Laiko iki Kalėdų liko nedaug, tad visi jau pradeda dairytis kalėdinių dovanų savo artimiesiems. Mobiliojo ryšio operatorius „Tele2“ paruošė daugybę puikių pasiūlymų tam, kad kalėdinių rūpesčių būtų mažau, o šventinių džiaugsmų – daugiau.

Kasdienybę lengvinantys išmanūs įrenginiai niekada nelieka nepanaudoti, tad jie – puiki kalėdinė dovana. Specialiai tam „Tele2“ paruošė itin daug pasiūlymų, kuriuose rasite čia.

„Samsung“ telefoną įsigykite pigiau, o ausines gaukite vos už 1ct

Jei artimųjų tarpe turite „Android“ operacinės sistemos gerbėją, jis tikrai nudžiugs po eglute radęs „Samsung A53 5G“ modelį, kurį įsigijus „Tele2“ elektroninėje parduotuvėje už 1 ct gausite ir belaides ausines „Samsung Galaxy Buds Live“.

Šis „Samsung“ A serijos išmanusis išsiskiria itin geru kainos ir kokybės santykiu. Telefonas pasižymi puikia „Dolby Atmos“ garso sistema, o didelį našumą užtikrina 5 nm aštuonių branduolių procesorius. Aukštos raiškos nuotraukomis pasirūpina net 64 MP OIS kamera. Šis telefonas taip pat palaiko ir 5G ryšį, o jo baterijos talpa siekia net 5 000 mAh.

Dabar „Tele2“ internetinėje parduotuvėje „Samsung Galaxy A53 5G 128 GB“ modelį su 24 mėn. sutartimi galima įsigyti vos už 1 Eur pradinę įmoką, o mėnesinė kaina kartu su pokalbių planu siekia 29,73 Eur/mėn. Įsigyjant įrenginį taikomas vienkartinis laikmenos mokestis – 5,25 Eur. Šios atminties talpos versijos telefoną rinktis galima net iš keturių spalvų – baltos, juodos, šviesiai mėlynos ir oranžinės.

Tuo tarpu didesnės atminties talpos „Samsung Galaxy A53 5G 256 GB“ modelį su 24 mėn. sutartimi įsigyti galima taip pat sumokėjus vos 1 Eur pradinę įmoką, o mėnesinė kaina su pokalbių planu sieks 32,23 Eur/mėn. Įsigyjant įrenginį taikomas vienkartinis 5,25 Eur laikmenos mokestis. Šios atminties talpos versijos telefoną galima įsigyti dviejų spalvų – baltos ir juodos.

Įsigyjant bet kurį iš šių telefono modelių „Tele2“ internetinėje svetainėje, vos už 1 ct dovanų taip pat gausite belaides „Samsung Galaxy Buds Live“ ausines.

Visas pokalbių planų sąlygas galima rasti www.tele2.lt

Išmanieji laikrodžiai jums ir jūsų antrai pusei – vieną perki antras dovanų

Visiška naujiena išmaniųjų laikrodžių rinkoje – „Samsung Galaxy Watch5 Pro LTE 45mm“. Dabar įsigiję šį įrenginį „Tele2“ elektroninėje parduotuvėje, vos už 1 ct dovanų gausite „Samsung Galaxy Watch4 LTE 40mm“.

Naujasis „Galaxy Watch5“ pasižymi savo patvarumu – įrenginys subalansuotas sporto entuziastams ir greitą gyvenimo tempą mėgstantiems žmonėms. Jame integruotos treniruočių rodiklių sekimo funkcijos ir „Track Back Route“ navigacija. Itin talpi baterija užtikrina net 80 valandų veikimo laiką naudojant įprastu režimu. Šis laikrodis taip pat palaiko eSIM, todėl internetu ir balso skambučių paslaugomis galėsite naudotis šalia savęs neturėdami telefono.

Dabar šį išmanųjį laikrodį „Tele2“ internetinėje parduotuvėje su 24 mėn. sutartimi ir planu laikrodžiui galima įsigyti vos už 1 Eur pradinę įmoką, o mėnesinė įmoka sieks 26,48 Eur/mėn. Įsigyjant įrenginį taikomas vienkartinis 3,5 Eur laikmenos mokestis.

Įsigiję šį eSIM „Samsung Galaxy Watch5 Pro LTE 45mm“ laikrodį, vos už 1 ct dovanų gausite „Samsung Galaxy Watch4 40mm“.

Lapkričio 23-iąją minėsime Lietuvos ginkluotųjų pajėgų įkūrimo 104-ąsias metines. Visą savaitę vyks­­ta šiai sukakčiai skirti renginiai. Nesiruošiu nei išsamiai kartoti Lie­tuvos kariuomenės istorijos, nei skai­čiuoti jos pajė­gumų, nei at­skleis­ti jos vaidmens šiandienos grėsmių akivaizdoje. Šįkart pa­kal­bėkime apie patriotizmą.

Česlovas IŠKAUSKAS

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 88

„Swedbank“ saugumo specialistai įspėja, kad fiksuo­ja naują sukčių atakų bangą, kuomet gyventojams siun­čiamos SMS žinutės bei gąsdinama užblo­kuoti jų sąskaitas.

„Šilalės artojo“ inform.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 88

Tauragės apylinkės prokuratūros prokuroras baigė iki­­teisminį tyrimą ir teismui perdavė baudžiamąją bylą, kurio­je naminės degtinės gaminimu, laikymu, įgijimu, gabe­ni­mu bei realizavimu kaltinami net septyni asmenys.

„Šilalės artojo" inform.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 88

Modestas Stonys daugumai šilališkių yra gerai pažįstamas. Ne tik todėl, kad Šilalėje augęs vyras buvo labai geras mokinys, aktyvus jaunimo organizacijų narys, bet ir dėl dabartinės savo veiklos – Modestas atlie­ka intendanto pareigas Krašto apsaugos savanorių pajėgų (KASP) Žemaičių apygardos 3-iosios rinktinės 308 pėstininkų kuopoje.

M. Stonys šypsosi, jog dažnam civiliui jo pareigos yra nežinomos ir, atrodo, niekaip su kariuomene nesiejamos.

„Intendantas (prancūzų kilmės žodis) reiškia kariuomenės parei­gūną, kuris rūpinasi logistika, t. y. karių mai­ti­nimu, ekipuote, apgyven­dinimu, finansavimu, me­dicininių reikmenų tiekimu ir t.t. Tačiau bend­rąja prasme aš vis tiek esu karys, ir, tarkime, karo atveju mano funkcijos keistųsi, nes kariams daug pasirinkimo nebū­na“, – sako vyresniojo seržanto laipsnį turintis Modestas. 

Ir pripažįsta, jog į kariuomenę pateko, gali­ma sakyti, atsitiktinai. 2010-aisiais baigęs Si­mono Gaudėšiaus gimnaziją, šilališkis apie tarnybą kariuomenėje faktiškai nieko nežinojo.

„Tiesiog penki klasės draugai nusprendėme šiaip užeiti į KASP būstinę. Čia dirbęs dabartinis kuopos vadas kapitonas Gintaras Noreika tada mums papasakojo, kokia yra kario profesija, tarnyba kariuomenėje. Tuomet sužinojome, kad, dalyvaujant KASP veikloje vos vieną savaitgalį per mėnesį, galima atlikti nuolatinę privalomąją pradinę karo tarnybą (tai yra atitikmuo 

9 mė­nesių tarnybai batalione). O labiausiai nustebino žinia, jog būsime ne tik nemokamai aprūpinti karine apranga bei amunicija, bet dar ir gausime algą“, – savo pažintį su kario tarnyba prisimena M. Stonys.

Tarnybos pradžią lydi dar vienas įdomus faktas: visi penki tąsyk tik pasidairyti į KASP būstinę užsukę vaikinai kariuomenėje tarnauja iki šiol (du – Pajūryje, po vieną – Tauragėje ir Kaune). Tiesa, maždaug penkerius metus M. Stonys bu­vo tik karys savanoris. Per tą laiką įgijo geodezininko profesiją, dirbo, bet netrukus suprato, kad toks darbas – ne jam. Kaip tik tuo laiku kariuomenė pati jį pasišaukė – Modestas sulaukė pasiūlymo tapti profesionaliu kariu. Tai buvo tie metai, kai Lietuvoje prasidėjo prievolės tarnauti kariuomenėje atgimimas.

„Buvau pasiųstas į Karo prievolės tarnybos skyrių Tauragėje, kur ėjau verbuotojo pareigas, t. y. darbas buvo susijęs su jaunuolių agitavimu tarnauti. Nors dirbau trumpai – kiek daugiau nei pusmetį, įgūdžių įgijau pakankamai. Pavyzdžiui, į susitikimus atėję „iš reikalo“, jaunuoliai net negirdi, ką jiems pasakoji, kokias alternatyvas siūlai. Tad tikrai žinau, jog geriausia agitacija yra tada, kai ja pasidalija draugas, pažįstamas, patikimas žmogus. Štai todėl ir maždaug prieš šešerius metus grįžęs tarnauti į Šilalę, ir eidamas intendanto pareigas, agituoti nesiliauju. Galiu pasakyti, kad tai veikia, žmonių pas mus ateina daug“, – teigia karys.

Modestas juokauja, jog gali būti kariuomenės „reklaminis veidas“, nes pats praėjo visą kelią nuo savanoriškos iki profesionalios tarnybos. Tad ir patarimų negaili ne teoriškai, bet iš praktikos. Tačiau jis pripažįsta ir tai, kad dabartinius jaunuolius sudominti aktyvia veik­la yra labai sunku.

Bet jis vis tiek tiems, kurie nori derinti tarnybą su darbu ar mokslu, pataria nedvejojant tapti KASP dalimi – jis pats, studijuodamas žemėtvarkos mokslus, o vėliau dirbdamas, gavo ir stipendiją, ir algą, kurią dar papildė ir pajamos už tarnybą. 

„Jaunam žmogui tai labai svarbu, nes retas nori būti priklausomas nuo tėvų. O ši alternatyva suteikia galimybę būti savarankiškam. Tačiau, mano nuomone, kur kas svarbiau kiekvienam vyrui yra gebėti apginti savo šeimą. Deja, reikia pripažinti, jog dabartinė jaunuolių karta mažai sportuoja, dažnai yra silpnos sveikatos. Pamenu vieną pėsčiųjų žygį, kai jaunesnis už mane vaikinas sunkiai įveikė trasą. Bet ir to nereikėtų baimintis – dalyvavimas KASP veikloje suteikia galimybę tai ištaisyti: šiuo metu tarnaujančiųjų gretose yra tokių, kurie niekada nesportavo,  buvo fiziškai nepajėgūs, o dabar yra ne tik pilni jėgos, bet ir teigia atsikratę negalavimų. Tad galima sakyti, kad kario tarnyba yra naudinga visapusiškai“, – neabejoja KASP vyr. seržantas.

Beje, jei kažkam aktualu, tai kariai ir leidimus laikyti namuose ginklą gauna lengviau.

M. Stonys pastebi, kad susidomėjimas tarnyba išauga tada, kai paskelbiami nauji šauktinių sąrašai – vaikinai pradeda ieškoti alternatyvų. 

„Bet, žinoma, didesnį pasitikėjimą kelia tie, kurie iš tiesų domisi kario profesija, tarnyba KASP, o ne galvoja, kaip išvengti 9 mėnesių tarnybos. Žinoma, turime daug karių, kurie ir atlikę privalomąją tarnybą, liko pas mus: vieni dirba civiliniuose darbuose, tik atvyksta į pratybas, kiti perėjo į profesionaliąją tarnybą. Tačiau nemaža dalis vaikinų vis dar mano, kad privalomoji tarnyba jiems bus užskaityta nedalyvaujant pratybose. Taip nebūna – tarnybos kariuomenėje simuliuoti neįmanoma, o KASP tik suteikia alternatyvų jos būdą, kai 9 mėnesių kasdienė tarnyba išdėstoma per 3-4 metų laikotarpį. Bet dalyvauti mokymuose, pratybose karys privalo. Jei jis to nedaro, kartais kyla ir nesusipratimų – kai kuriems atrodo, kad jei jau yra KASP sąrašuose ir tikisi „iškentėti“ 3-4 metus, taip neva tarnaus. Bet galiausiai vėl atsiduria šauktinių sąrašuose“, – sako Modestas.

Jis pastebi, kad anaiptol ne kiekvienas jaunas žmogus tinka tarnybai – kiekvienas pretendentas turi atlikti medicininį patikrinimą. Beje, anot pašnekovo, kai kurios moterys ir merginos yra už vyrus stipresnės ir fiziškai, ir psichologiškai. KASP gretose jos taip pat tarnauja ir yra laukiamos. Dažniausiai jos apmokomos būti ryšininkėmis, medikėmis. 

Susipažinti su tarnyba KASP karys rekomenduoja įvairių renginių, kuriuose dalyvauja kariai, metu. Nors dažniausiai tai būna tik informacinė palapinė, bet žinių joje suteikiama pakankamai. 

„Mūsų kuopoje tarnauja apie aštuoniasdešimt karių, jie nuolat keičiasi. Paprastai žmogus būna aktyviausias pirmus 2-3 metus, po to aktyvumas krenta, nes dėmesio reikalauja darbas, šeima. Reikia pripažinti, kad jeigu nutinka taip, jog tarnybai skiriama vis mažiau laiko, tenka su tokiu kariu atsisveikinti, į jo vietą priimamas naujas. Tad kaita vyksta labiau dėl aktyvumo stokos, nes, tarkime, dėl amžiaus dar neteko atleisti nė vieno kario“, – aiškina KASP intendantas.

Koks karys laikomas aktyviu? M. Stonys sako, jog tokiam statusui reikia labai nedaug – vos vieno savaitgalio per mėnesį lankyti bent savo kuopos pratybas. Ir čia kalbama ne vien tik apie karines, taktines pratybas: kariams siūloma gilinti savo žinias, išbandyti naujus įgūdžius, dalyvauti taikliojo šaudymo mokymuose arba pasirinkti karo mediciną. Pats M. Stonys taip pat tai praėjo ir šiuo metu jau moko kitus – yra taktinės medicinos instruktorius. 

„Prieš porą metų mokymus baigiau Jungtinėse Amerikos Valstijose, kur maždaug mėnesį teko gilintis į medicinos terminus, du mėnesius – į civilinę, o po to – į taktinę mediciną. Galiu pasakyti, kad įgytos žinios yra labai panašios į tai, ko Lietuvoje yra mokomi paramedikai. Ir nors sertifikuotų pažymėjimų įteikti neturiu teisės, instruktoriumi dirbu nuolat“, – prieš išvykdamas į medikų mokymus prasitarė M. Stonys.

Jis jau yra yra dalyvavęs ir karo misijoje Malyje (2019 m.). Nors pusmetį buvo karinės bazės apsaugos skyriaus vadu, tačiau, pasak jo, su didesniais iššūkiais neteko susidurti – atmintin įsirėžė tik vienas savižudžio išpuolis, kai šis nusprendė susisprogdinti prie karinės bazės vartų.

Modestas neneigia, kad tokia tarnyba yra rizikinga, nors pinigų mokama daugiau. Bet, nepaisant visko, Malyje karys patyrė ir malonių išgyvenimų.

„Minint Kanados dieną, buvo surengtos varžybos, kuriose reikėjo tempti sraigtasparnį „Chinook“. Komandą sudarė penki žmonės. Pirmieji kariai jo nepajudino iš vietos, todėl organizatoriai pakeitė taisykles ir padvigubino komandos narių skaičių. Mūsiškė turėjo varžytis paskutinė ir, kol laukėme, nusprendėme pamėginti įveikti užduotį penkiese. Ir sraigtasparnis pajudėjo“, – prisimena laimėjimą atnešusią užduotį M. Stonys.

Vėliau, jau grįžus į Lietuvą, komanda buvo apdovanota dar kartą – už Lietuvos kariuomenės vardo garsinimą. 

Paklaustas, o kaip šeima vertina jo pasirinkimą, Modestas apgailestauja, kad šito nespėjo pamatyti prieš keletą metų miręs jo tėtis, ilgametis ir gerbiamas policijos pareigūnas. Nors karys sako, kad tėvas tikėjosi, jog bent vienas iš trijų vaikų paseks jo pėdomis, tačiau neabejoja, kad tokiam jo pasirinkimui jis taip pat pritartų. Tuo labiau, jog Modesto darbas yra bene arčiausiai tėvo svajonės, mat nei brolis, nei sesuo su statutine tarnyba neturi jokių sąsajų. 

„O mama labiausiai nerimavo, kai teko išvykti į Malį. Iki tol ji nelabai jaudinosi, pradžioje net teiravosi, ar mes naudojame tikrus ginklus“, – šypsosi karys.

Į klausimą, ar dar kartą rinktųsi tą pačią profesiją, jis atsako tik teigiamai ir patikina, kad karys net nelabai yra darbas, tai – labiau gyvenimo būdas.

„Tarnyba yra įdomi, kelia vis kitokius uždavinius, kurie verčia mąstyti, tobulėti. O žmogui juk to labiausiai ir reikia: negalime sau leisti sėdėti vietoje, turime nuolat mokytis, lavintis. Todėl jeigu tektų rinktis, net neabejočiau dėl to paties kelio. Man būti kariu dar reiškia ir atitinkamą gyvenimo ritmą: tarnyba neprasideda nuo 8 val. ir nepasibaigia 17 val., mes esame pasiruošę bet kuriuo paros metu atlikti užduotis, todėl pasišventimas čia yra labai svarbus faktorius“, – įsitikinęs M. Stonys. 

Tad kokiomis savybėmis turi pasižymėti žmogus, kuris svajoja tarnauti Lietuvos kariuomenėje? Anot Modesto, geriausiai tai nusako pačios kariuomenės iškeltos vertybės: karys turi būti ištikimas Tėvynei, šeimai, kariuomenei, turėti kovos dvasią – ryžto visada nugalėti ir nepasiduoti. Svarbūs ir dar du bruožai: iniciatyvumas, kai būtina gebėti pačiam priimti teisingus sprendimus, ir profesionalumas, kuomet reikia stengtis atlikti užduotis kuo geriau, nuolat tobulėti bei kelti savo kompetenciją.

Žydrūnė JANKAUSKIENĖ

Algimanto AMBROZOS ir asmeninio archyvo nuotr.

Užsienio žiniasklaidoje nuolat pa­sirodo naujienų apie klima­to ak­ty­vistų išpuolius, kai jie sunio­koja me­no kūrinius. Per kelis praėjusius mė­nesius jie jau surengė atakas prieš Vincento van Gog­ho, Claude Mo­net ir Francisco Goya paveikslus, dažais Paryžiuje aplieta Char­leso Ray skulptūra, Milane mil­tais už­pil­tas į spalvingą kūrinį pa­verstas au­tomobilis. Tokios įtam­pos šiuo klausimu Lietuvoje kol kas ne­si­jau­čia – šalyje sklan­džiai vyksta fes­ti­valiai bei rengi­niai. 

Savaitgalį Lietuvoje vyko net du knygų festivaliai: Vilniaus mokytojų namuo­se – festivalis „Vaikų knygų sala“, o Šiau­liuose, Povilo Višinskio viešojoje bibliotekoje, – septintoji miesto knygų mugė.

Praėjusią savaitę įvykęs jubiliejinės „Sca­noramos“ uždarymas tapo švente kino mylėtojams. Iškilmingos ceremonijos me­tu paskelbtas ir pagrindinės konkursinės programos nugalėtojas – šių metų laureatu tapo iraniečių režisierės Mitros Farahami dokumentinis filmas „Iki penktadienio, Robinzonai“. Filmas pasakoja apie menininko vaidmenį 20 ir 21 amžiuje. Konkurse dalyvavo Maksymo Nakonečno „Dru­gelio vizija“, Emilijos Škar­nulytės „Kapi­ny­nas“, Gá­bo­ro Fab­riciuso „Ištrinti Franką“, Ales­sio Rigo de Righi ir Matteo Zoppis „Le­gen­da apie karališkąjį krabą“ bei kt. „Sca­no­rama“ taip pat kvietė žiūrovus išrinkti savo favoritą, o juo tapo ispanų režisieriaus Hlynuro Pálmasono juosta „Pra­keikta žemė“. 

Vilniaus paveikslų galerijoje penktadienio vakarą paskelbtas „Jaunojo tapytojo prizo“ laimėtojas. Juo išrinktas Linas Kaziulionis. Anot komisijos, tapytojo estetika įtaigi, pastebima gili tapybos tradicija, kuri kartu – ir šiuolaikiška. Minimalia ekspresija L. Kaziulionis sugeba pasakyti daug apie dabarties – informacinę – visuomenę, kai medijos pasitelkiamos dezinformacijai, protų apgaulei. Konkurso laimėtojui įteikta piniginė 3000 eurų premija, galimybė išvykti į meno rezidenciją Islandijoje, surengti dvi personalines parodas Vilniuje ir Paryžiuje. Jo darbas taip pat bus įtrauktas į Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus tapybos rinkinį. Specialusis prizas skirtas taip pat tapytojai iš Lietuvos Laurai Slavinskaitei. Konkurse dalyvavo 15 tapytojų iš Baltijos šalių ir Ukrainos.

Vilniaus senamiestyje atidaryti literatų namai, kuriuose įsikurs ne tik literatūros biuras bei literatūros informacijos centras, bet ir visiems atvira vieta. Atidarymo dieną vyko vaizdo projekto dirbtuvės, pokalbiai, poezijos skaitymai, knygų pristatymai, įrengtas kambarys-bibliotekėlė vaikams.

Praėjusią savaitę paskelbta, kas šiemet pelnė geriausio rekreacino kūrinio titulą. Geriausiu pripažinta Zarasuose, saloje, įkurta salė. Požeminė, kupolo formos kamerinė erdvė išsiskiria ne tik uni­kaliais architektūriniais sprendimais – ji natūraliai susilieja su gamta. Pasak Zarasų kultūros centro direktoriaus, pats statinio interjeras nuteikia susikaupimui. 

Kotryna PETRAITYTĖ

Pasaulio medijų ekspertai vieningai sutaria, kad socialiniai tinklai iš esmės keičia žiniasklaidos situaciją, todėl kyla realus klausimas, ar tradicinė spauda, kaip mes ją šiandien suprantame, išliks ateityje. Jei keisis, tai kokia ji taps? Esminiai žiniasklaidai kylantys dabarties iššūkiai – tai nuolat blogėjanti finansinė sektoriaus situacija bei in­formacinių karų keliama grėsmė, visų pirma – reputacijai.

Pasaulis labai pasikeitė

Jei palyginčiau žurnalisto darbą, kuomet jį pradėjau dirbti, su šių dienų realijomis, pasakyčiau, jog gyvenu skirtingose erose. Greičiausiai taip ir yra, nes interneto amžius iš esmės pakeitė visas žmonių gyvenimo sritis – pradedant kasdieniu apsipirkimu parduotuvėje, baigiant socialiniais ryšiais ir bendravimu.

Nesuklysiu teigdama, kad dar niekuomet žmogus nebuvo toks socialus ir drauge – toks vienišas. Į socialinius tinklus persikėlęs bendravimas iš esmės koreguoja žmonių poreikius, įpročius, mobilumą. Tai labai keičia ir visuomenės piliečių požiūrį į žiniasklaidą bei jos vartojimą. 

Žmonės vis mažiau skaito tradicinius žiniasklaidos kanalus, vis daugiau vartoja informacijos socialiniuose tinkluose, o ten tyko ir didieji pavojai. Vienas jų – socialinių tinklų algoritmai, iš esmės iškreipiantys pasaulio vaizdą. Tai nutinka, kuomet pradedi matyti tik tą informaciją, kuri tave domina, tik tą poziciją, kurią palaikai, ir „sutikti“ tik tuos žmones, kurie mąsto taip pat, kaip ir tu.

Ir nors, atrodytų, dar niekuomet nebuvome tokie laisvi reikšti savo nuomonę, drauge esame didžiuliame pavojuje, kad ja galima lengvai manipuliuoti ir daryti nematomą poveikį jos formavimui. Nepastebėjote, kiek daug kasdien patiriame atakų, kai mus vienaip ar kitaip nori paveikti įvairūs nuomonės formuotojai, slapti reklamuotojai bei kiti „įtakotojai“?

Melo internete daugės

Tarptautinės konsultacinės įmonės „Gartner Consulting“ 2017 m. atlikto tyrimo duomenimis, iki 2022 m. pabaigos net 50 proc. informacijos internete bus nepatikima: dezinformatyvi, melaginga, manipuliacinė. Ir būtų gerai tokiai ateičiai tinkamai pasirengti. Manau, pradėti reikėtų nuo atrankos, ką, kur ir kaip skaitome/vartojame. Jei anksčiau klajojo frazė: „Pa­sakyk, kas tavo draugai, pa­sa­ky­siu, kas tu“, tai dabar ją drąsiai galima perfrazuoti į kitą posakį: „Pasakyk, ką skaitai/vartoji, pasakysiu, kas esi“...

Pastaruoju metu itin daug kalbama, ir tikrai ne iš gerosios pusės, apie žiniasklaidos kokybę bei žurnalistikos standartus. Interneto amžiuje daugėja ne tik kalbos klaidų, bet vis daugiau pasitaiko informacijos pateikimo netikslumų, klaidingų interpretacijų, neretai ir tiesiog žmogiškų klaidų. Auditorijos tam itin nepakančios. Ir nors yra nemažai žiniasklaidos priemonių, kurios kviečia skaitytojus pranešti apie pastebėtas klaidas, deja, per skubą ir laiko stoką ne visuomet jos ištaisomos, ne visada randama laiko už jas atsiprašyti, padėkoti pastabiesiems. Bet mano galva, būtent tokia etiška elgsena turėtų tapti vienu iš ateities žiniasklaidos standartų. Tai padėtų kurti ir pagarba bei vienas kito supratimu paremtą artimesnį ryšį su skaitytojais. O tai žurnalistikai ir žurnalistams ypač svarbu. Praėjo tie laikai, kai redakcijose dirbantys žurnalistai galėjo būti nepasiekiami savo skaitytojams: šių laikų auditorijos nori asmeniško ir įtraukaus kontakto.

Tokius glaudesnius bei artimesnius ryšius mezgantys žurnalistai pelno ir daugiau savo skaitytojų atjautos bei pagarbos, nes reputacija šiame informacinių karų amžiuje, kai daugybė tiesioginių strėlių yra nukreiptos menkinti žurnalistų bei žiniasklaidos darbus ir specialiai kurti įvairais sąmokslo teorijas, kurių tikslas – pakirsti visuomenės pasitikėjimą žurnalistų darbo metodais bei jų kuriamu turiniu – yra vienas svarbiausių ar net pagrindinių dalykų.

Žurnalistus menkina specialiai

Neigiamas krūvis žiniasklaidos atžvilgiu nėra naujas reiškinys, tačiau nauja yra tai, jog taikiniu žurnalistai ir žiniask­laida vis dažniau tampa dėl intensyviai vykstančių informacinių karų. Nes dezinformacijos sklaidai vienas didžiausių trikdžių yra būtent stipri žiniasklaida ir pasitikėjimas žurnalistais, o ne savo „tiesą“ bandančiais „stumti“ įvairiausiais propagandistais, kartais net pačiomis primytiviausiomis priemonėmis siekiančiais manipuliuoti visuomenės narių nuomone ir elgesiu. Tad gerokai didesnis pasitikėjimas vietiniame laikraštyje dirbančiais žurnalistais šiame kontekste tampa dar svarbesnis.

Žinoma, norėtųsi, jog vietos žiniasklaida ir žurnalistai būtų ne tik vertinami, gerbiami, į jų skelbiamą žodį įsiklausoma, bet ir atsirastų daugiau noro prisidėti finansiškai prie jų leidžiamų laikraščių, juos perkant, prenumeruojant. Nederėtų slėpti, kad ypač per pandemiją mažosios redakcijos dar labiau susitraukė, išleidžiama vis mažiau spausdintų laikraščių, naujienos keliasi į interneto portalus, kuriuose informacija yra nemokama. Tai tik dar labiau sunkina ir taip nelengvą žiniasklaidos finansinę situaciją. Todėl didesnė skaitytojų parama vietinei spaudai, be abejonės, didintų ir joje dirbančių žurnalistų atsakomybę prieš savo užsakovus, t. y. tuos pačius skaitytojus.

Kita vertus, reikia pripažinti, jog žurnalistams, norint pelnyti auditorijos pasitikėjimą ir paramą, kaip niekada aktuali tampa profesinė savireguliacija – aukšti profesiniai ir etikos standartai, atvirumas bei skaid­rumas prieš savo skaitytojus. Būtent tokių žurnalistų profesionalų mums reikia vis labiau – analizuojant, tikrinant ir atrenkant informaciją, visų pirma dėl visame pasaulyje kilusio didžiausio naujųjų laikų iššūkio – informacinių karų ir dezinformacijos.

Brigita SABALIAUSKAITĖ

DIGIRES projekto partnerė, laisvai samdoma žurnalistė, Lietuvos žurnalistų sąjungos narė

Mobiliojo ryšio operatorius „Tele2“ padovanojo specialius grojaraščius Lietuvai – komiko ir laidų vedėjo Pauliaus Ambrazevičiaus sudaryti dainų sąrašai yra dedikuoti 5 regionams. Grojaraščius rasite „Spotify“ platformoje „Tele2 Laisvas“ paskyroje. Šie dainų sąrašai sukurti neatsitiktinai – plačiausią mobilųjį 4G „Laisvą internetą“ dabar galima įsigyti pasinaudojus išskirtiniais kainų pasiūlymais.  

Šiuo metu itin palanki proga sudaryti „Tele2 Laisvo interneto“ sutartį – išsirinkite jums labiausiai tinkantį pasiūlymą ir pasinaudokite išskirtinėmis kainomis interneto paslaugoms. Visą informaciją apie pasiūlymus galite sužinoti čia.

„Laisvas internetas“ – pigiau!

Naujiems klientams, pasirašiusiems 24 mėn. sutartį ir kartu įsigijusiems išmanią įrangą, „Laisvo interneto“ 50 GB planas kainuos perpus mažiau – jo kaina šiuo metu siekia vos 6,90 Eur/mėn. (Kaina, pasirašant neterminuotą sutartį – 15 Eur/mėn.). Pasinaudojus šiuo ir kitais pasiūlymais, klientai pirmąjį mėnesį galės naudotis neribotu internetu bei 14 d. nemokamai išbandyti „Laisvo interneto“ paslaugą. Šis kainos pasiūlymas galioja kartu įsigyjant išmanią įrangą (modemas į pasiūlymą neįskaičiuotas).

Norintiems daugiau gigabaitų, operatorius siūlo ir daugiau pasirinkimų: 100 GB plano kaina siekia 9,9 Eur/mėn. (Kaina, pasirašant neterminuotą sutartį – 19 Eur/mėn.). 500 GB plano kaina – 18,90 Eur/mėn. (Kaina, pasirašant neterminuotą sutartį – 23 Eur/mėn.). Tuo tarpu neribotų GB plano kaina siekia 21,90 Eur/mėn. (Kaina, pasirašant neterminuotą sutartį – 24 Eur/mėn.).

Specialus interneto pasiūlymas laukia ir šeimų – „Tele2“ tinkle turintiems tris numerius mobiliojo ryšio operatorius siūlo 500 GB „Laisvo interneto“ planą įsigyti vos už 9,90 Eur/mėn. Šis pasiūlymas galioja pasirašius 24 mėn. sutartį su įranga ar be jos. Pasirinktos įrangos mokestis į pasiūlymą neįskaičiuotas.

Įdomūs atradimai Žemaitijoje

Pasak P. Ambrazevičiaus, Žemaitijos regiono grojaraštyje įdomiausias atradimas – Amerikos lietuvių humoristinė roko grupė – „The Steel Wolf“, dainuojanti apie naktinį traukinį į Šiaulius. Šiame dainų sąraše nemažai kūrinių apie Palangą ir jūrą bei jaunų lietuviškų grupių, kaip „diso.kognityvas“ iš Mažeikių. Čia girdėsite ir legendinę „Bixų“ dainą apie Šiaulius „Žiurkių miestas“, Aistės Smilgevičiūtės „Strazdą“, Safo ir Viktoro dainą apie Palangą ir atlikėjo „FC Baseball“ kūrinį – „Plungė“. Žinoma, čia neapsieita ir be klasikinio Žemaitijos atlikėjo – Žilvino Žvagulio.

Grojaraštį, skirtą Žemaitijai, galite rasti čia.

Superžvaigždės iš Mažosios Lietuvos

Specialiai Mažosios Lietuvos regionui sudarytame grojaraštyje išgirsite amerikiečių ir kanadiečių roko grupę „Steppenwolf“, pasaulyje plačiai žinomą dėl savo kūrinio „Born to be Wild“. P. Ambrazevičius šį kūrinį čia priskyrė ne veltui – jo tėtis kilęs iš netoliese Pagėgių esančios gyvenvietės – Opstainių. Grojaraštyje skambanti repo muzikos kolektyvo „Jama & W“ daina „(Raj)one“ yra apie vieno iš grupės įkūrėjų Roko Grajausko vaikystę Klaipėdoje. Mažosios Lietuvos regionui skirtame sąraše savo vietą rado ir Šilutėje gimusi atlikėja Doris Traic (Alexandra) bei Klaipėdoje gimusi Vokietijos superžvaigždė dainininkė Lena Valaitis.

Grojaraštį, skirtą Mažajai Lietuvai, galite rasti čia.

Suvalkijos atlikėjų būrys

Kaip pasakoja P. Ambrazevičius, sudėtingiausia užduotimi tapo Suvalkijos krašto grojaraščio kūrimas, kadangi šis nedidelis regionas turi itin negausų būrį atlikėjų. Pasak jo, Suvalkijos grojaraštis įvairus kaip ir pats kraštas. Dainų sąraše galima rasti nuo atlikėjo Will Smith kūrinio „Miami“, kurio pavadinimas marijampoliečiams asocijuojasi su vietiniu „Majemio“ pavadinimu, iki operos atlikėjų, kaip iš Kybartų kilęs Edgaras Prudkauskas bei marijampolietė Violeta Urmana. Į Suvalkijos regionui skirtą dainų sąrašą P. Ambrazevičius įtraukė nemažai atlikėjų, kurie kilę iš šio krašto: Rytis Cicinas, Saulius Prūsaitis, Iglė, Paulius Bagdanavičius ir grupė „Studentės“. Grojaraštyje skamba ir kiek mažiau žinomo šakiečio Augusto Masevičiaus kūriniai bei Latvijos pagoniško metalo grupės „Skyforger“ daina „Sudovian Horsemen” (liet. „Sūduvos raiteliai“). Sąrašą paįvairina ne tik Prienų krepšinio klubo himnas „Tik aukštyn“ ir vargonais atliekamas kūrinys, įrašytas Vilkaviškio katedroje, bet ir P. Ambrazevičiaus brolio – Gyčio Ambrazevičiaus ir grupės daina „Liepalotai“, sukurta apie jų gimtąjį kaimą.

Grojaraštį, skirtą Suvalkijai, galite rasti čia.

Aukštaitijos žanrų įvairovė

Kaip pasakoja P. Ambrazevičius, ieškodamas dainų grojaraščiui, jis rinko mažiau žinomus kūrinius, kuriuose būtų įvairių miestų ir vietovardžių paminėjimų, viena iš jų – „Jonava kaip LA“. Aukštaitijos regiono grojaraštis išsiskiria savo eklektika – čia daugybė skirtingų žanrų: nuo džiazo iki elektronikos bei dainuojamosios poezijos ar tautinių dainų, kaip „Saulala nusilaido“. Į šį grojaraštį įtraukti kūriniai ne tik apie laikinąją sostinę Kauną, bet ir „Liūdnų slibinų“ – „Anykščių šilelis“, Petro Vyšniausko bei Vytauto Kernagio dainos.

Grojaraštį, skirtą Aukštaitijai, galite rasti čia.

Daugiakultūrė Dzūkija

Dzūkijos grojaraštyje rasite dainų apie Vilniaus Žirmūnų rajoną, grupės „G&G Sindikatas“ bei atlikėjo Petro Zalansko kūrinių. P. Ambrazevičius šiame dainų sąraše išskiria savo favoritą – dzūkišką Roko Kašėtos dainą „Pamėgyk“. Čia išgirsite itin daug kūrinių užsienio kalbomis – sąraše gausu nuo tarpukario iki lenkiškų dainų. P. Ambrazevičius į sąrašą įtraukė ir savo mėgstamos pankroko grupės „Padugnės“ dainą „Ir Vilniuje gyventi galima“ bei tolimo giminaičio atlikėjo Ryčio Ambrazevičiaus kūrinį. 

Grojaraštį, skirtą Dzūkijai, galite rasti čia.

Specialius grojaraščius, kuriuose išgirsite ne tik skirtingų regionų atlikėjus, bet ir įvairiausių žanrų kūrinius, dovanoja mobiliojo ryšio operatorius „Tele2“. Plačiausiai veikiantis 4G internetas Lietuvoje – nuo didžiausių miestų iki atokiausių kaimelių, kad ir kur gyvenate, „Tele2 Laisvas internetas“ veikia ten, kur jūsų namai.

Pagal Ryšių Reguliavimo tarnybos (RRT) paskelbtą judriojo ryšio tinklų tikėtinų aprėpties zonų žemėlapį, „Tele2“ mobilusis 4G internetas pirmauja tarp trijų didžiausių judriojo ryšio tiekėjų vidutinio rėžio aprėptyje („Tele2“ dengia 80 – 85 proc. Lietuvos teritorijos, kiti du ryšio tiekėjai 75 – 80 proc.), o kituose rėžiuose nenusileidžia kitiems judriojo ryšio tiekėjams (silpnojo rėžio aprėptis visų operatorių apima 97–100 proc. teritorijos, stipriojo rėžio aprėptyje „Tele2“ kartu su vienu iš ryšio tiekėju apima 45 – 50 proc. teritorijos, kai trečiasis operatorius – 40–45 proc.).

Aštuonmečio berniuko akys liu­dija, kad esu įtartinas, o gal net susijęs su kaimą nusiaubusiais okupantais, todėl jis nepatikliai žvelgia į mane ir net taikosi turimu pistoletu...

Netrukus Maksimas ir jo draugai patikėjo, kad esu žurnalis­tas, atvykęs aprašyti Mala Rohan kaime vykusių kovų. Vaikai tapo geriausiais gidais, nes žinojo ne tik kur guli rusų tankų liekanos, prie kokių apkasų buvo aršiausios kovos, bet ir parodė laukus bei pievas, į kurias negalima kelti kojos, nes jos dar neišminuotos.

Kai, siekdamas susibičiuliau­ti, vaikams pasakiau, jog esu lankęs futbolo treniruotes ir galėtume truputį pažaisti, Mak­si­mas atsakė, kad futbolas ne­įdomu, o jie dabar ištisas dienas leidžia savo įrengtame patikrinimo poste. Pasirodo, vaikai siaurame keliu­ke įsirengė užkardą – prie tvoros pririšo ilgą pagalį ir kuoliuką, o pamatę ateinančius draugus ar kaimynus, prašydavo parodyti „dokumentus“...

„Man visi draugai pavydi karinės liemenės ir pistoleto, prašo tėvų panašias nupirkti, bet kol kas tik aš tai turiu, todėl esu „blockposto“ vadas“, – pareiškė Maksimas. 

Tai girdėdami, šešiametis And­rejus ir septynmetis Miša vienas per kitą tvirtino, jog taupo pinigus liemenėms, o devynmetis Olegas išrėžė, kad jam tėtis žadėjo parūpinti tikrą, kareivišką liemenę.

Paklausus, ar tikrai kaime dar galima pamatyti prieš pusmetį sudegusius rusiškus tankus, berniūkščiai pasisiūlė parodyti, kur jie yra.

„Reikėjo atvažiuoti vasarą, ta­da būtumėte pamatęs ne tik tankų, bet ir patrankų, ir net ap­degusį malūnsparnį“, – sakė Mak­­si­mas. 

„Matote tas saulutes ant asfalto? Tai ne mes pripaišėme, tokius įbrėžimus paliko bombos, tos, kurios mažos, o jei didelės atlėkė, tai pasidarė gilios duobės. Bet mama sakė, kad mažos

irgi labai pavojingos, nes skeveldros gali nutraukti koją ar už­mušti“, – rimtai paaiškino Olegas.

Berniukas parodė kitoje kelio pusėje esantį lauką ir sakė, jog tėvai griežtai draudžia ten eiti, nes išminuotojai jo dar nepatik­rino ir neišvalė.

„Mūsų kaime niekas nuo mi­nų nežuvo, bet netoli du vyrai mirė, kai nepaklausė draudimo ir išėjo į mišką grybauti. Vienas žuvo iš karto, o kitas mirė ligoninėje. Čia dar daug minų, tačiau mes niekur toli neiname“, – lyg suaugęs dėstė Maksimas.

„Mano mama matė, jog ant vieno tanko gulėjo sudegęs tan­kistas, kuris turbūt bandė iššokti pro liuką, bet nespėjo“, – svarstė Miša.

„O mano senelis sakė, kad vienas kareivis gulėjo perplyšęs į dvi dalis. Aš mačiau tik didelę kraujo dėmę ant žemės, nes mama ilgai neleido iš kiemo išeiti, o per šaudymus slėpdavomės rūsyje“, – pasakojo Olegas.

„O mano brolio Vitalijaus draugo tėtis žuvo, jis buvo karys, bomba sprogo netoli ir jo neliko. Ir dar mirė du kiti kariai, girdėjau, mama taip per telefoną kalbėjo“, – kiek švepluodamas pareiškė And­re­jus.

Vaikų neklausinėjau ir neprašiau kalbėti apie karo baisumus, bet jie patys ėmė dalintis kraupiais išgyvenimais bei girdėtais pasakojimais. Aki­vaiz­du, kad jie patyrė ir girdėjo daug, ko jų amžiuje nereikėtų išgyventi ir kas sapnuose ar prisiminimuose persekios juos galbūt net visą gyvenimą. 

Kad karo sukrėtimai neigia­mai paveikė sūnaus psichiką, patvirtino ir devynmečio Ju­ri­jaus mama Olga. Su ja ir jos sūnumi susipažinau Balak­lė­jo­je, mieste, kuris ilgiau kaip pusmetį buvo okupuotas priešų ir kuriame vyko dideli mūšiai. Moteris prisipažino, kad gatvėje sprogusi bomba taip išgąsdino sūnų, jog berniukas ėmė šlapintis į lovą, nors anksčiau niekada to nedarė. Ji pasakojo, kad per bombardavimus šeima slėpdavosi rūsyje, tačiau ta diena buvo rami, ji vaikams leido pažaisti uždarame kieme. Netikėtai atskridusi bomba sugriovė už šimto metrų stovėjusį kaimynų namą ir užmušė vieną vyrą, o skeveldros išdaužė aplinkinių namų langus. Abu sūnūs į namus įbėgo labai persigandę ir šaukdami. Dviem metais vyresnis Dima netrukus aprimo, o Jurijus po to dar ilgai bijojo eiti į lauką ir norėjo visą laiką tūnoti rūsyje. Olga vylėsi, jog, prasidėjus mokslo metams, susitikęs su klasio­kais, vaikas pamirš sukrėtimą, bet mokyk­la nedirba, nes miestas neturi lėšų jai suremontuoti. Pa­mo­kos vyksta nuotoliniu būdu, tačiau tai, mamos įsitikinimu, vaikų uždarumą dar labiau įtvir­tina. Anot Olgos, Balaklė­jo­je dirbęs vaikų psichologas su šeima pabėgo į Vakarų Ukrai­ną, o kito reikiamo specialisto kol kas nėra.

„Medicinos seserimi vaikų skyriuje dirbu jau 30 metų, esu daug ką regėjusi, nes vaikai ir taikos metu susižaloja, patenka į avarijas. Tačiau niekada anksčiau neteko patirti tokio visuotinio vaikų prislėgtumo ir nervingumo“, – Olgai pritarė ir vienoje Charkivo ligoninių dirbanti Jelena. 

Pasak jos, beveik visi vaikai turi problemų dėl miego – regi košmariškus sapnus ir pabudę šaukiasi pagalbos arba nebegali užmigti. Jie jaudinasi dėl artimųjų, nori žinoti, ar šie nenukentėjo nuo sprogimų, ar tėčiui nieko neatsitiko fronte...

Jelena negali pamiršti vienos trylikametės, kuri neteko abiejų tėvų, name sprogus bombai – ligoninėje po kojos amputacijos mergaitė pražilo... 

Ašarų seselė nesulaikė ir prisiminusi keturmetį Denisą, kuris per gaisrą labai apdegė, neteko regėjimo, liko be mamos, nes ji žuvo, sprogus bombai...

„Nuo vaikų, kuriems buvo atliktos sudėtingos operacijos, mes slepiame, kad jų artimieji žuvo, tačiau vis tiek tenka tai pasakyti. Aš neturiu drąsos tokiems žodžiams, prašau bend­radarbės“, – prisipažino moteris. 

Eldoradas BUTRIMAS

AUTORIAUS nuotr.