Rugsėjo pabaigoje Šilalės savivaldybės tarybos nariai nusprendė sudaryti naują vie­ša­ja­me aukcione parduodamo savivaldybės ne­kilnojamojo turto są­rašą. Parduoti nutarta ir daug metų tuščius laikomus socialinius būs­tus, į kuriuos nie­kas ne­pageidauja kraus­­­tytis ir nuomoti arba užsiimti kokia nors veikla. 

Daiva BARTKIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 76

2024 m. spalio 3-4 dienomis Vilniuje, Lietuvos nacionalinės UNESCO komisijos patalpose (Radvilų g. 6) vyko tarptautinė mokslinė konferencija „Kengyro sukilimas: priežastys, pasipriešinimas, pasekmės ir atmintis“, skirta Kengyro sukilimui 70-mečiui paminėti. Konferenciją organizavo Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras, Lietuvos istorijos institutas ir Lietuvos vyriausioji archyvaro tarnyba. Konferencijos partneriai - Lietuvos nacionalinė UNESCO komisija ir Lietuvos ypatingasis archyvas. Konferencijoje dalyvavo mokslininkai iš Lietuvos, Kazachstano, Lenkijos ir Ukrainos.

Konferenciją atidarė ir dalyviams sveikinimo žodį tarė Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro direktorius dr. Arūnas Bubnys ir Lietuvos istorijos instituto direktorius dr. Aurimas Švedas.

„Apie ypatinguosius lagerius Kazachstano teritorijoje, kurių buvo keletas – Karlage, Steplage ir Pesčianlage tikrai mažai kas žino. Ir apie patį Kengyro sukilimą Lietuvos visuomenė dar per mažai žino. Mūsų tikslas ir yra įamžinti tuos įvykius įvairiomis priemonėmis: paminklais, parodomis, konferencijomis, knygų leidimu“, – sakė Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro generalinis direktorius dr. Arūnas Bubnys, sveikindamas visus, atvykusius į konferenciją. Jis akcentavo, kad labai svarbu plėtoti bendrystę tarp įvairių šalių istorikų, atliekant mokslinius ir archyvinius tyrimus – nustatyti kiek įmanoma daugiau Kazachstano ypatinguosiuose lageriuose kalėjusių lietuvių ir kitų tautybių žmonių.

Istorinio renginio svečiai ir organizatoriai lankėsi Lietuvos Respublikos Seime, kur vyko susitikimas su Seimo Pirmininke Viktorija Čmilyte-Nielsen.

Pirmąją konferencijos dieną buvo nagrinėjamos Kengyro sukilimo tyrimo problemos. Konferencijos sekcijas moderavo Lietuvos ypatingajo archyvo direktorius Remigijus Černius ir Almatos (Kazachstanas) Č. Valichanovo vardo istorijos ir etnologijos instituto generalinis direktorius prof. dr. Zijabek Kabuldinov.

Lietuvos istorijos instituto mokslo darbuotojas dr. Mindaugas Pocius aptarė sukilimų Kengyre, Vorkutoje ir Norilske universalius veiksnius ir ypatumus. Almatos Č. Valichanovo vardo istorijos ir etnologijos instituto generalinis direktorius prof. dr. Zijabek Kabuldinov supažindino klausytojus su Kengyro sukilimo dokumentais Kazachstano archyvuose. Pažymėjo, kad Kazachstano istorikai kreipėsi į Respublikos prezidentą dėl galimybės gauti prieigą prie dokumentų mokslininkams, nes Kazachstano Respublikos Prezidento archyve saugoma daugiausia politinių kalinių bylų. Šiuo metu tokia galimybė yra svarstoma ir ateityje archyvas atsivers plačiau.

Valstybinio žinybinio Ukrainos Saugumo tarnybos (Kijivas) direktorius dr. Andrej Kogut kalbėjo apie Kengyro sukilimo lyderių iš Ukrainos gyvenimiškas trajektorijas. Pristatė pagrindinius sukilimo vadus ir jų biografijas. Č. Valichanovo vardo istorijos ir etnologijos instituto mokslininkė dr. Nursulu Diusenova aptarė pagrindines Kengyro sukilimo priežastis. Valstybinio žinybinio Ukrainos Saugumo tarnybos darbuotojas dr. Jaroslav Antoniuk kalbėjo apie OUN (Ukrainos nacionalistų organizacijos) pogrindinės kovos metodų pritaikymą Steplage.

Po pietų pertraukos Č. Valichanovo vardo istorijos ir etnologijos instituto Visuotinės istorijos ir tarptautinių ryšių skyriaus vedėja dr. Manara Kalybekova iš pradžių supažindinusi su Kazachstano archyvų organizavimo ypatumais, aptarė Kengyro lagerio sukilėlių kasdienybę ir buities sąlygas. Ukrainos NMA Istorijos instituto Sovietinės epochos valstybinio teroro istorijos skyriaus mokslinis sekretorius dr. Roman Podkur pristatė Kengyro kalinių ukrainiečių kolektyvinį portretą. Ukrainos nacionalinio atminties instituto (Luckas) Vakarų tarpregioninio skyriaus vyr spec. dr. Lesia Bondaruk kalbėjo tema „Meilė ir GULAG‘as: Kengyro vaikai“ – apie lagerio sąlygomis užsimezgusius romantinius santykius, šeimas, jų likimus.

Pirmąją konferencijos dieną apibendrinančioje diskusijoje svečias iš Kazachstano prof. dr. Zijabek Kabuldinov pasiūlė Lietuvos mokslininkams bendradarbiauti rengiant knygą apie Kengyrą, kuriai lėšų galima būtų prašyti iš Kazachstano ir galbūt Europos Sąjungos mokslo finansavimo programų.

Antroji konferencijos diena buvo skirta Kengyro sukilimo įamžinimo problematikai. Konferenciją moderavo dr. Andrej Kogut. Prelegentai perskaitė pranešimus, kaip Kengyro sukilimas atsispindi memuaristikoje ir istoriografijoje. Prof. Rasa Čepaitienė (LII, LGGRTC) supažindino klausytojus su atminties apie GULAG‘ą evoliucija Lietuvos istorinėje kultūroje, Violeta Jasinskienė (LGGRTC) aptarė Kengyro sukilimo dalyvių iš Lietuvos atsiminimus, dr. Lesia Bondaruk ir. dr. Manara Kalybekova nagrinėjo memuaristiką Kengyro sukilimo istoriografijoje ir sukilimo numalšinimą dokumentuose ir atsiminimuose. Konferenciją užbaigė Centro Karta leidyklos vyriausiojo redaktoriaus pavaduotoja Agnieška Knyt (Varšuva, Lenkija) pristatydama lenkiškąją Kengyro sukilimo atmintį „Karta“ archyve saugomų dokumentų ir atsiminimų pagrindu.

Konferencijos baigiamojoje diskusijoje kalbėta apie Kengyro sukilimo Konspiracinį centrą – jo organizavimą, struktūrą, lyderius, etnines pogrindžio grupes. Nutarta kitąmet išleisti leidinį sudarytą iš konferencijos pranešimų lietuvių ir anglų kalbomis.

Tarptautinė mokslinė konferencija atspindi labai svarbų poslinkį nuo veiklų, kurios susijusios su istorinės atminties įamžinimu link išsamių tarptautinio lygmens mokslinių tyrimų, naujų perspektyvų numatymo atskleidžiant Kengyro suskilimo reikšmingumą.

Nuotraukos LGGRTC ir Seimo kanceliarijos darbuotojų

Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras pristatė pirmąją premjerą naujuose rūmuose, kuri sutraukė didžiulį žiūrovų, atvykusių iš Lietuvos ir Baltijos valstybių, būrį. Šiuo metu naujausio ir moderniausio Europos teatro istorija prasidėjo nuo pirmojo Philipo Glasso operos „Kelionė“ pastatymo Lietuvoje, kuriuo grožėjosi ir daugybė žinomų žmonių, teatro profesionalų, meno kritikų.

Šį savaitgalį pristatoma Ph. Glasso opera „Kelionė“ – ypatinga premjera, nes tai yra pirmasis šio žinomo kompozitoriaus operos pastatymas Lietuvoje. Tie, kurie neturėjote galimybės išvysti, esate labai laukiami lapkričio 15, 16 d. ir ateinančių metų kovo 21, 22 d., lapkričio 29, 30 d. ir gruodžio 1 d.

Operos pagrindas yra ne biografinis veikalas apie Kristupą Kolumbą. Kompozitoriaus žodžiais tariant, operos siužetas pasakoja „apie atradimus ir atradėjus – tuos bebaimius žmones, kurie nuo pat žmonijos istorijos pradžios savo noru ir net be jokio apgailestavimo palikdavo jiems pažįstamą saugų pasaulį, beatodairiškai nerdami nežinomybėn pasitikti savo ateities“. Šis kelionės naratyvas, kuris tapo operos pagrindu, puikiai atliepia ir Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro istoriją. Muzikinis teatras Klaipėdoje gyvuoja daugiau kaip 200 metų, ieškodamas savo tapatybės, keisdamas pavadinimus ir gyvavimo formas, įsikurdamas įvairiose erdvėse, ir dažną kartą veikdamas tik idėjos vedinų žmonių dėka.

Operą „Kelionė“ Klaipėdoje pastatė italų režisierė Chiara Osella, režisierius ir choreografas Carlo Massari, scenografė Eleonora Peronetti, kostiumų dizainerė Emilia Zagnoli. Vadovauti muzikinei pastatymo daliai buvo specialiai pakviestas ne vieną P. Glasso sceninį veikalą anksčiau dirigavęs ir lygiai prieš tris dešimtmečius Klaipėdoje G. Verdi „Traviatą“ pastatęs muzikos vadovas Dante Santiago Anzolini. Diriguojant antrą ir trečią premjeras iš jo batutos estafetę perėmė naujoji KVMT dirigentė Adrija Čepaitė. Prie italų kūrybinės grupės taip pat prisijungė nuolatiniai KVMT spektaklių įvaizdintojai – vaizdo projekcijų dailininkas Linartas Urniežis ir šviesų dailininkas Andrius Stasiulis. Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro chorą premjerai ruošė teatro vyr. chormeisteris Vladimiras Konstantinovas, operos aktyvus veiksmas įtraukė ir KVMT baleto trupę, grojo KVMT simfoninis orkestras.

Pirmojoje premjeroje (spalio 4 d.) dainavo Andrius Apšega (Kolumbas), Beata Ignatavičiūtė (Izabelė), Aurimas Raulinavičius (Mokslininkas), Lina Dambrauskaitė (Erdvėlaivio kapitonė), Iveta Kalkauskaitė (Erdvėlaivio gydytoja), Tadas Jakas (Pirmasis kapitono padėjėjas), Eugenijus Chrebtovas (Antrasis kapitono padėjėjas), Emilia Janina Kozłowska (Žemės dvynys I), Vilius Trakys (Žemės dvynys II).

Spalio 5 d. dainuos Šarūnas Šapalas (Kolumbas), Joana Gedmintaitė (Izabelė), Aurimas Raulinavičius (Mokslininkas), Lina Dambrauskaitė (Erdvėlaivio kapitonė), Iveta Kalkauskaitė (Erdvėlaivio gydytoja), Tadas Jakas (Pirmasis kapitono padėjėjas), Martynas Stankevičius (Antrasis kapitono padėjėjas), Emilia Janina Kozłowska (Žemės dvynys I), Vilius Trakys (Žemės dvynys II), o spalio 6 d.  - Andrius Apšega (Kolumbas), Beata Ignatavičiūtė (Izabelė), Aurimas Raulinavičius (Mokslininkas), Rita Petrauskaitė (Erdvėlaivio kapitonė), Ernesta Stankutė (Erdvėlaivio gydytoja), Tadas Jakas (Pirmasis kapitono padėjėjas), Eugenijus Chrebtovas (Antrasis kapitono padėjėjas), Nora Petročenko (Žemės dvynys I), Evert Sooster (Žemės dvynys II).

KVMT inform.

Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras, minėdamas 80-ąsias trečiosios Lietuvos emigracijos bangos metines, 2024 m. spalio 4 d. Vilniuje surengė tarptautinę konferenciją „Didysis pasitraukimas iš Baltijos šalių: emigraciniai procesai Europoje 1944-1949 m.“. Konferencija taip pat buvo skirta istoriniams procesams ir transformacijai Mažojoje Lietuvoje ir Rytų Prūsijoje 1944-1948 m.

Pranešimus skaitė ir diskusijoje dalyvavo svečiai iš Vokietijos, Čekijos, Latvijos, Estijos, Vytauto Didžiojo universiteto Lietuvių išeivijos instituto, Klaipėdos universiteto, Lietuvos istorijos instituto, taip pat Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centre dirbantys mokslininkai. Renginyje apsilankė ir savo įžvalgomis apie pasidalino pirmasis atkurtos Lietuvos valstybės vadovas, profesorius Vytautas Landsbergis.

„Šiuolaikiniai geopolitiniai iššūkiai, tarp kurių ir emigracija, nors turbūt negalime visiškai sulyginti 1944-ųjų ir dabartinių emigracijos bangų, skatina prisiminti ir mūsų išeivius bei jų istorijas: kas juos paskatino bėgti, kaip juos priėmė Vakarų šalys, juk ir jie gyveno sudėtingomis pokario sąlygomis, kokios asmeninės ir visos pasitraukusios bendruomenės istorijos. Nereikia užmiršti, kokį svarbų vaidmenį išeivija suvaidino nuolat Vakaruose, keliant Lietuvos okupacijos klausimą tarptautinėje plotmėje“, – sakė konferencijos organizatorė dr. Kristina Burinskaitė, LGGRTC Genocido ir rezistencijos tyrimo departamento direktorė.

Konferencijos dalyviai savo pranešimuose pabrėžė didžiųjų pasitraukimų iš Baltijos šalių 80-metį bei prisiminė šį laikotarpį, nes jis turėjo didžiulės įtakos šių tautų bei valstybių ateičiai. Šios konferencijos metu buvo pristatyta nors dar neišleista, bet jau spaustuvėje, esanti LGGRTC istoriko dr. Juozo Banionio knyga „Dipukų gyvenimo pėdsakais“, kurioje derinant su tų metu liudininko atsiminimais pristatoma perkeltųjų ( displaces) žmonių gyvenimas pirmaisiais emigracijos metais.

Ši konferencija ir greitai pasirodysianti knyga yra Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro istorikų indėlis į Baltijos šalių tarptautiniame projekte „Europos tragiškoji atmintis. Moterys pabėgėlės ir 1944 m. Didysis pabėgimas“, skirtame paminėti 1944 m. kaip didžiosios emigracijos iš Baltijos šalių aštuoniasdešimtmetį.

Antrojo pasaulinio karo sumaištis, sovietinės ir nacių okupacijos negailestingai paveikė ir išblaškė lietuvių tautą. Lietuvos žmonės, jau patyrę 1940 – 1941 m. sovietinį terorą, 1944 m. vasarą, baimindamiesi artėjančios antrosios sovietų okupacijos, pradėjo trauktis tolyn į Vakarus - prasidėjo trečioji Lietuvos emigracijos banga. Lietuvos gyventojai pirmiausia bėgo į Vokietijos vakarinę dalį, pas amerikiečius, anglus ar prancūzus, ten tikėdamiesi išsigelbėti nuo fizinio sunaikinimo ir moralinio spaudimo. Jų gretas papildė tautiečiai, kurie nacių okupacijos metu prievarta buvo išvežti darbams ar uždaryti koncentracijos stovyklose ir kalėjimuose. Visi jie – karo pabėgėliai – politiniai tremtiniai penktojo dešimtmečio viduryje susispietė Vakarų Europoje ir dauguma jų prisiglaudė vadinamosiose DP (Displaced persons – išvietintųjų asmenų) stovyklose.

1944 m. sovietų sugrįžimas į Lietuvą kaip ir kitas Pabaltijo šalis turėjo tragiškas ir ilgalaikes pasekmes tie valstybėms, tiek žmonėms. Tai ir toliau besitęsiančios represijos, sovietizacija, kilęs ginkluotas pasipriešinimas, kuris nors ir pareikalavo daugybę aukų, bet turėjo didžiulės įtakos tolimesniam pilietiniam pasipriešinimui. Tačiau neretai mes pamirštame dar vieną svarbų procesą tai didžiuliai demografiniai pokyčiai, į Vakarus pasitraukusius tūkstančius žmonių, kurių netekimas tai ir asmeninės tragedijo, nuostoliai tautai bei valstybei, nes neteko daugybės intelektualių žmonių. Pokyčiai Klaipėdos krašte ir Rytprūsiuose.

Tai buvo ženkli lietuvių tautos dalis, po antrojo pasaulinio karo atsidūrusi Vakarų pasaulyje, tapusi protesto prieš Tėvynės pavergimą ženklu. Ilgainiui šie Lietuvos Respublikos piliečiai sovietams virto savotišku „nepatogiu elementu“, Vakaruose skleidusiu tikrąją žinią apie sovietų okupaciją, sovietinio režimo represijas bei partizanų kovas prieš okupantą. Todėl Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro istorikų bendruomenė šiais savo darbais nutarė įprasminti trečiosios emigracijos bangos 80-ąsias metines, aktualizuojant šią temą mokslinėje konferencijoje.

1949 m. birželio 14 d. buvo paskelbta Lietuvių Charta, kuri, prieš pasklindant lietuviams po laisvąjį pasaulį, paklojo būsimos politiškai aktyvios išeivijos, besiburiančios įvairiuose kraštuose lietuvių bendruomenėms, ideologijos pamatus. Tai buvo lietuvius dvasiniais ryšiais siejantis dokumentas, vadintas „tautiniu Katekizmu“, kuris skelbiamas „Lietuvių tautos amžinųjų siekimų vardan“. Todėl neišvengiamai be kitų tautos gyvastingumą užtikrinančių dalykų Lietuvių Chartoje plėtojama mintis apie nepriklausomą Lietuvos valstybę. Politinės išeivijos didžiuoju uždaviniu tapo siekis „neleisti užmiršti ir palaidoti laisvajame pasaulyje lietuviškosios bylos“.

Nuotraukos Kęstučio Puloko ir LGGRTC darbuotojų

Penktadienį Šilalėje apsilankė žurnalistas, dokumentinių filmų kūrėjas, visuomenininkas Jonas Ohmanas. Ukrainą remiančios organizacijos „Mėlyna/geltona“ steigėjas ir va­dovas stebisi, kad žemaičiai, visada buvę lietuvių tautos stuburu, pradėjo tikėti pranašais, siūlančiais draugauti su Rusija ir tvirtinančiais, kad ta draugystė stebuklingai garantuos taiką. 

J. Ohmanas sako, jog Lietuva susižavėjo dar 1989-aisiais, kai Krokuvoje sutikęs lietuvių studentes išgirdo pasakojant apie Sąjūdį, tautos norą atkurti okupuotą valstybę. Pasipriešinimas totalitariniam režimui švedui tuomet atrodė kaip stebuklas, o kai 1991-aisiais atvažiavęs į Lietuvą išgirdo apie pokario partizanų kovas ir mūsų siekį tapti laisviems, apsisprendė gyventi Lietuvoje. 

„Istorija lėmė, kad Lietuva turėjo būti gal Lenkijos, gal Rusijos provincija, bet, nepaisant visų okupacijų, ji yra valstybė su savo kalba, kultūra, tradicijomis. Bet svarbiausias akcentas kovoje dėl laisvės man pasirodė pokaris. Apie tai sukūriau dokumentinį filmą „Nematomas frontas“, kuriame atskleidžiama partizanų vado Juozo Lukšos istorija“, – pasakoja J. Ohmanas. 

Nors lietuvių kalba švedui anuomet skambėjo keistai, po trijų mėnesių jis jau galėjo ja susikalbėti. Matė, kaip neleng­va Lietuvoje buvo gyventi 1991 m., stebėjo, kaip gyvenimas pamažu gerėjo, ir stebėjosi, kad visi galvoja, jog taip turtingai ir laimingai gyvens visada. Kai prasidėjo įvykiai Kryme, J. Ohmanas sako neabejojęs, kad karas palies ir mus. Netgi ketino pats eiti į frontą, bet greitai suprato, jog kariams labiau reikia pagalbos, jie nori apsiginti, bet neturi kuo.

„Aštuonerius metus niekas netikėjo, kad karas priartės. Vi­si sakė: praeis... Lietuviai yra protingi, gudrūs, moka skaičiuoti, bet nežmoniškai naivūs, tikėdami kaimynystėje esančios teroristinės valstybės geranoriškumu. Negaliu klausytis, kai teigiama, jog su ja reikia draugauti, nepykdyti, nes juk mes norim taikos. Taip, mes norim taikos, bet reikia suvokti, kokia šalis yra kaimynystėje. Deja, žmonės nenori girdėti nemalonių dalykų apie karą, krizes, dėl to populistiniai pažadai juos nuteikia palankiai, nemažai žmonių nesigilina, nei kas tą sako, nei kaip tas bus pasiekta. Įdomiausia, jog tai vyksta Žemaitijoje, kur praktiškai nėra rusakalbių piliečių. Kai girdžiu tokį disonansą, darosi ir pikta, ir baisu. Jau seniai visi turėjome suprasti, kad rusai niekada nepasikeis, jie buvo ir bus užkariautojai, ėjo ir eis prievartaudami, engdami, žudydami. Rusija yra mūsų amžinas priešas, jos retorika iki šiol nepasikeitė. Jie ramių ramiausiai tebesako, jog „Pribaltika naša“ ir mes į tai privalome įsiklausyti, jei norime gyventi laisvi“, – įspėja J. Ohmanas. 

Jo nuomone, didžiausia lietuvių nelaimė yra būtent naivumas. 1940 m., kai aplink liepsnojo karas, daugelis vis tiek tikėjo, kad jis kažkaip praeis pro šalį. Anuometiniai valstybės vadovai neįvertino grėsmės, net karininkai balandžio mėnesį dar pirko žemės sklypus, statėsi namus. 

„Nereikia galvoti, kad patys rusai staiga praregės, pasipriešins ir pareikalaus Putino nutraukti karą. To niekada nebus dėl to, kad Ukrainoje kariauja

Rusijos kaimas ir kalėjimas. Maskvoje, Piteryje išsilavinusi, turtinga šios šalies visuomenė karo nė nejaučia. Vyksta nebylus susitarimas su miestu: mes jūsų neliesime, kol tylėsite. Skambinu draugams, klausiu, kaip jie gyvena, jie aiškina, kad jų miestai gražiausi pasaulyje, viskas nuostabu ir geriau būti negali... 

Su kaimu yra kitaip. Ten vyrai atiduodami į karo mėsmalę mainais į pinigus. Neseniai vienas ukrainiečių dalinys paėmė į nelaisvę ruskį. Manydamas, jog jį sušaudys, jis aiškino, kad dėl to situacija tik pablogės: sakė, gyvenu kaime, kur visi geria ir mušasi, todėl, jei mane sušaudysit, žmona gaus išmoką, bus turtingiausia tame kaime, galės puoštai, baliavoti. O kitą rytą kaimiečiai svarstys, ką dar gali išsiųsti į karą“, – pasakoja J. Ohmanas.

Ukrainą remiančios organizacijos „Mėlyna/geltona“ vado­vas džiaugiasi, kad prasidėjus Rusijos puolimui, žmonės suprato, jog karą reikia stabdyti, parama įgavo didžiulį mastą. Akcija „Radarom“ per trumpą laiką surinko 14 mln. eurų, iš Izraelio pavyko gauti 17 radarų, kurie saugo Ukrainos dangų. Dabar jie yra pagrindi­nė oro gynybos priemonė, o ukrainiečiai prašo atsiųsti dar bent 20 tokių radarų. Pasak J. Ohmano, netiesa, jog lietuviai pavargo aukoti. Organizacija „Blue/Yellow“ praėjusį mėnesį surinko įprastus 600 tūkst. Eur ir gali paremti tokius ukrainiečiams būtinus projektus, kaip nuolat į pafrontę vykstančios lietuvių medicininės misijos. 

„Taip, žmonės pripranta prie karo, gyvenimas eina savo vaga. Rūpestį kelia tai, jog Vakarų vals­tybės atseit pavargo. Vokietija, Prancūzija svarsto, kad reikia tartis, kitų metų pradžioje jos žada inicijuoti kažkokias derybas. Bet apie ką šnekėtis, kai žudomi žmonės – bus dar vienas nevykęs Minsko variantas. Todėl tenka pripažinti, jog svarbiausi yra didžiųjų valstybių ekonominiai interesai. Kai kurie diplomatai neformaliuose pokalbiuose neslepia, kad reikia kuo greičiau pabaigti karą, nes reikia daryti „normalų verslą su Rusija“, kur yra žaliavos, didelė prabangos prekių rinka – jie mato Rusijoje didžiulius pinigus ir net nenori, jog Ukraina laimėtų, nes Rusijoje tai sukeltų chaosą. Bet nenori, kad ir pralaimėtų, todėl sako, jog reikia jai padėti. Tuo labiau, kad karas silpnina Rusiją. Todėl po kiekvienų žudynių, tokių kaip Bučoje, ginklų pamėtėjama daugiau – vyksta savotiškas žaidimas. Negali tvirtinti, kad Vakarų šalys nieko nedaro – sako, daro, kiek gali, bet atsiunčia 30 tankų, kurie 1000 kilometrų fronte nieko nereiškia. Nuvažiuoji į dalinį ir girdi, kad jam reikia 24 minosvaidžių, o teturi tris. Kaip gintis?“ – svarsto J. Ohmanas.  

Gerai perpratęs Donbaso rea­lybę ir net parašęs knygą „Don­baso džiazas“, jis mato panašumų su Lietuva. Pasak jo, neramu, kad mūsų šalies Vyriausybė apleido regionus, visą dėmesį skirdama Vilniui bei didiesiems miestams. Jo manymu, protingiausia būtų investuoti į provinciją, kad joje gyvenantys žmonės nejaustų ekonominio atsilikimo, kad likimo valiai palikti gyventojai nenusiviltų savo valstybe ir jos valdžia.

„Migracija, kaimų ir miestelių tuštėjimas, skurdas sudaro galimybes visokio plauko guodėjams apsukti žmonėms galvas. Populistai visame pasaulyje naudojasi žmonių nusivylimu, nostalgija jaunystei, kai buvo „viskuo pasirūpinta“. O tai kelia pavojų valstybingumui“, – įspėja J. Ohmanas. 

Pasiteiravus, kodėl rizikuoja, važiuodamas susitikti su kariais į fronto liniją ir veždamas jiems paramą, jis sako, kad kitos išeities nėra. 

„Pats nekariauju, bet esu jų užnugaris, tiekiantis paramą, kad tie, kurie gina Ukrainą, galėtų atlikti savo darbą. Žinau, ką galiu padaryti, tą ir darau. Jei nieko nedarysime, laiko klausimas, kada mes čia, Lietuvoje, turėsime labai rimtų prob­lemų“, – tikina J. Ohmanas, už paramą kariaujančiai Ukrainai jau gavęs net 39 įvairius valstybinius apdovanojimus. 

Daiva BARTKIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Lygiai prieš metus prasidėję tilto per Šuniją kelyje Mažeikiai–Plungė–Tauragė, kuris yra pagrindinis, ši­lališkiams norint pasiekti Tauragę, remonto darbai, atrodo, užsitęs. AB „Via Lietuva“ pranešė, kad jie laikinai sustabdyti, nes, išardžius tilto perdangą ir pradėjus ardyti tarpines atramas, nustatyta, jog jų konstrukcijos nėra tinkamos tolimesniam eksploatavimui.

„Šilalės artojo“ inform.

Tauragės savivaldybės nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 75

Mūsų artimiausias kaimynas (nuo Vilniaus iki Minsko vos 184 kilometrai) Aliaksandras Lukašenka daž­nai lepteli nesąmonę, o kartais jo pasisakymai dvelkia taika, supratimu ir užuojauta kenčiantiems.

Neseniai 70-ies sulaukęs „paskutinis Europos diktatorius“, lyg norėdamas prisigerinti Vakarams, o gal vykdydamas kažkokį Putino pavedimą, Kyjivui pasiūlė pagalbą, atstatant Ukrainą po karo. Tiesa, šios Rusijos agresijos jis karu nevadina, o tik „konfliktu“, kuris turi vieną kartą baigtis. Kaip pranešė agentūra BELTA, Lukašenka pakvietė Ukrainos vadovybę susitelkti atstatyti šalį, naudojantis baltarusių pagalba. 

Dėl tokio pasiūlymo Maskva turėtų sunerimti: juk Putinas žadėjo Ukrainą visiškai ištrinti iš pasaulio žemėlapio, nes čia esą veisiasi nacistai, fašistai, o valstybę dirbtinai sukūręs Leninas... Nesunku prisiminti, kad ir 2023 m. liepą diktatorius žadėjo palaikyti Ukrainos gyventojus, „reikalui esant“, ir daryti viską, jog su Kyjivu atkurtų taiką. Beje, tokia mintis nuskambėjo susitikime su Putinu, kuris dėl to turėjo gaižiai susiraukti... 

Spalio 4 d. vėl nuskambėjo taikus Lukašenkos pareiškimas: viešėdamas Bresto srities mieste Pinske jis sakė nenorįs Baltarusijos įtraukti į karą su Ukraina, bet jei į vakarinę Ukrainos dalį pretenduotų Lenkija, jis būsiąs Kyjivo pusėje.

Buvęs Ukrainos pasiuntinys Baltarusijoje Igoris Kizimas socialiniuose tinkluose rašė: „Štai ir nežinau, juoktis, verkti ar piktintis, girdėdamas, kokias nesąmones skiedžia Lukašenka... Arba taip jis kalba tik sau, arba savo aplinkai, kuri nori tikėti kiekvienu vado žodžiu“.

Diplomatas pastebi, jog Baltarusija yra įsitraukusi į Rusijos pradėtą karą jau nuo 2022 m. vasario 24-osios, o jeigu nori padėti atkurti taiką, turi liautis talkinti Putinui šiame nusikalstamame kare.

„Tai eilinis veidmainiavimas, kai Lukašenka padeda griauti Ukrainą, o, kita vertus, žada padėti ją atstatyti“, – tęsia I. Kizimas.

Jo nuomone, dar didesnė nesąmonė – Lenkijos ketinimai užimti (rus. оттяпать – nugvelbti, atplėšti) vakarinę Ukrainos dalį, kurios neverta ir komentuoti.

Vaizdingą Lukašenkos pasisakymų paletę galima paįvairinti dar vienu potėpiu: spalio 3 d. trys rusų dronai „Shahed-136“ pažeidė Baltarusijos sieną, o du pasuko Gomelio link. Gi pietų oro erdvėje tuo metu pasirodė Lukašenkos sraigtasparnis, pakilęs iš prezidento rezidencijos „Oziornij“ į Mikaševičius. Tarp orlaivių buvo likę vos keliolika kilometrų... 

Bet Lukašenkos tai nesutrikdė. Jis pareiškė, jog bepiločius siunčia „mūsų bėgliai iš užsienio“, ir tai yra „provokacijos“. Jis manąs, kad „numušti prezidento lėktuvą tolygu karui, tačiau juk ne ukrainiečiams jis reikalingas“. Diktatorius pasigyrė, jog neviešindami numuša visus bepiločius – ar jie atskristų iš Ukrainos, ar iš Rusijos. Beje, prie Kalinkovičių kritusį bepilotį nufilmavo nežinomas asmuo, o šalia esančio namo šeimininkę iškart užgriuvo KGB agentų būrys... 

Putino parankinis savo šeimininko pavedimu prikalba ir kitokių dalykų. Antai, rugsėjo pabaigoje Lukašenka pagrasino, kad Rusijos ar Baltarusijos užpuolimo atveju bus panaudotas branduolinis ginklas, o tai reikš trečiojo pasaulinio karo pradžią. Taip jis pakomentavo naują Rusijos karinę doktriną, kuri anuliavo dar 1993 m. B. Jelcino patvirtintą, bet neskelbtą teisinį branduolinio ginklo panaudojimo pagrindą. Čia pat Lukašenka patvirtino, jog kol kas su Baltarusija niekas neketina kariauti.

Pamokytas skaudžios patirties, kai po 2020 m. rinkimų kilo masiniai baltarusių protestai, ir režimas patyrė Vakarų sankcijas, artėjant naujiems rinkimams Lukašenka vėl ima pataikauti rinkėjams. Štai iš kalėjimų jis paleido kokias keturias dešimtis politinių kalinių, nuteistų „už ekstremistinio pobūdžio nusikaltimus“. Jų pavardes paskelbė su režimu susitaikęs, anksčiau suimtas buvęs kanalo NEXTA redaktorius R. Prо­tasevičius. 

Lukašenka pagarsėjo ir kova su veltėdžiais. Jo pasirašyti įstatymai žmonėms pa­tinka. Neseniai šios kovos smaigalys bu­vo nukreiptas į užsienyje dirbančius baltarusius, ypač tolimųjų reisų vairuotojus, ku­riems siūloma panaikinti nemokamos sveikatos apsaugos paslaugas. 

Ligotas ir sportinę išvaizdą bei blaivų mąstymą praradęs Lukašenka mėgina laviruoti tiek tarp Putino ir Vakarų, tiek vidaus politikoje. Bet, kaip sakoma, faktas kaip ark­lys: Rusija visiškai uzurpavo Baltarusiją tiek kariniu, tiek ekonominiu, tiek politiniu požiūriu. Kiek savo pasisakymais besišvaistytų Lukašenka, jo ateitis aiški: žemai lankstytis savo šeimininkui, nesiskaitant su senosios gudų tautos poreikiais. Ar ne taip, kandidate į Seimą Eduardai Vaitkau?

Česlovas IŠKAUSKAS

Spalio 4-ąją Lietuvos miestai ir mies­teliai švies žalia šviesa – simboline vilties ir organų do­norystės spalva. Prie šios svarbios iniciatyvos jungia­si ir Šilalės rajono savivaldybė, kuri spalio 4–5 dienomis žaliai apšvies Šilalės kultūros centrą bei raides „ŠILALĖ“ prie savivaldybės pastato.

Šią akciją kasmet organizuoja pacientų asociacija „Gyvastis“, siekdama pagerbti organų donorų atminimą. Spalio 4 d., 15.30 val., prie Šilalės rajono savivaldybės pastato bus uždegamos žvakutės – tylus padėkos ženklas tiems, kurie padovanojo gyvenimo viltį kitiems. Kviečiame gyventojus prisijungti prie šios prasmingos akcijos ir uždegti žvakutes kartu. 

Šilalės rajono savivaldybės administracija