja Vyriausybė, tad prieškariu jų buvo net 21, o po Kovo 11-osios – dar 18. Šiemet turėsime 19-ąją. Kitaip sakant, per daugiau kaip 100 metų ministrų kabinetai vidutiniškai keitėsi vos ne kas pustrečių metų, ir žinynai pastebi, jog mes šia statistika pavijome Italiją, kurios vyriausybei pokariu vadovauja jau 45-oji premjerė.

Tai, žinoma, tik įdomybės. Ši rinkimų kampanija ir patys rinkimai – žiauri proza. Su savo skandalais, „juodomis“ technologijomis, nusikaltimų šleifu, gličiu putinišku pėdsaku... 

Bet atsibudę pirmadienio rytą nenustebome: švytuoklė mostelėjo į kairę. Tarsi 1992 m. spalio rinkimuose, kai LDDP, nubrukusi į šalį ugnį ir vandenį perėjusius dešiniuosius, godžiai paėmė valdžią ir griebėsi valstybės įstaigų valymo. Dabar vėl šlovės valanda išmušė jos paveldėtojams, bet atsiribojusiems nuo buvusių komunistų socialdemokratams su partijos vadove Vilija Blinkevičiūte priekyje. Jie Seime turės beveik penktadalį mandatų, už nugaros palikę ne per daug atsilikusius  (vos 1,4 proc.) konservatorius. Nereikia pamiršti, kad partijų mandatų skaičių dar papildys vienmandatėse apygardose išrinkti Seimo nariai, kurių jau dabar pateko aštuoni, išrinkti pirmajame. Dar 63 paaiškės po dviejų savaičių, spalio 27 d. Lietuvos socialdemokratų partija (LSDP) jau po pirmo turo Seime turi 20 narių – 18 pagal partijos sąrašą ir du vienmandatininkus. 2020 m. rinkimuose partija iš viso buvo iškovojusi apie ketvirtadalį visų balsų. 

Šiaip ar taip, didžiausią nuostabą kelia partijos „Nemuno aušra“ lyderio Remigijaus Žemaitaičio šuoliai į politiką „ant balto žirgo“. Nors paprastai vieno lyderio partijomis vadinamos politinės struktūros nėra ilgalaikės, tačiau šis žodžio kišenėje neieškantis greitakalbis tik 42-ejų teisininkas nustebino jau Prezidento rinkimuose, o dabar, nors ir nuskriaustas teisėsaugos, naktį į pirmadienį pergalę šventė, indėnišku stiliumi šokdamas pagal dešiniųjų mėgiamą melodiją „Ąžuolai žaliuos“.

„Ir ką tu jam, va, jis toks“, – apie šį Kelmės–Šilalės rinkimų apygardoje iškeltą veikėją sakė šalia sėdėjęs politikas.

Daugiau fenomenų šiuose rinkimuose tarsi ir nėra, jei tam tikra staigmena nevadinsime to, jog Laisvės partija iš viso neperžengė 5 proc. ribos, todėl jos Seime nebus, nebent pateks keli iš vienmandačių. Vadinasi, ketverius metus jų stumiama Stambulo konvencija pakibs ore... 

Bet bene labiausiai smuko konservatorių populiarumas – net 24 proc., lyginant su praėjusiais rinkimais. 

Kas dar? Lėto kilimo į viršų stadijoje yra Nacionalinis susivienijimas (2,87 proc.), žemyn nuslinko „valstiečių“ populiarumas, nors jie šiaip taip peržengė 7 proc., nesiseka lenkiškajai politinei jėgai LLRA-KŠS (beveik 4 proc.), nors keli jų atstovai savo rinkėjų apgyvendintuose rajonuose irgi džiaugiasi sėkme. Nuvylė savo rinkėjus ir iš trijų partijų sudaryta Taikos koalicija, Lietuvos regionų partija su veikliąja Živile Pinskuviene, o Lietuvos liaudies partija, kuri siejama su Putino simpatiku Eduardu Vaitkumi – vos trečia nuo galo iš 17 rinkimuose dalyvavusių politinių formuočių.

Demokratų sąjunga „Vardan Lietuvos“ ir Liberalų sąjūdis šiaip taip įveikė negailestingą rinkimų barjerą. Žinoma, po antro rinkimų turo jų padėtis gali keistis, tačiau vienas politikas pastebėjo, jog šios partijos taps „skania mėsa“, formuojant valdančiųjų koalicijas. 

Dabar, vos pasibaigus pirmam turui, prasideda diskusijos, kas su kuo draugaus. Su konservatoriais ir „Nemuno aušra“ socialdemokratams tarsi ne pakeliui. Todėl pagalbos V. Blinkevičiūtė turės kreiptis į kitas po jų einančias partijas, ypač liberalus. Jau pirmadienį pranešta, jog socialdemokratų lyderė bendram darbui kviečia Sauliaus Skvernelio „demokratus“ ir Ramūno Karbauskio „valstiečius“.

Po abiejų rinkimų turų Lietuvos laukia kitas intriguojantis veiksmas – Vyriausybės formavimas. Čia lyg ir aišku: Prezidentas Gitanas Nausėda greičiausiai vykdys savo pažadą pavesti ją formuoti V. Blinkevičiūtei, kuri sakė, kad „nėra jokių abejonių, jog sutiks“. Bet šalies vadovui sunkiai pavyks apeiti antroje vietoje atsidūrusią Tėvynės sąjungą – Lietuvos krikščionis demokratus. Ar ir toliau tęsis priešprieša?

Lietuvos žmonių laukia ir dar viena intriga: kaip (ir ar) šiemet išrinktų 11-ai Lietuvos patikėtinių Europos Parlamente pavyks atsisakyti „saldžių“ vietų? Kur dirbs Aurelijus Veryga, Dainius Žalimas, Virginijus Sinkevičius, Petras Gražulis ir kiti? 

Ir esminis šių rinkimų klausimas: ar žmonės tikrai pajus pokyčių vėjus? Ar Kelmės – Šilalės rinkėjai, delegavę į Seimą net tris šio krašto atstovus, sulauks patekant naujos aušros?..

Česlovas IŠKAUSKAS