„Šilalės artojas“ Jums siūlo prenumeruoti laikraštį pdf. formatu tiesiai į Jūsų el. paštą. 1 mėn. kaina – 7 Eur, įmonėms – 10 Eur.
Susisiekite su redakcija el. paštu: silalesartojas@gmail.com
arba tel. (0-449) 74195, (+370-699) 67384

Redakcija

Ligoninės veikla priklauso ir nuo savivaldybės sprendimų

Šilalės savivaldybės tarybos Sveikatos apsaugos ir socialinių reikalų komiteto nariai su vicemere Jolanta Skrodeniene praėjusią savaitę vyko į Raseinius pasisemti gerosios patirties, susipažinti su ligoninės veikla ir ten taikomomis naujovėmis. Sužavėti gerokai daugiau paslaugų teikiančia ir kur kas modernesne gydymo įstaiga, tarybos nariai pripažino, kad raseiniškiams pavyko pritraukti nemažai gydytojų iš Kauno, o tai jų manymu, įrodo, jog aiški vizija ir investicijos į darbo sąlygas duoda apčiuopiamų rezultatų. Pasak politikų, viena iš priežasčių, kodėl Šilalė negali pasigirti panašiais pasiekimais, gali būti ir permainų trūkumas, kurias paprastai inicijuoja vadovas. 

Gydymo apimtis sunku lyginti

Mintis pasižvalgyti kaimyninių savivaldybių ligoninėse ir pabendrauti su ten dirbančiais medikais gimė dar kadencijos pradžioje, ir nors buvo svarstoma galimybė pirmiausia apsilankyti Tauragėje, bene prieš mėnesį komiteto pirmininkas Egidijus Gečas paragino vykti ne į regioninę, o į bet kurią kitą panašaus lygio rajono ligoninę. Pasirinkti Raseiniai – tokio pat lygio, kaip ir Šilalės ligoninė, tik teikianti gerokai daugiau paslaugų. 2010 m., kai Šilalės ligoninė neteko chirurgijos ir reanimacijos, o moterys gimdyti ir gydytis buvo išsiųstos į Tauragę ar Klaipėdą, Raseinių ligoninė permainų beveik nepajuto, o Akušerijos – ginekologijos skyrius šioje ligoninėje buvo uždarytas tik 2022 m.  

Raseinių ligoninės veiklos ir finansinių ataskaitų duomenimis, 2025 m. pajamos iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo sudarė daugiau nei 12,8 mln. eurų, tuo tarpu Šilalės savivaldybės sveikatos centro pajamos už sveikatos priežiūros paslaugas buvo perpus mažesnės – 6,4 mln. Eur.

Raseinių ligoninės stacionare pernai gydėsi 4166 pacientai, Šilalės sveikatos centro aktyvaus gydymo stacionare – vos 1053 pacientai. Raseinių ligoninėje atlikta per 1000 didžiųjų operacijų, iš jų beveik 400 – sąnarių endoprotezavimo. Dienos chirurgijos paslauga suteikta 1245 pacientams, o dienos stacionare pernai gydyta per 13 tūkst. pacientų. Šilalėje dienos ir ambulatorinės chirurgijos paslaugų suteikta 490, o dienos stacionaro – 814 pacientų.

Raseinių ligoninėje 2025 m. pabaigoje dirbo 99 gydytojai ir 139 slaugos specialistai, Šilalės sveikatos centre – 59 gydytojai, 84 sveikatos priežiūros specialistai. 

Savivaldybės parama kasmet didėja

Įdomūs skirtumai išryškėja ir lyginant atlyginimus: Šilalėje kur kas daugiau uždirba gydytojai, o Raseiniuose – slaugytojos. Šilalės sveikatos centre vidutinis vieno etato gydytojo darbo užmokestis 2025 m. buvo 7463 Eur per mėnesį, Raseinių ligoninėje gydytojai vidutiniškai uždirbo 836 Eur mažiau. Tačiau Raseiniuose daugiau nei Šilalėje uždirba slaugytojos: 2025 m. jų vidutinis atlyginimas už etatą siekė 2569 Eur, Šilalėje – tik 1790 Eur. Visos sumos nurodomos neatskaičius mokesčių.

Raseinių ligoninė pajėgesnė ne tik dėl to, jog teikia daugiau paslaugų. Šio rajono savivaldybė išsiskiria ir itin dideliu dosnumu savo ligoninei, o parama kasmet auga. 2024 m. Raseinių savivaldybė šiai gydymo įstaigai skyrė daugiau nei 722 tūkst. Eur: beveik 392 tūkst. Eur investuota į Reanimacijos skyriaus medicinos įrangos atnaujinimą, dar 330 tūkst. Eur pervesta kaip tiesioginės finansavimo pajamos iš savivaldybės biudžeto. 

2025 m. bendra savivaldybės skiriama suma pasiekė beveik 837 tūkst. Eur. Iš jų 460 tūkst. Eur buvo tiesioginė investicija į materialinę bazę, t.y. savivaldybė padengė pusę 435 tūkst. Eur kainavusio moderniausio 128 pjūvių kompiuterinio tomografo kainos, skyrė lėšų maisto gaminimo patalpoms įrengti, visiškai finansavo Vaikų ligų skyriaus veiklą (200 tūkst. Eur) ir padengė medikų kelionės į darbą išlaidas.

Tuo tarpu 2024 m. Šilalės savivaldybė Sveikatos centrui skyrė apie 50 tūkst. Eur, pernai – šiek tiek per 100 tūkst. Eur. 

Konkursų peripetijos: pažeistas įstatymas ar ne?

Raseinių ligoninei vadovauja perspektyvus ir jaunas gydytojas Gintaras Pikūnas, tuo tarpu Šilalėje ir ligoninės darbuotojai, ir politikai svarsto, ar dabartinis vadovas Osvaldas Šarmavičius dar tęs savo karjerą – šių metų spalio 29 d. baigiasi penkerius metus trukusi jo kadencija. Pastaruosius dvejus metus taryba nepatvirtino Šilalės savivaldybės sveikatos centro veiklos ataskaitos, O. Šarmavičiui buvo priekaištaujama dėl gydytojų trūkumo, pernelyg mažų slaugytojų atlyginimų ir dėl be konkurso įdarbintos pavaduotojos medicinai. Tiesa, liepos pradžioje konkursas šiai pareigybei užimti buvo paskelbtas – tą pastebėję, politikai pradėjo svarstyti, kad O. Šarmavičius galbūt panoro iki šiol laikinai dirbusią Inną Viršilienę įdarbinti kaip laimėjusią konkursą, nes anksčiau ji negalėjo užimti pareigų dėl teistumo. 2021 m. Klaipėdos apygardos teismas I. Viršilienę pripažino kalta dėl didelės vertės sukčiavimo, piktnaudžiavimo, dokumentų klastojimo ir panaudojimo. 

Prabilus apie Šilalės sveikatos centro konkursą pavaduotojo medicinos reikalams, prisiminta ir Sveikatos priežiūros įstatymo nuostata, jog konkursas ligoninės direktoriaus vietai užimti turi būti skelbiamas likus pusei metų iki šias pareigas užimančio asmens kadencijos pabaigos. Jeigu tai yra pirmoji 5 metų kadencija, savivaldybės meras gali priimti sprendimą skirti vadovą antrai kadencijai be konkurso. Šis sprendimas taip pat turėjo būti priimtas likus ne mažiau kaip 6 mėnesiams iki kadencijos pabaigos, tai yra iki balandžio 29 d.

Šilalės ligoninės direktorius O. Šarmavičius tikina neprašęs mero pratęsti kadencijos ir esą to daryti neketina. Tuo labiau, jog meras viename iš tarybos posėdžių yra prasitaręs, kad kadencijos dabartiniam direktorius nepratęs.

„Galiu užtikrinti – jei bus skelbiamas konkursas, aš jame tikrai nedalyvausiu“, – tvirtina spalį 71-ąjį gimtadienį minėsiantis O. Šarmavičius. 

Paklaustas apie konkursą pavaduotojo medicinai pareigybei užimti, O. Šarmavičius paaiškino, kad jis skelbiamas jau ne pirmą kartą, nes neva neatsiranda norinčiųjų jame dalyvauti. Problema, pasak ligoninės vadovo, nebūtų tokia didelė, jei šiai pareigybei nereikėtų gydytojo išsilavinimo. Direktorius tikina pats asmeniškai apklausęs visus ligoninėje dirbančius gydytojus, tačiau nė vienas nesutikęs dirbti administracinio darbo. 

„Konkursas skelbiamas jau trečią kartą, nes įstaigai labai sunkiai sekasi rasti gydytoją, kuris norėtų dirbti biurokratinį darbą. Į šias pareigas laikinai buvo priimta medicinos psichologė, tačiau laikinai galima dirbti ne ilgiau nei vienerius metus – pasibaigus šiam terminui, įstaiga privalo skelbti konkursą”, – tvirtina O. Šarmavičius. 

Pasak jo, galima būtų keisti pareigybės reikalavimus, bet to daryti jis nesiryžta, nes bent vienas iš sveikatos priežiūros įstaigos vadovų turi išmanyti gydymo reikalus. 

Šilalės rajono meras Tadas Bartkus teigia, jog, svarstant įstaigos veiklos ataskaitą, informavo tarybą, kad O. Šarmavičiaus kadencijos pratęsti nežada. Tačiau jis sako manantis, jog O. Šarmavičius nėra blogas vadovas. 

„Yra ir pliusų, ir minusų. Kaip ir visur, tam tikrose srityse galėtų būti geriau, tačiau bendra situacija nėra bloga. Žvelgiant į Lietuvos kontekstą, džiugina, kad mūsų įstaiga dirba nenuostolingai ar net su nedideliu pelnu, tuo tarpu didžioji dalis kitų šalies gydymo įstaigų patiria didelių nuostolių. Visgi dar yra netenkinančių dalykų, pavyzdžiui, slaugytojų atlyginimai ir kiti klausimai, apie kuriuos jau esame diskutavę“, – „Šilalės artojui“ tvirtina meras. 

Bet T. Bartkus įsitikinęs, kad iki šiol nepaskelbęs Sveikatos centro direktoriaus konkurso, įstatymo nepažeidė, nes iki O. Šarmavičiaus kadencijos pabaigos dar liko trys mėnesiai. 

Stebina didžiuliai atlyginimai

Sveikatos priežiūros įstaigų įstatyme nurodoma, kad gydymo įstaigos vadovo pastovioji alga priklauso nuo įstaigos dydžio: gydytojų ir slaugytojų vieno etato darbo užmokesčio svertinio vidurkio, užimtų etatų skaičiaus bei iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo gaunamų pajamų sumos. Papildomai vadovams skiriama kintamoji atlygio dalis (iki 20 proc. pastoviosios dalies), kuri priklauso nuo veiklos rezultatų.

Kiek uždirba O. Šarmavičius, niekas nesako, jo atlyginimo dydis nėra nurodomas ir įstaigos veiklos ataskaitoje, neskelbiamas jis ir kituose viešai prieinamuose šaltiniuose. Nors kitų rajonų ligoninių direktoriai nėra tokie paslaptingi. Tiesa, O. Šarmavičius neneigia tik tiek, jog „uždirba daug“. 

Daugelyje savivaldybių ligoninių direktoriaus atlyginimas svyruoja tarp 8200 Eur ir 10 tūkst. 300 Eur (neatskaičius mokesčių), tačiau geriau finansuojamose ir didesnėse ligoninėse, pridėjus priedus už veiklos rezultatus, vadovų algos išauga ir net viršija 10–11 tūkst. Eur. Pavyzdžiui, Raseinių ligoninės direktoriaus atlyginimo vidurkis pernai buvo 9,3 tūkst. Eur, iš viso per metus jam išmokėta 112,2 tūkst. Eur. Viešai prieinamais duomenimis, Jurbarko ligoninės vyriausiosios gydytojos vidutinis darbo užmokestis šiemet padidėjo iki 8,4 tūkst. Eur, panašiai tiek pat uždirba ir Šilutės ligoninės vadovas. 

 

Daiva BARTKIENĖ

„Šilalės artojo“ archyvo nuotr.

Daugiausia gyvybių gaisruose pareikalavo neatsargus rūkymas

Per pirmąjį šių metų pusmetį Lietuvoje kilo 5293 gaisrai, juose žuvo 53 žmonės, o daugiau nei 100 gyventojų patyrė traumas. Palyginti su 2025 m. tuo pačiu laikotarpiu, kai kilo 4950 gaisrų ir juose žuvo 39 žmonės, šiemet užfiksuota net 343 gaisrais (6,9 proc.) ir 14 žuvusiųjų (35,9 proc.) daugiau. Žmonių aukų gaisruose pavyko išvengti praėjusį birželį, o pernai toks buvo kovo mėnuo.

Dominykas LUKOŠIUS

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 54

Gyventojų aktyvumas privertė koreguoti projektą

Susidomėjimas Kaltinėnų Pilių piliakalnio projektu ir šalia Prisikėlimo kryžiaus planuojama įrengti sintetine spalvota vaikų žaidimų aikštele privertė savivaldybę ir projektuotojus peržiūrėti numatytus sprendinius ir iš dalies atsižvelgti į bendruomenės pasiūlymus. 

Daiva BARTKIENĖ

Projekto vizualizacija

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 54

Artilerijos batalione – vadovybės pasikeitimas

 

Brigados generolo Motiejaus Pečiulionio artilerijos batalione Pajūryje įvyko iškilminga vadų pasikeitimo ceremonija. Nuo šios savaitės bataliono vado pareigas perėmė majorė Juliana Romoslavskaja, pakeitusi pulkininką leitenantą Mantą Ragulį, kuriam iškilmingos ceremonijos metu padėkota už tarnybą, lyderystę bei reikšmingą indėlį, stiprinant batalioną.

Vadų pasikeitimo ceremonija Lietuvos kariuomenės Lietuvos didžiojo etmono Jono Karolio Chodkevičiaus pėstininkų brigados „Žemaitija“ brigados generolo Motiejaus Pečiulionio artilerijos batalione buvo surengta praėjusį pirmadienį. Plk. ltn. M. Ragulis batalionui vadovavo nuo 2023 m. birželio 23 d. Per šį laikotarpį buvo nuosekliai stiprinamas karinis rengimas, vienetų parengtis ir artileristų profesionalumas. Toliau augo ir bataliono pajėgumai – didėjo ne tik karių skaičius, bet ir pasirengimas vykdyti vis sudėtingesnes užduotis.

Lietuvos didžiojo etmono Jono Karolio Chodkevičiaus pėstininkų brigados „Žemaitija“ vadas pulkininkas Viktoras Bagdonas padėkojo plk. ltn. M. Raguliui už atsakingą tarnybą, lyderystę, atsidavimą ir svarų indėlį į bataliono augimą bei stiprinimą.

Tuo tarpu naujajai bataliono vadei mjr. J. Romoslavskajai jis linkėjo ryžto, išminties ir sėkmės, tęsiant pradėtus darbus bei vedant batalioną į naujus iššūkius.

Atsisveikindamas su bataliono bendruomene, plk. ltn. M. Ragulis dėkojo kariams už bendrą tarnybą, pasitikėjimą ir profesionalumą, o savo įpėdinei linkėjo stiprybės, ryžto, išmintingų sprendimų ir sėkmės, puoselėjant bataliono tradicijas bei tęsiant pradėtus darbus.

Šios ceremonijos metu užgimė ir nauja bataliono tradicija. Nuo šiol kiekvieno vadų pasikeitimo metu naujajam vadui bus perduodamas istorinis patrankos lintstokas – vadovavimo tęstinumo simbolis. Ši kadaise patrankoms uždegti naudota priemonė ilgainiui tapo artilerijos tradicijų ir vadovavimo ženklu. Ateityje ji primins ne tik atsakomybę už bataliono žmones, bet ir pareigą puoselėti vertybes bei garbingą tarnybą Tėvynei.

Artilerija nuo seno vadinama mūšio dievu – jos tikslumas, ugnies galia ir profesionaliai parengti kariai yra vieni svarbiausių veiksnių, užtikrinančių sausumos pajėgų kovinį efektyvumą. Brigados generolo Motiejaus Pečiulionio artilerijos bataliono kariai nuolat tobulina savo įgūdžius, palaiko aukštą kovinę parengtį ir yra pasirengę vykdyti Lietuvos kariuomenės vado pavestas užduotis, prisidėdami prie šalies saugumo ir kolektyvinės NATO gynybos.

Siekiant dar labiau sustiprinti bataliono pajėgumus, 2027 m. planuojama atnaujinti jo ginkluotę – 105 mm kalibro M50 haubicas turėtų pakeisti moderniosios 155 mm kalibro savaeigės CAESAR, galinčios efektyviai naikinti taikinius 40 km atstumu.

 

Irma KRUŠIENĖ

Brigados generolo Motiejaus Pečiulionio artilerijos bataliono visuomenės informavimo specialistė

ltn. Saulės DUMŠAITĖS nuotr.

 

 

 

 

Šilalės šimtukininkai: sėkmę lėmė atkaklus darbas

Šiemet iš brandos egzaminų šilališkiai iš viso surinko šešis 100 balų įvertinimus. Visi jie gauti Šilalės Simono Gaudėšiaus gimnazijos abiturientų. Keturis šimtukus pelnė Vykintas Mylimas, po vieną aukščiausią įvertinimą – Guoda Baldauskaitė ir Matas Viliušis. „Šilalės artojui“ dvyliktokai pasakoja, kokie jų ateities planai ir kaip pavyko pasiekti aukščiausių rezultatų.

Vesta VITKUTĖ

Vykintas Mylimas, Guoda Baldauskaitė. Pašnekovų nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 54

Dar viena vasara su šliužais – visos pastangos bevaisės

„Nėra kur kojos padėti – statai ant žolės, pataikai ant šliužo. Šliaužia masiškai, jau atsiranda ir namuose”, – baisisi Pajūryje gyvenanti Vlada Verpečinskienė. Slidūs, glitūs, labai vislūs gyviai, kurių mokslinis pavadinimas – luzitaninis arionas, kamuoja visą seniūniją. Ko tik nesiima gyventojai: ir druska barsto, ir kasdien renka kibirais. Tačiau ši invazinė rūšis taip lengvai nepasiduoda. Neima jos ir seniūnijoms skiriamos naikinimo priemonės. Pabarstytos viešosios erdvės nespėja atsigauti, kai jas vėl užplūsta neprižiūrimuose sklypuose besiveisiančios šliužų ordos. 

Jūratė KIELĖ

L. Tubutienės asmeninio archyvo nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 54

Smurto prevencija prasideda ne nuo bausmių, o nuo santykio

Gyvename pasaulyje, kuriame smurto daugėja – kad ir kaip skaudžiai tai skambėtų, jis vis dažniau siejamas su paauglyste. Laikotarpiu, kai vaikystė su vaikiškais konfliktais jau lieka praeityje, tačiau socialinė atsakomybė ir suvokimas, jog kiekvienas mūsų veiksmas turi pasekmių, dar tik formuojasi.

Gyvenimo tempas toks spartus, kad net ir tie tėvai, kurie nuoširdžiai stengiasi skirti laiko savo vaikams, domisi jų gyvenimu ir rūpesčiais, neretai pasijunta bejėgiai. Atrodo, kuriamos ir tobulinamos kompleksinės pagalbos priemonės, į procesą įtraukiančios visą nerimą keliančio paauglio aplinką. Tačiau jos dažniausiai prieinamos tik didžiuosiuose miestuose ir nuolat nukenčia dėl viešųjų lėšų taupymo. Be to, nemažai tėvų vis dar yra įsitikinę, kad kreiptis pagalbos – ne brandos ar drąsos ženklas, o silpnumo pripažinimas.

Kai įvyksta tragedija, netrūksta žmonių, kurie skuba aiškinti, kaip buvo galima jos išvengti. Tačiau kol nelaimė dar aplenkė, ar tikrai esame pakankamai atidūs tam, kaip jaučiasi šalia esantis žmogus? Ypač – jei tai užsisklendęs, suirzęs ir dygus paauglys.

Lietuvoje įprasta mokyklas vertinti pagal valstybinių brandos egzaminų rezultatus ar absolventų karjerą. Bet toks požiūris iškreipia tikrąją ugdymo paskirtį. Neabejoju, jog kur kas svarbiau yra, kaip mokiniai jaučiasi savo mokykloje, ar ten ugdomas gebėjimas atpažinti kito skausmą, empatija ir pagarba. Manau, daugiausia pagarbos nusipelno ne tos gimnazijos, kurios atsirenka stipriausius mokinius, o tos, kurios sugeba sudominti abejingus, padėti psichologines traumas patyrusiems vaikams, ugdyti ne tik protą, bet ir širdį, nesivaikydamos vien gero įvaizdžio.

Paaugliai kartais būna itin žiaurūs. Psichologai aiškina, kad dažnai taip nutinka todėl, jog jie dar nesugeba atpažinti ir suprasti svetimo skausmo. Virtualioje erdvėje, kur jie praleidžia didelę savo laiko dalį, gausu smurto ir iliuzijos, jog viską galima pradėti iš naujo – tarsi grįžus prie balto lapo. Nors iš tiesų smurtas gali būti bejėgiškumo išraiška, kai realybė nesiderina prie norų, tenka pripažinti savo ribas ir išbūti nepatogiose situacijose.

Paauglių smurtas šiurpina ir tuo, kad jis dažnai kruopščiai dokumentuojamas. Įvykiai filmuojami iš įvairių kampų ir sąmoningai viešinami. Smurtautojai patys fiksuoja savo veiksmus, nesuvokdami, jog taip renka įkalčius prieš save. Kelia nerimą tai, jog vaikai, paaugliai gyvena pasaulyje, kuriame tikra atrodo tik tai, kas nufilmuota. Ne mažiau sukrečia ir faktas, kad liudininkai neretai irgi su pasimėgavimu stebi ir filmuoja, net nebandydami sustabdyti smurto ar padėti aukai.

Po pastarųjų skaudžių įvykių Marijampolėje valdančiajai daugumai priklausantis Seimo narys pasiūlė grįžti prie griežtesnės bausmių politikos nepilnamečiams. Tokiai idėjai pritarčiau tik tuo atveju, jei tikėčiau, kad ji bent iš dalies sumažintų smurto mastą. Tuo labiau, jog kriminologijos mokslas rodo priešingai – griežtesnės bausmės daugelyje valstybių nepasiteisino kaip veiksminga prevencijos priemonė. Kur kas daugiau rezultatų duoda mokslu pagrįstos smurto, patyčių ir priklausomybių prevencijos programos. Tačiau jos veiksmingos tik tada, kai yra nuoseklios ir grindžiamos šeimos, mokyklos, psichologų bei socialinių darbuotojų bendradarbiavimu.

Ne mažiau svarbu vengti vadinamosios stručių politikos – kai su vaikais ar mokiniais nenorima kalbėti apie skaudžius įvykius, konfliktus ir santykių problemas. Bet nutylimos problemos neišnyksta. Todėl labai svarbu klausti nepilnamečių, kaip jie mato susiklosčiusias situacijas, sąžiningai diskutuoti ir skatinti pažvelgti į jas iš skirtingų perspektyvų.

Niekas nemėgsta klausytis pamokymų – nei paaugliai, nei jų tėvai, nei pedagogai ar socialiniai darbuotojai. Vis dėlto turime nuolat prisiminti, jog atviras ir pagarbus bendravimas, neskubant kaltinti, o aiškiai įvardijant savo jausmus bei nerimą ir nuoširdžiai stengiantis suprasti, kuo gyvena paauglys, yra viena svarbiausių prevencijos priemonių. Greičiausiai nepavyks paauglio įtikinti, kad suaugusiojo požiūris yra vienintelis teisingas. Tačiau tai nėra svarbiausia. Tikėtina, jog, atėjus lemtingai akimirkai, vaikas prisimins tėvų, mokytojų žodžius, net jei prieš kelias dienas juos buvo piktai atmetęs. Kiekvienam žmogui, o ypač paaugliui, svarbu jausti, kad yra kažkas, kuriam galima išsakyti savo mintis, baimes, fantazijas ar net keisčiausias idėjas. Tačiau norint šį pasitikėjimą pelnyti, reikia daug ir sunkiai dirbti – sudėtingos problemos neturi paprastų ir greitų sprendimų. 

Dar vienas žingsnis, sprendžiant sudėtingas paauglystės problemas, būtų įsiklausymas į siūlymus mokyklose visiškai atsisakyti telefonų, riboti jaunesnių nei 14 metų vaikų prieigą prie socialinių tinklų, o šeimose kasdien skirti bent šiek tiek laiko atviram pokalbiui apie emocijas – vadinamajam jausmų ratui, kai kiek-vienas gali pasidalyti tuo, ką išgyvena ir dėl ko nerimauja. 

Taip pat raginčiau tėvus, pajutusius, kad santykiai su vaiku prastėja ar kyla įtarimų dėl savidestruktyvaus elgesio, kreiptis į specialistus. Kartais pokalbis su profesionalu gali padėti kur kas daugiau nei impulsyvūs bandymai skubiai „įvesti tvarką“.

Nesinorėtų, jog šie svarstymai prisidėtų prie paauglystės demonizavimo. Tai nėra prakeiktas gyvenimo etapas, kurį tereikia iškęsti. Veikiau tai sudėtingas kelias, primenantis važiavimą kalnų serpantinu – jame netrūksta pavojų ir rizikos, tačiau kartu jis dovanoja naujas patirtis, augina brandą ir skatina šeimos narius būti dėmesingesnius vieni kitiems. Paauglys šiame etape ieško savęs, tačiau jo paieškos kviečia keistis ir suaugusiuosius. O važiuojant sudėtingesniu keliu natūraliai tenka būti budresniems ir atidesniems net menkiausioms smulkmenoms.

Iš asmeninės patirties galiu pasakyti, jog, augindamas dukrą, ne kartą pastebėjau, kad pykstu ant jos dėl elgesio, kurį ji nesąmoningai perėmė iš manęs paties. Kitaip tariant, nuo kiekvieno iš mūsų priklauso, kiek smurto bus mūsų kasdienėje aplinkoje. Tikros permainos prasideda nuo mūsų pačių. Jei iš tiesų norime pokyčių, o ne tik piktintis tuo, kur link ritasi pasaulis, pirmiausia turime keistis patys.

 

Andrius NAVICKAS

Būsto prieinamumo iššūkiai didmiesčiuose pirkėjus kreipia į regionus

Metų metus Lietuvoje stebėjome vieną ryškią kryptį – gy­ventojai natūraliai koncentravosi didmiesčiuose, kurie vilio­jo karjeros perspektyvomis, ekonominiu tempu bei plačiu nekilnojamojo turto (NT) pasirinkimu. Vis dėlto, keičiantis ekonominėms aplinkybėms, šis įprotis pradeda keistis. Pirkėjai šiandien kur kas dažniau būsto ieško vadovaudamiesi ne emociniu miesto prestižu, o pragmatišku finansiniu iš­skaičiavimu ir realiomis savo galimybėmis.

 

Jurgita ŠAPĖNAITĖ

„Šilalės artojo“ archyvo nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 54

Etnokultūros stovykla garsina Šilalę, tačiau valdžios dėmesio nesulaukia

Dvyliktus metus rajone organizuota etnokultūrinė stovykla jau seniai peržengė vietinio renginio ribas. Kasmet ji suburia apie du šimtus vaikų, jaunimo bei vadovų iš įvairių Lietuvos miestų ir net iš užsienio, o jos rezultatai minimi kaip pavyzdys visos šalies etninės kultūros puoselėtojams. Tačiau renginys, akivaizdžiai prisidedantis prie Šilalės krašto žinomumo bei kultūrinio prestižo, savivaldybėje ir šiemet liko nepastebėtas, jos informaciniuose kanaluose apie jį neužsiminta nė žodžiu. O tokie valdžios sprendimai neišvengiamai kelia klausimą, kokioms iniciatyvoms iš tiesų skiriamas savivaldybės dėmesys.

Šios stovyklos sumanytoja ir kasmetė organizatorė Irmina Kėblienė sako, jog šiemet etnokultūrinių žinių sėmėsi ir jomis dalijosi beveik 200 dalyvių, stovyklautojų būryje buvo svečių iš Liuksemburgo ir Turkijos, bet absoliuti dalyvių dauguma yra mūsų rajono vaikai.

„Dvyliktoji stovykla šiemet buvo skirta kanklių metams pažymėti. Būtent šiam muzikos instrumentui skyrėme ypatingą dėmesį, jas gaminome, o baigiantis stovyklavimo laikui dalyviams įteikėme net 8 naujas kankles – jas išsivežė Vilniaus, Tauragės ir Šilalės kolektyvai“, – džiaugiasi Irmina.

Pajūryje visą savaitę stovyklavo etnokultūros atstovai iš Kauno, Vilniaus, Mažeikių, Kretingos, Gargždų ir kitų miestų, o vadovai pastebi, kad skirtingos tarmės nė kiek netrukdo, greičiau priešingai – prideda smagaus šurmulio ir noro išmokti kitą tarmę.

„Esu iš Vilniaus, bet mano močiutė gyvena Mažeikiuose ir kalba tik žemaitiškai. Tad aš irgi po truputį mokausi, net pykstu, kad blynelius namuose kepame keptuvėje, o ne „patelnėje“ kaip pas močiutę“, – nusijuokia ir bando žemaitiškai su vietiniais rokuotis viena stovyklautoja.

Pasak I. Kėblienės, šios stovyklos yra tarsi virusas – kasmet į jas atvyksta vaikų ir jaunuolių, kurie neturi nieko bendro su etnografija, bet iš draugų būna girdėję, kad Šilalėje vyksta fantastiški susibūrimai. 

„Mūsų stovykloje skamba gana sudėtingi kūriniai, bet dalyviai visus sunkumus įveikia: išmoksta groti, dainuoti, šokti. Labai smagu matyti, jog ir šiuolaikinis jaunimas stropiai mokosi senolių išminties ir papročių. Matant tokį didelį būrį jaunimo, širdis džiaugiasi. Tad nėra abejonių – kitąmet etnokultūros stovykla ir vėl bus“, – neslepia pasididžiavimo nuveiktu komandos darbu I. Kėblienė.

Šeštus metus etnokultūros stovykloje apsilankiusi folkloro dainininkė ir atlikėja, etnomuzikologė, etninės kultūros puoselėtoja, humanitarinių mokslų daktarė, dainininkė Loreta Sungailienė tikina, jog klausimo, ar vykti į šią išskirtinę stovyklą, nė nekyla – legendos apie ją sklando visoje Lietuvoje.

„Vadovės gebėjimas sudominti jaunus žmones etnine kultūra yra pavyzdys visiems. Šilalės rajonas šia prasme yra unikalus – tik pas jus norinčiųjų šokti, groti ir dainuoti kasmet daugėja, visur kitur darosi sudėtinga suburti bent vieną kolektyvą“, – pripažįsta etnomuzikologė. 

Jos nuomone, jaunimo įsitraukimas į etninę kultūrą palieka ryškų pėdsaką visam gyvenimui, tad I. Kėblienės organizuojamos etnostovyklos yra puikus tautiškumo skiepijimo renginys. 

L. Sungailienė dvejus pastaruosius metus į stovyklą atvyksta kartu su šeimų folkloro ansambliu „Virvytė“ bei Žvėryno gimnazijos kolektyvu „Dolija“. 

„Mano įsitikinimu, etnokultūra žmogui duoda visą vertybinį pagrindą, išmoko pagarbos ir santarvės, skatina bendrauti, suvokti savo tapatybę, palaikyti tradicijas, išsaugoti papročius ir t.t. Kai žmogus gauna „etnoskiepą“, jis aiškiai žino, kas jis toks yra, kur jis yra ir kur jo vieta“, –  įsitikinusi etninės kultūros puoselėtoja.

Anot L. Sungailienės, geriausias pavykusios stovyklos įrodymas yra patys stovyklautojai – net ir uždarius stovyklą, jie neskubėjo į namus, būriavosi tai vienur, tai kitur, o per Jūros vingio slėnį dar ilgai bangavo liaudiškų dainų melodijos. 

Šios ilgametes tradicijas puoselėjančios ir jau nebeatsiejama nuo mūsų krašto tapusios stovyklos iniciatorė I. Kėblienė ypatingai dėkoja visiems vadovams, savanoriams, rėmėjams, be kurių pagalbos nieko negalėtų įgyvendinti savo sumanymų.. 

 

Žydrūnė MILAŠĖ

AUTORĖS IR VšĮ

„Etnoklubas“ nuotr.

Į savivaldybes rieda nauji autobusai – Šilalės jie nepasieks

Atnaujinant šalies viešojo transporto parką, savivaldybes netrukus pasieks net 141 naujas autobusas – senos transporto priemonės bus pakeistos moderniomis elektrinėmis arba varomomis vandeniliu. Transporto parką atsinaujinančių savivaldybių sąraše Šilalės nėra, ir dar nežinia, ar rajonui geriau pasiseks kituose šios programos etapuose. 

UAB „Šilalės autobusų parko” direktorius Vytautas Norkus sako, kad visiškai pereiti prie elektrinio viešojo transporto esame nepasiruošę – pirma reikia išasfaltuoti žvyrkelius. Tad rajonas ir toliau versis su trim elektriniais ir visu parku senų taršių dyzelinių autobusų. 

Apie tai, jog Susisiekimo ministerija siūlo galimybę savivaldybėms atnaujinti viešąjį transportą, pasinaudojat  Europos Sąjungos 2021–2027 m. investicijų programos lėšų papildomai skiriamais 60 mln. Eur, „Šilalės artojas” rašė šių metų pradžioje. Tuomet buvo skelbiama, jog didieji miestai ir kurortai, iš viso 18 savivaldybių, išsidalins 50 mln. Eur, likę 10 mln. Eur bus paskirstyti 42 savivaldybėms, nusprendusioms senas ir taršias transporto priemones pakeisti  elektra ar vandeniliu varomais autobusais. Tarp jų galėjo būti ir Šilalės savivaldybė – jei vežėjas būtų pateikęs paraišką, didžiausias skiriamas finansavimas vienam projektui galėjo siekti iki 1 mln. Eur. 

Dabar susisiekimo ministro Juro Taminsko įsakymu Lietuvos viešojo transporto parko atnaujinimui jau skirta 22,8 mln. Eur. Už šias lėšas devyniose savivaldybėse keleivius veš 141 naujas autobusas – 125 elektriniai ir 16 varomų vandeniliu. Autobusai pakeis senas transporto priemones Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose, Marijampolėje bei Tauragės, Jonavos, Mažeikių ir Kėdainių rajonuose.

„Tačiau tai dar ne pabaiga – šiuo metu vertinamos ir kitose savivaldybėse paslaugas teikiančių vežėjų paraiškos, tad nauji, aplinkai draugiškesni autobusai jau greitai kursuos ne tik didžiuosiuose miestuose, bet ir regionuose“, – žada susisiekimo ministras.

Vizija yra, bet įgyvendinti dar ne laikas

Šilalės rajono savivaldybė prieš kelerius metus  lyg ir pradėjo viešojo transporto parko atnaujinimą. Šiuo metu UAB „Šilalės autobusų parkas“ eksploatuoja tris elektrinius autobusus, kuriais aptarnauja vietinio susisiekimo maršrutus. Šios transporto priemonės buvo įsigytos prieš ketverius metus, įgyvendinant viešojo transporto modernizavimo projektą. Autobusų pirkimas finansuotas Europos Sąjungos fondų ir Šilalės rajono savivaldybės biudžeto lėšomis. 

„Šilutė dar neturi nė vieno, Skuodas tik neseniai įsigijo pirmuosius elektrinius autobusus”, – pabrėžia Šilalės autobusų parko direktorius V. Norkus. 

Jo teigimu, per ateinančius trejus metus įmonės transporto parką planuojama toliau atnaujinti, tam ketinama dalyvauti konkursuose dėl valstybės ir ES finansavimo naujiems netaršiems autobusams įsigyti.

„Bet šiemet negausime nieko. Turime tris – mūsų rajonui tiek kol kas pakanka”, – teigia savivaldybei pavaldžios bendrovės vadovas. 

Anot V. Norkaus, įvardyti tikslų naujų autobusų poreikį kol kas yra sudėtinga. Bendrovės įsigytų elektrinių autobusų „Isuzu” eksploatavimo sąlygose nurodyta, kad jie negali važiuoti žvyrkeliais, o dalis mokyklinių maršrutų Šilalės rajone driekiasi būtent tokiais keliais. Be to, rajone nėra įrengta reikalinga elektrinių automobilių įkrovimo ir laikymo infrastruktūra. Dėl šių priežasčių sunku pasakyti, kiek elektrinių autobusų rajonas galėtų priimti ir sėkmingai eksploatuoti.

„Ateityje eisime tvaraus transporto sistemos kūrimo linkme. Šiuo metu esame priversti dairytis į  dyzelinius autobusus, kadangi ir kelių tinklas aplink mokyklas yra sudėtingas, neturime ir įkrovimo stotelių”, – pripažįsta V. Norkus. 

Iš viso Šilalės autobusų parkas turi 34 autobusus. Naujausias – pernai įsigytas 52 vietų žmonėms su negalia vežti pritaikytas autobusas įmonei kainavo beveik 288 tūkst. Eur. Šis, kaip ir visos kitos bendrovės transporto priemonės – dyzelinis.

Autobusų amžiaus vidurkis – 20 metų, o į maršrutus vis dar išrieda ir seniausias, 1990 m. pagamintas „paziukas“.

„Be abejo, keisti reikia visus. Tik klausimas – finansai”, – sako V. Norkus, pripažindamas, jog dalyvavimas konkursuose yra sudėtingas ir nebūtinai sėkmingas kelias.

Jis būtų trumpesnis, jei į autobusų parko modernizavimą savivaldybė nukreiptų savas lėšas. Tokių pavyzdžių šalies savivaldybėse yra. 

 

Jūratė KIELĖ

„Šilalės artojo“ archyvo nuotr.

Prenumeruoti šį RSS naujienų kanalą