Apie mūsų pinigus
Praėjusi savaitė tikrai buvo išskirtinė ir sukrečianti – nuo praėjusio antradienio Lietuva užgniaužusi kvapą laukė, kol kas nors paaiškės dramatiškoje keturių JAV karių gelbėjimo operacijoje Pabradės poligono miškų pelkėje. Tokios tragedijos fone vėl įsitikinome, kad kai reikia, galime būti vieningi ir susitelkę.
Kovo 29-ąją paminėjome ir 21-ąsias Lietuvos įstojimo į NATO metines. Žinome, kad turime tvirtą užnugarį, esame pilnateisiai gynybinio Aljanso nariai, o tai suteikia dar daugiau pasitikėjimo dėl saugios ateities.
Lietuvos politikoje irgi atsirado šioks toks proveržis – valdantieji neatidėlioja diskusijų apie mokesčių sistemos pertvarką ir pristato juos visuomenei. Blogesnė žinia – dauguma jų didės.
Praėjusios kadencijos Seimas yra akivaizdus pavyzdys, kad kuo labiau artėja kadencijos pabaiga, tuo sunkiau tartis dėl mokesčių. Priežastis paprasta – visi norėtume, jog valstybė būtų dosni išmokomis, gautume kokybiškas ir lengvai prieinamas viešąsias paslaugas, bet už tai sumokėtų kažkas kitas. Tačiau viskas kainuoja, ir bet kuri valdžia, kad ir ką žadėtų, yra ribojama to, kiek pinigų gali panaudoti pažadų įgyvendinimui. Kartais piktinamasi, kad politikai su valstybės pinigais elgiasi, kaip su savais. Mano galva, bėda yra visai kitur: politikai labai lengvai skirsto ir leidžia ne savo pinigus, nors niekada taip nesitaškytų savais.
Kai buvo paskelbta dabartinės Vyriausybės programa, į akis labiausiai krito pažadų gausa ir neapibrėžtumas, iš kur bus gaunama lėšų jiems įgyvendinti. Tiesą sakant, net jei, kaip tvirtina Premjeras Gintautas Paluckas, mokesčių reforma leistų per metus papildyti valstybės biudžetą 0,5 mlrd. eurų, to nepakaktų viskam, kas yra pažadėta, įgyvendinti. Tuo labiau, jog didžioji dalis lėšų turės būti skirta gynybos sektoriui.
O kaip iš visų mūsų bus surinktas tas pusė milijardo? Nes kad ir kaip gražbyliautų politikai, mokesčius suneša ne aitvarai, bet realūs žmonės.
Pirma priemonė – visuotinis nekilnojamo turto mokestis. Tada – vienu punktu didesnis (17 proc.) pelno mokestis, mažesnės PVM lengvatos ir skirtingi gyventojų pajamų mokesčio tarifai. Dar įvairūs nesisteminiai mokesčiai, pavyzdžiui, cukraus.
Pirminiai šaltiniai nurodo, kad jei turime būstą, kurio vertė nesiekia 200 tūkst. Eur, nekilnojam turtui bus taikomas 0,1 proc. Ir kuo brangesnis būstas, tuo tarifas didėtų. Mokestis nemalonus, nes visuotinis, tačiau jis galioja daugelyje pasaulio valstybių ir yra pripažįstamas kaip teisingiausia priemonė. Aišku, labai svarbu, kad jis netaptų nepakeliama našta gyventojams ir būtų socialiai teisingas.
Tačiau ne kartą susidūrėme su situacija, kad, prasidėjus svarstymo Seime etapui, ypatingai suaktyvėja turtingiausi lobistai ir galiausiai pirminė intencija, kad tie, kas turi didesnes galimybes, daugiau prisidėtų ir prie bendrų reikalų, subliūkšta...
Ko gero, neverta pulti visiems skaičiuoti, kaip keistųsi mokesčiai konkrečiu atveju, nes skaičiai dar bus koreguojami. Esmė yra pats šio mokesčio įvedimo principas ir tenka pripažinti, kad pagrįstų abejonių kelia, ar tikrai turėsime gerokai progresyvesnę mokesčių sistemą. Kaip sakė Premjeras, labai svarbu nepabloginti verslo aplinkos Lietuvoje. Deja, taip jau yra, jog visos reformos pradedamos garsiai žadant pokytį tiems, kuriems sunkiausia, o galiausiai vis tik labiausiai rūpinamasi tais, kurie sugeba didesnį kumštį politikams parodyti...
Ar skaudus gali būti lengvatinio PVM tarifo padidinimas 3 proc.? Sunku prognozuoti, tačiau panašu, jog pasitvirtino perspėjimas, kad nėra gerai, kai prikuriame daug lengvatinių tarifų, išlygos tampa sunkiai pakeliama našta, o labiausiai kenčia tie, kuriems lengvatų iš tiesų labai reikėjo. Kol kas pateiktuose planuose nėra aiškaus atsakymo, ar politikams užteks drąsos panaikinti „priperėtas“ įvairias lengvatas. Prieš rinkimus praktiškai visų partijų programose buvo žadama tai padaryti, tačiau žadėti visada lengviau. Tuo labiau, jog tai būtų tikrai ne visiems patogios permainos.
Štai ir esminis klausimas: ar mokesčių reforma turi būti teisinga, ar patogi? Akivaizdu, kad jei norime gyventi veiksmingoje valstybėje, turime turėti gerokai didesnį biudžetą. Vis kartojame, jog Lietuvai derėtų didinti pinigų perskirstymo nuošimtį ir tai vienintelis būdas stiprinti viešąjį sektorių, t.y. švietimo, sveikatos, socialinės apsaugos sistemą. Tačiau vargu, ar geriausias sprendimas yra paprasčiausiai pakelti visiems mokesčių naštą. Viena vertus, atsižvelgiant į valdžios skelbiamus pažadus radikaliai didinti gynybai skirtą biudžetą, taip pat į tai, kad pažadėta daug reformų, kurioms reikalingas papildomas finansavimas, pusės milijardo per metus paprasčiausiai nepakaks. Galima būtų surinkti gerokai daugiau, jei būtų ryžtasi pareikalauti, kad turtingiausias sluoksnis prisidėtų gerokai solidžiau. Tai būtų teisinga, nors sukeltų stiprų pasipriešinimą. Būtų daug raudų apie tai, jog esą žudomas verslas ir pan., politikai susidurtų su stipria banga užsakomųjų straipsnių ir reportažų. Kitas dalykas – nemaža jų dalis patys yra susikrovę didelius turtus ir gauna pajamas (ne vien solidų atlyginimą už darbą Seime), apie kurias didžioji dauguma Lietuvos žmonių gali tik svajoti. Būtent todėl veikiausiai ir vėl teks konstatuoti, kad didžiausią mokesčių naštą ir toliau veiks taip vadinama vidurinioji klasė, darbštūs ir kūrybingi žmonės.
Mokesčių reforma tikrai reikalinga. Gerai, kad apie ją kalbama. Tačiau ar ją įgyvendinus neliksime vėl nusivylę? Norėtųsi būti neteisiu ir po reformos pasakyti, kad „dabar mūsų pinigai surenkami ir tvarkomi tikrai teisingai“...
Andrius NAVICKAS,
filosofas, rašytojas