Teisinga nebūtinai pelninga

Ar tikrai tik verslas yra vienintelis valstybės gerovės šaltinis, o vi­si ki­ti tik dalinamės verslininkų „iš­kep­tu pyragu“? Jokiu būdu nenoriu nuvertinti verslo svarbos, nes jis yra savotiškas valstybės organizmo kraujas, be kurio nebūtų vi­­di­nės apytakos. Tačiau pratęsiant vals­tybės ir organizmo analogiją, jei vi­daus organai nustoja funkcio­nuoti, netenka prasmės ir veiksminga kraujotakos sistema...

Verslininkas kažkada gimė, veikiausiai valstybinėje įstaigoje, buvo prižiūrimas medikų, tikėtina, jog jų paslaugų prireikė ir vėliau, paskui į jo gyvenimą įsijungė švietimo sistema. Tam, kad jo tėvai, jis pats, šeima, jau jo vaikai galėtų būti saugūs, darbuojasi daugybė įvairių sričių specialistų. Todėl ar tikrai sąžininga, tarkime, kitų sukurtos gerovės vartotoju pavadinti mokytoją? Arba mediką, policininką, ugniagesį, statybininką ir dar daugybę kitų profesijų atstovų?

Žymi ekonomistė Mariana Mazzucato, griaudama mitą, kad naujųjų technologijų gigantai, tokie kaip „Tesla“, „Apple“ ar galingos farmacinės įmonės, yra genialių kūrėjų grupės, kurios neva viską pasiekia savo jėgomis ir nevalia jų apkrauti mokesčiais ar reikalauti didesnio indėlio į bendrą gerovę, yra pateikusi puikią analizę, kurios esmė ta, kad visos labai turtingos įmonės niekada nebūtų susikrovusios turtų, jei ne valstybės parama per infrastruktūrą, mokslo tyrimus ir daugybę kitų dalykų.

Kaip pabrėžia M. Mazuccato, radikalių liberalų primestas įsitikinimas, jog valstybė yra svetimu darbu mintantis parazitas, yra ginklas, kuriuo neskait­linga, bet labai praturtėjusi grupė turtuolių bando iškelti save virš bendrojo gėrio. Priešnuodis – įsisąmoninimas, kad šiuolaikinėje politinėje bend­ruomenėje visi esame glaudžiai susiję ir kiekviena profesija atlieka svarbią funkciją, o gerovės valstybės išskirtinis bruožas yra tai, kad viešosios paslaugos yra kokybiškos, gerai išplėtotos ir prieinamos visiems.

Gyvename amžėjančioje (senstančioje) visuomenėje, o tai turi įtakos ir viešųjų paslaugų struktūrai. Akivaizdu, kad būtina galvoti tiek apie viešųjų erd­­vių ir paslaugų pritaikymą vyresnio amžiaus žmonėms, tiek apie didesnes investicijas į socialines paslaugas, taip pat ir apie tai, kaip užtikrinti kokybiškų viešųjų paslaugų prieinamumą regionuose, jei norime ištrūkti iš ydingo rato. Juk jeigu mažėja viešųjų paslaugų, rajonas tampa vis mažiau patrauklus tiems, kurie gali rinktis, kur gyventi. Kadangi jauni žmonės planuoja išvykti ir nebelieka naujakurių, pradeda trauktis visas verslas ir viešosios įstaigos. 

Tačiau akivaizdu ir tai, kad mes pasiduodame komercijos logikai ir galiausiai turime vis daugiau vietovių, tampančių socia­linėmis dykumomis. Ir dar vienas klausimas: ar did­miesčių gyventojai yra kažkokie „kitokie“ ir jiems būtina garantuoti kitokią gyvenimo kokybę nei tiems, kurie gyvena atokesniuose regionuose? Ar bendrojo gėrio siekis nereiškia valstybės įsipareigojimo būti vienodai dėmesingiems visiems, o tų, kuriems dabar sunkiau, nekaltinti, kad esą „jie patys kalti“...

Netikiu, jog šią savotišką regio­nų erozijos problemą galėtų išspręsti nauja Regionų ministerija. Panašu, jog kalbos apie jos steigimą labiau yra noras pademonstruoti, kad neva kažkas daroma, nors pirmiausia derėtų orientuotis į investiciją žmonių gerovei. 

Pavyzdžių, kad atokiai nuo didmiesčių esančios vietovės gali klestėti, tikrai yra. Dažnu atveju viskas prasideda nuo aktyvių naujakurių, kurie imasi kurti bendrystės ir savipagalbos tink­lus. Jų skatinimas, investicijos į solidarumą kuriančias erdves bei didesnė valstybės decentralizacija galėtų keisti situaciją labiau nei ministerijų kūrimas. 

Absurdiška, kai svarbiausias kriterijus, naikinant pašto skyrius, kultūros įstaigas, medicinos punktus ar kitas viešas paslaugas, yra „per maža“ paklausa. Juk galvos skausmas nėra gydomas giljotina, tai kodėl nemėginama bent jau pabandyti koreguoti paslaugas, prisitaikant prie vietos žmonių poreikių ar bandyti pritraukti naujų klientų (pacientų ir pan.), o ne paprasčiausiai uždaryti įstaigą ir tik paskui pateikti analizę, jog žmonės vis tiek vienaip ar kitaip išgyvens.

Viena iš mūsų problemų yra ta, jog mes pernelyg dažnai klausiame „Ar atsiperka“? O jei klaustume „Ar teisinga“? Nes nei profesijos, nei įstaigos, nei viešosios paslaugos tikrai negali būti vertinamos, atsižvelgiant vien į tai, kiek pinigų jos pritraukia. Ir tik­roji politiko išmintis turėtų būti gebėjimas įvertinti ne tik piniginę išraišką, bet ir faktą, kiek tai prisideda prie bendro gėrio ir bend­rystės stiprinimo, kokių padarinių vienos ar kitos įstaigos panaikinimas turės ilgalaikėje perspektyvoje.

Kai į regionus pradedame žiūrėti tik per komercijos akinius ir galvojame, kad tai ir yra „veiksminga vadyba“, manau, elgiamės trumparegiškai, nes griauname viską, ką atstatyti bus ne tik labai sunku, bet ir brangu. Paprasčiausias pavyzdys, kuris tiesiog pribloškė, išgirsta vieno komercinio banko specialistės „išvada“, jog kažkokia apklausa parodžiusi, neva visi žmonės naudojasi elekt­ronine bankininkyste, todėl fizinių bankų skyrių nereikia. Kas ir su kuo tą apklausą rengė? Ir ar kas nors paklausė, pavyzdžiui, senolio iš Adomavo, kas iš viso yra ta elektroninė bankininkystė. Bent jau aš tuo netikiu...

Andrius NAVICKAS,

rašytojas, filosofas