Nacionalinis visuomenės sveikatos centras pasida­li­­jo vaikų skiepijimo pagal profilaktinių skiepų kalen­do­­rių sta­tistika – ji rodo per pastarąjį dešimtmetį vis ma­­žė­­jan­čias vak­cinavimo apimtis. Tai įvertinę medi­kai įspėja vi­­suomenę – atsisakymas ar atidėjimas pro­fi­lak­tiškai skie­pyti vai­kus gali grąžinti sunkius už­kre­čia­mųjų ligų atve­jus, lem­ti su­dė­tingas kompli­kacijas ir pačius skau­džiau­­sius pa­da­ri­nius. Vil­­niaus universiteto (VU) Gyvybės moks­lų centro pro­fe­sorė Aurelija Žvirblienė sako, jog da­bar daugelis ne­ge­ba įvertinti realios užkrečiamųjų ligų grės­mės, nes aplink nebemato sunkių atvejų ir mano, kad rizikos ne­bėra. Ta­čiau svarbu suprasti, jog, mažėjant skie­pi­ji­mo­si rodik­liams, pavojingų ligų grėsmė ir tikimybė joms vėl išplisti tik didėja. 

Vakcina padeda išvengti užsikrėtimo

Anot A. Žvirblienės, pagrindinis skiepijimo privalumas yra tai, kad paskiepytas asmuo daugeliu atvejų infekcine liga net nesuserga. 

Ji sako, jog kai kurios infekci­nės ligos yra itin grėsmingos ir pavojingos, nes vystosi žai­bišku greičiu: „Pavyzdžiui, me­nin­gokokinė infekcija yra su­­kel­ta bakterijos ir atrodytų, kad nuo bakterinių ligų mes jau tu­­ri­me ginklą – antibiotikus. Ta­čiau bėda yra ta, jog, kai prasideda sunki meningokokinės infekcijos forma, gydytojai tiesiog nebespėja išgelbėti ligonių. O jei žmogus yra paskiepytas, jis ne­turi rizikos ja susirgti“. 

Taip pat šiais laikais antibio­tikais gali būti gydoma difterija, bet šios bakterijos sukėlėjas išskiria toksinus, kurie itin staigiai paveikia žmogaus organizmą ir gali sukelti didelę grėsmę gyvybei. 

„Nors bakterinės infekcijos ga­li būti valdomos antibiotikais, jei pavyksta sukurti skiepą, jis užkerta kelią, kad liga net nepradėtų vystytis“, – teigia VU profesorė, pridurdama, kad vakcinos yra sukurtos tiek nuo virusinių, tiek nuo bakterinių ligų. 

„Nuo daugelio virusinių ligų efektyvių vaistų nėra, todėl skiepai lieka vienintele alternatyva“, – teigia specialistė. 

Grėsmingos ligos nedingo 

Imunologė A. Žvirblienė akcentuoja užkrečiamųjų ligų pavojų tiek suaugusiojo, tiek vaiko sveikatai: „Klaidinga manyti, kad pavojingos infekcinės ligos dingo vien dėl medicinos pažangos, nes aplink nebematome konkrečių ligų protrūkių. Jų grėsmė sumažėjo dėl to, jog didelė visuomenės dalis paskiepyta. Jei visuomenė masiškai nepripažintų skiepų, galime vėl turėti tokių baisių atvejų, kurių buvo anksčiau“. 

Itin užkrečiama virusinė ty­mų infekcija buvo ir iki šiol yra viena dažniausių mirčių priežasčių, lyginant su kitomis vakcinomis kontroliuojamomis ligomis. Profesorė įspėja – žmonėms, kurie suserga tymais, o ypač vaikams, kyla grėsmė gyvybei, liga gali būti itin sunkios formos, o vakcinos nuo to apsaugo labai efektyviai. 

Kita itin grėsminga infekcija yra raudonukė. Didžiausią riziką ji kelia nėščioms moterims: raudonuke susirgus nėščiajai, kyla didelis apsigimimų pavojus. Tam, kad šia virusine infekcija neužsikrėstų moterys nėštumo metu, nuo raudonukės yra vakcinuojami vaikai, o imunitetas šiai ligai išlieka visam gyvenimui. 

Nors daugelį metų Europoje, taip pat ir Lietuvoje, nebematyti poliomielito atvejų, iki pat XX a. vidurio šią ligą visi žinojo kaip vieną baisiausių. 

„Šis virusas sukelia nervų galūnių pažeidimus, dėl kurių žmonės lieka neįgalūs“, – polio­mielito padarinius sveikatai įvardija A. Žvirblienė. 

Taip pat imunologė pasakoja, jog, pasitelkiant vakcinas, buvo likviduota pavojinga virusinė liga – raupai. Natūralūs raupų židiniai išnyko dėl pasaulinės vakcinacijos, kuri buvo atliekama iki pat 1980-ųjų. 

„Dabar turime beždžionių raupus, kurie yra giminingi žmonių raupams. Tačiau paskiepy­tieji nuo įprastų raupų turi tam tikrą imunitetą ir beždžionių raupams. Be to, pastarieji ne tokie pavojingi“, – teigia A. Žvirb­lienė. 

Raupai kėlė didelę grėsmę, mirštamumas nuo jų siekė apie 30 procentų. Dažniausia šios ligos pasekmė – randai, ku­rie gali būti ant viso kūno, ta­čiau giliausi – veido srityje. Ki­tos komplikacijos: encefalitas, os­teo­mielitas, persileidimai, vy­rų nevaisingumas, aklumas. Rau­pų išnaikinimas skiepais laikomas didžiausiu medicinos laimėjimu. 

Svarbu suprasti, kad protrūkių rizika išlieka 

Jei visuomenėje atsirastų dar daugiau asmenų, atsisakančių skiepytis, tikimybė grįžti užkrečiamosioms ligoms, kurios jau yra pamirštos, taptų vis didesnė. 

Kaip teigia A. Žvirblienė, nors poliomielito viruso pas mus nėra, jis vis dar cirkuliuoja tokiose pasaulio šalyse kaip Af­ganistanas ar kai kuriose Af­rikos šalyse 

„Į šias šalis iš kitų pasaulio kraštų važiuoja kariškiai, taip pat dalis žmonių ten keliauja kaip turistai. Todėl, įvertinant tai, rizika užsikrėsti ir parsigabenti virusą pas mus visada buvo, yra ir bus“, – sako imunologė. 

Profesorė teigia, kad dabar su užkrečiamųjų ligų pavieniais atvejais daugiausiai susiduria medikai, o visuomenė to nemato, todėl atsiranda puiki terpė skleisti prieš vakcinas nukreiptas spekuliacijas, nepasitikėjimą mokslu. 

„Reikia prisiminti, jog kai tik sukūrė vakciną nuo poliomielito, žmonės laukdavo eilėse, kad tik ją gautų, nes ypač vaikai sirgdavo sunkiai ir likdavo neįgalūs. Taip pat mes pamiršome sunkius raupų, tymų, difterijos ar to paties kokliušo atvejus, kai vaikai tiesiog nuo šių ligų dusdavo, todėl dalis žmonių nebeįvertina grėsmės. Nebežinome, kaip atrodo ligos, nuo kurių galime apsisaugoti pasiskiepiję. Ir pamiršome tai, kad liga nieko nesirinkdavo – nesvarbu, ar tu esi turtingas, ar ne – apsaugos neturėjo niekas ir visi to bijojo“, – teigia profesorė. 

Nepageidaujami pojūčiai – normalu 

Nors suaugusiųjų ir vaikų savijauta po vakcinos kartais bū­na bloga, tokia organizmo reak­cija į skiepą yra visiškai normali. 

Kai kurie vakcinaciją pakelia lengvai, kiti kovoja su gana aukšta temperatūra, jaučia skausmą dūrio vietoje. Tokie pojūčiai, pasak imunologės, yra visiškai normali organizmo reakcija į skiepą: „Įvairūs simp­tomai, kuriuos jaučiame po skiepo, yra organizmo imuninis atsakas į vakciną. Net sergant infekcine liga, nebūtinai mūsų savijautą veikia pats ligos sukėlėjas – tai neretai būna organizmo imuninio atsako reakcija, kurią mes jaučiame kaip pakilusią temperatūrą, bendrą silpnumą, galvos skausmą bei kitus simptomus“. 

Imuninio atsako metu susidaro daug įvairių aktyviųjų ląstelių ir medžiagų, kurios veikia visą mūsų organizmą. Bet visa tai – labai individualu: vienas asmuo gali nepajusti net paties menkiausio skausmo dūrio vietoje, o kitam gali tekti kovoti su aukšta temperatūra ar kitais nemaloniais pojūčiais. 

VU profesorė įspėja – po vakcinos pasirodę simptomai praeina per 2–3 dienas, o sergant pačia infekcija, organizmas su ja kovoja ilgiau ir skausmingiau. Dėl to simptomai po skiepo yra nesulyginami su ta rizika, kurią gali sukelti infekcinė liga. 

Ragina apsaugoti savo vaikus

A. Žvirblienė tvirtina, kad vakcina yra vienintelis efektyvus būdas apsaugoti savo vaiką nuo ligos, kuri gali būti labai sunki ir sukelti itin skaudžias komplikacijas ar net baigtis mirtimi. 

„Net šiuolaikinė medicina yra bejėgė prieš tokias klastingas infekcines ligas, kaip difterija, stabligė ar invazinė meningokokinė ligi. Manau, jog kiekvienam tėvui yra svarbi vaiko sveikata, todėl tokiu medicinos laimėjimu vertėtų pasinaudoti“, – sako ji. 

Lietuvoje Pri­valomojo sveikatos draudimo fondo (PSDF) lėšomis vaikai yra nemokamai skiepijami nuo 14-os užkrečia­mųjų ligų pagal Lietuvos vaikų profilaktinių skiepijimų kalendorių: tuberkuliozės, difterijos, stabligės, kokliušo, poliomielito, hepatito B, pneumokokinės, meningokoki­nės, haemophilus influenzae B tipo infekcijų, nuo tymų, epide­minio parotito, raudonukės, žmo­gaus papilomos viruso, rotavirusinės infekcijos.

Jei dėl tam tikrų priežasčių vaiką pavėlavote paskiepyti, vertėtų kreiptis į šeimos gydytoją ir vaikas bus skiepijamas pagal individualų skiepijimų kalendorių.

Rugsėjo 1 d. Nacionalinis maisto ir veterinarijos rizikos vertinimo institutas Kreivių miške Lietuvos medžiotojų ir žvejų draugijos Šilalės skyriaus Obelyno medžiotojų būrelio medžioklės ploto vienete sumedžiotiems dviem šernams nustatė afrikinį kiaulių marą (AKM). Šilalės rajone tai pirmieji AKM atvejai šernuose, nors rajonas AKM užkrėsta teritorija yra laikomas jau nuo 2019 m.

Egidijus JAKŠTAS

VMVT Tauragės departamento Šilalės skyriaus vedėjas-valstybinis veterinarijos inspektorius

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 68

Persirgusieji koronavirusine infekcija dažnai apsi­džiau­gia, manydami, jog blogiausia – jau praeityje. Tačiau ne veltui šis virusas laikomas tokiu klastingu – liekamieji reiš­kiniai neretai pasirodo net ir tiems, kuriems pavyko iš­vengti ligoninės ar persirgti lengvesne COVID-19 infekcijos forma. 

Kauno klinikų Reabilitacijos klinikos vadovas gydytojas kardiologas prof. Raimondas Kubilius atkreipia dėmesį į pokovidinio sindromo rimtumą, pasakodamas apie jam būdingų simptomų grėsmę bei dėl šios problemos tei­kia­mą pagalbą, jos naudą. Pasak jo, nuo koronaviruso visiškai pasveikusio asmens savijauta turi būti gera, jis neturėtų jausti jokių po­ky­čių. Jeigu manoma, kad vis tik jėgų trūksta, sveikata iki ga­lo neatsistatė, vertėtų kreiptis į specialistus.  

Pokovidinis sindromas – itin apgaulingas

Susirgę COVID-19 infekcija, žmonės dažniausiai pasveiksta per 1–2 savaites. Tačiau nemaža dalis jų dar ilgai jaučia ligos padarinius, tam tikrus pokyčius organizme, blogą bendrą savijautą – visa tai vadinama pokovidiniu sindromu.

Reabilitacijos klinikos vadovas R. Kubilius COVID-19 liekamuosius reiškinius skirsto į dvi dideles grupes. 

Pirmajai grupei priklauso koronavirusu užsikrėtę asmenys, kurie dėl komplikuotos būklės pateko į ligoninę. Prieš išleidžiant namo, gydytojai įvertina pacientų būklę ir pastebi liekamuosius reiškinius, tokius kaip  bendrą silpnumą, po persirgto plaučių uždegimo neatsistatantį kvėpavimą ar nuovargį. 

„Priklausomai nuo to, koks gydymas buvo taikomas, tie liekamieji reiškiniai gali būti skirtingi“, – sako gydytojas kardiologas, pridurdamas, jog tokius pacientus medikai turi galimybę nusiųsti į reabilitaciją. 

Antrąją pacientų grupę sudaro asmenys, persirgę lengvo ar vidutinio sunkumo COVID-19 liga. Tais atvejais, kai šeimos gydytojas konstatuoja pasveikimą, o pacientas nesijaučia visiškai pasveikęs ir neretai yra išlikusių simptomų ar nusiskundimų, užsitęsusių keletą mėnesių, diagnozuojamas pokovidinis sindromas. 

Simptomų – daugiau nei 60

R. Kubilius pažymi liekamųjų reiškinių įvairovę, susirgimui komplikavusis ar ligai tapus lė­tine: „Nustatėme, kad būdinga daugiau nei 60 įvairiausių simptomų, siejamų su pokovidiniu sindromu. Iš jų patys daž­niausi yra išlikęs dusulys, nuovargis ir bendras silpnumas“. 

Pastaruoju metu pastebimi įvairūs su širdies bei kraujagyslių sistema susiję ligos požymiai: naujai atsiradę širdies permušimai, padidėjęs cholesterolio kiekis kraujyje, galvos svaigimas, migruojančio pobūdžio raumenų, kaulų skausmai. Daliai pacientų gali pasireikšti ir kitų organizmo sistemų sutrikimų.  

Kai kurie simptomai, pavyzdžiui, galvos svaigimas, jėgų ne­buvimas, trumpalaikis atminties praradimas, uoslės ar skonio netekimas, gali užsitęsti 6 mėnesius ir ilgiau. 

„Turėjome pacientų, kuriems uoslė neatsistatė 11 mėnesių“, – prisimena Reabilitacijos klinikos vadovas.

Atsinaujinę skausmai – ne išimtis

Specialistų teigimu, pokovidinis sindromas yra apgaulingas ir grėsmingas – nors dauguma simptomų per 4–6 mėn. regresuoja, dalis jų gali išlikti tokie pat. Be to, gali atsirasti vis naujų šalutinių poveikių, nors senieji dar nedingę.  

Gydytojas kardiologas atkreipia dėmesį į atsinaujinusias lėtines ligas, uždegimus: „Persirgus koronavirusu, neretai paūmėja tam tikri skausmai, kurie žmogaus jau nevargino. Pavyzdžiui, kurį laiką jau nebebuvo nugaros skausmų, tačiau dabar skundžiamasi naujai atsiradusiu ar paaštrėjusiu skausmu toje vietoje. Kai pradedame aiškintis, kas galėjo jį sukelti, dažnai prieiname prie išvados – tai nulėmė COVID-19 infekcija“.  

Ne laukti, kol praeis, o gydyti 

R. Kubilius sako, jog dažnai pacientai toleruoja pokovidinio sindromo simptomus ir nesikreipia nei į šeimos gydytoją, nei į reabilitologą. Laukia, kol tai praeis savaime. 

Remiantis Kauno klinikų atliktu tyrimu, bemaž kas antras persirgęs koronavirusine infekcija mano, kad jiems būtų tikslinga išsitirti pas gydytoją reabilitologą. Bet atvyksta tik kas dešimtas. 

„Turime visas galimybes bei priemones, jog nuslopintume vienokių ar kitokių pokovidinio sindromo simptomų veiksmingumą, stiprumą ir padėtume žmogui „pilna koja“ grįžti į gyvenimą ir į visas mėgstamas veiklas“, – profesionalios pagalbos svarbą įvardija gydytojas kardiologas. 

Jo teigimu, kas ketvirtas asmuo vartoja įvairius vitaminus, maisto papildus ar net vaistus, tikėdamasis, kad tai padės numalšinti COVID-19 liekamuosius reiškinius ir nemalonius pojūčius. Nors iš tiesų, norint visiškai pasveikti, reikalinga pro­fesionali pagalba. 

Skatina kreiptis pagalbos

R. Kubilius pasakoja apie neseniai įvykusią situaciją, kai keturiasdešimties nesulaukęs pacientas, persirgęs lengva COVID-19 ligos forma, pripažino, jog nesijaučia taip kaip anksčiau. Jį vargino nuolatinis nuovargis, irzlumas, dirg­lumas, sumažėjęs fizinis aktyvumas. 

Anot paciento, visi šie simptomai nebuvo taip aiškiai išreikšti, todėl jis delsė ir į gydytojus anksčiau nesikreipė. Galiausiai jam atvykus pas specialistus ir pritaikius tinkamas gydymo metodikas, pavyko labai pagerinti paciento funkcinę būklę. 

Reabilitacijos klinikos vadovas akcentuoja: kiek­vienas asmuo, kuris sirgo koronavirusu, visiškai pasveikęs turi nejausti jokių šalutinių poveikių. Rekomenduojama atidžiai stebėti savo organizmą – kaip organai funkcionuoja po pasveikimo, kokia yra bendra fizinė ir psichinė savijauta. Jei pacientas mano, kad nesijaučia taip, kaip jautėsi prieš susirgdamas COVID-19, rekomenduojama kreiptis į reabilitologą, kuris suteiks tinkamą pagalbą bei padės susigrąžinti gerą savijautą.

„Visiems, persirgusiems koronavirusine infekcija, reikėtų atidžiai stebėti savo sveikatą ir rimtai vertinti net ir pačius mažiausius pokyčius, bet kokį jaučiamą diskomfortą“, – pataria gydytojas. 

Kaip tinkamai stiprinti organizmą?

Norint išlaikyti gerą bend­rą savijautą, priklausomai nuo paciento būklės, rekomen­duo­jamos įvairios rea­bilita­ci­nės

procedūros: kasdienės mankš­tos, sveika ir subalansuota mityba, atminties lavinimas, psichosocialinė parama. 

Pasak R. Kubiliaus, reabilitacija bei liekamųjų reiškinių gydymas reikalauja daug pastangų tiek iš gydytojų, tiek iš paciento: „Svarbu suprasti ir nusiteikti, jog laukia ilgas sveikatos atkūrimo kelias. Tačiau, kryptingai ir sistemingai dirbdami, galiausiai pasieksite puikių rezultatų. Daliai pacientų simptomai ir savaime išnyksta“.

Siekiant pagerinti fizinę sveikatą, dažniausiai rekomenduojamas kasdienis vaikščiojimas ar kitas lengvas fizinis krūvis. Svarbu pasirinkti tokią veiklą bei jos intensyvumą, kuri nesukeltų jokio papildomo diskomforto, dusulio, nuovargio. 

„Po kelių savaičių kasdien atliekamas fizinis krūvis – ar tai būtų ėjimas, važiavimas dviračiu, ar kita fizinė veikla – turėtų kasdien būti vis didesnis, kad raumenynas palaipsniui grįžtų į buvusią fizinę būklę“, – sako gydytojas. 

R. Kubilius įspėja – nederėtų versti savęs daryti kažko, kam neturite jėgų, ir spausti savęs per prievartą: „Nepamirškite, jog neseniai kovojote su klastinga liga, kuri bandė provokuoti jūsų imuninę sistemą, todėl vertėtų į buvusio gyvenimo vėžes grįžti palaipsniui. Priešingu atveju perteklinė intensyvesnė veikla gali ne padėti pasveikti, o paskatinti ligos atkrytį ir sugrąžinti buvusius simptomus“.

Tiems, kurie skundžiasi sąmonės ar minties aštrumo praradimu, patariama spręsti kryžiažodžius, galvosūkius, skaityti bandant įsiminti, skirti daugiau dėmesio veik­loms, kurios lavina kognityvinius sugebėjimus, priverčia susimąstyti, sukoncentruoti dėmesį. 

„Reguliariai atlikdami tokius pratimus, vis aktyvinsi­te smegenų neuronų jungtis, ir pamažu jūsų nervinė sistema atsistatys“, – teigia Reabi­litacijos klinikos vadovas. 

Kur ieškoti pagalbos? 

Tiems, kurie persirgo COVID-19 infekcija, bet vis dar nesijaučia iki galo pasveikę, vargina užsitęsę simptomai, vertėtų kreiptis į specialistus, kurie pritaikys tinkamus gydymo metodus ir padės greičiau atgauti jėgas. 

Dėl blogos bendros savijautos ar jaučiamų liekamųjų reiškinių siūloma kreiptis į savo šeimos gydytoją ar gydytoją psichiatrą. 

Šeimos gydytojai gali nusiųsti pas fizinės medicinos ir reabilitacijos gydytoją dėl medicininės reabilitacijos skyrimo. 

Persirgusius COVID-19 maloniai prašome dalyvauti anoniminėje apklausoje https://forms.gle/nwKUAxoKaGPm6ufc8.

Atrodo, kad ruduo – tik kalendo­riuje, nes rengi­niai nurimti dar toli gražu ne­siruošia. Labiausiai iš­si­­­ski­ria Europos kultūros sos­tinė Kau­nas.

Pirmasis rudens šeštadienis pasitiktas vieningu varpų gaudesiu – į Vytauto Didžiojo karo muziejaus sodelį grįžo Kauno kariliono muzikos festivalis, varpų melodijos skambėjo keturiuose koncertuose, o juos paruošė penki atlikėjai iš Lietuvos ir Ukrainos. Šių metų festivalyje „Varpų vienybė“ susipynė baltiškų dainų, lietuvių autorių, užsienio atlikėjų ir Kyjivo karilionierės Irynos Riabchun kompozicijos. 

O štai Pelėdų kalnas Kaune priminė Pietų Europą ir kvietė rudenį pradėti itališkais motyvais: Lietuvos dailininkų sąjunga ir Kauno miesto savivaldybė surengė tradicija tapusią meno popietę, kurioje vyko ir dešimtys dirbtuvių bei kūrybinių edukacijų.

Veiksmo bei veiklos netrūko ir sostinėje: praūžė „Sostinės dienos 2022“ su koncertais, kūrybinėmis dirbtuvėmis, spor­to žaidimais. Nacionalinio dramos teatro „Kuždesių“ scena kvietė ramiau praleisti laiką, susitikti su rašytojais Ri­mantu Kmita, Jurga Vile, Tomu Dir­­gė­la, Violeta Palčinskaite, Vytautu V. Lands­bergiu. Šiųmetis festivalis – įžan­ga į kitais metais vyksiantį 700 m. Vil­­niaus jubiliejų.

Baigėsi devintasis Mari­jam­polės „Mu­sic Park“ festivalis, kurio metu žiūrovai buvo pa­kviesti į geležinkelio stoties peroną, į šokio ir muzikos „Arti-Toli“ performansą, Poe­zi­jos parką ir kt. 

Rugsėjo 4–11 d. ir spalio 9–28 d. Tra­kuose vyks tarptautinis menų festivalis Trans/misijos Balticum, skirtas paminėti Trakų 700–ąjį gimtadienį. Per visą šį laikotarpį planuojama surengti virš 20 renginių, kuriuose pasirodys daugiau nei 200 menininkų ir muzikantų iš Lietuvos bei užsienio – Latvijos, Lenkijos, Ukrainos ir Vokietijos. 

Lietuvos vardas praėjusią sa­vaitę skam­bėjo užsienyje. Diu­seldorfo mieste praėjo vienas svarbiausių šokio profe­sionalų renginių – 14-oji tarptautinė šokio mugė Tanzmesse NRW. Po pandeminės pertraukos vėl gyvai vykęs renginys subūrė dalyvius iš 45 pasaulio šalių, o tarp 86 stendų pirmą kartą pristatytas jungtinis Baltijos šalių šokio stendas. 

Dulwicho paveikslų galerija rugsė­jo 21 d. Londone pirmą kartą prista­tys žymiausio Lietuvių menininko M. K. Čiur­lionio kūrinių parodą „M. K. Čiurlionis: supantys pasauliai“. Galerijoje bus eksponuojama daugiau nei 100 kūrinių, sukurtų per jo trumpą, tačiau išskirtinai kūrybingą gyvenimo kelią. 

Kotryna PETRAITYTĖ

Šilalės kultūros centro folkloro ansamblis „Gers smuoks“ (vad. Ilona Raudonienė), kartu su Mažeikių kultūros centro folkloro ansambliu ,,Alksna“ (vad. Dainora Petrikienė) dalyvavo tarptautiniame folkloro festivalyje „Lipa kust 2022“, kuris vyko Latvijos Balvu apskrityje.

Šiemet festivalis surengtas jau trečią kartą ir sukvietė kolektyvus iš Len­kijos, Lie­tuvos ir Latvijos. Mūsų prog­ramos pagrindą sudarė žemaičių dainos, šokiai bei žaidimai. Pa­sirodymai vyko Vi­laka, Rugaji ir Upite miestų vasaros estra­dose, o sekmadienį lietuvių liaudies dainas atlikome Vila­ka kated­roje.

Kolektyvų vadovai susipažino su Bal­vu kultūros ir poilsio centru, dalyvavo susitikime su Balvu savivaldybės tarybos pirmininku Sergejumi Maksimovu bei Kultūros valdybos vadove, kurie išreiškė padėką už dalyvavimą festivalyje.

Be pasirodymų, dalyvavome sportinėse žaidynėse, šokome vakaronėje, mokėmės ir kitų šalių liaudies šokių.

Ilona RAUDONIENĖ

Šilalės kultūros centro scenos režisierė (etnografijai), kolektyvo „Gers smuoks“ vadovė 

Christian BOKTA nuotr.

Sužvango žvangalas ant aukšto kalno, sidabro galva, kanapinė uodega“... Tai varpas. 

Daugelis mūsų kasdien praeiname pro medį, akmenį, namą, nebesusimąstydami, kodėl jis čia stovi, ne­be­išgirsdami medžio šlamesio. O juk viskas turi praeitį, savo pradžią, visa tai kažkieno buvo sugalvota, apmąstyta. Tad paklajokime po varpų garsų sklidiną pasaulį. 

Pirmąjį varpelio garsą išgirdau dar ankstyvoje vaikystėje, kai atvažiavo kalėdininkai. Visa šeimyna – vaikai, tėvai, seneliai ir samdiniai – sustojome eilute palei pečių. Prie lauko durų pasigirdo mane nustebinęs dangiškas garsas ir vargonininko giesmė „Sveikas Jėzau gimusis“. Paskui tik sužinojau, kad taip dangiškai skambėjo zakristijono varpelis. 

Vėliau varpai, varpeliai apie save primindavo bažnyčioje. Per pakylėjimą ir procesijas gaus­davo didieji varpai. Prieš Su­mą skambindavo mažu varpe­liu, va­dinamu cignoriumi, įrengtu zakristijos pastogėje. Ku­ni­­gui išeinant laikyti Šv. Mi­šių, zak­ristijonas vieną–tris kar­tus paskambindavo cignoriumi, įrengtu prie zakristijos durų. Se­niau buvo paprotys prieš saulėlydį skambinti varpais vakarinei maldai. Išgirdę varpų garsus, žmonės trumpam sustodavo ir sukalbėdavo „Vieš­paties Angelą“. O prisimenant ir kalbant apie kokį nors dienos įvykį ar atsitikimą, nusakant jo laiką, sakydavo: tai buvo prieš „Viešpaties Angelą“ ar po „Vieš­paties Angelo“. 

Parapijose norėdavo turėti stip­raus garso varpus, stengda­vosi su­rinkti daugiau pinigų ge­riems varpams įsigyti. Pa­sa­­ko­jama, kad dar XX amžiaus pra­džioje Girdiškės bažnyčios varpai apie tai net skambi­nant gir­da­vosi. Di­dysis iš lėto išdidžiai saky­davo: „Lìngiškē, tujáiniškē, lìngiškē, tu­jáiniškē“, nes tų kaimų žmonės buvo daugiau suaukoję pinigų, o mažieji skubėdavo: „Šiuoky tuoky, šiuoky tuoky“ – nes pinigai mažesni. Savo kalbą turėdavę ir kitų bažnyčių varpai. Vieni sakydavo: „Dūšia dangun, kūnas žemėn“, „Dun­gus brungus, pekla pigi“ ir dar kitaip.

Varpų ir varpelių garsus api­būdinda­vo įvairiais žodžiais: jie gausdavo, skam­bėdavo, skalambydavo, šaukdavo, dzindziliuodavo, tilindžiuodavo, žvangėdavo, cignavodavo, zvanydavo, dzangėdavo. Varpais skambinančius žmones vadindavo zvanininkais. Tai būdavo vyresnio amžias vyrai ar moterys, dažniausiai gyvendavo špitolėse. Mano senális Jonas Sta­ne­vičius iš Vytogalos prisimindavo, kad zvanininkui nunešus pázvanus (tai buvo atlyginimas pinigais ar maistu už paskambinimą), šis atsakydavo: „Naje naje, rēks padzánginti“. Mirus žmogui, „po dūšioms“ skambindavo tankiau ir garsiau, o velionį pri­imant į bažnyčią ir išlydint į kapines – rečiau, ramiau.

Su skambinimais atsitikdavo ir juokingų dalykų. Kartą Upy­nos kapinėse duobkasiai kasė duobę. Bekasdami gerokai išgėrę ėmė dainuoti. Išgirdus balsus, zvanininkui pasirodė, kad jau atleidžia pagrabą, ir jis ėmė skambinti varpais. Skambina skambina, o laidotuvių eisenos vis nėra. Vėliau paaiškėjo tikroji „giesmių“ priežastis. 

Zvánininko darbas buvo ir pa­vojingas: reikėdavo aukštai palipti prie varpų, išjudinti sunkias jų šerdis, išsilaikyti tvir­tai įsitvėrus sienos ar atramos. O reikia atsiminti, kad zvá­nininkais dažniausiai būdavo senyvi žmonės. 

Seniau prieš Kalėdas Upynos parapijoje per žmones pereida­vo zvánininkas, pranešdavo, ka­da pas juos atvažiuos kalėdi­nin­kai. Jam už pranešimą atsidėkodavo pinigais, maistu. Vy­to­galoje tokį pranešėją vadindavo šliùžu. Mat jis iš sodybos į sodybą eidavo tiesiai per laukus ir palikdavo per sniegą šliūžę. 

„Džergždi kaip Vai­ti­mėnų bažnyčios varpas“, – sakydavo apie neaiškai kalbantį žmogų. Vaitimėnų bažnyčios var­pas buvo įskilęs ir skambėdamas džerž­gė.

Dar gyvenant Vyto­galoje, vasaros vakarais girdėdavau Var­sė­džių bažnyčios varpą. Jo garsas iki Vyto­ga­los sklisdavo apie 4 ki­lometrus. 

Turbūt nėra nė vieno žmogaus, kuriam varpų garsas nesukeltų jokių jausmų. Jie guodžia, ramina, praneša, primena ir išlieka dainose bei eilėraščiuose. 

Varpų skambėjimas žmones kai kada sujaudindavo iki širdies gelmių:

„Gaudžia varpas užu šilo, ką tai reiškia, ar žinai?“

„Ir gaus varpai, toli toli girdėsis jų balsas liūdnas, primenąs kapus“.

„Tas vakaras kaip krištolas, o tolyje varpai.

Tokį, motute, vakarą ir tu mane supai.

<...>  Ak, rodos, vakar užvakar, motut, mane supai,

O štai, tą tylų vakarą tau skambina varpai“. 

(V. Mykolaitis-Putinas, „Mo­tinai“)

„Skardi varpų malda vakarė 

Kaip kirvis širdį skels pusiau. 

Kalnų viršūnėse žais žaros, 

O akyse bus vis tamsiau“.

(Bernardas Brazdžionis, „Svečiam pasauly“ (Jaunamartei). 

Vienuoliai pranciškonai Kre­tingoje 1923–1940 m. leido žurnalą „Švento Pran­ciš­kaus varpelis“. Antrojo pasaulinio karo metais jaunieji literatai leido almanachą „Var­pai“. Turbūt prasmingiausiai varpo vaizdinį panaudojo Vin­cas Kudirka, leisdamas laikraštį „Varpas“ ir kviesdamas: kelkite, kelkite, kelkite!

Klemensas LOVČIKAS,

kraštotyrininkas

Žydrūnės JANKAUSKIENĖS nuotr.

(Bus daugiau)

Žemės ūkio ministerija primena, kad žemės ūkio veikla užsiimantys fiziniai ir juridiniai asmenys gali gauti žemės ūkio ir miškininkystės paslaugas, nesudarydami su jas teikiančiais asmenimis darbo sutarčių. Tokia paslaugų teikimo forma įforminama paslaugų kvitu, kurį išrašo šių paslaugų gavėjas.

Visą tokių paslaugų sąrašą rasite čia.

Naudojantis šia paslaugų teikimo tvarka, yra ribojamas paslaugų teikimo dienų skaičius, priklausomai nuo to, ar vienam, ar keliems paslaugų gavėjams yra teikiamos paslaugos. Vienam paslaugų gavėjui paslaugų teikėjas turi teisę teikti paslaugas ne ilgiau kaip 60 dienų per kalendorinius metus. Jeigu paslaugos teikiamos keliems paslaugų gavėjams, – ne ilgiau kaip 90 dienų per kalendorinius metus, neatsižvelgiant į per dieną teiktų žemės ūkio ir miškininkystės paslaugų valandų skaičių. Jei paslaugų gavėjas norėtų gauti paslaugas ilgesnį laiką, nei numatyta Žemės ūkio ir miškininkystės paslaugų teikimo pagal paslaugų kvitą įstatyme, jis turėtų sudaryti darbo sutartį su asmeniu, galinčiu teikti paslaugas.

Kvitų knygeles galima gauti paštu

Paslaugų kvitų knygeles galima įsigyti Žemės ūkio informacijos ir kaimo verslo centre (ŽŪIKVC). Paslaugų gavėjas, norėdamas gauti Paslaugų kvitų knygelę, asmeniškai arba per atstovą ŽŪIKVC pateikia pasirašytą prašymą, prie kurio prideda apmokėjimo įrodymo dokumento kopiją.

Paslaugų kvitų knygelė gali būti siunčiama paprastu arba pirmenybiniu registruotu laišku prašyme nurodytu korespondencijos adresu arba išduota tiesiogiai atvykus į ŽŪIKVC.

Detalesnę informaciją apie paslaugų kvitų knygelių įsigijimą ir mokomąsias sąskaitas rasite čia.

Paslaugas gali teikti ir registruoti bedarbiai

Užimtumo tarnyboje bedarbiais užsiregistravę asmenys, pradėję teikti paslaugas pagal kvitus, bedarbio statuso ir gaunamų pašalpų nepraranda. Skaičiuojant piniginę socialinę paramą, į gaunamų pajamų sumą įskaitoma tik ta iš paslaugų teikimo gauta pajamų dalis, kuri viršija 1750 Eur per einamuosius kalendorinius metus.

Gyventojų pajamų mokesčiu neapmokestinamos paslaugų teikėjo pajamos, gautos teikiant paslaugas pagal paslaugų kvitą, jeigu jos per mokestinį laikotarpį neviršijo 1750 Eur. Suma, viršijanti 1750 Eur per mokestinį laikotarpį, apmokestinama taikant 15 proc. pajamų mokesčio tarifą. Šiuo atveju pajamas apskaičiuoja, deklaruoja ir pajamų mokestį sumoka pats paslaugų teikėjas.

Kaip pildyti paslaugų kvitą?

Paslaugų kvitą pildo jų gavėjas prieš paslaugų teikėjui pradedant teikti žemės ūkio ir miškininkystės paslaugas. Pirmiausia į paslaugų kvitą įrašomi pirminiai duomenys: paslaugų teikimo data, paslaugų pogrupio kodas ir (ar) pavadinimas, matavimo vienetas, įkainis, atlygio mokėjimo būdas, mokėjimo data ar terminas. Antrasis išplėštas paslaugų kvito egzempliorius įteikiamas paslaugų teikėjui, o pirmasis egzempliorius lieka paslaugų kvito knygelėje.

Paslaugų kvitas išrašomas kiekvieną jų teikimo dieną arba, kai paslaugos teikiamos nepertraukiamai keletą dienų iš eilės, išrašomas vienas kvitas numatytam terminui, tačiau ne ilgesniam kaip kalendorinė savaitė.

Kai paslaugos baigiamos teikti, iš dalies užpildytas paslaugų kvitas grąžinamas paslaugų gavėjui. Tuomet jis užpildo likusią neužpildytą abiejų paslaugų kvito egzempliorių dalį. Užpildytą antrąjį paslaugų kvito egzempliorių paslaugų gavėjas grąžina paslaugų teikėjui.

PSD įmokas moka paslaugų gavėjas

Paslaugų gavėjai už paslaugų teikėjus moka privalomojo sveikatos draudimo (PSD) įmokas – 6,98 proc. nuo per mėnesį kiekvienam paslaugas teikusiam asmeniui apskaičiuoto atlygio sumos. PSD įmoką privaloma mokėti nepaisant to, kad paslaugų teikėjas tą mėnesį jau yra draustas.

Tais mėnesiais, kai už paslaugų teikėjus nemokamos PSD įmokos, asmenys, kurie nėra draudžiami valstybės lėšomis, nevykdo ekonominės veiklos ir neteikia paslaugų pagal paslaugų kvitus, siekdami, kad draustumas sveikatos draudimu nebūtų sustabdytas, patys už save turėtų susimokėti PSD įmokas.

PSD įmokos „Sodrai“ mokamos ne vėliau kaip iki kito mėnesio 15 dienos už visus paslaugas per mėnesį teikusius asmenis. Įmokų kodas 352.

Konsultacijas dėl žemės ūkio paslaugų teikia LR žemės ūkio ministerija: tel. (8-5) 2-39-12-81, el. p. Šis el.pašto adresas yra apsaugotas nuo šiukšlių. Jums reikia įgalinti JavaScript, kad peržiūrėti jį..

Dėl miškininkystės paslaugų – LR aplinkos ministerija: tel. (8-626) 2-22-52, el. p. Šis el.pašto adresas yra apsaugotas nuo šiukšlių. Jums reikia įgalinti JavaScript, kad peržiūrėti jį..

Dėl paslaugų kvitų knygelių įsigijimo – Žemės ūkio informacijos ir kaimo verslo centras: (8-5) 2-66-06-01.

Dėl PSD įmokų nuo atlygio už paslaugas sumokėjimo – „Sodros“ informacijos centras: tel. 1883.

Dėl pajamų pagal kvitus apmokestinimo, deklaravimo – Valstybinė mokesčių inspekcija: tel. 1882.

Išsamesnė informacija -  Žemės ūkio ministerijos interneto svetainėje https://zum.lrv.lt/lt/veiklos-sritys/zemes-ir-maisto-ukis/zemes-ukis/zemes-ukio-ir-miskininkystes-paslaugu-teikimas-pagal-paslaugu-kvitus

Įdarbinant žmogų, kuris teiktų žemės ūkio ar miškininkystės paslaugas, nebūtina sudaryti darbo sutarties – tokias paslaugas galima įforminti paslaugų kvitu.

„Iki karo gyvenome sočiai, dėl sugebėjimo gerai ap­rū­pinti šeimą jaučiau tiek namiškių, tiek giminaičių ir kai­mynų pagarbą. Dabar nesugebu susirasti darbo, o šeimos maitintoju tapo septyniolikmetis sūnus“, – guodėsi 49-erių Vladimi­ras Ivančenko.

Šį vyriškį, vaikštinėjusį neto­li nakvynės namų Lvive, kur buvau apsistojęs, užkalbinau to­dėl, kad pribėgo jo šuo ir ilgai nesi­traukė. Teko susipažinti ir su jo šeimininku, o šis, sužinojęs, kad esu žurnalistas iš Lie­tu­vos, panoro išsipasakoti apie sunkų savo gyvenimo etapą.

Iki karo V. Ivančenko su žmona ir dviem sūnumis gyveno Ki­rovogrado regiono sostinėje Kropivnyckyje. Kadangi regionas ribojasi su fronto mūšių apimtu Mykolajivo regionu, iš 230 tūkst. gyventojų turėjusio Kropivnyckio pasitraukė beveik pusė.

Taip padarė ir V. Ivančenkos šeima, kurią bėgti paskatino žmonos pusbrolis Andrejus. Pas­ta­rasis turi pabėgėlio patirties, mat gyveno Lisičansko mieste Donecko regione, iš kur dar 2014-aisiais su šeima pasitraukė į Charkivą, o mūšiams aprimus, po poros metų grįžo atgal. Prasidėjus Rusijos agresijai, Andrejus per kelias valandas susikrovė svarbiausius daiktus į mašiną ir išvyko į Vo­kie­tiją. Kuo greičiau bėgti jis ragino ir pusseserę. 

„Labai nenorėjome išvažiuoti, nes turėjome palikti savo rankomis statytą ir gerai įrengtą dviejų aukštų namą, be to, teko uždaryti sėkmingą verslą, kuriam išvystyti reikėjo keliolikos metų“, – pasakojo Vla­di­mi­ras. 

Pagal profesiją jis yra karo inžinierius, kažkada tarnavo Lie­­­tuvoje, Rukloje, tačiau dėl ligos anksčiau paliko tarnybą ir išėjo į pensiją. Tada Dnipro upės kran­tinėje atida­rė vasarą veikiantį alaus barą ir tapo Juo­dosios jūros krevečių didmenininku, veždavusiu jas iš Cher­sono į Kropivnyckio parduotuves. Šis verslas duodavo tiek pelno, kad Vladimiras po to galėdavo devynis mėnesius nedirbti.

Vladimiras į savo šeimos na­mą Kro­piv­nyckyje įleido pabėgėlius iš Chersono ir kas mėnesį juos aplanko, norėdamas įsitikinti, jog deramai elgiama­si su jų turtu. Pats su žmona bei dviem sūnumis apsigyveno Lvive, į užsienį pabėgusių giminaičių bute. Vyrui apmaudu, kad neįstengia rasti jo sugebėjimus ati­tin­kančio prekeivio darbo, todėl yra priverstas samdytis nelegaliu pagalbiniu darbininku statybose. Tačiau dėl stuburo prob­le­mų dirbti įstengia vos kelias dienas per savaitę, gaudamas po 300 grivinų (7,5 euro) už dieną.

„Lvive niekas dabar daugiau ir nemoka, nes norinčiųjų dirbti yra keleriopai daugiau, nei darbo vietų. Jei ne septyniolikmečio sūnaus Dimos sumanumas, tektų badmiriauti – iš valstybės kiekvienam šeimos nariui mokamos kasmėnesinės 450 grivinų (11 Eur) pašalpos būtų labai sunku išsiversti“, – sakė  V. Ivan­čenko.

Jo teigimu, Di­ma per tarpininkus sugebėjo įsidarbinti prog­ra­muotoju JAV įmo­nėje ir kas mėnesį uždirba po 700 JAV dolerių. Kai taps pilnamečiu, vaikinas sudarys tiesioginę sutartį su darbdaviu ir gaus 2–3 kartus daugiau, o kol kas didesnę dalį jo uždarbio pasiima tarpininkai. Vla­dimiras didžiuojasi, kad Dima du kartus laimėjo matematikų olimpiadą jų regio­ne ir mokyk­lą baigė eksternu būdamas 16 me­tų. Jaunėlis Ser­gejus, keturiolik­metis paaug­lys, irgi įsigudrino internete už­dirbti pinigų – kuria populiarius žaidimus ir perparduoda kitiems. 

Vladimiras norėtų, kad žmo­na su sūnumis išvyktų į Va­ka­rus, kur vaikai baigtų gerus mokslus, tačiau žmona vis tikisi, jog karas tuoj baigsis ir jie galės grįžti į savo namus. 

Kad Ukrainoje ekonomi­nė situacija prastėja, aki­vaizdu net vaikščiojant did­mies­čių gatvėmis, kur nuolat kas nors prieina prašyti pinigų maistui. Pir­mus karo mėnesius to neteko patirti. Ne­se­niai lankantis Dnip­­re, nak­vynės namuose susipažinau su 26-erių Borisu Do­vi­denko, atvykusiu čia darbo ieškoti iš fronto apsuptyje esančio Kra­ma­torsko.

„Dirbau padavėju kavinėje, tad bandžiau ir Dnipre tuo užsiimti, tačiau nepavyko. Mėgi­nau įsidarbinti statybininku, bet paaiškėjo, kad visos vietos irgi užimtos. Važiuosiu namo pas tėvus – ten yra daržo gėrybių ir neteks badauti, nors nuolatiniai bombardavimai ir kelia baimę“, – sakė Borisas.

Į Lvivą iš Selidovo miesto per­sikraustęs 28-erių Sergejus Che­rednichenko džiaugėsi, jog dirbdamas internetinėje JAV įmonėje gali paremti ir Donec­ko regione likusius tėvus bei sesers šeimą.

„Jei pašauks į kariuomenę, nežinau, kaip jie išgyvens“, – baiminosi dėl artimųjų likimo vaikinas. 

Kyjivo svečių namų „Globus“ administratorė Liudmila Jego­rova pasakojo, jog dar pernai įdėjus skelbimą, kad ieškai darbo, bemat sulaukdavai keliolikos skambučių, o dabar telefonas tyli. Moteris pasi­guodė, kad jos alga sumažėjo trečdaliu, bet ir tai yra tam tik­ras apsidraudimas, jog neteks prašyti išmaldos.

Kad vis sunkiau prisidurti prie pen­sijos, Lvivo gat­vėse rinkdama bu­telius, prasitarė ir 73-ejų pensininkė Nina Vorošilina, nes, anot jos, labai pagausėjo norinčių tokiu būdu nors kiek užsidirbti. 

Darbo rinkos eks­pertė Ma­ri­na Ab­du­lina tvirtina, kad ša­lį ištiko pati di­džiausia be­dar­bys­tės krizė per ne­pri­klau­so­my­­bės trisdešimtmetį. Eks­per­tės teigimu, šiuo metu daugiausiai darbo pasiūlymų yra trans­por­to, statybų, lo­gistikos, prekybos srityse bei skambučių cent­ruo­se, o Kyjive ir Lvive esą kai kurių profesijų atstovų net trūksta.

Darbo rinką tiriančios įmonės „GRC“ duomenimis, vien ge­gužę atlyginimai Ukrainoje su­mažėjo nuo 9 iki 53 proc. Re­alus atlygis, palyginti su kitomis šalimis, tapo mažesnis ir dėl silpstančios Ukrainos valiutos grivinos vertės. Pagal ofi­cialią statistiką gamybinės sferos darbuotojų atlyginimas siekia 350 grivinų, grožio salonų – 310, žemės ūkio – iki 320, prekybos sektoriaus – 310, sta­tybų – 290, maitinimo bei turizmo sričių – 260, apsaugos firmų – 240 Eur. Tiek uždirbama sostinėje ar toli nuo fronto esančiuose regionuose, o pafrontėje mokama gerokai mažiau, kur ir veikiančių firmų yra nedaug. 

Jungtinių Tautų Organiza­ci­­jos humanitarinės pagalbos Uk­rai­nai ko­ordinatorė Osnat Lub­ra­­ni duomenimis, maisto, pasto­gės, rū­bų, vaistų ar gy­dy­mo pagalba yra reikalin­ga 16 mln. ukrainiečių, t. y. net 40 proc. šalies gyventojų. Iki karo Uk­rainoje gyveno 44 mln. žmonių, iš kurių, prasidėjus Ru­sijos agresijai, 5,3 mln. emig­ravo. Dar 6 mln. persikėlė į saugesnius tėvynės regio­nus, iš kurių 5 mln.vėliau grįžo namo. Tačiau didelė jų dalis negali rasti darbo, neįstengia susiremontuoti apgriauto būsto. Su tokiomis prob­lemomis susiduria ir grįžusieji į tėvynę iš užsienio.

Eldoradas BUTRIMAS

AUTORIAUS nuotr.

Įvairiausių bėdų Traksėdyje esančio socialinio būsto gyventojams nutinka nuolat. Neretai, ieškodami pa­gal­bos, jas žmonės išdėsto ir „Šilalės artojui“, todėl su dauguma gyventojų redakcija yra daugiau ar mažiau pažįstama. Šįkart į daugiabutį redakcija pakviesta dėl iš kaimyno buto sklindančios nepakeliamos smarvės – skambinusi moteris teigė pavargusi „viską tvarkyti“ viena pati, o dar labiau jai apmaudu esą dėl to, jog kaimynas ne tik neapsikuopia savo namų, bet ir nevertina jos pastangų, mat vos ji viską sudėlioja, šis vėl priteršia...

Žydrūnė JANKAUSKIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 67