Šiemet Pasaulio tautų teisuolių apdovanojimų cere­mo­nijoje pa­gerb­tos keturios šeimos, per Holokaustą gel­bė­jusios žydus. Tarp jų – ir Kal­tinėnuose gyvenę Marcijona bei Kazimieras Ruzgiai. Jų vardu ap­do­va­no­jimą, kurį įteikė Jad Vašem Holokausto memorialo pirmininkas Da­ni Day­a­nas, priėmė maždaug 50 metų Ukmergėje gyve­nanti dukra Stasė Sta­pu­tienė. Iš Kaltinėnų kilusi 86-erių ukmergiškė išsaugojo vaikystės prisiminimus, kai tėvams reikėjo priimti lemtingą sprendimą – priglausti na­muose žydaites. 

Pasaulio tautų teisuo­lio vardas suteikiamas nežydų kilmės asmenims už žydų gelbėjimą per Holokaustą, nesiekiant sau naudos. Jį suteikia speciali komi­si­ja, veikianti prie Jad Vašem instituto Iz­ra­ely­je. Oficialiais duome­nimis, šis vardas jau yra suteiktas maždaug 28 tūkst. žmonių iš 51 šalies, iš jų daugiau nei 920 yra Lie­tu­vos piliečiai. Beje, skaičiuojant Pasaulio tautų teisuolius, Lietuva yra antroje vietoje ne tik Europoje, bet ir pasaulyje. Pagal miestus lyderis yra Kaunas, tačiau pagal regio­nus ne­aplen­kiami yra žemaičiai.

„Nes žmonės čia mokėjo tylėti“, – įsitikinęs architektas Tauras Bu­dzys, jau ketvirtus metus keliaujantis po Lie­tu­vą su iniciatyva paženk­linti specialiu ženk­lu Pa­saulio tautų tei­suo­lių ant­kapius.

Lapkričio pradžioje atsiimdama garbingą apdovanojimą, S. Staputienė prisiminė: „Buvo aiškiai pasakyta: ras – sušaudys visą šeimą, todėl reikėjo labai saugotis“.

Prieš kelerius metus moteris savo gyvenimo istorija buvo pasidalinusi su „Uk­mergės žiniomis“ – rajono, kuriame gyvena, laikraščiu. Pasak ukmergiškės, M. ir K. Ruzgiai, kuriems šiais metais bu­vo suteiktas Pasaulio tautų teisuolio vardas, buvo jos įtėviai: ji buvo įvaikinta, o kita mergaitė, kartu augusi Genovaitė, priglausta. Abi jos – giminaičių duk­ros. Kaltinėnų valsčiuje gyvenusių bevaikių Marcijonos ir Kazimiero šeimoje Stasė atsidūrė vos septynių dienų, kai jos mama mirė po komplikuoto gimdymo. Našliu likęs tėvas apsisprendė mažylę palikti mirusios žmonos brolio šeimai. Anot Stasės, po kelerių metų namuose atsirado ir Genutė, tapusi mylima jos seserimi.

S. Staputienė pa­sakojo, kad jai buvo devyneri, kuomet 1944-ųjų balandį į jų vienkiemį atėjęs pažįstamas paprašė priglausti žydaitę.

„Prisimenu, visa šeima buvo sukvies­ta į pasitarimą ir turėjo prisiekti, kad niekam neprasitars“, – sakė moteris.

Anot jos, tėvai labiausiai baiminosi dėl jauniausios šeimos narės, kuria ji ir buvo, sugebėjimo išlaikyti paslaptį: „Juk buvau maža, galėjau prasitarti, o už tai šeima būtų sušaudyta“.

Atvežta maždaug 30-ies metų žydaitė Bronė buvo apgyvendinta namo palėpėje, kur laikyti grūdai. Po dienos moteris paprašė priglausti ir jos dukrelę Renutę. Tačiau šešerių mergaitę paslėpti nebuvo labai paprasta.

„Juk vaikas – kaip paaiškinti, kad vi­są laiką turi tyliai tūnoti. Mes į lauką, ir ji nori su mumis. Būdavo, ir mamos neklauso, pradeda verkti. O jei tokiu metu kas ateidavo, mano pareiga buvo pro kitas duris užlipti pas jas ir padėti Renutės mamai dukrą nuraminti“, – prisiminė ukmergiškė.

M. ir K. Ruzgiai gyveno vienkiemyje, tačiau – neatokiame. Namas stovėjo šalia tilto per Akmeną, kuriuo neretai eidavo ir pažįstami, ir nepažįstami žmonės, tad žydaites teko sergėti nuo pašalinių akių. Šeima jas glaudė nuo balandžio iki lapkričio. Vėliau jos emigravo, o pačių gelbėtojų šeimai teko patirti tragišką tremtinių dalią – 1948 m. juos išvežė į Sibirą. Stasė tuomet buvo 12-os.

Dabar ji prisimena, jog tėvai, prasidė­jus masiniams trėmimams, nujautė, kad ateis ir jų eilė – pagal sovietinius stan­dartus šeima buvo pernelyg turtinga: mokyklai nuomojo namą, turėjo 10 hektarų žemės, o kaip ji gerokai vėliau sužinojo, tėvas dar buvo ir partizanų ryšininkas.

Tremties naktį tėvo namuose nebuvo, tik mergaitės ir mama. NKVD-istai lie­pė krautis daiktus. Vie­nas lietuvis pašnibždė­jęs, jog vaikus galėtų paleisti. Bet seserys nutarusios mamos nepalikti.

„Kai visi tremčiai surinkti žmonės bu­vo uždaryti atskiroje patalpoje, atėjo­ žmogus nuo tėvo ir paklausė, ką jam daryti: ateiti pasiduoti ar likti slapstytis? Šeima priėmė sprendimą, kad jis liktų“, – prisiminė vaikystę S. Staputienė.

1948-ųjų gegužės 22 d. tremtinių vagonas pajudėjo Sibiro link. Ten gyvenimą pradėti buvo labai sunku. Tačiau, anot moters, per stebuklą pavyko užmegzti naudingus ryšius, tad jos su seserim išvengė miškų kirtimo darbo, ta­po siuvėjomis ir galėjo duonos kąsniu aprūpinti mamą bei kartu ištremtą gerokai vyresnį tėvo brolį. Po šešerių metų į Sibirą kaip savanoris tremtinys pas šeimą atvyko K. Ruzgys, o į Lie­tuvą visi grįžo 1957-ųjų rugsėjo 16-ąją.

S. Staputienė pasakojo, kad 1965-ai­siais tėvus pasiekė laiškas iš Klai­pėdos – susiradusi savo buvusius gel­bė­tojus, jį parašė žydaitė Bronė. Vė­liau šeima dar kurį laiką susirašinėjo su Izraelyje gyvenančia jos dukra – ir nors ryšys buvo nutrūkęs, po kurio laiko jis atsinaujino.

M. ir K. Ruzgiai 2002 m., jau po mirties, buvo apdovanoti „Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi“, kurį įteikė Prezidentas Valdas Adamkus. Tačiau kadaise išgelbėta žydaitė Chaya Landou, kaltinėniškių šeimoje vadinta Renute, siekė, kad jos gelbėtojams būtų suteiktas Pasaulio tautų teisuolio vardas. Tai padaryti pavyko po kelerių metų pastangų, nes, anot S. Staputienės, šis procesas užtrunka.

Atsiimant garbingą tėvų apdovanojimą, kartu su S. Staputiene buvo ir jos sūnūs Dainius, jau daug metų gyvenantis JAV, bei mažeikiškis Aidas, dukra Silvija, įsikūrusi Anglijoje. Pasak jų, didžiulė garbė yra žinoti apie senelių priimtą drąsų sprendimą. 

M. ir K. Ruzgių garbingas poelgis įamžintas ir jų gimtinėje – praėjusią savaitę į Kaltinėnų kapines, kur jiedu yra palaidoti, specialų ženklą atvežė Pasaulio tautų teisuolių pagerbimo misiją įgyvendinantis architektas T. Budzys. 

„Šilalės artojui“ jis sakė, jog tai yra jau 314-as ženklelis. Tie­sa, kiek iš viso Šilalės rajone yra žmonių, kuriems suteiktas Pasaulio tau­­tų teisuolio vardas, oficialios statistikos nė­ra – žmonės gali būti gyvenę ir mū­sų rajone, bet vėliau išvykę, palaido­ti kitur bei pan. O toks išskirtinis ženklas į mūsų rajoną atkeliavo trečią kartą – anot šios akcijos iniciatoriaus, jis jau yra pažymėjęs žydų gelbėtojų kapavietes Girdiškėje (Elenos Mockaitytės) ir Laukuvoje (kun. Vladislovo Taškūno).

Paklaustas, kaip kilo tokia mintis, T. Bu­dzys prisipažino, jog bene pagrindi­nis akstinas buvo rašytojos Rūtos Va­na­gai­tės tvirtinimas neva dauguma lietuvių yra žydšaudžiai.

„Akivaizdu, kad tai yra toli nuo tiesos, todėl ir kilo mintis tai savotiškai įrodyti“, – sakė  į Kaltinėnus ženklelį atvežęs architektas.

Apvalų žalvarinį ženkliuką sukūrė jis pats, o įgyvendinti idėją padėjo skulptorius Jonas Gencevičius. Žmogišką pagalbą artimui simbolizuoja dvi susikibusios rankos ir trikalbis užrašas „Pa­saulio tautų teisuolis“. Pasak architekto, šį ženklą yra patvirtinęs ir Vilniaus žydų muziejus, ir Vyskupų Konferencija.

Kaltinėnuose pritvirtinti jį prie paminklo M. ir K. Ruzgiams padėjo bytlaukiškis akmentašys Laimonas Leš­čiaus­kis.

Nuo 2018 m. T. Budzys išanalizavo apie 400 Pasaulio tautų teisuolių istorijų: kai kurie jų dar tebėra gyvi, kiti dingę be žinios, treti palaidoti užsienyje. Lietuvoje architektui kol kas pavyko surasti per 200 kapaviečių, kuriose palaidota 312 Pasaulio tautų teisuolių.

Angelė BARTAŠEVIČIENĖ

Algimanto AMBROZOS ir Vyriausybės kanceliarijos nuotr.

Visuomenės skaitmeninio atsparumo didinimo iniciatyva DIGIRES kelia temą, kas atsakingas už mūsų skaitmeninį atsparumą. Šiandien Lietuvoje veikia ir faktus tikrina įvairios žiniasklaidos platformos bei skait­meninės erdvės aktyvistai. Atrodytų, netrūksta medijų ir informacinį raštingumą (MIR) lavinančių programų bei pilietinių iniciatyvų. Tarptautiniuose MIR vertinimuose Lietuva taip pat pozicionuojama kaip ganėtinai gerai savo informacinę erdvę stebinti ir prižiūrinti šalis. Vertinant nacionalinio atsparumo žvilgsniu, atrodytų, jog esame pakankamai atsparūs dezinformacijai. Bet ar tikrai?

„Vertinimas, ar esame atsparesni, nei kitos šalys, labai priklauso nuo naratyvo. Jeigu kalbėtume apie Rusijos agresiją Ukrainoje, tuomet Lietuva puikiai supranta situaciją ir vienareikšmiškai yra keliais žingsniais priekyje, supranta grėsmes. Bet jeigu kalbėtume apie COVID-19 situaciją, matyt, būtume statistiniame viduryje. Informacinis pri­einamumas, medijų informacinis raštingumas, kritinio mąstymo ugdymas nuo darželio, mokyklos būtų paveikiausios priemonės“, – neabejoja kul­tūros viceministras Vygintas Gaspa­ra­­vičius. 

Pasak Europos Parlamento narės Ra­sos Juknevičienės, Lietuva vis dar yra atsparesnė dezinformacijai, lyginant su kitomis Europos šalimis, kurios nepatyrė sovietmečio.

„Ir tai yra tam tikras paradoksas, tačiau žmonėms, augusiems demokratinėje aplinkoje, kur meluoti valdžiai kainuoja postus, patikėti, jog Putinas meluoja, buvo labai nelengva“, – sako R. Juk­­ne­vi­čienė.

Naujienų portalo „Delfi“ vyr. redaktorė Rasa Lukaitytė-Vnarauskienė įsitikinusi, kad pasitikėjimą informacija vis dar didina ir išlikęs pasitikėjimas rašytiniu žodžiu.

„Žmonės iš įprasto ankstesnio įsivaiz­davimo vis dar mano, kad jeigu buvo spausdintas žodis, tai jis yra teisingas. Daugelis žmonių sako, jog „internete rašo, vadinasi, taip ir yra“. Bet toli gražu. Todėl tampa vis labiau svarbu stip­rinti tradicinę žiniasklaidą – dėl to, jog būtent tradicinė žiniasklaida turi labai aiškias atsakomybes, struktūrą ir atskaitomybę prieš įstatymus“, – sako R. Lu­kaitytė-Vnarauskienė.

„Dezinformacijos, klaidinančių žinių gausėjimo mokslinė problema nėra vie­nos konkrečios akademinės discip­linos ar viešosios politikos krypties domėjimosi sritis bei rūpestis. Ko itin stinga, tai jungtinės – tyrėjų, žiniask­laidos, politikų, ekspertų, edukatorių – savivokos, parodysiančios aktualiausias spragas dabartinėje dezinformacijos pliūpsnių suvaldymo situacijoje“, – pabrėžia dr. Auksė Balčytienė, VDU UNESCO medijų ir informacinio raštingumo įtraukiai žinių visuomenei kated­ros vadovė, DIGIRES projekto vadovė bei vyriausioji tyrėja.

Tam pritaria ir kultūros viceminist­ras. Pask V. Gaspara­vičiaus, sparčiausiai prie tikslų skaitmeninio atsparu­mo srityje mus priartins kompleksinės priemonės ir bendros politikų, valdžios institucijų, viešosios informacijos rengėjų bei visos visuomenės pastangos. Kova su skleidžiamomis melagienomis, žalingos informacijos ribojimas yra svarbus ir veiksmingas, tačiau, anot viceministro, jis neturi būti vienintelis ar dominuojantis, o siekiant atsparumo, ypatingai svarbus yra visuomenės švietimas apie medijas, kritinio mąstymo skatinimas, mokymas(is) vertinti informaciją ir tik­rinti faktus.

„Kaip kiekvienas vairuotojas privalo gerai išmanyti eismo taisykles ir saugoti save bei kitus, taip ir kiekvienas skaitmeninės erdvės vartotojas, besi­naudojantis XXI a. technologijomis, tu­ri jausti atsakomybę už saugią skait­meninę erdvę. Tačiau ypatinga atsakomybė tenka ir valstybės institucijoms, ypač dabartinių labai konkrečių karinių iššūkių kontekste“, – pabrėžia parlamentarė R. Juknevičienė.

Brigita SABALIAUSKAITĖ

AUTORĖS nuotr.

Europos Komisija šią savaitę pa­teikė bendrą komunikatą dėl Eu­ro­pos Sąjungos kibernetinės gynybos politikos ir karinio mobilumo veiksmų planą, kuriais siekiama page­rin­ti saugumo aplinką, šiuo me­tu prastėjančią dėl Rusijos agre­sijos prieš Ukrainą, bei padidinti ES pa­jėgumus apginti savo piliečius ir in­frastruktūrą.  

Įgyvendindama naują kibernetinės gynybos politiką, ES teigia glaudžiau bend­radarbiausianti ir daugiau investuosianti į kibernetinės gynybos sritį, kad būtų galima geriau apsiginti bei apsisaugoti nuo vis dažnėjančių kibernetinių išpuolių, greičiau juos aptikti ir užkirsti jiems kelią. 

Kibernetinė erdvė neturi sienų, o pastarojo meto kibernetiniai išpuoliai prieš energetikos tinklus, transporto infrast­ruktūrą ir kosmoso įrenginius rodo, kokią riziką jie kelia tiek civili­niams, tiek kariniams subjektams. Todėl reikia imtis daugiau veiksmų, siekiant apsaugoti piliečius, ginkluotąsias pajėgas, taip pat civilines ir karines misijas bei operacijas.

Europos Komisijos atstovybė Lietu­vo­je nurodo, kad ES kibernetinės gynybos politika siekiama sustiprinti kibernetinės gynybos pajėgumus, pagerinti karinių ir civilinių kibernetinių bendruomenių (civilinių, teisėsaugos, diplomatinių bei gynybos) bendradarbiavimą ir geriau koordinuoti jų veiksmus. Ji leis veiksmingiau valdyti kibernetines krizes bei padės sumažinti strateginę priklausomybę ypatingos svarbos kibernetinių technologijų srityje, kartu stiprinant Europos gynybos technologinę bei pramoninę bazę, taip pat skatins mokymus, pritrauks ir išlaikys talentingus kibernetikos specialistus ir leis glaudžiau bendradarbiauti su mūsų partneriais kibernetinės gynybos srityje. 

ES kibernetinės gynybos politika yra grindžiama keturiais ramsčiais, apimančiais įvairias iniciatyvas, padėsiančias ES ir valstybėms narėms: veikti kartu, siekiant stipresnės ES kibernetinės gynybos; apsaugoti ES gynybos ekosistemą; investuoti į kibernetinės gynybos pajėgumus; plėtoti partnerystes, sprendžiant bendras problemas.

Jurgita ŠAPĖNAITĖ

Karybos analitikai Aurimas Navys ir Mindaugas Sėjūnas socialinia­me tinkle „Facebook“ rengia kasdienes karo Ukrainoje apžvalgas bei pateikia įvykių analizę. Autoriai sutiko savo įžvalgomis pasidalyti ir su „Ši­la­lės artojo“ skaitytojais.

Putinas „pasakė kalbą“ G20 valstybių vadovams ir išdėstė savo poziciją taikos derybų bei karo Uk­rai­noje klausimu. Pasitaupęs raketų, smogė į didžiųjų miestų pagrindinę infrastruktūrą. Ma­sinėse raketų paleidimo bangose dalyvavo 14 Tu-95 lėktuvų, Juodosios jūros laivyno kariniai laivai bei Irano bepiločiai orlaiviai.

Ukrainos oro gynybos pajėgos numušė 73 iš daugiau kaip 90 Kremliaus sparnuotųjų raketų ir nuleido 10 Irano bepiločių orlaivių. Mero Vitalijaus Klič­ko teigimu, pusei Kyjivo buvo atjungta elektra, Pečiorsko rajone raketos pataikė į tris gyvenamuosius namus. Didžioji Lvivo dalis naktį buvo tamsoje...

Štai ką pasauliui, NATO, JAV ir mums pasakė Putleris – nusimovė kelnes, parodė visiems užpakalį bei dar kai ką ir pasitaškė raketomis. Tokia oficiali Maskvos pozicija. Kremlius sužlugdė bet kokias JAV, Kinijos, kitų priešininkų bei sąjungininkų viltis dėl planuojamų derybų. 

Paskelbta, jog dvi raketos pataikė į Lenkijos teritoriją, žuvo du gyventojai. Lenkijai solidarumą pareiškė visų Bal­tijos šalių vadovai, o JAV gynybos departamento spaudos sekretorius brigados generolas Pat Ryder pareiškė, jog JAV seka pranešimus, tačiau neturi informacijos, patvirtinančios apšaudymo faktus. Gynybos departamentas pakartojo, kad JAV „gins kiekvieną NATO teritorijos centimetrą“ bei „labai pasitiki“ savo pajėgų apsauga Europoje.

Briuselyje įvyko NATO aukščiausio lygio susitikimas. Džiugina NATO ir jos didžiųjų šalių vadovų retorika, rodanti, kad veiksmų eigos variantui, kai nukrenta Rusijos (arba ne) raketos NATO šalies teritorijoje, yra pasiruošta. Iš kitos pusės, liūdina neatsakingi nebrandžių kaimuko politikierių pareiškimai, kuriais eilinį sykį bandoma rinktis reitingo taškus, negalvojant apie tai, kaip mūsų valstybės patikimumą veikia šūkaliojimai apie „vilką”.

Pasirodė informacija apie tariamą JAV bei Rusijos sąmokslą, esą net ir pasitraukimą iš Charkivo srities Vašingtono ir Kremliaus atstovai suderino tarpusavyje.

Putinas, regis, stengėsi visais įmanomais būdais spausti Volodymyrą Ze­lens­kį sėsti prie derybų stalo, net pavadindamas jį „partneriu“. Tuo pat metu, panaudojant visus įtakos agentus, mėginama spausti Kyjivą derybų per Vašingtoną. Ta­-

čiau Kremliaus žaidimas nepavyko. Nors iš šalies gali atrodyti, jog vyko kažkokie slapti Vašingtono susitarimai su Krem­liumi, visa tai daugiau panašėjo į žaidi­mą

su Putinu, stengiantis jį pastatyti ant racionalaus bendravimo, bendradarbiavimo bei protingų sprendimų bėgių. Irgi nepavyko – pamatęs, kad niekas nežada jam jokių nuolaidų, o pažadai „spausti Kyjivą“ virsta nauja parama Ukrainos kariuomenei, šis ryžosi dar vienai teroristinei atakai. 

ES vyriausiasis įgaliotinis užsienio reikalams ir saugumo politikai Josepas Borrellis pažadėjo, kad ES valstybės narės suteiks Ukrainai papildomų oro gynybos sistemų. Nyderlandų užsienio reikalų ministrui Wopke Hoostra lankantis Kyjive prasidėjo raketų apšaudymas. Slėpdamasis slėptuvėje nuo Rusijos teroristų atakos, politikas pareiškė: „Į tai gali būti tik vienas atsakymas. Tai yra toliau remti Ukrainą, tiekti ginklus, siekti teisingumo ir teikti humanitarinę pagalbą. Bet kokiu atveju, tai didžiulė paskata likti šalia“.

Mes labai norėtume, kad Kyjive apšaudymo metu slėptuvėje tektų pasėdėti visiems NATO šalių vadovams. Jei asmeninė patirtis radikaliai pakeitė buvusį nuosaikų Rusijos atžvilgiu Vokietijos prezidentą Steinmeyerį, galime tik įsivaizduoti, kaip tokia patirtis galėtų pakeisti JAV ar Prancūzijos prezidentus...

Vokietijos užsienio reikalų ministrė A. Baerbock paragino Rusiją patraukti savo karius iš Zaporižės AE pietų Ukrainoje ir nustoti ją apšaudyti.

„Ši beprotybė turi baigtis“, – teigė politikė po derybų su TATENA vadovu Rafaeliu Grossi Berlyne. 

Taip. Putino Rusija – absoliutus blogis, o mes visi gyvename branduolinių teroristų taikinio sąlygomis. 

Moldova pareiškė, jog dėl Rusijos smūgių Ukrainos energetikos infrastruktūrai Moldovoje sutriko elektros energijos tiekimas ir pareikalavo Maskvą nutraukti atakas. Pakomentuosime ūkiškai: jei būtų mūsų valia, po tokių teroro atakų turėtų būti sunaikintas jos Juodosios jūros laivynas – visam į dugną. Kaip įspėjimas, kad kitas žingsnis gali pasiekti bunkerį.

Pralaimėdama kare, byrant fronto linijai, Rusija tęsia suplanuotą Ukrainos terorizavimą. Valstybinės energetikos bendrovės „Ukrenergo“ nurodymu, dėl masinės raketų atakos energetikai beveik visoje Ukrainoje nutrauktas elektros energijos tiekimas. Visi puikiai įsivaizduojame, ką reiškia žiemą likti be elektros, vandens ir šilumos. Maskvos siaurapročiai tikisi, jog tamsa milijoniniuose miestuose privers gyventojus arba emigruoti, arba sukilti prieš valdžią, kelti chaosą ir plėšimų bangas.

Driskiai nesuvokia, kad didžioji dauguma ukrainiečių šiandien trokšta tik vieno – pribaigti Putiną ir jo ordas bet kokia kaina. 

Lietuvoje – eilinė viską žinančių apie „Rusijos užpultą Lenkiją” sofos ekspertų pranešimų banga. Rašliavojami visokie NATO punktų aktyvavimo planai, karo scenarijai ir kiti kliedesiai, nepaskelbus net preliminarių išvadų. Tuo tarpu išankstiniai duomenys spirgantiesiems jau nuskambėjo iš Joe Bideno lūpų. Įdėmiai paskaitykime, kaip jis atsako į klausimą, ar raketa buvo paleista Rusijos: „Yra preliminarios informacijos, kuri tai paneigia. Nenoriu apie tai kalbėti, kol nebus atliktas išsamus tyrimas. Tačiau, sprendžiant iš trajektorijos, mažai tikėtina, jog ji buvo paleista iš Rusijos, bet dar pamatysime“.

Sprogus panikos burbului, norime nuraminti, bet nepaguosti: kariauja kaimyninės šalys, jų taikinyje – ir Lietuva. Todėl tikėtis galime visko, ir net tokių tyčia/netyčia atklydusių raketų. Karo metu visko pasitaiko, ypač, kai Rusija iš sandėlių traukia antrojo pasaulinio karo laikų amuniciją.

Tačiau mes į šiuos „pavojus“ ir iššūkius žvelgiame pozityviai. Deja, ar ačiū Dievui, Rusija Lenkijos neužpuolė. Nors Rusijos invazijos pradžioje dėl siūlymų suteikti Ukrainai sunkiuosius ginklus bei nebijoti, jei NATO bus įtraukta į tiesioginius karinius veiksmus, buvome apkaltinti karo kurstymu, mūsų pozicija nesikeičia: kuo greičiau Vakarai ir Aljansas įsitrauks į tiesioginį konfliktą su Rusija, tuo greičiau žlugs Putino režimas. Rusijos karinę galią įmanoma sunaikinti greitai ir konvenciniais ginklais. Tą JAV bei NATO turi Kremliui deklaruoti labai aiškiai.

Vakarai daugybę kartų galėjo ir privalėjo įsikišti į karą, formuodami humanitarinius koridorius Ukrainoje, užtikrindami neskraidymo zonas virš branduolinių jėgainių bei lydėdami grūdų vilkstines laivais badaujantiems Afrikos milijonams. Tačiau vis dar slepiamasi už Ukrainos žmonių nugarų ir mėginama kažkaip susitarti su pasaulio teroristu Nr. 1. Su juo galimas vienintelis susitarimo būdas. Patys žinote, koks. Didžiosios karinės galybės, jų vadovai, deja, tam nesiryžta.

Jei TATENA, Jungtinės tautos ir Europos valstybių politikai baiminasi, kad, išlėkus į orą teroristų užgrobtai Zaporižės AE, gali nukentėti visa Europa, tai reikia ne kalbėti, o daryti. Ir kalbėti su teroristais turi ne inžinieriai, o ginkluoti profesionalai, vykdydami „specialiąją teroristų nukenksminimo operaciją“. Net bloguose filmuose apie teroristus atsiranda „gerietis“, kuris išgelbėja pasaulį ir nugalį blogį. Tuo tarpu šiandien mes, deja, tokio herojaus neturime. Ir tuo naudojasi bepročiai Kremliuje, tyčiodamiesi iš mūsų vertybių, žudydami ukrainiečius bei garsiai juokdamiesi „opiat obosralisj”...

Aurimas NAVYS

Mindaugas SĖJŪNAS

VšĮ Visuomenės informacinio saugumo agentūros analitikai

Bilietai į Jurgio Gaižausko operos vaikams „Buratinas“  premjerinius spektaklius dingsta taip greitai, kad Klaipėdos valstybiniam muzikiniam teatrui teko ieškoti didesnės salės! Norint patenkinti visų mažų ir didelių žiūrovų norus pamatyti „Buratiną" lapkričio 19-20 dienomis 12 valandą premjeriniai spektakliai perkelti į Klaipėdos kultūros fabriką (Bangų g. 5a, Klaipėda).

Kompozitoriaus Jurgio Gaižausko 100-metų jubiliejui skirta opera vaikams tęsia Muzikinio teatro jau kelerius metus sėkmingai vykdomą jaunimo rezidencijų programą, tad kūrėjų, scenos profesionalų ir jaunimo rezidencijos dalyvių sukurtas spektaklis tikrai atskleis paslaptį kodėl Buratinui kartais pailgėja nosis...

Pirma ir populiariausia lietuviška opera vaikams

Pasak Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro vadovės Laimos Vilimienės, rezidencijos dalyviai, padedami profesionalių muzikinio teatro specialistų, ugdė savo profesines kompetencijas ir parengė J. Gaižausko operos „Buratinas“ premjerą. „Rezidencija skirta kompozitoriaus J. Gaižausko 100-metų jubiliejui paminėti. 1968 m. sukurta opera „Buratinas“ yra ne tik pirmoji, bet ir populiariausia lietuviška opera vaikams, su kuria užaugo ištisos kartos. Operos libretą sukūrė vaikų rašytojas Anzelmas Matutis. Operos muzikinė kalba melodinga, lengvai įsimenama. Mūsų jaunieji „kolegos“ dalyvavo muzikinėse bei sceninėse spektaklio repeticijose, susipažino su muzikinio teatro specifika, atlikėjui keliamais reikalavimais“. Baigiamasis rezidencijos renginys – J. Gaižausko operos „Buratinas“ premjera, o vėliau spektaklis papildys Muzikinio teatro repertuarą.

Buratino solistų ir kūrėjų komanda

Smagią „Buratino“ istoriją scenoje pasiruošę papasakoti tiek talentingi pajūrio vaikai ir jaunimas, tiek Muzikinio teatro solistai. Buratino partiją ruošia Giedrius Gečys (Lietuvos muzikos ir teatro akademijos studentas, dėstytojas, prof. Vladimiro Prudnikovo kl.), Tadas Jakas ir Gytis Šimelionis, Malvinos – Virginija Bartušytė (LMTA studentė, doc. Aušros Stasiūnaitės kl.), Judita Butkytė ir Mirabela Zakrevskaja (Klaipėdos J. Kačinsko muzikos mokyklos auklėtinė, mokytoja Aistė Ruškienė ), Tėtės Karlo bei Kvailių šalies karaliaus - Valdas Kazlauskas, Karabaso Barabaso – Vilius Trakys, Pjero – Nojus Vytis Gutauskas (LMTA studentas, prof. Irenos Milkevičiūtės kl.), Aurimas Raulinavičius, Arlekino, Svirplio – Ignas Smilgevičius (LMTA Klaipėdos fakulteto studentas, doc. Giedrės Zeicaitės kl.), Mindaugas Rojus, Lapės Alisos – Žyginta Jašinskaitė (LMTA Klaipėdos fakulteto studentė, doc. Stepono Januškos kl.), Smiltė Murencevaitė (LMTA studentė, lekt. Ievos Prudnikovaitės kl.), Vitalija Trinkė, Katino Bazilijaus – Farshad Abbasabadi, Šarūnas Šapalas, Vėžlienės Tortilos – Ieva Andriulionytė (LMTA Klaipėdos fakulteto studentė, doc. Giedrės Zeicaitės kl.), Evelina Liasytė (LMTA Klaipėdos fakulteto studentė, doc. Giedrės Zeicaitės kl.), Aurelija Dovydaitienė, Berniuko – Rosana Štemanetian, Vytautas Valys (Klaipėdos vaikų operos studija). Kvailių šalies gyventojais taps Yana Somova (LMTA Klaipėdos fakulteto studentė, doc. Giedrės Zeicaitės kl.) ir Klaipėdos vaikų operos studijos jaunieji solistai (vadovas Vytautas Valys): didžiųjų grupė: Vaiva Drabulytė, Leonardas Farah, Uršulė Jogminaitė, Amadėja Juškaitė, Beatričė Juškaitė, Radvilė Galminaitė, Kristupas Kerulis, Jokūbas Kulevičius, Patricija Malinauskaitė, Raidas Mikovičius, Milana Mockutė, Liutaurė Nutautaitė, Augustė Paulavičiūtė, Vytautė Rimkutė, Kotryna Rudė, Gabrielė Stravinskaitė, Ieva Šmaižytė, Jonas Tomkevičius; mažųjų grupė: Akvilė Bortelytė, Aurėja Lukė, Vanesa Martinaitytė, Liepa Poškaitė, Tautvilė Raubytė, Radvilė Rimkutė, Lėja Rojutė, Rugilė Seniūnaitė, Vytautas Valys, Aušrinė Valytė.

Jaunimo rezidencijos meno vadovas – Muzikinio teatro vyriausiasis dirigentas Tomas Ambrozaitis, dirigentas – Giedrius Vaznys, chormeisteris – Vytautas Valys, režisierius – Kristupas Biržietis (LMTA Klaipėdos fakultetas), režisieriaus asistentė – Karina Novikova, kostiumų dailininkė – Augustė Zukaitė (Vilniaus dailės akademija), grimo dailininkė – Aira Braždienė, šviesų dailininkas – Andrej Lavrinovič.

„Jurgio Gaižausko opera vaikams „Buratinas" pasižymi labai turtinga muzikine kalba, brandžia orkestruote. Juntama kitų to meto žymių kompozitorių įtaka gerąja prasme. Nors tai vaikams klausyti skirta opera, tačiau parašyta labai išieškotai ir kompozitoriaus apgalvota iki mažiausių smulkmenų. Bus iššūkių kartu su jaunaisiais atlikėjais atskleisti visą operos grožį bei spalvas, tačiau stengsimės ir visi kartu „paaugsime“ - nuo dirigento iki mažiausio vaidmens atlikėjo. To jaunimo rezidencijoje ir siekiama: vienas pagrindinių pastatymo uždavinių - Klaipėdos publikai dar nežinomų talentų atvedimas į operos sceną. Neabejoju, kad ši graži, pamokanti opera „Buratinas“ suteiks daug malonių emocijų tiek klausytojams, tiek ir visai kūrybinei komandai“,- akcentuoja dirigentas Giedrius Vaznys.

Buratinas – tai mūsų vaikystės patirtys

Pasak operos vaikams „Buratinas“ režisieriaus Kristupo Biržiečio, vaikystė – daugiausiai fizinių ir psichologinių patirčių apimantis žmogaus gyvenimo tarpsnis. „Būtent augant formuojasi mūsų asmenybė, bendravimo įgūdžiai kaip pavyzdžiui ar įprantame rėkti, o gal  kalbėti negirdimai tarsi atsiprašinėdami, ar rišliai dėliojame mintis, o gal kalbant mintys nesustabdomai ir padrikai šokinėja. Vaikystėje formuojasi požiūrio į žmones ir visatą ideologija. Maži žmonės patiria ne tik džiaugsmus, laimingus atradimus, geras emocijas, tačiau ir kitą, tamsiąją pusę: skausmą susižeidus, neužtikrintumo jausmą būnant su kitais žmonėmis, liūdesį susipykus ar susidūrus su mirtimi. Abi patyrimų pusės yra reikalingos ir yra neatskiriamos bendro asmenybės formavimosi dalys. Jei nei karto nenukristume nuo dviračio ir truputį nenusibrozdintume, nepajustume skausmo potyrio... Jei nei sykio nepajustume kito žmogaus nepasitenkinimo mumis, užaugtume nenuovokiais ar negebančiais bendrauti, susitapatinti su kitos gyvos būtybės būsena egoistais“,- sako režisierius.

Režisierius K. Biržietis sako, kad „Buratinas – hiperbolizuotas vaikystės patirčių simbolis. Jis gimsta iškart septynerių/aštuonerių metų ir, neturėdamas jokio psichologinio, bendravimo patirties bagažo, kaktomuša susiduria su džiaugsmų ir pavojų kupinu pasauliu. Jis tarsi vaikas, patiriantis pirmuosius bendravimo džiaugsmus ir nusivylimus, besimokantis suvokti pasaulį, draugystės ir piktavališkumo koncepcijas. Galbūt Karabasas – tik piktas mokytojas ar rėkiantis ant neprigirdinčios močiutės autobuso vairuotojas, Arlekinas ir Pjeras – pirmieji draugai, su kuriais Buratinas pirmąkart pajunta bendro patyrimo jungiamų žmonių ryšį, Malvina – pirmoji mergaitė, į kurią pažvelgus, jam pačiam dar nesuvokiant šitos reakcijos reikšmės, širdis pradeda plakti stipriau, o skruostai išrausta ir t.t.“

Pasak K. Biržiečio, operos vaikams vaidyboje bus stengiamasi išvengti nereikalingų buitinių scenų, kiekvieną judesį, gestą paverčiant personažų savybių ženklu. „Kaip jau minėjau, spektaklis turi sužadinti vaizduotę abstrakčiais simboliais ir užuominomis, o ne pateikti realistišką pasaulio kopiją, nes pasaulis vis tiek realesnis. Kiekvienoje scenoje akcentuojama kuri nors personažų savybė, nuotaika ir istorinė linija, o ne aplinkybių realistiškumas“,- sako kūrėjas.

Rasti raktą į vaiko širdį

Ypač populiari J. Gaižausko opera vaikams „Buratinas“ 1969 m. buvo pastatyta Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre. Ši opera buvo pirmoji ir ilgą laiką vienintelė lietuviška opera vaikams. Perstatyta LNOBT 1985 m. ir rodyta be pertraukos 40 metų.

Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre „Buratiną“ sceniniam gyvenimui 2009-aisiais prikėlė jaunų menininkų komanda: tuometinis teatro vyriausiasis dirigentas Vytautas Lukočius, režisierė Gražina Jonuškaitė, dailininkė Viktorija Bardauskaitė, choreografės amplua debiutavusi baleto šokėja Jolanta Mineikytė. Buratino vaidmenį šiame spektaklyje kūrė tuomet operos scenoje dar tik pirmuosius žingsnius operos scenoje žengiantys solistai Tomas Pavilionis ir Judita Butkytė. „Buratino“ premjera tąkart tapo debiutu ne vien pagrindinio vaidmens atlikėjams, bet ir kitiems šiandien gerai žinomiems Klaipėdos universiteto Menų fakulteto ir Stasio Šimkaus konservatorijos auklėtiniams, tokiems kaip Rokas Spalinskas (Katinas Bazilijus), Vitalija Trinkė (Lapė Alisa) ar Eugenijus Chrebtovas (Karabasas Barabasas).

Pats kompozitorius J.Gaižauskas yra pažymėjęs: „ši opera vis atgimsta scenoje todėl, kad joje yra ryškių melodijų. Be to, puikus, skambus Anzelmo Matučio libretas, o ir pats siužetas geras. Labai svarbu rasti raktą į vaiko širdį, jam artimą temą. O čia dar scenoje ir patys vaikai veikia, nugali visas kliūtis, pasiekia laimę...“

Jaunimo rezidencijos jau tapo muzikinio teatro tradicija, jų metu atrandami talentai vėliau papildo ne tik muzikinio teatro kolektyvą, bet ir stebina šalies bei užsienio publiką. Ankstesniais metais teatras surengė didelio susidomėjimo sulaukusias jaunimo rezidencijas „Statykime operą“, „Išbandyk profesiją“ (2019) ir „Renkuosi Klaipėdą!“ (2021).

KVMT inform.

Pirmąkart Lietuvoje pastatyta italų kompozitoriaus Gaetano Donizetti (1797–1848) opera „Pulko duktė“ jau beveik du šimtmečius karaliauja garsiausiose pasaulio scenose. Publiką sužavėjęs Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro spektaklis atvyksta gastrolių į Kauną, tad susidomėję lapkričio 24 dieną laukiami nacionaliniame Kauno dramos teatre.

Iššūkis dainuoti – malonumas klausyti

Prieš metus Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre pastatytas spektaklis iš karto sulaukė publikos pripažinimo bei atnešė apdovanojimus pagrindinio vaidmens - Mari  - atlikėjoms: „Auksinis scenos kryžius“ (2022-03-27) skirtas operos solistei Linai Dambrauskaitei, o „Pagauk bangą“ (2022-04-10) - operos solistei Ritai Petrauskaitei.

Pajūryje dažnai skamba operos šūksniai: „už viltį ir meilę! Valio geriems laikams! Tik pirmyn!“. Juk operos „Pulko duktė“ siužete aptariamos problemos amžinos kaip pasaulis: tautų negebėjimas susitarti, meilė tarp skirtingų luomų atstovų... Nors G. Donizetti Paryžiaus pripažinimą atnešusi opera iki šiol tampa išbandymu solistų balsams, tačiau suteikia daug malonių akimirkų  jos klausantiems.

Į Kauną „Pulko duktė“ duktė atvyksta su balsingais Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro ir kviestiniais solistais, tad lapkričio 24-ąją dainuos Lina Dambrauskaitė - Mari, Mindaugas Jankauskas - Tonijas, Liudas Mikalauskas – Sulpicijus, Dalia Kužmarskytė – Markizė de Berkenfyld, Valdas Kazlauskas - Kapralas, Modestas Narmontas - Hortenzijus, Virginija Kochanskytė – Hercogienė de Krakentorp, Kristina Gudelytė – Šokių mokytoja, Kęstutis Nevulis – Notaras. Sekant naujausiomis pasaulio muzikinių teatrų tendencijomis ir norint palengvinti turinio suvokimą, operos dainuojamieji numeriai bus atliekami prancūzų kalba, o kalbamieji dialogai – lietuviškai.

Pagrindinio moters vaidmens – pulko markitantės Mari – atlikėja turi ne tik nepriekaištingai valdyti balsą, kad įveiktų visus vokalo daugiakovę primenančios partitūros ruožus, bet ir tuo pat metu kurti nepaprastai spalvingą personažą. O jos mylimojo Tonijo partija tampa išbandymu net geriausiems pasaulio dainininkams: jau pirmajame operos veiksme jiems tenka devynis kartus šokdinti balsą aukštyn iki antros oktavos do bene žymiausioje visų laikų tenoro arijoje „Pour mon âme“ (Mano sielai), pramintoje „tenorų Everestu“. Ateikite ir įsitikinkite!

Mari – lyg atradimas

Ne veltui Mari vaidmens atlikėja solistė L. Dambrauskaitė, kaip rašė meno kritikė Asta Andrikonytė, tapo didžiausiu pirmosios „Pulko duktė“ premjeros atradimu. „Paprastai sopranams tenka vaidinti lyriškas įsimylėjėles, o Mari partija trykšta bravūra ir komizmu, nors nestokoja ir nuostabių lyrinių arijų. L. Dambrauskaitė sužibėjo temperamentu ir aktoriniu lankstumu, o jos savito tembro, skaidrus lyg varpelis, sopranas liejosi ir bravūriškose koloratūrose laisvai, žaismingai tarsi paukštelio čiulbėjimas – visos vokalinės viršūnės skambėjo nepriekaištingai“,- akcentavo A. Andrikonytė.

Jaunos dainininkės karjera klostosi įspūdingai. Neseniai ji įkūnijo netipišką heroję ir Ciuricho operoje – parengė pavydo akinamos primadonos vaidmenį pašiepiančiame operą G.Donizetti farse „Viva la Mamma“. Ciuricho teatre Lina dainavo net keliose operose kaip jo operos studijos stažuotoja, o prieš tai studijavo Londono karališkojoje akademijoje.

Dar 2015-aisiais artistė debiutavo Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre (LNOBT) Barbarinos vaidmeniu operoje „Figaro vedybos“, atliko jį ir teatro gastrolėse Izraelyje, po to LNOBT sukūrė reikšmingą Taisės vaidmenį Georgo Friedricho Händelio operoje „Aleksandro puota“, o neseniai – ir Sofi Richardo Strausso „Rožės kavalieriuje“. Puiki buvo ir jos Semelė G.F. Händelio „Semelėje“ Vilniaus baroko operos teatro spektaklyje Vilniuje.

„L. Dambrauskaitės Mari gaivališka, temperamentinga, organiška, jos vokalas skambus, stiprus, techniškai puikiai paruoštas“,- rašė muzikologė Jūratė Katinaitė.

Tonijas - M. Jankausko svajonė 

„Tonijo partija - labai sudėtinga. Šiai tenoro partijai reikia labai lakaus lengvo balso ir puikios technikos. Vien tik pirmo veiksmo arija visiems puikiai pažįstama ir laukiama dėl žymiųjų devynių aukštųjų do. Ne kiekvienas lyrinis tenoras gali tokį iššūkį priimti. Aš labai laukiau kada pagaliau galėsiu padainuoti visą kūrinį, nes anksčiau man teko dainuoti tik šią ariją ir duetą koncertuose, griežiant orkestrams Latvijos Nacionalinėje operoje, Sankt Peterburgo filharmonijoje, Lichtenšteino rūmuose Vienoje bei Berlyno nacionalinėje Filharmonijoje. Pagaliau išsipildė svajonė įsijausti į Tonijo personažą ir pasimėgauti visa jam nutikusia istorija scenoje. Norint, kad šis personažas išvystų rampos šviesą, teko daug dirbti: ruošiausi ne tik muzikinei partijai, bet tobulinau vaidybą. Juk „Pulko duktė“- komiška opera su kalbamaisiais dialogais, tad prireikė nemažo aktorinių žinių bagažo. Galiu pasidžiaugti, kad man teko laimė kaip aktoriui dalyvauti dramos spektakliuose režisuotuose tokių grandų kaip Jono Jurašo, Gintaro Varno, Oskaro Koršunovo, tad įgyta patirtis ir žinios labai padėjo kuriant personažą. Pagal J. Sodytės sumanymą operoje esu jaunas alžyrietis, kuris vėliau tampa prancūzų karininku. Spektaklyje gausu choreografinių užduočių, kurias reikia įgyvendinti, tad ruošiantis tenka „padirbėti individualiai“ su menamais kolegomis, kad kiekvienas reikalaujamas judesys prisitaikytų prie būtent mano kūno plastikos. Belieka ne daug laiko iki spektaklio pristatymo Kaune, kai džiugesys ir jaudulys užpildys mano krūtinę, o klausytojai išgirs ir išvys kaip meilė nugali viską! Labai visų laukiu“, - sako solistas M. Jankauskas.

Muzikologė Živilė Ramoškaitė sako, kad Tonijaus vaidmenį kūręs Mindaugas Jankauskas šią užduotį atliko labai sėkmingai. „Su kiekvienu muzikiniu numeriu jo dainavimas turtėjo spalvomis ir tikslia emocine raiška. Šviesus jo tenoras gerai skambėjo visame diapazone, solistas lengvai įveikė sudėtingesnes techniškai vietas ir jautriai padainavo lyrinius numerius. Labiausiai, žinoma, intrigavo, kaip jam pavyks garsioji pirmojo veiksmo arija, trumpai įvardijama „Pour mon ame“, su devyniomis aukštosiomis do. Ir ką gi, solistas ją atliko labai sėkmingai, raiškiai, be įtampos, su kokybiškai praskambėjusiomis viršūnėmis“,- akcentuoja Ž. Ramoškaitė.

Pirmas pastatymas Lietuvoje

G. Donizetti pelnė šlovę tėvynėje ir už jos ribų savo komiškomis operomis ir istorinėmis dramomis „Ana Bolena“ bei „Liučija di Lamermur“. Galiausiai G. Donizetti, kaip ir jo amžininkai, bel canto stiliaus kūrėjai Gioachino Rossini bei Vincenzo Bellini, panoro įsitvirtinti viename didžiausių to meto Europos operos centrų – Paryžiuje. Ir jam pavyko: per dvejus savo gyvenimo čia metus (1838–1840) jis sugebėjo gauti užsakymus ir pristatyti savo kūrybą visuose keturiuose Prancūzijos sostinės operos teatruose.

1840 m. vasarį „Opéra Comique“ teatre įvykusi pirmos kompozitoriaus operos prancūzišku tekstu premjera iš pradžių sulaukė aštrios kritikos dėl nevykusio atlikimo. Tačiau netrukus „Pulko duktė“ tapo „kasiniu“ spektakliu ir ilgam išliko teatro repertuare. Operos finale skambanti arija „Salut à la France“ (Valio Prancūzijai!) tapo neoficialiu Prancūzijos himnu. Jis daugelį dešimtmečių skambėjo spektakliuose, rodomuose visos Prancūzijos operos teatruose nacionalinės šventės Liepos 14-osios proga. Opera netruko pelnyti publikos simpatijų ir kitose šalyse. Įdomu tai, kad XIX a. viduryje opera buvo rodoma ne tik Naujojo Orleano, Niujorko, Londono operos teatruose, bet ir tuomet Prūsijos Karalystei priklausiusios Klaipėdos miesto teatre, vadovaujant impresarijui Franzui Eduardui Morohnui (1841–1859).

Manoma, kad „Pulko duktė“ buvo sukurta per vos kelias savaites. „Niekuomet netrukdavau atlikti darbo, kurį moku geriausiai; daugiausia laiko ir pastangų man kainuodavo sukurti būtent tą lengvabūdiškumo įspūdį, už kurį dažniausiai būdavau peikiamas“, – sykį prisipažino kompozitorius. Tai liudija ir šios operos muzika, trykštanti nerūpestinga linksmybe, tačiau iš dainininkų reikalaujanti kone pirotechnikos efektus primenančio vokalinio meistriškumo bei aktorinių sugebėjimų.

Laiminga pabaiga - garantuota

Originalų libretą operai sukūrė Jules’is-Henri Vernoy de Saint-Georges’as ir Jeanas-François-Alfredas Bayard’as. Jame išlaikomi visi romantinės komedijos elementai: absurdiška priešistorė (mūšio lauke surastą mergaitę augina visas kareivių pulkas), mylimieji iš priešingų stovyklų, kuriems tenka įveikti aplinkinių priešiškumą, kad galėtų būti drauge, ir laiminga pabaiga. Skirtingai nuo italų opera buffa, dainuojamus rečitatyvus prancūziškoje opéra comique atstoja kalbamieji intarpai. Opera pasakoja našlaitės Mari istoriją. Rasta mūšio lauke ir užauginta prancūzų armijos seržanto Sulpicijaus pulke, mergina tampa jo markitante – su pulku keliaujančia maisto, drabužių ir atsargų tiekėja – ir laimingu pulko talismanu. Mari įsimyli vietinis jaunuolis Tonijas, kuriam ir ji neabejinga. Norėdamas būti arčiau mylimosios, Tonijas įstoja į prancūzų kariuomenę. Tačiau netikėtai atsiradusi kilminga teta Markizė de Berkenfyld (vėliau paaiškėja, kad ji ir yra tikroji Mari motina) išsiveža Mari ir stengiasi užtikrinti jos luomui derančią padėtį visuomenėje. Ji mėgina atpratinti Mari nuo pulke įgytų stačiokiškų manierų, moko gražaus dainavimo ir superša ją su savo luomo jaunikiu. Mari sielvartauja, ilgėdamasi pulko draugų ir mylimojo, bet nedrįsta priešintis mirusio tėvo ir motinos valiai. Tačiau Tonijas nepasiduoda: su pulko draugais įsiveržia į vestuvių puotą ir visus įtikina savo meile Mari. Markizė atlyžta ir leidžia Mari pasirinkti tą vyrą, kuriam priklauso jos širdis.

Iš karo lauko į rūmus

Pristatydama šią operą Lietuvos publikai, režisierė Jūratė Sodytė sumanė perkelti veiksmo vietą ir laiką iš Napoleono armijos karo veiksmų Austrijoje (1805–1815) į Alžyro Nepriklausomybės karą (1954–1962). „Kertinė „Pulko dukters“ siužeto tema, man tapusi atspirties tašku, yra pasirinkimo laisvė. Alžyro pasipriešinimo judėjimui prieš prancūzų kolonistus buvo svarbi ne tik tautos laisvė, bet ir kiekvieno žmogaus laisvė rinktis. Operoje svarbi ir dar viena pasirinkimo laisvės apraiška: jokia politinė jėga ar moralinė pareiga negali užkirsti kelio meilei. Antrame veiksme pagrindinė operos veikėja Mari iš karo lauko sąlygų Alžyre persikelia į rūmus Paryžiuje, kur tampa trapesnė ir pažeidžiamesnė, nors aplinka čia saugesnė ir gražesnė. Tuo tarsi paryškinu visiems žinomą tiesą, kad žmogus gerai jaučiasi savoje terpėje, kad ir kokia nesuprantama ar nejauki ji atrodo aplinkiniams“, – apie savo idėjas pasakojo režisierė.

Scenografė Sigita Šimkūnaitė operai sukūrė kontrastingą scenovaizdį: pirmas veiksmas tvoskia tropiniu karščiu, o antras dvelkia rafinuotu prancūzų aukštuomenės gyvenimo šaltuku.

Beveik 100 Agnės Kuzmickaitės šiam spektakliui sukurtų kostiumų pabrėžia šį kontrastą: kariškiai dėvi stilizuotas uniformas, alžyrietės – tradicinius hidžabus, o prancūzų damos – tuo metu kūrusių mados grandų Yves’o Saint Laurent’o, Christiano Dioro ir Coco Chanel įkvėptas sukneles, kostiumėlius ir aksesuarus.

Spektaklio kūrimo komandoje dirbo muzikos vadovas Martynas Staškus, šviesų dailininkas Andrius Stasiulis, vyriausiasis chormeisteris Vladimiras Konstantinovas. Romantiškų jausmų peripetijas teatro scenoje įkūnija KVMT choras ir baleto artistai.

Spektaklio herojus seržantas Sulpicijus  sako, kad „meilė vaikšto etapais“, tad visur spėti atvykti laiku. Jūs dar turite šansą išvysti „Pulko duktė“ premjerą. Paskubėkite!

Nors gandras vadinamas nacionaliniu paukščiu, sodybų, kuriose jis apsistoja, savi­ninkai tuo ne visada yra patenkinti. Taip pat kai kurie gyventojai piktinasi, kad elektros įmonės darbuotojai, pasak jų, neatsiklausę įrengia naujus lizdus ant stulpų, stovinčių privačiose valdose. Praėjusią savaitę į redakciją paskambinę keli žmonės domėjosi, ką daryti, norint gandralizdžio atsisakyti.

Žydrūnė JANKAUSKIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr. 

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 86

Prasidėjus rudeninių virusų plitimo sezonui, galvas vėl kelia prieš skiepus nuo COVID-19 nusistatę antivakse­riai. Siekdami įtikinti patikliąją visuomenės dalį atsisa­ky­­ti sveikatą ar net gyvybę galinčių išsaugoti skiepų, jie manipuliuoja moks­lininkų keliamomis prielaidomis, nuty­lėdami, jog skelbia nepatikrintus faktus.  

Europos Komisija atkreipė dėmesį, kad dėl labai iš­au­gu­sios dezinformacijos ir atvirų mela­gingų naujienų apie koronavirusą daugeliui žmonių labai sunku atskirti, kas yra tiesa ir kas melas. Melagingos naujienos gali būti suvokiamos kaip tikėtinos ir todėl tinkamos dalytis – taip jos tampa dar pavojingesnės. Todėl prieš dalijantis jų tu­riniu socialinių tinklų platformoje, būtina įsitikinti, ar jas skelbiantis šaltinis yra patikimas. Įspėjama, jog klai­di­nanti informacija, masiškai skleidžiama per suklastotas so­cialinės žiniasklaidos paskyras, įskaitant vadinamuosius botus, atliekančius automatizuotas užduotis interne­te bei socialinėje žiniasklaidoje, gali sukelti tragiškas pasekmes. 

Pasinaudojo moksliniu straipsniu

Internete plinta melaginga informacija, esą naujas straipsnis parodo, jog reikia uždrausti COVID-19 vakcinaciją po ant­rosios dozės. Tinklaraštyje sapereaude.lt pasirodė publika­cija, kurioje teigiama (kalba netaisyta – aut. past.): „Nau­jas tyrimas skatina griežtai uždrausti visas tolesnes injekci­jas po antrosios dozės. Ne­se­niai atliktas tyrimas parodė, kad trečioji modRNA (angl. nu­cleoside-modified mRNA) preparatų dozė sukelia IgG4 antikūnus, kurie slopina gynybą nuo virusų ir savo ruožtu sukelia vadinamąsias su IgG4 susijusias ligas“. 

Tai melaginga informacija. Vi­sų pirma, svarbu pabrėžti, jog cituojamas straipsnis „Class switch towards non-inflammatory IgG isotypes after repea­ted SARS-CoV-2 mRNA vaccination“ nėra recenzuotas. Va­di­nasi, jo duomenų negalima vadinti galutiniais ar juos taikyti praktikoje. Tai aiškiai pabrėžta ir šalia straipsnio pridėtoje įspėjančioje žinutėje. Ta­čiau sapereaude.lt publikaci­jo­je niekur neparašyta, kad straipsnio duomenys yra nerecenzuoti.

Originaliame moksliniame straipsnyje taip pat nekalbama apie tai, jog būtina uždrausti vakcinaciją po antrosios dozės – tokia informacija yra pridėta tik publikacijoje, kuri išversta sapereaude.lt įrašui.

Straipsnio autoriai rašo: „Da­roma išvada, kad iRNR vakcinos įrodė didžiulį imunogeniškumą ir veiksmingumą ir, tikė­tina, išgelbėjo milijonus gyvybių per šią pandemiją“. Taip pat priduriama, kad jų duomenys gali padėti geriau suprasti iRNR vakcinų sukeltą imuninį atsaką ir padėti ne tik tobuli­nant vakcinas prieš SARS-CoV-2, bet ir iRNR vakcinas, kurios apsaugotų nuo kitų ligų sukėlėjų ateityje.

Taigi sapereaude.lt publikacijoje pateiktas melas, o moksliniu straipsniu pasinaudota, nors jame neišsakomi teiginiai apie vakcinų uždraudimą. 

„Melo detektorius“ nustatė, jog medicininių akademinių straips­nių platformoje medrxiv.org pasirodžiusiame Pas­cal Irrgang, Juliane Gerling ir kt. mokslininkų tyrime buvo analizuojama, kaip mūsų imuninė sistema reaguoja į vakcinaciją, kas nutinka, jei susergama pasiskiepijus ir pan. Straipsnyje nepateikiamos rekomendacijos ar raginimai, ką daryti su vakcinacijos programomis, o pabrėžiama, kad reikia tolimesnių analizių, jog galėtume geriau suprasti visą imuninį procesą.

Tuo metu sapereaude.lt pub­likacijos autoriai leidžia sau daryti išvadas ir išvardinti ligas, kurios, pavyzdžiui, susijusios su IgG4. Tai daroma nesiremiant nei šiuo straipsniu, nei kitais moksliniais duomenimis. Nepateikiami ir papildomų teiginių šaltiniai.

Nepagydomos vaikų ligos – ne dėl skiepų

Tiek užsienio, tiek Lietuvos portaluose šį rudenį plinta bauginanti žinia, jog šimtams vaikų neva diagnozuoja­ma „vaikiška demencija“ ir reta liga, apibūdinama kaip Alzhei­merio liga, sumišusi su Parkinsono liga, o gydytojai dėl to esantys suglumę. Šios vaikų ligos siejamos su COVID-19 vakcinomis, tačiau ir pats teiginys, ir tokia sąsaja yra melas.

Straipsnis remiasi mokslinia­me žurnale „Microbiology and Infectious Diseases“ nerimą ke­liančiais atskleidimais, susijusiais su skiepais nuo koronaviruso. Jame paskelbtas tyrimas esą įrodo, kad mRNR pagrindu sukurtos COVID-19 vakcinos gali sukelti degeneracines smegenų ligas. Šis tyrimas žurnale buvo paskelbtas dar praėjusių metų pradžioje ir iškart sulaukė kritikos.

Amerikos mokslo ir sveikatos taryba tvirtino, jog J. Barto Classeno dokumente trūksta įrodymų ir jis yra „visiškai spe­kuliatyvus“. „Kaip (vakcina) buvo analizuojama? Kokia programinė įranga buvo naudojama? Ar jis ištyrė kokius nors kontrolinius elementus, pvz., ląstelių mRNR sekas? Jis nieko neįrodo“, – į tyrimą reagavo organizacija ir pabrėžė, jog COVID-19 vakcinos tikrai nesukelia smegenų degeneracinių ligų, tokių kaip Alzheimerio, Parkinsono bei kitų.

J. Barto Classenas yra žinomas skiepų priešininkas. Jis bandė įrodyti, kad vakcinos nuo hepatito vaikams sukelia diabetą, tačiau ši jo teorija buvo paneigta daugybe kitų tyrimų. Amerikos mokslo ir sveikatos taryba taip pat yra įvertinusi J. Barto Classeno teiginius apie ryšį tarp vakcinų, autizmo ir su imunitetu susijusių ligų: „Šie teiginiai visiškai nepagrįsti moksliniais faktais. Ryšys tarp vakcinų ir autizmo buvo daug kartų paneigtas. Raginame visuomenę nustoti klausytis prieš skiepus propaguojamų judėjimo idėjų ir daryti tai, kas geriausia visuomenės sveikatai – pasiskiepyti“.

Žurnalas „Microbiology and Infectious Diseases“ taip pat yra abejotinos reputacijos. Jis nėra įtrauktas į Pubmed – pag­rindinį JAV mokslinių biomedicinos publikacijų – indeksą. Šia­me žurnale savo tyrimus gali skelbti kone visi mokslininkai, jei už tai susimoka. Jų tyrimų kokybė – abejotina.

Nors vaikai tikrai serga nepagydomomis smegenų degeneracinėmis ligomis, panašiomis į Alzheimerį ar demenciją, tačiau jas sukelia ne vakcinos, o genetiniai sutrikimai. Jokiais moksliniais tyrimais neįrodyta, jog kuri nors iš COVID-19 vakcinų, kuriomis skiepijama visame pasaulyje, gali sukelti smegenų degeneracines ligas. 

Tarp 6 mln. paskiepytųjų – 3 atvejai

Portalas paranormal.lt paskelbė, jog nuo koronaviruso paskiepytiems asmenis vakcina reaktyvuoja vėjaraupių vi­rusą. Ir pateikė kelių tyrimų duomenis, neva įrodančius šį teiginį. Tačiau tiesa yra ta, kad nustatyta atvejų, jog po COVID-19 vakcinos labai mažai daliai žmonių prasideda juostinė pūslelinė, bet ja lygiai taip pat gali susirgti ir neskiepyti asmenys.

„Keliuose tyrimuose nusta­ty­ta, kad koronaviruso vakcina sukelia daugiau vėjaraupių atvejų“, – teigiama pa­ranormal.lt straips­nyje.

Jame nurodoma, jog remiamasi Taivano mokslininkais, kurie medicinos žurnale QJM paskelbė apie tris sveikus vyrus – du pagyvenusius suaugusiuosius ir vieną senjorą, kuriems juostinė pūslelinė pasireiškė praėjus nuo dviejų iki septynių dienų po pirmosios „Moderna“ arba „AstraZeneca“ vakcinos dozių. Paranormal.lt teigė, jog „Tai­vano tyrėjai yra tikri dėl šio ryšio, nes nuo vakcinacijos iki juostinės pūslelinės atsiradimo praėjo trumpas laiko tarpas, ir tai, kad trys jų tirti pacientai prieš skiepijimą turėjo sveiką imuninę sistemą“.

Žurnale QJM išties buvo paskelbtas Taivano mokslininkų, iš kurių du yra dermatologai, laiškas, tačiau tai nėra tyrimas, o tik pranešimas apie faktą, jog trims paskiepytiems žmonėms pasireiškė juostinė pūslelinė. Šis laiškas buvo paskelbtas praėjusių metų liepos 21-ąją, kai Taivane jau buvo paskiepyta daugiau nei 6 mln. žmonių.

Paranormal.lt straipsnyje mi­nimas ir žurnale „Journal of the European Academy of Der­ma­tology and Venereology“ tyrimas, kuriuo nustatyta, kad daugiau nei milijono COVID-19 vakcinacijų duomenys įrodo didesnį juostinės pūslelinės atvejų skaičių. Pasak tyrėjų, paskiepytiems asmenims, gavusiems COVID-19 vakciną, tikimybė susirgti juostine pūsleline buvo „statistiškai labai reikšminga“, ypač palyginus su neskiepytaisiais.

Tyrimo tikslas buvo įvertinti, ar didelėje grupėje, remiantis pasaulio duomenimis, padaugėjo juostinės pūslelinės atvejų po vakcinacijos nuo COVID-19.

Skelbiama, kad kiekvienoje kontrolinėje grupėje buvo 1 095 086 pacientai. Pa­skie­py­­tųjų grupėje 2204 tiriamiesiems juostinė pūslelinė išsivystė per 60 dienų po vakcinacijos nuo COVID-19, o ne­skie­pytųjų grupės 1223 pacientams juostinė pūslelinė buvo diagnozuota per 60 dienų po apsilankymo gydymo įstaigoje dėl bet kokios kitos priežasties. Todėl rizika susirgti juostine pūsleline buvo apskaičiuota atitinkamai 0,20 proc. ir 0,11 proc., o toks skirtumas bu­vo statistiškai labai reikšmingas.

Tyrimo autoriai daro išvadą, jog juostinė pūslelinė gali būti reta nepageidaujama reakcija į COVID-19 vakcinas. Tačiau jie tikrai neteigia, kad vakcinos nuo koronaviruso „prikelia“ vėjaraupių virusą. Be to, tyrimo autoriai primena, jog vėjaraupių reaktyvacija yra nusistovėjęs reiškinys tiek su in­fekcijomis, tiek su kitomis vakcinomis, o tai reiškia, kad šis nepageidaujamas reiškinys nėra būdingas tik COVID-19 skiepams.

„Bendra vakcinacijos nuo COVID-19 nauda yra daug didesnė už galimą riziką didžiajai gyventojų daliai“, – konstatuoja tyrimo autoriai.

Suaktyvėja nusilpus organizmui

Lietuvos užkrečiamųjų ligų ir AIDS centro (ULAC) specia­listai teigia, kad kiekvienas, kuris sirgo vėjaraupiais, ateityje gali sirgti juostine pūsleline (herpes zoster). Persirgus vėjaraupiais, virusas lieka žmogaus organizme ir gali reaktyvuotis (suaktyvėti) po dauge­lio metų, nusilpus imuninės sistemos funkcijai.

Pasak ULAC Imuno­profilak­ti­kos skyriaus visuomenės sveikatos specialistės Eglės Sa­vic­kienės, 2 iš 10 asmenų, sirgusių vėjaraupiais, vėliau suserga juostine pūsleline. 

„Persirgus vėjaraupiais, virusas migruoja iš odos per juntamuosius nervus į nugaros smegenų nervinius mazgus, kur išlieka latentinėje (neaktyvioje) būklėje daugelį metų. Nusilpus imuninei sistemai, virusas aktyvuojasi ir per juntamuosius nervus migruoja į jo pažeistą odos sritį. VZV reaktyvuotis (suaktyvėti) gali po daugelio metų, susilpnėjus imuninės sistemos funkcijai, dažniausiai vyresnio amžiaus žmonėms, ir sukelia juostinę pūslelinę – tai neuralginis skausmas ir vienpusis pūslelinis odos bėrimas pažeisto nervo vietoje. Dažniausiai pažeidžiami (išberiama) tarpšonkauliniai nervai, taip pat gali būti pažeisti (išberti) veidinis, klausos, akių ir retais atvejais kiti nervai“, – pažymi E. Savickienė.

Todėl teiginys, kad COVID-19 vakcinos skiepytiems asmenims reaktyvuoja vėjaraupių vi­rusą yra tik iš dalies teisingas, nes juostine pūsleline suserga ne tik nuo koronaviruso paskiepyti, bet ir jokios vakcinos negavę asmenys.

Šie faktai yra patikrinti Bal­tijos skaitmeninio atsparumo tyrimų centro DIGIRES, bend­­radarbiaujant su portalo DELFI „Melo detektorius“ žurnalistais. „Melo detektorius“ yra ne­priklausomas ir atviras interneto naujienų portalo „Delfi“ faktų tikrinimo pada­linys, įkurtas 2018 m., siekiant skatinti sąžiningą ir kokybišką žurnalistiką. „Melo detektorius“ laikosi aukščiausių žurnalistikos ir informacijos patikros standartų ir yra patvirtintas Tarptautinio faktų tikrinimo tinklo (IFCN) kodekso signataras bei Eu­ro­pos skaitmeninės žinias­klai­dos observatorijos (EDMO) partneris.

Daiva BARTKIENĖ

Reginos ir Stanislovo Barsteigų namuose Apvaršuvoje jauku ir šilta. Ne tik dėl to, kad viskas preciziškai sutvarkyta ir, kaip sakė šeimininkas, „biškį per daug prikaitinta”. Jauku nuo šiltų jų žvilgsnių, šypsenų, gero nusiteikimo, išskirtinės pagarbos užsukusiam pašnekovui ir nuo to, kokį dėmesį ši sutuoktinių pora rodo vienas kitam. Ir taip jau še­šias­dešimt metų!

Deimantinių vestuvių meti­nes Regina ir Stanislovas su vaikais bei anūkais atšventė dar šiltuoju metų laiku – pasak Stanislovo, taip nusprendė vaikai. Tikroji šliūbo diena – lapkričio 7-oji, o civilinė santuoka nusikėlusi kiek vėlesniam laikui.

„Kai paskaičiuoji, 60 metų – ilgas atstumas. Bet kaip greitai jie prabėgo!“ – linguoja galvą Regina, džiaugdamasi, jog pats Dievas jiems suteikė tokią malonę – sutikti vienam kitą ir, kaip pasakoje, ilgai bei laimingai gyventi.

„Man pavyko – pats brangiau­sias žmogus ir vaikai šalia“, – šypsosi laiminga žmona, ma­ma.

„Geresnės rasti ir nebegalėjau, nes geresnių turbūt nėra. Žmona man yra pati brangiausia“, – šiltu žvilgsniu nuglosto Sta­nislovas savo gyvenimo mei­lę.

Jiedu niekada nepamiršta sa­vo pirmojo, ir lemtingojo, susitikimo bei kaskart džiaugsmingai apie tai kalba.

„Atsimenu, buvo jau beveik vakaras, kai mes, būrelis kaimo vyrukų, stovėjome pakelėje ir šnekėjomės. Pamatėme keliu ateinančią nematytą merginą, kuri taip ir praėjo pro šalį. Vienas iš mūsų būrio tarstelėjo: „Šita bus mano“. Nu­leidau jo žodžius negirdom, bet mintyse užgarantavau: „Ne! Ji bus mano!“ – prisimena tą nepamirštamą akimirką Sta­nis­lo­vas.

Jis dabar juokauja, jog anas vaikinas gal ir galėjęs būti jam konkurentas, nes... jo motocik­las buvęs „bajavesnis“.

Mergina visą naktį neišėjusi Stanislovui iš galvos: kas ta nepažįstamoji, pas ką ji atvažiavo viena tokį jau gana vėlų vakarą? Tad rytą netruko išsiaiškinti, kas ir kaip.

Nepamirštama ši akimirka ir Reginai: „Atvažiavau aplankyti brolio, kuris buvo neseniai čia atsikraustęs, o kur gyvena – nežinojau. Matau, stovi būrelis vaikinų, maniau, pasiklausiu. Bet neišdrįsau užkalbinti, tai praėjau pro šalį“.

O geresnio motociklo savinin­kas konkurentu netapo – neilgai trukus, iš šokių savuoju Reginą parvežė Stanislovas.

Ir nutarė ilgai nedelsti – šiandien jis atvirai pripažįsta, jog labai reikėjo šeimininkės, mat mama jau buvo mirusi, o tėvas pasiligojęs. Prieš altorių Re­gina ir Stanislovas stojo Pa­jū­ralio bažnyčioje, o beveik po metų į Šilalės civilinės metrikacijos skyrių jie važiavo kolūkio „viliuku“.

Deimantinių vestuvių jubiliatai nėkart neprakalbo apie sunkumus, kurių per ilgus metus turbūt irgi neišvengė. Užtat nuolat kalbėjo apie gyvenimo darną, sutarimą, pagarbą, vie­nas kito supratimą. Ir, kaip be­būtų drovu tokio amžiaus žmonėms, – apie meilę.

„Stanislovas mane mylėjo, – sa­ko Regina. – Būdavo, kad ir vėliausiai iš darbo grįžta, pavalgo, sodinasi mane ant kelių, ir tada mudu kalbamės, kaip vaikai, na­mai, ūkis... Visur ėjome ir te­beiname susikabinę ranko­mis“.

„Aš ir dabar žmoną ant kelių sodinuosi. Bet ji bijo, sako, kojos gali lūžti“, – juokaudamas žmonai atsiliepia Stanislovas.

O prieš 60 metų, bendro gyvenimo pradžioje, Stanislovas tvirtai nutarė, jog dirbs nežiūrėdamas nei jėgų, nei valandų, kad tik šeimai nieko netrūktų.

„Sakiau žmonai: sunkiai nebūsi. Maniau, neis į kolūkį, tai bus lengviau. Tačiau aš dirbdavau nuo tamsos iki tamsos, o jai tekdavo vaikai, namai, daržai, gyvuliai. Dažname darbe lengviau negu jai buvo namuose“, – prisimena ir įvertina žmonos triūsą Stanislovas.

Regina ne tik rūpinosi šeima, bet buvo ir žinoma bei keliems kaimams aplinkui reikalinga gaspadinė. Juk anksčiau ir šermenys, ir baliai bei vestuvės vykdavo namuose, tad gaspadinės būdavo branginamos ir garbstomos. Moteris sako gaminti išmokusi „pati iš savęs“ – galvodama, derindama, ragaudama... Stanislovas džiaugiasi visada valgydavęs labai skaniai, negana to, žmonos gardumynais nuolat vaišindavęs savo bendradarbius, nes Regina vyrui visko įdėdavo.

„Sunkiai jis dirbo: būdavo, kartais išvažiuoja nakčia ir sulaukiu tik kitą naktį“, – patvirtina moteris.

„Netrūko darbo. Ir kokių tik traktorių neteko vairuoti. O su didžiaisiais tai ir toliau po Lie­tuvą pasisukiojau – reikėjo vežti tai plytas, tai grūdus, tai pašarus. Kai spausdavo 25 laipsnių speigas, tai ir bijok, kad kuras neužšaltų. Kartą taip ir nutiko, vos vos spėjus parvažiuoti“, – prisimena ilgus dešimtmečius įvairius traktorius valdęs Stanislovas, dirbęs ir meistru reguliuotoju, tad, sako, bet kurį sovietinių laikų traktorių yra „išnarstęs po kaulelį“, už pavyzdingą darbą pelnęs ne vieną padėką. 

Žiūrint iš mūsų laikų pozicijų, tai galbūt kai kam atrodo nieko vertas dalykas. Tačiau sąžiningas, darbštus žmogus yra vertas pagarbos. Ne taip, kaip dabar – kartais jos „nusipelno“ už nežinia kokius nuopelnus...

Reginą su Stanislovu, abiejų teigimu, per gyvenimą lydi tik geri žmonės: nėra tekę su kuo nors susipykti ar nešiotis nuoskaudą.

„Reikia pačiam būti savo vietoje, sąžiningam, tada jokių bė­dų nekils. Tai mums visada bu­vo svarbiausia“, – įsitikinęs Sta­nislovas.

Regina priduria, jog ir tarpusavyje jie laikėsi taisyklės nekirsti iš peties, „ant karštųjų“.

„Nereikia skubėti įsižeisti, bet išklausyti, „ataušti“, nedidinti įtampos“, – pritaria vyrui žmona.

Ji sako niekada iš sutuokti­nio negirdėjusi savo adresu mėtomų „gyvulių ar gyvūnų pavadinimų“. Tai patvirtina ir jauniausioji dukra Gražina: „Ne­same girdėję tėvų net apsižodžiuojant, nekalbant jau apie pykčius. Esame dėkingi už ramią, gražią vaikystę, šiltus santykius, visko mokėmės iš jų rodomo pavyzdžio“.

„Gyvenome be pykčių – reikia gerbti savo brangiausią žmogų, atjausti, padėti ir suprasti. O kad gyvenimas būtų gražus, teisingas, nereikia būti gob­šiems, nes pinigai daro žmones ligoniais. Mums netrūko nieko: vaikai buvo pavalgę, visi apsirengę. Na, neišlaikiau kažkada vairuotojo teisių lengvajam automobiliui – pagalvojau, ir nereikia, bene jį nusipirksiu. Užtat motociklų turėjau visokiausių, o šią vasarą net šiuolaikinį keturratį išbandžiau“, – tik gera nuotaika trykš­ta netrukus 84-uosius minėsiantis Stanislovas.

Tėvai džiaugiasi trim atžalomis: sūnumi ir dviem dukromis. Įdomu, jog ant kalvelės įsikūrę trys gyvenimai: centre – tėvų, iš šonų – dukters Gražinos ir sūnaus Sigito. Antra duktė Rima gyvena Vilniuje. Visus trobesius, pasak tėvo, statė vaikai, čia yra jų visų traukos centras. Ir nors dukters Gražinos bei marčios Danutės sodybas skiria tvora, jos tikrai nėra nė vieno širdyje: tėvai marčią ir žentus laiko pačiais geriausiais.

„Vaikai, anūkai prigalvoja visokiausių progų mus pagerbti, pradžiuginti. Daboja mus kiek galėdami, nebeleidžia prie jokių darbų – kad tik, sako, leng­viau, kad ilgiau pabūtume. Nors kažkada, kai teko atsisakyti pas­kutinio gyvulio, buvo labai liūd­na. Įpratęs dirbti žmogus darbo ilgiesi“, – vienas per kitą kalba Regina ir Sta­nis­lo­vas.

Dabar jiedu lepinasi. Ypač tuo mėgaujasi dviem metais už vyrą jaunesnė Regina, mat Sta­nis­lovas jai kone kasryt net pusryčius į lovą atneša.

„Sakau tėčiui, kad mama gali pasiimti pati, tačiau jis turi sa­vo motyvą: „Mama manimi visą gyvenimą, kol dirbau, taip rūpinosi, tu­riu atsidėkoti“, – pasakoja Gra­žina, kol mama su tė­čiu, susi­ėmę už rankų, pozuo­ja prieš fotoobjektyvą.

Stanis­lo­vas teigia besidomintis Lie­tu­vos politiniu gyvenimu, turi savo nuomonę visais klau­simais. Abu visada skaitė ir skaito „Šilalės artoją“, o perskaitę, sa­­ko, „permeta per tvorą“ vaikams. Giria savo nuostabią laiškininkę Romą Noreikienę, ku­ri ne tik puikiai atlieka savo pa­­reigas, bet yra ir nuoširdi paš­ne­kovė.

Ilgai ir įdomiai gali kalbėti apie gyvenimą Regina ir Sta­nis­lovas. Ir nenuostabu – juk šitiek visko nutiko per 60 metų! Ir, beje, net tą pat dieną juodu buvo galima „statyti prie vinčiaus“: abu – šventiškai pasirėdę, Regina pasi­dabinusi perlų vėriniais. Gy­ve­nimas, jų įsitikinimu, turi būti gražus visapusiškai!

Eugenija BUDRIENĖ

Nuotr. iš šeimos albumo ir Algimanto AMBROZOS