Kol vieni svajoja apie gyvenimą kaime, Raminta Laurutienė savo svajonę pavertė realybe. Vaiko priežiūros atostogų metu gimusi idėja šiandien išaugo į modernų šeimos ūkį Radviliškio rajone, Karčemų kaime, kuriame dera šilauogės, šiitake grybai ir bitininkystė. Pradėjusi nuo sprendimo pasinaudoti „Jaunųjų ūkininkų įsikūrimo“ parama, Raminta kartu su šeima įrodė, kad atkak­lumas, darbas ir kūrybiškumas gali sukurti sėkmingą verslą net ir nedideliame Lietuvos kaime. 

Šiandien „Lauručių ūkis“ – tai ne tik gausus derlius ar dešimtys bičių šeimų, bet ir įkvepianti istorija apie tai, kaip viena svajonė gali išaugti į beveik šimtą natūralių produktų bei tapti pavyzdžiu kitiems jauniems žmonėms.

Viskas prasidėjo nuo svajonės 

Kai Raminta buvo vaiko priežiūros atostogose, ji nusprendė parašyti projektą ir įkurti šilauogių ūkį, nes būtent šių uogų auginimas visuomet buvo moters svajonė. Be to, ji norėjo savo vaikus maitinti kokybiška ir sveikatai palankia produkcija.

„Reikėjo rašyti projektą, nes investicijos didelės ir ne kiekvienas gali susitaupyti tam tikrą sumą ir įkurti savo ūkį. Todėl pasirinkau „Jaunųjų ūkininkų įsikūrimo“ paramą. Įkūrėme šilauogių, šiitake grybų ir bičių ūkį“, – drąsų žingsnį prisimena jaunoji ūkininkė.

Suteikta parama leido įsigyti šilauogių sodinukų, reikiamos įrangos, kitų priemonių. O sodinukų reikėjo nemažai – 2650, jais apsodino 1 ha. O kur dar aviliai, bičių šeimos, medsukis ir kiti svarbūs dalykai, be kurių ūkio veikla nebūtų įmanoma. Dabar šilauoges šeima augina 2 ha plote, šiitake grybus – 1,7 arų plote, o bičių laiko net 60 avilių. 

Vien auginimu šeima neapsiribojo, suprato, kad moderniam ūkiui būtina trumpa tiekimo grandinė – kai pats ne tik augini, bet ir perdirbi bei realizuoji. Tad šalia namo įrengė  produkcijos gamybos cechą, įsigijo liofilizavimui būtinos įrangos.

Šiandien ūkyje gaminama apie 100 skirtingų produktų. Darbštūs ūkininkai liofilizuoja savo auginamas uogas, grybus, arbatas, rankomis gamina natūralius prieskonius, įvairiausio skonio kreminį medų, o visai neseniai ėmė gaminti greitai paruošiamas avižinių dribsnių košes.  

Paklausta apie ateities planus, Raminta sako, kad svajonių visada yra, šeima planuoja jas įgyvendinti. Planuose – uogų, daržovių ir kitų produktų perdirbimas.

„Kaimuose kurti tikrai yra daug galimybių, ypač jauniems žmonėms. Modernų ūkį plėtoti galima ir nedideliame plote. Svarbiausia – turėti idėją, kurią galėtum įgyvendinti ir naudotis galimybėmis. Žmones domina tai, kas nauja, neatrasta, o svarbiausia – natūralu ir sveika. Medaus, uogų pasiūla yra tikrai didelė, todėl turi sugalvoti, kuo gali nustebinti žmogų, kad jis pas tave norėtų sugrįžti dar ir dar kartą. Niekada nebijokite, kad kažkas nepavyks. Žinoma, iššūkių būna daug, svarbu niekada nenuleisti rankų ir siekti savo svajonių toliau“, – sako Raminta. 

Startui – lengvatinės paskolos

Nuo liepos 1 d. iki metų pabaigos jauni žmonės, planuojantys pradėti ūkininkauti, galės teikti paraiškas leng­vatinėms paskoloms pagal Lietuvos žemės ūkio ir kaimo plėtros 2023–2027 m. strateginio plano priemonę „Jaunųjų ūkininkų įsikūrimas“.

Pradedantiesiems ūkininkams siūlomos itin palankios finansavimo sąlygos – investicijoms ir (arba) apyvartiniam kapitalui galima pasiskolinti iki 100 tūkst. eurų. Net 60 proc. paskolos daliai taikomos nulinės palūkanos, o likusiems 40 proc. skaičiuojama 5 proc. finansų tarpininko marža ir 6 mėn. EURIBOR.

Šiemet lengvatinėms paskoloms numatyta beveik 18,8 mln. eurų.

Paskolos gali būti naudojamos ne tik investicijoms, bet ir kasdienėms ūkio reikmėms finansuoti. Jos padeda užtik­rinti sklandų veiklos tęstinumą, valdyti pinigų srautus ir lengviau įveikti sezoninius iššūkius. Lėšomis galima apmokėti sėklų, pašarų, trąšų, augalų apsaugos ar veterinarinių priemonių įsigijimą, degalus, darbo užmokestį, mokesčius, draudimo įmokas, komunalines bei kitas su ūkio veikla susijusias išlaidas.

„Lengvatinį paskolų pobūdį lemia ne tik mažesnės nei rinkos palūkanos, bet ir paprastesni paskolos užtikrinimo reikalavimai. Investicinės paskolos atveju gali būti prašoma įkeisti tik už paskolos lėšas įsigytą ilgalaikį materialųjį turtą, o gaunant paskolą apyvartiniam kapitalui dažniausiai pakanka pasirašyti vekselį. Finansų tarpininkai negali reikalauti kitų papildomų užtikrinimo priemonių“, – aiškina Žemės ūkio ministerijos Europos Sąjungos paramos politikos departamento Paramos verslui skyriaus patarėja Sigutė Mečkovskienė.

Norintys gauti lengvatinę paskolą pirmiausia turi pateikti paraišką Nacionalinei mokėjimo agentūrai (NMA). Jei paraiška atitinka nustatytus reikalavimus, NMA išduoda tinkamumo gauti paskolą pažymą, su kuria pareiškėjas gali kreiptis į pasirinktą finansų tarpininką.

Artimiausiu metu planuojami ir svarbūs pokyčiai. Siekiama pailginti investicinių lengvatinių paskolų grąžinimo terminą nuo 5 iki 10 metų. Tokiam siūlymui jau pritarė Žemės ūkio ministerijos Strateginio plano stebėsenos komitetas, o galutinį sprendimą dar turės priimti Europos Komisija. Tikimasi, kad naujos sąlygos įsigalios jau šių metų rudenį.

Iš viso 2023–2027 m. strateginio plano priemonei „Jaunųjų ūkininkų įsikūrimas“, apimančiai tiek dotacijas, tiek lengvatines paskolas, numatyta 95 mln. eurų Europos žemės ūkio fondo kaimo plėtrai ir Lietuvos Respublikos bend­rojo finansavimo lėšų.

Lauručių ūkio nuotr.

Žemaitijos regioninė etninės kultūros globos taryba už nuopelnus krašto etnokultūrai šiemet įvertino tris Šilalės rajono etninės kultūros puoselėtojus. Kanklių mokytoja iš Laukuvos Jolanta Bučnienė pa­gerbta už kankliavimo tradicijų puoselėjimą, Bilionių krašto atstovė Zita Grūdienė įvertinta už dūnininkų tarmės, vietos tradicijų ir etni­nio savitumo išsaugojimą bei puoselėjimą, o šilališkis drožėjas Alfonsas Maulius – už išskirtinius medžio drožybos darbus.

Pasak Etninės kultūros globos tarybos pirmininko, kraštiečio Virginijaus Jocio, būtient šie žmonės savo kasdieniu darbu prisideda prie gyvųjų Žemaitijos tradicijų išsaugojimo ir perdavimo jaunajai kartai.

Laukuviškė J. Bučnienė prisipažįsta, kad Žemaitijos regioninės etninės kultūros globos tarybos dėmesys ją nustebino.

„Mūsų rajone yra daug žmonių, vertų padėkos ir įvertinimo. Šiemet paskelbti Kanklių metai, tad džiugina, jog atsigręžta ir į šį instrumentą“,– sako ji.

Jos pažintis su kanklėmis prasidėjo dar vaikystėje, vasaras leidžiant senelių sodyboje Ivoniškių kaime. Ten atvykdavo teta Ona, studijavusi kankliavimą Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. Vieną vasarą ji pasiūlė Jolantai pamėginti pagroti valsą.

„Maniau, kad nieko neišeis, bet iš trečio karto pavyko. Tada viskas ir prasidėjo“, – prisimena moteris.

Netrukus ji pradėjo mokytis Šilalės muzikos mokykloje pas mokytoją Benisę Girkontienę. Tais metais mokykla po gaisro buvo laikinai įsikūrusi Simono Gaudėšiaus gimnazijoje, o atkūrus muzikos mokyklos pastatą, į jo atidarymą atvyko net Lietuvos televizija. Jolanta pamena skambinusį kanklėmis tą patį valsą, nuo kurio ir prasidėjo jos kelias į muziką.

Šiandien ji pati ugdo jaunuosius muzikantus ir vadovauja tradicinių kank­lių ansambliui. Pasak mokytojos, sudominti vaikus tradicine muzika šiais laikais nėra paprasta, tačiau tam padeda ne tik repeticijos, bet ir bendros išvykos, festivaliai bei stovyklos.

„Vaikams tai galimybė pakeliauti, susipažinti su naujomis vietomis ir žmonėmis. Bet pasilieka tie, kuriems kank­lės iš tikrųjų patinka“, – sako ji.

J. Bučnienės vadovaujamame ansamblyje svarbi ne tik muzika. Mokytoja siekia ugdyti atsakomybę, pagarbą tautiniam kostiumui, instrumentui ir vienas kitam.

„Jaučiu atsakomybę už mokinių kultūrinį ugdymą. Važiuodami į renginius jie mokosi bendravimo, pagarbos tradicijoms“, – teigia ji.

Šiemet jos ugdytiniai dalyvaus Lietuvos moksleivių dainų šventėje „Laiku ratu kartu“, vyksiančioje liepos 3–6 d. Vilniuje.

Dar viena šių metų laureatė Z. Grūdienė įvertinta už ilgametį darbą, puoselėjant dūnininkų tarmę, vietos tradicijas ir etninį savitumą bei aktyvią veiklą Bilionių liaudies teatre. Su teatru ji susijusi nuo mokyklos laikų, o 2003 m. prisidėjo ir prie Bilionių liaudies teatro veiklos. Anksčiau buvo jo režisierė, dabar – viena aktyviausių aktorių.

„Dažniausiai vaidiname komedijas. Mes – kaimo žmonės, todėl toks žanras mums artimesnis“, – šypsosi Zita.

Vis dėlto ji pripažįsta, jog išlaikyti mėgėjų teatrą tampa vis sunkiau.

„Anksčiau turėjome apie dvylika aktorių. Dabar žmonių surinkti labai sudėtinga – nebėra mokyklos, kaimas sensta, dalis gyventojų išvyko. Nežinau, kiek ilgai teatras dar gyvuos“, – neslepia moteris.

Tačiau teatro scena – tik dalis jos veik­los. Z. Grūdienė dainuoja, šoka, yra Šilalės „Bočių“ ansamblio narė, dalyvauja pasakotojų konkursuose ir renginiuose, kuriuose skamba dūnininkų tarmė.

„Jeigu savo tarmės nesaugosime, ji tiesiog išnyks“, – įsitikinusi etnokultūros puoselėtoja.

Svarbi jos veiklos dalis – ir tautinis kostiumas.

„Jį dėvėti – išskirtinis jausmas. Tai ne tik drabužis, bet ir pagarba savo kraštui“, – neabejoja bilioniškė.

Žodinė tautosaka Zitą lydi daugelį metų. 2017-aisiais, minint Piliakalnių metus, ji laimėjo pirmąją vietą pasakotojų konkurse, papasakojusi padavimą apie Bilionių piliakalnį.

„Istorijas renkuosi iš knygų, tėvų pasakojimų, o kartais šiek tiek papildau ir savo vaizduote“, – šypsosi ji.

Šilališkis A. Maulius yra iš tų kūrėjų, apie kurio kūrybą bent viena ausimi yra girdėjęs kiekvienas kraštietis. Ir ne tik – įspūdingus dirbinius gaminantis medžio drožėjas yra nuolatinis įvairiausių parodų dalyvis ir laimėtojas, ne kartą reprezentavęs Šilalę respublikiniuose konkursuose, pelnęs daugybę apdovanojimų ir dip­lomų, jis aktyviai dalyvauja edukacinėse veik­lose, perduodamas tradicinius amatus jaunajai kartai ir pan.

Bijotuose už medžio drožybos darbus jam buvo įteikta išskirtinė, nekonkursinė Etninės kultūros globos tarybos pirmininko V. Jocio padėka. 

Žemaitijos regioninė etninės kultūros globos taryba kasmet pagerbia žmones, savo darbu saugančius ir puoselėjančius krašto kultūros paveldą. Kiekvienais metais yra apdovanojami ne daugiau kaip devyni Žemaitijos etnokultūros puoselėtojai. Šiemet tarp laureatų – atstovai iš Telšių, Rietavo, Kelmės, Šiaulių rajono ir Šilalės. Mūsų rajonui skirti net trys įvertinimai rodo, jog čia gyvos ne tik tradicijos, bet ir tai, jog turime žmonių, kurie kasdien rūpinasi, kad jos nenugrimztų į praeitį.

Vesta VITKUTĖ

AUTORĖS nuotr.

Tobulų vaikų ne­bū­na. Nebūna ir to­bulų jų tėvų ar glo­bėjų. Būtent ši mintis tapo pagrindine šių metų Vaikų globos savaitės žinute. Visoje Lietuvoje ji rengiama jau septintą kartą, o Šilalėje – tre­čiąjį.

Praėjusį savaitgalį Šilalės bendruomenių parką užpildė vaikų juokas ir šurmulys, tačiau organizatoriai kviečia gy­ventojus į parką už­sukti ir artimiausias dvi savaites. Gal­būt viena perskaityta is­torija pakeis ne tik jūsų, bet ir dar ne­pažįstamo vaiko gy­venimą.

Žydrūnė MILAŠĖ

AUTORĖS ir organizatorių nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 46

Šilalėje pristatytas VšĮ „Pokyčių iniciatyvos centras“, kurį įkūrė ilgametę patirtį turinčių psichosocialinių paslaugų specialistų ko­manda. Ir nors veiklą jis pradėjo pavasarį, o centre jau yra tei­kia­mos psichologinės ir socialinės pagalbos paslaugos, oficialiai visuomenei naujoji įstaiga pristatyta praėjusią savaitę. Ji įsikūrė Užimtumo tarnybos patalpose, konsultacijos teikiamos tik iš anks­to užsiregistravus.

Žydrūnė MILAŠĖ

AUTORĖS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 46

Šiuolaikiniame pasaulyje vaikams išlaikyti dėmesį tampa tikru iššūkiu – juos greitai išblaško spalvoti ekranai, garsai ir informacijos gausa. Todėl gebėjimas susikaupti tampa vienu svarbiausių įgūdžių, padedančių vaikui mokytis, kurti, spręsti problemas ir geriau suprasti save bei kitus. Specialistai pabrėžia, kad dėmesingumas nėra įgimta savybė – jis ugdomas kasdieniais įpročiais, o viena veiksmingiausių priemonių tam yra skaitymas.

Dėmesys prasideda nuo ryšio

Harvardo psichologas Jerome’as Kaganas, tyrinėjęs vaikų kalbos raidos ir ugdymo procesus, nustatė[1], kad ugdymo procese intensyvus asmeninis dėmesys yra ypač svarbus. Būtent artimas ryšys, bendravimas ir įsitraukimas padeda vaikui geriau mokytis, suprasti kalbą ir ilgiau išlaikyti dėmesį.

Vienas paprasčiausių būdų tokį ryšį stiprinti – bendras skaitymas. Kai suaugęs ne tik skaito tekstą, bet ir kalbasi su vaiku, klausia jo nuomonės, leidžia įsitraukti į pasakojimą, vaikas natūraliai mokosi susikaupti, sekti mintį ir išbūti su viena veikla ilgiau.

Skaitymo įprotis formuojasi nuo pirmųjų dienų

Ankstyva pažintis su knygomis vaikui padeda skaitymą priimti kaip natūralią kasdienybės dalį. Prie ankstyvojo skaitymo skatinimo Lietuvoje prisideda Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos įgyvendinamas projektas „Knygų startas“. Šios, tarptautine patirtimi paremtos iniciatyvos tikslas – ugdyti pirmąją vaikų kartą Lietuvoje, kurios pažintis su knygomis prasideda nuo kūdikystės.

Nuo 2021 metų visi Lietuvoje gimę kūdikiai ligoninių gimdymo skyriuose gauna ankstyvojo skaitymo lauknešėlį. Pirmąjį rinkinį papildė Indrės Pliuškytės-Zalieckienės knygelė „Kapt kapt kapt“, pritaikyta 0–3 metų vaikų raidos poreikiams. Projektas mažiesiems skaitytojams taip pat dovanoja Evelinos Daciūtės ir iliustruotojos Ingos Dagilės knygelę „Drambliai ėjo į svečius“. Joje vaikai gali ne tik sekti istoriją, bet ir mokytis skaičiuoti. Knygelę gali gauti visi iki penkerių metų vaikai, pirmą kartą registruojami Lietuvos viešosiose bibliotekose. Tėvams, kurie vaiką bibliotekoje jau buvo užregistravę anksčiau, siūloma elektroninė knygelės versija.

Specialistė pataria: kokias knygas rinktis vaikams ugdant dėmesingumą?

Tinkamai parinktos knygos ir pats skaitymo procesas gali tapti svarbiu dėmesingumo, emocinio sąmoningumo ir vidinės koncentracijos ugdymo įrankiu. Apie tai, kaip skaitymas gali padėti ugdyti dėmesingumą, pasakoja Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Vaikų ir jaunimo literatūros centro vyriausioji tyrėja prof. dr. Džiuljeta Maskuliūnienė.

Mažyliams svarbiausia – ramybė ir artumas

Pasak tyrėjos, 0–3 metų vaikams itin svarbi rami aplinka ir lėtas skaitymo tempas. Mažyliai dėmesį sutelkia į balsą, ritmą, garsus, spalvas ir pasikartojimus, todėl šiame amžiuje geriausiai tinka trumpos, ritmingos knygelės bei dainelės.

Specialistė rekomenduoja Indrės Pliuškytės-Zalieckienės „Kapt kapt kapt“, lietuvių liaudies dainelę „Du gaideliai“ bei kitas „Knygų starto“ rekomenduojamas knygas.

Darželinukams – trumpos ir aiškios istorijos

4–6 metų vaikų dėmesį stiprina aiškios, nesudėtingos istorijos, kurias lengva sekti nuo pradžios iki pabaigos. Šio amžiaus vaikams puikiai tinka animalistinės pasakos, trumpi eilėraščiai ir paveikslėlių knygos.

Prof. dr. Dž. Maskuliūnienė išskiria Jurgos Vilės ir Linos Sasnauskaitės „Chameleono sapnai“, kurie padeda vaikui mokytis išklausyti istoriją iki galo, atpažinti emocijas ir ilgiau išlaikyti dėmesį. Naudinga mokytis ir trumpų eilėraščių atmintinai – tai lavina atmintį, plečia žodyną ir ugdo pasitikėjimą savimi.

Pradinukams – istorijos, ugdančios empatiją

7–10 metų vaikai jau geba ilgiau sekti siužetą, įsijausti į veikėjų išgyvenimus ir analizuoti jų poelgius. Skaitymas šiame amžiuje padeda mokytis kantrybės, geriau suprasti kitus ir valdyti emocijas. Šiam amžiui rekomenduojamos Kate DiCamillo „Jei ne Vinis Diksis“, Angelos Nanetti „Mano senelis buvo vyšnia“, Violetos Palčinskaitės „Muzika troliui“.

Pasak specialistės, dėmesio koncentraciją šiame amžiuje stiprina ir naujų žodžių įsiminimas bei ritminga poezija.

Jaunesni paaugliai pasirengę sudėtingesnėms temoms

11–14 metų skaitytojai jau geba gilintis į veikėjų motyvus, suprasti potekstes ir ilgiau išlaikyti dėmesį sudėtingesniame pasakojime. Todėl verta rinktis ne tik grožinę, bet ir pažintinę literatūrą. Prof. dr. Dž. Maskuliūnienė rekomenduoja Sigitos Mikšaitės knygą „Istorija vizgina uodegą. Trumpos istorijos apie ilgą žmogaus ir šuns draugystę Lietuvoje“.

Taip pat tinka Michaelio Morpurgo „Gimęs bėgti“, Kotrynos Zylės „Siela sumuštinių dėžutėje“, Katherine Paterson „Tiltas į Terabitiją“. Tokios knygos ugdo empatiją, vaizduotę ir gebėjimą susikaupti ilgesniam laikui.

Vyresniems paaugliams svarbios diskusijos

14–18 metų jaunuoliams skaitymas tampa būdu pažinti save, formuoti vertybes ir kritiškai vertinti pasaulį. Specialistė rekomenduoja problemų prozą, distopijas ir kūrinius, nagrinėjančius paauglių patirtis, pavyzdžiui, Justinos Kapeckaitės „Sono Electrum“.

Svarbi skaitymo dalis šiame amžiuje – pokalbiai apie knygas. Diskusijos mokykloje, šeimoje ar skaitymo klubuose padeda ugdyti kritinį mąstymą, sąmoningumą ir gebėjimą susitelkti į sudėtingesnes temas.

Skaitymas – ne tik įprotis, bet ir emocinis ryšys

Prof. dr. Džiuljeta Maskuliūnienė pabrėžia, kad laikas kartu su vaikais ne tik stiprina jų skaitymo įgūdžius, bet ir kuria artimą ryšį tarp suaugusiojo ir vaiko bei skatina gilesnį pasaulio pažinimą.

„Visose amžiaus kategorijose verta knygas skaityti drauge su vaiku (taip pat ir garsiai), perskaičius (ar ir skaitymo metu) kalbėtis apie jas, dalintis įspūdžiais. Šie pokalbiai, taiklūs suaugusiojo komentarai, pastebėjimai  ugdo vaiko, paauglio, jaunuolio sąmoningumą, dėmesingumą  knygai,  pasauliui ir sau. Tai prasminga suaugusiojo ir vaiko, paauglio bendravimo forma“, – sako specialistė.

Ankstyvojo skaitymo skatinimo projektas „Knygų startas“ vykdomas įgyvendinant Skaitymo skatinimo 2025–2027 m. veiksmų planą. Projektą vykdo Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka, finansuoja Lietuvos Respublikos kultūros ministerija, informacinis partneris LRT.

Nuo pat Rusijos plataus masto invazijos į Ukrainą pradžios Lietuvos gyventojai nuolat raginami ruoštis vadinamajai dienai X. Valstybės institucijos organizuoja civilinės saugos pratybas, savivaldybės ir įstaigos bei įmonės rengia ekstremaliųjų situacijų planus, politikai be perstojo kartoja, kad kiekvienas turime būti pasirengę netikėtumams ir pan. Toks pasirengimas nėra grindžiamas vien prielaidomis. Kiekvienoje savivaldybėje galimi pavojai nustatomi atliekant situacijų rizikos analizę pagal specialią metodiką. Vertinant šias rizikas remiamasi specialistų bei ekspertų išvadomis, kitų šalių patirtimi. Būtent tai leidžia nustatyti, kokios grėsmės konkrečioje teritorijoje yra labiausiai tikėtinos ir kokiems scenarijams būtina ruoštis.

Žydrūnė MILAŠĖ

AUTORĖS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 45

Spaudžiant konkurencijai iš Olandijos ir Lenkijos, imtis auginti skintas gėles – drąsus žingsnis. Tačiau Salomėjos Bernotienės ūkyje Tūbinėse jau trečias birželis klestintys bijūnai džiugina ne tik pirkėjus, bet ir jai pačiai sukuria laimės bei džiaugsmo pripildytą kasdienybę. Kalbėtis su Salomėja nepaprastai malonu – ji spinduliuoja gerą energiją, optimizmą bei šiltą požiūrį į gyvenimą. O už visą šią pilnatvę ji sako esanti dėkinga savo penkiametei dukrytei Godai.

„Pasikeitė mano gyvenimas visai į kitą pusę”, – švyti laime Salomėja ir Artūras Bernotai.

Jūratė KIELĖ

Pašnekovės asmeninio albumo nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 45

Taikliu žvilgsniu į miesto viešąsias erdves pasižymintis gyventojas susidomėjo, kokia yra aplink Ašučio tvenkinį sukaltų tiltukų paskirtis. Vyras netgi kelia versiją, jog tai gali būti dar vienas valdžios „projektas“ – galbūt rinksime, kuris tiltukas gražesnis ar originalesnis?

Žydrūnė MILAŠĖ

AUTORĖS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 45

Pajūrio Stanislovo Bir­žiškio gimnazijos 1–4 klasių mokiniai dalyvavo vasaros poilsio programoje „Minčių restauracija 2026“. Šis laikas buvo kupinas įdomių edu­kacijų, pažintinių iš­vy­kų, naujų patirčių ir nepa­mirš­tamų įspūdžių.

Pirmąją stovyklos dieną mokiniai kartu su socialine pedagoge Jurgita Rumšiene ir mokinio padėjėja Egle Bagdoniene vyko į Gintauto Grikaičio bitininkystės ūkį. Senoje, jaukioje kaimo sodyboje stovyklautojus pasitiko bityno šeimininkai, supažindinę su bičių pasauliu ir jų gyvenimu. Vaikai stebėjo bičių darbą, patys suko medų ir netgi pasigamino po vaško žvakę. Po užsiėmimų visi vaišinosi šviežiu medumi su batonu ir pienu. Kupini gerų emocijų, stovyklautojai grįždami dar aplankė Padievaičio piliakalnį.

Antroji diena buvo skirta indėniškiems nuotykiams – pradinukai, lydimi mokytojos Loretos Gedeikienės ir mokinio padėjėjos Daivos Ciparienės, vyko į Vinetu kaimą. Čia jie dalyvavo edukacinėje programoje „Jaunųjų vilkų kelias“, susipažino su indėnų gyvenimo būdu, tradicijomis ir papročiais, gavo indėniškus vardus. Taip pat stovyklautojai mokėsi šaudyti iš lanko, mėtė žiedus ant bizono ragų, išbandė ieties metimą ir kt. 

Trečiąją stovyklos dieną mo­kinukai kartu su mokinio padėjėja E. Bagdoniene ir pradinio ugdymo mokytoja Lolita Rudiene išvyko į Kelmę, pakeliui aplankydami  Kryžkalnio partizanų memorialą, skirtą kovotojams už Lietuvos laisvę pagerbti.

Kelmės krašto muziejuje, įsikūrusiame istoriniame dvare, vaikai sužinojo apie Šiaurės Amerikos indėnų buitį bei netikėtą Kelmės dvaro ryšį su indėnais, kurį sieja rašytojas Karlas Majus. Apžiūrėję indėnų palapinės maketą, lankus ir kailius, stovyklautojai pasijuto lyg tikrose prerijose. Daug džiaugsmo suteikė indėnų žaidimai, lavinę taiklumą ir komandinį darbą, o tradicinė indėniška matė bei pagal specialų receptą kepti sausainiai pradžiugino ne vieną smaližių.

Muziejuje stovyklautojai susipažino ir su senąja lietuviško kaimo piemenėlių buitimi, sužinojo, kiek daug darbo tekdavo anuometiniams vaikams, tačiau kartu atrado ir linksmąją jų kasdienybės pusę. Edukacijos metu jie patys išbandė senuosius piemenėlių žaidimus, o skaniausia išvykos dalimi tapo su lupenomis virtos bulvės ir tradicinis mirkalas iš sėmenų, druskos bei česnako. 

Vėliau mokiniai apsilankė unikaliame Mečislovo Ežerskio Lazdų muziejuje, kur nustebino šimtai įvairiausių formų lazdų, kurias, pasak muziejaus įkūrėjo, sukūrė pati gamta, o jis tik surado miške ir išsaugojo.

Neaplenkė stovyklautojai Lauksargių kaimo Tauragės r., kur dalyvavo edukacijoje „Vė­jo spalva žalia“. Buvo smalsu sužinoti, kas slypi po tokiu neįprastu pavadinimu, tad edukacijos metu jie susipažino su vėjo energetika, stebėjo vaizdo medžiagą apie vėjo jėgainių gamybą ir statybą, konstravo jų modelius bei išbandė, kaip jie veikia. Pasitelkę virtualios realybės akinius mokiniai apžiūrėjo vėjo jėgaines iš vidaus ir iš išorės, matavo vėjo stiprumą, dalyvavo viktorinoje. Vėliau edukacijoje „Žalioji žinutė“ laukė smagūs žaidimai ir naujos patirtys. 

Paskutinę stovyklos dieną mažieji keliautojai praleido Ši­lutėje, edukacija „Jomarko saldainiai“ leido pasinerti į spalvingą ir kvapnų saldainių pasaulį, žavėjosi tautodailininko Rimanto Minkaus paroda „Gražiausios pasaulio šventovės“, o Švėkšnos dvare sklaidė „Švėkšnos dvaro parko paslaptis“, išgirdo pasakojimą apie seniausią Lietuvoje dviskiautį ginkmedį, vieną seniausių šalies kukmedžių ir kt. 

Penkios stovyklos dienos padovanojo naujų draugų, daug juoko, prasmingų patirčių ir nepamirštamų akimirkų, kurios vasaros atostogas pavertė tikra atradimų kelione.

Už  išvykas ir edukacijas stovyklautojai nuoširdžiai dėkoja gimnazijos administracijai, autobusų vairuotojams Vytautui ir Viktorui, šauniam valgyklos personalui, raštinės administ­ratorei  Ritai, buhalterei Indrei bei apskaitininkei Daliai.

Jurgita RUMŠIENĖ

„Minčių restauracija 2026“ veiklų koordinatorė

AUTORĖS nuotr.

Beveik visą gyvenimą Girdiškėje praleidęs Pranciškus Bambalas yra vienmetis su rajono laikraščiu. Vietos žmonės jį pažįsta kaip ramų, geranorišką žmogų, kuris niekada neatsisako padėti kaimynams ar bend­ruomenei.

„Užaugau Lingių Fermos kaime, keturių vaikų šeimoje – buvome du broliai ir dvi seserys. Gimiau antras. Jauniausio brolio jau nebeturime – jis mirė sulaukęs 67-erių. Galima sakyti, „karališka“ mirtimi: grįžo iš darbo Klaipėdoje, nutarė pamiegoti, atsigulė ir nebeatsikėlė...

Džiaugiuosi, kad mūsų šeima visada buvo sėsli – nei mes, nei mūsų vaikai neišsilakstė po užsienius. Tiesa, mudviejų su Pet­ronėle sūnūs ten vis važiuoja padirbėti“, – pasakoja laikraščio bendraamžis.

Prisiminęs vaikystę ir jaunystę, Pranciškus sako, jog anuomet mokinių keliai buvo visai kitokie nei dabar. Baigęs Tūjainių aštuonmetę mokyklą, jis išvyko mokytis į Viešvilėje veikusią mechanizatorių mokyklą.

„Kelias iki mokyklos buvo ilgas, tačiau susisiekimas – puikus. Tereikėdavo pasiekti Girdiškę, iš ten autobusu nuvažiuoti į Tauragę, vėl persėsti į kitą iki Mikytų, o iš ten dar vienu autobusu jau ir Viešvilė nebetoli“, – prisimena P. Bambalas.

Kadangi mokytis išvyko su tuometinio kolūkio siuntimu, baigęs mokslus grįžo dirbti į Girdiškės, vėliau – Poškos kolūkį. Čia plušo iki 1969-ųjų, kai buvo pašauktas į sovietinę armiją. Nors tarnavo netoli gimtinės – Kaliningrade, ši patirtis įsirėžė atmintin visam gyvenimui.

„Tarnavau povandeninėse pa­jėgose tankistu. Kelis kartus teko nerti po ledu į Nemuno dugną. Negaliu pasakyti, ką tai man davė, tik prisimenu, kad buvo ir baisu, ir labai šalta. Po dvejų metų grįžau į Girdiškę, toliau dirbau traktorininku, vasaromis vairuodavau ir kombainą. Čia sutikau ir savo žmoną – mokėmės toje pačioje mokykloje, tik skirtingose klasėse. Susituokėme, susilaukėme trijų vaikų“, – trumpai svarbiausius gyvenimo įvykius apžvelgia 75-erių vyras.

Po vestuvių šeima apsigyveno Petronėlės tėvų namuose, pačiame Girdiškės centre. Čia ir tebegyvena iki šiol. Tiek pat metų jų namuose skaitomas ir rajono laikraštis.

„Skaitome ne todėl, kad „Šilalės artojas“ yra vienintelis leidinys, rašantis apie rajono gyvenimą, o dėl to, kad jis įdomus. Patinka, jog žurnalistai nebijo pakritikuoti valdžios, pasidomėti, kaip leidžiami ir naudojami mokesčių mokėtojų pinigai. Linkiu, kad laikraštis gyvuotų ilgiau už mus, jo bend­raamžius. Nes kas kitas, jei ne rajono laikraštis, informuos apie svarbiausius įvykius, renginius ar praneš apie Amžinybėn iškeliavusius pažįsta­mus?“ – svarsto P. Bambalas, sveikindamas „Šilalės artoją“ su bendra sukaktimi.

Jis įsitikinęs, jog rajono spaudai skaitytojų nepritrūks – pasirodo, laikraštį skaito ir jo vaikai. Vyriausiasis sūnus Žydrūnas gyvena kartu su tėvais. Duk­ra Jurgita įsikūrusi Šidagiuose (Tauragės r.), tačiau dažnai lanko tėvus ir rūpinasi sergančia mama. Jauniausiasis Tomas su šeima gyvena Klaipėdoje, bet dirba Vokietijoje, todėl į Girdiškę užsuka rečiau. Vaikai Pranciškui ir Petronėlei padovanojo keturis anūkus – Moniką, Gab­rielę, Gustę ir Tomą.

„Dabar gyvename tikrai gerai. Tačiau iki pensijos buvo labai sunku – neliko nei darbo, nei pajamų. Sunkiausia buvo emociškai: buvau geras specialistas, visiems reikalingas, uždirbdavau 700–800 rublių, kai tuo tarpu miesto inžinieriai gaudavo tik apie 145. Ir staiga viskas nutrūko. Dėl to teturiu tik 27 metų darbo stažą, todėl mano pensija nedidelė, apie 530 eurų. Petronėlei pasisekė labiau – ji dirbo Bijotų valgyk­loje, sukaupė visą reikiamą stažą, dar gauna ir neįgalumo išmoką. Pinigų dabar pakanka, svarbiausia, jog būtų sveikatos. Gyvename kaime, daug įvairiausių daržovių užsiaugi­name patys, dar laikome kelias vištas, turime katiną ir šunį – štai ir visas mūsų ūkis“, – šypsodamasis pasakoja šeimininkas, rodydamas kruopščiai prižiūrėtą sodybą.

Pranciškus džiaugiasi, kad Girdiškėje gyvena savo kraštą mylintys žmonės, nors jų kasmet, deja, vis mažiau čia belieka.

„Turime bažnyčią, parduotuvę, laidojimo namus ir puikią bendruomenę – belieka džiaugtis gyvenimu. Tik gaila, kad tų žmonių beveik nebeliko. Per rinkimus paaiškėja, jog balsuoti turėtų ateiti vos apie šimtą rinkėjų, o anksčiau tiek susirinkdavo į vienas vestuves ar laidotuves. Kadaise, jei bent kiek pažinojai žmogų, buvo savaime suprantama palydėti jį į Amžinąją kelionę. Kaimynai ateidavo net iš už kelių kilomet­rų, brisdavo per pusnis, kad tik atsisveikintų. Dabar beveik nebeliko to artumo“, – šiek tiek apgailestauja P. Bambalas.

Jis sako niekuomet neatsisakantis padėti kaimynams ir bendruomenei – ar reikėtų pagiedoti, ar padėti nešti kryžių. Pranciškaus įsitikinimu, bend­ravimas, tarpusavio pagalba bei palaikymas visais laikais buvo, yra ir, tikėkimės, liks tvirtos kaimynystės, šeimos bei bendruomenės pagrindu.

Žydrūnė MILAŠĖ

AUTORĖS nuotr.

Projekto „Kultūra – visuomenės saugumo pagrindas“ publikacija