(Tęsinys. Pradžia Nr. 68)

Tęsiame Šilalės kraštiečio Anta­no Lingio pasakojimą ir siū­lome „Ši­lalės artojo“ skaitytojams kartu su Antanu pakeliauti jo jaunystės takais, prisiminti jo gimtojo Kvė­dar­nos krašto kaimus, žmonių gy­ve­nimą, mokyklas ir mokytojus.

Gyvenimas tęsiasi

Gyvenimas, atrodė, grįžo į normalias vėžes. Prasidėjo šienapjūtė, vėliau javapjūtė, bet atsirado problemų dėl ne savo žemėje išaugusio derliaus. Ži­noma, per vargus ir netektis viskas po truputį išsisprendė.

Per mūšius labai nukentėjo Kvėdarnos miestelis, pagrindinė jo dalis beveik visiškai sudegė, išliko pavieniai namai. Sudegė ir naujoji mūrinė bei senoji medinė bažnyčios, neseniai pastatyta šešių skyrių mokykla. Viskas atrodė gana klaikiai. Sekmadieniais pamaldos vykdavo kapinių koplyčioje. Tik praūžus frontui sužinojome ir apie sovietų žiauriai nužudytus niekuo nekaltus žmones mūsų valsčiuje ir Rainių miškelyje. Netrukus prasidėjo represijos prieš žydus, o rudeniop ir jų žiauriausias naikinimas miške prie Tūbinių. Visi tartum susigūžė: atrodė, jog normalūs žmonės negalėtų to daryti. Deja, atsirado išgamų, žvėriškų instinktų vyrų, kurie padėjo vokiečiams daryti šiuos baisius nusikaltimus. Žmonės apie tai pasakodavo šiurpių dalykų, daugelis smerkė beprasmį žydų tautos naikinimą. 

Bet gyvenimas tęsiasi – žmonės stengėsi gyventi įprastai: ūkininkai dirbo žemę, vaikai lankė mokyklas. Pradinį mokslą įgyti buvo nesunku, pradžios mokyklų buvo nemažai, bet gimnazijos ar progimnazijos buvo tik Šilalėje ir Laukuvoje. Jas pasiekti buvo sunku, nes visuomeninio transporto tuo laiku nebuvo, dviratį retas kas turėjo. Aš mokytis labai norėjau. O ir mama, šviesi moteris, stengėsi, kad mes, vaikai, galėtume siekti žinių.

Bet ūkyje darbo buvo daug, pievos šlapios, vietomis užpelkėjusios, apaugusios krūmais. Todėl žiemą, kai baigdavosi žemės ir ūkio darbai, tėvukas vesdavosi kirsti žabų ir ruošti kuro kitiems metams. Jo nepirkdavome, užtekdavo, kiek patys pasirūpindavome. Žabų kapojimas buvo vaikų pareiga. Kaip ir sunešti jas į malkinę, sukrauti į gražias eiles – rietuves. Kadangi per žiemą žabų priveždavo tiesiog kalnus, juos kapojant, tekdavo nemažai paplušėti. Tai darydavome kovo–balandžio mėnesiais, o čia ir pavasario sėja, kurią baigus, tekdavo tėvukui padėti remontuoti tvoras, kasti griovius vandeniui nubėgti. Tiesa, man tokių darbų kliūdavo mažiau, juos dirbdavo vyresnieji broliai, o aš ganydavau bandą. Ypač sunku buvo ganyti karves mažame plotelyje tarp daržo ir vasarojaus: gyvuliai veržiasi prie skanesnio ir gausesnio pašaro, atsisėsti ir paskaityti knygą nebuvo kada, todėl labai prailgdavo dienos.

Atostogų ar poilsio kurorte niekas net nesapnavo. Bet, įpratus dirbti vaikystėje, gyvenime jokie darbai neatrodė sunkūs, nepakeliami. Šiandien, man atrodo, daug mūsų jaunuolių yra išlepę, bijantys darbo, jiems net mokytis yra sunku, tai lyg našta, užkrauta ant jaunų pečių. Prisimenu, kaip laukdavau tos dienos, kai po sunkių vasaros darbų vėl pradėsiu lankyti mokyklą. Tai būdavo lyg šviesos spindulys priekyje. Žinoma, žmogui reikia ir permainų, todėl, sužaliavus laukams ir pievoms, vėl norėdavosi imtis ūkiškų darbų. 

1942 m. baigiau Šventų mokyklos V-ą skyrių ir rudenį Kvėdarnoje pradėjau mokytis VI skyriuje. Čia buvo naujų dalykų – liturgija ir vokiečių kalba. Liturgiją ir Šventąjį raštą dėstė kun. Vincentas Stankūnas, nuostabus žmogus, mokėjęs surasti kelią į vaikų širdis. Mes jį pažinojome nuo Pirmosios komunijos. Jis turėjo didelę biblioteką, pamokydavo vaikiškų žaidimų, pas jį rinkdavomės paskaityti knygų, žurnalų, pažaisti. Knygas netgi leisdavo parsinešti į namus. Labiausiai mėgau skaityti apie keliones, įvairias šalis ir, žinoma, apysakas, romanus. 1944 m. pavasarį kunigas buvo iškeltas, atrodo, į Tryškius. Pokaryje žmonės kalbėjo, jog, artėjant sovietams, jis pasitraukė į Vakarus. Išnyko kaimo vaikams šviesą, dorovę skleidęs židinys.

1944 m. frontas iš rytų dundėjo į vakarus. Žmonės nerimavo, nes prisiminė 1940–1941 m. represijas, nors buvo ir besidžiaugiančių. Vokiečių kariauna buvo gerokai palaužta. 1944 m. vasarą išgirdome apie pasikėsinimą į Hitlerį. Buvau šiek tiek pramokęs vokiškai, mat iš kažkur gaudavau žurnalą „Signal“, kuriame buvo daug aukštų karininkų, kurie kaltinti sąmokslu prieš fiurerį, nuotraukų. Jau­tėsi, jog vokiečių karinė galia jau byra. Sužinojome, kad liepos mėnesį sovietai vėl įžengė į Lietuvą ir ilgokai buvo sulaikyti prie Dubysos, iš kur girdėjosi patrankų kanonados. 1944 m. pavasarį kūrėsi Vietinė rinktinė, kurią visi vadino plechavičiukais, atsirado ir sovietinių partizanų. Iki tol apie juos nebuvo girdėti, nes vargu ar ūkininkai būtų parėmę. 

1944 m. vasara ir ruduo Žemaitijoje buvo šilti ir sausoki. Mūsų šeima jau turėjo pasistačiusi tvartą, daržines, baigėme įsirengti gyvenamojo namo tris kambarius. Ir štai spalio 8-osios rytą pamatėme pirmuosius armijos „išvaduoto­jos“ karius. Reikia pripažinti, kad jie atrodė geriau negu 1940–1941 m., technika buvo modernesnė, uniformos su antpečiais, kurie kariui suteikia solidumo. 

Atrodo, buvo pirmadienio rytas, kai į mūsų kiemą prigužėjo daug kareivių ir karininkų. Name įsikūrė artilerijos pulko štabas. Jie tikėjosi, jog vokiečiai aršiai priešinsis prie Jūros, kurios statūs šlaitai buvo nusėti gelžbetonio įtvirtinimais. Sovietų armija pritempė daug stambių pabūklų ir išdėstė trim eilėmis. Jei būtų įvykęs susirėmimas, kaimas ir žmonės būtų labai nukentėję. Laimei, mūšio nebuvo. Žmonės pasakojo, kad vokiečiai nuo Jūros palei Kvėdarną skubiai atsitraukė, nes rusai pralaužė frontą prie Pajūrio ir Rietavo. Vokiečių kariai bijodavo eiti į mišką, o rusai tuoj pat visur iššniukštinėjo, išlandžiojo. Surado tėvuko paslėptus ark­lius ir vos neišjojo. Tėvukas mokėjo rusiškai ir karininko išprašė palikti ark­lius. Už tai jam buvo liepta padėti armi­jai. Išvažiavus tėvukui, daugiau kaip dvi savaites jo nematėme, nes jis vežimu vežiojo šovinius, kareivius ir kt. Prie Pa­gėgių pateko į vokiečių apsuptį ir vos nežuvo. Tėvukas pasakojo, kad buvo nak­tis, ėmė šaudyti iš visų pusių. Rusų daliniai skubiai traukėsi, nes būtų buvę apsupti.

Laimei, tėvukas su savo arkliais grįžo gyvas ir sveikas, tik pražilęs. Ilgai pasakodavo apie savo „tarnybą“ sovietų armijai, kurioje buvo daug netvarkos, pasileidimo. 

Kur karas, ten ir grobis. Tėvukas pasakojo, kad Klaipėdos krašte matė paliktas tuščias sodybos, kluonai buvo prikrauti nekultų javų, bastėsi palaidi gyvuliai. Užnugario daliniai juos rinko į bandas ir varė Latvijos link. Tikriausiai badaujančiam Leningradui (Sankt Pe­terburgui). Šioms bandoms reikėjo nemažai varovų, o naudoti kareivius buvo per didelė prabanga. Todėl varovais imdavo iš kaimų nepilnamečius vaikinus. Buvo paimtas ir mano vyriausias brolis Alfonsas, kuriam tebuvo 16 metų. Prasidėjo nerimo dienos ir naktys, niekas nepasakė, kiek laiko jam teks tą darbą dirbti.

Bandoje būdavo daugiausia stambios juodmargės karvės, buliukai ir telyčios. Kaip įprasta pas rusus, apskaita ir tvarka buvo prasta, už butelį „krūminės“ kareiviai gyvulį atiduodavo. Apsukresni ūkininkai įsigydavo ir daugiau gyvulių. Pro mūsų kai­mą gyvulius varė lapkričio–gruodžio mėnesiais. Bro­lis varovu dirbo daugiau ne­gu tris savaites, grįžo sulysęs, sušalęs, ap­tekęs visokiais gyviais.

Antanas LINGIS

Vilnius

(Bus daugiau)

Praėjusią savaitę galima api­bū­dinti kaip geros nuotaikos savaitę su gyvybingais, žaismingais bei mąstyti kitaip kviečiančiais festiva­liais, parodomis bei renginiais. Be­ne labiausiai išsiskyrė tikroji ir Europos kultūros, o ryškiausias, be abejonės, buvo „Fluxus festivalis“, vykęs Kaune.  

„Fluxus festivalis“ kvietė ne tik stebėti fluxus judėjimo įkvėptus pasirodymus, dalyvauti kultūrinių renginių programoje, bet ir kopti į Parodos kalną pasidabinus netikėčiausiais kostiumais. Šių metų festivalio tema – iš kasdienybės ištrūkti raginančios „Instrukcijos“. Rugsėjo 8 d. Kauno paveikslų galerijoje kauniečiai ir miesto svečiai susitiko su amerikiečių režisieriumi, fluxus judėjimo nariu ir Jurgio Mačiūno bei Jono Meko bendražygiu Jeffrey‘u Perskinsu, o vakarą vainikavo jo režisuoto filmo „George“, dedikuoto J. Mačiūnui, peržiūra. Savaitgalį Kaune buvo galima pamatyti per 30 performansų, 7 šviesos instaliacijas ir kt.

Vilniuje 16-ą kartą nuaidėjo tarptautinis instrumentinės muzikos festivalis „Griežynė“, kuriame dalyvavo Airijos, Armėnijos, Estijos, Latvijos, Lenkijos, Ško­tijos, Ukrainos atstovai. Šiųmečio fes­tivalio atidarymo renginys skirtas fes­tivalio sumanytojui ir ilgamečiam meno vadovui, kompozitoriui bei atlikėjui Algirdui Klovai atminti.

„Fluxus festivalis“ – ne vienintelė praėjusios savaitės įdomybė Kaune. Rug­sėjo 10 d. paveikslų galerijoje atidaryta retrospektyvinė JAV menininkės Yoko Ono paroda „Laisvės pažinimo sodas“. Žiūrovai kviečiami patirti eksponatus patys, pavyzdžiui, palypėti kopėčiomis, kad perskaitytų menininkės žinutę, palikti savo „antspaudą“ arba tapti kūrinio dalimi. Parodos kuratorius Jonas Hendricksas žurnalistams sakė, kad Y. Ono yra labai laiminga, jog paroda vyksta Kaune.

Po dvejų metų pertraukos europietišką kiną Kanadoje populiarinanti organizacija „European Film Promotion“ grįžta į Tarptautinį Toronto filmų festivalį su industrijai skirta programa EUROPE! UMBRELLA bei pristato naujausius ilgo metro filmus iš keturiolikos Europos šalių, kurių sąraše puikuojasi ir Lietuva. Šiemet festivalyje bus rodomas režisieriaus Manto Kvedaravičiaus filmas „Mariupolis 2“. Paskutinį kartą Toronto kino festivalyje Lietuva pasirodė prieš keturis metus su režisierės Marijos Kavtaradzės filmu „Išgyventi vasarą“, o metus prieš tai – su Eglės Ver­telytės tragikomedija „Stebuklas“. To­ronto filmų festivalis vyksta rugsėjo 8–18 d. 

Vilniaus senamiestyje, Konstantino Sir­­vydo skvere, atidengta patriotines lenkų ir lietuvių nuotaikas skatinu­sio poeto Adomo Mickevičiaus skulptūra. Tai – prieš šimtmetį skulptoriaus Zbignevo Pronaškos sukurto paminklo perpus ma­žesnė kopija. Naujosios skulptūros architektas – Tomas Valen­tinaitis, skulptoriai – Vėjas Aliukas ir Matas Ja­nušonis. 

Kotryna PETRAITYTĖ

Siekiant mažinti jaunimo priklausomybę elektroninėms cigaretėms, nuo liepos 1 d. rinkai nuspręsta uždrausti tiekti elektronines cigaretes ir jų pildykles su skysčiu. Lietuvoje tabako gaminių paplitimas lyg ir mažėja, bet štai elektroninių gaminių vartojimas vis tiek sparčiai auga. Statistiniai rodikliai šokiruoja – net 19 proc. 13 metų ir jaunesni mokiniai jau yra paragavę šių gaminių, kurių ilgalaikės pasekmės kol kas nėra žinomos.

Greta GAILEVIČIŪTĖ

„Šilalės artojo“ praktikantė, Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto žurnalistikos specialybės II kurso studentė

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 69

Nors šiuolaikinė medicina yra labai pažangi, užkre­čia­mo­sioms ligoms valdyti galingesnis ginklas už vakcinaciją dar nėra išrastas. Didžiausios pandemijos žmonijos istorijoje buvo suvaldytos tik pasitelkiant skiepus, todėl, sie­kiant ir toliau sėkmingai stabdyti koronaviruso plitimą, svarbu laikytis rekomendacijų dėl vakcinacijos ir tokiu bū­du apsaugoti save bei savo aplinką. 

Valstybinės vaistų kontrolės tarnybos (VVKT) atstovė spaudai Aistė Tautvydienė aiškina, kaip veikia vakcina, pa­tekusi į žmogaus organizmą, ir akcentuoja skiepijimosi būtinumą, naudą bei svarbą, norint suvaldyti užkrečiamųjų li­gų plitimą, tarp jų – ir COVID-19. 

Pasak specialistės, visuomenėje vis dar sklandantys mitai, kad vakcinos nuo COVID-19 ligos gali sukelti ne­vaisingumą ar net mirtį, neturi jokių sąsajų su moksliniais įrodymais bei atliktais tyrimais. 

Kaip veikia vakcina?

Vakcinos yra laikomos saugiausia ir patikimiausia apsauga nuo tam tikrų užkrečiamųjų ligų. Pasak A. Tautvydienės, jos sukuria organizmo apsaugą – pa­deda paruošti žmogaus imuninę sistemą atpažinti ir apsiginti nuo užkrečiamųjų ligų sukėlėjų. 

„Daugelio vakcinų sudėtyje yra antigeno – susilpninto ar nukenksminto pavidalo viruso ar bakterijos, kuri negali sukelti ligos. Pasiskiepijus žmogaus imuninėje sistemoje sukuriama imuninė atmintis ir aktyvuojamos imuninės ląstelės kraujyje, kaulų čiulpuose ir visame organizme. Pa­skiepyto žmogaus imuninė sistema atpažįsta antigeną kaip svetimkūnį. Vėliau, jei žmogus susiduria su tam tikru virusu ar bakterija, imuninė sistema juos prisimena. Tuomet aktyvuojamos imuninės sistemos ląstelės, kurios sunaikina ligą sukeliantį virusą arba bakteriją ir pagamina antikūnus“, – apie organizmo reakciją į vakciną aiškina specialistė. 

Dauguma vakcinų nuo COVID-19 ligos imuninį atsaką sukelia į nedidelį viruso SARS-CoV-2, su­ke­liančio COVID-19 ligą, fragmen­tą.

A. Tautvydienė pažymi: vakcinų sudėtyje nėra paties viruso ir ji negali sukelti COVID-19 ligos: „Kai žmogui suleidžiama vakcina nuo COVID-19, jo organizmo ląstelės geba „perskaityti“ vakcinoje užkoduotą genetinę informaciją ir pradeda gaminti dyglio baltymą. Jeigu paskiepytas žmogus užsikrečia SARS-CoV-2 virusu, jo imuninė sistema virusą geba atpažinti ir yra pasiruošusi prieš jį kovoti: antikūnai ir imuninės ląstelės, veikdamos kartu, gali sunaikinti virusą, užkirsti kelią jo patekimui į organizmo ląsteles bei sunaikinti užkrėstas ląsteles, taip padėdami apsisaugoti nuo COVID-19 ligos“.

Susiformuoja kolektyvinis imunitetas

Skirtingos vakcinos apsaugo žmogaus organizmą nuo konk­rečios ligos visą gyvenimą arba tam tikrą laiką. Apsaugos truk­mė priklauso ir nuo ligos, nuo kurios siekiama apsaugoti. 

„Kai kurios vakcinos apsaugo nuo ligos tik tam tikrą laikotarpį ir gali reikėti stiprinamųjų dozių. Kitu atveju imunitetas susidaro visam gyvenimui. Pavyzdžiui, vakcina nuo gripo yra tik vienam sezonui, o nuo difterijos – 5–10 metų“, – teigia A. Tautvydienė, pažymėdama, jog tam, kad vakcina būtų efektyvi ir susidarytų imunitetas, būtina laikytis atitinkamos skiepijimo sekos, kuri yra nurodyta kiekvienos vakcinos informaciniuose dokumentuose.

Svarbu suprasti, jog vakcinos apsaugo ne tik pasiskiepijusįjį, bet ir nepaskiepytus visuomenės narius, pavyzdžiui, vaikus, kurių dar negalima skiepyti dėl amžiaus, arba žmones, kurių imuninė sistema susilpnėjusi. Tačiau tam, kad kolektyvinis imunitetas susidarytų, turi būti paskiepyta pakankamai daug gyventojų. 

Spekuliacijos prieštarauja mokslo įrodymams

A. Tautvydienė akcentuoja, jog visos Europos Sąjungoje registruotos vakcinos yra ištirtos ikiklinikiniais ir klinikiniais tyrimais.  

„Tiek vakcinų, tiek bet kokio kito vaisto toksiškumas visada yra vertinamas ikiklinikinių tyrimų metu. Kuriant vakcinas nuo COVID-19 ligos, be bendrojo toksiškumo tyrimų, buvo atlikti poveikio dauginimuisi bei vystymuisi tyrimai. Tyrimai su gyvūnais tiesioginio ar netiesioginio kenksmingo toksinio poveikio nėštumui, embriono ar vaisiaus vystymuisi, gimdymui ar postnataliniam vystymuisi neparodė. Vakcinų sudėtyje esančios medžiagos nesąveikauja su žmogaus DNR ir nesukelia genetinių pokyčių, nes nepatenka į ląstelės branduolį, kuriame yra DNR. Kitaip tariant, nėra biologinio mechanizmo, dėl kurio galėtų pasireikšti DNR pažaida ir mutacijos. Tai yra labai svarbus argumentas, kuris turėtų nuraminti jaunus žmones, kurie baiminasi dėl savo reprodukcinės funkcijos ateityje“, – tvirtina specia­listė. 

Ryšys tarp vakcinos ir mirties nenustatytas

Kalbant apie mirtis, kurias neva galėjo nulemti vakcinos nuo COVID-19, A. Tautvydienė atkreipia dėmesį, jog, nepaisant to, kad per visą vakcinacijos laikotarpį VVKT gavo 35 pranešimus apie žmonių mirtis po vakcinacijos, nė vienu atveju priežastinis ryšys tarp vakcinos ir mirties nebuvo nustatytas.  

„Norėtume priminti, jog kiek­­­­vieno pranešimo duomenų vertinimas yra individualus. Įtariamos nepageidauja­mos reakcijos, taip pat ir mirties, priežastinis ryšys vertinamas pagal tam tikrus kriterijus. Ki­taip tariant, vertinama, ar po skiepijimo buvo pasireiškę nepageidaujamų simptomų, ar nustatyta laboratorinių ar kitų tyrimų pakitimų, ar yra kitų duomenų, patvirtinančių, kad tai galėjo sutrikdyti asmens sveikatą ar net sukelti mirtį. Jei patvirtinančių duomenų nenustatoma, tuomet svarbu įvertinti, ar yra kitų galimų mirties priežasčių ir ar mirtis tikėtina, atsižvelgiant į vakcinos veikimo būdą bei sukeliamus poveikius. Šiais atvejais ypač svarbi informacija ir apie tai, kokiomis lėtinėmis ar kitomis ligomis asmuo sirgo iki skiepijimo, bei duomenys apie kitus jo sveikatos būklės rodiklius“, – informacija dalijasi VVKT atstovė spaudai.  

Vietinė reakcija į skiepą – normali praktika

Anot A. Tautvydienės, dažniausiai pasitaikę šalutiniai poveikiai, pasiskiepijus nuo COVID-19 ligos, buvo leng­vi arba vidutinio sunkumo, o žmo­nių sveikata pagerėjo per ke­lias dienas.

„Žmonės jautė skausmą bei patinimą injekcijos vietoje, nuovargį, skundėsi galvos, raumenų ir sąnarių skausmais, šaltkrėčiu ir karščiavimu. Taip pat buvo fiksuojama paraudi­mų injekcijos vietoje, retesniais atvejais – pykinimas, vėmimas, niežėjimas injekcijos vietoje, galūnių skausmas, padidėję limfmazgiai, miego sutrikimai“, – sako ji. 

Primenama, jog, pasireiškus net ir lengvai vietinei reakcijai po vakcinacijos, piliečiai raginami apie tai pranešti VVKT. Pranešimą kiekvienas gali pateikti šiais būdais:

• tiesiogiai užpildydamas formą internetu https://vapris.vvkt.lt/vvkt-web/public/nrv; 
• užpildydamas pranešimo formą, skirtą pacientams (ją ga­lima rasti https://www.vvkt.lt/index.php?4004286486), ir at­siųsdamas elektroni­niu paš­tu (adresu Nepageidau­ja­ma­Šis el.pašto adresas yra apsaugotas nuo šiukšlių. Jums reikia įgalinti JavaScript, kad peržiūrėti jį.); 
• nemokamu telefonu (8-800) 7-35-68.

Jei pacientas nenori pra­ne­šimo apie patirtą nepa­gei­dau­jamą reakciją pateikti pats, gali paprašyti, kad tai už jį padarytų kitas asmuo, pavyzdžiui, sveikatos priežiūros specialistas ar vaistininkas.

Pataria nerizikuoti savo sveikata

Pašnekovė pabrėžia: skiepijimosi tikslas nėra vien tik išvengti konkrečios ligos, šiuo atveju – COVID-19, tačiau, ja susirgus, sirgti lengviau, iš­veng­ti komplikacijų. 

„Atminkite, kad tiek COVID-19, tiek kitos užkre­čia­mosios ligos labai plinta visuomenėje, ypač kai nėra susiformavęs ko­lektyvinis imu­nitetas. Todėl nesiskiepyti – tai prisiimti šių ligų riziką arba padėti joms plisti“, – sako specialistė. 

Registruotis sustip­rinan­čia­jai vakcinos nuo COVID-19 ligos dozei galima internetu www.koronastop.lt.

Vakcinuotis taip pat galima pas šeimos gydytoją. Norėdami sužinoti, ar asmens sveikatos priežiūros įstaiga vykdo skiepijimą nuo COVID-19 ligos, gyventojai turėtų kreiptis į įstaigos registratūrą.

Jei turite papildomų klau­simų dėl vakcinų ar vakcina­vi­mo proceso, atsakymus ga­lite rasti interneto sve­tai­nė­je www.koronastop.lt/vakci­navi­mas. 

Praėjusią savaitę mus pasiekė dvi liūdnos žinios: lietuviai pralaimėjo Europos krepšinio čempionatą ir mirė Didžiosios Britanijos karalienė Elžbieta II. Abi šios naujienos nelygiavertės, bet, pripažinkime, nėra ir itin skausmingos. Mat kiek­viena nesėkmė sporte yra lyg puiki profilaktika, o ir monarchės netektis galbūt leis karalystei kiek atsinaujinti. 

Česlovas IŠKAUSKAS

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 69

Didėjančios energijos išteklių kainos rajono kaimo bendruomenes verčia ieškoti sprendimų, kaip išgyventi.  Daugelis su nerimu laukia atšalimo, tuo labiau, jog kai kurios vis dar yra skolingos už patalpų šildymą praėjusią žiemą. Savivaldybės vadovai joms reiškia priekaištus ir neskuba ieškoti galimybių išvaduoti bendruomenes nuo skolų naštos.

Daiva BARTKIENĖ

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 69

Norėdamas įsitikinti, su kokiomis nuotaikomis rugsėjo 1-ąją pasitinka Ukrainos provincijoje gyvenantys žmonės, nusprendžiau aplankyti nedidelį, vos 2 tūkst. gyventojų turintį Belzo miestelį. Pasirinkau jį, perskaitęs, jog jis yra vienas seniausių Ukrainoje ir turi sąsajų su Lietuvos di­džiąja kunigaikštyste. Miestelis prieš dešimtmetį buvo pa­skelb­tas valstybės saugoma teritorija, tačiau turistai už­klys­ta retai, mat į jį veda ypatingai prasti keliai. 

Mano išvyka į Belzą kompli­kavosi, tačiau ne dėl prasto ke­lio, o dėl visiškai netikėtos prie­žasties: nuo Lvivo iki Bel­zo yra 70 kilometrų, likus apie 20, ma­­no mašiną netikėtai pasivi­jo policijos automobilis su įjung­­tais švyturėliais ir per gar­­siakalbį pa­reikalavo sustoti. Du inspektoriai 40 minučių kruopš­čiai viską kratė, tikrino do­­kumentus, telefonus ir fotografavo. Iš pradžių policininkai teigė gavę įsakymą mane nugabenti karo žvalgybos apklausai, tačiau išsiaiškinę, jog tik­rai vykstu į susitikimą su Bel­zo mere Oksana Bereza, ga­vo viršininkų nurodymą paleisti. Pa­aiškėjo, kad pakeliui sustojęs nufotografuoti į mokslo metų pradžios iškilmes susirinkusius mažos kaimo mokyklėlės vaikus, kažkam iš tėvų sukėliau įtarimą ir jie pranešė saugumui, jog galimai esu šnipas. Pasirodo, šios vietovės yra akylai stebimos, nes pasienyje su Lenkija nuo seno čia yra labai daug karinių objektų. Be to, vos už 100 kilometrų prasideda Baltarusija – ištikima Krem­liaus parankinė, grasinanti prisijungti prie maskolių agresijos.

Su policininkais atsisveikinome bičiuliškai – jie atliko savo pareigą. Tiesa, dėl to nesuspėjau į sutartą pirmokėlių sveikinimo ceremoniją Belzo mokyk­loje. 

Į visas mokyklas Vakarų Uk­rainos regione mokiniai ėjo apsirengę tautiniais drabužiais – tiek mažuose kaimeliuose, tiek 700 tūkst. gyventojų turinčiame Lvive. Bet tautinių drabužių nedėvėjo prie Lvivo geležinkelio stoties tą popietę sutikti mažiukai – jie nespėjo grįžti į šventę iš užsienio. Užkalbinus su dviem vaikais ant suoliuko sėdėjusią mamą, ši papasakojo, jog rugsėjo 1-oji šeimai tapo lemiamo apsisprendimo diena. Penkis mėnesius gyvenę pabėgėliams skirtame bendrabutyje, jie nusprendė grįžti į tėvynę, kad vaikai galėtų mokytis gimtąja kalba. Be to, pasak moters, Vengrijoje pabėgėliams mokamos nedidelės pašalpos neužtenka net prasimaitinti.

Rugsėjo 1-oji grįžti į tėvynę paskatino ir kitą moterį, kuri kartu su seserimi ir trim vaikais buvo Vokietijos Frank­fur­to mieste. Jas labai nuvylė požiūris į ukrainiečių vaikus, mat visą pavasarį antrokė dukrelė bei ketvirtokas sūnus mokyk­loje esą paišė ir žaidė, o normalių pamokų nebuvo. Taip pat, pereinant prie vokiškos mo­ky­mo sistemos, vaikams bu­vo nu­rodyta mokslus pradėti vie­na klase žemiau. 

Rugsėjo 1-ąją per pasienį Lvi­vo regione į Ukrainą parvyko 23 tūkst. 218 piliečių, o išvyko 19 tūkst. 823. Išvykstantieji neslėpė, jog šis sprendimas yra skausmingas, ypač – vaikams, kuriems reikėjo atsisveikinti su mokykla ir draugais. Tačiau karas kelia nesibaigiančią baimę, jog atskridusi maskolių bom­ba gali užmušti...

Belze, nuo fronto mūšių nutolusiame beveik 1000 kilometrų, klausimas bėgti iš tėvynės ar pasilikti, pasirodo, irgi tvyro. Miestelio centre užkalbinta Olena Dudko su septynmečiu sūnumi Artiomu ir vienuolikamete dukra Anastasija sakė, kad karo pradžioje nemažai kaimynų su vaikais bėgo į vos už kelių kilometrų esančią Lenkiją, tačiau vėliau beveik visi grįžo. Tiesa, daugiausiai moterys su vaikais, nes vyrai jau seniai dirba Lenkijoje. Ir Olenos vyras vyras jau 12 metų uždarbiauja statybininku, mat Belze darbo neranda arba šis yra prastai apmokamas.

„Aš paukščių fermoje uždirbu 200 eurų, niekas daugiau nemoka, tuo labiau, atvykus pabėgėliams ir padaugėjus ieškančiųjų darbo“, – teigė Olesia. 

Anksčiau jos vyras kas tris mėnesius galėdavo grįžti dviem savaitėms aplankyti šeimos, o dabar savininkas pasakė, kad jei išvyks, priims kitą ukrainietį į vietą. Todėl žmona su vaikais pati važiavo jo aplankyti.

„Blogai, kai vyras toli nuo šeimos, vaikai auga be tėvo, dėl to nemažai porų išsiskiria. Mudu gerai sutariame, bet, prasidėjus karui, ėmėme diskutuoti, ar man su vaikais persikelti pas jį, ar toliau mums gyventi atskirai“, – sakė Olena. 

Du Anastasijos klasiokai su tėvais persikėlė į Lenkiją, vienas – į Vokietiją, kita – į Kanadą.

„Iš ten turbūt niekada ir nebegrįš“, – apgailestavo mergaitė. 

Jos klasėje yra du pabėgėliai iš Rytų Ukrainos, o pirmokėlio Artiomo bendraklasiais tapo ke­turi tokie atvykėliai. Kiek anksčiau Anastasijai teko išgyventi didelį šoką, sužinojus, jog vienos klasiokės tėtis žuvo fronte. 

Iš viso fronte jau žuvo keturi Belzo gyventojai, kuriuos miestelis laidojo su didele pagarba, nutraukdamas pamokas ir su kariniu orkestru.

„Formaliai atrodo, kad esame labai toli nuo fronto ir neturime bijoti, tačiau mūsų regio­ne yra daug karinių objektų, į vieną iš jų atlėkusios priešo raketos užmušė daug žmonių“,– priminė Belzo merė O. Bereza.

Anot 34-erių moters, prasidėjus karui, vyriausybė nurodė Vakarų Ukrainos regionuose praplėsti dirbamos žemės plotus, kad taip būtų galima iš dalies kompensuoti derliaus netektis rytinėje šalies dalyje, kur vyksta mūšiai. Belzo apylinkėse pavyko 1000 hektarų iki tol nedirbamos žemės palankiomis sąlygomis išnuomo­ti ūkininkams. Čia dalis žemių yra miškingos ir netinkamos žemdirbystei, tačiau yra ir derlingų juodžemio plotų, kur dau­giausiai auginami kviečiai ir ru­giai, o saulėgrąžų ir bulvių ne­daug. Šiemetinis derlius yra ge­ras, jis sėkmingai nuimamas. Se­niūnijoje veikiantis vienas žemės ūkio holdingas valdo 1000 ha žemės, keli turi po 300, bet dauguma ūkininkų yra smulkūs. 

„Belzas dėl prastų kelių buvo atskirtas nuo pasaulio. Pernai viena Lenkijos firma pradėjo tiesti asfaltą iš Červonohrado į mūsų miestelį, jau džiaugėmės atvykstančiais turistais, tačiau karas viską sujaukė“, – apgailestavo O. Bereza.  

Moteris vylėsi, kad lenkų kelininkai visgi nuties kelius, investuotojai suremontuos yrančius pastatus ir Belzas po septynių metų gražiai sutiks savo įkūrimo 1000-metį.

Kelis šimtmečius šis miestas buvo Belzo kunigaikštystės sostine ir vienu svarbiausiu Galicijos miestu. 1388 m. karalius Jogaila Belzą padovano­jo sesers Aleksandros vyrui, ku­nigaikščiui Zemovitui lV, tačiau po 70 metų Lenkija likvi­da­vo Belzo kunigaikštystę, įkū­rė Belzo vaivadiją, o dėl to miesto svarba ėmė mažėti. Bel­zą išgarsino tai, jog jo pilyje buvo saugoma ir galimai čia nutapyta garsioji Juodosios Mado­nos ikona. Ją 1382 m. vienas lenkų kunigaikštis slapta išgabeno į Paulinų vienuolyną Čens­ta­kavoje, po to ji buvo praminta Čenstakavos Dievo motinos ikona ir dėl tariamų išgydymo stebuklų tapo garsiu maldininkų traukos centru.

Net šešiolika bažnyčių vienu metu viduramžiuose stovėjo Belze, iš kurių garsiausia buvo didžioji žydų  sinagoga, kurios kopija vėliau buvo pastatyta Jeruzalėje. Belzas buvo tapęs svarbiu judaizmo centru, todėl ir dabar žydai chasidai iš įvairių šalių kasmet atvyksta pasimelsti į kapines, kur yra palaidoti net keturi jų autoritetingi mokytojai. 

„Viliamės, kad po karo į Bel­zą vyks ne tik Lenkijos, bet ir Lietuvos turistai, o tai padės mums atsigauti“, – sakė ekskursiją po miestelį surengusios mero pavaduotoja Liubov Reb­rina ir kraštotyros muziejaus direktorė Oksana Kališ.

Eldoradas BUTRIMAS

AUTORIAUS nuotr.

Henkas – šuo, kuriam nesiseka turbūt labiausiai už visus pasaulyje. Ilgus metus gyvena pavojingiausiamie miesto rajone, amžinai įsivelia į konfliktus su bjauriais gatvės šunimis ir nuolat gauna į kailį. Maža to, į vėplą Henką niekas rimtai nežiūri, o jo pačios didžiausios svajonės tapti rimtu kovos meistru – samurajumi, nepalaiko net jo draugai. 

Tačiau, viskas apvirsta aukštyn letenom, kai Henkas atsitiktinai, atklysta į keistą Kakamučio miestą, kuriame gyvena vienos katės! Savaime aišku, kad nė viena save gerbianti katė šunų negali pakęsti. Todėl ir čia Henkui nusvyra uodega, samurajaus karjera tokioje vietoje visiškai neįmanomas reikalas. Bet… taikųjį Kakamučio miestelį užpuola sumo katinas Ika Ču su savo pakalikais katinais nindzėmis. Šitas riebus imtynininkas turi savo planų – kėsinasi nušluoti ramų miestą nuo žemės paviršiaus. Ir štai tada Henkui išaušta valanda X! Dabar arba niekada jis privalo imtis samurajiškų veiksmų, kitaip visoms katėms – šakės. Tik menka bėdelė… Kaip kovoti su super stipriu, bet kvanktelėjusiu Ika Ču, jeigu net dorai neįsivaizduoji, nuo ko pradėti? Vienas Ika Ču mostas ir… atia Henko sąnariukams!

Kadaise buvęs tikra legenda, senasis kovos menų treneris katinas Džimba visiškai praradęs viltį – joks šuo dar niekada nėra kovojęs už katinus. Be to, su super galingu Ika Ču į kovą negali stoti niekas, o ypač Henkas. Tačiau delsti nėra kada! Nenoriai Džimba imasi mokyti šunį samurajaus kovos meno paslapčių ir jam pavyksta. Henkas, Džimbos pamokose išliejęs paskutinį prakaito lašelį, pagaliau tampa tuo, kuo seniai svajojo. Pats metas stoti į pačią didvyriškiausią ir pačią atsakingiausią kovą!

Smagi, kupina neįtikėtino humoro, drąsos bei ryžto animacija apie pačias didžiausias svajones, kurios būtinai išsipildys, jeigu tik labai norėsi, pasistengsi ir tikėsi, kino teatruose nuo rugsėjo 16 d.

Filmas dubliuotas lietuviškai, be subtitrų.

Kačių maistas

Šie Kvėdarnos mokyklos pirmos laidos abituriento Antano Lingio at­si­mi­nimai buvo parašyti 2004 m. išleistai knygai „Kvėdarna“. Deja, į ją nebetilpo. A. Lingis gimė 1932 m. kovo 3 d. tuometinio Kvėdarnos valsčiaus Kuliškių kaime. Mokėsi Šventų pradinėje ir Kvėdarnos vidurinėje mo­kyk­loje, 1959 m. baigė Žemės ūkio akademiją. Dirbo Vilniaus miesto ap­želdinimo treste, 1975–1992 m. vadovavo Vilniaus dekoratyvinių augalų ūkiui. Antanas buvo talentingas vadovas ir organizatorius, vienas iš Ši­la­­lės kraštiečių bendrijos (draugijos) steigėjų, valdybos narys, o nuo 1997 m. ir pirmininkas, rėmė „Šilalės krašto“ serijos knygų rengimą bei leidybą. 

Atsiminimai apima 1938–1953 m. laikotarpio skausmingus įvykius, juo­se daug autentiškų žinių apie kaimo žmonių gyvenimą paskutinių Lie­tuvos nepriklausomybės metų ir žiaurių okupacijų sąlygomis, apie to laikmečio Šventų pradinę, Kvėdarnos vidurinę ir kt. 

Siūlome „Šilalės artojo“ skaitytojams kartu su Antanu pakeliauti tais pra­bėgusiais dešimtmečiais. 

Kazys Misius, inžinierius, kraštotyrininkas, Ši­la­lės garbės pilietis

Trumpesni piemenėlių mokslai

Slenkant dešimt­me­­čiams, daugelis gy­ve­ni­mo įvykių prisimiršta, nublanksta, bet atmintyje išlieka svarbiausi da­lykai. No­riu papasakoti vidutinio ūkininko sūnaus šiek tiek vingiuotą kelią į Kvė­dar­nos vidurinę mokyk­lą, o kartu – ir šios mo­kyklos kūrimosi is­tori­ją.

Buvau trečias vaikas šeimoje. Mama, mirus pirmajam vyrui Antanui Pankauskui, 1926 m. ištekėjo už Petro Lingio. Iš pirmosios santuokos au­go duktė Juzefa. Tuo metu tėvai valdė gana didelį ūkį – 42 hektarus. Bet že­mė buvo ne viename sklype, daugiausiai šlapios arba kemsuotos pievos, krūmynai. Kaip ir daugumai ūkininkų vaikų, nuo mažens teko pratintis prie įvairiausių darbų, septynerių pradėjau ganyti bandą. Labai norė­jau mokytis, tad iš vyresnių brolių mokiausi skaityti, skaičiuoti. Neblogai prisimenu pirmąjį atėjimą į Šventų pradžios mokyk­lą 1938 m. rudenį: suolai buvo sustatyti kieme, po medžiais, nes viduje dar nebaigta dažyti. Jaunutė mokytoja Vladislava Sarapienė patik­rino mano žinias ir paskyrė į antrą grupę, o žiemą jau perėjau į antrąjį skyrių. Moks­las prasidėdavo spalio 1 d. ir baigdavosi gegužės 1 d. Ma­tyt, kad vaikų neatitrauktų nuo jų „ūkinių“ darbų – ganiavos.

Šventų pradinėje mus mokė puikūs mokytojai V. ir Ani­ce­tas Sarapai. Manau, jie daugeliui kaimo vaikų įkvėpė norą šviestis, buvo reiklūs, bet teisingi. 

Mėgau skaityti, o mokyk­los bibliotekoje be knygų bu­vo daug įvairių žurnalų ir laik­­raščių („Karys“, „Kardas“, „Nau­joji Romuva“, „Šv. Pranciškaus varpelis“ ir kt.), kurių skaitymas ne tik paįvairindavo nuobodžias ganiavos dienas, bet ir suteikdavo žinių, ugdė tautinę sąmonę, gamtos pažinimą.

Tuo laiku Šventų pradžios mo­kykloje buvo dvi didelės klasės. Jose kartu mokydavosi I ir III, II ir IV skyriai. Mokyklos vedėjas A. Sarapas mokydavo II ir IV skyrius. Vaikai yra vaikai – kartais per pertraukas paišdykaudavome, todėl, priklausomai nuo pražangos, yra tekę ir kampe pastovėti ar net paklūpėti. Man ypač patikdavo žaisti kvadratą, nes buvau vikrus, turėjau „smagią“ ranką. Tie nesudėtingi žaidimai, matyt, išugdė pomėgį sportui, kuris lydi iki šiol. 

Mokyklos kiemas ir greta bu­vęs didelis sodas su tvenkiniais, gyvatvorėmis apsodinta alėja, šimtamečiais uosiais, klevais, liepomis ir eglėmis sudarė puikų ansamblį – tai anksčiau stovėjusio dvaro palikimas.

Kadangi mokykla buvo nauja, dideliais langais, šviesi, kad būtų švaru, apavą, paprastai medines klumpes, tekdavo palikti rūbinėje. Ir šiandien nesuprantu, kaip mes ten surasdavome savąją porą. Nors visko būdavo, net ir ašarų. Beje, tos medinės klumpės, nors ir šiltos, labai nepatogios: tai, žiūrėk, sniegą iškratydamas kulną nuskeli, tai griuvus ant ledo perskyla. Prisimenu 1939–1940 m. šaltą ir sniegingą žiemą tėvams teko pirkti net keturias poras naujų klumpių. O tai jau nenumatytos išlaidos, todėl gaudavau barti už avalynės netausojimą.

1941 m. Šventų pradžios mokykloje buvo atidarytas penk­tas skyrius, į kurį susirin­ko vaikai iš gretimų kaimų. Kartu su manimi mokėsi pokaryje nuo sovietų žuvę Aleksas Bliū­džius iš Prapymo ir Juozas Jan­kaus­kas iš Padvarninkų. Dau­guma mokinių jau buvo paaugliai, vyresni už mane, bet tai nesudarė jokių rūpesčių ir 1942-aisiais sėkmingai baigiau penkis skyrius. Kilo dilema, kas toliau: mo­kytis ar likti dirbti tėvų ūkyje? 

Nerimo kupina paauglystė 

1938–1939 m. mūsų šeimoje vyko žemės dalybos – sesuo Juzefa, kaip pagrindinė paveldėtoja, gavo du trečdalius ūkio, mamai liko 14 ha žemės. Sodybą su visais pastatais taip pat paveldėjo sesuo, 1939–1940 m. žiemą ištekėjusi už Jono Sungailos iš Alkupio. 

Šeimai, kurioje augo keturi vaikai, teko gerokai pavargti statant sodybą naujoje vietoje. Tuo labiau, jog statyba pradėta 1940 m., sovietinei armijai jau okupavus Lietuvą. Aš tada Kvė­darnos bažnyčioje su didele gru­pe vaikų buvau ruošiamas Pir­majai Komunijai. 

Gerai prisimenu gražų birželio rytą, kai vieškeliu traukė svetima kariuomenė: tankai, artilerija, raitelių eskadronai. At­mintyje įstrigęs vaizdas, kai mes, vaikai, susirinkę prie špitolės netoli bažnyčios, pamatėme į kalnelį kylantį vienišą kareivį. Jis, matyt, buvo atsilikęs nuo kolonos. Ėjo pamažu, sunkiai tempdamas kuprinę, šautuvą su ilgu durklu. Pamenu, moterys aptarinėjo jo išvaizdą, apdarą, mat atrodė jis apgailėtinai: autais apvyniotos kojos, uniforma apiplyšusi. Palyginus su Lietuvos kariais, vaizdas nekoks.

Dauguma žmonių liūdnais veidais sutiko svetimą kariuomenę, susigūžę laukė naujų įvykių, nes kalbos apie sovietus ir kolchozus sklido jau senokai. Be to, Europoje, o ir Azijoje siautė karo audra, apie kurią daug buvo rašoma „Kario“ žurnale. Pradėjau domėtis politika, pasaulio įvykiais, nes labai mėgau geografiją ir istoriją. 

Naujoji valdžia gudriai naudojosi mažažemių ir bežemių žmonių nuotaikomis ir 1940 m. rudenį pradėjo dalinti jiems stambių ūkininkų žemes. Ka­dangi tėvai valdė tik 14 ha, žemių dalintojams pavyko juos įkalbėti paimti 9 ha geresnės, labiau įtręštos žemės apie senąją sodybą. Sesers žemė (28 ha) buvo atiduota naujakuriams Šikšniams ir kažkokiam Blan­kui. Mano tėvams siūlė pridėti kelis hektarus, bet jie nesutiko. 1941 m. pavasarį sėja vyko jau „reformos“ pažymėtuose sklypuose. Tai buvo nemaža mūsų šeimos klaida – valdyti ne sau priklausančią žemę. 

Tvenkėsi karo debesys. Kai pokaryje išgirdome teiginius, jog esą sovietų sąjunga buvusi užpulta Vokietijos iš pasalų, sugriautas taikus gyvenimas, tai grynas melas, nes vos okupavę Lietuvą, sovietai ruošėsi karui su Vokietija. Kareiviai Būdalinės miške (netoli mūsų sodybos) kirto egles ir vežė prie Jūros blindažams bei kitiems įtvirtinimams statyti. Jie užsimindavo, kad bus karas, nes vis dažniau pasirodydavo vokiečių žvalgybiniai lėktuvai.

1940 m. rudenį Kvėdarnos parapija šventė kelerius metus trukusios naujos mūrinės bažnyčios statybos pabaig­tu­ves. Spalio pradžioje per Ma­­rijos – Rožančiaus Ka­ra­lienės (Ro­žan­činės) atlaidus Telšių vyskupas ją pašventino, vaikams buvo suteiktas Sutvirtinimo sakramentas. Suaugusieji gąsdindavo, jog vyskupas stiprokai „užkertąs“ per veidą, bet mes netikėjome tais juokais. Po mišių išrikiavo visus eilėmis su kūmais ir kūmomis per visą bažnyčią, kuri atrodė tokia didelė. Man tada buvo vos daugiau nei aštuoneri, greta klūpėjo ir vyresnieji broliai Alfonsas ir Mečius. Gerai prisimenu, jog buvo gražus, šiltas oras ir daugybė žmonių – jie suplaukė iš atokiausių parapijos kaimų, nes retai matydavo vyskupą savo bažnyčioje. 

Atėjo 1941 m. vasara. Tą birželio 22-osios sekmadienį, vos auštant, iš vakarų pusės pasigirdo patrankų (armotų) dundėjimas. Prasidėjo karas. Tik patekėjus saulei išginiau bandą į ganyklą prie Upalio. Staiga pasigirdo riaumojimas ir pamačiau labai žemai skrendantį vokiečių lėktuvą. Jis, atrodė, liečia ratais medžių viršūnes ir kaleno iš kulkosvaidžių.

Niekas nežinojo, kiek šis karas tęsis. Girdėjome apie vokiečių laimėjimus Europoje. So­­vietinė armija atrodė gausi, stip­ri, pasirengusi atremti prie­šą. Pamenu, Kvėdarnoje vy­ko Jė­zaus Širdies atlaidai. Ma­ma su Mečiumi išėjo į bažnyčią, bet grįžo anksti, pamaldos buvo trumpos. Mama pasakojo, kad žydai miestelyje labai sunerimę ir kartojo, jei ateis vokiečiai, jiems bus „kaput“. Manęs ir šiandien neapleidžia mintis, kodėl žydų tauta, atrodo, puikiai žinodama, kaip vokiečiai elgiasi, nesitraukė. Gal galvojo, jog vokiečiai neįveiks sovietų armijos. 

Pirmąją karo dieną išėjome iš namų ir įsitaisėme šlaite prie Upalio. Po šimtamečiais ąžuolais naktį jautėmės lyg ir saugiai. Tačiau birželio 23 d. artilerijos kanonada priartėjo prie Kvėdarnos, miestelis ėmė degti. Būti netoli sodybos pasidarė nesaugu, tad su gyvuliais persikėlėme į sklypą už pusant­ro kilometro, į Girkuntines. At­važiavo ir daugiau kaimynų. „Šeimų taryba“ nusprendė, jog saugiausia būtų prie Perimų pie­vų. Įsikūrėme miškeliuose – lyg tikras čigonų taboras, ku­riame daug vaikų, o jie nemoka liūdėti ir nerimauti, prisigalvojome visokių žaidimų. Bet išbuvome tik iki trečiadienio ryto. Kai kuriose sodybose buvo likę po žmogų ryšiui palaikyti. Jonas Jakas (vyresnysis), kuris neblogai mokėjo rusiškai, pranešė, kad sovietinė armija paniškai pasitraukė. Ji išsilaikė beveik tris paras, bet vokiečiams keliose vietose pralaužus frontą, teko sprukti, palikus daug karinio turto, kuris vėliau atnešė nemažai nelaimių. Vaikai ir net suaugusieji bandė ardyti granatas, minas, jas sprogdinti. Žinoma, efektas būdavo nemažas, bet kiek žuvo ar liko invalidais... 

Pamenu, kaip vieškeliu Kvė­darna-Laukuva nepabaigiamu srautu, berods, tris paras, žygiavo vokiečių kariuomenė. Tai buvo elitiniai daliniai, su puikia, tvarkinga karo technika, pasitempusiais kariais. Kaimo žmonės šnekėjo, kad niekas negali atsilaikyti prieš tokią jėgą. Deja, vėlesni įvykiai parodė ką kita. 

Antanas LINGIS

Vilnius

(Bus daugiau)

(Pabaiga. Pradžia Nr. 67)

Tęsiame klajones po varpų garsų sklidiną pa­saulį. 

Apie varpus kalbama ir religinėse giesmėse: 

„Žemėj ir danguj aukštai

Skamba pavasario varpai“. 

(Velykinė) 

„Sau­lė nusileido už tamsių miškų, 

Sėdi ra­mūs žmonės prie baltų stalų.

Nuo pečių nuslinko bėdos ir vargai, 

Suskambės greit ryto šventiniai varpai“.

(Kalėdinė) 

„Šventą palaimintą naktį 

Skelbia varpų mums aidai, 

Kelia iš miego pasaulį, 

Kaip ir tada angelai. 

Ak, niekados nenutilkit,

Skambūs Kalėdų varpai, 

Žinią džiaugsmingąją skelbkit, 

Kaip ir tada angelai“. 

Dvaruose varpas taip pat bu­vo labai svarbus. Apie žmones, gyvenančius kumetynuose, sakydavo, jog jie kasdien turi klau­sytis dvaro skambalo, kuris skelbdavo pietų pertrauką, darbų pabaigą.

Taip pat skambindavo išvežant jaunus vyrus į caro kariuo­menės rekrūtus 25-eriems metams. Daugelis jų negrįždavo, todėl toks paskambinimas bu­vo lyg jų palydėjimas į kapines.

Padavimuose, sakmėse dažnai galime rasti pasakojimų apie skambančius ežeruose nusken­dusius rūmų, piliakalniuose pra­smegusių bažnyčių varpus. Jū­rose kilus tirštam rūkui, laivuose irgi skambindavo varpai. Sako, kad seniau tiesiant kelius per mišką, būsimo kelio gale skambindavo varpu. 

Daug plačiau buvo paplitę maži varpeliai. Juos žvejai pri­tvirtindavo prie meškerkočių, kad nakčia žvejodami žinotų, jog užkibo žuvis. Bitininkai skam­bindavo varpeliais norė­da­mi greičiau sugauti bičių spie­čių. 

XX a. pradžioje buvo reikalaujama, kad važiuojant nakčia, prie vežimo būtų pritvirtintas skambalas.  

Važiuojant pirš­liais ar į vestu­ves, arkliams ant sprando už­seg­da­vo žaržolus. Tai buvo ap­valūs ke­lių dydžių skirtingo garso skambaliukai, pri­tvirtinti prie plokš­čio odinio diržo. Dabar tie žar­žolai tapo kapelų ir etnografinių ansamblių muzikos instrumentu. 

Skambutis buvo reikšmingas mokinių bei mokytojų kasdienybėje – kvietė į pamokas ir pertraukas, pradėdavo ir baigdavo vaiko mokyklinį gyvenimą: „Šiemet rugsėjo 1-ąją į mokyklą skambutis pakvietė...“, „Šiemet su mokyklos skambučiu atsisveikino ... abiturientų“, „Į mokyklą broliai ėjo, dzinguliukai suskambėjo. Dzingul dzingul per girelę, dzingul dzin­gul visą kelią“...

Kol nebuvo pastatyta Upynos naujoji mokykla, pamokos vykdavo atskiruose pastatuose. Mo­kyklos sargas, apeidamas vi­sus septynis pastatus, turė­davo paprastu varpeliu paskambinti pamokos pradžią ar pabaigą. Pastačius naująją mokyklą, malonų tikro varpelio skambėjimą pakeitė elektrinio skambučio burzgimas.

Varpeliai dažnai būdavo vaizduojami ir šventiniuose atvirukuose.

O prie vieno skambučio, skambančio visame pasaulyje, taip esame pripratę, kad jo net nelaikome varpeliu. Tai – telefono skambutis.

Paprastai maži varpeliai būdavo liejami iš bronzos, dideli – iš geležies, ketaus, bronzos. Norvegijoje dar ir dabar mažus, rišamus avims po kaklu, varpelius gamina iš bronzinės skardos (tokį turime Upynos muziejuje).

Pas mus medinius skambalus, vadinamus tarškalais, barškalais, klankiais, pasidirbdavo iš medžio, rečiau – iš paprastos skardos. Seniau gyvulius paleisdavo ganytis miškuose. Kad juos būtų lengviau surasti, po kaklu parišdavo skambalą. Tokia „signalizacija“ labai praversdavo kolchozmečiu, kai vakare paleisti ganytis arkliai per naktį nuklysdavo po kelis kilometrus. Rytą savo arklių beieškantys žmonės juos aptikdavo pagal iš toli per rūką atsklindančius skambalų garsus.  

Jei pro šalį einantis pažįstamas žmogus nepasisveikindavo, tai jo būtinai paklausdavo: „Ar nematei kiaulės su skambaliukais?“.

Vaikystėje buvome sugalvoję pasiklausyti varpelių skambėjimo neturėdami pačių varpelių. Ant arbatinio šaukštelio kotuko užrišdavome dvišaką lininį siūlą, jį įdėdavome į puodelį su vandeniu, o susuktus į bumbuliuką siūlo galus, prilaikydami smiliais, įsikišdavome į ausis. Iš lėto judinant šaukštelį, jis atsimušdavo į puodelio šonus, sukeldamas garsą, panašų į varpelio skambesį...

Klemensas LOVČIKAS

kraštotyrininkas

Algimanto AMBROZOS nuotr.