Šiuo metu Šilalės lopšelio-darželio „Žiogelis“ sąrašuose yra apie 260 vaikų (są­rašas bus tikslus, įpusėjus rug­sėjui), nors pagal lei­džiamas normas jame gali tilpti tik 228. Pagal tė­vų prašymus šią įstaigą norėtų lankyti dar virš šimto mažųjų. Darželio direktorės Dalios Kut­niauskienės teigimu, jei nebus kokių nenumatytų pasikeitimų, ki­tą­met planuojama statyti priestatą, kuria­me būtų įkur­dintos 4 grupės, t.y. atsirastų dar apie 80 vietų. Šiuo metu įgyvendinamas lopšelio-darželio teritorijos praplėtimo projektas, kuris turi būti baigtas iki lapkričio pabaigos. Projekto sąmatinė vertė – 172 tūkst. eurų.

Pasak lopšelio-darželio va­dovės, pagrindinis tikslas yra praplėsti „Žio­ge­lio“ teritoriją (ji pa­didės apie 70 arų), pakeisti pasivaikščiojimo takus, apželdinti teritoriją bei atnaujinti pastato stogą. Tuo pačiu bus praplėsta ir automobilių stovėjimo aikštelė.

Šiomis dienomis – pats dar­bų įkarštis: UAB „Lyde­rio grupė“ (Klai­pėda) kartu su subrangovais UAB „Duvos“ iš Plungės tvarko teritoriją. Nu­ardyta senoji tvora, teritorija praplėsta Kovo 11-osios gatvės link bei tarp darželio ir daugiabučio gyvenamojo namo, kur buvo laisva miesto žemė. Nuo rugpjūčio vidurio dirbti pradėję rangovai teritoriją jau aptvėrė, užlygino žemę, pasėjo žolę. Šią savaitę tikimasi baigti visus jos tvarkymo darbus. Pagalvota ir apie darželio priestato statybą - tvoroje paliktas nukeliamas elementas, kad būsimų statytojų technika negadintų aplinkos bei žaidimų aikštelių.

„Buvusi tvora visiškai netiko tokiai įstaigai. Ir nors darželyje veikia stebėjimo kameros, vakarais čia rinkdavosi būriai vaikų bei paauglių, kurie gadindavo inventorių, prišiukšlindavo. Ypač tokių atvejų padaugėjo, prie darželio pastačius daugiabutį, kuriame įrengti socialiniai būstai“, - pasakoja D. Kut­niaus­kienė.

Ne tik plečiama dar­želio teritorija. Tvar­komi ir pasivaikščio­jimo takai, kurių ply­telės buvo išsikraipiusios, ištrupėjusios. Dabar vietoj jų klo­jamos trinkelės.

„Senąją tvorą bei takų plyteles išsiveš rangovai, nors siūlėme seniūnijoms. Tačiau jų niekam nereikėjo. Be to, atliekų išgabenimas pagal konkurso nuostatus yra jį laimėjusios organizacijos rei­kalas“, - tikina D. Kut­niaus­kienė.

Direktorės teigimu, palik­ta vietos ir saugaus eismo mokymo aikštelei. Kai tik dar­bininkai baigs tvarkyti teritoriją, pradės įren­ginėti aikšte­lę (pastaroji pa­gal projektą nebuvo numatyta, bet, sutaupius projekto lėšų, ją pavyks įsirengti). Įkandin šių darbų bus atnaujinamas pastato stogas. Jei oro sąlygos leis, jį numatoma uždengti per pusantro mėnesio, jeigu trukdys lietūs, galbūt prireiks ir poros. „Lyderio grupė“ yra įsipa­rei­gojusi projektą įgyvendinti anksčiau nustatyto termino bei palikti Ši­lalę spalio pabaigoje.

„Savo jėgomis atnaujiname ir vaikų žaidimo aikšteles. Atsikratėme senų, su­si­dėvėjusių, gal net jau pa­­vojingų bei vaikams ne­įdo­mių įrenginių, jų vietoje mū­sų meistrai Ste­­ponas Ūksas ir Juozas Da­jo­ras padarys bei pastatys naujus. Medienos, dažų, perkame patys. Žai­di­mų įrenginius pirkti kainuotų dešimtis tūkstančių eurų, o mes mokame tik už medžiagas“, - gyrėsi D. Kut­niaus­kienė.

„Žiogelio“ teritoriją atnau­jinti reikėjo jau seniai. Ta­čiau, ko gero, buvo svarbu ir atitinkamai „išlaukti“. Juk rinkimų į Seimą pirmasis etapas vyks kaip tik spalio 9-ąją. Tad kas sugebės įtikinamiau įrodyti savo indėlį į šio projekto „prastūmimą“, tam ir balsų gali nubyrėti daugiau...

Aldona BIELICIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Grupė Žadeikių pagrindinės mokyklos mokinių rug­pjūčio 8-26 d. pramogavo vaikų ir jaunimo poilsio sto­­vykloje „Pagaukime vasaros vėją“. Joje veikė dvi pa­­mai­nos: „Linksmieji keliautojai-2“ (vadovė Daivutė Ka­­rei­­vie­nė), skirta pradinukams, bei „Pažink Lietuvą“ (vad. Aušra Jančauskienė) - 5-9 klasių mokiniams. 

Susipažinę su stovykla ir išbandę jėgas žinių viktorinoje, pradinukai visą kitą laiką skyrė išvykoms. Klaipėdos konditerijos fabrike dalyvavo edukacinėje prog­ramoje „Pasigamink ledinuką pats“, kurioje galėjo išbandyti konditerio profesiją. Prie Paršežerio žaidė sportinius žaidimus, keliavo pažintiniu pėsčiųjų taku, susipažino su pelkių aug­menija. Kelpšaičių parke mokiniai sportavo, atliko kūrybines-menines užduotis, pramogavo. Paskutinę stovyklos dieną  mokykloje vaikai dalijosi įspūdžiais, rašė linkėjimus, žaidė, vaišinosi saldumynais.

Stovyklos „Pažink Lietuvą“ tikslas - aplankyti regioninius parkus. Patyrėme daug iššūkių Taurų nuotykių parke, aplankėme Ventės rago švyturį, ornitologinę stotį, didžiausią Lietuvos salą Rusnę. Nepamiršome ir Pagramančio regioniniame parke esančio Indijos piliakalnio su priešpiliu. O į Pajūrio regioninį parką ėjome pėsčiomis Baltijos pajūriu. Kelionę pradėjome Karklėje ir traukėme Palangos tilto link. Paskutinę dieną vykome į Nidą, grožėjomės Parnidžio kopa, Saulės laikrodžiu, Nidos švyturiu. Aplankėme skulptūrą ma­estro Vytautui Kernagiui Bardų skvere. Grįždami užsukome į Juodkrantę, užkopėme į Raganų kalną, kur pasidalijome stovyklos įspūdžiais.

Daivutė KAREIVIENĖ

Pradinių klasių vyr. mokytoja

Aušra JANČAUSKIENĖ

Socialinė pedagogė metodininkė

AUTORIŲ nuotr.

Susirinkusieji į Rugsėjo 1-osios šventę Obelyno pag­rindinėje mokykloje pirmiausia pastebėjo, kad visa teritorija yra gerokai atsinaujinusi. Mat, likus vos kelioms dienoms iki naujų mokslo metų, čia vyko kūrybinės dirbtuvės, kuriose patys vaikai gražino inventorių, kūrė ir statė naujus objektus.

Naujasis Obelynas tapo paskutine kultūrinio-edukacinio projekto „Keliaujančios archi­tektūros dirbtuvės: KVADRATU“ stotele. Šią vasarą Lietuvos kultūros tarybos remiamo projekto architektų ir me­nininkų komanda plušėjo dar keturiuose šalies miesteliuose. Griškabūdyje papuošta autobusų sustojimo stotelė bei įrengta žaidimų aikštelė, An­tanave atsirado terasos-suoliuko bei karstynės-hama­ko konst­rukcija, Kaltanėnuose (Šven­čionių r.) architektų ir miestelio gyventojų komanda sukūrė erdvinę kompoziciją - šaškių lentą, sūpynes-instaliaciją, Zibalų kaime išgražinta viešoji erdvė. 

Į Naująjį Obelyną kūrybinės dirbtuvės atkeliavo istorijos mokytojo Mindaugo Armono dėka. Kvietimą dalyvauti projekte mokykla gavo dar 2013-aisiais, tačiau tąkart sėk­mė aplenkė. Bet pedagogas šiemet ir vėl pabandė laimę. Atkaklumas davė rezultatą - tarp 21 kandidato jo paraiška pakliuvo tarp penkių geriausiųjų. Anot M. Armono, svarbiausias akcentas jo planuo­se - sujungti mokyklą bei miestelio bendruomenę.

„Norisi, kad vaikas, mokyto­jas, verslininkas, ūkininkas, bedarbis, pensininkas da­ly­vautų bendrame gyvenime, siūlytų idėjas, drauge dainuo­tų, šoktų ir sakytų: „Mano bendruomenė šauniausia“.

Mokykla yra centrinis miestelio objektas, čia ne tik vyksta ugdymo procesas, bet daugelis bendruomenės narių jo­je praleidžia laisvalaikį. Tam ša­lia mokyklos yra krepšinio ir futbolo aikštelės, bend­ruomenės sodas su sūpynėmis bei smėlio dėže vaikams“, - mintimis dali­josi projekto koordinatorius.

Iš pradžių gal­vota šalia mokyklos pastatyti lauko sceną. Tačiau rugpjūčio 25-29 d. trukusių kūrybinių dirbtuvių metu mokyklos teritorijoje vietoje jos, iš naujo išklausius mokinių pasiūlymus bei norus, atsirado medinė pakyla-terasa ir kabantis guolis su tinklu. Be to, sukonst­ruotos sūpynės, vora­tinklio gultas, įrengta nauja lauko tinklinio aikštelė, įvairiomis spalvomis išmargintos pačios netikė­čiau­sios mokyklos teritorijos vietos, nudažyti lauko baldai, laiptai, arkine konstrukcija pasipuošė įėjimas į mokyk­lą. Visus darbus, padedami patyrusių bei kūrybingų vadovų, atliko patys mokiniai. Tuo itin džiaugėsi mokyklos di­rektorius Arūnas Be­tingis, akcentavęs, jog, patys prisidėję prie šių darbų, vaikai, tikėtina, labiau saugos ir mylės mokyklos turtą, o ir prieš tėvelius pasigirti šauniu rezultatu yra smagu.

„Vaikų nereikia versti dirb­ti - svarbu sugalvoti jiems įdomių užduočių“, - obelyniškių darbštumą bei žingeidumą įvertino „Keliaujančių architektūros dirbtuvių“ vadovas Pavel Balbatunov.

Vaikai su architektų ir menininkų komanda darbuodavosi nuo 10 valandos ryto iki pavakarės. O po to mokykloje vykdavo kūrybiniai vakarai, pyragų šventės, į kurias buvo kviečiama visa Naujojo Obelyno bendruomenės. Pasak A. Betingio, jau pirmąją projekto dieną į filmų vakarą susirinko pilna salė žmonių.

„Tokie projektai nedideliuo­se miesteliuose yra labai reikalingi: čia gyvenantieji vertina savo aplinką, siekia išsau­goti senelių ar tėvų palikimą. Ir mokiniai čia yra kitokie. Taip, jie, kaip ir miestiečiai, „gaudo pokemonus“, varto „fa­­cebooką“, bet taip pat jie nepatingės vasarą anksti atsikelti bei paimti į rankas teptuką tam, jog kažkuris jų kaimo kampelis taptų spalvingesnis“, - sakė šio projekto ambasadoriumi tapęs mo­kytojas M. Armonas.

Birutė PALIAKIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Rugpjūčio pabaigoje Šilalės rajono apylinkės teis­mas išnagrinėjo baudžiamąją bylą, kurioje 24-erių Šilalės rajono gyventojas Mindaugas Z. pripažintas kaltu dėl ne­teisėto disponavimo narkotinėmis medžiagomis. 2015-ųjų gruodį jaunuolis pričiuptas su beveik 100 psi­chotropinių tablečių.

Rubinavo kaime su tėvais gyvenantis Mindaugas kriminalinės policijos pareigūnams įkliuvo 2015 m. gruodžio 17-ąją, kai su draugu išsiruošė į naktinį klubą Klaipėdoje. Lingiškės kaime sustabdytame jų automobilyje „Audi TT“ rasta viena narkotinė tabletė su psichotropine medžiaga MDMA. Šilalėje, Maironio gatvėje esančiame bute, priklausančiame Mindaugo mamai, aptikta dar 90 tokių pat tablečių. Už jų laikymą jaunuoliui iškelta baudžiamoji byla.

Teisme kaltinamasis pasakojo į narkotikus įklimpęs 2014 m., kai pradėjo lankytis lošimo namuose. Mindaugas važiuodavo į Klaipėdą, kur pirmą kartą ir sulaukęs pasiūlymo „paragauti“ narkotikų. Pabandė ir, pasak jo, „užsikabino“. Pinigų jiems vaikinas „užsidirbdavęs“ lošdamas, o „exstazy“ jam padėdavo jaustis energingiau - esą jų pavartojus, nesinorėdavo miego ir būdavo galima linksmintis per naktį.

Sykį vaikinas iš pažįstamo klaipėdiečio Artūro išgirdęs, jog Kaune šio „gėrio“ galima gauti daug pigiau. Tad nuvykęs į laikinąją sostinę nusipirkti didesnį kiekį narkotikų. Grįžęs į Šilalę, tabletes subėrė į vaistų buteliuką ir padėjo tualete ant lentynėlės.

Kitą dieną jis su draugais susitarė vykti į klubą Klai­pėdoje, tačiau jaunuoliai nė neįtarė, kad jau kurį laiką yra stebimi policijos pareigūnų. Šie gruodžio 17-ąją pamatę iš buto išeinantį Mindau­gą, pasekė „Audi TT“, į kurią vaikinas įsėdo, ir Lingiškėje mašiną sustabdė. Tada ir pradėjo vyniotis visas kamuolys. 

Tiesa, teisiamasis prisipažino, jog tąkart turėjo ir daugiau „exstazio“, tačiau 3 ar 4 tabletes spėjo praryti. Dėl to po kratos jį vežant apklausti į Tauragės apskrities vyriausiąjį policijos komisariatą, Mindaugui pasidarė bloga, jis prašėsi į ligoninę.

Tyrėjams ir teismui kilo įtarimas, ar toks didelis kiekis (91 vnt.) narkotikų nėra skirtas platinti. Deja, įrodymų tam pagrįsti surinkti nepavyko, todėl Mindaugui Z. inkriminuota tik viena nusikalstama veika – neteisėtas disponavimas narkotinėmis ar psichotropinėmis medžiagomis, neturint tikslo jas platinti. Teisme vaikinas dievagojosi niekam niekada jų nesiūlęs ir nepardavinėjęs, o visą kiekį ėmęs savo reik­mėms. Per dieną, paties teigimu, suvartodavęs po vieną ar kelias tabletes. Beje, už narkotikų vartojimą jis jau buvo baustas anksčiau.

Apie tokį sūnaus polinkį sužinojusi motina ėmė ieškoti būdų, kaip pagelbėti vaikui: kreipėsi į gydytojus, kurie pa­skirdavo atitinkamų vaistų, kelis mėnesius vaikinas nuo priklausomybės gydėsi ligoninėje. Tačiau narkotikai jau buvo spėję jaunuoliui sutrikdyti sveikatą: jį gynęs advokatas teisme tvirtino, kad nuo jų Mindaugas sulyso, ant kūno atsirado skaudulių, kuriuos reikėjo operuoti.

Nors, prokurorės teigimu, iš pradžių nei kaltinamasis, nei jo mama tyrimui nebuvo linkę padėti, teismo posėdžio metu vaikinas savo kaltę visiškai pripažino ir sakė, jog nuoširdžiai gailisi, jog jau kuris laikas nebevartoja narkotikų, yra įgijęs vairuotojo pažymėjimą, dirba ir yra charakterizuojamas gerai. Todėl teismo prašyta atleisti kaltinamąjį nuo baudžiamosios atsakomybės, taikant laidavimą. Laiduoti buvo pasiryžusi Mindaugo mama, tačiau teismas laikėsi kitokios nuomonės. Nuosprendyje teigiama, kad nėra pakankamo pagrindo išvadai, jog vaikinas vadovausis įstatymais ir nedarys naujų nusikaltimų. Tuo labiau, kad šiuo metu Šilalės rajono apylinkės teisme nagrinėjama dar viena baudžiamoji byla, kurioje Mindaugas kaltinamas pažeidęs viešąją tvarką, dar du ikiteisminiai tyrimai jo atžvilgiu buvo nutraukti. Be to, jaunuolis ne kartą baustas administracine tvarka, turi galiojančių nuobaudų.

„Dėl šių priežasčių teismas neturi objektyvaus pagrindo tikėti, jog ateityje M. Z. kardinaliai pakeis savo elgesį ir nedarys naujų nusikalstamų veikų. Darytina išvada, kad nėra vienos iš sąlygų, būtinų, taikant atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą institutą. Todėl M. Z. už jo padarytą nusikaltimą turi būti patrauktas baudžiamojon atsakomybėn ir jam turi būti paskirta bausmė“, - rašoma nuosprendyje.

Prokurorė Roma Kisele­vi­čie­nė prašė teismo skirti kaltinamajam 3389 eurų baudą, ją sumažinant iki 2259 Eur. Visgi teismas buvo atlaidesnis ir skyrė švelnesnę nuobaudą. Nors vaikinui nuo baudžiamosios atsakomybės išsisukti nepavyko, jam teks sumokėti tik 1355 Eur baudą. Tai padaryti reikės per 4 mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Šis Šilalės rajono apylinkės teismo nuosprendis per 20 dienų apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Klaipėdos apygardos teismui.

Birutė PALIAKIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Nuo rugsėjo 2-osios prekybos centruose įsigaliojo nauja tvarka: perkant alkoholinius gėrimus, reikia paro­dyti asmens dokumentą. Tačiau kai kurie „Šilalės artojo“ skaitytojai piktinasi, jog kaimo parduotuvėse apie tokius „prajovus“ niekas nė girdėti nenori. Juk, pavyzdžiui, kiekviename prekybos centre ir dabar gali pamatyti lentelę su užrašu, jog alkoholis neparduodamas ne tik neturintiems 18 metų asmenims, bet ir neblaiviems. Bet ar bent vienoje kaimo krautuvėje šio reikalavimo yra laikomasi?

Būtent tokį klausimą uždavė visai neseniai į redakciją paskambinusi nuo vyro girtuoklysčių pavargusi ir sugniuždyta moteris.

„Sakykite, kodėl toje pačioje šalyje galioja skirtingi įstatymai? Juk jeigu girtiems draudžiama parduoti butelį kokioje „Norfoje“ ar „Maximoje“, tai lygiai tokia pat tvarka turėtų būti ir Girdiškėje, ir Did­kiemyje. Bet pažiūrėkite, kaip yra iš tikrųjų: į kaimo parduotuvę net ir keturiomis atropojus, gali gauti „bambalį“. Ir jokie įstatymai čia negalioja. Aš suprantu, kad pardavėjoms iš tų „bambalinių“ ir yra didžiausias pelnas. Tačiau kam tuomet reikalingi įstatymai? Ir kodėl niekas tų kaimo krautuvių netikrina, niekam jos nerūpi?“ - nusivylusi kalbėjo moteris.

Ar gali būti, jog parduoti alaus ar ne apsvaigusiam piliečiui gali nuspręsti pats prekybininkas?

Kalbinti kaimo parduotuvių pardavėjai, kategoriškai nenorėję būti viešai įvardinti, dievagojosi, kad jie stengiasi laikytis įstatymo. O jeigu, pasak jų, žmogelis tik atrodo apsvaigęs, „juk nekiši jam alkotesterio“...

Kaip šią situaciją mato teisininkai? Šilališkis Algirdas Mei­ženis griežtas:

„Alkoholio kontrolės įstaty­mas draudžia parduoti alkoholinių gėrimų girtiems as­­me­nims. Toks pažeidimas už­traukia administracinę baudą nuo 14 iki 28 eurų su alkoholinių gėrimų konfiskavimu arba be jo“.

Tačiau realybė, deja, yra kitokia. Ir kam turi rūpėti, kad taip nebūtų? Klausimas, atrodo, be atsakymo.

Be to, žmones piktina ir savotiškos smuklės prie kaimo parduotuvių, kai pastatomas stalas, keli suolai, dar kokios alaus daryklos ženklais papuoštas skėtis nuo saulės. Tik sėskite ir lėbaukite.

Tačiau Al­ko­holio kontrolės įstatyme aiš­kiai nurodyta, jog gerti alkoholinius gėrimus vie­­šose vietose draudžiama, iš­skyrus tam skirtas vietas. O tam skirtos - tai restoranai, ka­vinės, jų lauko paviljonai. To­kios įstaigos privalo turėti leidimus, joms keliami papildomi sanitariniai reikalavimai.

Tik apie kokią sanitariją galime kalbėti, matydami tuos aplaistytus ir apšnerkštus sta­lus prie kaimo krautuvių?

„Už leidimus prekiauti alko­holiu reikia mo­­­kėti mokes­čius. Jeigu jų nėra, ger­ti tokioje vie­toje negali­ma. Jei žmogus prie par­duo­tu­vės rado suo­liu­­ką, atsisėdo ir geria alų, jis rizi­kuoja būti nu­baustas ad­mi­nist­racine bauda“, - sako A. Mei­­ženis.

„O kaip su alaus prekyba per masines šventes, kurios virsta masiniais nusigė­rimais? Per Šilalės miesto šventę alaus daryklų paviljonų nebuvo matyti. Be svaigalų pirmą kartą mieste vyko ir Joninės. Tačiau seniūnijų šventėse lauko prekyba alkoholiu klesti. Kodėl tokie skirtumai?“- klausiame teisininko ir savivaldybės tarybos nario.

Pasak jo, švenčių tvarką nustato bei leidimus prekiauti alkoholiu išduoda savivaldybės. Yra rajonų, kur per masines šventes prekyba alkoho­liniais gėrimais uždrausta, išskyrus stacionarias parduotuves, kavines bei restoranus. Mūsų rajone šitokia tvarka galioja tik per Šilalės miesto šventes, meno festivalius ir sporto varžybas. Seniūnijų šventėse prekyba svaigalais dar leidžiama. Tiesa, ji turi būti nutraukta, likus valandai iki renginio pabaigos.

Atrodytų, įstatymų užtenka. Tik ar yra suinteresuotų tai kontroliuoti?

„Riba tarp lengvo girtumo bei pasigėrimo kartais sunkiai įžiūrima ir lengvai pažeidžiama. Lietuvoje plinta judėjimas už visiškai blaivias šventes. Pernai taip norėta padaryti ir mūsų rajone, bet aš manau, kad tai būtų buvę žmonėms per daug netikėta, todėl rajono taryboje pasisakiau prieš. Kiti kolegos pritarė, ir draudimas prekiauti alkoholiu įsigaliojo per Šilalės šventes. Tai - tik pirmas žingsnis į renginių blaivinimą. Aš manau, jog netoli diena, kai ir miestelių šventėse prekiauti svaigalais bus draudžiama, ir tai taps gyvenimo norma“, - sako A. Meiženis.

Grįžkime prie reikalavimo, kai nuo šiol, perkant alkoholio, teks rodyti asmens dokumentą. Ar yra kokios nors sankcijos tiems, kurie jo nesilaikys?

„Deja, tai tėra tik prekybininkų iniciatyva. Sprendimą prašyti dokumentų iš perkančiųjų alkoholinius gėrimus priėmė ne valstybės institucijos, o patys prekybininkai. Kartu su Sveikatos apsaugos ministerija specialų memorandumą pasirašė prekybos tinklai „Maxima“, „Palink“, „Rimi Lietuva“, „Norfos mažmena“, „Prisma“, „Aljansas Aibė“. Tarp jų kol kas nėra „Lidlo“. Todėl ir asmens dokumentų gali reikalauti ne visose parduotuvėse. Ir tai nepažeis jokio įstatymo“, - teigia teisininkas.

Naują tvarką pasiūlę prekybininkai įrodinėja, jog šitaip siekia užkirsti kelią alkoholio pardavimui nepilnamečiams bei skatinti visuomenės sąmoningumą. Bet juk tereikia griežtai ir sąžiningai laikytis Alkoholio kontrolės įstatymo, kuris ir dabar draudžia parduoti alkoholinių gėrimų asmenims, jaunesniems kaip 18 metų. O jeigu pardavėjui kyla abejonių, ar pirkėjas tik­rai pilnametis, jis privalo pa­tikrinti dokumentą. Pa­žei­dus įstatymą, pardavėjo laukia administracinė bauda. Atrodytų, to turėtų užtekti, kad svaigalai nebūtų prieinami nepilnamečiams. Ir tiems, kuriems dar trūksta „dasibaigti“...

Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamento atstovė Gražina Belian sa­ko, jog, norint mažinti alkoholio suvartojimą Lietuvoje, akcijos nepakanka, tačiau tokiai prekybininkų priemonei neprieštarauja.

Pasak jos, bene labiausiai šia akcija siekiama užtikrinti, kad pardavėjai svaigalų neparduotų nepilnamečiams. Be to, ji viliasi, jog galbūt dokumento prašymas atgrasys nuo spontaniško alkoholio pirkimo: „Gal praeis noras su chalatu bėgti pirkti vyno“.

Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos direktorius Feliksas Petrauskas BNS sakė, kad memorandumo iniciatoriai nepagalvojo, kaip reikės jį įgyvendinti.

„Niekas nemąsto, jog bus pažeistos žmogaus teisės. Tarkime, garbingo amžiaus asmeniui perkant alkoholio, bus reikalaujama parodyti asmens dokumentą. Ta­čiau jokiuose teisės aktuose nenumatyta reikalauti iš kiek­vieno piliečio dokumentų, jeigu jis perka alkoholio“, – teigė jis.

Taigi ir vėl iniciatyvos, akcijos bei kt. pritaikytos miestui. Dėl to, jog alkoholyje skęsta didelė dalis kaimo žmonių, prekybos magnatams nerūpi. O tikėtis sąmoningumo iš mažųjų krautuvių, kurios išgyvena iš alaus ar pigaus vyno pardavimų, savininkų - daugiau nei utopija.

Petras DARGIS

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Gyvenimo saulėlydis ateina neiš­vengiamai, ir gerai, jeigu jį duota nugyventi ramiai, oriai, be nepritekliaus. Deja, senatvė Lie­tuvoje kol kas piešiama niūromis spalvomis. Pensijos yra vienos ma­žiausių Europoje, valstybei sunkiai sekasi spręsti senjorų socialines problemas, nėra užtikrinta tinkama jų sveikatos priežiūra.

Ramybės neduoda svarbūs klausimai

Paanalizuoti senatvės temą paskatino neseniai redakciją pasiekęs vienos kvėdarniškės laiškas, kuriame ji prašė padėti išsiaiškinti dėl kompensacijų bei galimybės patekti į globos namus.

„Turiu vieną dukrą. Ji nelabai manimi rūpinasi, tačiau tenka glaustis pas ją, nes savo namų neturiu, santaupų - irgi. Gyvenu nuo pensijos iki pensijos. Man - per aštuoniasdešimt. Sveikata šlubuoja, dažnai tenka važiuoti pas daktarus. Ar yra mokami kelionpinigiai, už kuriuos galėčiau pasisamdyti žmogų, kad nuvežtų? Jeigu yra, kur kreiptis?

Ir dar vienas man aktualus klausimas: ar galima, turint vaikų, patekti į senelių namus, kokie yra reikalavimai ir kur kreiptis? Kadangi esu kvėdarniškė, čia mano gimtinė, norėčiau pakliūti tik į Kvėdarnos senelių namus. Ar ten yra eilė? Jeigu nevaldau jokio turto, ar dukrai reikės mokėti už priežiūrą? Manęs slaugyti nereikia, aš savimi pasirūpinu, noriu tik senatvėje kur nors prisiglausti...“ - rašė vardo neminėti pageidavusi moteris.

Kelionpinigiai – tik turint judėjimo sutrikimų

Savivaldybės Socialinės paramos skyriaus vyr. specialistė Regina Armonienė „Šilalės artoją“ informavo, jog transporto išlaidų kompensacija, kuri šiuo metu siekia 9,50 euro, skiriama asmenims, tik labai ryškiai sutrikus jų judėjimo funkcijai.

„Dėl transporto išlaidų kompensacijos reikėtų kreiptis į savo šeimos gydytoją, kuris pa­rengtų medicininę doku­men­taciją Neįgalumo ir dar­bingumo nustatymo tarnybos Tauragės teritoriniam sky­riui. Iš šios tarnybos gautą pažymą reikia pateikti „Sodrai“, kuri ir moka kompensaciją“, - aiškino R. Ar­monienė.

Klausimas dėl galimybės pa­tekti į senelių globos namus, turint vaikų, taip pat neliko neatsakytas. Anot specialistės, ilgalaikė socialinė globa globos įstaigoje teikiama suaugusiems asmenims su negalia, senyvo amžiaus žmonėms, jeigu jie yra vieniši arba jų artimieji negali jais pasirūpinti. Kitaip tariant, jei vaikai, tėvai, sutuoktiniai ar globėjai dirba, studijuoja, patys yra pensininkai, neįgalūs ar ligoniai. Be to, patekti į globos namus galima ir tuomet, jeigu artimieji propaguoja aso­cialų gyvenimo būdą, negali užtikrinti tinkamos slaugos, priežiūros ar net kelia grėsmę sveikatai bei saugumui.

Jei laišką parašiusios kvėdarniškės dukra nesirūpina savo motina dėl kurios nors iš šių priežasčių, senolė gali prašyti vietos globos namuose. Beje, savo prašyme ji gali nurodyti, kur norėtų gyventi - į tai yra atsižvelgiama.

„Už ilgalaikės socialinės globos paslaugas asmuo moka 80 proc. savo pajamų ir jeigu jis gauna slaugos ar priežiūros (pagalbos) išlaidų tikslinę kompensaciją, visa ši suma skiriama užmokėti už ilgalaikės socialinės globos paslaugas. Atsižvelgiama ir į žmogaus turimą turtą: jeigu jo vertė yra didesnė už nustatytą normatyvą, mokėjimo už ilgalaikę socialinę globą dydis per mėnesį išauga vienu procentu, skaičiuojant nuo turto vertės, viršijančios normatyvą.

Dėl apgyvendinimo globos namuose reikia kreiptis į gyvenamosios vietos seniūniją, kurios so­­cialinis darbuotojas atliks globos poreikio vertinimą bei užpil­dys kitus dokumentus. Būtina pateikti asmens dokumentą, pensininko ar neįgaliojo pažymėjimą bei išrašą iš medicininių dokumentų. Apgyvendinant as­me­nį globos įstaigoje, atsižvelgiama į jo pageidavimą, kur norėtų apsistoti, tai jis nu­rodo pildydamas prašymą“, - komentavo R. Armonienė.

Kvėdarnoje laisvų vietų nėra

Deja, kol kas patekti į Kvė­darnos parapijos senelių globos namus laiško autorei ne­­bus taip lengva. Kaip „Ši­lalės artojui“ pasakojo slau­gytoja Vita Kiudienė, visos 23 sta­cionaro ir 8 savaran­kiško gyvenimo vietos yra užimtos. Šiuo metu eilėje apsigyventi šiuose globos namuose laukia 3 žmonės, o kada atsiras laisva vieta, anot slaugytojos, prognozuoti neįmanoma.

Prieš keletą metų atnaujintuose, moderniai suremon­tuo­­tuose senelių na­muose Kvė­darnoje gyvena apie 10 se­ny­vo amžiaus žmonių, nebepajėgiančių pakilti iš lovos, ku­riems reikalinga visiška slau­ga. Tokiems ligoniams mė­nuo globos namuose atsieina 740 Eur. Turintiesiems leng­­ves­nę negalią - 585 Eur. Sa­va­ran­kiško gyvenimo kambariuose įsikūrę senoliai per mėnesį moka tiek, kiek išnaudoja paslaugų. Kaina kiek­vienam skaičiuojama individualiai, o į ją įeina mokestis už vandenį, skalbimą, šildymą, elektrą, kambario valymą. Asmeniui, kuris virtuvėlėje pats gaminasi maistą, perka jį iš parduotuvės, kitų maitinimo įstaigų ar gauna iš artimųjų, mėnesio išlaidos vidutiniškai tesiekia apie 40-50 Eur. Tačiau daugelis senolių maitinimo paslaugą perka iš globos namų ir valgo vietoje pagamintą maistą, kuris, beje, giriamas už šviežumą, skonį ir nėra brangus: pietūs kainuoja 2 Eur, pusryčiai ir vakarienė – 1 Eur. Savarankiškai gyvenantiems, bet vietos valgykloje valgantiems globotiniams mėnuo atsieina apie 200-220 Eur.

Kad Kvėdarnoje seneliams yra sudarytos geros sąlygos, spėjo pajusti ir neseniai į šią parapiją dirbti atkeltas klebonas kun. Ed­ga­ras Petkevičius. Įver­ti­nęs teikiamų paslaugų kokybę, šiltą aptarnaujančio personalo bendravimą bei pačių gyventojų kuriamą atmosferą, globos namų vadovas „Šilalės ar­tojui“ juokaudamas tarstelėjo, jog ir pats sutiktų čia gyventi. Senoliai, anot jo, ne tik įsikūrę šiltose, jaukiose, šviesiose patalpose, gauna ska­nų, kokybišką maistą, malonų personalo bendravimą, bet ir pramogų: kasmet organizuojamos įvairios kelionės, ekskursijos. Štai šiemet buvo suruošta smagi išvyka laivu.

Geri atsiliepimai sklando ne veltui: tuo metu, kai Kvė­darnos globos namai yra visiškai užpildyti ir dar yra pakankamai nemažai laukiančiųjų į juos patekti, Kaltinėnų parapijos globos namuose, talpinančiuose 60 asmenų, šiuo metu yra laisva viena vieta, eilės nėra visai. Beje, gyvenimas čia pigesnis nei Kvė­darnoje: žmonėms su negalia mėnuo kainuoja 540 Eur, su sunkia negalia - 700 Eur.

Gali gauti pagalbą į namus

Tačiau globos namai vilioja tikrai ne visus senolius. Dažnas iš jų nenori palikti savo namų, augintinių, kaimynų. Tokiu atveju, jei žmogus jau nebesugeba patenkinti vi­sų savo poreikių, o artimieji nepajėgia juo pasirūpinti, galima prašyti pagalbos į namus. Tuomet pas senolį atvyks socialinis darbuotojas ar jo padėjėjas, kuris apkuops namus, išvirs valgyti, pasirūpins malkomis, vaistais, maisto prekėmis, nuveš pas gydytojus ir t.t. Socialinės paramos skyriaus duomenimis, šiuo metu rajone tokiomis paslaugomis naudojasi 156 pensinio amžiaus asmenys.

„Pagalbos į namus paslaugas gali gauti: vieni gyvenantys pensinio amžiaus žmonės, kuriems nustatytas didelių ar vidutinių specialiųjų poreikių lygis; neįgalūs, kurie pripažinti nedarbingais ar iš dalies darbingais, kuriems nustatyti specialieji poreikiai; vieni gyvenantys tėvai, kai vienam iš jų nustatytas didelių ar vidutinių specialiųjų poreikių lygis, o jų vaikai gyvena toliau nei 5 km ir kurie negali tėvais pasirūpinti dėl užimtumo, negalios, išvykimo į užsienį ar įrašymo į socialinės rizikos asmenų ar šeimų sąrašą; pensinio amžiaus šeimos, kai vienas iš sutuoktinių dėl ligos ar negalios negali prižiūrėti kito sutuoktinio, kuriam nustatytas didelių ar vidutinių specialiųjų poreikių lygis; vieniši neįgalūs ar pensinio amžiaus žmonės, kuriems nenustatytas specialiųjų poreikių lygis, tačiau kyla grėsmė sveikatai. Mokėjimas už pagalbos į namus paslaugas apskaičiuojamas, atsižvelgiant į asmens pajamas, paslaugų teikimo truk­mę valandomis.

Integralios pagalbos (dienos socialinės globos ir slaugos) asmens namuose gavė­jai – suaugę neįgalūs ir (ar) senyvo amžiaus neįgalūs žmo­nės su sunkia negalia: ku­riems nustatytas dalinis ar vi­siškas nesavarankiškumo ly­gis bei slaugos poreikis, ku­riems nustatytas priežiūros (pagal­bos) poreikis dėl psichikos sutrikimų; visiškas nesava­ran­kiškumo lygis bei 0-25 proc. darbingumo lygis arba didelių specialiųjų poreikių lygis. Integralios pagalbos paslaugos teikiamos nuo 2 val. iki 4,5 val. per dieną iki 5 kartų per savaitę. Mokėjimas už integralią pagalbą apskaičiuojamas, atsižvelgiant į asmens pajamas, paslaugų teikimo trukmę valandomis“, - aiškino Socialinės paramos skyriaus specia­lis­tė R. Armonienė.

Straipsnį norėtųsi užbaigti Kvėdarnos parapijos klebono kun. E. Petkevičiaus išsakyta mintimi:

„Turime susimąstyti, kodėl vaikai nebenori rūpintis savo tėvais. Šis klausimas vis ašt­rėja. Aišku, yra visokių situa­cijų, kai daugelis yra emig­ravę ar patys sunkiai gyvena, neturi ko valgyti. Tačiau reikėtų akcentuoti, ar tėvai padarė viską, kad vaikai jų neapleistų? Ir ar visi vaikai lengvai prisiima pareigą tėvus senatvėje globoti. Kodėl kai kurie nori viską užkrauti valstybei?“ - vertybes pervertinti skatinantį klau­simą uždavė dvasininkas.

Birutė PALIAKIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Mūsų bičiulis Alius pasikvietė mus į salę ir tarė tokius žodžius:

- Lietuvai reikia plano.

Mes atsistoję pradėjome ploti. Dabar žinojome, ko rei­kia Lietuvai.

Alius kalbėjo toliau:

- Štai aš turiu aukštuomenės planą, kurį mes, pras­tuomenė, turėtume įgyvendinti.

Atsistojome dar sykį ir dar sykį paplojome. Pagaliau mes turėjome tikslą.

- Tai planas, kuris nulems kiekvieno likimą, - kalbėjo Alius. - Turėdami planą, gyvensime naujai, kiekvieną ry­tą iš naujo pradėsime dieną. Kiekviena diena bus absoliučiai nauja, o vakarykštė nesikartos.

Savo planą Alius padalijo į kelias svarbias dalis. Pirmoji dalis - gerovė.

- Mes kelsime gerovę, - džiugino jis. - Visi, kas turi gerai, turi turėti geriau!

- O kas neturi? - paklausė kažkas, tačiau Alius jo neišgirdo.

- Visi nori geriau ir važiuoja ten, kur pigiau, - kalbėjo toliau Alius. - Į Lenkiją, Čekiją, netgi į Latviją. Mes turime pasiekti, kad nuva­žiavę tautiečiai skaudžiai nenusiviltų. Aš garantuoju, jog kainos Lenkijoje, Lat­vijo­je bei visoje Europos Są­­­jungo­je bus gerokai mažesnės nei Lietuvoje!

Antroji plano dalis - darbas.

- Žmogus turi teisę į algą, - žadėjo toliau Alius. - Visi, kas netingi, turi gauti apmokamo darbo. Suteikime jiems tokį šansą visoje plačiojoje Europoje - ne tik Airijoje, bet ir Vokietijoje, Ispanijoje, Škotijoje, Norvegijoje, Da­ni­­jo­je, netgi pabėgėlėje Ang­lijoje! Garantuoju, kad ten jie uždirbs daugiau, dirbdami gerokai mažiau. Ateis diena, ir mūsų žmonės geresnio darbo gaus net Rumunijoje!

Trečioji plano dalis - kaimas.

- Mūsų kaimas - nuviltas, apgautas ir pasmerktas, - konstatavo Alius. - Kuo mū­sų valstiečiai yra blogesni, jog negalėtų gyventi kaip Vo­kietijos, Ispanijos, Airijos, Danijos, Norvegijos arba  Šve­dijos kaimiečiai? Tai imkimės žingsnių! Iškelkime mūsų kai­mą į Vokietiją, Is­paniją, Da­niją, Norvegiją, Šve­diją bei kitas lietuvių pamėgtas vietas. Tegu mūsų kaimiečiai už­dirba! Išvykę jie tikrai suklestės.

Po tų žodžių kilo ovacijos. Vyresnės kartos žmonės net pravirko. Jų akyse degė viltis, jog išvažiavę vaikai gerai gyvens.

Dar Alius kalbėjo apie saugumą. Ne apie tą, kur pagalvojote, bet apie socialinį.

- Žmogus nori dirbti, uždirbti ir nebijoti rytojaus. Niekas nenori būti kvailesnis, visi nori tiek pat. Jei vienas turi daugiau negu visi, tai visa šalis yra ubagai. Tačiau yra šalių, kur ubagas - ponas. Tegu mūsų žmonės, nuvykę kaip ubagai, randa patį tik­riausią rojų: ne tik galimybę dirbti, bet ir uždirbti, ne tik sveikatos draudimą, bet realų gydymą, ne tik socialinius mokesčius, bet ir senatvės pensiją! Visur, kur tik nuvyksta, jie ras geresnį, saugesnį darbą, didesnę algą bei mažesnius mokesčius.

- Štai toks yra planas sukurti lietuviams rojų, - bai­gė Alius. - Aš jums garantuoju!

- O kada nukariausime Ru­siją? - paklausė vienas. - Ar jūsų plane šito svarbaus klausimo nėra?

- Kariauti nė nereikės, - užtikrino Alius. - Mūsų tikslas - Karaliaučiaus sritis. Iš­­vežki­me iš Karaliaučiaus sri­­ties kontrabandos keliais visą deg­tinę, spiritą, cigaretes, ir rusai patys paprašys prisijungti. O kai iš Lenkijos legaliu būdu ištempsime kitas pigesnes prekes, visa Lenkija užsimanys prisijungti prie Vil­niaus krašto! Tai yra slaptoji plano dalis, aš to nenoriu garsinti.

Dabar jau visi - ir kairieji, ir dešinieji - buvo patenkinti. Vienas kairių pažiūrų konservatorius bei kitas dešinių pažiūrų socialdemok­ratas, ku­rie kartu yra buvę Vilniuje, atnešė Aliui ąžuolo lapų bei raudonų rožių vainiką.

- Kaip gaila, Aliau, kad tu - ne Seimas ir ne Vyriausybė! - apgailestavo jie.

- Kodėl?

- Toks planas, tiek darbo - kas jį darys?

- O ką čia daryti? - patraukė pečiais Alius. - Viskas jau padaryta. Dabar belieka sėdėti ir laukti.

Tad mes sėdėjome ir laukėme.

- O tai kam tas planas? - netikėtai paklausė kažkas.

- Planas - gerai, - patikino Alius. - Viskas vyksta ir taip, bet kažkaip netvarkingai, cha­otiškai, stichiškai. Dabar, turėdami planą, mes jau žinosime, jog aukštuomenė kažką daro, planuoja, o padėtis yra kontroliuojama.

Išgirdę tai, laimingi pakilome iš savo kėdžių. Dabar mes turėjome viltį.

Lauke saulė pagal planą krypo į vakarą, gatvėje sucypė brangaus automobilio stabdžiai, sukniaukė pro ša­lį skuodžiantis katinas. Pla­ningai, kaip ir visa kita, artėjo rinkimai...

Alius ŠAKINIS