Net ir po dešimtmečių, praleistų kuriant pasaulinio garso atlikėjų koncertus, valstybinius renginius ir tarptautinius scenos meno projektus, scenografas ir šviesų dailininkas Arvydas Buinauskas pripažįsta – galutinis rezultatas vis dar gali nustebinti net patį kūrėją. Būtent tokio netikėtumo jis tikisi ir rugpjūčio 13–14 dienomis Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro salėje „Jūra“, kur VI Klaipėdos festivalį, dedikuotą Karalienės Luizės jubiliejui, atidarys monumentali Josepho Haydno oratorija „Pasaulio sutvėrimas“.

Šiame pastatyme A. Buinauskas kuria ne tik scenografiją ir šviesų dizainą – jo sumanymu šviesa tampa lygiaverčiu sceninio pasakojimo veikėju, o visa teatro erdvė virsta gyvu pasaulio gimimo epicentru. Kartu su muzika, projekcijomis ir architektūra ji ves žiūrovą iš pirmapradės tamsos į šviesą, iš chaoso – į tvarką, leisdama ne tik stebėti, bet ir patirti kūrinį. Pats kūrėjas sako, kad didžiausia sėkmė jam bus ne aplodismentai, o akimirka, kai po paskutinių oratorijos akordų salėje liks tyla, susikaupimas ir emocinis atgarsis.

Pajausti pasaulio gimimo procesą

Kodėl net vienas ryškiausių Lietuvos šviesų menininkų pripažįsta vis dar laukiantis netikėtumo? Kaip gimsta scenovaizdis, kuriame šviesa, muzika, architektūra ir projekcijos susilieja į vieną gyvą materiją? Arvydas Buinauskas akcentuoja, kad kuriant Haydno oratorijos „Pasaulio sutvėrimas“ vizualinę koncepciją buvo svarbu ne iliustruoti biblinį pasakojimą, o sukurti patirtį, leidžiančią žiūrovui pajusti pasaulio gimimo procesą.

„Scenografija leis žiūrovui ne tiesiog pamatyti, o asociatyviai patirti pasaulio sukūrimo akimirką – tarsi kosminį sprogimą, iš kurio gimsta šviesa, materija ir tvarka. Erdvėje išsisklaidžiusios formos, šviesos blyksniai ir palaipsniui atsiveriančios struktūros sukurs nuolat besiformuojančio pasaulio įspūdį. Kartu su muzika vizualiai pasakosime virsmą iš chaoso į tvarką, iš tamsos į šviesą. Scenografijoje iš pradžių matysime tarsi sprogimo išblaškytas formas ir fragmentus, kurie palaipsniui ims jungtis į vientisą pasaulį. Šviesa taps pagrindine šio virsmo jėga – ji atvers erdvę, išryškins chorą, medžiagų faktūras ir gimstančios gyvybės ženklus. Norime, kad žiūrovas ne tik stebėtų pasaulio sukūrimą, bet jį patirtų per šviesos, erdvės ir muzikos santykį“, – sako A. Buinauskas.

Arvydas Buinauskas neabejoja, kad šiame pastatyme šviesa taps lygiaverte sceninio pasakojimo dalimi. „Šviesa šioje oratorijoje - ne tik priemonė muzikai ir atlikėjams išryškinti, bet ir savarankiškas sceninio pasakojimo veikėjas. Šviesa, scenografija, muzika ir visas atlikimas nuo pat pradžių kuriami kaip viena nedaloma materija. Ši materija keliaus per visą kūrinį – nuo pirmapradės tamsos ir chaoso iki šviesos, tvarkos bei gyvybės atsiradimo. Todėl šviesa ne lydės muziką iš šalies, o kartu su ja kurs emocinę dramaturgiją, keis erdvės pojūtį ir taps matomu kūrinio vidinio virsmo ženklu“, – sako A. Buinauskas.

Oratorijos pastatyme susitinka skirtingų sričių kūrėjai – projekcijų menininkai, šviesų dailininkas, dirigentas ir režisūrinė komanda. Anot Arvydo Buinausko, tokio masto pastatyme svarbiausia ne atskiri kūrybiniai sprendimai, o nuolatinis dialogas, leidžiantis skirtingoms meninėms kalboms susilieti į vientisą visumą.

„Kaip ir pats pastatymo pavadinimas sufleruoja, visas kūrybinis procesas prasideda nuo dialogo. Projekcijos, šviesa, scenografija, režisūrinė vizija ir muzika nėra kuriamos atskirai – nuo pat pradžių jos formuojamos kaip viena visuma. Kiekvienas kūrėjas atsineša savo meninę kalbą, tačiau visus jungia bendra dramaturginė kryptis ir muzika, tampanti pagrindine ašimi. Tai ne atskirų elementų sudėjimas, o bendras kūrinio gimimas, paremtas nuolatiniu klausymusi, reagavimu vienas į kitą ir idėjų transformacija“, – sako A. Buinauskas.

Pasakojimas apgaubs žiūrovus

Oratorijos „Pasaulio sutvėrimas“ scena praras tradicines ribas – veiksmas užlies visą didžiąją salę „Jūra“, o žiūrovai taps šio vyksmo dalimi. Arvydo Buinausko teigimu, tokį sprendimą padiktavo pati erdvė ir ankstesnė patirtis joje.

„Kartą jau turėjome galimybę surengti parodymą šioje salėje ir tuomet pabandėme šviesa išeiti už tradicinių scenos ribų. Pamatėme, kaip natūraliai ji gali pasklisti po visą „Jūros“ erdvę, apgaubti žiūrovus ir pakeisti jų santykį su tuo, kas vyksta. Ši patirtis labai įkvėpė ir patvirtino, kad verta atsisakyti aiškios ribos tarp scenos ir salės. Oratorijos mastui ir jos kuriamam pasaulio gimimo pojūčiui tokia erdvė ypač tinka. Muzika, šviesa ir projekcijos sklinda iš skirtingų krypčių, todėl žiūrovas nebe stebi kūrinį iš šalies, o atsiduria jo viduje. Taip kuriamas stipresnis erdvinis, apgaubiantis potyris, tarsi visa salė taptų viena gyva, nuolat kintančia scenografija“, – sako A. Buinauskas.

KVMT salė „Jūra“ išsiskiria ne tik puikia akustika, bet ir išskirtine architektūra – molio tinko sienomis, primenančiomis Lietuvos pajūrio kopas. Pasak Arvydo Buinausko, ši unikali erdvė taip pat tampa vienu svarbiausių scenografijos elementų. „Man atrodo, pati salės architektūra jau pasakoja pasaulio sukūrimo istoriją – daugybė atskirų faktūrų, linijų ir detalių susijungia į vientisą kūną. Todėl scenografija ne mėgina šią erdvę paslėpti ar pakeisti, bet ją pratęsia ir išryškina. Molio tinko sienos tampa natūralia vizualinio pasakojimo dalimi – šviesa atveria jų reljefą, o projekcijos tarsi įauga į architektūrą. Techniniu požiūriu svarbu tiksliai parinkti šviesos kryptis, intensyvumą ir projekcijų mastelį, kad netolygūs paviršiai ne trukdytų, o kurtų papildomą gylį ir judėjimą. Taip visa salė tampa viena scenografine materija – jos architektūra, šviesa, vaizdas ir muzika susijungia į vientisą, gyvą pasaulį“, – akcentuoja A. Buinauskas.

Nustebti tikisi net kūrėjai

Per daug metų trunkančią kūrybinę karjerą scenografas ir šviesų dailininkas Arvydas Buinauskas sukūrė vizualinius sprendimus pasaulinio garso atlikėjų koncertams, valstybinės reikšmės renginiams ir tarptautiniams projektams. Vis dėlto, jo teigimu, Josepho Haydno oratorijos „Pasaulio sutvėrimas“ pastatymas išskirtinis ne tik savo menine forma, bet ir visiškai kitokiu požiūriu į šviesos, scenografijos ir muzikos santykį.

„Didžiuosiuose koncertiniuose šou šviesa dažnai veikia labai tiesiogiai – kuria energiją, ritmą, stiprų momentinį įspūdį. Klasikinėje muzikoje šviesa turi būti jautresnė ir santūresnė, įsiklausyti į partitūrą, atlikėjus bei muzikos dinamiką. Čia svarbu ne užgožti kūrinį, o padėti atsiskleisti jo emocinei ir dramaturginei struktūrai. Ši oratorija man yra nauja patirtis ir įdomus iššūkis. Tai ne koncertas, opera ar baletas – joje susitinka skirtingos scenos meno formos. Projektą išskiria „Jūros“ salė, didžiulė kūrybinė komanda ir visiškai kitoks požiūris į pastatymą: šviesa, scenografija, projekcijos, muzika ir architektūra kuriamos kaip viena visuma. Kalbant apie ryškiausius darbus, sunku išskirti tik vieną. Pasaulinio garso atlikėjų koncertai, valstybinės reikšmės renginiai ir tarptautiniai projektai įsiminė skirtingomis aplinkybėmis, masteliu, atsakomybe, technologiniais sprendimais ar kūrybine laisve. Tačiau ryškiausi man visada yra tie projektai, kuriuose pavyksta ne tik sukurti įspūdingą vaizdą, bet ir atrasti savitą emocinę kalbą. Tikiu, kad oratorija „Pasaulio sutvėrimas“ taps vienu iš tokių darbų“, – tikisi A. Buinauskas.

Paklaustas, kur slypi sėkmingo šviesų dailininko ir scenografo paslaptis, Arvydas Buinauskas sako, kad vien techninių žinių nepakanka. „Manau, aiškios formulės nėra. Svarbiausia – pojūtis, smalsumas ir tikėjimas tuo, ką darai. Techninės žinios suteikia laisvę įgyvendinti idėją, tačiau reikia gebėti klausytis muzikos, jausti erdvę, suprasti kūrinio dramaturgiją ir išgirsti kitus kūrybinės komandos narius. Visa kita ateina per darbą – bandymus, klaidas, atradimus ir sėkmes. Kiekvienas projektas palieka patirtį, kuri vėliau padeda priimti drąsesnius ir tikslesnius sprendimus. Tad sėkmės paslaptis, ko gero, yra labai paprasta – darbas, darbas ir dar kartą darbas, kartu neprarandant jautrumo bei gebėjimo nustebti“, – sako A. Buinauskas.

Paklaustas, kokį rezultatą norėtų pasiekti kurdamas oratorijos „Pasaulio sutvėrimas“ vizualinį pasaulį ir kas darbe jį vis dar galėtų nustebinti, Arvydas Buinauskas sako, kad svarbiausias įvertinimas jam būtų ne ovacijos ar pagyros, o nuoširdus žiūrovų išgyvenimas ir kūrinio paliktas emocinis atgarsis.

„Labiausiai siekiu ne konkretaus žiūrovo vertinimo, o tikro pojūčio, kad po paskutinių akordų salėje liktų emocinis atgarsis, akimirka tylos, susikaupimo ar vidinio virsmo. Man svarbu, kad kūrinys būtų išgyventas, o ne tik pamatytas. Vieniems jis gali labai stipriai atliepti, kitiems – mažiau, ir tai visiškai natūralu. Kūryba nėra bandymas įtikti visiems; jos žavesys slypi galimybėje kiekvienam patirti kūrinį savaip.

Galutinis rezultatas mane vis dar geba nustebinti. Nors daug kas būna suplanuota, repeticijų metu muzika, šviesa, erdvė ir atlikėjai pradeda veikti kartu, ir atsiranda dalykų, kurių neįmanoma tiksliai numatyti. Būtent tokio netikėtumo ir gyvybės tikiuosi iš „Pasaulio sutvėrimo“. Jeigu pats pajusiu, kad visi elementai susijungė į vieną gyvą materiją, o žiūrovai jai atsivėrė ir leidosi vedami, galėsiu sau pasakyti: „Pavyko“, – sako A. Buinauskas. To ir linkime!

Žaneta SKERSYTĖ

Arvydo Buinausko eskizai

Arvydas Buinauskas. Tom Juškevičius nuotr.

2026 m. rugpjūčio 2 d. įvyko sąskrydis „Su Lietuva širdy“ Ariogaloje, subūręs politinius kalinius ir tremtinius, laisvės kovų dalyvius bei jų artimuosius. Renginyje buvo pabrėžta politinių kalinių ir tremtinių istorijos svarba, jų ištvermė ir nepajudintas tikėjimas Lietuva. Taip pat akcentuota, kad jų patirtis, ypač dabartinės geopolitinės situacijos Europoje kontekste, primena laisvės vertę ir būtinybę ją saugoti.

Tremtiniai, politiniai kaliniai ir laisvės kovų dalyviai, tęsdami tradiciją, susirinko Ariogaloje, Dubysos slėnyje, jau 36-ąjį kartą. Sovietų represijas išgyvenę žmonės sako puikiai suprantantys su Rusijos agresija kovojančius ukrainiečius – patys yra patyrę tokius žiaurumus, o prisiminimai apie šaltį, badą, artimųjų netektis, gyvi iki šiol. Šiemet politiniai kaliniai ir laisvės kovų dalyviai paminėjo jau 85-ąsias pirmųjų trėmimų į Sibirą metines.

Kaip nurodo Lietuvos Gyventojų Genocido ir Rezistencijos tyrimo centras (LGGRTC), sąskrydis prasidėjo dalyvių šventine eisena į Dubysos slėnį, kuriame vyko vėliavų pakėlimo ceremonija. Kauno vyskupas augziliaras Saulius Bužauskas kartu su Kauno arkivyskupu emeritu, kardinolu Sigitu Tamkevičiumi SJ ir kunigais aukojo Šv. Mišias tremtinių, politinių kalinių, laisvės kovotojų aukai pagerbti. Renginio metu buvo įžiebtas sąskrydžio aukuras ir skambėjo salvės už Lietuvą, tremtinius, politinius kalinius ir partizanus.

Lietuvos prezidentas Gitanas Nausėda, kreipdamasis į Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąskrydžio dalyvius Ariogaloje, atkreipė dėmesį į šiuolaikinę Europą, kurioje vėl pastebimas jėgos naudojimas siekiant paneigti tautų teisę pačioms spręsti savo likimą. Tokie agresyvūs veiksmai primena istorines okupacijas ir represijas, todėl šiandienos įvykiai įgauna dar didesnę prasmę, ypač žvelgiant per žmonių, kentėjusių tremtyje ir kalėjimuose, patirties prizmę. Prezidentas pabrėžė, kad laisvė nėra savaime suprantamas dalykas – ją reikia nuolat ginti ir vertinti, o tam reikalinga drąsa ir vienybė.

Renginio dalyvius sveikimo LR Seimo Pirmininkas Juozas Olekas, kuris pabrėžė, jog į Ariogalą daugybę žmonių kasmet suburia meilė Lietuvai, pagarba vieni kitiems ir bendrystė.

„Yra susitikimų, kurie baigiasi tą pačią dieną. O yra tokių, kurie kasmet sugrąžina žmones ten, kur jie jaučiasi tarp savųjų. Man atrodo, kad Ariogalos sąskrydis yra būtent toks. Šiandien čia susitinka skirtingos kartos. Vieni dalijasi savo išgyvenimais, kiti ateina jų išgirsti ir geriau suprasti. Tokie susitikimai leidžia suvokti tai, ko neįmanoma perskaityti jokiame istorijos vadovėlyje – ką iš tikrųjų reiškia neprarasti vilties, orumo ir tikėjimo savo valstybe.

Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių istorija yra ne tik skaudi mūsų praeities dalis. Tai ir nepaprastos žmogaus stiprybės istorija. Sovietinės represijos palietė šimtus tūkstančių Lietuvos žmonių, tačiau jos nepalaužė laisvos dvasios. Net ir tremtyje buvo saugoma lietuviška kalba, tradicijos, tikėjimas ir meilė Tėvynei.

Nuoširdžiai dėkoju Jums už gyvenimo pavyzdį, už ištikimybę Lietuvai, už tai, kad saugote mūsų istorinę atmintį, perduodate ją jaunajai kartai, kad savo buvimu ČIA stiprinate mūsų bendrystę.

Šiandien, kai Europoje vėl vyksta karas, Jūsų patirtis įgauna dar gilesnę prasmę. Ji primena, kokia brangi yra laisvė ir kokia svarbi mūsų visų atsakomybė ją išsaugoti.

Linkiu, kad šis sąskrydis būtų kupinas prasmingų susitikimų, nuoširdžių pokalbių ir bendrystės. Kad išvykdami iš Ariogalos kiekvienas iš mūsų išsivežame dar stipresnį tikėjimą Lietuva ir vieni kitais“, – kalbėjo Seimo Pirmininkas.

Taip pat susirinkusiuosius pagerbė Raseinių rajono meras, politinių kalinių ir tremtinių visuomeninių organizacijų vadovai iš Lenkijos, Latvijos ir Estijos, LPKTS ir LPKTB vadovai ir kiti svečiai.

Pasak LGGRTC sekretoriato vyresniojo patarėjo Raimundo Kaminsko, sąskrydyje buvo priimtos dvi rezoliucijos. Vienoje – reikalavimas Rusijos valdžiai nutraukti karą Ukrainoje ir raginimas JAV bei Europos Sąjungai didinti paramą kariaujančiai šaliai. Kitoje – Lietuvos valdžios prašoma tremtinių valstybines pensijas susieti su minimalia alga.

Renginio metu vyko parodos „Balys Gajauskas – žmogaus epocha: pirmąjį LPKTS vadovą prisimenant“ ir LPKTS leidinių pristatymas. Partizanų stovykloje Lietuvos partizanų gyvenimo rekonstrukcija, o filmo palapinėje dokumentinės apybraižos „Balys Gajauskas – neprarastas laikas“ peržiūra. Reginio metu veikė LGGRTC ir LPKTS leidinių knygynėliai.

LGGRTC duomenimis, sovietų represijas patyrė apie 300 tūkst., žuvo apie 70 tūkst. Lietuvos gyventojų.

„Šilalės artojo“ inform., parengta pagal LGGRTC inform.

LGGRTC ir Algimanto PEČIUKAIČIO nuotr.

Stepono Dariaus ir Stasio Girėno skrydis per Atlantą turi ypatingą reikšmę, kuri juntama iki pat šių dienų. Istorinę atmintį puoselėjantys kaimynai lenkai, kasmet tradiciškai organizuodami pagerbimo ceremoniją jųdviejų žūties vietoje Pščelniko miške, lakūnus vadina mūsų tautų draugystės globėjais. Tokius atgarsius iš iškilmingo minėjimo Myslibužo apylinkėse parsivežė Lietuvos Respublikos Seimo narys Šarūnas Šukevičius.

„Kiek kartų šioje vietoje lietuvių ir lenkų kalbomis jaunimas tarė vieni kitiems žodžius „labas, sveikas“, kiek sykių čia susitikę mūsų šalių prezidentai bičiuliškai apsikabino, o ir mes patys – lietuviai ir lenkai – susikibę rankomis vis apjuosiame šią sakralią erdvę. Mums ji – šventa, todėl rūpinamės ištisus metus ir garbingai saugome, – iškilmingame minėjimo renginyje sveikindamas abiejų valstybių delegacijas kalbėjo Myslibužo burmistras Piotr Sobolewski. – Mes, krikščionys, tikime, kad mirtis visko neužbaigia. Netgi skeptikai pripažins, kad žmogus gyvena tiek ilgai, kiek gyvas jo atminimas. Šioje lietuvių lakūnų istorijoje yra kažkas metafiziško – atrodo, lyg visą laiką jaustume jų buvimą šalia.

Šie Lietuvos sūnūs ne tik didvyriškai perskrido Atlantą, įveikdami anuomet vieną ilgiausių atstumų ore, bet pasiekė kur kas daugiau. S. Darius ir S. Girėnas tapo mūsų tautų draugystės patronais. Dėl to mes visąlaik sakome, kad jų herojiška kelionė nesibaigė – jie vis dar skrenda…“

Šiemet sukako 93 metai nuo tragiškos transatlantinio skrydžio baigties. Lietuvos lakūnų iššūkis amžiams įrašytas į istoriją: daugiau kaip 34 valandas nepertraukiamai išbuvęs ore, 1933 m. liepos 17-ąją, maždaug pusvalandis po vidurnakčio, legendinis lėktuvas „Lituanica“ nukrito dabartinės Lenkijos žemėje, Myslibužo (buvęs Soldinas) apylinkėse, Pščelniko kaimo miške.

Aviatorių žūties vietą žymi dar 1936 m. liepos 17-ąją atidengtas architekto Vytauto Landsbergio-Žemkalnio projektuotas paminklas ir „Lituanicos“ sparnų kliudytos, į šalis išsikerojusios aukštai išstypusių šimtamečių pušų viršūnės. Netoliese įrengta muziejinė ekspozicija.

Greta monumento jau daugiau kaip pusę amžiaus kasmet liepos viduryje pagerbti didvyrišką S. Dariaus ir S. Girėno žygį susirenka Vakarų Pamario vaivadijos, Myslibužo apskrities bendruomenė, vietos institucijų bei lietuvių diasporos atstovai, Lietuvos Respublikos Seimo, ambasados Lenkijoje ir susigiminiavusių Kauno miesto bei rajono savivaldybių delegacijos, Lietuvos garbės konsulas Ščecine.

„Šią vietą linkėčiau bent kartą aplankyti kiekvienam lietuviui. Myslibužo meras ir vietos bendruomenė atvykusių svečių kaskart prašo tik vieno – jaustis kaip namuose. Labai simboliška, jog tas žemės lopinėlis Pščelniko miške net ir formaliai priklauso Lietuvai, nors jį toliau saugo bei puoselėja Lenkijos visuomenė.

Dar svarbiau – pajusti tą dvasią, išgirsti autentiškas istorijas, kurių čia išties gausu. Pavyzdžiui, kai sovietmečiu buvo bandyta nuplėšti paminklo granito plokštes ir norėta aplink išpjauti pušis, vietos miškininkas Piotr Niewinski į nekviestus atvykėlius atgręžė šautuvą – monumentas liko nė nepaliestas, o lemtingą „Lituanicos“ skrydžio baigtį menančios pušys aplink svyruoja iki šiol“, – įspūdžiais dalijasi Seimo Tarpparlamentinių ryšių su Lenkijos Respublikos Seimu ir Senatu grupės narys Š. Šukevičius.

Myslibužo meras P. Sobolewski pasakoja, kad S. Darius ir S. Girėnas tapo svarbia vietos istorijos dalimi: „Mes, myslibužiečiai, puikiai žinome šių lietuvių tautos sūnų skrydžio istoriją. Jų likimas taip giliai įsišaknijo į mūsų valsčiaus bei miesto gyventojų sąmonę ir širdis, kad šiandien

ia galite atrasti daugybę jų atminimui skirtų ženklų.“

Lietuvių lakūnų žūties vietą Pščelniko miške skiria mažiau nei dešimt kilometrų nuo Myslibužo miesto. Pastarajame Lietuvos lakūnų atminimas įamžintas paminklinio akmens kompozicija, jų vardu pavadintas skveras, trispalvėmis išpuošta žiedinė sankryža ir vietos mokykla. Beje, to paties pavadinimo gimnazija veikia ir lietuvybę puoselėjančiame Punske. Šios įstaigos jaunimas lietuviškomis dainomis papuošė minėjimo iškilmes.

1933 m. liepos 15-osios popietę, pakilę iš Niujorko Floido Beneto (Floyd Bennett) aerodromo, S. Darius ir S. Girėnas be nusileidimo įveikė 6411 km. Anuometinėje aviacijoje tai prilygo vienam ilgiausių skrydžių pagal atstumą ir tiksliausiam pagal jo numatytą maršrutą. Iki tikslo – Kauno aerodromo – buvo telikę apie 650 km, maždaug trys valandos skrydžio.

Aldona JAKAVONIENĖ

LR Seimo nario Š. Šukevičiaus patarėja

Tomo JARUSEVIČIAUS nuotr.

,

Guodimasis, kad Lietuvą ir Uk­rainą skiria apie 700 kilometrų atstumas, ir rusų bombos mūsų nepasieks, vertas tokių pat naivių vilčių, kokias puoselėjome artėjant plataus masto Rusijos intervencijai į Ukrainą prieš puspenktų metų. Iš tiesų karas Lietuvą jau pasiekė: naktį į šeštadienį Rusijai balistinėmis raketomis smogus Kyjivui, buvo apgadintas ir Lietuvos ambasados pastatas. Turint galvoje, kad ambasadų teritorijos priklauso reziduojančiai valstybei, Putino agresija tiesiogiai palietė ir Lietuvą. 

Niekas nenukentėjo. Naktį patalpose buvo tik budintysis. Nemažos žalos padaryta pastatui ir jį supančiai aplinkai. O štai mieste nuo Rusijos smūgių žuvo keliolika žmonių, keliasdešimt buvo sužeista. Išsikvietusi Rusijos ambasados atstovą Lietuva įteikė griežtą notą.

Tačiau matydamas Vašingtono blaškymąsi, Putinas tampa vis įžūlesnis. Tuo tarpu Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis perspėja, jog po dar vienos masinės naktinės Rusijos atakos šalyje beveik išseko turimos „Patriot“ oro gynybos sistemoms skirtos perėmimo raketos.

Vien tą naktį Rusija paleido 35 raketas, tarp jų – 27 balistines, taip pat 185 įvairių tipų kovinius dronus, o Kyjivas sugebėjo numušti tik vieną raketą. Viena vertus, toks pareiškimas rodo ukrainiečių jėgų išsekimą, o tai drąsina Maskvą, iš kitos pusės, jis apeliuoja į JAV, kad šios skirtų daugiau reikalingos oro gynybos įrangos. 

Tuo metu Donaldas Trumpas vėl pasisuko 180 laipsnių kampu: prieš keletą dienų Ovaliajame kabinete V. Ze­lenskiui tarsi ir pažadėjo priimti sprendimą dėl licencijos suteikimo Kyjivui gaminti „Patriot“ raketas, dabar teigia, jog „nėra tikras, ar tai reikėtų daryti“, nes esą „jie gali panaudoti jas prieš jus“. Sveiku protu sunkiai suvokiama, jog Kyjivui perduotos raketos kada nors būtų nukreiptos į Vašingtoną. Bet čia juk D. Trumpas...

Po minėto naktinio incidento Baltijos šalys vėl sujudo. Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje toliau tvirtinamas rytinės sienos apsaugos ruožas. Bet, kaip paprastai atsitinka, projektas įgyvendinamas vangiai ir kelia daug klausimų. Estų žurnalistas Kauras Maranas lyg ir šaiposi: Latvija investuoja į „drakonų dantis“, Estija pastatė bunkerius, o lietuviai tikisi atkurti pelkes bei miškus, kurie sutrukdytų priešo technikos judėjimui. Šiaip jau brandus miškas užauga per kokį 100 metų, pelkės irgi neatsiranda per dešimtmetį, nebent bus rausiami gilūs ir platūs kanalai bei grioviai. Kita vertus, nereikia būti karo specialistu, kad suvoktum, jog dabar tankais ar kitomis kovos mašinomis į ataką beveik nesiveržiama...

Esu jau rašęs, kad dėl Ukrainos pergalių fronte nereikia puoselėti nepagrįstų iliuzijų ir pulti į euforiją. Taip, kaip pripažino ir JAV valstybės sekretorius Marco Rubio, Ukrainos smūgiai Rusijai pakeitė karo dinamiką, tad yra

galimybė artimiausioje ateityje surengti naujas taikos derybas. D. Trumpas sako, kad jos bus atnaujintos „artimiausiomis savaitėmis“. M. Rubio taip pat tikino, kad JAV prezidentas yra „vienintelis lyderis pasaulyje, galintis priversti Rusiją ir Ukrainą sėsti prie derybų stalo“. Bet būtent priversti nė neketina. 

D. Trumpas suabejojo ne tik raketų sistemų „Patriot“ licencijos suteikimu Kyjivui, bet ir viso vadinamojo „Geležinio kupolo“ perdavimu. Neva tai užginčijo Izraelio ministras pirmininkas Benjaminas Netanyahu, įtikinęs Baltųjų rūmų šeimininką, jog Artimuosiuose Rytuose kupolas reikalingesnis. Kaip pranešė leidinys „Politico“, Pentagonas taip pat atsisako vadovavimo Vokietijoje prieš dvejus metus įsikūrusiai NATO būstinei arba Saugumo pagalbos Ukrainai grupei (SAG-U), kuri koordinuoja karinę paramą Uk­rainai.

Vašingtono pareigūnų žodžiai apie norą užbaigti karą Ukrainoje, atrodo, tėra pigi retorika. Jeigu D. Trumpas išsisuks nuo JAV Senate rengiamo sankcijų Rusijai paketo (jis siekia prie jų pridėti ir Iraną), tuomet drąsiai galima bus sakyti: skęstančiųjų gelbėjimas yra jų pačių reikalas...

Briuselio elitas rugpjūtį atostogauja. ES ir NATO viršūnėlėms po sunkių darbų reikia atsipūsti. Baltieji rūmai, gražiai pagerbę mirusio senatoriaus Lindsey Grahamo atminimą ir maloniai pabendravę bei pažadais užpylę čia viešėjusį V. Zelenskį, taip pat patraukė poilsiauti į savo vilas. 

Ukraina liko kautis viena. Viena už visus, už visą Europą. Kraujuojančio agresyvaus slibino galvos lekia viena po kitos, bet atauga ir naujos. Mums beliko tuščios viltys, kad, nelikus Putino arba sukilus visiems rusams, karas nuščius, o jo iniciatoriai bus pakarti Raudonojoje aikštėje. Kas nors tuo tikite?

Lietuva taip pat yra įsitempusi. Juk karas atėjo ir į jos teritoriją, nors ir nutolusią už tūkstančio kilometrų nuo Vilniaus. Yra sakančių, jog mes kariaujame jau nuo 2014 m. Profesorius Vytautas Landsbergis Medininkų žudynių 35-ųjų metinių minėjime pakartojo: karas kiekvieno sąmonėje jau prasidėjo, tad svarbu, kad joje neįvyktų kapituliacija, išdavystė, suniekšėjimas.

Česlovas IŠKAUSKAS

Sausį Šilalės savi­valdybės taryba lei­­do savivaldybės ad­ministracijai pra­­dė­ti kultūros centro di­džiosios sa­lės ir jos prieigų kapita­linio remonto pirkimą, skiriant tam apie 2,3 mln. eurų. Nors jau tada buvo progno­zuojama, kad vi­siems numatytie­ms dar­bams pinigų ne­­už­teks, rajono me­­ras vylėsi, jog vie­šieji pirkimai leis su­­tau­pyti. Tačiau da­­bar aiškėja, kad, pra­­ėjus pusmečiui, ne­­­pa­sistūmėta nė per nago juodymą – pir­kimai neįvyko, dar­bai neprasidėjo, o lėšų remontui jau prašoma trečdaliu daugiau nei sausį.

Daiva BARTKIENĖ

„Šilalės artojo“ archyvo nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 57

Šiuolaikinė technologinė transformacija dažnai pateikiama kaip neišvengiamas progresas, tačiau už savitarnos svetainių ir mobiliųjų programėlių slepiasi socialinė praraja. Šildymo ir vandens tiekėjams sparčiai atsisakant popierinių sąskaitų, tūkstančiai vyresnio amžiaus žmonių faktiškai tapo skaitmenizacijos įkaitais. Kai pašto dėžutėje neranda popierinės sąskaitos, senjorai nebežino, ko griebtis – pasak žmonių, jie jaučia­si diskriminuojami ir nevertinami, negana to, nežinant, kokiu būdu apmokėti už paslaugas, kyla baimė ir dėl galimų įsiskolinimų.

Daiva BARTKIENĖ

Asociatyvi nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 57

Greta Šiauduvos (Laukuvos sen.) esantis Padievyčio piliakalnis jau kurį laiką kelia klausimų vietos gyventojams ir kraštotyros entuziastams – vienas iš įspūdingų buvusių Žemaitijos objektų šiandien yra apaugęs ir menkai prižiūrimas, o pagrindinė to priežastis yra, jog jis priklauso privačiam savininkui.

Į „Šilalės artojo“ redakciją kreipėsi skaitytojai, prašydami išsiaiškinti, kodėl Padievyčio piliakalniui visiškai neskiriama dėmesio, prie jo neįmanoma net prieiti.

Žydrūnė MILAŠĖ

AUTORĖS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 57

27 metai Lietuvoje, lygiai tiek pat – Londone. Taip savo gyvenimo kelią pristato jau trečią dešimtmetį Londono lietuvių sielovada besirūpinantis dvasininkas Petras Tverijonas. Iš Šilalės kilusiam kunigui puikiai pažįstami čia įsi­kūrusių tautiečių džiaugsmai bei rūpesčiai – kasmet tenka sutuokti dešimtis porų, krikštyti kūdikius, būti šalia atsisveikinimo su šiuo pasauliu akimirką. Tai neįkainojamos patirtys, sugulančios į gyvą, kintantį šių laikų lietuvių migracijos paveikslą. Jis praturtintas ir asmenine istorija – nuo pirmųjų metų megapolyje, kuriame teko įsigyventi, beveik nemokant ang­lų kalbos, iki šiandien patiriamo džiaugsmo, atsiradus galimybei pabendrauti žemaitiškai. 

Londono parapija traukiasi, bet tai natūralu

Beveik tris dešimtmečius Londone gyvenantis kun. P. Tverijonas bent keletą kartų per metus parvyksta į Lietuvą. Šią liepą čia jis praleido dvi intensyvių atostogų savaites. Laiko pokalbiui su „Šilalės artojo” laikraščiu dvasininkas rado Vilniuje. Sostinėje gyvena dalis jo giminės – du sūnėnai, dvi dukterėčios, tad visus rūpi aplankyti. Dar su vienu sūnėnu susitikimas laukė Šilalėje. 

Pačioje atostogų pradžioje kun. P. Tverijonas lankėsi gimtuosiuose kraštuose, liepos 19-ąją dalyvavo svarbiose iškilmėse Padvarninkuose (Žadeikių sen.) – kaimo gyventojai rinkosi prie kapinaičių koplytėlės, minėdami jos pašventinimo 20-ąsias metines, bei prie naujai atstatyto kryžiaus, tad šiose vietos bendruomenei svarbiose iškilmėse kartu su  kun. Edgaru Petkevičiumi aukojo Šv. Mišias, dalijosi prisiminimais. Simboliška – šią koplytėlę jis šventino ir prieš du dešimtmečius. 

Pokalbį pradedame nuo to, kas yra pašaukimas, bet tuo pačiu ir darbas – dvasinis vadovavimas išskirtinei lietuvių parapijai.  

Londono lietuvių Šv. Kazimiero parapija priklauso vietinei Vestminsterio vyskupijai, o pats klebonas – Telšių vyskupijos dvasininkas, išleistas dirbti sielovados darbą į geografiškai tolimą kraštą. Parapija jo klebonavimo laikotarpiu stipriai keitėsi. Iš pradžių Londone buvo mažai tautiečių, bet jų sparčiai daugėjo – per metus santuokai tekdavo ruošti iki 250 sužadėtinių porų, išvykdavusių tuoktis į Lietuvą. 

„Breksitas” viską pakeitė. Nuo 2020-ųjų, kai buvo pasirašyti paskutiniai susitarimai, Angliją kasmet palieka apie 7 tūkst. lietuvių. Dabar sekmadienio Mišiose sulaukiame maždaug pustrečio šimto tautiečių, sužadėtinių porų sumažėjo dešimt kartų”, – apie didžiulius pokyčius, neišvengiamai palietusius ir lietuvių bažnyčią, kalba kun. P. Tverijonas. 

Anot jo, dabartinė Didžioji Britanija – visiškai kitokia, nei šalis, į kurią lietuviai veržėsi net tada, kai tam nebuvo legalių galimybių. Iki 2010-ųjų gyvenimas čia išties buvo labai geras. Po 2008-2009 m. finansinės griūties, kai valstybė turėjo išmokėti bankams visų metų šalies biudžeto dydžio sumą, kreivė pradėjo leistis žemyn. Vėliau „breksitas”, kovido pandemija tą tendenciją tik sustiprino – pragyvenimas į ankstesnį lygį negrįžo ir iki šiol prastėja. 

„Pasikeitusi ekonominė šalies situacija – tik viena iš emigracijos mažėjimo priežasčių. Visos kitos susiveda į natūralius gyvenimo svetur procesus. Atvykę su tam tikrais lūkesčiais, po kurio laiko žmonės įvertina, ką jie gali svetimoje šalyje, o ko ne, dažnai paaiškėja, kad namuose tų galimybių vis dėlto daugiau. Sugrįžti verčia ir nostalgija”, – sako dvasininkas.  

Tačiau dėl besitraukiančio tikinčiųjų skaičiaus klebonas sako neišgyvenantis. Anot jo, užsienio šalyse įsikūrusios tautinės parapijos nuolat patiria bangavimus. Bendruomenes mažina ne tik grįžtančiųjų srautai, bet ir stebėtinai spartūs integracijos, asimiliacijos procesai. Lieka tik skėsčioti rankomis, girdint tėvus su savo atžalomis bendraujančius 

angliškai, klausantis istorijų, jog parvykę atostogų į Lietuvą anūkai nesusišneka su seneliais.

„Tikrai per greitai, bet ką padarysi... Bažnyčioje pagrindinė kalba tebėra lietuvių, tačiau dalį medžiagos, pavyzdžiui, jaunuoliams, tenka pateikti ir angliškai. Būna prob­lemų ir su Pirmajai komunijai besiruošiančiais vaikais”, – apgailestauja kunigas, pabrėždamas, kad malda lietuviškai padeda išsaugoti tapatybę. 

Anglų kalba šalia gimtosios Šv. Kazimiero parapijoje skambėjo ir anksčiau. Pradėjęs tarnystę, kun. P. Tverijonas dar spėjo susipažinti su senaisiais Londono emigrantais. Dvi jo parapijietės lietuvės 100 metų jubiliejaus proga, pagal tos šalies tradicijas, buvo apdovanotos karališkuoju dėmesiu – sulaukė karaliaus ranka rašyto sveikinimo. Šiandien ši karta jau iškeliavusi, ją parapijoje pakeitė dabartiniais laikais emigravę lietuviai. 

„Pirmaisiais mano metais Londone į vakarines Šv. Mišias susirinkdavo pilna bažnyčia – net 80 proc. vyrų ir tik 20 proc. moterų. 1996 m. įvestas bevizis režimas, tas laikas buvo sudėtingas, pilnas įvairiausių įtampų – žmonės ieškodavo bet kokių kelių, atvykdavo kaip turistai ir pasilikdavo nelegaliai, dirbo ir gyveno negalėdami atsivežti šeimų. Situacija ėmė keistis, žmonės ėmė važiuoti šeimomis, kai 2001-aisiais atsirado galimybė dirbti pagal patentą. Nuo 2004 m. kilo ypač didelė banga, dauguma emigravo dėl ekonominių problemų. Ta tendencija laikėsi maždaug iki 2016-ųjų, bet srautai jau nebuvo tokie dideli. Po kovido, kaip žinia, prasidėjo atgaliniai procesai”, – pastaruosius emigracijos dešimtmečius apžvelgia pašnekovas. 

Šiandien tautiečiams pinigai jau nebėra esminius pasirinkimus diktuojantis sprendimas. Jie atsisako vis dar didesnių Didžiosios Britanijos nei Lietuvos algų ir renkasi gyvenimo kokybę tėvynėje – švaresnį orą, greitai įveikiamus atstumus, ryšius su artimaisiais. 

Tačiau lietuvių bendruomenės toje šalyje tebėra gausios. Kun. P. Tverijonas, pasidalindamas kartu su Londono parapijoje dirbančiu kun. Petru Gucevičiumi, dvasinius patarnavimus teikia Piterbore, Mančesteryje, Bostone ir kituose „lietuviškuose” miestuose. 

1912 m. centrinėje Londono dalyje lietuvių pastatytoje bažnyčioje – 220 sėdimų vietų. Per sekmadienio Šv. Mišias jos vis dar būna užimtos, per šventes daliai tenka melstis stovint. Tikinčiųjų aukos leidžia parapijai surinkti metinį 100–120 tūkst. svarų biudžetą. Jokių kitų „injekcijų” ji neturi. 

Sportuojantis, bet „netgi labai tipiškas” kunigas

„Žemaičiams niekada nebūna greitai”, – juokiasi dvasininkas, prisimindamas tarnystės Londone pradžią. 

Pasak jo, apsiprasti svetur, įsigyventi naujoje aplinkoje prireikė laiko. Paskyrimas į lietuvių parapiją užsienyje buvo gana netikėtas. Baigęs Telšių kunigų seminariją, kun. P. Tverijonas ketverius metus dirbo vikaru Mažeikiuose, aptarnavo Pikelių, Leckavos tikinčiuosius. Iš čia, mažų provincijos parapijų, – šuolis į milijoninį Londoną, tautų, kultūrų katilą, atveriantį pačias įvairiausias galimybes, bet ir pribloškiantį ta įvairove. 

„Prireikė ketverių metų, kol pavadinau Londoną savu miestu. Kas buvo sunkiausia? Ko gero, būti toli nuo draugų. Kamavo ir nostalgija Lietuvai. Jau savaitę prieš grįžtant namo apimdavo toks keistas jausmas, tarsi jaudulys, nekantrumas, kad tik greičiau”, – prisimena dvasininkas. 

Pratintis prie naujos šalies jam teko panašiai kaip daugeliui kitų emigrantų. Labai trūko anglų kalbos, teturėjo jos pagrindus. Tad, ilgai nelaukęs, užsirašė į kalbos kursus, po metų išlaikė egzaminus. Kalbinis pasirengimas leido toliau plėsti akiratį, gilinti teologines žinias. 2003-iaisiais kun. P. Tverijonas Midlesekso universiteto Misijų institute įgijo magistro diplomą. 

Tačiau ir dabar vis dar grįžimas į Lietuvą, nors ir nebekeliantis ankstesnio jaudulio, dvasininkui kaskart tampa svarbiu įvykiu.  

„Šis mano vizitas – jau trečias šiais metais. Kovą lankiau tėvelius, gegužę buvau atsivežęs svečių –

du kunigus indus, slovaką, veng­rą bei rumuną. Parodžiau jiems Vilnių, Rumšiškes, Kryžių kalną, Telšius, Platelius, Nidą, Palangą. Ypatingą įspūdį jiems paliko Dievo gailestingumo šventovė Vilniuje, čia saugomas garsusis Jėzaus paveikslas. Sužavėjo ir Rumšiškių muziejus, išsidėstęs didžiuliame plote”, – sako kun. P. Tverijonas, šįmet į Lietuvą dar grįšiantis. 

Kelios pastarųjų atostogų dienos buvo paskirtos baidarių žygiui Siesarties upe. Tai vienas iš aktyvaus laisvalaikio pomėgių, dėl kurių buvęs šilališkis neretai pavadinamas netipišku kunigu. Nusivilkęs sutaną jis keliskart per savaitę keliauja į sporto klubą ar išsiruošia pabėgioti, išvyksta paslidinėti į kalnus. Gyvenant Londone patogu nusigauti iki vandens sportams tinkamų vietų – gaudant potvynius ir atoslūgius valdyti jėgos aitvarus. Vis tik labiausiai užsiimti šiuo sportu patinka Lietuvoje, Svencelėje, prie Kuršių marių. 

„Baidarėmis šįkart plaukėme septyni Žemaitijos kunigai. Ir visi esame netgi labai tipiški. Tačiau pirmas dalykas – Evangelija, toliau – santykis su žmonėmis, žmogiškosios vertybės. Bet svarbu ir laisvalaikis, atostogos, poilsis. Planuojame prieš pusę metų, deriname, jog visiems tiktų. Reikia iškovoti tą laiką sau, kitaip nieko nebus. Jeigu normaliai dirbi, reikia ir pailsėti, ir į rekolekcijas nuvažiuoti. Sklando legendos, kad kunigai neatostogauja, kad jiems nereikia poilsio. Bet tai netiesa”, – šypsosi pašnekovas. 

Sportiniams pomėgiams laiko ir vietos jis randa ir Šilalėje. Sparčiu žingsniu apeiti tvenkinį ir pušyną – penki ar šeši kilometrai, kurie leidžia ne tik pajudėti, bet ir atgauti jėgas. Švari gamta, vasaros kvapai, sugrąžinantys į vaikystę, ir puikiai pažįstama aplinka apgaubia jaukumu bei ramybe. 

Atvykęs aplankyti tėvelių, kun. P. Tverijonas aukoja Šv. Mišias Šilalės bažnyčioje. Tai jo vaikystės bažnyčia, kurioje pažįstamas kiek­vienas kampelis, primenantis svarbiausius gyvenimo etapus, sugrąžinantis į brangius prisiminimus.

Ne mažiau džiugina ir sugrįžimas prie žemaičių kalbos. Su tėvais dvasininkas bendrauja tik žemaitiškai. Smagu vėl pasinerti į gimtąsias intonacijas, žodyną, kuris niekada nepasimiršta ir, regis, kaip joks kitas leidžia tiksliai perteikti kalbos niuansus bei minties vingius.

„Londonas yra mano namai, Lietuva yra mano tėvynė, Šilalė – mano tėviškė. Lietuvoje gyvenau 27 metus, dvejus buvau sovietinėje kariuomenėje ir jau 27 metai, kai esu Londone. Pusę savo gyvenimo esu čia, nebūčiau ištvėręs, jei būtų ne namai. Bet ateis laikas, ir sugrįšiu, tik nežinau kur, greičiausiai į Žemaitiją, Telšių vyskupiją, ten, kur būsiu reikalingas. Kol kas yra ką veikti šioje parapijoje – prasideda remontai, reikia atnaujinti bažnyčią pagal šiuolaikinius reikalavimus, turiu čia daug darbų”, – tikina kun. P. Tverijonas. 

Jūratė KIELĖ

AUTORĖS ir pašnekovo asmeninio archyvo bei Telšių vyskupijos nuotr.

Ukrainą jau pasiekė Vakarų vals­tybių pažadėta oro gynybos rake­tų siunta, tačiau jos kiekis tebėra ribotas. Tuo naudodamasi Rusija nesiliauja rengusi atakų – Kyjivas beveik kasnakt apšaudomas balistinėmis raketomis, gyventojai gelbstisi metro stotyse, namų rūsiuose įrengtose slėptuvėse, o neretai vonios kambariuose ar daugiabučių laiptinėse. Dar sun­kesnė padėtis pasienyje su Rusija esančiuose miestuose ir pafrontės gyvenvietėse, kurias okupantai nuolat terorizuoja raketomis, dro­nais ir artilerijos sviediniais.

Ukrainą sukrėtė dar vienas okupantų nusikaltimas Černihive. Dronas smogė maisto prekių parduotuvei „ATB“, per ataką žuvo devynmetė mergaitė ir 23-ejų studentė, dar 25 pirkėjai bei darbuotojai buvo sužeisti. Tyrėjams nustačius, kad naudotas „Geran“ tipo dronas buvo aprūpintas vaizdo kamera, nebeliko abejonių, jog parduotuvė ir joje buvę civiliai buvo pasirinkti tyčia, siekiant juos nužudyti ir pasėti paniką. Panašų nusikaltimą okupantai įvykdė ir Zaporižėje, kur dronas smogė į autobusų stotelę – trys žmonės žuvo, šeši buvo sunkiai sužeisti.

Nors okupantų žiaurumas ukrainiečių jau seniai nebestebina, visuomenėje didžiulį pasipiktinimą sukėlė ir nusikalstamai aplaidus pačių tautiečių elgesys, prisidėjęs prie kraupios tragedijos Kapitanivkos kaime, netoli Kyjivo. Nelaimė įvyko okupantų raketai smogus sportinės šaudyklos teritorijoje surengtai karinės technikos parodai. Per išpuolį žuvo dešimt lankytojų, daugiau kaip šimtas buvo sužeisti. Tačiau, kaip pripažįstama, tragedijos mastą buvo galima gerokai sumažinti, o gal net visai jos išvengti, jei renginio organizatoriai būtų laikęsi visų privalomų saugumo reikalavimų.

Vėliau paaiškėjo, jog renginio teritorijoje buvo įrengta tik nedidelė slėptuvė, talpinusi vos keliolika žmonių. Ji stovėjo teritorijos pakraštyje, todėl dauguma lankytojų neturėjo galimybės laiku pasislėpti. Parodoje taip pat nebudėjo medikai, o netvarkingai sustatyti automobiliai trukdė greitosios medicinos pagalbos ekipažams operatyviai pasiekti nelaimės vietą. Kyjivo merija užpraėjusį šeštadienį paskelbė gedulo diena, o prezidentas Volodymyras Zelenskis nurodė atsakomybėn patraukti renginio organizatorius, kurie neužtikrino dalyvių saugumo. Visuomenė stebisi, kad panašios tragedijos kartojasi jau penktus karo metus, tačiau dėl aplaidumo atsakingi asmenys taip ir nesulaukia griežtų bausmių.

Kol kas neaišku, ar apie planuojamą parodą okupantams pranešė Maskvai dirbantis išdavikas, ar informaciją surinko Rusijos žvalgyba. Apie būsimą karinės technikos naujovių parodą organizatoriai specializuotame leidinyje paskelbė prieš savaitę, tačiau nenurodė nei jos vietos, nei tikslaus laiko. Ši informacija buvo perduota tik iš anksto užsiregistravusiems dalyviams, likus parai iki renginio pradžios. Dauguma eksponatų buvo išdėstyti po atviru dangumi, kad lankytojai galėtų stebėti jų veikimą ir galimybes.

Liudininkų teigimu, dar didesnio aukų skaičiaus pavyko išvengti todėl, jog į parodą atvykę kariškiai buvo apmokyti teikti pirmąją pagalbą ir su savimi turėjo individualias medicinines vaistinėles. Taip pat paaiškėjo, kad panašios karinės technikos naujovių parodos įvairiose Ukrainos vietose rengiamos net kelis kartus per mėnesį, nes karo sąlygomis naudojama technika ir technologijos sparčiai kinta.

Kadangi Ukrainos įstatymai draudžia viešinti žuvusių ir sužeistų karių skaičių, neabejojama, jog tarp aukų buvo ne tik civiliai, todėl tikrasis tragedijos mastas gali būti gerokai didesnis nei skelbiama oficialiai.

Beje, Rusija ne pirmą kartą taikosi į tokio pobūdžio renginius. 2023 m. liepos 19 d. Černihivo dramos teatre buvo surengta viešai reklamuota dronų paroda. Į ją pataikiusi raketa pražudė septynis žmones, sužeidė 214 civilių ir kariškių, taip pat apgadino 66 gyvenamuosius namus.

Nebuvo pasimokyta ir iš ankstesnių atakų prieš poligonuose rengtas karių apdovanojimo ceremonijas. Pirmoji tokia tragedija įvyko 2022 m. lapkričio 3 d. Zaporižės regione. Pafrontėje 128-osios brigados vadams išrikiavus karius apdovanojimų ceremonijai, atskriejusi priešo raketa pražudė daugiau kaip 20 ir sužeidė per 50 karių. Tačiau ir ši nelaimė netapo rimtu perspėjimu – vėliau mažiausiai dar dvi panašios ceremonijos baigėsi tragedijomis. Abi jos įvyko 2025 m. Balandžio 13 d. Sumuose raketos smūgis nusinešė 35 gyvybes, dar 145 kariai buvo sužeisti. Lapkričio 1 d. Dnipro regione, kariams išsirikiavus apdovanojimams, žuvo 19, sužeisti buvo 36 kovotojai.

Pastarosios tragedijos vietoje lankiausi praėjus vos kelioms valandoms po raketos smūgio. Žuvusiųjų ir sužeistųjų jau nebebuvo, tačiau buvo matyti smūgio padariniai, o apie įvykius pasakojo sprogimo liudininkai. Vietos gyventojai nesuprato, kodėl buvo atakuota jų gyvenvietė, tačiau pripažino, kad prieš bombardavimą joje buvo neįprastai daug atvykusių kariškių. Patys kariai spėjo, jog informaciją apie jų susitelkimą priešui perdavė išdavikas, tačiau teisėsaugai jo nustatyti taip ir nepavyko.

2024 m. Poltavoje lankiausi praėjus vos kelioms valandoms po raketų atakos prieš Ryšių institutą. Tuomet žuvo 59, dar 349 naujai mobilizuoti kariai buvo sužeisti. Prie šios tragedijos iš dalies prisidėjo ir vietos karinė valdžia, miesto interneto svetainėje kvietusi jaunuolius tapti dronų operatoriais bei dalyvauti mokymuose Ryšių institute. Taip Rusija sužinojo, jog šiame institute rengiami ne tik ryšių specialistai, bet ir vyksta mobilizuotų karių mokymai. Raketos smogė tuo metu, kai naujokai buvo išrikiuoti instituto kieme apžiūrai...

Eldoradas BUTRIMAS

AUTORIAUS nuotr.

Projekto „Kultūra – visuomenės saugumo pagrindas“ publikacija