Stringanti valstybė

Seimas pareiškė pastabas ir pa­geidavimus kitų metų valstybės biu­džeto projektui. Kaip jau įpras­ta, parlamentarai lenktyniauja, ku­ris bus dosnesnis „savo“ apygar­dai, taip pat badoma pirštais į įvai­rias „skyles“, bet galima prog­no­zuoti, jog biudžetas galiausiai vis tiek bus patvirtintas, nors jį, kaip įprastai, kritikuos visi, net ir pa­tys valdantieji.

Apsistumdymus ties biudžeto projektu puikiai iliustruoja finansų ir švietimo, mokslo bei sporto ministrų dialogas. Švietimo, mokslo ir sporto minist­rė Raminta Popovienė labai pasistengė, jog pedagogai nesigriebtų streiko ir pažadėjo jiems daugiau biudžeto lėšų nei numatyta projekte, kuris buvo pateiktas Seimui. Išgirdęs apie tai, finansų ministras Kristupas Vaitiekūnas piktai atšovė, jog toks pažadas neva su juo nederintas ir jis neįsivaizduojantis, iš kur galima būtų paimti ministrės pažadėtus pinigus. Į tai R. Popovienė atsakė, kad tai jau ne jos reikalas ir ištarė savotišku kalambūru tapusią frazę, jog ji esanti nustebusi, kad finansų ministras yra nustebęs... Tačiau Vyriausybė yra kolegialus darinys, todėl vis tik reikės susitarti, ką darys minist­rė, jei iš Finansų ministerijos gaus atsakymą, kad nėra galimybių patenkinti „švietimiečių“ norus.

Nepatenkinti ne tik pedagogai, bet ir gydytojai, pareigūnai, žemdirbiai, kultūrininkai. Tuo labiau, kad dabartiniai valdantieji yra išdaliję tiek pažadų, jog jiems nepakaktų pinigų net jei biudžetas būdų dvigubai didesnis.

Socialdemokratai per rinkimų kampaniją žadėjo sklandžiai veikiančią valstybę. Deja, kol kas valstybė akivaizdžiai stringa. Geriausias pavyzdys – nuolat gydytojų darbą komplikuojanti e.sveikatos sistema. Bandoma ją lopyti, tačiau po kiekvieno tokio mėginimo viskas tik dar labiau pablogėja. Sveikatos apsaugos ministerija pareiškė, kad, norint išvengti dar didesnių komplikacijų, e.sistema bus tvarkoma savaitgaliais ir užsimena apie visiškai atskiros kūrimą, o viešojoje erdvėje jau girdisi ir tam numatomos sumos – svarstoma skirti 15 milijonų eurų ir netgi įkurti jai administruoti specialią instituciją. 

Kitas „simbolis“ – Vilniaus oro uostas. Nežinia, ar skrydis į ar iš Vilniaus nebus atšauktas, tapo įprasta. Vyriausybė akivaizdžiai pralaimi kovą su kont­rabandininkų balionais, o šią savaitę dar ir lėktuvas nuo tako nučiuožė. Taip, iššūkis nėra paprastas, tačiau kas nutiktų, jei dar užplūstų ir iš Baltarusijos į Lietuvą stumiami, kaip praėjusią kadenciją, tūkstančiai migrantų. Todėl dabar susidaro įspūdis, jog šiandien pri­imami eksperimentiniai sprendimai, prieštaraujantys vienas kitam, viliantis, kad gal Baltarusijos diktatoriui paprasčiausiai atsibos bandyti mūsų kantrybę.

Kol švietimo, mokslo ir sporto minist­rė mažina valstybinių egzaminų minimalią kartelę ar duoda užduotis finansų ministrui, niekur neišnyksta vienas svarbiausių mokyklų skaudulių – vis grėsmingesnis mokytojų trūkumas. Sprendžiant šią įsisenėjusią problemą, nepakanka kosmetinių „papudravimų“. Ir jau aišku, jog situa­cija sparčiai blogės, nes didžioji dalis dabartinių mokytojų yra garbaus amžius. Paradoksas: kol kas „gelbėja“ prasta demografinė situacija ir mažėjantis vaikų skaičius. Kita vertus, galime džiaugtis dėl kiekvieno išsaugoto mokyklos pastato regionuose, tačiau ne patalpos, o tik mokytojai jas paverčia tikra mokykla...

Labai panaši situacija ir sveikatos apsaugos sistemoje. Politikai, skirtingai nei siūlė medikų organizacijos, nusprendė, jog svarbiau yra ne didinti Ligonių kasų nustatytus gerokai per mažus bazinius paslaugų įkainius, bet uždrausti priemokas privačiose gydymo įstaigose. Sveikatos apsaugos ministrė Marija Jakubauskienė tvirtina, kad tokiu būdu esą bus suvaržytas privačių įstaigų godumas ir net sumažės eilės valstybinėse ligoninėse bei poliklinikose. Tuo tarpu tokio sprendimo kritikai perspėja, kad tai ne tik nepadidins medikų, dirbančių valstybinėse įstaigose, skaičiaus, bet nepagerės ir pacientų galimybė rinktis bei greičiau gauti paslaugas. Pamatysime, kuri pusė teisi, tačiau nekyla abejonių, kad kol nebus peržiūrėti baziniai paslaugų įkainiai, kokybinio pokyčio tikėtis neverta. Tuo labiau, jog turime ekspertų prog­nozes, kurios perspėja apie sparčiai augantį sveikatos specialistų trūkumą. Ministerija skelbia, jog imasi priemonių, deja, vis labiau įsitvirtina priešprieša tarp ministerijos ir medikų bendruomenės. O labiausiai kenčia dėl to pacientai.

Tiesa, šiek tiek rimsta situacija kultūros srityje. Protesto mitingas Vilniuje buvo panašesnis į kultūrinę akciją, primenančią valdžiai, kad jos veiksmai įdėmiai stebimi, o ne kokį nors ultimatumą. Toliau kuriamos Kultūros asamb­lėjos regionuose, stabdomos viešos protesto akcijos, tačiau kultūros lauko žmones keičia kiti protestuotojai. Pavyzdžiui, mažais atlyginimas nepatenkinti pareigūnai. Ir, regis, to mūsų šalyje dar nebuvo – vidaus reikalų minist­ras Vladislav Kondratovič problemą mėgino išspręsti, ant scenos užtraukęs dainą. Tačiau protestuojančių pareigūnų ministro vokaliniai sugebėjimai nesužavėjo. Labiau patiko pažadas atrasti pinigų didesniems atlyginimams. Kita vertus, tie pažadai neatrodo labai tvirtai, o panašėja į improvizaciją, norint patikti publikai.

Be abejo, yra objektyvių priežasčių ir nemažai įsisenėjusių problemų, trukdančių valstybei sklandžiai veikti visose srityse. O ir kritikuoti visuomet yra lengviau nei daryti. Tačiau pripažinkime, jog dabartinės valdžios pri­imami sprendimai, arba tiksliau jų nebuvimas, yra itin didžiulis kontrastas tam, kaip turėtų veikti valstybė.

Gyventojams apmaudu, jog atsakingas politines pareigas užimantys žmonės didžiąją laiko dalį skiria svarstymams, ar veiksni, tvari ir ilgalaikė yra dabartinė valdančioji koalicija, o žmonių rūpesčiai nustumiami į antrą planą. Ir, perfrazuojant socialdemokratų pirmininką Mindaugą Sinkevičių, kuris pareiškė, jog „yra š... pylimo riba, kurios nebegalima toleruoti“, norisi palinkėti valdžiai, kad apskritai iš valdžios nesklistų tas š... dvokas, o visuomenė pajustų, jog valdžia yra jos pusėje ir pagaliau pradėtų rūpintis ne savo įvaizdžiu, bet valstybės gerove.

Andrius NAVICKAS