VŠĮ „Žaliasis regionas“ kartu su partneriais iš septynių Europos Sąjungos šalių įgyvendino projektą „Mobilumo mieste veiksmų planai“ („Plans for Urban Mobility Actions“, PUMA). Jo tikslas – padėti miestams kurti ir atnaujinti tvaraus judumo strategijas, kurios skatintų aplinkai draugiško transporto plėtrą, mažintų šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisijas ir užtikrintų patogų kasdienį judėjimą visiems gyventojams.

Įgyvendindama projektą, VŠĮ „Žaliasis regionas“ parengė Tauragės regiono mobilumo veiksmų galimybių planą iki 2035 metų. Šis dokumentas apibrėžia kryptis, kuriomis regionas sieks kurti patogią, sveiką ir aplinkai draugišką susisiekimo sistemą. Planas rengtas glaudžiai bendradarbiaujant su keturių savivaldybių administracijomis, vietos bendruomenėmis ir kitais socialiniais partneriais. Tokia partnerystė užtikrino, kad sprendimai atitiktų tiek vietos, tiek viso regiono poreikius.

Tauragės regiono patirtis tapo reikšminga bendros europinės iniciatyvos dalimi. Projektas buvo įgyvendinamas kartu su partneriais iš Latvijos, Lenkijos, Graikijos, Kroatijos, Italijos, Ispanijos ir Slovėnijos. Nors kiekvienos šalies miestai skiriasi savo dydžiu, kultūra ar infrastruktūra, juos visus vienijo bendra vizija – kurti miestus, kurie būtų draugiški tiek žmonėms, tiek gamtai.

VŠĮ „Žaliasis regionas“ atstovai dalyvavo septyniuose tarptautiniuose susitikimuose, dalijosi patirtimi ir sėmėsi įkvėpimo iš kitų miestų pavyzdžių. Ypač įsiminė Gdansko (Lenkija), Gruobinios ir Liepojos (Latvija) dviračių populiarinimo iniciatyvos, Viladecanso (Ispanija) žaliųjų zonų sprendimai, Zagrebo (Kroatija) tramvajų tinklo plėtra bei Larisos (Graikija) dviračių infrastruktūros pavyzdys. Cento miestas Italijoje išsiskyrė dėmesiu įvairių socialinių grupių poreikiams planuojant judumo sistemas.

Tauragės regionas gali pagrįstai didžiuotis bendra keturių savivaldybių sukurta viešojo transporto sistema. Joje įdiegta elektroninio bilieto paslauga, o visuose autobusuose veikia audio ir vaizdo informacinės priemonės, padedančios užtikrinti keleivių patogumą bei saugumą. Regiono gyventojai skatinami naudotis programėle „Skenuok ir važiuok“, kurioje galima peržiūrėti autobusų tvarkaraščius ir realiu laiku stebėti, kur šiuo metu juda autobusai. Viešojo transporto plėtra remiama savivaldybių dotacijomis, o keleiviams siūloma „Žalioji kortelė“, suteikianti galimybę vos už 12 eurų per metus keliauti visame regione (Tauragės, Šilalės, Pagėgių, Jurbarko savivaldybėse) be apribojimų.

Tvaraus judumo strategija Tauragės regione numato tris pagrindinius prioritetus iki 2035 metų. Pirmasis – viešasis transportas, kuris laikomas tvaraus mobilumo pagrindu. Šiuo metu 26 iš 115 regiono autobusų yra elektriniai, o šis skaičius kasmet didėja, žingsnis po žingsnio vedant prie tylesnių ir aplinkai draugiškesnių kelionių. Antras prioritetas – dviračių infrastruktūros plėtra. Prie visų regiono mokyklų planuojama įrengti dviračių stovus, o Tauragėje – 25 naujas dviračių saugyklas. Savivaldybės žymi esamus maršrutus ir tiesia naujus dviračių takus, siekdamos, kad kelionės dviračiu būtų patogios ir saugios. Trečias prioritetas – naujų keliavimo įpročių ugdymas. Mokyklose vyksta edukacinės programos apie klimato kaitą ir tvarų judumą, o praktiniai užsiėmimai skatina jaunimą rinktis viešąjį transportą, dviratį arba keliauti pėsčiomis. Tokie veiksmai padeda formuoti ilgalaikius tvaraus keliavimo įpročius.

Įgyvendintos priemonės jau duoda apčiuopiamus rezultatus – daugėja dviračiais važinėjančių gyventojų, plečiasi viešojo transporto naudotojų ratas, o bendruomenė vis aktyviau įsitraukia į klimato kaitos mažinimo veiksmus. Pasak VŠĮ „Žaliasis regionas“ direktorės Gaivos Mačiulaitienės: „Atsparumas klimato kaitai prasideda nuo kasdienio mobilumo. Kiekvienas naujas dviračių takas, kiekviena kelionė viešuoju transportu ar dviračių stovas prie mokyklos – tai ne tik infrastruktūros gerinimas, bet ir investicija į saugesnę, sveikesnę bei tvaresnę mūsų bendruomenę“, – pabrėžė ji.

Daugiau informacijos apie projektą galite rasti VŠĮ „Žaliasis regionas“ svetainėje: www.zaliasisregionas.lt

Skandalais, nerimu, nepasitikė­ji­mu alsuojanti kasdienybė, regis, už­gožė Visų Šventųjų iškilmes ir Vė­lines. Gal ir dėl to, kad lapkritis šiemet prasideda savaitgalį. Ta­čiau visi mes turime kam uždegti žva­kutę. Kuo ilgiau gyvename, tuo Am­žinybė vis labiau brangsta. Netektys – neišvengiamas palydovas žemiškoje kelionėje, tačiau labai noriu tikėti, kad tai, kas tikra, pa­liesta meilės, neišnyksta, bet vei­kiau įauga į Amžinybę. 

Tiesa, labai dažnai mes patys taip įklimpstame kasdienybės kovose, kad nebesugebame į savo gyvenimą pažvelgti platesnėje perspektyvoje, klaus­dami, ar mūsų gyvenimo upė teka Amžinybės vandenyno link, ar veikiau garma į kurią nors kvailai sureikšmintą kanalizaciją.

Neabejoju, kad jei politikai atrastų drąsos ir išminties apie savo sprendimus ir tikslus mąstyti ne tik rinkimų kadencijų rėžiais, bet įvertindami tai, kiek jie tvarūs ir atitinka duotą priesaiką rūpintis bendruoju gėriu,  ir suprastų, regis, paprastą tiesą, jog galiausiai ne prieš žurnalistus ar spaudžiančius verslininkus reiks atsakyti laikų pabaigoje, gyventume visai kitaip.

Tiesą sakant, kaip ir kiekvienas iš mūsų, jei bent dalį to laiko, kurį skiriame ginčams su televizoriumi, erzelynei socialiniuose tinkluose ar įprastoms dejonėms, kaip kiti esą nemoka gyventi, skirtume tam, ką patys sugebame sutvarkyti, pagalbai tiems, kuriems mūsų reikia, gyventume gerokai geriau.

Visų Šventųjų iškilmė gimė prieš tūkstantį metų, norint pagerbti tuos, kurių kantrus rūpestis puoselėja pasaulį, bet jie nesiveržia į istorijos vadovėlius, nesigiria gerais darbais. Tokie žmonės yra tikroji pasaulio šviesa ir druska taip pat ir šiandien. Nors didelė dalis susireikšminusių politikų įsitikinę, kad pasaulis laikosi ant jų plepėjimo siūlo, tačiau tai melas.  Lietuva sugebėjo išgyventi sunkius laikotarpius istorijoje, nepaisant to, jog politikai tik plepėjo, žadėjo ir riejosi. 

Pats turėjau laimės sutikti dešimtis žmonių, kurie kasdienybėje daro šventus darbus, kurie keičia pasaulį. Kai padedame nešti kitam žmogui naštas, jam lieka daugiau jėgų padėti kitiems. Solidarumo grandinė veikia. Deja, taip pat, kaip veikia ir nepasitikėjimo, pykčio, bejėgiškumo ir nusivylimo nuodai.

Na, o Vėlinės mums primena dar vieną labai svarbią tiesą – kiekvienas esame įaugęs į istoriją. Mes „stovime“ ant pečių mūsų pirmtakams ir naudojamės tuo, ką jie sukūrė. 

Dėkingumas jiems yra neatsiejamas nuo atsakomybės už tai, kokį pasaulį paliksime savo vaikams, vaikaičiams.

Grįžtant prie politikos, mano įsitikinimu, bėda yra tai, kad tapo taisykle keikti visus iki tol buvusius ir stengtis viską daryti kitaip. Ne tęsti auginimą, bet nuolat persodinti. Todėl labai daug savo esme gerų siekių „nudžiūsta“. Vis sunkiau politikams susitelkti, kai tenka spręsti iššūkius, kuriems būtinas solidarumas. Taip pat, kai mąstoma tik rinkimų rėžiais, pamirštama, jog dabartinių sprendimų padariniai teks ne tik politiniams oponentams, bet su jais susidurs ir mūsų vaikai bei vaikaičiai.  Be abejo, yra situacijų, kai valstybei tenka skolintis, tačiau labai neramu, kad gyvenimas kitų kartų sąskaita, kai vien palūkanos pradeda siekti milijardą, yra suvokiamas kaip visai normalus dalykas.

Nesąžininga būtų sakyti, jog dėl visko kalta dabartinė ar buvusi valdžia. Tiksliau bū­­tų kalbėti apie įsisenėjusius ydingus įpročius, prastas praktikas. Aišku, labai apmaudu, kai į valdžią prasibrau­na­ma, žadant aukso kalnus, o pas­kui „dovanojant“ tik skandalus. Ta­čiau čia daug kas priklauso ir nuo mūsų apsisprendimo – ar mums pakanka, kad politikas vis pasakoja apie priešus ir ką reikėtų sugriauti, bet pats nesugeba pasiūlyti nieko kūrybiško? Kai visus kitus išteplioji purvu, pats netampi švaresnis, bet politika pradeda priminti apleistą tvartą...

Aišku, galima pajuokauti, kad, įvertinus tempą, kuriuo ieš­komas naujas kultūros minist­ras, dabartinė Vyriausybė elgiasi kaip amžina. Neramu, kad dabartinių hibridinių Bal­ta­ru­sijos atakų situacijoje mes neturime ir krašto apsaugos ministro, o Vyriausybės vadovė atrodo veikiau įsižeidusi, nei išmintinga. Ir jau tikrai nenormalu, kai skandalai tampa politinio gyvenimo  kasdienybe. 

Tačiau šįsyk, Visų Šventųjų ir Vėlinių išvakarėse, kviečiu prisiminti svarbų principą – užuot keikus tamsą, uždekime žvakę. Bent jau per kelias artimiausias dienas ne tik uždekime ją ne tik ant artimųjų kapų, bet ir patys pabandykime būti žvake kitų žmonių sutemose. Neabejokime – tai atneš nepalyginamai daugiau ramybės ir prasmės, nei pasipiktinimas ir ginčas su televizoriuje kalbančiais politikais, galvojant, kada pasibaigs tušti žodžiai...

Andrius NAVICKAS

Profesorius Albinas Bagdonas nepamiršo kalbėti žemaitiškai, yra iš­tikimas Šilalės kraštiečių draugijos Vilniuje narys, brandina mintį sudaryti dūnininkų tarmės žodyną. Materialus šilališkio meilės gimtajam kraštui įrodymas – beveik tiksli gimtajame kieme Derkintuose stovėjusios dar­žinės kopija, kurią susirentė savo sodyboje Širvintų rajone. Tačiau tė­viškę jis apdovanoja ne tik sentimentais, bet ir kritišku požiūriu, taip pieš­damas tikrovišką, nenusaldintą pasaulio, kurio jau seniai nebėra, paveikslą. 

Kalbamės su profesoriumi apie jo vaikystės Šilalę – durpynų kraštą, iš kurio upelių, duburių žuvį semdavo kibirais, apie to meto žmonių džiaugs­mus bei vargus. Tolimi prisiminimai itin ryškūs, detalūs iki smulk­menų, nors patiems ankstyviausiems – per 80 metų. A. Bagdonui, vi­są gyvenimą tyrinėjusiam žmogaus smegenis, nesunku tą paaiškinti: maž­daug iki trejų metų smegenų kodavimo mechanizmas yra vaizdinis – jis mus „aprūpina” konkrečiais vaizdais, dažnai įsimenamais visam gyve­nimui. 

Žmogaus atmintis – sudėtingas reikalas 

Su A. Bagdonu susitinkame Taikomo­sios psichologijos laboratorijoje, tarp senųjų Vilniaus universiteto mūrų. Profesorius ilgus metus buvo šio Filosofi­jos fakultetui priklausančio padalinio vadovas, ir dabar čia užsuka dažnai. Šiandien jo statusas – profesorius emeritas (beje, studentams dėstė iki 81-erių), o tai reiškia, jog laboratorijoje tebeturi darbo vietą, prieigą prie archyvų ir naujausios informacijos, išsaugotas ir universiteto elektroninis paštas. 

Profesorius populiariai yra pristato­mas kaip smegenų tyrinėtojas. Pats atlaidžiai šypsosi: moksliškai tai nėra tikslu. Kita vertus, į smegenis, jų veik­lą jis išties žvelgė įvairiapusiškai, darba­vosi daugelyje sričių – nuo evoliucinės, neįgaliųjų iki darbo psichologijos. Pi­kan­tiška detalė: smegenis, tiesa, ne žmogaus, o delfino, yra tekę net preparuoti. 

Kalbantis apie praeitį, išlikusius tėviškės vaizdinius, A. Bagdonas savo mintis taip pat skuba pagrįsti moksliškai. Ilgus metus tyrinėjus žmogaus atminties slėpinius nesunku paaiškinti, kodėl mūsų ankstyvieji gyvenimo įspūdžiai ryškesni nei vėlesnės patirtys: maždaug iki trejų metų smegenų kodavimo mechanizmas yra vaizdinis, vėliau, kai pradedame kalbėti, jį keičia žodinis. 

„Žmogaus atmintis yra sudėtingas reikalas. Maždaug tarp trečių ir penktų metų įvyksta stiprus pokytis – mes pereiname į verbalią atmintį, kaip žodinį pasakojimą. Vaikų atmintis labai konkreti, joje vyrauja vaizdas. Tad ir labai konkretūs vaizdai, kuriuos esame išsaugoję, – iš vaikystės teritorijos”, – dėsto profesorius. 

Būtent per vaizdus jo paties, gimusio 1941-aisiais, atmintyje įsispaudė vienas ankstyviausių prisiminimų: vaiko akimis ir šiandien kieme Derkintuose stovinčią vokiečių kariuomenę. Karo meto paveikslas išliko labai ryškus. Vėliau jis pasipildė tėvų pasakojimais: vokiečiai buvo įsitaisę viename trobos gale, o 1944 m., kai jų garnizonas buvo išstumtas iš Šilalės, tame pat gale įsikūrė rusai. Albinas prisimena po kiemą vaikščiojusius rusų kareivius su prie diržo prikabintais katiliukais. Gavę košės kviesdavo vietos vaikus jos paragauti.

„Kaimas buvo įvairokas. Vienos šeimos du vaikai išėjo į vadinamuosius liaudies gynėjus, tapo stribais, kiti, tarp jų du mano mamos broliai, – į mišką partizanauti. Man tik įdomu, kad jie niekada nesusidurdavo, netgi kartu gerdavo. Apskritai po karo mūsų kaime žmonės labai smarkiai gėrė šnapsą. Prieš karą? Daug mažiau. Tėvas pasakodavo, jog keliese išgerdavo „plėčkelę”, ketvirtadalį litro, ir jau būdavo apgirtę. O po karo, kokiais 1949-1950 m., – po litrą ant galvos, kol krisdavo be sąmonės”, – Derkintus, kuriuose augo, prisimena A. Bagdonas.

Kone kiekvienoje troboje buvo varoma naminukė, vadinamasis samagonas. Atsimena, jam, vaikui, liepdavo prižiūrėti, kad broga neprisviltų, nes ir jų namuose ji buvo verdama. Šiandien gailisi neišsaugojęs ir į Vilnių neparsivežęs jos darymo aparato – autentiško pokario realybės liudytojo. 

Dar vienu ankstyvu, bet labai detaliu prisiminimu A. Bagdonas neseniai pasidalino viešai, savo įžvalgas pavadindamas „Nemuno aušra – su kolchozo kvapeliu”. Jį prikėlė partijos „Nemuno aušra” pavadinimas. Prisiminė, jog tokį žodžių junginį jau buvo girdėjęs nykiais 1951-aisiais, kai derkintiškiai buvo verčiami rinkti steigiamo kolūkio pavadinimą. Partinis aktyvistas su šautuvu ant peties bruko „Nemuno aušrą”, bet gyventojai nesutiko, tad galiausiai nubalsuota tiesiog už „Nemuną”... 

„Mano amžiaus žmonėms sunku įsiminti dabarties įvykius, tačiau lieka dalykai, kurie buvo labai seniai”, – sako 84-erių A. Bagdonas ir pasidalija pluoštu senųjų Derkintų vaizdinių.

„Mūsų kaimas buvo „torpinis” arba durpinis, kiekviena sodyba turėjo savo „torpyną”. Pas mus buvo netgi trys. Turėjome ir miško, bet kad jis ne kūrenimui, daugiau statybai – eglės, pušys. Kaime tik trys šeimos turėjo tikro miško, kitur plytėjo krūmynai, menki medžiukai. Pelkėtame krašte jie neužaugdavo dideli, tad kūrendavome „torpėmis”. 

Eidavome jų imti. Labai ryškiai atsimenu: išima ant gražaus lygaus dirvono, praskiedžia vandeniu, lygina specia­liais volais. Senovėje žmonės mindavo kojomis arba su arkliais. Išlygintas sukapoja gabalais, mes, vaikai, tuos gabalus vartydavome, kad išdžiūtų, kraudavome į nedideles krūveles”, – pasakoja kraštietis.

Šiandienėje Albino tėviškėje durpynų nebeliko. Atsimena, pats kasė durpes iki 1972 m., o tada į šį kraštą įžengė melioracija. Kraštovaizdis pasikeitė – nebėra upeliukų, subėgančių į upelius, vandens pilnų duburių, iš kurių tiesiog kibirais semdavo žuvį. Ką jau kalbėti apie vėžius, dabar jau negrįžtamai išnykusius. Buvęs vaizdas iškyla akyse – kiekvienas griovys, kanalai vandeniui iš durpyno nuleisti, juos kasdavęs kaimynų stipruolis, pavarde Drukteinis...

Melioracija nušlavė ir jo vaikystės namus – dviejų galų troba, tėvo brolio statyta 1935 m., iš senosios vietos perkelta kitur. Ji tebestovi, deja, išlaikyti jos nepavyko. 1985-aisiais mirus Albino mamai, tuščius namus imta plėšti, niokoti. Šeima nutarė juos parduoti kolūkiui. Vėliau dar bandė buvusią nuosavybę susigrąžinti, bet troboje jau buvo apgyvendinta viena kolūkietė. 

Žemaičių kalbai – saugi vieta smegenyse

„Sakau, patys kalti, kad neišaugojome – nereikėjo išvažiuoti”, – klausiamas apie sentimentus, numoja ranka pašnekovas. 

Kita vertus, anot jo, sprendimas buvo racionalus – namus Vilniuje ir gimtąsias vietas skiria bene 240 kilometrų, gerokai per daug, kad būtų dažnai lankomi, prižiūrimi, puoselėjami. 

Tačiau tėviškė tarsi pati atsekė iš paskos. Į savo sodybą Musninkuose, Širvintų rajone, 50 kilometrų nuo Vilniaus, A. Bagdonas perkėlė vaikystės kieme vešėjusias medlievas, šiuose kraštuose vadinamas karinkomis. Žemaitijoje pasikasti krūmai puikiai įsišaknijo. Jie džiugina akį, tarsi priartina prie gimtųjų vietų. Bet štai pelynas, žemaitiškai metėlis, kuriuo Šilalėje buvo užsodintas visas kiemas, gaila, neprigijo.

„Nusipirkęs sodybą pasistačiau tokią pat daržinę, kokia buvo Šilalėje – trijų dalių, iš šonų daržinė, o per vidurį tvartas. Kai reikėjo registruoti, manęs klausia, kaip tą pastatą pavadinti. Sakau, daržinė žmogui gyventi. Kadangi tokios kategorijos nėra, užrašė „ūkinis pastatas”, – juokiasi pašnekovas. 

Tipišką žemaitišką daržinę jis atkūrė iš atminties. Gavosi gana tiksli kopija, tik kiek didesnė, pritaikyta dabartiniams poreikiams. Ir, žinoma, vidurinėje dalyje laiko ne gyvulius, o įsikūrė pats. 

Anksčiau į tėviškę Albinas atvažiuodavo dažniau, dabar išsiruošia tik kelis kartus metuose. Šilalėje tebegyvena nemažai giminių, skuba su visais pasimatyti, apdalyti medumi iš Musninkų sodybos. Per Vėlines rūpi prisiminti išėjusiuosius. Jo giminės medis galingas, šakotas, tad ir žvakelių tenka uždegti bent kelias dešimtis. 

Sostinėje A. Bagdonas pažįsta kone kiekvieną kraštietį, bent jau vyresniosios kartos. 1989-aisiais įsikūrus Šilalės kraštiečių draugijai, ilgus metus buvo jos pirmininko pavaduotojas. Anksčiau draugija buvo labai gyvybinga, vykdavo gausūs susibūrimai. Dabar veikla kiek išblėsusi, bet liko reikšmingas įdirbis – dešimt tomų apimantis leidinys „Šilalės kraštas”. 

Vilniuje ne su kiekvienu žemaičiu jis bendrauja žemaitiškai – nemažai tokių, kurie jau nelabai teprisimena savą­ją kalbą. Kas kita nuvykus į gimtinę – ten tik žemaitiškai, tik dūnininkų tarme. Albinas pabrėžtinai sako „kalba”, pritardamas tiems kalbininkams, kurie žemaičių kalbą laiko būtent kalba. Tuomet ir dūnininkų – ne potarmė, o tarmė. Jis seniai brandina mintį sudaryti dūnininkų žodyną. Neatsiliekant nuo telšiškių, savąją tarmę jau sudėjusių į žemaičių dounininkų žodyną. 

„Mąstau daugiau literatūrine kalba. Bet, neseniai besėdėdamas prie straipsnelio, nagrinėdamas dūnininkų ilgąsias balses, žiūriu, kad namuose su žmona, tikra aukštaite, pradėjau žemaitiškai šnekėti. Nori nenori išlindo ta pirmoji kalba. Pabūčiau ilgesnį laiką tarp žemaičių, literatūrinė kalba nueitų į antrą planą”, – A. Bagdonui įdomu stebėti savo paties kalbos įpročių kaitą, kurią paaiškina neuropsichologija: mūsų smegenyse naujos, vėliau išmoktos kalbos mechanizmai yra atskirti nuo gimtosios. Tad jos nesusipainoja, vienas mechanizmas neturi įtakos kito funkcionavimui. 

Beje, yra pastebėjęs, jog dounininkams yra daug sunkiau persiorientuoti į bendrinę kalbą, o dūnininkai šilališkiai kalbėdami literatūriškai beveik nežemaičiuoja. Albinas taip pat bendrinę kalbą įvaldęs švariai, bet paradoksas – jam gana sunku perprasti „giminišką” dounininkų tarmę. Neuropsichologinio paaiškinimo tam nereikia – tiesiog dounininkai labiau nutolę nuo bendrinės kalbos nei dūnininkai.

Maištinga siela ir motinos valia

Iš durpingo žemaitiško kaimo – į mokslo aukštumas: A. Bagdono kelias į jas prasidėjo nuo studijų Vilniaus universitete, į kurias išsiruošė vos baigęs mokyklą Šilalėje. 

„Kas nukreipė? Svarbiausiu akstinu tapo religija – labai anksti pradėjau netikėti Dievu. Buvau penktokas ar šeštokas, kai vietos kunigas labai nedorai su viena mergaite pasielgė, nuo tada į bažnyčią eidavau tik per prievartą, tėvų varomas. Būdavo labai nuobodu, klausydavau ir galvodavau, jog kažkas su ta pasaka negerai. Aštuntoje klasėje net buvau tapęs ateistų klubo pirmininku. Tėvai nežinojo! Tuo pačiu eidavau į bažnyčią, buvau „dirmavotas”, taigi gyvenau dvigubą gyvenimą”, – juokiasi A. Bagdonas. 

Baigdamas mokyklą jis nusipirko lietuviškai išleistą evoliucijos teorijos kūrėjo Čarlzo Darvino knygą „Rūšių atsiradimas”. Ne viską skaitydamas suprato, bet knyga galutinai atitolino nuo religijos. Prisipažįsta, kad sovietinė ideo­logija, brukusi netikėjimą, irgi padarė savo. 

„Nutariau geriausiai įrodysiąs, jog Dievo nėra, jog viskas yra atsiradę gamtiniu keliu, jei studijuosiu paleontologiją, vieną iš geologijos specializacijų. Bet tais metais priėmimo į geologijos studijas nebuvo, tad nuėjau į zoologiją. Ir jau studijuodamas pradėjau domėtis, kas dedasi tame minkštame audinyje, kuris vadinamas smegenimis”, – pirmuosius žingsnius pagrindinių savo tyrinėjimų, trukusių visą gyvenimą, objekto link prisimena profesorius. 

Bet turbūt viskas galėjo pasisukti kitaip. Vėl grįždamas prie terpės, kurioje augo, A. Bagdonas piešia gana negatyvų vaizdą. Ne vienas jo bendraamžis prasigėrė, prarado sveikatą, būta ir savižudybių. Jau vėliau, atitolęs nuo gimtojo krašto, susivokė, jog moralinis kaimo veidas nebuvo gražus. Vienišos mamos buvo baisiai niekinamos, kentė vyrų, ypač tų, su kuriais turėjo artimų santykių, patyčias. Tokių moterų buvo ne viena. Ir tą patyčių, niekinimo tradiciją ne sovietai primetė, ji buvo įsisenėjusi iš dar anksčiau. 

„Klausiau mamos, kaip aš neprasigėriau. „Nes aš taip norėjau”, atsakė”, – mamos noras išties buvo labai stiprus: visi trys vaikai, Albinas ir abi jo seserys, išėjo į mokslus, vadinasi, ir į geresnį gyvenimą. 

Jūratė KIELĖ

AUTORĖS ir asmeninio A. Bagdono albumo nuotr.

Projekto „Vienas regionas – bendri kaimynystės iššūkiai“ publikacija

Visų Šventųjų dienos išvakarėse prisiminkime  Šilalės kapinėse atgulusius šviesuolius, kūrusius, gyvenusius, dirbusius mūsų mieste. Lankant artimųjų kapelius, uždekime  žvakelę ir ant šviesaus atminimo nusipelniusių kraštiečių amžinojo poilsio vietos. Per šias asmenybes neretai atsiskleidžia ir svarbūs Lietuvai bei Šilalės kraštui įvykiai.

Kapinių istorija

Šilalės miesto kapinės įkurtos dar XVIII a. pabaigoje. Manoma, kad iki tol gyventojai turėjo būti laidojami senosios bažnyčios šventoriuje. Dabartinė Šilalės Šv. Pranciškaus Asyžiečio bažnyčia yra penktoji Dievo šventovė. Prieš tai keturios bažnyčios stovėjo priešingoje Ašučio upelio pusėje, ant kalnelio, kur anksčiau stovėjo Kultūros centras, o dabar yra Atminties aikštė. Keistas dalykas, bet sovietmečiu kultūros įstaigą nuspręsta statyti buvusios bažnyčiose šventoriuje, kur, tikėtina, buvo ir kapinės su mūsų protėvių palaikais.

Įėjus pro pagrindinius dabartinių kapinių vartus patenkama į senąją kapinių dalį – ji išsiskiria paminklų formomis, užrašais ir senosiomis datomis. Miesto kapinės suskirstytos į 19 kvartalų, jose šiuo metu yra suskaitmeninti 8649 kapai. Bet suskaičiuoti, kiek tiksliai žmonių atgulė čia amžinojo poilsio, niekaip neįmanoma.

Paskutinio Šilalės miesto šeimininko kapas

Šilalę apie 200 metų valdė Orvydų giminė, dar beveik tiek pat miestui vadovavo Pilsudskiai. O paskutiniuoju Šilalės šeimininku laikomas Motiejus Račinskas (1845–1905), kuris apie 1885 metus Šilalės dvarą už 48 tūkst. sidabrinių rublių nusipirko iš Melanijos Pilsudskytės. Įdomus faktas, kad Pilsudskių palikuonė iš Šilalės dvaro pasiėmė archyvą, ir kaip bebūtų gaila, svarbiausias dvaro kultūros vertybes, portretus ir išsivežė į Lenkiją. Įspūdį daro M. Račinsko šeimos kapo plotas – iš pažiūros tai bene vienas didžiausių kapų šiose kapinėse.

Simono Gaudėšiaus šeimos kapas

Šilalei ypač reikšmingas Simonas Gaudėšius (1867–1942), laikomas Šilalės miesto patriarchu. Būtent S. Gaudėšius mieste įkūrė pirmąją vaistinę, jo pastangų dėka Šilalėje 1921 metais atidaryta vidurinė mokykla, kuriai dabar suteiktas Šilalės Simono Gaudėšiaus vardas. Jis įkūrė ugniagesių gelbėtojų draugiją, už savo pinigus pastatė garažą gaisrinės mašinoms ir salę susirinkimams. Pasakojama, kad jis žiemą baseine įsteigdavo čiuožyklą, o vasaromis, gegužinių metu, leisdavo įvairiaspalves raketas. Deja, likimas šviesuoliui nebuvo palankus: 1941-ųjų birželio 13 d. jis buvo ištremtas į Komiją, Kartkeroso miškų kirtimo ūkį. Ten ir mirė, sulaukęs 75-erių. Jo kapo vieta iki šiol nežinoma, todėl atminimo žvakutė uždegama šeimos kape.

Kunigo Jurgio Galdiko kapas

Jurgis Galdikas (1883–1963) – prelatas, pedagogas, filosofas, teologijos mokslų daktaras, Pasaulio teisuolis. Nors jis kilęs iš Kretingos rajono, tačiau dirbo klebonu Šilalėje, būdamas altarista, čia baigė savo tarnystę ir atgulė amžinojo poilsio. Apie J. Galdiko biografiją būtų galima kalbėti daug, bet ypač ją puošia kunigo kilnumas, gelbstint nuo mirties žydų mergaitę Frumą Pupsaitę. Visi jos artimieji – tėvai, broliai ir seserys buvo nužudyti, o Fumos gyvybę išgelbėjo ją paslėpęs kunigas. F. Pupsaitė po karo ištekėjo už Chaimo Jakobo, užaugino dvi dukras ir sūnų – buvusį Vilniaus Šolomo Aleichemo gimnazijos direktorių Mišą Jakobą. Ši istorija iliustruoja, kaip vienas poelgis gali lemti visos šeimos ar net giminės likimą.

Metraštininko Albino Kentros kapas

Prieš keletą metų Anapilin iškeliavusio Albino Kentros (1929–2023) gyvenimo darbų ir kovos už laisvę istorija – gero filmo scenarijaus verta drama. Partizanas, Lietuvos istorijos metraštininkas, Miško brolių draugijos įkūrėjas, Šilalės garbės pilietis, Laisvės premijos laureatas.

A. Kentra, slapyvardžiu Aušra, partizanu tapo 16-likos metų. Tačiau, panašu, kad drąsa ir patriotiškumas, buvo visos jo šeimos bruožas. Prasidėjus antrajai sovietų okupacijai, visi šeimos nariai davė Lietuvos partizanų priesaiką ir tai vienas iš nedaugelio atvejų Lietuvos partizaninio pasipriešinimo istorijoje. Todėl antkapiniame paminkle įrašyta visa Kentrų šeima.

Poetės, tremtinės Teresės Rubšytės-Ūksienės kapas

Šių metų spalio 22 dieną šį pasaulį paliko neeilinė asmenybė Teresė Rubšytė-Ūksienė (1931–2025) – Šilalės garbės pilietė, politinė kalinė ir tremtinė, buvusi Šilalės savivaldybės tarybos narė, pedagogė, poetė. Ji ženkliai prisidėjo pastatant virš 100 paminklų, atminimo lentų ir paminklinių kryžių Laisvės kovotojams. Iki pat paskutinės šio žemiško gyvenimo akimirkos ji žodis po žodžio rašė tremtinių istorijas knygai „Erškėčių keliu“.

Gerlikų šeimos kapavietė

Viename kape atgulė mama Petronėlė Gerlikienė (1905–1979), tėvas Pranciškus Gerlikas (1879–1943) ir sūnus Pranciškus Gerlikas (1940–2020). Pastarasis buvo žinomas tapytojas, portretistas, ilgametis Lietuvos dailininkų sąjungos narys. P. Gerliko kūrinių yra įsigiję Lietuvos ir užsienio dailės muziejai, visuomeninės įstaigos, kolekcionieriai ir privatūs asmenys Lietuvoje, JAV, Australijoje, Italijoje, Vokietijoje, Lenkijoje, Danijoje, Suomijoje bei kitose šalyse.

Išvykusi pas sūnų į Vilnių, talentą kurti savyje atrado ir bemokslė Petronėlė, pirmąjį paveikslą nutapiusi būdama 71-erių ir per likusius trejus savo gyvenimo metus patyrusi tikrą kūrybinį sprogimą.  Menininkės kūrybinį palikimą sudaro 12 kilimų ir 60 paveikslų, dabar saugomų Lietuvos ir užsienio muziejuose ir privačiose kolekcijose.

Evelinos Povstanskytės kapas

Ewelinos Powstańska (liet. Evelinos Povstanskytės) (1897–1911)  buvo Pajūrio dvaro (dabar vadinamo Pajūrio vienuolynu) savininkų Maurico ir Vandos Povstanskių pirmagimė, pavadinta močiutės garbei. Jos gyvenimas buvo trumpas: 14-os susirgo džiova, ir nors buvo gydoma Šveicarijoje, 1911 m. birželio 21 d. ten ir mirė. Iš užrašo ant antkapio galima suprasti tėvų skausmą: „Tu grįžai pas mus, mylimiausia dukra, su tyra ir šviesia siela savo dienų aušroje...amžiams palikdama skausmingas širdis ir neišblėstančius prisiminimus... Vienintelis palengvėjimas išsiskiriant yra mintis, kad dvasios pasaulyje nėra atsisveikinimo...“. Vanda Povstanskienė tame pat kape palaidojo ir savo vienintelį sūnų Mečislovą Povstanskį, Rubinavo dvaro šeimininką, o galiausiai atgulė ir pati. V. Bagdonavičiūtė Povstanskienė mirė 1953 m. gruodžio 18 dieną, sulaukusi 80 metų.

Knygnešio Antano Surplio kapas

Šiemet minime 155-ąsias knygnešio Antano Surplio (1870–1959) gimimo metines. Spaudos platintojo veiklą jis pradėjo būdamas vos 12 metų, vedžiodamas iš Kvėdarnos apylinkių kilusį aklą knygnešį Petrą Kavaliauską. A. Surplys knygas gabendavo iš Tilžės, nueidavo ten pėsčiomis, nes neturėdavo arklio, viską nešdavosi savadarbėje medinėje kuprinėje ant pečių, ten taip pat susidėdavo savo staliaus darbo įrankius. Buvo puikus meistras, pastatęs ne vieną pastatą, netgi Simono Gaudėšiaus vaistinę. Iš uždirbtų pinigų pirkdavo uždraustą literatūrą.

Kapinės yra svarbi vieta, pasakojanti miesto istoriją ir atspindinti vietos bendruomenės kultūrą bei tradicijas, išsaugant praeities prisiminimus dabartinėms ir ateities kartoms. Visų šių asmenybių kapelius bei kapaviečių nuotraukas galima rasti suskaitmenintame velionių ir kapinių registre www.cemety.lt.

Rima NORVILIENĖ

Gidė, iniciatyvos „Negirdėti faktai apie Šilalę“ įkūrėja

AUTORĖS nuotr.

Projekto „Vienas regionas – bendri kaimynystės iššūkiai“ publikacija

Lapkričio 14 d. Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras publikai pristatys ypatingą muzikinę patirtį - solistės Wiktorios Wizner (mecosopranas) rečitalį „Jūros sonetai“.

Lenkų operos solistė, nuo 2024 m. rudens dirbanti KVMT trupėje, jau spėjo sukurti reikšmingus vaidmenis: Ragana A. Dvořáko operoje „Undinė“, Bušė E. Balsio operoje „Kelionė į Tilžę“, Fruma Sorė miuzikle „Smuikininkas ant stogo“, Vienaakė Senė B. Kutavičiaus operoje „Lokys“ ir kt. Klaipėdos festivalio R. Wagnerio „Lohengrine“ Wiktorija atliko Ortrūdos vaidmenį.

Šiame interviu solistė atskleidžia, kaip gimė rečitalio idėja, kaip ji ruošiasi kiekvienai dainai bei ką norėtų, kad klausytojai patirtų šios muzikinės kelionės metu - nuo romantiškos Baltijos pakrantės iki poetiško jūros metaforų pasaulio.

Kas jus įkvėpė sukurti rečitalį, kurio tema - jūra?

Aš kilusi iš Koszalino, Lenkijos miesto prie jūros, ir Baltijos jūros artumas visada buvo svarbi mano gyvenimo dalis.

Mano pirmasis solo pasirodymas kaip operos solistės įvyko Baltijos operos teatre Gdanske, svarbiausiame Lenkijos uostamiestyje. Studijavau Glazge (Škotija), dar viename mieste, kurį formavo jūros artumas ir jūrinė istorija.

O šiandien gyvenu ir dirbu nuostabiame Klaipėdos mieste - Lietuvoje, kur jūros buvimas lemia miesto charakterį.

Net Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro didžioji salė - „Jūra“, o mano rečitalis vyks mažojoje salėje - „Marios“. Džiaugiuosi ir didžiuojuosi turėdama ryšį su jūra.

Baltijos paplūdimiai visada man buvo artimi. Tai, kad mano gyvenimas tarsi sukasi aplink Baltijos jūrą, simboliška ir labai asmeniška. Nuo vaikystės mane žavėjo šiaurės pakrantės romantika - jos laukinė gamta ir grožis susipynę su neramių bangų pavojais. Mėgdavau klausytis žvejų dainų ir stebėti spalvingus laivus, mėgautis smėlio peizažais.

Šiandien tarp repeticijų dažnai plaukiu keltu į Kuršių neriją, į Smiltynę, ir vaikštau pajūriu. Plati bekraštė Baltijos jūra, išsibarsčiusios kriauklės ir vėjo išpučiamos kopos padeda susikaupti, pailsėti ir semtis įkvėpimo naujiems kūrybiniams projektams. Negaliu įsivaizduoti savęs toli nuo jūros; ji tapo mano gyvenimo dalimi. Esu įsitikinusi, kad daugybė menininkų kūrė klausydamiesi bangų mūšos.

Nevaldoma ir nuolat kintanti jūra tarsi atspindi mano vidines būsenas. Žmonės dažnai apibūdindavo mane kaip „laisvą“ menininkę - anksčiau nežinojau, ar tai pagyrimas, bet dabar manau, kad tai buvo didžiausias komplimentas, kurį galėjau gauti.

Kaip apibūdintumėte Edwardo Elgaro ir Rogero Quilterio kūrinius, kurie skambės rečitalyje?

Manau, kad Edwardas Elgaras puikiai perprato mecosoprano balsą ir jo esmę. Tai puikiai matyti jo dainų cikle: jis leidžia atlikėjui tyrinėti visą savo „instrumento“ gilumą ir diapazoną, atskleidžiant spalvų įvairovę, kurios galbūt net nežinojai egzistuojant.

Šį ciklą daro ypatingu gebėjimas kalbėti apie daugybę dalykų vienu metu: jūrą, gamtą, emocijas ir poeziją - visa tai puikiai sukomponuotoje muzikoje.

Iš pradžių ciklas buvo parašytas simfoniniam orkestrui, tačiau mums atliekant jis įgauna naują gyvenimą jautrios nuostabaus pianisto Milo Longo interpretacijos dėka.

Šis ciklas nėra realistiškas jūros vaizdavimas, tai greičiau poetinė meditacija apie ją - jūra kaip gyvenimo, ilgesio, dvasingumo, gamtos galios ir laiko tėkmės metafora.

Šioje muzikoje jūra tampa tiek elementaria jėga, tiek sielos veidrodžiu, atspindinčiu emocines būsenas - kartais ji motina ir prieglobstis, kartais laukinė ir nenuspėjama jėga. Ji simbolizuoja begalybę ir laisvę, bet kartu ir melancholiją bei nepasiekiamą geismą.

Vienai dainai net panaudotas Elgaro žmonos sukurtas tekstas, o tai suteikia kūriniui asmeniškumo.

Šioje muzikoje jūra tampa tiek elementaria jėga, tiek sielos veidrodžiu, atspindinčiu emocines būsenas - kartais ji motina ir prieglobstis, kartais laukinė ir nenuspėjama jėga. Ji simbolizuoja begalybę ir laisvę, bet kartu ir melancholiją bei nepasiekiamą geismą.

Elgaras leidžia patirti tą išskirtinai anglišką subtilumą ir spalvas harmonijose ir tekstūrose. Balsas čia nėra solistas, stovintis atskirai nuo fortepijono, jis tampa integralia kraštovaizdžio dalimi, dar vienu instrumentu šioje išraiškingoje muzikinėje jūros scenoje.

Rogero Quilterio muzika, priešingai, kalba intymesniu balsu. Jo kūriniai labai asmeniški, jie pasakoja apie pažeidžiamumą, švelnumą ir trapų grožį, kuris man ypač artimas. Elgaro pasaulis yra simfoninis ir platus, o Quilterio - introspektyvus ir subtilus.

Jo dainos iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti paprastos, tačiau jos reikalauja didžiulio susikaupimo ir valdymo. Mecosopranui jos tiek iššūkis, tiek dovana: žemesnis registras leidžia tekstui atsiskleisti su šiluma ir gilumu, o melodijos paprastumas nepalieka vietos menkai iliuzijai - tik tiesai.

Kartu Elgaras ir Quilteris kuria du kontrastingus, bet vienas kitą papildančius anglų dainos portretus. Vienas tarsi žiūri į išorę - į jūros platybes ir žmogaus dvasią; kitas - į vidų, į širdį ir jos tylų apmąstymą.

Gal jaučiate ypatingą ryšį su anglų meninės dainos repertuaru? Kaip šis programos pasirinkimas dera su jūsų menine kelione?

Jaučiu labai stiprų asmeninį ryšį su šiuo repertuaru. Šie kūriniai nebuvo ypač žinomi Lenkijoje, kai pradėjau savo muzikinį kelią.

Artėjant mano magistrantūros studijų pabaigai, nuostabi mano profesorė Beata Gramza pasiūlė man gilintis į britų vokalinę muziką. Ji supažindino mane su Rogero Quilterio daina „Prie fontano“ (By a Fountain Side) ir ji iš karto užkariavo mano širdį.

Kuo daugiau atradau Quilterio kūrinių, tuo labiau supratau, kiek daug jis jų parašė - visi pažymėti nepaprasta romantizmo nuojauta, lengvumu, persipynusiu su gilia nostalgija. Likau sužavėta ne tik jo muzika, bet ir jo pasauliu, tiek, kad savo baigiamajame rečitalyje įtraukiau jo ciklą ir parašiau magistro darbą apie jo dainas, siekdama jas padaryti prieinamesnes Lenkijos auditorijai, verčiant ir interpretuojant dažnai archaizmu alsuojančius anglų tekstus.

Nuo tada Quilterio kūriniai man yra labai brangūs. Persikėlusi į Jungtinę Karalystę turėjau galimybę atrasti dar daugiau turtingo ir nuostabaus britų kompozitorių repertuaro.

Draugo dėka pirmą kartą susidūriau su Elgaro „Jūros paveikslėliais“ (Sea Pictures): jis paklausė, ar norėčiau išmokti šį kūrinį ir atlikti su Edinburgo orkestru.

Kai tik pirmą kartą jį išgirdau, supratau, kad mano širdis priklauso Elgarui amžinai. Buvau visiškai sužavėta jo muzikos gilumo ir lyrizmo.

Turiu daug britų kompozitorių kūrinių, kuriuos labai mėgstu dainuoti ir noriu dalintis jais su klausytojais visame pasaulyje. Didžioji dalis šio repertuaro vis dar išlieka gana nežinoma Europoje, o gaila...

Tikiuosi padėti tai pakeisti, parodyti, kokia turtinga ir jaudinanti yra ši muzika. Be to, pats anglų kalbos pasirinkimas suteikia tam tikrą prieinamumą: tai kalba, kuri šiandien pažįstama daugeliui klausytojų, leidžianti jiems tiesiogiai susijungti su šių dainų poezija ir emocija.

Gal galėtumėte papasakoti apie pasiruošimą šiam rečitaliui?

Daugumą šių dainų esu atlikusi anksčiau, tačiau antroje rečitalio dalyje įtraukiau keletą naujų kūrinių, kad papildyčiau jūrinę temą.

Anglų kalba man labai artima - augau ją vartodama su vienu iš tėvų, o vėliau studijos ir darbas Jungtinėje Karalystėje padėjo geriau suprasti jos meninius niuansus.

Mėgstu skaityti anglų poeziją originalo kalba, nes vertimai niekada nepajėgia perteikti tikro žodžių skambesio ir galios. Kruopščiai ruošiuosi, nagrinėdama archajiškus posakius ar istorinius tarimo ypatumus.

Šioje kelionėje man labai svarbus koncertmeisteris Milo Longo - jis intuityviai supranta mano muzikines intencijas ir įneša savo idėjų. Šis rečitalis yra mūsų bendro darbo, muzikinio dialogo ir meninės partnerystės rezultatas.

Ką norėtumėte, kad žiūrovai pajustų ar išsineštų iš šio rečitalio - „muzikinės kelionės per jūrą“?

Norėčiau, kad žiūrovai pajustų, jog mes visi esame jūros žmonės, kad jūra paliečia kiekvieno mūsų gyvenimą tiek matomais, tiek nematomais būdais, o jos įtaka gali pasireikšti pačiomis įvairiausiomis formomis.

Su šiomis dainomis keliausime per labai skirtingus „jausmų vandenis“: nuo švelnios jūros lopšinės iki perlų ir koralų stebuklų, paslėptų vandenyno dugne; nuo jūrininkų ir žvejų kovos su stichijomis iki meilės švelnumo, ilgesio poezijos ir pasakiškos jūros grožio.

Tikiu, kad kiekvienas ras dalelę savęs bent vienoje iš šių dainų arba galbūt atras kažką naujo.

Jūra primena, kad nesvarbu, iš kur mes kilę - mes esame tarpusavyje susiję. Nesvarbu, ar tai Baltijos pilkos bangos, ar Airijos jūros gilumas, ar Viduržemio šiltas turkio spalvos vanduo - jausmas, kurį ji sukelia, yra universalus: nuostabos ir bendrystės jausmas.

Žaneta SKERSYTĖ

Kaip ten Winstonas Churchillis sa­kė apie optimistą ir pesimistą? Op­­timistas yra tas, kuris proble­mo­se sugeba įžvelgti galimybes, o pesimistas – galimybėse problemas. Buityje girdėjau kitą svarstymą: pe­­si­mistas skundžiasi, kad už pri­duo­damą tarą mažai moka, optimis­tas – kad dabar butelių nereikia plauti...

Pasaulis iš tiesų pasidalijęs į dvi sto­vyklas. Tai galima pastebėti tiek Lie­tuvoje, tiek kitose šalyse. Vieni šaukia, kad mūsų valdžios krizė reiškia slinktį į nepriklausomybės praradimą, kiti gi tai vadina kasdieniais skandaliukais ir ragina daugiau dėmesio skirti kitų metų biudžetui, krašto gynybai ir savo psichologinei būsenai. Kurioje pusėje esate jūs?

Rusijos karas prieš Ukrainą žmones taip pat paskirstė į dvi grupes. Pas­taruoju metu viršų ima optimistai, kurie tvirtina (šito negali nutylėti ir rusų propaganda), kad Rusijos ekonomiką karas baisiai sekina, ir jos resursų jau nepakanka jį efektyviai tęsti. Kai kas sako, kad ukrainiečiams net nereikia duoti toliašaudžių raketų „Tomahawk“, o tik jomis pagąsdinti, ir Putiną jau apima drebulys. Gal šie optimistai ir supaprastina problemą, bet psichologinė rusų būsena nuolat blogėja: šalyje ima trūkti degalų, JAV ir ES skelbia naujas, ypač skausmingas sankcijas, Putinas priverstas tęsti mobilizaciją ištisus metus, jo iškelti agresyvūs tikslai nepasiekiami, o svarbiau­sia – pa­tys

Rusijos gyventojai ima reikšti vis didesnį nepasitenkinimą užsitęsusiu ka­ru. Juk daugelis jų net negali ramiai poilsiauti Kryme ar Sočyje, išvykti į Vakarus, ukrainiečių raketos atskrieja ir į Sankt Peterburgą, Maskvos priemiesčius, o, nelaukiant Vakarų malonės, naujos Ukrainos raketos „Nep­tūnas“, „Palianica“, „Flamingo“ gali šaudyti iki Archangelsko ir Uralo...

Kaip mes bekeiktume Briuselį, Lon­do­ne įvykęs vadinamosios „pasiryžusiųjų koalicijos“ susitikimas tapo aiškiu ženklu, jog parama Ukrainai ne tik nesilpnėja, bet įgauna naują pagreitį. Simboliškai reikšmingas Ukrainos prezidento Volodymyro Zelenskio susitikimas su  Jungtinės Karalystės karaliumi Karoliu III. Juk prieš mėnesį Vindzoro pilyje jau kelintą kartą lankėsi ir Donaldas Trumpas...

Žinoma, pesimizmą Vakarų pastangomis menkina nerangūs Briuselio sprendimai, ypač sudėtingai svarstomas klausimas dėl 140 mlrd. eurų vertės įšaldytų Rusijos centrinio banko aktyvų skyrimo Ukrainai. Jo sprendimas atidėtas iki gruodžio. Bet kaip atsitiko ir su 19-uoju ES sankcijų paketu, suduosiančiu rimtą smūgį Rusijos ekonomikai, tikėtina, jog anas „atšildymas“ pagaliau bus palankus Kyjivui. 

Ar Putinas bus priverstas keisti savo planus? Tam jis ruošiasi jau dabar. Karo analitikas iš Echofm.online Aleksėjus Kopytko pastebi, kad Kremliaus pasiuntinys Kirilas Dmitrijevas jau antrą kartą nuo balandžio atvyko į Vašingtoną gelbėti santykių su D. Trumpu. Tunelio po Beringo sąsiauriu iniciatorius, garsus finansų oligarchas, beje, gimęs Kyjive, suskubo į Baltuosius rūmus po to, kai JAV prezidentas įvedė sankcijas „Rosheft“ ir „Lukoil“ bei jų 24-oms dukterinėms įmonėms. K. Dmitrijevas interviu CNN nei iš šio, nei iš to ėmė girti V. Zelenskį ir pareiškė, kad „esame arti diplomatinio sprendimo“. Ką tai galėtų reikšti? Naujas pataikavimo D. Trumpui etapas?

Bet Putinas turi savo rėmėjų. Štai kodėl D. Trumpas penktadienį išvyko į Azijos šalis, kur Pietų Korėjoje savaitgalį rengiamas Azijos ir Ramiojo vandenyno ekonominio bendradarbiavimo organizacijos (ASEAN) „samitas“ ir kur su Kinijos lyderiu Xi Jinpingu ves ekonomines derybas bei sieks paveikti Pekiną neremti Rusijos karo. Jis taip pat norėtų susitikti ir su Šiaurės Korėjos lyderiu. Maskva atidžiai stebi šį vizitą, nes nuo jo priklauso Putino bičiulių elgesys. 

Taigi, Rusijos diplomatijos vadovo Sergėjaus Lavrovo žodžiai, kad šiuo metu sustoti ties fronto linija neįmanoma, nes, esą, „nacistams“ vis tiek lieka per daug teritorijos, skamba vis silp­niau. Antra, Kremliaus siekis pakeisti „nacistinį Kyjivo režimą“ kitu (kalbama apie Zalužną ir Budanovą) rusų „vanagams“ nieko gero nežada. Rusai patys netiki tuo, ką siūlo. Ten jie norėtų pasodinti kokį Janukovičių ar Medvedčiuką, bet, kaip sakoma, rankos per trumpos.

To paties portalo apžvalgininkas Vla­dimiras Pastuchovas tvirtina, kad greičiausiai Putinas, netikintis pergale fronte, ieškos būdų pasitraukti kuo „švaresniu veidu“ arba imsis patikrintos taktikos – kelti politinę temperatūrą Kyjive, Vakarams rodyti V. Zelenskio klaidas, kad šie vis labiau stabdytų karinę ir finansinę paramą Ukrainai. Vėlgi seni „kagėbė“ metodai...

Tad kokia rusų išeitis? Perfrazuojant Bulatą Okudžavą, imti milinę ir traukti namo. Kad Ukrainos žemėje ta miline nereiktų jų užkloti... 

Česlovas IŠKAUSKAS

Per Vėlines ir Visų Šventųjų dieną kapines užliejanti žvakučių šviesa byloja apie šimtametes tradicijas – mirusiuosius pagerbiame taip, kaip per amžius tą darė mūsų protėviai. Tačiau kasdienybė atveria ir kitą vaizdą: amžinojo poilsio plotuose sparčiai įsigali naujos mados, tradicines gėlėmis apsodintas kapavietes keičia masyvios granito plokštės. Dėl skonio nesiginčijama, bet pati tendencija verčia susimąstyti – kinta mūsų santykis su amžinybe, jis tampa vis labiau pragmatiškas, atmintis trumpėja. Ar nebus taip, kad netrukus į kapines ir keliausime tik per Vėlines?

Jūratė KIELĖ

Žydrūnės MILAŠĖS ir Remigijaus ŽIAUBERIO nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 82

Praėjusios savaitės pabaigoje šalia Nepriklausomybės ąžuolo pradėjus dirbti kelininkams, visuomenė sune­rimo, kad žemės darbai gali pakenkti saugomam medžiui. Paaiškėjo, kad kelininkai atnaujina perėjas.

Žydrūnė MILAŠĖ

AUTORĖS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 82

Vienas žinomiausių prekybos tinklų prieš 23-ejus metus sugalvojo iniciatyvą geriausiai besimokantiesiems jau­nuoliams skirti stipendijas. Ši akcija prigijo, o moksleiviai, teikiantys paraiškas finansavimui gauti, kas mėnesį visus mokslo metus gali džiaugtis piniginiu įvertinimu. Smagu, kad tokių mokinių vis dar turime ir savo rajone.

Šiemet prekybos tinklas „Maxima“ iš 700 atrinko 125 gabiausius Lietuvos moksleivius, tarp kurių yra ir penki šilališkiai. Pagrindinės 200 eurų stipendijos atiteko aštuoniems jaunuoliams, o papildomos 100 Eur visus šiuos mokslo metus kas mėnesį bus mokamos 117 Lietuvos mokinių, įskaitant ir tuos, kurie apdovanoti už puikų mokymąsi (nepertraukiamai aukščiausiais balais įvertintas žinias per trejus mokslo metus). 

„Maxima“ atstovė Indrė Jankevičiūtė sakė, jog konkursui iš Šilalės rajono ugdymo įstaigų buvo pateikta 14 paraiškų. 

„Laimėjo penki šilališkiai, įvertinti už pasiekimus 2024/2025 m. mokslo metais. O tarp šiųmečių „maximalistų“ turime 15, kurie jau yra baigę 12 klasių“, – sakė „Maxima“ atstovė.

„Lietuvos maximalistai“ varžė­si aštuoniose kategorijose: moks­lo, sporto, muzikos, kūrybos ir meno, savanorystės ir visuomeniškumo, technologijų ir inovacijų, tvarumo ir ekologijos bei puikaus mokymosi. Pastarosios kategorijoje ir yra reikalavimas trejus metus nepertraukiamai mokytis tik aukščiausiais balais. 

Konkurse gali dalyvauti visi 1–12 klasių bendrojo ugdymo mokyklų mokiniai, jie turi pasirinkti vieną kategoriją, kurioje varžysis, pateikę savo pasiekimus – pažymius ir konkursų bei olimpiadų įvertinimus.

Laukuvos Norberto Vėliaus gimnazija stipendininkų neturi, o Pajūrio Stanislovo Biržiškio gimnazijoje pretendentų būta, bet jų lūkesčiai nepasiteisino – parama nebuvo skirta.

Kaltinėnų Aleksandro Stulgins­kio gimnazijos direktorius Virginijus Andrejauskas skaičiavo, kad į „maximalistus“ galėtų pretenduoti bent trys vaikinai,tarp kurių ir du jau buvę mokiniai. 

„Bet vienas iš pretendentų dėl kažkokių priežasčių nepateikė paraiškos, antrasis, pasirodo, turėjo aštuonetą iš fizinės kultūros, tad „Lietuvos maximalistu“ tapo geriausias metų abiturientas rajone Marius Bartkus“, – patikino gimnazijos vadovas.

„Šiuo metu atlieku nuolatinę privalomąją pradinę karo tarnybą Pajūryje. Ir visus metus gausiu stipendiją. Ji skirta už puikų mokymąsi praėjusiais mokslo metais: trys šimtukai, o visų šešių laikytų egzaminų rezultatai – virš 85 balų. Tad gimnaziją baigiau su pagyrimu“, – sakė M. Bartkus, kuris „Lietuvos maximalisto“ stipendiją gauna jau penktus metus.

Kvėdarnos Kazimiero Jauniaus gimnazijos direktoriaus pavaduotoja ugdymui Jurgita Skurdelienė teigė, jog iš šios ugdymo įstaigos buvo išsiųstos trys paraiškos.

„Turime dvi mokines, kurioms pasiekė. Tai – IIIg kl. mokinė, gimnazijos prezidentė Rugilė Norbutaitė ir šiemet baigusi mokyklą Gedmina Liutkutė, kuri studijuoja Kaune“, – sakė direktoriaus pavaduotoja.

Gedmina yra pasirinkusi mul­timedijų technologijų studijas informatikos fakultete, o konkurse dalyvavo pirmą kartą.

„Mano sėkmė įrodo, jog svarbiausia – tikėti savimi ir nebijoti. Šis laimėjimas – ne tik gera materialinė paskata, bet ir skatina pasitikėjimą savimi dar labiau tobulėti ir siekti užsibrėžtų tikslų. Tad siūlau visiems pamėginti“, – patarė studentė.

Vienuoliktokė Rugilė sakė, kad anksčiau nedrįsdavo dalyvauti, bet ją paskatino pernai bendramokslės Audronės sėkmė.

„Ir man pasisekė,“ – džiaugėsi R. Norbutaitė.

„Lietuvos maximalistės“ stipen­dija kvėdarniškei skirta už puikų mokymąsi. Kaip ir šią gimnaziją baigusiai Gedminai, taip ir Rugilei šis laimėjimas reiškia būti įvertintu, kas suteikia pasitikėjimą savo jėgomis, dar daugiau motyvacijos siekti užsibrėžtų tikslų. 

Šilalės Simono Gaudėšiaus gim­­nazijos direktorius Stasys Norbutas informavo, jog jo vadovaujamoje mokykloje mokosi dvi merginos, kurioms pasisekė tapti „maximalistėmis“. 

„Dešimtokė Emilė Karutytė gauna stipendiją už pasiekimus kūrybos ir meno srityje, o Irmantė Petrošiūtė – už puikų mokymąsi“, – džiaugėsi gabių gimnazisčių pastangomis mokyklos vadovas.

Pati Emilė akcentavo pasiekimus ne tik gimnazijoje, o ir Šilalės meno mokykloje, kur mokosi 7-oje dailės klasėje. 

„Apie šį konkursą sužinojau iš savo dailės mokytojos Ilonos Venckienės, kurios paskatinimas padėjo pasiryžti dalyvauti. Esu dėkinga už įkvėpimą pabandyti. Kadangi turėjau nemažai laimėjimų, norėjau jais pasidalinti ir leisti juos įvertinti „maximalisto“ komisijai. Žinoma, motyvavo ir galimybė gauti piniginį prizą“, – neslėpė gimnazistė.

Emilė domisi įvairiais konkursais, projektais ir noriai juose dalyvauja.

„Tokie laimėjimai suteikia didelį džiaugsmą, pasididžiavimą ir pasitikėjimą savimi. Jie padeda pajusti, kad tavo pastangos ir darbas yra vertinami, o tai skatina toliau tobulėti ir kurti“, – įsitikinusi stipendijos laimėtoja.

Irmantė praėjusiais metais irgi dalyvavo konkurse, bet laimėti stipendijos nepavyko.

„Konkurse nusprendžiau sudalyvauti, norėdama išbandyti savo jėgas, parodyti, kad ir iš mažo miestelio kilę mokiniai gali pasiekti reikšmingų rezultatų, ir vildamasi, jog pavyks laimėti ateičiai reikalingą finansinį užnugarį. Laimėti stipendiją yra bandžiusi ir mano sesuo bei klasės draugė Emilė, kuriai šiais metais irgi pasisekė. Deja, mano sesei dar nenusišypsojo tokia laimė“, – pasakojo šilališkė.

Dalyvauti „Lietuvos maximalistų“ konkurse ją pastūmėjo buvusi lietuvių kalbos mokytoja Zinaida Petravičienė. Stipendiją Irmantė ketina taupyti būsimoms studijoms.

„Be to, šis įvertinimas paskatino mane suvokti, kad yra įmanoma viskas – tik reikia motyvacijos, noro ir pastangų. Mano nuomone, dalyvauti konkurse „Lietuvos maximalistai“ gali visi, nebijantys išmėginti savo jėgų, pasitikintys savimi ir puoselėjantys aistrą tobulėti. O tiems, kurie nedrįsta, turiu patarimą – visada reikia išmėginti savo jėgas ir negalvoti, kad nedidelė nesėkmė gali sumažinti svajonių pasiekimo galimybę“, – dalijasi įžvalgomis I. Petrošiūtė. 

Žydrūnė MILAŠĖ

Pašnekovų archyvo nuotr.

Kvėdarnos Kazimiero Jauniaus gimnazijoje mokinius, mokytojus ir svečius subūrė išskirtinis kultūrinis renginys, o Kazimiero Jauniaus krašte skambėjo pietų žemaičių šnekta – Šilalės Vlado Statkevičiaus muziejus pristatė „Pietų žemaičių šnektų lobyną“, naują interaktyvią audiovizualinę instaliaciją, kurioje atgimsta mūsų krašto balsai, istorijos bei tarmės.

Šilalės V. Statkevičiaus muziejaus direktorė Renata Jančiauskienė ir muziejininkė Edita Merkelienė, Kvėdarnos kultūros namų vadovė Jūratė Augienė, gimnazijos administracija, mokytojai, IIIg–IVg klasių mokiniai bei Kvėdarnos bendruomenė susitiko su režisiere Agne Marcinkevičiūte ir žemaitiškų istorijų herojais. Režisierė pristatė instaliaciją, pasakojo apie idėją ir jos įgyvendinimo aspektus, kvietė pažinti unikalius pietų krašto tarmių bruožus, pasiklausyti autentiškų pasakojimų ir pajusti kalbos gyvybingumą. Tai ne tik meninis, bet ir edukacinis projektas, skatinantis domėtis gimtosios kalbos įvairove bei jos išsaugojimu.

Pristatyme dalyvavo ir istorijų herojai – buvę mūsų gimnazijos mokytojai Eugenijus ir Zina Ivanauskai, buvusi gimnazijos auklėtinė Rasa Pangonienė, o gimnazistų ansamblis (vadovė mokytoja Dalia Krasauskienė) susirinkusiems atliko muzikinius kūrinius.

Instaliacija, kuri sulaukė didelio susidomėjimo, gimnazijoje bus apie mėnesį. Tad visus Kvėdarnos krašto gyventojus, norinčius išgirsti autentišką pietų žemaičių šnektą, kviečiame užsukti į gimnazijos daugiafunkcį centrą.

Šis susitikimas – puikus pavyzdys, kad mokykla yra gyva kultūros puoselė­to­ja, sauganti paveldą, skatinanti bend­ra­vi­mą ir tarpinstitucinį bendradarbiavimą.

Projektą „Interaktyvi audiovizualinė instaliacija. Šnektų lobynas Kazimiero Jauniaus klėtelėje“ įgyvendina Šilalės V. Statkevičiaus muziejus, jį finansuoja Lietuvos kultūros taryba ir Šilalės rajono savivaldybė.

Jurgita SKURDELIENĖ 

Kvėdarnos Kazimiero Jauniaus gimnazijos direktoriaus pavaduotoja ugdymui 

Evos DZENOVAGYTĖS nuotr.