Lietuvos istorija, šimtametė mūsų tautos pa­tirtis nuo pat Moskovijos kunigaikštystės su­(si)­kūrimo 1283 m. sako, kad šis mūsų kai­my­nas rytuose nuo pat savo ištakų yra už­prog­ra­muotas kariauti dėl išlikimo. Rusijos imperija, dabartinė kolonijinė Rusijos Federacija, yra lo­giška tąsa to, ką tarp dviejų priekalų – Lietuvos ir Mongolų ordos – nukalė tarp dviejų to meto didžiausių Europoje jėgų laviravę, pri­si­taikę, žiaurumu ir klasta užvaldę Maskvos ku­ni­gaikščiai.

Rusija kariauja, nes kitaip negali egzistuoti 

Todėl ir dabar, rašydami šias eilutes, mes nuogąstaujame, kad jei netrukus bus pasirašy­tos paliaubos, prasidės taip lau­kiamos Vakaruose taikos de­ry­bos tarp Ukrainos ir Rusi­jos, dauguma civilizuoto pasaulio atsipūs, o su tariamos Rusi­jos opozicijos ir kito agentūrinio tinklo pagalba po truputį vėl atsiras naratyvas „su Rusija reikia draugauti“.

Mes, deja, labai gerai žinome, koks klaidingas buvo ir yra požiūris esą „iš tiesų Rusijos žmonės siekia taikos, nebeno­ri karo”. Požiūris, kuris senose demokratijose yra paremtas „business as usual“ (ang­lų k. – įprastas biznis) sąvoka, vėl užgoš didįjį Rusijos imperijos ledkalnio pagrindą, o politikai Briuselyje, Paryžiuje ir Berlyne matys tik „nuolankią ir taikos siekiančią” viršūnėlę. Taikos „naujos realybės“ formate, žinoma.

Rusija, tokia, kokia yra šiandien, pati nesustos ir kariaus visada. Ji kurs puolimo planus, net ir jei kažkas iš kvailumo ar sąmoningai trimituoja apie taiką ir vienasmenę Vladimiro Putino kaltę.

Putinas, nors ir karo nusikaltėlis bei teroristas, tačiau toli gražu ne didysis karo kaltininkas. Jis tiesiog yra imperialistinės Rusijos produktas. Kūrinys. Rusijos tikslų įsikūnijimas. Klysta tie, kurie, klausydami taip vadinamos Kremliaus „opozicijos” suokimo ma­no, jog, pakeitus Putiną, Rusija staiga taps visiškai kitokia. Taip nebus, nes Rusija ir su Putinu, ir be Putino kelia ir kels didžiulę grėsmę pasaulio tvarkai, demokratijai bei visų mūsų laisvei.

 Kodėl?

„Toje paklusnioje tautoje visuomenės institucijų įtaka visoms klasėms tokia didelė – nevalinga įpročių įtaka taip suformuoja žmonių charakterius, – kad net kraštutiniu keršto įsisiautėjimo atveju, atrodo, veikia tam tikra disciplina. Sąmoningai apskaičiuota žmogžudystė vykdoma rit­mingai. Žmonės žudo vieni kitus, tarsi atlikdami karo, religijos prievolę, be pykčio, be emocijų, be žodžių, ir ta jų ramybė baisesnė už neapykantos siautulį. <...> Žmonės niekada nėra tikri, kad išlaikys savo teritoriją. Tokios sistemos pasekmė yra tai, jog žmogus prirakintas prie savo žemės, savo nelaisvėje neturi net tos vienintelės paguodos, kurią galėtų užtikrinti visuomeninė būklė: pastovumo, įpročių, prieraišumo prie savo vietos. Veikiamas pragariškų kombinacijų, jis, nebūdamas laisvas, juda. Vienas valdovo žodis jį kaip medį išrauna su šaknimis, atima jo gimtąją žemę ir išsiunčia, kad kažkur kitame pasaulio gale žūtų ar sielvartautų... <...> Rusijos istorija yra karūnos valdų dalis. Tai yra kunigaikščio moralinė nuosavybė, kaip žmonės bei žemė yra jo materiali nuosavybė. Ji komponuojama ir laikoma tarsi baldų sandėlyje, kartu su imperijos iždu ir iš jos visos rodoma tik tai, kas tinkama. <...> Rusija Europą mato kaip grobį, kurį į jo rankas anksčiau ar vėliau atiduos mūsų vidaus nesantaika. Ji Europoje kursto anarchiją, vildamasi gauti naudos iš demoralizacijos, kurią pati remia, nes tai paranku jos užmačioms“...

Tekstas aktualus? Norisi ginčytis, jog Rusija šiandien neturi pajėgumų suardyti ir sunaikinti visos Europos? Deja, ginčytis tektų su beveik prieš du šimtus metų šį tekstą parašiusiu autoriumi markizu Astolphe de Custine, kuris tiksliai įvardino Rusijos valstybingumo esmę, dabartinį „ruskij mir“ (rusiško pasaulio) variklį po savo 1839 m.

kelionių po Nikolajaus I-ojo imperiją. Prancūzų aristokrato įžvalgos tada sukėlė didžiulę audrą ir pasipiktinimą tarp Rusijos elito bei ambasadorių.

(Šias prancūzų autoriaus, o taip pat ir lenkų bei lietuvių rašytojo Česlovo Milošo įžvalgas galite paskaityti knygoje „Rusija. Transokeaniniai regėjimai“ – aut. pastaba.)

Kas pasikeitė Rusijoje per du šimtus metų?

Beveik niekas. Turime galvoje valstybės (imperijos) funkcionavimo pamatą ir jos eilinio piliečio savivoką. Šia prasme Rusija nesikeičia šimtmečius ir greičiausiai dar ilgai nesikeis. Nesikeis, jei mes nieko nedarysime. Tik šiuo atveju mes kalbame ne apie karą ir mūšius ant žemės, o apie imperinės sąmonės išardymą, jos sugriovimą ne Rusijos miestuose, o didžiulės valstybės piliečių galvose.

Tiek mes, vakariečiai, tiek mū­sų draugai rusai bei ukrainiečiai turi suvokti, jog esminė ir didžioji Rusijos problema yra jos uždarumas. Jis pasireiškia kultūriniu atsiribojimu, kraštu­tiniu nacionalizmu, imperiniu identitetu, išskirtinės, rusiško­sios tapatybės įtvirtinimu, neatsižvelgiant į jokias kitas aplinkybes, laikant save aukščiau, sutrypiant kitas tautas bei valstybes, absoliutinant „ruskij mir“, o svarbiausia – nuolatiniu šovinistiniu visa, kas rusiška, puoselėjimu.

Šiuolaikiniam Rusijos piliečiui tikriausiai labai sunku apčiuopti savo istorinę tapatybę, neidentifikuojant jos kartu su Kaukazo, Sibiro ar Vidurio Azijos tautomis. Ta tapatybė – daugiatautė, tačiau išplaukianti iš pavergtų represuotų tautų ir okupuotų teritorijų sampratos.

Tuo tarpu mūsų problema ta, jog, susilieję su Vakarais, pametame giluminį Rusijos vaizdą, jos pajautą ir tendencijas. O jos nesikečia šimtmečiais. Ir Putinas čia niekuo dėtas. Nemanykime, kad Putinas per keliolika metų sukūrė teroristines slaptąsias tarnybas ir liepė joms žudyti žmones. Ne. Būtent tos institucijos ir sukūrė Putiną kaip Rusijos imperinių tikslų įgyvendintoją. O imperiniai tikslai, kurie, kaip suprantate, nesikeičia šimtmečiais, vystomi Rusijoje labai seniai ir labai giliai.

Karo, prievartos, smurto kultas ugdomas nuo pat pirmųjų vaikų visuomeninio gyvenimo dienų, totalus visuomenės militarizavimas vyksta beveik visose socialinio gyvenimo srityse. Jis buvo vykdomas šimtmečiais ir dešimtmečiais, kalant į galvas vaikams, jog mirti už tėvynę ir carą yra tikrasis didysis rusiškas gėris ir didžioji „ruskij mir“ misija.

Gal kai kam, skaitant šias eilutes, atrodo, kad tai gerokai perlenkta, bet iš tiesų tai – anokia naujiena. Apie imperines rusų ambicijas seniai skelbia istorikai, nagrinėdami Ivano IV, Pet­ro I, Jekaterinos imperinės politikos raidą. Deja, šių laikų ant­raščių politikai istorikų negirdi, nenori girdėti ir jų pritarėjai. Viską užgožia labai paprastas ir primityvus antivertybinis aspektas – Didžioji Ekonominė Nauda.

Visgi, norėdami, jog mūsų kai­mynai transformuotųsi, priva­lo­me pradėti kalbėti apie jų problemas, įtraukdami į diskusiją žinomus visuomenės veikėjus, tikruosius rusų disidentus, Vakarų pozicijos ir opozicijos atstovus. Nes siekdami išsaugoti imperiją, kad ir „demok­ratinės reformų Rusijos“ pavadinimu, mes nebūsime pajudė­ję iš mirties taško ideologiniame lygmenyje. O tai reikš tik viena – naują Rusijos imperijos plėtros etapą.

Naują karą. Dar baisesnį, dar labiau griaunantį ir gniuždantį.

Kaip pakeisti Rusiją rusų mąs­tysenoje? Apie tai jau kalba žinomi Ukrainos analitikai, teigdami, jog neįmanoma „sunaikinti 140 milijonų“, tačiau būtina formuoti naujus naratyvus „perprogramuojant rusus kitokiam elgesiui“.

Tam, kad pasiektume šį tikslą, būtina perprogramuoti save. Kaip tai padaryti – kitose mūsų analitinėse įžvalgose.

Aurimas NAVYS, 

Mindaugas SĖJŪNAS

Visuomenės informacinio saugumo agentūros ekspertai 

(www.visagentura.com/blog)

Septynioliktąjį kartą surengtos sporto varžybos „Bėgimas aplink Pajūrį“ šiemet ir vėl sutraukė gausų būrį dalyvių – jų skaičius kasmet vis labiau džiugina bėgimo iniciatorių, Pajūrio sporto klubo „Jūra“ vadovą Rimantą Bendžių. Daugiau nei 550 bėgikų – tiek šiemet suskaičiavo organizatoriai. 

Šį gražų skaičių sudarė pavieniai asmenys, kurie į bėgimą registravosi individualiai (tokių buvo 317), bėgikų gretas ypač gausiai papildė Brigados generolo Motiejaus Pečiulionio artilerijos bataliono bei prieštankinės kuopos „Žemaitija“ kariai (atitinkamai 210 ir 35). 

Susirinkusiuosius pasveikino Pajūrio Stanislovo Biržiškio gimnazijos direktorius Juozas Žymančius, Pajūrio sporto klubo „Jūra“ vadovas R. Bendžius, visokeriopos sėk­mės linkėjo bėgimo talismanas drakoniukas. „Bėgimo aplink Pajūrį“ moderatorius, fizinio ugdymo mokytojas Virginijus Kazlauskis supažindino su programa, o prieš įveikiant 500 metrų trasą smagią mankštą pravedė gimnazijos socialinė pedagogė Jurgita Rumšienė. Tada prie starto linijos stojo gausiausias būrys bėgikų. Beje, patiems mažiausiems dalyviams ją įveikti padėjo entuziastingai nusiteikę tėveliai. 

Ne ką mažiau bėgikų būriavosi ir prie 1 kilometro bėgimo starto linijos. Organizuotoje rikiuotėje bėgo Pajūrio 710 kuopos jaunieji šauliai. Be to, jie, vadovaujami kuopos vado Algimanto Dragūno, taip pat talkino organizuojant bėgimą ir palaikant tvarką. 

Ištvermingesni bėgikai rinkosi 3 km trasą, ją įveikti ryžosi ir artilerijos bataliono kariai bei kasmetinis bėgimo dalyvis, Seimo narys Jonas Gudauskas. 

Na, o patys atkakliausi susirungė 8 km trasoje – joje savo jėgas išbandė įvairaus amžiaus dalyviai.

Skirtingose trasose gausiai dalyvavo ir Kaltinėnų Aleksandro Stulginskio, Laukuvos Norberto Vėliaus bei Šilutės r. Žemaičių Nau­miesčio gimnazijų sportininkai.

Teisėjams pateikus protokolus, paaiškėjo, kas stos ant apdovanojimų pakylos. 500 m trasą greičiausiai įveikė Pajūrio Stanislovo Biržiškio gimnazijos mokiniai Ugnė Kovaliovaitė ir Gintaras Maroščikas, 1 km trasoje nepralenkiami buvo Luknė Trimirkaitė iš Kaltinėnų Aleksandro Stulginskio gimnazijos ir Pajūrio Stanislovo Biržiškio gimnazijos mokinys Nojus Martinkus, 3 km trasą jaunesniųjų grupėje greičiausiai įveikė Augustė Kovaliovaitė (Pajūris) bei Augustas Armonas (Šilalė). Vyresniųjų grupėje 3 km greičiausiai nubėgo Evelina Girskytė bei Nerijus Brazdeikis (Klaipėda). 8 km trasoje išsiskyrė trys amžiaus grupės: ant pirmosios vietos laiptelio atsiimti garbingo apdovanojimo buvo kviečiamos Aušra Stankienė ir Daiva Mačernienė iš Tauragės bėgimo klubo bei daugkartinė rankų lenkimo čempionė, nuolatinė bėgimų dalyvė Vilija Parnauskienė iš Šilutės. Vyrų grupėse nepralenkiami buvo Arūnas Valuckas (Kaunas), Mindaugas Armonas (Šilalė) ir Ernestas Vedeikis (Šiauliai). Taip pat 8 km trasoje atkakliai kovojo ir antrą vietą užėmė bėgikas iš Vokietijos Timm Haussen.

Nugalėtojams taures įsteigė Seimo narys J. Gudauskas, Šilalės savivaldybės meras Tadas Bartkus, Pajūrio seniūnijos seniūnė Roma Veščiūnienė. Brigados generolo Motiejaus Pečiulionio artilerijos bataliono vado mjr. Manto Ragulio prizas atiteko ištvermingiausiam ir jauniausiam Pajūrio Stanislovo Biržiškio gimnazijos mokiniui, bėgusiam 1 ir 8 km trasas, N. Martinkui. Savivaldybės įsteigti papildomi prizai įteikti A. Kovaliovaitei  ir Juliui Šerpetauskiui.

Varžybas padėjo surengti Lietuvos bėgimo mėgėjų asociacija, už paramą organizatoriai dėkingi  savivaldybės administracijai, Pajūrio „Tėviškės“ ir „Jūros“ parduotuvių savininkams, Pajūrio Stanislovo Biržiškio gimnazijos bendruomenei.  

Irena TVERIJONIENĖ

Pajūrio Stanislovo Biržiškio gimnazijos direktoriaus pavaduotoja ugdymui

Rolando URBONO nuotr.

Prie Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro solistų trupės nuo šių metų spalio pradžios prisijungė jauna lenkų dainininkė – mecosopranas Wiktoria Gertruda Wizner (g. 1992). Netrukus ji debiutuos 38-ojo teatro sezono spektakliuose pirmą kartą atlikdama Raganos vaidmenį Antoníno Dvořáko operoje „Undinė“ (spalio 17 d.), Bušės vaidmenį Eduardo Balsio operoje „Kelionė į Tilžę“ (lapkričio 8 d.) ir Frumos Sorės vaidmenį Jerry Bocko miuzikle „Smuikininkas ant stogo“ (gruodžio 7 d.).

Siūlome iš arčiau susipažinti su soliste ir labai laukiame jūsų minėtuose sezono spektakliuose!

– Kaip pasitaikė proga prisijungti prie Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro trupės? Kas Jus patraukė?

– Jau kelerius metus stebiu Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro svetainę internete ir pranešimus socialiniuose tinkluose po to, kai atsitiktinai aptikau keletą žavių Gaetano Donizetti komiškos operos „Pulko duktė“ premjeros nuotraukų. Buvau sužavėta ir norėjau sužinoti daugiau apie šį teatrą ir jo spektaklius. Man labai patiko tai, ką mačiau!

Tada, prieš dvejus metus, internete pasirodė skelbimas apie solistų atranką. Aš nedelsdama pateikiau paraišką, sudalyvavau ir gavau labai gerų atsiliepimų. Buvau viena iš nedaugelio atrankoje dalyvavusių užsieniečių. Nors palikau labai gerą įspūdį, atrankos komisija apgailestavo, kad dauguma spektaklių yra atliekami lietuvių kalba... Turiu pripažinti, jog faktas, kad Lietuvoje yra statoma tiek daug operų, mane labai sužavėjo! Neturėjau jokio ankstesnio kontakto su lietuvių kalba, nors man ji labai patiko – ji taip gražiai skamba dainuojant...

Neseniai vėl pateikiau paraišką dalyvauti atrankoje ir po labai malonaus pokalbio vėl išgirdau klausimą: ar sugebėčiau dainuoti lietuvių kalba? Šįkart atsakiau: taip, žinoma! Man, užsienietei, toks teatro pasitikėjimas – didžiulė galimybė ir garbė. Žinau, kad padarysiu viską, kad kaip galima geriau pasirengčiau vaidmenims.

– Kokia Jūsų ankstesnė sceninė patirtis?

– Mano sceninė patirtis gana nemaža. Būdama trejų pradėjau šokti baletą ir tęsiau šią kelionę iki 13 metų, kol mano pedagogė, kilusi iš Odesos ir šokusi pagrindines partijas daugelyje žinomų teatrų (tarp jų ir Sankt Peterburgo Marijos teatre bei Kijevo operoje), mane labai atvirai perspėjo, kad dėl ūgio niekada netapsiu profesionalia balerina.

Man labai patiko vaidinti ir dainuoti, todėl pradėjau ruoštis egzaminams į muzikinio teatro skyrių. Iki tol nieko nežinojau apie operą. Tačiau žmonės, išgirdę mane dainuojant, dažnai klausdavo, ar turiu operinį pasirengimą, nes, jų nuomone, mano balsas skambėjo taip, lyg būčiau dainavusi operose. Turiu pripažinti, tai mane labai pykdė, nes siekiau įvaldyti muzikinio teatro repertuarą. Man tai skambėjo kone kaip įžeidimas!

Vis dėlto šeima privertė mane stoti į operinio dainavimo fakultetą Felikso Nowowejskio muzikos akademijoje Bydgoščiuje. Patekau tarp šešių laimingųjų, priimtų į operinio vokalo studijas, nors komisija konstatavo, kad esu dar labai „žalia“, tačiau džiaugėsi galėdama mane mokyti. Nutariau likti ir suteikti operai šansą. Ir dabar labai dėl to džiaugiuosi. Mano sceninis debiutas įvyko 2015 metais Bydgoščiaus teatro „Opera Nova“ mažojoje scenoje, kur vaidinau auklę Filipjevną Piotro Čaikovskio operoje „Eugenijus Oneginas“. Būdama studentė dainavau dar penkiuose akademijos pastatymuose, o baigiamojo spektaklio metu atlikau Silvos Varesku vaidmenį Johanno Strausso operetėje „Čardašo karalienė“ ir Bertos vaidmenį Gioachino Rossini operoje „Sevilijos kirpėjas“. Paskutiniais studijų metais tapau vokalistų konkurso laureate. Vienas iš žiuri narių buvo dabartinis Baltijos valstybinės operos Gdanske direktorius. Nors nelaimėjau konkurso, jis pasiūlė man Minervos vaidmenį Jacques'o Offenbacho operetėje „Orfėjas pragare“.

2019 m. išvykau į Jungtinę Karalystę tęsti studijų Škotijos Karališkojoje konservatorijoje. Ten dalyvavau nuostabiuose pastatymuose, tarp jų Jonathano Dove‘o operoje „Skrydis“ (Flight), Bertolto Brechto „Trijų grašių operoje“ ir G. F. Händelio operoje „Julijus Cezaris“.

Baigus studijas man pasisekė gauti keletą nuostabių vaidmenų kelių nepriklausomų britų operos trupių spektakliuose. Šią vasarą sukūriau Karmen vaidmenį „Arcadian Opera“ trupės pastatytoje to paties pavadinimo Georges'o Bizet operoje, pagrindinį Angelinos vaidmenį Jules'o Massenet operoje „Pelenė“ Eilsberio operoje ir vaidmenis dviejuose nepriklausomos trupės „Opera Kipling“ pastatymuose – dainavau Jonuką Engelberto Humperdincko operoje „Jonukas ir Grytutė“ ir Alidoro partiją (dažniausiai dainuojamą boso-baritono) G. Rossini „Pelenėje“.

2019 m. buvau pakviesta atlikti pagrindinį vaidmenį Krzysztofo Dobosiewicziaus operos jaunimui „Salija“ pasaulinėje premjeroje Silezijos filharmonijoje Katovicuose. Kiekviena galimybė – man didžiulis džiaugsmas. Tapusi operos soliste kasdien jaučiu dėkingumą, kad galiu gyventi taip, kaip visada norėjau!

– Kokiuose artimiausiuose spektakliuose pasirodysite? Kurių labiausiai laukiate?

– Sezoną pradėsiu Raganos vaidmeniu Antoníno Dvořáko operoje „Undinė“ spalio 17 d. Labai laukiu šio spektaklio, nes tai pats kūrybiškiausias ir įspūdingiausias „Undinės“ pastatymas, kokį lig šiol teko matyti. Be to, džiaugiuosi, galėdama dainuoti su nuostabiu kolektyvu.

Kitas artėjantis debiutas – Bušė Eduardo Balsio operoje „Kelionė į Tilžę“ (lapkričio 8 d.). Man tai bus nuostabi galimybė dainuoti lietuvių kompozitoriaus sukurtoje operoje! Šis spektaklis labai jaudinantis, žavi ir šokėjų įtraukimas į istorijos pasakojimą. Ypač jaudina kontrastas tarp mano įkūnijamos piktadarės Bušės ir tyrosios Indrės sielos – tai siunčia aiškią žinutę klausytojams, net tiems, kurie visai nemoka lietuvių kalbos (juokiasi).

2024-uosius scenoje užbaigsiu gruodžio 7 d. dainuodama Frumą Sorę Jerry‘io Bocko miuzikle „Smuikininkas ant stogo“. Tai dar vienas piktadarės vaidmuo! Sakoma, jog tai mecosopranų dalia, bet man labai patinka scenoje įkūnyti „blogietes“ – tai suteikia daug kūrybinės laisvės. Miuziklą „Smuikininkas ant stogo“ žinau nuo vaikystės, o pasiūlymas vaidinti Frumą Sorę man buvo maloni staigmena. Manau, visiems įsimena jos vaiduokliškas pasirodymas scenoje – puiki proga pagąsdinti vargšą Tevjė ir Goldę!

– Lietuva ir Lenkija: ar pastebite kokių nors kultūrinių ir muzikinių skirtumų?

– Pastaruosius šešerius metus gyvenau Jungtinėje Karalystėje. Mano vaikystė ir jaunystė prabėgo tarp Lenkijos ir Vokietijos (esu pusiau vokietė, o mano proseneliai – prancūzai ir austrai). Galbūt dėl savo mišrios etninės kilmės lengvai prisitaikau prie naujų vietų ir šalių. Lietuvoje, tiesą sakant, jaučiuosi labai gerai – tai nuostabi šalis su daugybe istorinių vietų, kurias galima aplankyti. Be to, Klaipėda – miestas prie Baltijos jūros, o tai dar vienas privalumas. Aš esu kilusi iš Košalino – Lenkijos miesto prie Baltijos. Tad Klaipėdoje jaučiuosi lyg namie. Man labai patinka paplūdimys, miškas, senamiestis, muziejai ir miesto architektūra! Taip pat mėgaujuosi vietiniu maistu, lietuviška muzika ir dailės kūriniais – jau susipažinau su keliais jaunais, perspektyviais Lietuvos tapytojais. Žmonės čia labai draugiški ir paslaugūs! Geriausias pavyzdys – nuostabi, labai palaikanti ir visada pagelbėjanti buvusi KVMT Solistų ir planavimo skyriaus vedėja Martyna Rudelytė-Lisovoj, kuri tarsi angelas sargas globojo mane nuo pat mano atvykimo į Klaipėdą.

– Kaip matote savo, kaip menininkės, augimą būdama šio teatro dalimi?

– Esu tikra, kad turėdama galimybę dirbti su tokiais kūrybiškais scenos partneriais bei dainuodama įvairaus pasirengimo reikalaujančiuose spektakliuose smarkiai patobulėsiu daugelyje sričių: pradedant naująja muzika (pvz., itin sudėtinga Bušės partija), lietuvių kalba, kuri man yra visiškai nauja dainuojant, ir baigiant darbu su kolektyvu, su kuriuo niekada anksčiau nesu dirbusi. Klaipėdoje manęs laukia ištisa virtinė nuotykių ir iššūkių, kuriems noriu pasiruošti ir pasirodyti kuo geriau.

– Ką tikitės atnešti į Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro sceną ir kokį tikitės palikti savo pėdsaką čia?

Tikiuosi, kad mano vaidmenų interpretacijos suteiks spektakliams naujų spalvų ir patiks publikai! Mano didžiausia aistra – būti scenoje, dainuoti ir vaidinti. Stengiuosi į kiekvieną kuriamą vaidmenį sudėti visą savo širdį ir sielą. Ir jei tai suvirpins bent vieno žmogaus jausmus, priimsiu tai kaip didelę sėkmę.

Tikiuosi, kad publiką pavyks įtikinti tuo, kas vyksta scenoje. Noriu, kad jie jaustų baimę ir drebulį, kai Ragana iš „Undinės“ buria scenoje, noriu, kad pamatytų sudėtingus šeimos santykius ir tragediją operoje „Kelionė į Tilžę“, taip pat tikiuosi, kad žmonės daug kvatosis ir šiurps, kai Fruma Sorė prisikels iš kapo (juokiasi).

Kalbino Žaneta Skersytė

Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro istoriją kuria ne tik menininkai. Kad teatre svarbus kiekvienos jo grandies indėlis, paliudija laikinai einančio KVMT vadovo pareigas Naglio Stanciko istorija. Penkerius metus būdamas KVMT vadovų komandos nariu jis kuravo naujojo KVMT pastato statybas, o šiuo metu kartu su teatro gerbėjais džiaugiasi puikiu rezultatu. Naujausi ir moderniausi Europoje Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro rūmai kūrėjus ir publiką džiugins dar ne vieną dešimtmetį.

Naglis Stancikas pasakoja apie KVMT pastato rekonstrukciją ir teatro veiklą naujuose rūmuose.

Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre dirbate nuo 2018 m. - atvykote čia, galima sakyti, statyti naują teatro pastatą. Kaip KVMT vadovo pavaduotojas, buvote pagrindinis žmogus visoje rekonstrukcijos eigoje. Dabar būtent Jūsų, kaip laikinai einančio Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro vadovo pareigas, vedamas teatras pasitiko pirmąjį sezoną rekonstruotame teatre. Koks tas jausmas, pojūtis pradėti naują sezoną teatre, į kurį sudėta tiek pastangų, žinių, laiko, energijos?

Turime dvi geras žinias: viena, kad teatras pastatytas, kita – kad reikia susidraugauti su nauju pastatu, išmokti naudotis jo teikiamomis galimybėmis. Būtina sugalvoti tvarkas, režimus kaip visi įrenginiai turi veikti, darbuotojus apmokyti, kaip tuo tinkamai naudotis. Šis procesas  vyksta.

Dirbame bei turime visas galimybes puikiame, naujai įrengtame teatre publikai pristatyti 38-ąjį sezoną. Galime pasigirti puikia vėdinimo, kondicionavimo sistema. Mūsų situacija palyginus su kolegų, dirbančių senuose, nors ir renovuotuose pastatuose, gerokai pranašesnė. Džiaugiamės. Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro menininkai turi visas galimybes įgyvendinti savo sumanymus.

Prisiminkite rekonstrukcijos pradžią. Nuo ko pradėjote darbus?

Viskas prasidėjo 2000-ųjų metų pradžioje. Buvo padaryta daugybė tuometinių Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro vadovų teisingų veiksmų, siekiant pastatyti naują pastatą: auditas, techniniai tyrimai ir patikros, pradėtos derybos su Kultūros ministerija. Laimei, tai buvo atlikta laiku ir tinkamai, nes senasis pastatas buvo beviltiškai susidėvėjęs, net nesaugus eksploatuoti. Galiu paminėti net faktą, kad senajame teatro pastate visiškai nebuvo vėdinimo sistemos. Kaip jame įmanoma dirbti, akivaizdžiai šylant klimatui? Senasis pastatas netausojo energetinių išteklių – viskas kiaura, supelija, komunikacijų laidai susidėvėję... Nuoširdžiai dėkojame visiems anksčiau teatre dirbusiems vadovams, Kultūros ministerijai ir visiems prie to prisidėjusiems specialistams, kad esama situacija buvo įvertinta ir imtasi reikiamų sprendimų. Buvo skirtas finansavimas, perkamas naujo pastato projektavimas, rengiamas projektas, perkama ranga ir t. t.

Galime tik pasidžiaugti, kad naujojo teatro pastato statybų rangovo konkursas buvo sėkmingas. Mums tiesiog pasisekė, kad likimas lėmė tinkamą rangovą: konkurse dalyvavo trys kompanijos, iš kurių šiuo metu dvi jau nebevykdo veiklos. Įsivaizduokite, kas butų nutikę, jei konkursą būtų laimėjusios šios kompanijos. Rangovo bankrotas statyboms įpusėjus ypatingai blogas veiksnys, nes tai reikštų, kad darbai bent keleriems metams stoja, kad viskas brangsta ne vienu milijonu eurų. Laimei taip nenutiko.

Visus stebina ir žavi teatro interjeras – tiek salės, tiek teatro erdvių – holų, žiūrovams skirtų erdvių. Kaip buvo atrinkti jo kūrėjai ir pasirinktas stilius – medžiagos, spalvos?

Ilga istorija, tačiau perpasakojant ją trumpai: pagal rangos sutartį interjero projektą turėjo rengti rangovas UAB „Infes“; taip ir nutiko. Interjero dizainerio Mariaus Mateikos ir MB „MAMA architects“ padaryti darbai, meninis požiūris mums pasirodė priimtinas, tad pradėjome diskusiją apie tai, kaip viskas turėtų atrodyti. Diskutavome net nuo 2020 m. Nuo pokalbio apie tūrį, formą, senos ir naujos pastato dalių santykį, kvadratines linijas, lenktas linijas, išorės sprendinius iki rezultato praėjo net ketveri metai. Per tą laiką vyko begalės pristatymų: apsikeitimų mintimis bei abipusių ieškojimų keliu gimė šiandienos rezultatas. Pirštų spragtelėjimo nepakako: eigoje keitėme spalvinę paletę, medžiagiškumą, o svarbiausia siekiant norimo rezultato reikėjo nepamiršti, kad projekto finansinės galimybės ribotos. Tu gali sugalvoti prabangiausių sprendimų, o šiais laikais galima rasti medžiagų, kurių kaina kone prilygsta auksui, tačiau rinkomės sprendimus, kurie atitinka teatro pajūrietišką dvasią ir tuo pat metu leidžia lankytojui pasijausti meno šventovėje.

Didžiosios salės interjero sprendiniams pasirinkta mažai tarp koncertinių įstaigų paplitusi molio tinkas?

Tai unikalus sprendimas. Medžiagiškumas ir molio struktūra neeilinė – tokia medžiaga ir būtent tokiomis linijomis padabintų salės sienų niekur pasaulyje nerasime, nes visa tai rankų darbas. Džiaugiamės rezultatu!

Didžioji teatro salė „Jūra“ turi ne tik būti įspūdinga vizualiai, bet ir atlikti svarbią misiją – reikiamai atspindėti garso bangas, būti  nepriekaištingos akustikos.

Labai įdomu išgirsti, ką atsakote turintiems savo nuomonę apie tai, kaip turėtų atrodyti teatras: gal čia galėjo būti šviesiau, o čia gal reikėjo kokio nors akcento...

Kiekvienas gali turėti savo nuomonę. Remonto eksperimentus kiekvienas gali išbandyti savo namuose, už savas lėšas: pašviesinti ar patamsinti sienas, vietoje kilimo rinktis parketą ir pan. Jei nepatinka, procesą gali pakartoti ir padaryti dar geriau. Mus turimas rezultatas džiugina, tačiau, žinoma, neturime galimybių pakartoti teatro įrengimo proceso ir daryti viską kitaip. Tai žinodami, į visus vykusius procesus žiūrėjome labai atsakingai bei interjero sprendinius, prieš priimdami sprendimą, matavome septynis ar net dešimt kartų. Negalėjome sau leisti suklysti ir, tikiu, kad to nepadarėme.

Kaip vyko abiejų salių akustinių sprendimų derinimas?

Akustiniai salių sprendiniai buvo numatyti techniniame projekte, jie įgyvendinti bei puikiai veikia. KVMT salės atliepia skirtingus teatro poreikius: ypač puikia akustika pasižymi didžioji salė „Jūra“, o mažoji salė „Marios“ – vadinamasis black box – yra universalios paskirties salė.

Didžioji salė „Jūra“ turi unikalią ir sudėtingą sistemą. Galbūt atskiri sprendiniai kur nors egzistuoja, tačiau tokio akustinio kiauto niekur nėra. Projektuotojams, inžinieriams ir rangovui tą sprendinį reikėjo tiesiog sukurti. Tai buvo labai sudėtinga, nes akustinis kiautas turėjo užtikrinti puikią akustiką, gražiai atrodyti, būti kompaktiškas ir kartu ganėtinai talpus, kad erdvėje tarp akustinio kiauto ir stogo denginio tilptų visa vėdinimo, kondicionavimo, dūmų šalinimo bei kitos inžinerinės sistemos.

Viena iš atsakingiausių užduočių tapo muzikinio teatro akustikos kokybės reikalavimų įgyvendinimas. Didžiajai teatro salei buvo sukurtas rankų darbo unikalios formos molinis akustinis kiautas. Jis buvo numatytas kaip interjero dalis, tačiau turėjo būti tam tikrų akustinių parametrų, todėl teko didžiulė atsakomybė valdyti ir prižiūrėti projektą, kad viskas būtų įgyvendinta taip, kaip sumodeliuota.

Teatro scenos technika atitinka geriausius šiuolaikinius standartus. Papasakokite apie ją. Kokiais techniniais stebuklais gali pasigirti KVMT?

Stebuklų nėra – galime pasigirti nauja įranga, kuri reikalinga teatro veiklai vykdyti. Kadangi viskas pirkta neseniai, galėjome įsigyti pačius naujausius prietaisus, kurie taupūs, ilgaamžiai, naudoja mažai elektros energijos, jų valdymas patogesnis.

Suprojektuota ir įdiegta moderni didžiosios ir mažosios salių mechanika: kilnojamos scenos platformos ir viršutinė mechanikos sistema, taip pat – didžiosios scenos uždangos ir jų valdymo sistemos. Iš viso pagamintos  keturios unikalios scenos platformos ir besisukantis scenos ratas. Kilnojama orkestrinė prireikus atlieka ir lifto funkciją: ji gali nusileisti du pastato aukštus žemyn ir perkelti reikiamas dekoracijas. Viršutinius apšvietimo sofitus ir dekoracijų keltuvus kilnoja 40 greitaeigių keltuvų, kurių bendra keliamoji galia – 20 tonų. Įdiegta vieninga visų mechanizmų valdymo sistema. Tai unikalus vienetinis gaminys, atitinkantis aukščiausius SIL 3 saugos reikalavimus. Visgi, tai nėra joks stebuklas, tai – naujos panaudojimo galimybės, išlaisvinančios menininkų fantaziją.

Tokių kėdžių, kokios sumontuotos Klaipėdoje, Lietuvoje dar niekur nėra! KVMT didžiojoje salėje sumontuotos ergonomiškos, muzikiniam teatrui pritaikytos žiūrovų kėdės. Standartinės šio modelio kėdės gali būti įrengtos  orkestro  ložėje, jas nesudėtinga išmontuoti ir sandėliuoti, kai spektaklis vyksta su orkestru. Pagrindinės salės kėdės – su prailgintais atlošais. Dalis salės kėdžių taip pat gali būti išmontuojamos. Visų kėdžių spalvos priderintos prie naujosios salės dizaino vizijos, be to, atitinka aukščiausius patogumo, akustikos ir priešgaisrinius reikalavimus.

Didžiosios salės kėdėse įdiegta informacinė libreto sistema. Ekranai integruoti kėdžių atlošų galinėse pusėse, o priekinėms eilėms skirti ekranai – ant priekyje esančių baliustradų. Ekranai jutikliniai, intuityviai valdomi, juose galima transliuoti ne tik libreto tekstą, bet ir kitų renginių anonsus, aktualius pranešimus. Sistema sinchroniškai palaiko vertimus net aštuoniomis kalbomis. Duomenis į ekranus transliuoja teatro technikai per centrinį duomenų perdavimo tinklą, taip pat atskiruose ekranuose ar jų grupėse galima pateikti personalizuotą informaciją. Tai šiuolaikiškas sprendinys, kurio neturi nė viena šalies scenos meno įstaiga.

Kad solistams, režisieriams, choristams, scenos darbuotojams būtų patogu dirbti repeticijų ir spektaklių metu, įdiegta daugiafunkcė scenos audiovizualinė sistema. Pavyzdžiui, kartais choras ar solistai negali tiesiogiai matyti dirigento, o šiuolaikinė vaizdo transliavimo įranga suteiks jiems galimybę be juntamo vėlavimo matyti jį ekrane.

Tarkim, teatras turi net nedidelę garso įrašų studiją, skirtą kūrybinėms reikmėms.

Ar galima sakyti, kad po penkerių metų klajonių visas KVMT veikia pastate Danės gatvėje?

KVMT įsikūręs naujame pastate Danės gatvėje, tačiau dekoracijos saugomos sandėliuose kitoje Klaipėdos miesto vietoje. Būtina pažymėti, kad dekoracijoms saugoti reikia didžiulių patalpų, o tai daryti miesto centre būtų neprotinga ir nerentabilu. Naujajame teatre prioritetą skyrėme repeticijų, persirengimo kambariams ir pan.

Ko palinkėtumėte publikai?

Publikai linkiu ateiti į teatrą. Mums tai – didžiausia dovana.

Kalbino Žaneta Skersytė

Lapkričio 29 dieną Šilalės kultūros centre – legendinės dainos grįžta su nauju trenksmu ir naujai romantiškai! HIPERBAND koncerto metu – įspūdingas lazerių šou!

Kviečiame prisiminti netgi kelis dešimtmečius atgalios! Leiski savo sielai lengvai palinguot… Auksinės dainos, kurios pažadina širdį, auksinės dainos, kuriomis siunčiame Jums hiperbolišką žinutę kiekvienam.

„Aš dar dainuosiu” – dainuokime kartu, linguokime kartu, dainoje gyvas džiaugsmas!

„Pamiršk mane” – paleiskime tai, kas paseno, ir pasitikime artėjantį pavasarį pakylėtai!

„Vandens ženklai” – sulaukime pavasariško burto, kuris pasirodys kiekvienam netikėtu būdu!

„Sugrįžk“ – jei kažko išties ilgimės, ištarkime tai drąsiai, ištarkime tai garsiai!

„Laužai” – daina suartina, kai kartu ugnimi šalia žėruoja jausmas!

Ir dar daug kitų dainų, kuriomis drebinsime sceną, virpinsime Jūsų širdis, ošime, plosime ir džiūgausime galėdami dainų pėdsakais pakeliauti dešimtmečiais atgalios...

Vieni prisimena kaip šias dainas mintinai skandavo koncertuose, kiti prisimena savo šokių ritmus diskotekose, dar kitiems – šios dienos šiandien skamba kaip visiškas atradimas. Tai muzika išsiilgusiems nostalgiško skambesio, vertinantiems gyvą garsą ir išjaustą melodiją. Išduosime paslaptį – po mūsų koncertų esamos poros dar labiau pamilsta viena kitą, vienišiai atranda savas puseles, o besipykstantys susitaiko. Koks gi tai receptas? Užburiančių dainų aranžuotės skatina Jūsų širdis plakti magiškai greitesniu ritmu.

Tad, jei pasiilgote išsvajotų ir pamiltų į Lietuvos muzikos istoriją įrašytų dainų, kviečiame į grupės „Hiperband“ koncertą Šilalės kultūros centre lapkričio 29 dieną!

Spalio 9 d. Laisvės kovų muziejuje Lazdijuose vyko dokumentinio filmo „Antanas Lukša. Brolio pažadas“ pristatymas. Filmas skirtas Laisvės kovotojui, LPKTS ilgamečiam vadovui ir garbės pirmininkui, Lietuvos partizano Juozo Lukšos-Daumanto broliui, Antanui Lukšai, 100-ųjų gimimo metinių proga. Filmą pristatė autorė ir režisierė, žurnalistė Rūta Sinkevičienė. Muziejaus salėje išeksponuota Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro Okupacijų ir laisvės kovų muziejaus darbuotojų parengta edukacinė-kilnojamoji paroda „Laikom frontą!“.

Parodą pristatė LGGRTC Strateginio vystymo ir komunikacijos skyriaus vyresnioji patarėja Aldona Jakavonienė. „...Laisvės nebus be pasiaukojimo. Juk tie, kurie vis dar trokšta valdyti pasaulį, nepasikeitė. Pasikeitė tik priemonės tikslui pasiekti. Štai kodėl mūsų tautos kova už atgimimą, už laisvę, dorą žmogų dar nebaigta...“, – ši citata iš parodos ir liudija apie Antano Lukšos ir jo bendraminčių nepailstamą kovą už Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę.

Renginio vedėja vyr. muziejininkė Jūratė Paciukonienė paminėjo, kad šiandien muziejuje vyksta neeilinis renginys. Tai ne tik filmo ir parodos pristatymas, bet tai ir pilietiškumo pamoka, į kurią atvyko Šeštokų vidurinės mokyklos ir Lazdijų Motiejaus Gustaičio gimnazijos moksleiviai ir mokytojai. Ir renginio vedėja, ir viešnios pabrėžė, kad tai dokumentinis pasakojimas ne vien apie Antaną Lukšą – garsaus partizano Juozo Lukšos-Daumanto brolį, bet ir apie visos Lietuvos likimą.

Filme yra daug iškalbingų faktų ir archyvinių kadrų: Antanas Lukša, kaip ir jo trys broliai Juozas, Jurgis ir Stasys, po 1940-ųjų okupacijos, kai visus vyrus vertė tarnauti sovietų armijoje, palaiminti Mamos, pasirinko rezistencijos kelią. Vadinasi, rinkosi ne tik patį pavojingiausią kovos būdą, bet ir gyvenimą miškuose, slėptuvėse, šaltyje, alkyje, nuolatiniame pavojuje...

Švedų žurnalistas, teologas, organizacijos „Blue/Yellow“ vadovas Jonas Ohmanas, atvykęs į Lietuvą tyrinėti rezistencijos laikotarpio ir tapęs paramos Ukrainai organizatoriumi, filme pabrėžė, kaip pagalbos iš Vakarų laukė mūsų partizanai, taip dabar ginklų prašo kovojantys ukrainiečiai. Pokario kova su okupantu truko bemaž 10 metų, o kiek tęsis rusiškasis teroras Ukrainoje, jei jos nerems Vakarai? Filme yra unikalių kadrų ir apie tautos išdavikus – Juozą Markulį ir Nachmaną Dušanskį. Anuomet jie net buvo apdovanojami ir iš esmės išvengė atpildo. Antano Lukšos brolis Juozas demaskavo išdaviką, bet J. Markulis buvo skubiai išsiųstas į Leningradą, o grįžęs iki pat mirties 1987 m. buvo Vilniaus universiteto katedros vedėjas. Kitas veikėjas, turėjęs ilgametę NKVD smogiko patirtį, tardęs ir kankinęs partizanų vadus, taip pat ir Juozą Lukšą, 1989 m. ramiai pasitraukė į Izraelį, o šis atsisakė jį išduoti.

Lazdijų krašto muziejuje paroda „Laikom frontą!“ bus ekspanuojama iki š.m. lapkričio 4 dienos. Susipažinti su parodos eksponatais galima muziejaus darbo dienomis.

Renginio organizatoriai: Lazdijų krašto muziejus ir Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras

Nuotraukos LGGRTC darbuotojų

Pasaulio sveikatos organizacijos duomenimis, 2023 m. beveik 55 milijonams žmonių buvo diagnozuota demencija. Dažniausiai ji išsivysto 65 metų ir vyresniems asmenims, tačiau būna atvejų, kai ją turi ir jaunesni – 40–50 metų asmenys. 

Apie tai, kokios yra demencijos atsiradimo priežastys, ankstyvieji ženklai ir kaip pagelbėti šį sindromą turinčiam artimajam ar sau pačiam, pasakoja Vilniaus universiteto Neurologijos ir neurochirurgijos klinikos asistentas, Vilniaus universiteto ligoninės Santaros klinikų gydytojas neurologas dr. Arūnas Vaitkevičius. 

Pirmieji signalai

Gydytojo neurologo teigimu, demencija yra sindromas, kuriam priskiriamos panašiais pažinimo funkcijų sutrikimų simptomais pasireiškiančios ligos, atsirandančios dėl galvos smegenų pakitimų: „Dažniausia jų – Alzheimerio liga. Kitos ligos yra gerokai retesnės, pavyzdžiui, sukeliamos kitų degeneracinių galvos smegenų pakitimų. Be to, demencijos požymių gali pasireikšti persirgus insultu ar infekcinėmis smegenų ligomis, po sunkių galvos smegenų traumų.“

Ankstyvuosius demencijos ženklus pastebėti nelengva, nes jie gali vystytis po truputį, lėtai ir atrodyti kaip visiškai normali senėjimo dalis. Tačiau vertėtų atkreipti dėmesį, jei jums ar jūsų artimajam silpsta gebėjimas prisiminti neseniai įvykusius įvykius, padėti daiktus į įprastas vietas, sunku rišliai kalbėti, rasti tinkamą žodį ar sekti pokalbį, sunku susiorientuoti aplinkoje ir priimti logiškus sprendimus, sunku atlikti kasdienes užduotis, tokias kaip namų ruošos darbai ar mokesčių apmokėjimas. 

A. Vaitkevičius pažymi, kad jeigu pats žmogus pradeda skųstis, jog jam vis dažniau atsiranda atminties spragų ar orientacijos sutrikimų, tuomet jau vertėtų į tai atkreipti dėmesį. 

„Svarbu suprasti, kad elementarus užmaršumas, kai retkarčiais užmirštame žodį, datą ar kokį pavadinimą, – tik­rai nėra ligos požymis ir gali įvykti visuose amžiaus tarpsniuose. Tik tuomet, kai atminties ar orientacijos pablogėjimas arba kitų pažinimo funkcijų sutrikimas pradeda reikšmingai paveikti kasdienę žmogaus veiklą, kenkti jo gyvenimo kokybei, galima pradėti įtarti demenciją“, – sako gydytojas neurologas. 

Pasak jo, svarbu pastebėti ir nuotaikos, asmenybės ar elgesio pokyčius, pavyzdžiui, kai žmogus tampa agresyvus, asocialus ar elgiasi nesilaikydamas visuotinai pripažintų mandagumo ir socialinių normų.

Ar galima to išvengti? 

Dažniausiai demencija išsivysto 65 metų ir vyresniems asmenims, o šio sindromo atsiradimo priežastys yra įvairios. 

„Kai kurias priežastis galime aiškiai įvardyti – pavyzdžiui, trauma, infekcija ar galvos smegenų uždegimas (encefalitas), taip pat kai kurie organizmo medžiagų apykaitos sutrikimai (inkstų ar kepenų veiklos nepakankamumas). Vis tik dažniausiai aiškios priežasties nežinome, demencijos priskiriamos savaiminių neurodegeneracinių ligų grupei, pavyzdžiui, didžioji dalis Alzheimerio ligos atvejų. Dalis jų yra genetinės ir paveldimos“, – sako medikas.

Svarbu priminti rizikos veiksnius, kurie turi įtakos demencijos atsiradimui. Riziką kelia alkoholio vartojimas, rūkymas, nutukimas, padidėjęs kraujospūdis ar cukraligė, padidėjęs cholesterolio kiekis organizme – tai tie patys rizikos veiksniai, kurie būdingi širdies ir kraujagyslių ligoms. 

A. Vaitkevičius pabrėžia, kad vis daugiau mokslinių tyrimų įrodo, jog demenciją įmanoma atitolinti sveiku gyvenimo būdu, reguliariu fiziniu aktyvumu, sveika ir subalansuota mityba, cholesterolio kiekio mažinimu. 

Be to, labai svarbu užtikrinti tinkamas klausos ir regos funkcijas, kadangi tai lemia žmogaus gebėjimą gauti informaciją iš aplinkos ir ją analizuoti: „Sutrikus klausai ar regai, žmogus gauna mažiau aplinkos stimulų, sutrinka bendravimas su artimaisiais, jis pamažu atsiriboja nuo socialinio gyvenimo, gauna mažiau informacijos, todėl atitinkamai lėtėja smegenų veikla“. 

Gydymas – simptominis

Pabrėžiama, kad panašius į demenciją simptomus gali sukelti ir kitos sveikatos būklės, pavyzdžiui, depresija, netinkamų vaistų vartojimas, alkoholizmas, sutrikusi hormonų pusiausvyra ar vitaminų trūkumas. Šios sveikatos būklės gali būti gydomos, todėl rekomenduojama kreiptis į šeimos gydytoją, prireikus – į kitą kompetentingą medicinos specialistą, kuris pasakys tikslią diag­nozę ir suteiks tinkamą pagalbą.

„Kuo ankstyvesnė demencijos diagnostika – tuo veiksmingesnis gydymas. Kol kas Lietuvoje ir Europos Sąjungoje turime tik simptominį gydymą vaistais, kurie malšina simptomus, bet nepakeičia ligos progresavimo, tačiau mokslas žengia į priekį ir pastaraisiais metais jau turime vis daugiau žinių apie naujus gydymo metodus“, – kalba A. Vaitkevičius.

Reikiamus vaistus parenka ir skiria gydytojas neurologas. Neretai reikalinga ir psichiatro konsultacija dėl pasireiškiančių nerimo ar depresijos simptomų. Taip pat rekomenduojami nemedikamentiniai gydymosi būdai, tokie kaip atminties ir orientacijos pratimai, dailės, gyvūnų ar muzikos terapija. 

Šeimos narių budrumas

Greičiausiai pirmuosius demencijos simptomus gali pastebėti šeimos nariai. Svarbiau­sia atkreipti dėmesį į pasikeitusį artimojo elgesį ir demencijai būdingų simptomų dažnumą. Kilus įtarimams, pirmiausia patariama pasitarti su šeimos gydytoju ar kitu kompetentingu specialistu, geriau nieko apie tai nesakyti artimajam, kad jis neišsigąstų ir neatsiribotų. Konsultacijos metu medikas paaiškins, kaip konk­rečiu atveju reikėtų elgtis toliau, į kokius signalus atkreipti dėmesį, kokius atminties ir kitus testus atlikti. 

Jeigu jūsų šeimos nariui demencija jau yra patvirtinta, jo priežiūra priklauso nuo demencijos stadijos. Ankstyvoje stadijoje reikėtų skatinti ligonio savarankiškumą, priminti jam apie kasdienes užduotis. 

Ligai progresuojant, šeimos narių įsitraukimas vis didėja. Svarbiausia pasirūpinti patogia ir saugia aplinka, stebėti, kokias užduotis kasdienybėje ligonis gali atlikti pats, o kur jam reikia pagelbėti. 

Kaip gyventi su demencija? 

Jeigu jums buvo diagnozuo­ta demencija, pirmiausia rekomenduojama pradėti sveikiau maitintis, atsisakyti žalingų įpročių ir reguliariai sportuoti. Nebūtina užsiimti itin aktyvia veikla, svarbiausia reguliariai judėti, pavyzdžiui, kasdien eiti pasivaikščioti ar užsiimti daržininkyste.  

Taip pat svarbu nepamiršti pažinimo ir atminties stimuliacijos – tam padės įvairios smegenų lavinimo mankštos, tokios kaip galvosūkių ar kryžiažodžių sprendimas. 

Savaitės planų tvarkaraštis padės laikytis rutinos, tab­lečių tvarkymo dėžutė – laiku išgerti reikiamus vaistus. Naudingų telefonų nu­merių sąrašą vertėtų laikyti­ šalia te­lefono, kad, reikalui esant būtų galima greitai susisiekti su artimuoju ar kreiptis pagalbos.

Ligoniui gali būti sunku atlikti naujas užduotis, todėl patariama neskubėti, susiskirstyti jas etapais, daryti dažnas pertraukas ir leisti sau pailsėti.

Specialistai pataria ligoniui neatsiriboti nuo socialinio gyvenimo, stengtis kuo daugiau bendrauti su artimaisiais, nesigėdyti savo ligos ir apie ją kalbėti. 

Demenciją turintiems asmenims ir šeimoms, kurios globoja ligonį, labai svarbi parama ir palaikymas, todėl rekomenduojama dalyvauti kolektyviniuose užsiėmimuose, tarpusavio pagalbos grupėse ir mokymuose. 

Ji atsirado 16 tūkstančių gyventojų turinčiame Derhačių mieste, kuris nuo Rusijos sienos yra nutolęs vos 25 kilometrus. Šiuo metu yra gaminamos lentelės su tokiu pavadinimu, kurios jau spalio viduryje bus iškabintos ant visų namų, esančių šioje vieno kilometro ilgio gatvėje Kaimelio mikrorajone. Lentelės su Rusijos mokslininko pavarde, kurio absoliučiai niekas nesiejo su Derhačiais, jau nuimtos.

Kaip pripažino miesto me­ras Viačeslavas Zado­ren­ko, Derhačių anksčiau su Lietuva irgi niekas nesiejo, tačiau, kilus karui, mūsų šalis suteikė pačią didžiausią pa­ramą šiam rajonui, tad nu­spręsta atsidėkoti, pava­di­nant vieną gatvę mūsų šalies vardu. Iš viso pagal dekomunizcijos ir derusifikacijos įstatymus buvo pakeisti 206 gatvių pavadinimai.

„Pasiūlymui Lietuvos vardu pavadinti gatvę niekas neprieštaravo, nes mieste visi žino, jog Lietuva daug kuo mums padeda”, – sakė merijos atstovas spaudai Oleksandras Kulikas. Būtent jis kartu su žinomu vietos savanoriu, Derhačių mero patarėju Jevhenu Kotenko, ir iškėlė Lietuvos gatvės idėją. 

J. Kotenko su žmona gyveno tris kilometrus nuo Rusijos nutolusiame  Koza­čaja Lopan kaime ir pirmą karo dieną vos spėjo iš ten pasprukti. Kaime pasilikusius jo tėvus okupantai nuolat sekė ir tardė, tikėdamiesi pagauti pagarsėjusį vietos „nacio­nalistą”.

„Rusų kareiviams įžengus į kaimą, nemažai žmonių juos pasitiko džiaugsmingai, nes niekada netapatinosi su Ukraina. Po išvadavimo ėmiau organizuoti paramos civiliams ir kariškiams gabenimą, susipažinau su „Blue/Yellow” vadu Jonu Ohmanu. Jis pasirodė esąs labai drąsus – Veterinarnaja gyvenvietėje, ant vandentiekio bokšto, esančio gal per metrą nuo sienos su Rusija, pritvirtino Lietuvos vėliavą”, – pasakojo J. Kotenko.

Daugiausiai paramos čia atveža J. Oh­mano vadovaujama organizacija „Blue/Yellow”. Iš pradžių buvo gabenami maisto, rūbų ir vaistų kroviniai, o pastaruoju metu labai svarbios yra elektros pastočių dalys bei laidai, darbo priemonės. Mat Maskvai tyčia sprogdinant elektrines, labai aktualu kuo skubiau atstatyti energijos tiekimą. Prieš man apsilankant miestelyje, buvo atgabentas didžiulis paramos krovinys iš Lietuvos, merijos kieme buvo iškrautos dėžės su medicinos pirštinėmis bei elektros tiekimo įranga, laidais. Klaipėdos energetikai turėjo sandėliuose daug nurašytų, nenaudojamų priemonių, kurios ukrainiečiams dabar yra aukso vertės.

Meras V. Zadorenko yra pats garsiausias Ukrainos partizanas. Už šio 45 metų vyriškio galvą karo pradžioje okupantai buvo pažadėję 100 tūkst. JAV dolerių. Mat 2022 m. vasario 24 d. Rusijai ėmus veržtis Charkivo link, V. Zadorenko subūrė ir vadovavo partizanų būriui, kuris Ukrainos kariams teikė svarbią žvalgybinę informaciją, vykdė diversijas bei dalyvavo kaimų išvadavimo operacijose. Už tai jis buvo apdovanotas medaliais ir pelnė Charkivo regiono garbės piliečio vardą.

„Partizanų nebuvo daug, apie 30 vyrų – verslininkai, buvę kariai, merijos darbuotojai, šiaip drąsuoliai. Mes buvome vietiniai, gerai žinojome vietovę, sugebėjome nepastebėti prasmukti ir žvalgyti. Ukrainiečių karių irgi buvo nedaug, tik porą šimtų, tačiau sugebėjo sustabdyti tūkstantinės priešo armijos žengimą, o Derhačiai liko vieninteliu neužimtu rajono centru Rusijos pašonėje. Ne­įveikę mūsų jie negalėjo apsupti ir už 11 kilometrų esančio Charkivo, o per prasidėjusį kontrpuolimą 2022 m. rugsėjį į Kozačaja Lopan įėjome para anksčiau nei kariai“, – didžiavosi meras.

V. Zadorenko su džiaugsmu pasakojo, kaip partizanai sugebėjo nuvaryti kelis priešo tankus, tačiau skausmingai prisiminė, jog Kozačaja Lopan likusius jo tėvus brutaliai tardė bei grasino nužudyti okupantai, tikėdamiesi tokiu būdu merą pervilioti į savo pusę.

„Okupantai siuntė žinutes į mano pas­kyrą socialiniame tinkle, bet iš karto apie tai pranešiau žvalgybai ir nieko pats nerašiau. Žinu­tes siuntė ir Kozačaja Lopan likę kaimynai, draugai, per kuriuos okupantai irgi tikėjosi su manimi susibičiuliauti. Jie siūlė solidžias pinigines premijas ir už kitų partizanų galvas“, – kalbėjo meras.

Susitikau su juo apgriautų kultūros namų rūsyje įrengtame kabinete, nes vi­si administ­raciniai pastatai mieste yra subombarduoti. Saugumo sumetimais merijos darbuotojai yra išskirstyti po ke­lis ir dirba kitų įstaigų ar privačių na­mų rūsiuose. 

Fronto linija buvo nusistovėjusi ties Prudiankos kaimu, kuriame beveik visi pastatai buvo sugriauti. Griuvėsiais virto ir dar keletas kaimų. Būtent labiausiai nukentėjusius ne taip seniai ir aplankė Lietuvos medikai, atvykę jau į devintą tokią misiją Derhačių apylinkėse.

„Mus globoja vietos kariai, kurių nurodymu dažnai esam priversti keisti planus. Tai būtina dėl paaštrėjusių karinių veiksmų, kartais nutinka taip, jog į anksčiau lankytas vietas nebegalim grįžti. Tolimesnių sprogimų aidus nuolat girdim, tačiau keletą kartų yra tekę patirti ir kieme krentančias bombas. Taip nutiko Kozačaja Lopan, kai teko nutraukti darbą ir slėptis rūsyje, o po kelių dienų poliklinikos išvis neliko“, – pasakojo misijos vadovė, slaugytoja Vaiva Jankienė. 

Anksčiau taikos misijoje Afganistane dalyvavusi V. Jankienė nusprendė, kad jos žinios pravers Ukrainoje ir ten vyksta jau trečius metus.

„Manau, kad čia važiuosiu ir karui pasibaigus, nes ukrainiečiams mūsų paramos reikės ilgai. Dukros norėtų, kad daugiau laiko skirčiau anūkams, pati irgi to norėčiau, tačiau kai pamatau, jog namų netekę senoliai mūsų laukdami į eilę stoja nuo ankstyvo ryto, o iš dėkingumo apsiašaroja, suprantu, kad negaliu nebevažiuoti“, – prisipažįsta Vaiva.

Tą dieną, kai su jomis bendravau, lietuvės medikės gydė žmones kaimuose, iš kurių viename, Tsupivkoje, pacientus buvo priverstos apžiūrėti cerkvėje, nes mokykla ir seniūnija sugriautos.

„Teko dirbti įvairiomis sąlygomis, kartais dantis taisome, nuvykę į neįgalių žmonių namus, tačiau cerkvė mano kabinetu tapo pirmą kartą, nauja patirtis“, – kalbėjo jauniausia iš penkių medikių, 25-erių odontologė Kotryna Raudytė, į Ukrainą atvykusi ketvirtą kartą. 

Medikai važiuoja į tuos kaimus, iš kurių gyventojai neišsilakstė, tačiau yra ir tokių, kuriuose neliko nė vieno žmogaus arba vos keli. Tokarivkos kaimelyje aptikau septynias moteris ir du vyrus, nors prieš karą čia gyveno apie 50, o sovietmečiu – netgi iki 100 žmonių. Apie pusę namų tada buvo vasarnamiai, kuriuos pasistatė už 20 kilometrų esančio Charkivo gyventojai.

„Kartą per savaitę atveža duonos, kartą per mėnesį gauname humanitarinę paramą, o porą kartų per savaitę kas nors eina į už keturių kilometrų esantį Dubivkos kaimą ir visiems pargabena maisto ar daiktų. Esame ant kalvelės, pro mano namo langą tiesiai per pievas matosi Rusijos pasienio bokštas, esantis už 7 kilometrų. Kai karas prasidėjo, iš ten raketų salvės į Charkivą lėkė virš mūsų stogų, buvo baisu, dauguma gyventojų pabėgo. Pabėgau ir aš su vyru bei uošviene, bet grįžom, neturim lėšų nuomotis butą Charkive, o čia savas namas, daržas, badu nemirsi“, – sakė 52-ejų Nataša Zazuliak.

„Man 73-eji, manau, kad rusai stebi ir žino, jog kaime liko vos keli žmonės, čia nėra jokių kariškių, tačiau prieš kelias savaites naktį per dvi valandas atskrido virš 40 bombų, kilo gaisrai, supleškėjo šešios sodybos. Jie turbūt iš keršto, kad negali parklupdyti Ukrainos, nori visą mūsų žemę paversti pelenais. Pasaulis privalo pamišėlį Putiną sustabdyti”, – prašė Vera Vlasova. 

„Reikėtų, kad čia apsilankytų kuo daugiau Lietuvos seimūnų, Europos Parlamento narių ir pasaulio lyderių. Toli nuo sprogimų postringauti yra viena, o pajusti tikrą karo baisumų realybę čia atvykus yra visai kas kita. Gal tada ir sprendimai dėl paramos būtų kitokie”, – sakė susitikime su meru dalyvavęs europarlamentaras Dainius Žalimas. 

Eldoradas BUTRIMAS

AUTORIAUS nuotr.

Spalio pradžioje buvo duotas startas naujajam 2024–2025 m. Regionų krepšinio lygos (RKL) startui – Birštone rungtynes pradėjo Nostra.lt-RKL A diviziono, kuriame žaidžia ir Šilalės sporto klubo „Šilalės Lūšis“, komandos. Šilališkiai pirmąsias varžybas žaidė Kupiškyje, deja, jos baigėsi varžovų pergale. Todėl šiandien komandai namuose labai reikia visų šilališkių palaikymo susitikime su Ra­seinių „Raseiniais“.

Spalio 4-ąją varžybos Kupiškyje su krepšinio klubu „Kupiškis“ baigėsi šeimininkų pergale, o kupiškėnai „Lūšį“ įveikė rezultatu 88:60. Rezultatyviausias šilališkių komandoje buvo Nedas Vydmantas, Gvidas Kačiušis, Justas Košys, tačiau jų pastangų neužteko įveikti priešininkus.

Šiandien, spalio 11 d., nuo 19 val., Šilalės sporto mokyklos salėje „Lūšis“ susitiks su Raseinių „Raseiniais“, o komandos vadovas Ernestas Aušra kviečia visus, neabejingus krepšiniui, palaikyti mūsų komandą. Ir nors žiūrovai labiausiai laukiami salėje, neturint galimybės atvykti, bus galima stebėti tiesioginę varžybų transliaciją (https://youtube.com/@regionukrepsiniolyga).

Kitos artimiausios Nost­­ra.lt – RKL A diviziono var­žybos, kuriose žais „Šilalės Lūšis“ vyks spalio 19 d., 16 val., Šilalės sporto mokykloje, kur šilališkiai susitiks su Biržų komanda, spalio 25 d. „Lūšies“ krepšininkai žais Birštone su Birštono „Milasta“, o spalio 26 d., 16 val., varžybos vėl vyks Šilalės sporto mokyklos salėje, kur šilališkių lauks akistata su Akmenės spor­to centro komanda.

„Šilalės artojo“ inform.

„Lūšies“ komandos nuotr.

Ko gero, visi žinom posakį „Kas bus, kas nebus, bet že­maitis nepražus“. Ir tai – tiesa: po nemenkos pertraukos Šilalės žemaičiai vėl ryžosi atnaujinti savo draugijos veik­lą ir imtis darbų, puoselėjančių žemaitiškumą. Pir­ma­sis susibūrimas jau įvyko, netrukus rinksis naujoji valdyba ir galbūt dar šiais metais visuomenė bus pakviesta į pirmąjį Šilalės krašto žemaičių kultūros draugijos organizuotą renginį.

„Mūsų pagrindinis siekis yra atgaivinti draugijos veiklą, pasistengti, jog į ją įsitrauktų daugiau jaunų žmonių, kad žemaitiška dvasia šilališkių kasdienybėje gyvuotų ir dar labiau atsiskleistų“, – sako naujasis draugijos pirmininkas Gražvydas Juk­nius.

Jis ryžosi imtis vadovauti drau­gijai, tęsdamas tėvo – šios draugijos pirmojo vadovo Ka­zio Juk­niaus – darbą. Šviesios atminties K. Juknius Žemaičių draugijos skyrių Šilalėje įkūrė vienas pirmųjų Lietuvoje, kai kiekvienas rajonas galėjo turėti savo padalinį. Kai 2016-aisiais atsirado galimybė tapti nepriklausomu vienetu, K. Juknius jos vadove pasiūlė tuomet Šilalės savivaldybėje dirbusią paveldosaugininkę Jurgitą. 

„Nei tada, kai dirbau savivaldybės administracijoje, nei dabar, gyvendama Vilniuje, nemokėjau taisyklingai kalbėti žemaitiškai. Bet anuomet K. Juk­nius ir bilioniškis žemaitiškumo puoselėtojas Zenonas Levickis prašė tik vadovauti, pažadėjo abu pakalbėti už mane žemaitiškai“, – dabar, per­duodama vadovavimą G. Juk­niui, juokavo J. Zabielienė. 

Buvusi pirmininkė prisiminė, kiek daug draugija nuveikė iki pandemijos, tačiau vėliau viskas tarsi sustojo. Prie viso to prisidėjo ir jos pačios persikėlimas į sostinę, susidėjo ir kitų aplinkybių, kurios sustabdė draugijos veiklą. Todėl Jurgita sako dar iki šio susirinkimo ėmusi ieškoti sau pamainos.

„Gražvydas yra tas šilališkis, kuriam rūpi Šilalės kraštas, paveldas bei jo išsaugojimas ateities kartoms. Jam ne tik įdomi mūsų protėvių praeitis, jis pats renka artefaktus ir perduoda juos Šilalės Vlado Statkevičiaus muziejui. Tad tikiu, kad jis bus puikus draugijos vadovas“, – neabejoja buvusi draugijos pirmininkė. 

Žemaičių draugijos pirminin­kas gali būti renkamas neribotam laikotarpiui, tačiau jos valdyba turi būti perrenkama kas trejus metus. Tad praėjusią savaitę susirinkę Šilalės žemaičių draugijos nariai ateinantiems trejiems metams išsirinko naują septynių narių valdybą, kurią sudaro Vanda Apulskienė, Rozvita Beržinienė, Irmina Kėblienė, J. Zabielienė, Birutė Kuizinaitė, Z. Levickis ir Stanislovas Budreckas. Pirmasis naujos sudėties valdybos posėdis planuojamas po mėnesio. Jo metu bus sudaromas preli­minarus ateinančių metų Žemaičių draugijos veiklos planas. O kad posėdis būtų produktyvus, turės gerokai paplušėti ir naujai išrinkti Šilalės krašto žemaičių kultūros draugijos grupių seniūnai (jie veiks kiekviename didesniame miestelyje ar seniūnijos centre). 

„Mano noras yra suburti darniai veikiančią komandą. Noriu, jog šilališkiai iš kitų žemaičių išsiskirtų ne kiekybe, o kokybe. Nepakanka tik tapti draugijos nariu ir gauti žemaičio pasą, reikia iš tikrųjų būti žemaičiu širdyje. Koks yra tikras žemaitis? Pirmiausia jis ryžtingas, stiprus, bet dar svarbiau – tvirto žodžio žmogus. Turime vienytis, jungtis ir aktyviai puoselėti savo tikrąją prigimtį. Nenoriu, kad tai būtų tik skambūs žodžiai, todėl raginu kiekvieną šilališkį, kur jis bebūtų (gal išvyko padirbėti ar studijuoti) atnaujinti ryšį su gimtine – aktyviai įsijungti į Žemaičių draugijos veiklą“, – po susirinkimo kalbėjo naujasis pirmininkas G. Juknius.

Kokia tai bus veikla – tik planuojama. Kažkas iš susirinkimo dalyvių jau pasiūlė organizuoti žemaitišką, tik Šilalės kraštui būdingą etnovakaronę, kiti ragino pagalvoti apie kitų metų kalendorių, girdėjosi minčių apie galimybę įrašyti ir viešai paskelbti Šilalės žemaičių himną ir t.t. 

Tačiau kaip pavyks visus planus įgyvendinti ir kokia bus Šilalės žemaičių veikla ateinančiais metais, priklauso ir nuo kiekvieno mūsų. Todėl naujasis draugijos vadovas ir valdyba laukia kiekvieno žemaičio pasiūlymų, pastabų ir, žinoma, įsitraukimo į veiklą, tampant Žemaičių draugijos nariu. Tam tereikia susisiekti su jos pirmininku G. Jukniumi tel. (+370-663) 5-59-40.

Žydrūnė MILAŠĖ

AUTORĖS nuotr.